Administracinė byla Nr. I-3042-320/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03146-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gegužės 20 d.
Panevėžys
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Teismas
nustatė :
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Pareiškėjas R. P. (toliau – ir R. P., ir pareiškėjas) skundu (1 t., b. l. 92-100) kreipėsi į teismą, prašė
iš atsakovo Marijampolės pataisos namų priteisti 2500 eurų neturtinės žalos atlyginimą ir 20 eurų turtinės žalos atlyginimą; iš Kalėjimų departamento priteisti 1500 eurų neturtinės žalios atlyginimą.
Pareiškėjas R. P. skunde nurodė, kad nuo 2017 m. gruodžio 8 d. buvo laikomas Marijampolės PN. Teigė, kad atvykus į Marijampolės PN įstaigą buvo patalpintas į karantino patalpas, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali 4 kv. m. gyvenamojo ploto norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Dėl didelio kiekio nuteistųjų patalpose trūko inventoriaus (spintelių), susidarydavo eilės prie valgomojo stalo. Patalpose nebuvo įrengta rūkymui skirta patalpa, jam teko gyventi kartu su rūkančiaisiais, todėl pareiškėjui teko kvėpuoti tabako dūmais. Teigė, kad Marijampolės PN bibliotekoje per riboto interneto prieigą buvo sudaryta galimybė naudotis tik viena internetine svetaine E-TAR, nors jų turėjo būti mažiausiai 20. Dėl šių priežasčių pareiškėjas negalėjo gauti tinkamos teisinės pagalbos, tobulėti. Teigė, kad nuo atvykimo į Marijampolės PN, t. y. nuo 2017 m. gruodžio 8 d. jam nebuvo išduodamos higienos priemonės (tualetinis muilas, skutimosi peiliukai, skutimosi putos, skystas muilas, skalbimo milteliai, rutulinis dezodorantas, šampūnas, dantų pasta, dantų šepetėlis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad Marijampolės PN neleido dalies piniginių lėšų, turimų pataisos įstaigos sąskaitoje, pervesti į asmeninę pareiškėjo sąskaitą esančią laisvėje, motyvuodami tuo, kad Marijampolės PN yra gavę antstolio patvarkymą, kuris turėtų būti vykdomas. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2018 m. lapkričio 15 iki 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbęs bado akciją. Nurodė, kad atsakovės atstovas ėmėsi priešpriešos veiksmų t. y. apribojo pareiškėjui teisę siųsti ir gauti laiškus, skambinti artimiesiems ir valstybinėms įstaigoms, apsipirkti PN parduotuvėje, neišdavė tualetinio popieriaus. Teigė, kad medikai pareiškėją apžiūrėjo praėjus 5 paroms po badavimo paskelbimo dienos, pareiškėjas bado akcijos metu nebuvo sveriamas. Manė, kad nuteistųjų badavimas nėra draudžiamas, todėl Marijampolės PN administracijos negalėjo būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN pareigūnai iš nuteistųjų dienos metu pradėjo surinkinėti čiužinius, manė, kad teisės aktuose numatytas tik nuteistųjų patalynės paėmimas. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 5, kurioje nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. gruodžio 6 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Marijampolės pataisos namus, manė, kad toks perkėlimas nebuvo pagrįstas, jis akivaizdžiai blogino bausmės atlikimo sąlygas, teigė, kad toks jo perkėlimas apsunkino bendravimą su artimaisiais. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Pareiškėjo nuomone, dėl netinkamų atsakovo veiksmų jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, garbės bei orumo pažeminimą, stresą ir depresiją, sveikatos pablogėjimą. Prašė skundą tenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą ( b.l.128-132, t.1) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus, internetinė prieiga nuteistiesiems yra įrengta pataisos namų bibliotekoje, kurioje nuteistieji savo laiku gali gauti pagrindinę informaciją apie šiuo metu galiojančius teisės aktus internetinėje svetainėje www.e-tar.lt , šiai dienai pateikti daugiau svetainių nėra galimybės. Pažymi, kad asmenys su teisės aktais bei kita aktualia informacija gali susipažinti kreipdamiesi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris raštu pateikia visą prašomą informaciją. Nurodė, kad pagal pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 70 punktą nustatyta, kad nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas, kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Pažymi, kad pareiškėjas tokio prašymo pateikęs