Civilinė byla Nr. e2A-1027-340/2022

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09269-2018-6

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1;     2.6.11.1. 3.2.4.4.;

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-174-909/2022, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“ dėl skolos priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „UPPS.LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Zenipa“ 18 315,64 Eur skolos, 4285,28 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 2021 m. lapkričio 10 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo, šią sumą atsakovei sumokėjus. Ieškovė nurodė, kad šalys 2017 m. kovo 30 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei medieną, o atsakovė įsipareigojo už ją atsiskaityti. Šalys susitarė, kad elektroniniu paštu, be parašo, siųstos sąskaitos faktūros laikytinos galiojančiomis. Teigė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 24 d. iki 2018 m. sausio 11 d. ieškovė pristatė atsakovei 184,89 kub. m. medienos už 44 315,64 Eur sumą, iš kurios atsakovė sumokėjo 26 000 Eur ir liko skolinga 18 315,64 Eur ir 4285,28 Eur delspinigių. Ieškovė išsiuntė atsakovei 2018 m. sausio 2 d. aktą dėl skolų suderinimo, nurodydama įsiskolinimo dydį – 39 270,24 Eur. Pasak ieškovės, atsakovė žadėjo apmokėti skolą bei toliau mokėjo dalinius apmokėjimus. Ieškovė nurodė 2018 m. vasario 15 d. išsiuntusi atsakovei raginimą bei 2018 m. vasario 19 d. aktą dėl skolų suderinimo, kurios išsiuntimo momentu skolos likutis buvo 18 690,62 Eur, tačiau 2018 m. vasario 20 d. atsakovė nurodė atsisakanti mokėti, teigdama, kad medienos negavo.

2.       Atsakovė UAB „Zenipa“ atsiliepime nurodė su ieškiniu nesutinkanti, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimo išlaidas. Atsakovė paaiškino, kad jos veikla yra medienos gaminių apdirbimas, komercinių padėklų gamyba bei nurodė, kad atsakovės užsakomos medienos kiekis pastovus (250-350 kub. m. per mėnesį), nes atsakovė turi tik vieną užsakovą. Ieškovei pristatant medieną į atsakovės patalpas, atsakovės atstovai patikrindavo medienos kokybę, šalys pasirašydavo prekės priėmimo-perdavimo funkciją atitinkantį krovinio važtaraštį. Šalys bendradarbiavo nuo 2016 m., atsakovė taip pat pirko medieną iš tų pačių asmenų kaip ir ieškovė UAB „UPPS.LT“ valdomos UAB „Irlita“. Teigė, kad atsakovė buvo skolinga ieškovei 837,54 Eur, o UAB „Irlita“ susidarė 538,88 Eur permoka, todėl atsakovė siūlė pasirašyti trišalį skolų užskaitymo aktą, tačiau ieškovė nesutiko. Atsakovė, 2018 m. sausio 2 d. gavus skolų suderinimo aktą 39 270,24 Eur skolos sumai, kreipėsi į ieškovę dėl neatitikimų, kadangi tokio medienos kiekio iš ieškovės negavo. Pažymėjo, kad aplinkybę dėl negautos medienos patvirtino tai, kad ieškovės elektroniniu paštu siųstos sąskaitos faktūros nepasirašytos, nors pagal šalių bendradarbiavimo praktiką, dokumentai buvo surašomi ir užpildomi medienos pristatymo metu. Teigė, kad ir ieškovės pateiktos PVM sąskaitos-faktūros, iš kurių kildinama 18 315,64 Eur skola, yra nepagrįstos ir atsakovei pateiktos per klaidą. Atsakovės teigimu, 2017 m. lapkričio mėn., ieškovė, matydama, kad nesugebės įvykdyti Valstybinių miškų urėdijų atžvilgiu prisiimtų įsipareigojimų bei norėdama išvengti baudų, pradėjo reikalauti, kad atsakovė priimtų didesnį kiekį medienos. Ieškovė įkalbėjo atsakovę, nurodydama, kad atsakovei nereikės užsakinėti medienos 2018 m. sausio ir vasario mėn., patikino, kad už pristatytą medieną atsakovė galės atsiskaityti vėliau. Atsakovė pažymėjo, kad nors atvežtos medienos kiekis neatitiko jos poreikių, tačiau atsakovė už 2018 m. sausio-vasario mėn. pristatytą medieną pilnai atsiskaitė. Paaiškino, kad 2018 m. sausio mėn. pastebėjo, kad gamyboje trūksta apvaliosios medienos, todėl turėjo užsakyti medieną iš kitų tiekėjų: 2018 m. sausio mėn. užsakė 282,33 kub. m., o 2018 m. vasario mėn. – 310,77 kub. m. medienos. Teigė, kad ieškovė nepristatė 231,25 kub. m. medienos, už kurią reikalauja sumokėti pagal vienašališkai išrašytas PVM sąskaitas-faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamai, ieškovė nepagrįstai paskaičiavo 2652,14 Eur delspinigių. Nurodė, kad ieškovė taip pat nepagrįstai reikalauja 1633,15 Eur delspinigių už neva pavėluotai apmokėtas 2017 m. lapkričio 24 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2017 m. gruodžio 6 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi pagal šalių bendradarbiavimo praktiką šalys atskirai aptardavo apmokėjimo terminus ir skirtingus gavėjus, be to, ieškovė neįrodė, jog dėl pavėluoto apmokėjimo patyrė nuostolius.

