Civilinė byla Nr. e2A-72-230/2019
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12222-2016-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4.; 2.6.10.5.2.1.; 12.6.10.5.2.17.; 2.6.39.2.5.5.; 3.3.1.18.2.; 3.3.1.20.
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 5 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Seesam Insurance AS apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Seesam Insurance AS ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Švykai“ dėl turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Volfas Engelman“, uždaroji akcinė bendrovė „RDS Group“, K. S..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Seesam Insurance AS ieškinyje teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Švykai“ 7 884,44 Eur turtinės žalos atlyginimą, 260,11 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 14 d. atsakovei vykdant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbus buvo sugadinta prie pastato, esančio Piliakalnio g. 1, Kaune, stovėjusi D. N. priklausanti transporto priemonė „Honda Civic“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Be to, 2014 m. rugpjūčio 25 d. atsakovei vykdant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbus buvo sugadintos automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaunakiemio g. 2, Kaune, stovėjusios UAB „Volfas Engelman“ priklausančios transporto priemonės: „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „BMW 530D“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); „Citroen Jumper“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini); „Kia Sportage“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „WV Jetta“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Citroen Jumper“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) „Mini Cooper“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2014 m. spalio 28 d. atsakovei vykdant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbus buvo sugadinta per Kauno geležinkelio (Žaliąjį) tiltą pravažiuojanti UAB „RSD Group“ priklausanti transporto priemonė „Lexus CT200“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Visos transporto priemonės buvo ieškovės apdraustos savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (KASKO). Ieškovė pripažino įvykius draudžiamaisiais ir išmokėjo tretiesiems asmenims minėto įvykio metu šioms transporto priemonėms atsiradusią žalą. Automobiliai sugadinti, kai atsakovė vykdė Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto per Nemuno upę remonto darbus, t. y. už statybvietės ribų išplitę atsakovės naudojami dažai prilipo ir sugadino greta statybvietės teritorijos buvusius automobilius. Atsakovė, kaip statybvietės valdytoja, neužtikrino greta statybvietės teritorijos esančio turto apsaugos, todėl šiuo atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp statybvietės trūkumų ir padarytos žalos.
2. Atsakovė UAB „Švykai“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ji ir UAB „Viadukas“ 2013 m. spalio 17 d. sudarė subrangos sutartį, kurios pagrindu atsakovė vykdė darbus objekte: geležinkelio ruožo Marijampolė–Kazlų Rūda–Kaunas rekonstravimas, įrengiant papildomą 1 435 mm vėžės pločio kelią palei esamą geležinkelio liniją arba 1 435 mm/1520 mm vėžės pločio sugretintą kelią, tame tarpe ir tilto per Nemuno upę 37+301 km, ruože Jiesia–Kaunas rekonstrukcijos darbus. Atsakovė darbus vykdė vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu, kurio 2.3 ir 2.5 punktuose įtvirtinta, kad darbai objekte vykdomi ribojant automobilių eismą, uždarant važiuojamosios dalies juostas, sustatant eismą ribojančius ženklus, o pastolius apdengiant tvirta, armuota plėvele, siekiant apsaugoti eismo dalyvius. Aplinkybes, kad atsakovė darbus objekte vykdė tinkamai, laikydamasi visų darbo tvarkos ir saugumo reikalavimų, o objektas, siekiant apsaugoti trečiuosius asmenis, buvo apdengtas armuota plėvele, patvirtina atsakovės pateiktos nuotraukos ir 2013 m. spalio 29 d. atsakovės su UAB „Transrifus“ sudaryta subrangos sutartis. Jokių pretenzijų dėl netinkamai atliekamų darbų ar turtui padarytos žalos nei iš užsakovės UAB ,,Viadukas“, nei iš Kauno miesto savivaldybės administracijos atsakovė niekada nėra gavusi. Visus įsipareigojimus įvykdė tinkamai, laikydamasi visų darbo tvarkos bei saugumo reikalavimų, tuo tarpu ieškovė tai paneigiančių įrodymų nepateikė, t. y. neįrodė jokių atsakovės neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp nurodomų automobilių apgadinimų ir atsakovės objekte vykdytų darbų, reikalaujamos žalos ir kaltės. Išvados, kad automobilių kėbulai ir stiklai buvo padengti smulkiomis abrazyvinėmis dalelėmis, kurias nuvalius ant stiklų lieka smulkios įdaužos, ir kad tai atsitiko būtent dėl atsakovės objekte atliekamų darbų, neparemtos jokiais objektyviais įrodymais ar aplinkybėmis, t. y. ieškovė nenurodė nei kokiu būdu buvo nustatytas pažeidimų pobūdis, nei kokiu būdu ji išsiaiškino, kad tariami apgadinimai atsirado dėl atsakovės vykdytų Kauno geležinkelio tilto per Nemuno upę remonto darbų.
II. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Kauno apylinkės teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės Seesam Insurance AS, veikiančios per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, atsakovei UAB „Švykai“ 3 630 Eur išlaidas už advokato paslaugas, o valstybei 27,79 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas nurodė, kad nei pateikti įrodymai (Fizinių ir technologijos mokslų centro raštas, ekspertizės aktas, fotonuotraukos ir kt.), nei liudytojų parodymai nepatvirtina, jog žalą padarė atsakovė, t. y. ieškovės nurodytos aplinkybės nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo žalą patyrusios transporto priemonės, neleidžia daryti išvados, jog žala buvo patirta dėl atsakovės veiksmų, juolab, kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių. Teismo įsitikinimu, jei dažai būtų pasklidę, žala būtų padaryta ir visiems aplinkiniams statiniams ir kelio ženklams, šviesoforams, tačiau nei savivaldybė, nei šalia esančios įmonės nepareiškė jokių pretenzijų atsakovei.
5. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog žala ginčo transporto priemonėms buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo arba pažeidus bendrą atidumo ir rūpestingumo pareigą. Taigi teismas, nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymų sąlygų – neteisėtų veiksmų, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą.
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. kovo 12 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.
7. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė nesutikimą su teismo sprendimu grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi pirmosios instancijos teisme ir kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino priimdamas sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartojo.
8. Pasisakydama dėl ekspertizės akto vertinimo, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vertino ekspertizės aktą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir padarė išvadą, jog tai nėra pakankamas įrodymas atsakovės neteisėtų veiksmų buvimui pripažinti (žalos automobiliams atsiradimui dėl objekto dažymo). Kolegija pažymėjo, kad ekspertizės išvados buvo duotos vadovaujantis medžiagų ir gaminių ekspertizių išvadų skale. Pagal šią skalę buvo duotos tikimybinės išvados, t. y. „didelė tikimybė“ arba „tikėtina“. Taigi, ekspertizės išvadų tikėtinumo laipsnis nėra labai aukštas. Be to, ekspertizės akto, kaip įrodymo, patikimumą mažina tai, jog tyrimo objektai ekspertui buvo pateikti praėjus beveik trejiems metams nuo žalos nustatymo. Kolegija taip pat nurodė, kad byloje liko nepaneigtos atsakovės nurodytos aplinkybės (pateikti įrodymai), kurios leidžia daryti priešingas išvadas, negu nurodo ieškovė, t. y. kad: 1) šalia objekto buvusiam savivaldybės turtui dėl objekto remonto žala nebuvo padaryta, 2) atliekant dažymo darbus gruntas ir dažai gali būti paskleisti maksimaliu 20 metrų atstumu, 3) atlikus bandymus su naudotu objekte dažymo aparatu („Gmax 5900“) už 25 metrų nebuvo rasta jokių purkštų medžiagų dalelių požymių. Byloje nėra ginčo, kad automobiliai, kuriems buvo padaryta žala, nuo objekto stovėjo daug didesniu negu 25 metrų atstumu (apie 200–300 metrų ar apie 500 metrų), o tai leidžia pagrįstai abejoti, jog žala jiems padaryta dėl objekto dažymo darbų.
9. Kolegija sprendė, kad fotonuotraukos taip pat negali nei patvirtinti, nei paneigti bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. ar žalos padarymo metu (2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugpjūčio 25 d., 2014 m. spalio 28 d.) dažomas objektas buvo uždengtas armuota plėvele.
10. Kolegija nurodė, kad ieškovė nepagrįstai remiasi CK 6.263 ir 6.266 straipsnių nuostatomis, nes nagrinėjamu atveju žala kildinama ne dėl statinio konstrukcijų sugriuvimo ar kitokių jo trūkumų, bet dėl atsakovės netinkamai atliktų statinio dažymo darbų, dėl ko galimai buvo padaryta žala aplinkiniam turtui. Taigi šiuo atveju sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės, taikytini bendrieji žalos atlyginimo pagrindai ir turi būti nustatomos visos būtinosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
8. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, jog byloje nebuvo pateikta duomenų, kad atsakovė nesilaikė technologinio projekto reikalavimų, kad nėra pateikta jokių pretenzijų dėl atsakovės netinkamai atliekamų darbų ar darbų saugos reikalavimų nesilaikymo, konstatavo, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien tai, jog atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo žalą patyrusios transporto priemonės, neleidžia daryti išvados, kad žala buvo patirta dėl atsakovės veiksmų, juolab kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, nurodė, kad taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra ne tik akivaizdžiai teisei prieštaraujantys veiksmai, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti, nes nėra duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi tilto dažymo darbus nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
9. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovės, tiek atsakovės pateiktas fotonuotraukas, iš kurių matyti galimai atliktų darbų atitiktis teisei. Vertindamas atsakovės pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad remontuojama tilto atkarpa buvo apdengta armuota plėvele, tačiau ieškovės pateiktų fotonuotraukų, kuriose užfiksuota, kad tilto dažymo metu jokia armuota plėvelė nebuvo naudota, nevertino. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nėra aišku, kada šios nuotraukos darytos, todėl nėra galimybės nustatyti, kad jose užfiksuoti veiksmai galėjo lemti žalos transporto priemonėms atsiradimą. Teisėjų kolegija sutiko su šiuo argumentu, tačiau taip pat pažymėjo, kad vien tai, jog yra matyti, kad tam tikrais atvejais armuota plėvelė nebuvo naudojama, kaip teigia atsakovė, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad žalos padarymo metu armuota plėvelė buvo naudojama. Vadinasi, konstatuoti, kad atsakovės elgesys visais atvejais atitiko tvarkingo ir rūpestingo asmens standartą, nėra pagrindo.