nebuvo. Pažymi, pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnį, nuteistiesiems leidžiama gauti pinigines perlaidas ir siųsti jas sutuoktiniams, sugyventiniams bei artimiesiems giminaičiams ir pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu – kitiems asmenims, teigia, kad šiuo matu galiojantys teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems siųsti pinigines perlaidas patiems sau. Kalėjimų departamentas išnagrinėjęs visą turimą dokumentinę medžiagą susijusią su nuteistųjų bado akcijos paskelbimu, nenustatė, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Pagal BVK 98 straipsnio 1 dalį nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Pažymėjo, kad šiose normose įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas. Manė, kad pareiškėjas teisėtai buvo perkeltas bausmę atlikti Marijampolės PN. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie įrodytų, kad Kalėjimų departamentas savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjui padarė tiesioginės žalos, nusiskundimus išdėstė abstrakčiai, nepagrindė neturtinės žalos, nepateikė jokių žalą patvirtinančių įrodymų. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (b.l.30-37, t.2) nurodė, jog į karantino patalpas nuteistieji yra patalpinami tik atvykus į pataisos įstaigą, kol pataisos namų direktorius paskirs į būrį. Nurodo, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. gruodžio 8 d. ir karantino patalpose buvo laikomas iki 2017 m. gruodžio 11 d. Teigia, kad Marijampolės PN nėra sisteminami ir saugomi duomenys apie nuteistųjų paskyrimą į karantino patalpas, pataisos namuose yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m. ir joje yra įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje galėjo tekti ne mažiau kaip 3,98 kv. m. ploto (27,87/7), kitos karantino patalpos plotas yra 35,85, joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje galėjo tekti ne mažiau kaip 3,98 kv. m. (35,85/9). Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato privalomai kiekvienam nuteistajam suteikti po stalą ar spintelę karantino patalpose. Pareiškėjas dėl tariamo kitų nuteistųjų rūkymo karantino patalpose į Marijampolės PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė. Marijampolės PN pažymi, kad teisės aktai nenumato internetinių puslapių sąrašo, kuriais laisvės atėmimo vietoje, galėtų naudotis nuteistieji. Internetiniame puslapyje E-TAR.LT yra labai daug teisinės informacijos, sprendimų, nutarimų, rekomendacijų ir kt. Vien šio tinklapio pakanka tam, kad nuteistieji galėtų sužinoti apie naujausius sprendimus, teisės aktų pakeitimus. Pareiškėjas gali siųsti neribotą skaičių laiškų, ir kreiptis į kitas institucijas dėl reikiamos informacijos gavimo. Marijampolės PN pažymėjo, kad pareiškėjui higienos priemonės išduodamos nebuvo, kadangi iš nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio duomenų nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo mokus bei asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams įsigyti. Nurodė, kad pareiškėjo paskelbta bado akcija buvo nepagrįsta, todėl – neteisėta, o esant neteisėtiems veiksmams Marijampolės PN įvykdė BVK 119 straipsnyje numatytą teisę. Pareiškėjas bado akcijos metu medikų buvo apžiūrėtas 2018 m. lapkričio 21-22 dienomis. Pažymi, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. būnant kamerų tipo patalpose Nr. 5, minimali teisės aktuose numatyta gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta, galiojantys teisės aktai nenumatė lentynėlių įrengimo sanitarinio mazgo patalpose. Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN bei Kalėjimų departamento, dėl atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę bei turtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau- ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad atvykus į Marijampolės PN įstaigą buvo patalpintas į karantino patalpas, taip pat nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 5, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 111.