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 7 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų dėl atsakovės nurodomų aplinkybių, t. y. nors ieškovė 2017 m. lapkričio 24 d. – 2018 m. sausio 11 d. laikotarpiu intensyviai pristatinėjo atsakovei medieną, tačiau kartu atsakovė nurodė 2018 m. pradžioje pastebėjusi medienos trūkumą, sąlygojusį būtinybę užsakinėti medieną iš kitų tiekėjų. Apygardos teismas nurodė, kad svarbu išsiaiškinti, koks pirkimo-pardavimo sutarties vykdymas buvo priimtinas šalims, kokia buvo tarp šalių susiklosčiusi prekių pateikimo ir priėmimo praktika. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžė, kad sutarties 5.1 punkte nustatyta, kad pareiga mokėti atsakovei atsiranda tik po to, kai jai pateikiami teisingai užpildyti dokumentai, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokie dokumentai turėjo būti pildomi bei kas juose turi būti nurodyta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. sausio 19 d. sprendimu priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies ieškinio reikalavimų ir nutraukė civilinę bylą dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo iš atsakovės, likusioje dalyje ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 1114,27 Eur delspinigių, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos (1114,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 256 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusius ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 4913,46 Eur bylinėjimosi išlaidų bei grąžino ieškovei 14 Eur žyminio mokesčio.

5.       Teismas konstatavo, kad byloje esančių duomenų visuma nėra pakankama išvadai, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai dėl ginčo sąskaitose nurodytų prekių pirkimo, kad prekės buvo pristatytos ir perduotos atsakovei nuosavybės teise, todėl atmetė ieškovės reikalavimą dėl 17 478,10 Eur skolos priteisimo. Teismas sutiko su atsakove, teigiančia, kad tokia situacija, kai važtaraščiai ir sąskaitos yra nepasirašyti atsakovės įgalioto asmens, neatitinka įprastos šalių bendradarbiavimo praktikos. Teismas nustatė, kad dar 2016 m. prasidėjusio ginčo šalių bendradarbiavimo metu tarp šalių susiklostė dokumentų pildymo praktika, kuri nuosekliai buvo tęsiama ir sudarius rašytinę sutartį, t. y. medienos pristatymo metu buvo surašomi du standartinės formos dokumentai: krovinio važtaraštis ir jo pagrindu išrašyta PVM sąskaita-faktūra. Teismas pažymėjo, kad liudytojai J. N. bei R. V. parodė, kad atsakovės vadovas ar gamybos vadovas visuomet dalyvavo krovinio perdavime, išskyrus du atvejus 2017 m. rugpjūčio 3 d. ir 2017 m. lapkričio 3 d., kuomet atsakovės atstovai neturėjo galimybės dalyvauti, tačiau medienos pristatymo procesą stebėjo nuotoliniu būdu per vaizdo stebėjimo kameras. 

6.       Teismas sprendė, kad pagal šalių bendradarbiavimo praktiką tinkamai įformintas dokumentas, patvirtinantis prekių priėmimo-perdavimo faktą, yra krovinio važtaraštis, pasirašytas abiejų šalių. Pažymėjo, kad ieškovės pateikti įrodymai, kad ji ginčo sąskaitas bei važtaraščius siuntė atsakovei elektroniniu paštu, nepatvirtina fakto, kad atsakovė šiuos ginčo dokumentus pripažino, juolab, ieškovė neįrodė, kad dokumentų siuntimo elektroniniu paštu praktika tarp šalių buvo įprasta. Be to, iš ieškovės pateiktų elektroninių laiškų nėra galimybės identifikuoti, kokie priedai (dokumentai) prie laiško buvo prisegti, negalima nustatyti, ar tai yra ginčo dokumentai. Teismas papildomai nurodė, kad atsakovė nepripažino ginčo sąskaitų, nes byloje nėra įrodymų, kad atsakovė ginčo sąskaitas priėmė ar įtraukė į buhalterinę apskaitą.

