Civilinė byla Nr. 2-647-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02280-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 113.6.1.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties, kuria sustabdyta civilinė byla Nr. 2-6063-232/2014 pagal ieškovo restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Srava“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas civilinės bylos sustabdymo iki kitos bylos išnagrinėjimo pagrįstumo klausimas.

Ieškovas RUAB „Srava“ kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-11) atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiančiam per filialą Lietuvoje, prašydamas priteisti iš atsakovo 18 000 000 Lt draudimo išmoką, 6 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta Įmonių ir organizacijų turto draudimo sutartis bei Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartis, pagal kurias buvo apdraustas RUAB „Srava“ nuosavybės teisėmis priklausantis nekilnojamasis turtas bei nuostoliai, atsiradę dėl to, kad draudėjas yra priverstas nutraukti verslą ar sumažinti jos apimtis dėl verslui naudojamo turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo. UAB „Srava“ priklausančiose patalpose, adresu Sedos g. 37, Telšiai, tris kartus, t.y. 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. kilo gaisras, dėl ko ieškovas patyrė žalą. 2013 m. rugpjūčio 20 d. atsakovas informavo, jog 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d. įvykių administravimo veiksmai yra sustabdomi, atsižvelgiant į tai, jog RUAB „Srava“ buvusiam direktoriui dėl įvykių yra pareikšti įtarimai pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį bei UAB „Srava“ atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius  nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.

Atsakovas „If P&C Insurance AS“, veikiantis per filialą Lietuvoje, pateikė teismui 2014 m. lapkričio 26 d. prašymą (b. l. 20-25) sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol įsiteisės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014, nagrinėjamojoje Telšių rajono apylinkės teismo. Nurodė, kad tarp baudžiamosios bylos Nr. 1-326-187/2014, nagrinėjamos Telšių rajono apylinkės teisme, ir nagrinėjamos civilinės bylos yra ryšys, kadangi baudžiamojoje byloje bus nustatinėjama, ar R. D., būdamas UAB „Srava“ direktoriumi ir bendrasavininkiu, tyčia sukėlė 2012 m. gruodžio 10 d. gaisrą ir tyčia organizavo 2013 m. vasario 1 d. gaisro sukėlimą ir tokiu būdu tyčia sugadino ir sunaikino UAB “Srava“ turtą, ir ar turtas yra sunaikintas ir sugadintas dėl sukčiavimo, t.y. apgaule UAB „Srava“ naudai siekiant įgyti draudimo išmoką. Jeigu teismo nuosprendžiu bus nustatyti faktai, kad R. D. tyčia sukėlė 2012 m. gruodžio 10 d. gaisrą ir tyčia organizavo 2013 m. vasario 1 d. gaisro sukėlimą, būtų pagrindas netenkinti ieškovo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo šioje civilinėje byloje tiek pagal Turto draudimo sutartį, tiek pagal Verslo nutrūkimo draudimo sutartį. Nors šiuo metu R. D. ar kitam asmeniui, kuris būtų prilygintas draudėjui, nėra pareikšti kaltinimai dėl trečiojo gaisro (2013 m. vasario 6 d.), tačiau įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustačius aplinkybes dėl R. D. nusikalstamų veiksmų dėl pirmojo ir antrojo gaisro, būtų galima spręsti, ar 2013 m. vasario 6 d. gaisras taip pat nėra tyčia sukeltas ar organizuotas, vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle.