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2017 m. gruodžio 11 d., karantino patalpose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. Marijampolės pataisos namuose yra dvi karantino patalpos, vienos iš jų plotas yra 27,87 kv. m. joje yra įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje teko 3,98 kv. m. (27,87/7) gyvenamojo ploto, kitos karantino patalpos plotas yra 35,85 kv. m., joje yra įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui būnant šioje patalpoje teko 3,98 kv. m. (35,85/9) gyvenamojo ploto. Laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo laikomas kameros tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m, joje buvo įrengtos 3 miegamosios vietos, taigi, vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. gyvenamojo ploto (2 t., b. l. 31, 35, 86).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog karantino patalpose, gyveno 13 nuteistųjų, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo į bylą pateiktais dokumentais bei paaiškinimas, todėl jais remiasi ir konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu būnant karantino ir kamerų tipo patalpoje Nr. 5 buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą, ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis nei kiti asmenys. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad karantino patalpose jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, dėl ko pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas Lietuvos higienos normos HN 134:2015, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 7 punkte. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Atsakovės atstovas Marijampolės PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas nei į Marijampolės PN administraciją nei į Marijampolės PN pareigūnus dėl tariamo rūkymo karantino patalpose ginčo laikotarpiu nesikreipė. Pažymėjo, kad karantino patalpos yra nuolat stebimos, o faktų, kad nuteistieji rūkytų karantino patalpose užfiksuota nebuvo (2 t., b. l. 31).
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose patalpose, kuriose nerūkoma. LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Marijampolės PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas teigia, jog jam būnant karantino patalpose, pasivaikščioti buvo vedamas tik po 1 valandą į dieną.
Pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja nuteistųjų laikymo sąlygų karantino patalpose, tuo pačiu ir nuteistųjų pasivaikščiojimo laiko. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas, suteikdamas pareiškėjui, laikomam kamerų tipo patalpose, ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti, nepažeidė pareiškėjo teisės į valandos pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nesudaromos tinkamos sąlygos naudotis ribota internetine prieiga (RIP), kadangi jis turėjo galimybę naudotis tik viena internetine svetaine www.e-tar.lt, teigė, kad dėl šių priežasčių jis negalėjo gauti tinkamos teisinės pagalbos, negalėjo tobulėti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus, internetinė prieiga nuteistiesiems yra įrengta pataisos namų bibliotekoje, kurioje nuteistieji savo laiku gali gauti pagrindinę informaciją apie šiuo metu galiojančius teisės aktus internetinėje svetainėje www.e-tar.lt, šią dieną pateikti daugiau svetainių nėra galimybės. Pažymi, kad asmenys su teisės aktais bei kita aktualia informacija gali susipažinti kreipdamiesi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris raštu pateikia visą prašomą informaciją (1 t. b. l. 128-132).
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime nurodė, jog teisės aktai nenumato internetinių puslapių sąrašo, kuriais laisvės atėmimo vietoje, galėtų naudotis nuteistieji. Internetiniame puslapyje www.e-tar.lt yra labai daug teisinės informacijos, sprendimų, nutarimų, rekomendacijų ir kt. Vien šio tinklapio pakanka tam, kad nuteistieji galėtų sužinoti apie naujausius sprendimus, teisės aktų pakeitimus. Pareiškėjas gali siųsti neribotą skaičių laiškų, ir kreiptis į kitas institucijas dėl reikiamos informacijos gavimo (2 t., b. l. 32).
Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistųjų teisę naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais reglamentuoja BVK 96 straipsnis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija), kurio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Nuteistiesiems leidžiamų naudotis elektros prietaisų techninius parametrus, įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi jais tvarką, taip pat šių prietaisų elektros energijos sąnaudų ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apskaičiavimo ir apmokėjimo taisykles nustato Kalėjimų departamento direktorius (BVK 96 straipsnio 2 dalis).