7.       Teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus žiniaraščius, kuriame fiksuotas jos užsakomos medienos kiekis, sprendė, kad ginčo važtaraščių ir sąskaitų išrašymo metu nei medienos kiekis atsakovės sandėlyje, nei jos sunaudojimo norma nekito, naujų pristatymų nurodytomis dienomis (2017 m. gruodžio 8, 14, 15 d. bei 2018 m. sausio 11 d.) nebuvo, tuo tarpu tokių kiekių medienos, kiek teigia pristačiusi ieškovė, t. y. virš 200 kub. m., atsakovė niekuomet neužsakinėjo. Teismas nustatė, kad atsakovė apvaliąją medieną apdoroja juostinėmis pjovimo staklėmis, kurios maksimali išeiga 8 darbo valandoms iki 25,2 kub. m, tuo tarpu ginčo laikotarpiu atsakovės darbuotojai iš viso dirbo 40 dienų, todėl maksimalus apdorotos medienos kiekis galėjo būti 1008 kub. m. (40 x 25,2), tačiau realiai buvo supjaustyta 957,35 kub. m. medienos. Teismas vertino, kad ginčo laikotarpiu 231,25 kub. m. medienos kiekio atsakovė negalėjo apdoroti dėl gamybinių pajėgumų. Teismas pritarė atsakovei, kad atsižvelgiant į ieškovės nurodomą medienos kiekį, ginčo laikotarpiu atsakovės sandėlyje turėjo būti 2-3 kartus daugiau medienos nei įprastai, tačiau byloje esančios nuotraukos įrodo, kad realiai tokio medienos kiekio sandėlyje nebuvo, be to, byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad per 2018 m. sausio mėn. atsakovė iš kitų tiekėjų turėjo užsakyti papildomai 282,33 kub. m. medienos, o tam, kad būtų pasiekti standartiniai gamybos kiekiai, papildomai 2018 m. vasario mėn. buvo užsakyta dar 310,77 kub. m. medienos.

8.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės pateikti įrodymai patvirtina, kad ji 2017 m. gruodžio mėn. iš urėdijų išvežė 687,34 kub. m. medienos, tuo tarpu klientams pristatė 867 kub. m, tačiau ieškovė nepaaiškino šių neatitikimų. Teismas nesutiko su ieškove, kad atsakovė elgėsi nenuosekliai, nes ilgą laiką neteikė prieštaravimų dėl sąskaitų bei skolų suderinimo aktų prieštaravimų. Teismas vertino, kad ieškovės atstovo ir atsakovės finansininkės susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovė atsisakė pripažinti ginčo sąskaitas bei nurodė ieškovei, kad jos išrašytos nepagrįstai, be to, atsakovės vadovas teismo posėdžio metu teigė, kad dėl neatitikimų bendravo su ieškovės atstovu telefonu, pateikė teismui telefoninių skambučių išklotines.

9.       Sprendime pažymima, kad medienos pristatymo faktą ieškovė įrodinėjo liudytojų (duomenys neskelbtini) A. P. bei (duomenys neskelbtini) V. M. parodymais, tačiau teismas vertino, kad parodymai yra nenuoseklūs. Pagal važtaraščiuose nurodytą laiką, medienos gabenimai vyko darbo dienomis 10:00, 8:30, 10:25, 11:25 valandomis, todėl įvertinus tai, kad atsakovės darbo valandos yra nuo 8:00 iki 17:00, teismas sprendė, kad atsakovė turėjo galimybę priimti krovinį. Teismas nesutiko su ieškove, kad jos siųsta žinutė „Išvažiavom, gali užsidaryti vartus“ patvirtina faktą, kad ieškovė pristatė medieną. Teismas pažymėjo, kad žinutė buvo siųsta 2017 m. gruodžio 21 d. 23:33 val., tuo tarpu pagal ginčo važtaraščius vežimai vyko 2017 m. gruodžio 8, 14, 15 d. bei 2018 m. sausio 11 d., todėl nesutampa žinutės išsiuntimo laikas su nurodytų vežimų laiku. Be to, nurodyta žinutė labiau patvirtina faktą, kad medieną tą dieną atvežė UAB „Irlita“, ką pagrindžia 2017 m. gruodžio 22 d. važtaraštis bei PVM sąskaita-faktūra.