Teismui nusprendus nestabdyti civilinės bylos remiantis CPK 163 straipsnio 3 punktu (privalomasis bylos stabdymo pagrindas), teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu, nusprendus, kad civilinę bylą stabdyti tikslinga.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014m. gruodžio 23 d. nutartimi (b. l. 41-42) sustabdė civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla ir priimtas galutinis procesinis sprendimas Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1-326-187/2014. Nurodė, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl draudimo išmokos priteisimo. Atsižvelgdamas į CPK163 straipsnio 3 punkte įtvirtinto privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindo taikymą, ir nustatęs, kad baudžiamojoje byloje bus nustatinėjama, ar R. D., būdamas įmonės direktoriumi ir bendrasavininkiu, tyčia sukėlė ir organizavo 2012 m. gruodžio 10 d. ir 2013 m. vasario 1 d. gaisrus, padarė išvadą, kad dalis baudžiamojoje byloje nustatytų faktų turės prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai, kas sudaro pagrindą nagrinėjamą civilinę bylą sustabdyti. Nagrinėjamos bylos sustabdymas leis išvengti prieštaringų teismo sprendimų, sutaupys kitų proceso dalyvių ir teismo laiko bei lėšų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas RUAB „Srava“ (toliau - ir apeliantas)atskirajame skunde (b. l. 43-47) prašo panaikintiVilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir atmesti atsakovo prašymą sustabdyti civilinę bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Teismas visiškai nepasisakė, kokią įrodomąją ir/ar prejudicinę ir/ar privalomąją galią stabdomai civilinei bylai turės aplinkybė, ar R. D. tyčia sukėlė ir organizavo 2012 m. gruodžio 10 d. ir 2013 m. vasario 1 d. gaisrus (t. y. ir kuo ši aplinkybė iš viso yra susijusi su ieškovu, kaip juridiniu asmeniu, ir jo reikalavimais atsakovui), nenurodė, kokių konkrečių įrodomųjų faktų negalima nustatyti civilinio proceso tvarka, taikant civilinio proceso nustatytas priemones ir kodėl. Teismų praktikoje išaiškinta, kad negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla siejamas su tuo, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikšmingi ir civilinėje byloje.

              2. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dokumentų klastojimo, turto sunaikinimo, pasisavinimo, perdavimo kitiems asmenims ar iššvaistymo ir kiti faktai gali būti nustatyti tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso tvarka, todėl tie faktai, kurie gali būti nustatyti baudžiamojoje byloje, nagrinėjamojoje byloje jie neturi išimtinės įrodomosios galios CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo prasme.

3. Teismas paneigė tai, kad prejudiciniai faktai turėtų būti nustatinėjami tų pačių, o ne skirtingų bylos dalyvių atžvilgiu. Ieškovas civilinėje byloje yra RUAB „Srava“, o baudžiamojoje byloje ši bendrovė nėra proceso dalyvis, t.y. RUAB „Srava“ nėra baudžiamojoje byloje kaltinamasis, jam nėra pareikštas baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys ir pan.

4. Teismas neatsižvelgė į ieškovo pateiktus duomenis apie tai, kad ieškovas objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti apie R. D. kaltinime inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymą, o juo labiau sudarytas sąlygas tokios kaltinime inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi inkriminuojamų nusikalstamų veikų metu R. D. turėjo 25 procentus ieškovo akcijų, t. y. neturėjo sprendžiamojo balso teisės. Teismas nevertino kaltinamojo fizinio asmens bei jo neva tai padarytos nusikalstamos veikos ryšio su juridiniu asmeniu (ieškovu), tokiu būdu R. D. galimai padarytus neteisėtus veiksmus nepagrįstai sutapatindamas su ieškovu.

5. Sustabdžius civilinę bylą yra pažeidžiami proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai, juolab, kad ieškovas yra restruktūrizuojama įmonė, todėl nagrinėjamas ginčas yra susijęs tiek su pačios įmonės, tiek su jos kreditorių interesais.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą(b. l. 51-57). Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas aiškiai nurodė, kad dalis baudžiamojoje byloje nustatytų faktų (ar UAB „Srava“ direktorius bei bendrasavininkas R. D. tyčia sukėlė ir organizavo gaisrus, dėl ko sunaikino ir sugadino įmonės turtą) turės prejudicinę galią sustabdytai bylai.

2. Apelianto teiginiai, kad nėra pagrindo stabdyti bylą, nes teismų praktikoje pripažįstama, jog turto sunaikinimo, pasisavinimo, perdavimo kitiems asmenims ar iššvaistymo ir kiti faktai gali būti nustatyti tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso tvarka, nėra aktualūs, nes šios bylos kontekste svarbu yra nustatyti ne tik UAB „Srava“ turto sunaikinimo ir sugadinimo faktą, bet ir kas konkrečiai tai padarė. Nustačius, jog įmonės turtas buvo sugadintas dėl tyčinių UAB „Srava“ direktoriaus bei bendrasavininkio veiksmų, atsakovas būtų atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo (CK 6.1014 str. 1 d., 1.67 str. 2 d., 1.137 str. 5 d.).