10. Teisėjų kolegija taip pat laikė nepakankamai pagrįstais bylą nagrinėjusių teismų argumentus vertinant Kauno miesto savivaldybės raštą, patvirtinantį, kad šalia objekto buvusiam savivaldybės turtui žala tilto remonto momentu nebuvo padaryta, kaip neva paneigiantį ieškovės įrodinėjamas aplinkybes, kad atsakovės naudojami dažai išplito už statybvietės ribų. Vien nagrinėjamoje byloje ieškovė kreipėsi dėl galimai atsakovės neteisėtais veiksmais padarytos žalos devynioms transporto priemonėms atlyginimo, panaši žala buvo padaryta ir dar 62 transporto priemonėms, tačiau bylą nagrinėję teismai detaliau šių aplinkybių neanalizavo. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad nagrinėdamas analogiškas bylas Kauno apygardos teismas atmetė ieškinius dėl žalos atlyginimo, todėl ieškovės teiginiai apie tariamai didelį atsakovės apgadintų automobilių mastą yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovės minimose bylose Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis tais pačiais įrodymais, jog atsakovė darbus objekte vykdė vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu, nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų. Tačiau nei šiose, nei nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinami atsakovės veiksmai kaip atitinkantys tvarkingo ir rūpestingo asmens standartą.
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai ekspertizės aktą laikė netiesioginiu įrodymu, tiriamu kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tačiau ekspertizės akte nustatytus duomenis vertindami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, pavyzdžiui, Kauno miesto savivaldybės raštu, nepagrįstai juos laikė mažiau patikimais. Nagrinėjamu atveju kategoriškos išvados apie transporto priemonėms padarytos žalos atsiradimo priežastį nėra ir praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo žalos atsiradimo momento vargu ar bus galima ją tiksliau nustatyti, todėl teismai išvadą apie tai, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, dėl to negalėjo kilti ir ieškovės nurodyta žala, turėjo padaryti ne tik formaliai ištyrę atsakovės darbų atitiktį patvirtintam technologiniam projektui, bet ir įvertinę įrodymų visetą, leidžiantį daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė, atlikdama objekto dažymo darbus, iš tikrųjų elgėsi tvarkingai ir rūpestingai.
12. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl to, kad atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų ir dėl to nėra priežastinio ryšio su ieškovės nurodytoms transporto priemonėms kilusia žala, padaryta netinkamai taikant proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas byloje pareikštas reikalavimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė Seesam Insurance AS prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės pateiktas 2015 m. rugpjūčio 4 d. Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro raštas nepatvirtina, jog žala transporto priemonėms, dėl kurių šioje byloje reiškiami reikalavimai, atsirado dėl kokių nors atsakovės veiksmų ar neveikimo. Fizinių ir technologijos mokslų centro tyrimas patvirtino, kad ant automobilio „Lexus CT200“, v/n (duomenys neskelbtini), nusėdę dažai ir tilto per Nemuno upę dažai yra ta pačios sudėties, o aplink esančiose teritorijose nebuvo vykdomi bent jau panašaus pobūdžio darbai. Tai leidžia daryti išvadą, kad žala galėjo atsirasti tik dėl tilto per Nemuno upę dažymo darbų.
1.2. Teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ekspertizės akte nepadarytos neabejotinos išvados, kad ant automobilių „BMW 560D“, „Audi A6“, „Mini Cooper“ būtent rastos medžiagos naudotos atsakovės atliekant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto dažymo darbus. Ekspertizės akte aiškiai padaryta išvada „<...> didelė tikimybė, kad šie dažai ant minėto automobilio pateko dėl Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto dažymo darbų.“ Taigi ekspertizės metu nustatyta, kad ant automobilių rasti dažai ir nuo tilto per Nemuno upę tyrimui nuimti dažai yra vienodi.
1.3. Byloje esančiose fotonuotraukose aiškiai užfiksuota, kad ant tilto per Nemuno upę nebuvo uždėta armuota plėvelė 2014 m. kovo 27 d., nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2014 m. gegužės 27 d., 2015 m. sausio 15 d. ir tuo metu nebuvo siekiama apsaugoti eismo dalyvius, trečiuosius asmenis ir jų turtą nuo statybos darbų keliamo pavojaus.