10.       Dėl reikalavimo priteisti 4285,28 Eur delspinigius teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pristatė medieną pagal važtaraščius Nr. (duomenys neskelbtini), todėl atsakovė neturi apmokėti ieškovės išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurias ieškovė iš viso paskaičiavo 2056,75 Eur delspinigių, taigi reikalavimą šioje dalyje atmetė. Teismas nustatė, kad likusi delspinigių dalis yra paskaičiuota už pradelstas atsiskaityti PVM sąskaitas-faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir sudaro 2228,54 Eur. Pažymėjo, kad atsakovė minėtų sąskaitų neginčijo, jas apmokėjo, tačiau pavėluotai. Sutarties 5.2 punktas numatė, kad už kiekvieną pradelstą atsiskaitymo dieną pirkėja (atsakovė) privalo mokėti 0,2 proc. dydžio baudą (delspinigius) nuo nesumokėtos sumos iki pilno atsiskaitymo, todėl teismas vertino, kad atsakovei pavėluotai apmokėjus sąskaitas, jai kyla sutartinė atsakomybė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė realiai patirtų nuostolių, atitinkančių prašomą delspinigių sumą, nes ieškovė pateikė urėdijų sąskaitas, pagal kurias bendra delspinigių suma sudaro tik 62,81 Eur. Teismas akcentavo, kad ieškovės reikalaujama delspinigių suma sudaro net 8,30 procento ieškovės patiektos medienos kainos, todėl teismas sprendė, kad pakankama delspinigių norma laikytina 0,1 procento pavėluotos sumokėti sumos už kiekvieną uždelstą dieną, t. y. 50 procentų mažesni delspinigiai nei reikalauja ieškovė. Teismas sumažino priteistiną delspinigių dydį iki 0,1 proc., t. y. iki 1114,27 Eur, o likusioje dalyje reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11.       Ieškovė UAB „UPPS.LT“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti ieškinį ir priteisti iš atsakovės UAB „Zenipa“ 17 478,10 Eur skolą, 3171,01 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

11.1.                      Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė įkalbėjo ją priimti didesnius medienos kiekius, o tai įrodo, kad ginčo laikotarpiu (2017 m. lapkričio 24 d. – 2018 m. sausio 11 d.) atsakovės sandėlyje turimi medienos kiekiai negalėjo būti įprastiniais, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino, apsiribojo tik atsakovės pateiktais žiniaraščiais ir jų detalizacija, kurie prieštarauja ieškovės iniciatyva iškviestų liudytojų parodymams bei atsakovės atsiliepimo į ieškinį teiginiams. Pabrėžia, kad tik po dviejų metų nuo bylos iškėlimo teisme, byloje atsirado duomenys apie atsakovės sandėlio likučius, kurie yra motyvuojami nubrauktomis, koreguotomis sąskaitomis, be to, neaišku, ar jos pateiktos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Ieškovės nuomone, atsakovės medienos apdirbimo pajėgumų analizė nėra aktuali ginčui, nes atsakovė galėjo pirkti medieną ne tik savo veiklai, bet ir perpardavimui.

11.2.                      Teismas nenurodė, kaip jis nustatė atsakovės sandėlyje esančios medienos kiekius pagal nuotraukas. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas pasisakė apie medienos kiekį, esantį už tvoros, prašė palyginti tiek ieškovės, tiek atsakovės kameros išrašų nuotraukas, kuriose matomas medienos kiekis už tvoros, tačiau atsakovė tyčia neišsaugojo būtent to laikotarpio kameros išrašų, kurie įrodytų didelį medienos kiekį atsakovės teritorijoje. Teigia, kad pastaroji aplinkybė turėtų būti vertinama atsakovės nenaudai. Teismas netinkamai įvertino įrodymus ir šalių paaiškinimus, kadangi atsiliepime į ieškinį nurodoma, kad ieškovė intensyviai veždavo medieną, atvežimai ir išsikrovimai vykdavo ir 22.00 val. ir apie vidurnaktį, taigi pati atsakovė patvirtino, kad ginčo laikotarpiu ieškovė medieną vežė intensyviai, atvežimai ir išsikrovimai vykdavo ir vėlai, ne administracijos darbo valandomis. Šias aplinkybes patvirtina liudytojo (duomenys neskelbtini)A. P. siųstos nuotraukos ir susirašinėjimas: nuotraukos buvo padarytos nakties metu, tuo metu rąstų iškrovimo vietoje nebuvo atsakovės (duomenys neskelbtini) A. P. buvo vienas. Teismas neatkreipė dėmesio į atsakovės paaiškinimų ir jos iniciatyva kviestų liudytojų parodymų prieštaringumą, o sprendime vadovavosi niekuo neparemtais atsakovės žodiniais paaiškinimais.

