Civilinė byla Nr. 2A-650-345/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.2.; 121.14; 121.18; 121.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. balandžio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Henricho Jaglinskio ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zitos Smirnovienės ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo IF P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Aserus“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, dėl draudimo išmokos ir palūkanų išieškojimo, tretieji asmenys bankrutuojanti J.Vagnoriaus įmonė bei UAB „Auteks“, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aserus“ kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo priteisti: 1) 22 277,81 Lt draudimo išmoką; 2) 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė su atsakovu sudarė Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės turtiniai interesai, susiję su draudėjo, veikusio kaip vežėjas kelių transportu, civiline atsakomybe prieš trečiuosius asmenis. Ieškovas iš trečiojo asmens UAB „Auteks“ gavo užsakymą krovinio pervežimui ir jo vykdymą pavedė trečiajam asmeniui J. Vagnoriaus įmonei, kuri ir atliko minėto krovinio pervežimą iš Čekijos Respublikos į Vokietiją. Ieškovas taip pat nurodė, jog 2011-02-23 dieną gavo iš trečiojo asmens UAB „Auteks“ pretenziją dėl pervežamo krovinio apgadinimo, kuri tą pačią dieną buvo persiųsta atsakovui. Atsakovui pareikalavus, ieškovas jam pateikė visus reikiamus dokumentus, patvirtinančius draudžiamąjį įvykį bei atlygino 25727,81 Lt žalą trečiajam asmeniui UAB „Auteks“, tikėdamasis, kad atsakovas jam atlygins atsiradusią žalą. Atsakovas atsisakė atlyginti padarytą žalą ieškovui, remdamasis Taisyklių 48.2 p. nuostatomis, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti, jeigu draudėjas laiku nepranešė draudikui apie draudžiamąjį įvykį. Ieškovas nurodė, kad atlyginęs žalą trečiajam asmeniui UAB „Auteks“, pagal CMR konvencijos nuostatas, įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš vežėjo, t. y. iš trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės.
Atsakovas „If P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo reikalavimais nesutiko ir nurodė, kad ieškovas į atsakovą dėl draudimo išmokos kreipėsi 2011-02-23 dieną, t. y. praėjus metams nuo krovinio vežimo, be to, ištyręs visą turimą informaciją, atsakovas priėmė pagrįstą sprendimą draudimo išmokos nemokėti, nes atsakovas įsipareigojo mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudėjui, t. y. J. Vagnoriaus įmonei, veikiančiai kaip vežėjui kelių transportu, kiltų civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis. Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė atsakovui įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad įvyko draudžiamasis įvykis, t. y. kad reali žala yra padaryta dėl J. Vagnoriaus įmonės, veikusios kaip vežėjas kelių transportu, kaltės, be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad krovinių užsakymuose sutartas vežimas apskritai buvo vykdytas, taip pat neįrodė, kroviniui padarytos žalos fakto bei žalos dydžio, kuris, vadovaujantis CMR konvencijos 25 str. 1 p. nuostatomis yra prilyginamas krovinio nuvertėjimo sumai ir tų aplinkybių, kad žala kroviniui buvo padaryta tuo momentu, kai krovinys buvo trečiojo asmens J. Vagnoriaus žinioje, t. y. jog trečiajam asmeniui kilo civilinė atsakomybė CMR konvencijos 17 str. 1 p. nuostatų pagrindu.
Trečiasis asmuo UAB „Auteks“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su ieškovo reikalavimais sutiko pilnai ir patvirtino ieškinyje išdėstytas visas aplinkybes.