1.4. Teismo nurodyta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybė nepareiškė pretenzijų atsakovei dėl vykdytų tilto per Nemuno upę dažymo darbų, negali turėti teisinės reikšmės sprendžiant ieškinio reikalavimus. Asmenys savo teises, įskaitant ir teisę į teisminę gynybą, įgyvendina savarankiškai. Pretenzijų pareiškimas ar nereiškimas yra kiekvieno asmens teisė. Jeigu šia teise asmuo nesinaudoja, tai negali sukelti teisinių padarinių kitam asmeniui (ieškovei).
1.5. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, pažeidė tiek CK 6.263 straipsnio, tiek CK 6.266 straipsnio nuostatas. Rangovas prievolinės teisės pagrindu gali būti traktuojamas kaip objekto, kuriame atlieka rangos darbus, valdytojas CK 6.266 straipsnio prasme. Byloje esančios atsakovės pateiktos subrangos sutartys, technologinis projektas patvirtina, kad atsakovė buvo statybvietės valdytoja remonto darbų atlikimo metu. Darbų atlikimo metu tiltas per Nemuno upę buvo perduotas atsakovės žinion CK 6.266 straipsnio prasme.
14. Atsakovė UAB „Švykai“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai, jokių pretenzijų dėl netinkamai atliekamų darbų, darbų saugos reikalavimų nesilaikymo ar sugadinto turto negavo nei iš užsakovo UAB „Viadukas“, nei iš Kauno miesto savivaldybės administracijos. Ieškovė, siekdama įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes ir patvirtinančių, kad atsakovė, vykdydama darbus, neužtikrino greta esančio turto saugumo.
2.2. Ieškovės argumentai dėl neteisėtų atsakovės veiksmų yra paremti išimtinai tik prielaidomis ir trečiųjų asmenų subjektyviu vertinimu, todėl sutiktina su teismo išvada, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo tariamai apgadinti automobiliai, neleidžia daryti išvados, jog žala automobiliams buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, juolab, kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių.
2.3. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pažymėjo, kad, jei dažai nuo atsakovės vykdomų darbų būtų pasklidę, žala neabejotinai būtų padaryta ir visiems aplinkiniams statiniams, pastatams, kelio ženklams, šviesoforams, atitvarams, stulpams, tačiau nei savivaldybė, nei šalia esančio įmonės nepareiškė jokių pretenzijų atsakovei, jokių kitų įrodymų, kad minėti objektai būtų buvę paveikti, ieškovė nepateikė.
2.4. Ieškovės nurodyta žala nėra susijusi su atsakovės vykdytais darbais. Byloje nėra jokių duomenų, kad žala automobiliams galėjo kilti dėl remontuojamo objekto trūkumų. Šių aplinkybių neįrodinėjo ir pati ieškovė. Taigi teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.266 straipsnio nuostatų.
15. Trečiasis asmuo AB „Volfas Engelman“ atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo tenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).
17. Byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pakartotinai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 12 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas šioje byloje priimtas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimas, ir perdavus bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi CPK 362 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, remiasi kasacinio teismo nutartyje padarytais išaiškinimais, kurių nekvestionuoja.
18. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Švykai“ pagal 2013 m. spalio 17 d. su UAB „Viadukas“ sudarytą subrangos sutartį Nr. 13-10-17/198, vykdė geležinkelio linijos „Marijampolė – Kazlų Rūda – Kaunas“ ruože „Jiesia – Kaunas“ (tiltas per Nemuną 37+301 km) rekonstravimo darbus, t. y. dažė geležinkelio tilto per Nemuno upę konstrukcijas. Ieškovės teigimu, atsakovei vykdant nurodyto objekto remonto darbus, buvo sugadintos (apipurkštos gruntu ir dažais) 9 ieškovės apdraustos savanoriškuoju transporto priemonių draudimu transporto priemonės, o būtent: 2014 m. rugpjūčio 14 d. prie pastato, esančio Piliakalnio g. 1, Kaune, stovėjusi trečiajam asmeniui D. N. priklausanti transporto priemonė „Honda Civic“, v. n. (duomenys neskelbtini) 2014 m. rugpjūčio 25 d. automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Kaunakiemio g. 2, Kaune, stovėjusios trečiajam asmeniui UAB „Volfas Engelman“ priklausančios transporto priemonės: „Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) „BMW 530D“, v. n. (duomenys neskelbtini); „Citroen Jumper“, v. n. (duomenys neskelbtini); „Kia Sportage“, v. n. (duomenys neskelbtini) „WV Jetta“, v. n. (duomenys neskelbtini) „Citroen Jumper“, v. n. (duomenys neskelbtini) „Mini Cooper“, v. n. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. spalio 28 d. per Kauno geležinkelio (Žaliąjį) tiltą pravažiuojanti trečiajam asmeniui UAB „RSD Group“ priklausanti transporto priemonė „Lexus CT200“, v. n. (duomenys neskelbtini). Ieškovė šiuos įvykius pripažino draudžiamaisiais ir išmokėjo tretiesiems asmenims draudimo išmokas už jų metu šioms transporto priemonėms padarytą žalą – iš viso 7 884,44 Eur. Atsakovės UAB „Švykai“ teigimu, ji darbus objekte vykdė tinkamai, vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu ir laikydamasi visų darbo tvarkos ir saugumo reikalavimų, o objektas, siekiant apsaugoti trečiuosius asmenis, buvo apdengtas armuota plėvele.