11.3.                      Ieškovės vadovas teismo posėdyje paaiškino dėl pateiktų į bylą nepasirašytų krovinio važtaraščių nurodydamas, jog tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kai medienos priėmimo procese dažnai nedalyvavo jokie atsakovės atstovai, o ieškovė tiesiog atveždavo medieną pagal atsakovės užsakymą ir iškraudavo atsakovės nurodytoje vietoje, tuo tarpu atsakovė vėliau jai elektroniniu paštu atsiųstus dokumentus be parašo (krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas-faktūras) priimdavo bei apmokėdavo sąskaitas. Ieškovės vadovas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad tam, jog ieškovės miškovežis patektų į atsakovės teritoriją nereikėjo atsakovės darbuotojų dalyvavimo – vieni vartai atsidaro nuotoliniu būdu ir pranešus atsakovės atstovui juos buvo galima atidaryti, o kiti esantys vartai yra su spyna ir atsirakina raktu. Atsakovės (duomenys neskelbtini) P. N. teismo posėdžio metu patvirtino faktą, kad buvo pasakęs ieškovės atstovams, kur yra padėtas raktas nuo vartų, todėl ieškovės darbuotojai galėjo išsikrauti nedalyvaujant atsakovei.

11.4.                      Atsakovė nekėlė klausimo dėl to, kad ginčo sąskaitos ir važtaraščiai buvo išsiųsti atsakovei elektroniniu paštu – šis klausimas nebuvo keliamas nei atsiliepime į ieškinį, nei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ir tik bylą grąžinus pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovė iškėlė klausimą dėl to, kas jai buvo atsiųsta 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėn. elektroniniais laiškais. Teismas, remdamasis vien nurodytais atsakovės svarstymais, nurodė abejojantis dėl ginčo sąskaitų ir važtaraščių išsiuntimo atsakovei nepaisant to, kad pats teismas nustatė, jog atsakovė vis dėlto gavo ginčo sąskaitas ir važtaraščius.

11.5.                      Ieškovei įrodžius medienos pristatymo faktą ginčo laikotarpiu, jai turėtų būti priteisiami visi prašomi delspinigiai, be to, teismas nepagrįstai sumažino priteistinų delspinigių dydį, nes sutartimi sulygtas 0,2 procento delspinigių dydis yra pagrįstas. Pažymi, kad sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog realiai patyrė nuostolius. Papildomai nurodė, kad teismas priteisė ieškovei 6 procentų dydžio procesines palūkanas tik nuo priteistos sumos (1114,27 Eur), tuo tarpu byloje nustatyta, kad ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsisako reikalavimo dalyje dėl 837,54 Eur skolos priteisimo. Nepaisant to, ieškovė niekada nebuvo atsisakius reikalavimo nuo 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo nuo atsakovės pavėluotai sumokėtos 837,54 Eur skolos, todėl teismas taip pat turėjo priteisti ieškovei procesines palūkanas ir nuo 837,54 Eur sumos.

12.       Atsakovė UAB „Zenipa“ pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo, kad:

12.1.                      Ieškovė deklaratyviai teigia, kad atsakovė pateikė neobjektyvius duomenis dėl turimo medienos kiekio, tačiau nepagrindžia, kodėl atsakovės pateikti duomenys yra netikslūs ir kodėl teismas neturėjo jais vadovautis. Pažymi, kad ieškovė po atsakovės dokumentų pateikimo į bylą 8 mėnesius jokių pastabų dėl jų neteikė ir tik nagrinėjant bylą iš esmės 2021 m. rugpjūčio 10 d. teismo posėdyje ieškovė išreiškė pastabas dėl atsakovės pateiktų suminių duomenų apie faktiškai užsakytą ir pristatytą medieną. Tuo tarpu atsakovė įsitikinusi, kad įrodinėjimo pareigos pakartotinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nevykdė, neteikė įrodymų, patvirtinančių naujas faktines aplinkybes, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad pristatė atsakovei medieną.

12.2.                      Skirtingai nei nurodo ieškovė, sutartyje nenumatyta, kad PVM sąskaita-faktūra patvirtina prekių perdavimo faktą: pagal sutarties 6.5. punktą PVM sąskaita-faktūra gali būti siunčiama el. paštu, o tai reiškia, kad tokiu atveju PVM sąskaita-faktūra nesurašoma prekių perdavimo vietoje (pirkėjo sandėlyje) ir nepasirašoma abiejų šalių, taigi, negali patvirtinti prekių perdavimo pirkėjui fakto.