3. Apeliantas neteisus teigdamas, kad teismas paneigė tai, jog prejudiciniai faktai turėtų būti nustatinėjami tų pačių, o ne skirtingų bylos dalyvių atžvilgiu, todėl stabdyti bylą nėra pagrindo. Skirtingai nuo CPK 182 straipsnio 2 punkto, CPK 182 straipsnio 3 punktas nereikalauja, kad asmens nusikalstamų veiksmų pasekmės būtų nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Teismas pagrįstai konstatavo, kad dalis baudžiamojoje byloje nustatytų faktų turės prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai.

4. Prievolės dėl draudimo išmokos mokėjimo prasme R. D. galimai nusikalstami veiksmai turi būti tapatinami su pačios UAB „Srava“ veiksmais, kadangi pats ieškovas pripažįsta, jog R. D. nusikalstamų veikų metu turėjo 25 procentus ieškovo akcijų.

5. Baudžiamojoje byloje nustatyti faktai dėl dviejų pirmųjų gaisrų bus teisiškai reikšmingi sprendžiant klausimą ir dėl trečiojo gaisro, įvykusio 2013 m. vasario 6 d., kadangi civiliniame procese vadovaujamasi įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

6. Apelianto argumentai dėl užsitęsusios proceso, ekonomiškumo ir koncentracijos principų pažeidimo, bylą sustabdžius, yra nepagrįsti, kadangi sustabdžius civilinės bylos nagrinėjimą, nereikės nustatinėti tų pačių faktų kelis kartus (kas sukėlė gaisrus, ar jie buvo sukelti tyčia ir pan.), nereikės du kartus apklausinėti tų pačių liudytojų, tokiu būdu taupant tiek teismo, tiek byloje dalyvaujančių asmenų laiką bei lėšas. Įmonės kreditorių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami ir dėl pačios RUAB „Srava“ veiksmų, nereiškiant ieškinio baudžiamojoje byloje, reikalaujant padarytos žalos iš už žalą atsakingų asmenų, t.y. R. D. ir kitų galimai nusikalstamose veikose dalyvavusių asmenų.

              IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinės bylos nagrinėjimas sustabdytas CPK 163 straipsnio 3 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, jog CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, o negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-424/2012, 2012-06-28 nutartis  c. b. Nr. 3K-3-332/2012, kt.).

Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą nutartį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė, kokią įrodomąją galią stabdomai civilinei bylai turės baudžiamojoje byloje nustatinėjama aplinkybė (ar R. D. tyčia sukėlė ir organizavo du kilusius gaisrus RUAB „Srava“ priklausančiame pastatų komplekse, adresu Sedos g. 37, Telšiai) bei, nukrypdamas nuo formuojamos praktikos, nepagrindė, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti tų faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, tačiau yra reikšmingi ir civilinėje byloje. Su tokiais apelianto argumentais nesutiktina.

Kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamojoje  civilinėje byloje atsakovui (draudikui) yra pareikšti reikalavimai dėl draudimo išmokos išmokėjimo pagal Įmonių ir organizacijų turto draudimo bei Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo sutartis, kuriomis draudikas įsipareigojo atlyginti žalą, kilusią dėl turto sugadinimo, sunaikinimo, praradimo ar dėl nuostolių, atsiradusių dėl to, kad draudėjas buvo priverstas nutraukti verslą ar sumažinti jo apimtis dėl verslui naudojamo turto sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo. Apeliantas kreipėsi į draudiką (atsakovą) dėl draudimo išmokos išmokėjimo, kilus trims gaisrams (2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 6 d.) apeliantui priklausančiose patalpose, adresu Sedos g. 37, Telšiai, tačiau atsakovas draudimo išmokos nesumokėjo, motyvuodamas tuo, kad apelianto buvusiam direktoriui R. D. yra pareikšti įtarimai dėl tyčinių gaisrų sukėlimo ir šios aplinkybės turės įtakos sprendimui dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju bei draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovo teigimu, Įmonių ir organizacijų turto draudimo taisyklių Nr. 004 201.2 punkto c papunktyje nurodyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikytinas turto sunaikinimas, sugadinimas ar praradimas dėl sukčiavimo, turto prievartavimo, pasisavinimo, išvaistymo. Verslo nutrūkimo draudimo liudijime įtvirtinta, kad draudimo objektas – tai draudėjo finansiniai nuostoliai, atsiradę dėl to, kad UAB „Srava“ yra priversta nutraukti verslą ar sumažinti jo apimtis dėl verslui naudojamo turto, apdrausto Turto draudimo sutartimi, sugadinimo, sunaikinimo ar praradimo dėl draudžiamųjų įvykių. Pagal Turto draudimo taisyklių 85.1 punktą ir Gamybos (verslo) nutrūkimo draudimo taisyklių Nr. 006 61.1 punktą draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos arba ją sumažinti, jeigu įvykis įvyko dėl draudėjo tyčios, o Turto draudimo taisyklių 82.1 punktas bei Verslo nutrūkimo draudimo taisyklių 60.2 punktas dar papildomai nurodo, jog draudimo išmoka nemokama, jeigu draudėjas bando suklaidinti draudiką klastodamas faktus, kurie turi įtakos nustatant draudžiamojo įvykio priežastis arba (ir) draudimo išmokos dydį. Taigi, atsakovas, prašydamas stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, savo poziciją grindžia tuo, kad būtent įsiteisėjęs teismo nuosprendis dėl pareikštų kaltinimų R. D. (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys liudija, kad Telšių rajono apylinkės teisme yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-24-187/2015, kurioje RUAB „Srava“ direktorius ir bendrasavininkis R. D. yra kaltinamas tyčia sukėlęs 2012 m. gruodžio 10 d. ir 2013 m. vasario 1 d. gaisrus, t.y. kaltinamas dėl didelės vertės svetimo turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu ir pasikėsinimo sukčiauti (BK 24 str. 4 d., 187 str. 2 d., 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.), pagal minėtas draudimo taisyklių nuostatas bei draudimo sutarčių sąlygas būtų pagrindas pripažinti įvykius nedraudžiamaisiais ir ieškinį atmesti. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teismas šių draudiko argumentų (ne)pagrįstumo iš esmės nenagrinėja, tačiau faktas yra tai, kad jie bus vienu iš nustatytinų dalyku ginčo sprendimo iš esmės metu.

Apeliantas yra teisus teigdamas, kad jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla reiškia, kad teismas neturi galimybės civilinio proceso tvarka nustatyti faktų, kurie nustatinėjami baudžiamojoje byloje, bet yra reikšmingi ir civilinėje byloje. Tačiau atsakovui išimtinai remiantis iškelta baudžiamąja byla, šie teismų praktikos išaiškinimai šiuo nagrinėjamu atveju nesuponuoja kitokio nei pirmosios instancijos teismo vertinimo. Kaip jau minėta, atsakovas šioje byloje siekia išvengti draudimo išmokėjimo dėl minėto asmens būtent nusikalstamų veikų. Akivaizdu, kad tai pagal įrodymų leistinumo taisykles gali būti nustatyta tik baudžiamąja tvarka ir nenagrinėtina civilinio proceso tvarka. Kita vertus, aktualu ir tai, kad teismas gali neturėti galimybės gauti įrodymų civilinio proceso tvarka dėl to, kad bylai reikšmingas aplinkybes civiliniame ginče įrodinėja privatūs asmenys, o jų teisės renkant įrodymus yra ribotos, palyginti su baudžiamojo proceso įrodymų rinkimo tvarka, būdais ir galimybėmis. Baudžiamajame procese, naudojant tik šiame procese taikomus įrodymų rinkimo būdus (krata, poėmis, asmenų pokalbių, perduodamų elektroninių ryšių tinklais, pasiklausymas, slaptas sekimas, galimybė atlikti tyrimo veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės ir kt.), kuriuos gali taikyti tik įgaliotos valstybės institucijos, yra galimybių surinkti daugiau informacijos, galinčios būti įrodymais civilinėje byloje. Atsakovo pasirinktas gynybos būdas lemia nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės šią bylą sustabdyti CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.