19. Kaip nurodyta, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog žala ginčo automobiliams buvo padaryta dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, su kuo nesutinka atsakovė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir todėl padarė nepagrįstas išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nutartyje jau konstatavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktą netinkamą įrodymų vertinimą. Taigi pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme esmę sudaro išvadų dėl atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo byloje surinktų įrodymų visumos vertinimo aspektu pagrįstumas.
Dėl ieškovės ir atsakovės rašytinių paaiškinimų prijungimo
20. Ieškovė ir atsakovė iki pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie priimtini į bylą. Šalys turi teisę teikti paaiškinimus raštu (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Su paaiškinimų turiniu bylos dalyviai buvo supažindinti įstatymų nustatyta tvarka, jiems išsiunčiant rašytinių paaiškinimų nuorašus. Tokių paaiškinimų būtinybė iškilo po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Kauno apygardos teismo nutartį ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, todėl šie paaiškinimai kaip įrodymų šaltinis priimtini į bylą CPK 314 straipsnio pagrindu.
Dėl atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų ir joms nustatyti pateiktų įrodymų vertinimo
21. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, jog atsakovė nesilaikė technologinio projekto reikalavimų, kad nėra pateikta jokių pretenzijų dėl atsakovės netinkamai atliekamų darbų ar darbų saugos reikalavimų nesilaikymo, konstatavo, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, taip pat nurodė, kad vien tai, jog atsakovė vykdė didelės apimties darbus netoli tos vietos, kur stovėjo žalą patyrusios transporto priemonės, neleidžia daryti išvados, kad žala buvo patirta dėl atsakovės veiksmų, juolab, kad tame rajone yra nemažai įvairią gamybinę veiklą vykdančių įmonių.
22. Kasacinis teismas, įvertinęs šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus, nurodė, kad taikant civilinę atsakomybę neteisėti veiksmai yra ne tik akivaizdžiai teisei prieštaraujantys veiksmai, kurie šiuo atveju nebuvo nustatyti, nes nėra duomenų, kad atsakovė būtų atlikusi tilto dažymo darbus nesilaikydama teisės aktų reikalavimų, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas.
23. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartams aspektu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
24. Taigi, atsakovės veiksmai nagrinėjamu atveju vertintini bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai laikymosi aspektu, o pateikti įrodymai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių taikymo nagrinėjamoje byloje aspektu.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojų – atsakovų darbuotojų J. B. ir A. M. parodymus, padarė išvadą, kad darbai ginčo objekte buvo vykdomi pagal techninį projektą, laikantis visų apsaugos priemonių, t. y. ribojant eismą, pastolius uždengiant armuota plėvele. Technologinio projekto 2.3 ir 2.5 punktuose numatytos kolektyvinės apsaugos priemonės darbui virš gatvių tik patvirtina tam tikrus reikalavimus, tačiau nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad šių reikalavimų buvo laikomasi nuolat viso darbo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šių reikalavimų buvo laikomasi, įvertinęs tik dalį pateiktų nuotraukų, iš kurių matyti, kad remontuojama tilto atkarpa pagal atsakovės su UAB „Transrifus“ sudarytą subrangos sutartį dėl pastolių sumontavimo ir demontavimo darbų buvo uždengta armuota plėvele, tačiau neįvertino kitų – ieškovės pateiktų nuotraukų, iš kurių matyti, kad buvo laikotarpių, kai armuota apsaugos plėvelė atliekant darbus nebuvo įrengta. Atkreiptinas dėmesys, kad nuotraukos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra darytos laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 27 d. iki 2014 m. gegužės 22 d., o žala automobiliams buvo padaryta 2014 m. rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 25 d. ir spalio 28 d. Tuo tarpu ieškovės 2016 m. spalio 25 d. pateiktose dviejose nuotraukose yra užfiksuoti tilto per Nemuną remonto darbai, kurie buvo atliekami, tilto konstrukcijų neuždengus jokia apsaugančia danga, remonto eigoje laisvai sklindant tam tikroms dalelėms. Iš šių nuotraukų metaduomenų matyti, kad jos buvo padarytos 2014 m. rugsėjo 10 d., taigi jose fiksuota situacija, artimesnė žalos padarymo laikotarpiui (2014-08-14–2014-10-28), nei atsakovės pateiktų fotonuotraukų duomenys (2014-03-27–2014-05-22). Atsižvelgiant į tai, negalima pripažinti pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad remontuojama tilto atkarpa buvo uždengta armuota plėvele, nes ji tam tikru laikotarpiu buvo neuždengta, o tai kartu reiškia ir tam tikrą atsakovės, kaip darbų atlikėjos – rangovės, nepakankamą atsargumą, atidumą, siekiant išvengti galimos žalos padarymo tretiesiems asmenims.