12.3.                      Atsakovė atsiliepime į ieškinį bei jos atstovams duodant paaiškinimus 2018 m. spalio 11 d. vykusio teismo posėdžio metu nurodė, kad 2017 m. lapkričio-gruodžio mėn. buvo daug medienos vežimų (virš įprastai užsakomo kiekio) ir turėjo omenyje tiek ieškovę, tiek su ja susijusią įmonę UAB „Irlita“. Vėliau paaiškėję aplinkybės dėl pristatytos medienos trūkumo susijusios būtent su ieškovės UAB „UPPS.LT“ deklaruojamais pristatymais, todėl tikėtina, kad toks nepakankamas susijusių įmonių veiksmų atribojimas lėmė tam tikras abejones dėl atsakovės pozicijos nuoseklumo, tačiau pakartotinio bylos nagrinėjimo metu atsakovė patikslino savo poziciją.

12.4.                      Atliepdama į ieškovės argumentą, neva atsakovė slepia vaizdo kamerų išrašus ir nepateikė jų į bylą, atsakovė pažymi, kad ieškovė neteikė teismui prašymo išreikalauti šiuos duomenis iš atsakovės, be to, atsakovė tokių duomenų ir negalėtų pateikti, kadangi, kaip atsakovės vadovas paaiškino teismo posėdžio metu, filmavimas vykdomas tik realiuoju laiku ir vaizdo duomenys nėra saugomi.

12.5.                      Šalių sudarytos sutarties 3.1. punktas patvirtina, kad apvalių rastų priėmimas pagal kiekį ir kokybę vykdomas pirkėjo sandėlyje. Nuosavybės teisė į medieną pereina pirkėjui nuo medienos priėmimo pirkėjo sandėlyje. Laikantis ieškovės pozicijos, kad tiek PVM sąskaita-faktūra, tiek krovinio važtaraštis galėtų būti siunčiami el. paštu ir be parašų, akivaizdu, kad tokie dokumentai negalėtų patvirtinti prekių perdavimo atsakovės sandėlyje fakto, tuo tarpu kitų tą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

14.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

15.       Šiuo nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas priteisti skolą už medienos prekes bei iš dalies tenkintas reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

16.       Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir šalių paaiškinimus, nes nepašalino atsakovės pozicijos prieštaringumo, pasireiškusio tuo, kad atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė aplinkybes dėl ginčo laikotarpiu vykusio intensyvaus medienos pristatymo, nors vėliau atsakovė teigė, kad ginčo laikotarpiu ieškovė nepristatė atsakovei medienos. Be to, apeliantės manymu, tik tada, kai apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsakovė iškėlė klausimą dėl to, kas jai buvo atsiųsta 2017 m. gruodžio – 2018 m. sausio mėn. elektroniniais laiškais, kuriais, kaip teigia ieškovė, atsakovei buvo pateiktos ginčo sąskaitos ir važtaraščiai. 

17.       Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nuosekli ir išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Todėl įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, taip pat neturi būti suabsoliutintas, t. y. pernelyg aukštai iškeltas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022).

18.       Pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1377-603/2019, vienas iš esminių motyvų, kurio pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatavo būtinybę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, ir buvo atsakovės dėstomų aplinkybių, susijusių su medienos (ne)pristatymu į atsakovės sandėlius prieštaringumas. Aptariamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 7 d. procesinio sprendimo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui priėmimas skirtas tam, kad siekiant tinkamai atskleisti bylos esmę, abiem ginčo šalims būtų suteikta galimybė galutinai suformuluoti savo poziciją dėl ginčo faktinių aplinkybių, pateikti atitinkamus įrodymus, atsikirtimus. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovės poziciją, išreikštą pakartotinio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu pastebi, kad atsakovės ir jos atstovų paaiškinimai tiek žodžiu, tiek raštu yra logiški, informatyvūs, nuoseklūs, todėl apeliantės argumentas dėl atsakovės pozicijos prieštaringumo yra nepagrįstas.

19.       Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus dėl prekės (ne)perdavimo atsakovei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų kontekste, pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsniu, pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui), o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys (CK 6.317 straipsnio 4 dalis).