Kalėjimų departamento direktorius 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 „Dėl Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą, kurio 8 punkte nustatyta, jog elektros prietaisai neturi turėti galimybių prisijungti prie interneto ir naršyti internete, taip pat neturi turėti kitų ryšio priemonių bei vaizdo ir garso įrašymo galimybių.
Pareiškėjo teigimu, internetinė prieiga prie įvairių elektroninių svetainių jam buvo reikalinga dėl teisinės informacijos gavimo bei dėl domėjimosi įvairiomis naujienomis. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Marijampolės PN bibliotekoje internetinė prieiga nuteistiesiems yra įrengta, pareiškėjas, įstaigoje nustatyta tvarka, turėjo galimybę gauti pagrindinę informaciją apie šiuo metu galiojančius teisės aktus internetinėje svetainėje www.e-tar.lt. Tuo tarpu sužinoti naujienas pareiškėjas turi galimybę iš laikraščių ir žurnalų, kuriuos nuteistieji turi teisę įsigyti ir prenumeruoti (BVK 92 str. 3 d., 93 str. 1 d.), per televiziją ir radiją. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, nenurodo jokių argumentų, kurie leistų manyti, jog nebuvo galima realiai pasinaudoti prieš tai paminėtomis galimybėmis ar buvo sudaromos tam tikros kliūtys, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti informaciją.
Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje G. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, pažymėtina, kad EŽTT laikosi pozicijos, kad Konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje J. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08). Tokios pat nuomonės laikosi ir LVAT, formuodamas praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-912-575/2019, 2019 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-800-624/2019).
Įvertinusi bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, jog jis nebuvo aprūpintas higienos priemonėmis.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Aprašo 4 ir 5 punktai, be kita ko, numato, jog pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis). Vėliau higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Remiantis Aprašo 13 punktu, nuteistasis laikomas nemokiu, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos (nuo 2015 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 924 patvirtintas 38 Eur bazinės socialinės išmokos dydis) dydžio pinigų sumą. Tais atvejais, kai suimtasis (nuteistasis) šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas mokiu bei asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams (2 t. b. l. 76-79). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, Marijampolės PN neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2018 m. gruodžio 27 d., nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog atsakovės atstovas Marijampolės PN neleido pareiškėjui turimas pinigines lėšas Marijampolės PN sąskaitoje siųsti į savo asmeninę sąskaitą esančią laisvėje.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama gauti pinigines perlaidas ir siųsti jas sutuoktiniams, sugyventiniams bei artimiesiems giminaičiams ir pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu – kitiems asmenims.
Ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nesuteikė pareiškėjui teisės Marijampolės PN sąskaitoje esančias lėšas siųsti į savo asmeninę sąskaitą esančią laisvėje, todėl pareiškėjo argumentai dėl piniginių perlaidų į savo asmeninę sąskaitą esančią laisvėje, atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Marijampolės PN veiksmų (neveikimo), teigdamas, kad Marijampolės PN pareigūnai iš nuteistųjų dienos metu pradėjo surinkti čiužinius, manė, kad teisės aktuose numatytas tik nuteistųjų patalynės paėmimas.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXXVI skyriuje nustatyti, nuobaudos, perkeliant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, vykdymo ypatumai, šio skyriaus 220 punkte nurodyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Ilgai saugoti ir dėl natūralių sąlygų sugedę maisto produktai nuteistojo akivaizdoje sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.
Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų 1 priede nurodyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.
Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, iš nuteistųjų, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjo pretenzijos dėl jo teisių pažeidimo, paimant iš jo čiužinį, yra grindžiamos subjektyviu jo paties vertinimu, abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio argumentais, todėl laikytinos neįrodytomis ir atmestinos.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neteisėtų Marijampolės PN veiksmų jis laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbęs bado akciją. Pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo kokie, jo nuomone, neteisėti Marijampolės PN veiksmai, susiję su pareiškėjo badavimu, sukėlė jam neturtinę žalą. Kaip jau minėta, atsakovės atstovo veiksmai, paimant iš pareiškėjo čiužinį buvo pripažinti teisėtais, todėl pareiškėjo teiginiai, jog dėl surenkamų čiužinių buvo pradėjęs vykdyti bado akciją ir tokiais savo veiksmais žalojo savo sveikatą, vertintini kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjo bado akcijos vykdymas buvo jo paties pasirinkimas, ir dėl to patirti neigiami išgyvenimai, paties pasirinkimo rezultatas, o ne atsakovės atstovo Marijampolės PN neteisėtų veiksmų pasekmė.
Pareiškėjas skunde, nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 19 d. iki 2018 m. kovo 29 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurioje buvo draudžiama naudotis vandens šildytuvais, todėl šiose patalpose pareiškėjas negalėjo naudotis karštu vandeniu, apsiprausti, taip pat pasidaryti arbatos. Teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo lentynėlių higienos priemonėms susidėti.
BVK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais.
BVK 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų (išskyrus atvejus, kai jie įgyvendina šio Kodekso 100, 109 ir 183 straipsniuose nurodytas teises), taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems šio Kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas (BVK 145 str. 2d.).
Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti būtiniausių reikmenų ir daiktų sąrašas nurodytas Taisyklių 18 priede (akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.), kurio 5.7 punkte nurodytas elektrinis virdulys.
Taigi, iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad nuteistiesiems, kalintiems drausmės grupės sąlygomis, baudos izoliatoriuje ar perkeltiems į kamerų tipo patalpas aukščiau nurodytos BVK nuostatos draudžia naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais elektriniais virduliais bei vandens šildytuvais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl negalėjimo naudotis asmeniniu virduliu ar vandens šildytuvu kalint baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose atmestinos kaip nepagrįstos.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 10.4 punkte nustatyti sanitarinio mazgo drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose įrengimo reikalavimai: klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė. Galiojantys teisės aktai nenumatė lentynėlių įrengimo sanitarinio mazgo patalpose, todėl pareiškėjo argumentai dėl lentynėlių įrengimo atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2017 m. gruodžio 6 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Marijampolės pataisos namus, manė, kad toks perkėlimas nebuvo pagrįstas, jis akivaizdžiai blogino bausmės atlikimo sąlygas, teigė, kad toks jo perkėlimas apsunkino bendravimą su artimaisiais.
Atkreiptinas dėmesys, jog BVK 69 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Pareiškėjas konkrečiai neįvardijo, kokiu Kalėjimo departamento įsakymu 2017 m. gruodžio 6 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Marijampolės pataisos namus. Byloje nėra duomenų, kad Kalėjimų departamento įsakymas dėl pareiškėjo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, teisės aktų nustatytais terminais ir tvarka būtų buvęs ginčijamas teisme ir būtų buvęs pripažintas neteisėtu. Todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo Kalėjimų departamento aktų (veiksmų) neteisėtumo dėl to, jog 2017 m. gruodžio 6 d. jis buvo perkeltas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos į Marijampolės pataisos namus.
Pareiškėjas skunde prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau- ir Konstitucinis Teismas), kad būtų nustatyta, ar jam skirta bausmė 12 metų nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- ir Konstitucija) 21 straipsnyje numatytų teisių.
Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 1 dalį, bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Nors pareiškėjas savo prašyme neįvardija konkretaus teisės akto, kuris galėtų prieštarauti Konstitucijai, teismas konstatuoja, kad šioje ginčai dėl įsiteisėjusiu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės termino nėra priskirtini administracinio teismo kompetencijai ir nagrinėjamojoje byloje teisės aktai, reglamentuojantys bausmės terminą, nėra taikytini. Todėl teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius neteisėtų atsakovės atstovų Marijampolės Pataisos namų bei Kalėjimų departamento veiksmų, t. y. nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas pažymi, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo R. P. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.
Teisėja Irena Varžinskienė