26. Teismas atmetė Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centro 2015 m. rugpjūčio 4 d. rašte Nr. SR-1400-521 „Dėl dažų cheminės ir fazinės sudėties analizės“ padarytą ekspertinę išvadą, jog dažų, kuriais Kaune buvo dažomas geležinkelio tiltas per Nemuną, sudėtyje rasti junginiai (bario sulfatas BaSOo4, titano oksidas TIO2) rasti ir nuo vieno iš automobilių Lexus CT200, v. n. (duomenys neskelbtini) išorinių kėbulo detalių paimtuose teršalų mėginiuose. Atmesdamas šį įrodymą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi kitu rašytiniu įrodymu – KTU kompozicinių ir apdailos medžiagų laboratorijos vedėjos dr. M. J. raštu, adresuotu atsakovei į jos paklausimą, kuriame nurodyta, kad bario sulfatas ir titano dioksidas gali būti randami visuose dažuose – tiek tirpikliniuose, tiek vandeniniuose, todėl teiginys, kad dažai nuo geležinkelio tilto ir automobilio yra tie patys, nepagrįstas.
27. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-684/2017, 28 punktas).
28. Todėl nustatant, ar atsakovė atlikdama darbus elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, svarbią reikšmę įgyja ir byloje atliktos ekspertizės išvados. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. lapkričio 15 d. ekspertizės akto Nr. 11-930 (17) matyti, kad jame buvo konstatuota, jog ant dviejų automobilių rasti dažai yra vienodi kaip ir ant Kauno geležinkelio (Žaliojo) tilto, todėl vienu atveju yra didelė tikimybė (BMW 530D, v. n. (duomenys neskelbtini) ir „Audi A6“, v. n. (duomenys neskelbtini) o dar vieno automobilio („Mini Cooper“, v. n. (duomenys neskelbtini)) atveju tikėtina, kad dažai ant nurodytų automobilių pateko dėl tilto dažymo darbų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias ekspertizės išvadas laikė nepakankamu atsakovės neteisėtų veiksmų įrodymu, kadangi nors ekspertizės aktas patvirtina, kad dažai ant tirtų automobilių ir tilto yra tos pačios rūšies ir vienodos cheminės sudėties, tačiau ekspertizės akte padarytos ne kategoriškos, t. y. neabejotinos, išvados, o ekspertizė atlikta tik po trejų metų. Kolegija atmeta tokius pernelyg kritiško ekspertizės akto vertinimo argumentus, kaip nepagrįstus, pirmiausia dėl to, kad ekspertizės išvados yra pakankamai aukšto tikėtinumo lygio (didelė tikimybė ir tikėtina), be to, Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Fizinių ir technologijos mokslų centras yra nustatęs, kad dažų, rastų dar ant vieno automobilio – Lexus CT200, ir dažų, kuriais buvo dažomas geležinkelio tiltas per Nemuną, sudėtyje rasti tie patys junginiai. Tokiu būdu byloje surinktais įrodymais yra patvirtintas ant 4 automobilių atsiradusių dažų ir dažų, kuriais buvo dažomas geležinkelio tiltas, tam tikro lygio tapatumas, kas kartu su pateiktomis nuotraukomis, kai atsakovė atlikinėjo darbus be būtinos apsaugai armuotos plėvelės uždengimo, leidžia padaryti pakankamai aukšto tikėtinumo lygio išvadą, kad atsakovė, atlikdama dažymo darbus, nebuvo pakankamai rūpestinga ir atsakinga ir nesiėmė visų būtinų ir pakankamų priemonių, kad nebūtų padaryta žala kitiems asmenims. Kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010).
29. Ekspertizės akto išvados, nors ir padarytos praėjus trims metams po to, kai buvo padaryta žala, tačiau tai nesumažina jų įrodomosios reikšmės, nes net ir praėjus tokiam laiko tarpui buvo patvirtintas dažų, rastų ant dalies automobilių, ir tilto konstrukcijų tapatumas.