20.       Aukščiau pacituotas įstatyminio reglamentavimo nuostatas atitinka ir šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė įsipareigojo parduoti spygliuočių ir lapuočių apvalius rąstus, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už rąstus PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą kainą sutartyje numatyta tvarka ir terminais. Remiantis šalių sudarytos sutarties 2.1. punktu, prekės perkamos-parduodamos, įforminant kiekvienos prekės pirkimą-pardavimą PVM sąskaita-faktūra, kurioje fiksuojamas prekių, paslaugų asortimentas, kiekis ir kaina. Sutarties 3.1 punkte nurodoma, kad apvalių rastų priėmimas pagal kiekį ir kokybę vykdomas pirkėjo sandėlyje; nuosavybės teisė į medieną pereina pirkėjui nuo medienos priėmimo pirkėjo sandėlyje. Vadovaujantis Sutarties 4.1. punktu, kokybę ir kiekybę nustatys įgaliotas pirkėjo atstovas, pirkėjo sandėlyje, atstovaujant pačiam pardavėjui arba jo įgaliotam asmeniui.

21.       Aptartų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų analizė atskleidžia, kad šalys pardavėjo (šiuo atveju ieškovės) tinkamą pareigą perduoti daiktus susiejo su iš esmės su dviem esminėmis sąlygomis t. y. tinkamu dokumento (PVM sąskaitos-faktūros) įforminimu bei prekių priėmimu pirkėjo (atsakovės) sandėliuose. Taigi, šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovei, kaip sutarties šaliai, turinčiai pareigą perduoti daiktus, pagrįstai nustatė pareigą įrodyti medienos perdavimo atsakovei faktą. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus, įvertinęs šalių argumentus bei liudytojų parodymus, pagrįstai sprendė, kad jų visuma nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė pirkimo-pardavimo santykiai būtent dėl ginčo sąskaitose ir važtaraščiuose nurodytos medienos pirkimo, kad prekės buvo pristatytos ir perduotos atsakovei nuosavybės teise.

22.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsietai vertina kiekvieną byloje esantį įrodymą ir nustatytą aplinkybę. Esminis apeliantės argumentas, kuriuo ji remiasi reikalaudama tenkinti ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo yra ta, kad tarp ginčo šalių buvo susiklosčiusi praktika, kai medienos priėmimo procese dažnai nedalyvavo jokie atsakovės atstovai, o vėliau atsakovė jai elektroniniu paštu atsiųstus dokumentus be parašo (krovinio važtaraščius bei PVM sąskaitas-faktūras) priimdavo bei apmokėdavo sąskaitas, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ieškovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog įprastai medienos pirkimo-pardavimo santykiuose tarp šalių buvo įprasta atsakovės atstovams nedalyvauti, o po to elektroniniu paštu priimti ieškovės pateikiamus prekių perdavimą patvirtinančius dokumentus. Priešingai, tiek byloje surinkta rašytinių įrodymų visuma, tiek žodinių šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tai, jog medienos pristatymo metu buvo surašomi du standartinės formos dokumentai: krovinio važtaraštis ir jo pagrindu išrašyta PVM sąskaita-faktūra buvo įprasta, dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo susiklosčiusi, šalių bendradarbiavimo praktika. 

23.       Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vertinant apeliantės argumentus dėl prekių perdavimo fakto, taip pat reikšmingos sutarties nuostatos, pagal kurias PVM sąskaitoje-faktūroje fiksuojamas prekių, paslaugų asortimentas, kiekis ir kaina (Sutarties 2.1. punktas), tuo tarpu pagal sutarties 4.1. punktą, kokybę ir kiekybę nustato įgaliotas pirkėjo atstovas, pirkėjo sandėlyje. Taigi, sisteminė nurodytų sutarties nuostatų analizė patvirtina, kad tam, jog tinkamai būtų įforminta medienos įsigijimo PVM sąskaita-faktūra, būtina, kad joje būtų užfiksuoti medienos kiekiai, kurių fiksavimui paprastai būtinas pirkėjo atstovo dalyvavimas medienos pristatymo atsakovės sandėlyje metu. Toks šalių susitarimas aiškiai apibrėžia šalių bendradarbiavimo turinį ir leidžia daryti priešingą, nei apeliantės nurodomą išvadą, t. y., kad elektroniniu paštu siunčiama sąskaita neatitiktų tinkamo prekės perdavimo atsakovei, nes nepatvirtintų, kad prekės perduotos atsakovės sandėlyje, dalyvaujant ir medieną įvertinant atsakovės atstovams.