Apelianto skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės yra paneigiama CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta taisyklė, jog prejudiciniai faktai turėtų būti nustatinėjami tų pačių, o ne skirtingų dalyvių atžvilgiu, yra teisiškai nepagrįstas ir nepaneigia aukščiau padarytos išvados dėl civilinės bylos sustabdymo teisėtumo. CPK 182 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje pasisakyta, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2012 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2012). Skirtingai nuo CPK 182 straipsnio 2 punkto, CPK 182 straipsnio 3 punktas nereikalauja, kad asmens nusikalstami veiksmai, jų pasekmės, pats nusikaltimą padaręs asmuo būtų nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenurodė, kokią įrodomąją galią stabdomai civilinei bylai turės baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės, yra atmestini kaip deklaratyvūs. Visų pirma, apeliantas tokiu teiginiu prieštarauja savo paties išsakytam argumentui neva pirmosios instancijos teismas bylą sustabdė nepagrįstai dėl to, kad nenurodė, kodėl pats negali nustatyti reikšmingų aplinkybių civiline tvarka. Kitaip tariant, pats apeliantas ir neteigia, kad atsakovo nurodomos aplinkybės apskritai nėra reikšmingos. Antra, pirmosios instancijos teismas, remiantis atsakovo prašyme dėl bylos sustabdymo išdėstytais argumentais, pagrįstai sprendė, kad dalis baudžiamojoje byloje nustatytų faktų (ar gaisrus tyčia sukėlė RUAB „Srava“ direktorius bei bendrasavininkis, ar padarė nusikalstamą veiką) turės prejudicinę galią nagrinėjamai civilinei bylai. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje nustatinėjamos aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Tik baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu nuosprendžiu bus nustatyta, ar iš tiesų RUAB „Srava“ priklausančio turto sunaikinimas bei verslo sustabdymas įvyko dėl buvusio įmonės direktoriaus ir bendrasavininkio tyčinių veiksmų. Šios aplinkybės yra tiesiogiai svarbios nagrinėjamai civilinei bylai, nes tiek draudėjo ir su juo susijusių asmenų nusikalstamos veikos faktu, tiek ir tyčinių veiksmų atlikimo faktu atsakovas remiasi, prašydamas atmesti ieškinį. Taigi faktinis baudžiamosios bylos ryšys su civiline byla yra toks, kad minėtos aplinkybės turėtų būti vertinamos, kaip turinčios prejudicinę reikšmę civilinės bylos nagrinėjimui, todėl nėra pagrindo atskirai civilinėje byloje įrodinėti draudėjo ir su juo susijusių asmenų tyčios.

Apelianto argumentai, kad sprendžiant civilinės bylos sustabdymo klausimą, teismas visiškai neatsižvelgė į kaltinamojo fizinio asmens veikos ryšį su juridiniu asmeniu (ieškovu), R. D. galimai padarytus neteisėtus veiksmus sutapatinant su ieškovu (juridiniu asmeniu), nepaneigia civilinės bylos sustabdymo pagrįstumo, nes baudžiamojoje byloje nustatytų R. D. veiksmų vertinimas civilinių teisinių padarinių, t.y. prievolės dėl draudimo išmokos mokėjimo prasme, kaip minėta, bus atliekamas civilinę bylą nagrinėjant iš esmės, sprendžiant draudiko atsakomybės klausimą.

Sutiktina su apeliantu, kad nagrinėjamos bylos sustabdymas užtęsia teismo procesą, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog, esant tam tikroms aplinkybėms, nacionaliniai teismai gali laukti paraleliai vykstančių teismo procesų rezultatų, ir tai gali būti laikoma procesinio veiksmingumo priemone. Tačiau toks sprendimas turi būti proporcingas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Herbst prieš Vokietiją, 2007 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. 20027/02, Žuravliovas ir Balčiūnas prieš Lietuvą, 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas Nr. 34575/05). Atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai esą pirmosios instancijos teismas, sustabdydamas bylą, pažeidė proceso koncentracijos, ekonomiškumo principus bei restruktūrizuojamos įmonės interesus. Bylos faktinės bei teisinės aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad egzistuoja objektyvus bylos sustabdymo pagrindas, ribojantis teismo galimybę savarankiškai nustatyti ginčui išspręsti reikšmingus faktus – draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką (ne)kilimo sąlygas. Tinkamas ir visapusis ieškinio ir atsikirtimo į ieškinį faktinį pagrindą apibrėžiančių faktų nustatymas yra viena esminių sąlygų teisingam, be kita ko, greitam ginčo išsprendimui. Dėl to pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas stabdyti bylą priimtas nepažeidžiant šalių lūkesčio, kad byla būtų išnagrinėta kaip įmanoma operatyviau (CPK 2, 7 str.).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė CPK 163 straipsnio 3 punkto taikymo sąlygas, pagrįstai sustabdė nagrinėjamą civilinę bylą šio punkto pagrindu, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.)

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį  palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                                                               Alvydas Poškus