30. Atsakovės pateiktame UAB „Litnobiles“ 2016 m. kovo 4 d. rašte nurodyta, kad naudojant beorį dažymo aparatą „Gmax 5900“ (kokį naudojo atsakovė atlikdama darbus), netaikant jokių apsaugos priemonių, gruntą ir dažus leidžia paskleisti maksimaliu 20 m atstumu, todėl techniškai neįmanoma šiomis medžiagomis padengti objektus (šiuo atveju automobilius), esančius už 250 m. Tai iš esmės pagrindžia ir UAB „Litnobiles“ 2016 m. kovo 7 d. „Dažų bei grunto sklidimo atviroje vietoje bandymo aktas“. Tačiau byloje nėra tiksliai nustatyta, kokiu atstumu ir nuo kurios tilto vietos matuojant stovėjo sugadinti automobiliai, be to, dažų sklidimo atviroje vietoje ribos gali didėti ir dėl vėjo greičio, o bandymų metu fiksuotas 3-5 m/s greitis, todėl negali būti padaryta pakankamai pagrįsta išvada, jog automobiliai negalėjo būti sugadinti dėl pasklidusių dažų ar grunto dėl to, kad jie stovėjo pernelyg toli. Iš 2016 m. gegužės 3 d. ir 2016 m. liepos 12 d. pažymų apie hidrometeorologines sąlygas matyti, kad 2014 m. rugpjūčio 14 ir 25 d. didžiausias vėjo greitis buvo 19 m/s ir 18m/s, o 2014 m. spalio 28 d. – 10 m/s. Be to, kadangi ant dalies automobilių dažų liekanos rastos, tokie faktai paneigia, kad automobiliai negalėjo būti sugadinti dėl dažymo darbų.
31. Neleistiną dažymo medžiagų pasklidimą, kaip atsakovės nepakankamo atsargumo ir apdairumo įrodymą, patvirtina ir ieškovės nurodytas dėl šių priežasčių sugadintų automobilių kiekis (62 automobiliai). Vien nagrinėjamoje byloje nurodyta 9 automobiliams padaryta žala, dar 3 bylos yra išnagrinėtos dėl tokio pat pobūdžio žalos padarymo pagal kitų draudikų ieškinį (Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-1668-260/2016, 2017 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1420-436/2017, 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1415-390/2018). Ir nors šiose bylose draudikų ieškiniai nebuvo patenkinti, tačiau, kaip nutartyje nurodė kasacinis teismas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei šiose, nei nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinami atsakovės veiksmai, kaip atitinkantys tvarkingo ir rūpestingo asmens standartą. Teismai nurodytais atvejais sprendė, kad atsakovė darbus objekte vykdė vadovaudamasi patvirtintu technologiniu projektu, todėl nenustatė atsakovės neteisėtų veiksmų.
32. Nors ieškovė nėra pateikusi nurodytą sugadintų automobilių skaičių (62 automobiliai) patvirtinančių įrodymų, o atsakovė savo rašytiniuose paaiškinimuose neigia, kad žala buvo padaryta ir daugiau transporto priemonių, nei nurodyta ieškinyje, tačiau iš pateikto ieškovės atstovo V. B. elektroninio susirašinėjimo su atsakovės civilinės atsakomybės draudiku AIG Europe matyti, kad šis draudikas yra patvirtinęs, jog iš draudėjo (atsakovės) gavo žalos pranešimą ir pradėjo žalos administravimo procedūras ir šiame susirašinėjime minimi 62 automobiliai.
33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Kauno miesto savivaldybės 2016 m. kovo 7 d. raštas Nr. 43-2-217, kuriame nurodyta, kad šalia objekto buvusiam savivaldybės turtui žala tilto remonto momentu nebuvo padaryta, nepaneigia ieškovės įrodinėtos aplinkybes, kad atsakovės naudojami dažai išplito už statybvietės ribų. Jau yra nustatytas labiau tikėtinas dažų pasklidimo faktas, todėl savivaldybės rašte nurodyta aplinkybė, kad Kauno miesto savivaldybės administracija neturi informacijos apie tilto remonto metu savivaldybės turtui padarytą žalą, nebeturi įrodomosios reikšmės. Įrodymų, kad dažymo darbus tuo metu būtų atlikę ne atsakovė, o ir kiti asmenys, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis)
34. Byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, kad labiau tikėtina, jog atsakovė atlikdama rangos darbus nebuvo pakankamai atsargi, apdairi ir nesiėmė pakankamai būtinų apsaugos priemonių, kad nebūtų padaryta žala kitiems asmenims, nes tam tiktu laikotarpiu geležinkelio tilto konstrukcijos nebuvo uždengtos apsaugančia nuo atliekamų darbų eigoje sklindančių dalelių. Žalos ieškovės apdraustoms transporto priemonėms padarymo faktas yra pagrįstas ieškovės pateiktų žalos bylų duomenimis, o nustatytas atsakovės neatsakingas ir neapdairus elgesys suponuoja labiausiai tikėtiną išvadą, kad automobiliai buvo sugadinti dėl remonto darbų atlikimo metu pasklidusių dažų (grunto) dalelių patekimo ant automobilių, t. y. byloje yra nustatytas ir pakankamas neteisėtų (šiuo atveju nepakankamai apdairių ir atsakingų) atsakovės veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšys.