24.       Apeliantė iš esmės teigia, kad esminis ginčo laikotarpiu atsakovei pristatytos medienos faktą patvirtinantis dokumentas yra apeliantės elektroniniu paštu atsakovei pateikti ginčo dokumentai (PVM sąskaitos-faktūros ir važtaraščiai), todėl tokie bylos duomenys, kaip atsakovės medienos apdirbimo pajėgumų analizė nėra aktuali ginčui. Teisėjų kolegija nesutinka su šia apeliantės pozicija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012). Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo konkrečiu atveju iš ieškovės pateiktų elektroninių laiškų nėra galimybės identifikuoti, kokie konkretūs priedai prie ieškovės pateiktų elektroninių laiškų buvo prisegti, negalima nustatyti, ar tai yra būtent ginčo dokumentai, todėl tai atitinkamai susilpnino šių ieškovės pateiktų dokumentų įrodomąją vertę ir lėmė, kad siekiant nustatyti ginčui aktualias aplinkybes dėl medienos pristatymo, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visetą byloje pateiktų įrodymų, tame tarpe ir atsakovės gamybinius pajėgumus.

25.       Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai tyrė ir vertino su šalių pirkimo-pardavimo santykiais susijusių įrodymų visumą, išvadas grindė visa bylos medžiaga, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl ieškovės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, atsakovės pozicijos prieštaringumo nepašalinimo atmestini.

26.       Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo sutikti su apeliante, kad jai turėtų būti priteisimi visi prašomi delspinigiai, kadangi apeliantė neįrodė medienos pristatymo fakto. Apeliantei nesutinkant su pirmosios instancijos teismo atliktu delspinigių sumažinimu ir teigiant, kad sutartimi sulygtos netesybos ir yra laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai, kaip vertinamos netesybos (jų dydis), turi būti atsižvelgiama į kiekvienos konkrečios individualios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, nustatant, ar netesybos, palyginti su nuostoliais, nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes ir teismas turi teisę peržiūrėti netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas su delspinigių dydžio nustatymu susijusias aplinkybes ir jų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės reikalaujamų delspinigių dydis yra neprotingas, todėl mažintinas, tuo tarpu apeliantė neįrodė šios teismo sprendimo dalies neteisėtumo.

27.       Apeliaciniame skunde taip pat išreikštas nesutikimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovės naudai priteistos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo ieškovei priteistos sumos (1114,27 Eur) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apeliantė iš esmės teigia, kad procesinės palūkanos jai turėjo būti priteistos, be kita ko, ir nuo 837,54 Eur sumos, nepaisant to, kad ieškovė atsisakė reikalavimo dėl nurodytos sumos priteisimo, tačiau nebuvo atsisakiusi reikalavimo dėl 6 procentų procesinių palūkanų priteisimo nuo atsakovės pavėluotai sumokėtos 837,54 Eur skolos.

28.       Teisėjų kolegija nurodytą apeliacinio skundo argumentą laiko teisiškai nepagrįstu. Pažymėtina, kad iškėlus civilinę bylą, skolininkui skaičiuojamos procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai). Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: i) bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir ii) kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Priteisiant procesines palūkanas būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteisiamos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos.

29.       Nagrinėjamu atveju ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimo dalyje dėl 837,54 Eur sumos ir pirmosios instancijos teismui tokį dalies ieškinio reikalavimo atsisakymą priėmus, pabrėžtina, kad šis procesinis veiksmas iš esmės koreguoja teismo priteistą sumą, nuo kurios skaičiuojamas priteistinų procesinių palūkanų dydis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, ieškovės naudai priteisiant 1114,27 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas 6 procentų dydžio procesines palūkanas pagrįstai priteisė būtent nuo šios sumos.

30.       Į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne tik kasacinio teismo, bet taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Nyderlandų Karalystė).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31.       Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93  straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, atsakovė UAB „Zenipa“ turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismui 2022 m. gegužės 10 d. pateiktame prašyme, atsakovė UAB „Zenipa“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei nurodo, jog iš viso patyrė 1123,28 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (patirtas bylinėjimosi išlaidas įrodinėja 2022 m. kovo 1 d. – 2022 m. kovo 31 d. teisinių paslaugų suvestine). 

32.       Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės pateiktoje teisinių paslaugų suvestinėje nurodyta, kad atsakovei suteiktos teisinės paslaugos (atsiliepimo į apeliacinį skundą) įkainojimas sudaro 800 Eur + 21 proc. PVM, iš viso 968 Eur. Dėl likusios atstovavimo išlaidų sumos (155,28 Eur) atsakovė įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia tik dėl atsakovės įrodytos bylinėjimosi išlaidų dalies (968 Eur) priteisimo.

33.       Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi CPK  98  straipsnio 2 dalimi, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos atsakovei priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

          ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ apeliacinį skundą atmesti.

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

          Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Zenipa“ (juridinio asmens kodas 181354118) iš ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „UPPS.LT“ (juridinio asmens kodas 302931541) 968 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijose teisme.

          Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Virginijus Kairevičius

                                                                                                                       Danutė Kutrienė

                                                                                                                       Tatjana Žukauskienė