35. Žalos dydį byloje patvirtina ieškovės pateiktų žalos bylų duomenys: draudimo išmokų potvarkiai, defektiniai aktai, pateiktos sąskaitos, remonto darbų sąmatos. Atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje, nesutikdama su žalos dydžiu, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė, vertindama automobiliams padarytą žalą ir draudimo išmokos dydį, neatsižvelgė į keičiamų dalių nusidėvėjimą ir netaikė franšizės. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintoje Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje yra nustatyta, kad transporto priemonių sudėtinių dalių nuvertinimas apskaičiuojamas pagal jų nusidėvėjimą (Instrukcijos 58 punktas), tačiau dalys pagal dėvėjimosi pobūdį yra klasifikuojamos ir I grupei priklauso dalys, kurių praktiškai neveikia natūralus nusidėvėjimas ir aplinkos poveikis ir tokioms dalims nuvertinimas neskaičiuojamas (Instrukcijos 59.1 ir 61 punktai). Nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta automobilių kėbulams (atliekamas dažymas, poliravimas), o ne atskiroms jo detalėms, taip pat stiklams, todėl nusidėvėjimas ir franšizė, kaip žala pačiam automobiliui, tiek remonto sąmatose, tiek išmokos potvarkiuose nebuvo skaičiuojama, išskyrus du automobilius „Citroen Jumper“ v. n. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kuriems paskaičiuotas nusidėvėjimas, ir automobiliui „Mini Cooper v. n. (duomenys neskelbtini), kuriam pritaikyta besąlyginė išskaita. Pažymėtina, kad draudimo polisuose buvo numatytas draudimas be amortizacijos, t. y. neskaičiuojant dalių (išskyrus padangas) nusidėvėjimo, o Seesam patvirtintose Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklėse Nr. 006 11 skyriuje numatyti franšizės netaikymo atvejai, pvz. dėl stiklų.
36. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pateiktais įrodymais pagrindė žalos dydį, o atsakovė nenurodė jokių konkrečių ir pagrįstų argumentų ir nepateikė jokių įrodymų dėl dydžio pagrįstumo, todėl nėra jokio pagrindo mažinti šį žalos dydį ir iš atsakovės ieškovei priteistinas iš viso 7 884,44 Eur dydžio žalos atlyginimas, taip pat tenkinamas ieškovės prašymas priteisti CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nustatyto 6 procentų dydžio metines palūkanas, paskaičiuotas už laikotarpį iki ieškinio dienos (iki 2016 m. birželio 9 d.), kurios sudaro 260,11 Eur, ir tokio pat dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
37. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo nutartyje duotais išaiškinimais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl jo padarytos išvados dėl atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų už ginčo automobiliams padarytą žalą laikytinos nepagrįstomis, ir tai turėjo įtakos neteisingo sprendimo priėmimui. Nustačius atsakovės neatsargų elgesį atliekant rangos darbus, dėl ko buvo padaryta žala automobiliams ir ieškovė jų savininkams išmokėjo draudimo išmokas, t. y. patyrė žalą, ieškovės ieškinys turėjo būti patenkintas. Todėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas.
39. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė Seesam Insurance AS bylos nagrinėjimo metu (pirmosios, apeliacinės turėjo tokias bylinėjimosi išlaidas: 183 Eur žyminis mokestis už ieškinį, 968 Eur už ieškinio parengimą ir atstovavimą byloje, 13 Eur už ekspertės iškvietimą, 1 500 Eur užstatas už ekspertizės atlikimą, 183 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, 1 210 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 183 Eur žyminis mokestis už kasacinį skundą.
40. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės Seesam Insurance AS ieškinys tenkinamas visiškai, o prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, protingos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. ir 8.9 p. nustatyto maksimalaus užmokesčio, todėl priteistinos ieškovei iš atsakovės – iš viso 4 240 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 89 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 1, 10 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
41. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Lietuvos teismo ekspertizės centras 2017 m. lapkričio 21 d. pateikė ekspertizės aktą ir 2017 m. lapkričio 16 d. PVM sąskaitą faktūrą 2 691,34 Eur sumai. Ieškovė Seesam Insurance AS 2017 m. balandžio 6 d. į teismo depozitinę sąskaitą buvo įmokėjusi 1 500 Eur užstatą, todėl Kauno apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 29 d. raštu įpareigojo ieškovė per 3 darbo dienas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti likusią pinigų sumą (1 191,34 Eur) už atliktą ekspertizę. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė įvykdė šį teismo įpareigojimą ir sumokėjo likusią pinigų sumą (1 191,34 Eur) už ekspertizę. Atsižvelgiant į tai, šių išlaidų apeliacinės instancijos teismas nepaskirsto, o ieškovė dėl šių išlaidų priteisimo turi teisę keiptis į pirmosios instancijos teismą, pateikdama šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
42. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai turėjo 56,91 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Ieškinį ir apeliacinį skundą tenkinus visiškai, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės UAB „Švykai“.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Švykai“ (juridinio asmens kodas 300108121) ieškovei Seesam Insurance AS (kodas 10055752) 7 884,44 Eur žalai atlyginti, 260,11 Eur palūkanas ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos (2016 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Švykai“ (juridinio asmens kodas 300108121) ieškovei Seesam Insurance AS (kodas 10055752) 4 240 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Švykai“ (juridinio asmens kodas 300108121) 56,91 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Nijolia Indreikienė
Izolda Nėnienė