Trečiasis asmuo bankrutuojanti J. Vagnoriaus įmonė per teismo nustatytą terminą, atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Ieškovas UAB „Aserus“ dublike nurodė, kad atsakovas atsiliepime į ieškinį pasiremia Draudimo įstatymo 82 str. 3 d. 1 p., kuriame reglamentuota jo pareiga, jog draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Pasak ieškovo, atsakovas prieš pateikdamas ieškovui 2011-06-22 raštą, įsitikino visomis draudžiamojo įvykio faktinėmis aplinkybėmis. Pažymėjo, kad atsakovas prieš pateikdamas atsisakymą mokėti draudimo išmoką, privalėjo atlikti veiksmus numatytus Draudimo įstatymo 82 str. 2 d., kurioje numatytos atsakovo pareigos. Nurodė, kad atsakovas nemoka draudimo išmokos dėl to, kad neva nėra visiškai ištyręs draudžiamojo įvykio, tačiau tai prieštarauja atsakovo atsiliepime į ieškinį teiginiui, kad jis yra ištyręs visas įvykio aplinkybes, t.y. nustatęs J. Vagnoriaus įmonės krovinio pervežimo metu padarytos žalos dydį. Ieškovas taip pat nurodė, kad iš byloje esamų įrodymų ir pateiktų argumentų akivaizdu, kad atsakovas yra surinkęs ir turi dokumentus ir informaciją, leidžiančią jam daryti išvadą, kad trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės krovinio pervežimo metu buvo sugadintas krovinys. Pasak ieškovo, atsakovas nesąžiningai naudojasi tiek procesinėmis, tiek piktnaudžiauja materialinėmis teisėmis, nes iš naujo reikalauja iš ieškovo tų pačių įrodymų, kuriuos turi, yra ištyręs bei pripažinęs faktinę aplinkybę, kad krovinys buvo sugadintas trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės pervežimo metu. Ieškovas nurodė, kad pagal Draudimo įstatymo 91 str., pagal Taisyklių sąlygas bei Draudimo poliso sąlygas draudžiamasis įvykis yra įvykęs, todėl atsakovas apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, privalo išmokėti draudimo išmoką.
Atsakovas „IF P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ filialą, triplike nurodė, kad nei vienas iš ieškovo pateiktų dokumentų neįrodo žalos dydžio. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas nepateikia jokių įrodymų nei apie krovinio vertę, priimant jį vežti, nei apie likutinę vertę po sugadinimo, taip pat, kad ieškovas nei ieškinyje, nei dublike nenurodo krovinio nuvertėjimo, iš to darytina išvada, kad ieškovas neįrodo žalos dydžio bei reikalavimo į nuostolių atlyginimą teisės, kadangi dokumentuose nurodo 6 skirtingus subjektus, tačiau nėra nei vieno dokumento, patvirtinančio, kad bent vienas iš šių subjektų pagal CMR konvenciją turi reikalavimo į nuostolių atlyginimą teisę. Pasak atsakovo, aplinkybė, kad atsakovui buvo pranešta tik po metų nuo įvykio, lėmė, kad atsakovui išnyko galimybė visapusiškai ir objektyviai ištirti įvykio aplinkybes. Kaip ir žalos bylos nagrinėjimo metu, taip ir dabar-bylos teisme nagrinėjimo metu, ieškovas nepateikia jokio paaiškinimo, kodėl į atsakovą nebuvo kreiptasi metus. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas nėra pateikęs jokių dokumentų, patvirtinančių, jog ieškovas yra atlyginęs nuostolius reikalavimo teisę pagal CMR konvenciją turinčiam asmeniui, taigi nėra įrodyta, kad ieškovas yra laikytinas nukentėjusius trečiuoju asmeniu ir turi teisę į draudimo išmoką.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Nurodė, kad trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė su atsakovu buvo sudariusi Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kuria buvo apdrausti trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės turtiniai interesai, susiję su draudėjo, veikusio kaip vežėjas kelių transportu ir civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis, todėl šiuo atveju draudimo apsauga pilnai galiojo vežant krovinius. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas pilnai įrodė ieškinio pagrįstumą, todėl teisėtai įgijo reikalavimo teisę į atsakovą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas „IF P&C Insurance AS“, veikiantis per „If P&C Insurance AS“ apeliaciniu skundu prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti, kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodo, kad trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė draudimo sutartyje numatyta tvarka ir terminais atsakovui nepranešė apie 2010-03-08 įvykusį įvykį, t.y. J. Vagnoriaus įmonė atsakovui apskritai nepranešė apie įvykį. Atsakovas apie įvykusį įvykį sužinojo tik 2011-02-23, praėjus beveik metams po įvykusio įvykio, gavęs ieškovo prašymą išmokėti draudimo išmoką. Dėl nepranešimo apie įvykį, atsakovui išnyko galimybė objektyviai ištirti įvykio aplinkybes, pasisamdyti nepriklausomus ekspertus, kurie nustatytų krovinio apgadinimų atsiradimo mechanizmą, tiksliai nustatytų krovinio apgadinimus, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis nustatytų atlygintinos žalos dydį. Pasak apelianto iš 2010-03-05 sudarytos tarp ieškovo ir trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės krovinio vežimo sutarties matyti, kad trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė krovinį privalėjo pervežti ir pervežė maršrutu Čekija-Vokietija. CMR važtaraštyje nurodyta, kad krovinys yra vežamas krovinio gavėjui esančiam Norvegijoje ir privalo būti iškrautas Norvegijoje, Wallhamn. Pagal minėtą CMR važtaraštį J. Vagnoriaus įmonė krovinį pervežė tik iki Vokietijoje esančio krovinių terminalo, todėl akivaizdu, kad šį krovinį krovinio gavėjui, esančiam Norvegijoje į iškrovimo vietą Norvegijoje, Wallhamn, vežė kitas vežėjas. Pasak apelianto, pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai suponuoja, kad ieškovas sužinojęs apie įvykį ir apie tai pranešus atsakovui yra laikoma, kad J. Vagnoriaus įmonė įvykdė iš draudimo sutarties kylančią prievolę pranešti apie įvykį ir atsakovui kyla pareiga draudimo sutartyje numatyta tvarka išmokėti draudimo išmoką. Apeliantas nurodo, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų ir nepaneigė prezumpcijos, kad vėžėjas J. Vagnoriaus įmonė krovinį pristatė neapgadintą, todėl yra laikoma, kad ieškovas neįrodė, jog J. Vagnoriaus įmonė apgadino krovinį ir dėl to J. Vagnoriaus įmonei kyla civilinė atsakomybė. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai nustatė draudimo išmokos, ieškovo atlygintinos žalos dydį. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu J. Vagnoriaus įmonei pervežant krovinį, krovinys būtų apgadintas, J. Vagnoriaus įmonei civilinė atsakomybė kiltų pagal CMR konvenciją, kurioje nustatyta kompensacijos apskaičiavimo tvarka, kuomet vežėjui kyla civilinė atsakomybė ir vežėjas privalo atlyginti padarytą žalą. Pasak apelianto šiuo atveju, žalą patyręs/reikalavimo teisę turintis asmuo iš už žalą atsakingo asmens gali reikalauti tik CMR konvencijoje nustatyta tvarka apskaičiuotos kompensacijos. Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, visiškai nepaisė aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti nepakeistą pirmos instancijos teismo sprendimą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką pagal Taisyklių 48.2 punktą, t.y. jeigu draudėjas laiku nepranešė draudikui apie draudiminį įvykį, draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti. Taip pat, kad apeliantui apie draudiminį įvykį buvo pranešta laiku ir draudimo sutarties sąlyga nebuvo pažeista. Nurodo, kad atsakovas draudimo sutartį aiškina sau palankiai, o tai prieštarauja sąžiningumo principui. Ieškovas teigia, kad nežinojo apie krovinio sugadinimą minimo pervežimo metu, todėl jis neturėjo jokios galimybės įvykdyti pareigos už vežėją J. Vagnoriaus įmonę atsakovui, t.y. pranešti apie įvykį, todėl atsakovas neturi teisės remtis tuo, kad ieškovas nevykdė pareigos prieš atsakovą. Nurodo, kad atsakovas išmokėjęs ieškovui draudimo išmoką, turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą ar jos dalį iš draudėjo trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonės, tačiau pareiga išmokėti draudimo išmoka ieškovui išlieka, nes yra įvykęs draudiminis įvykis. Ieškovas pažymėjo, kad vadovaujantis Draudimo įstatymo 94 str., nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Pasak ieškovo, pirmos instancijos teismas visiškai teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, t.y. kad 2010-03-05/2010-03-08 krovinį vežė J. Vagnoriaus įmonė ir šio pervežimo metu buvo sugadintas pervežamas krovinys. Ieškovas taip pat nurodo, kad yra įrodęs savo nuostolių dydį, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, koks atlygintinos žalos dydis turėtų būti, nors tokią pareigą atsakovui suponuoja Draudimo įstatymo 82 str. 2 d. ir Draudimo taisyklių 35 punktas bei, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog draudėjas J. Vagnoriaus įmonė nepranešė atsakovui laiku apie draudiminį įvykį, taip pat, jog nėra duomenų, kad tai darė tyčia-siekdamas sąmoningai suklaidinti atsakovą apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudiminio įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys per teismo nustatytą terminą atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad užsakymuose sutartas krovinio vežimas buvo įvykdytas ir ieškovas įrodė žalos faktą, tenkino ieškovo ieškinį, tačiau netinkamai įvertino padarytos žalos dydį, dėl ko nevisiškai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė 2010-02-05 su atsakovu sudarė Transporto pramonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. CMRA 000427, kuria atsakovas apdraudė trečiojo asmens turtinius interesus, susijusius su draudėjo, veikusio kaip vežėjas, kelių transportu, ir civilinę atsakomybę prieš trečiuosius asmenis laikotarpiu nuo 2010-02-06 dienos iki 2011-02-05 dienos (imtinai) (b.l. 6-7). Ieškovas su trečiuoju asmeniu UAB „Auteks“ sudarė Užsakymą prekių pervežimui Nr. ATK-10-0374, kuriuo ieškovas įsipareigojo 2010-03-05 dieną pakrauti prekes Čekijos Respublikoje ir 2010-03-08 iškrauti minėtas prekes Vokietijoje (b.l. 8). 2010-03-05 ieškovas su trečiuoju asmeniu J. Vagnoriaus įmone sudarė Užsakymą-sutartį automobilių gabenimui Nr. 2010-006, kuria trečiasis asmuo J. Vagnoriaus įmonė įsipareigojo nugabenti lengvuosius automobilius iš Čekijos Respublikos į Vokietiją (b.l. 9). 2011-02-22 trečiasis asmuo UAB „Auteks“ pareiškė ieškovui pretenziją dėl 25727,81 Lt žalos atlyginimo, atsiradusios gabenant krovinį (b.l. 10). Atsakovo atstovo prašymu ieškovas teikė visą draudiminio įvykio fakto buvimui patvirtinti reikiamą informaciją (b.l. 11-20). 2011-06-22 atsakovas Raštu Nr. P/CMR/000231 informavo ieškovą apie tai, kad žala nebus atlyginama (b.l. 21-22). 2011-03-08 vairuotojas, gabenęs minėtą krovinį paaiškino apie tai, kad sprogus automobilio padangai buvo apgadintas vienas iš gabenamų automobilių (b.l. 61). 2011-02-21 Glovus Europe Gmbh pareiškė trečiajam asmeniui UAB „Auteks“ pretenzija dėl 7451,29 EUR žalos atlyginimo, atsiradusios gabenant krovinį iš Čekijos Respublikos į Vokietiją (b.l. 62-78, 101-118). Iš Tarptautinio važtaraščio Nr. E1003C15AB3 turinio matyti, jog 2010-03-08 krovinys buvo pristatytas į Vokietiją, kur buvo priimtas be išoriškai lengvai pastebimų trūkumų (b.l. 119-121).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš byloje esančių duomenų galima daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovas sužinojęs apie įvykį, laiku pranešė ir pateikė atsakovui visus reikiamus bei turimus dokumentus, patvirtinančius draudžiamąjį įvykį. Atsakovas atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasis Transporto priemonės įmonių civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 013 (toliau – Taisyklės) 48.2 punktu, numatančiu, jeigu draudėjas laiku nepranešė draudikui apie draudžiamąjį įvykį, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką arba jos nemokėti (b.l. 44). Taisyklių bendrojoje dalyje numatyta, jog vienas draudiminis įvykis, tai yra įvykis arba eilė įvykių, kuriuos lėmė ta pati priežastis tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje ir dėl kurio draudėjui pareiškiamos vieno arba kelių trečiųjų asmenų pretenzijos (b.l. 39). Taigi vertinat minėtos nuostatos prasmę visų Taisyklių kontekste konstatuotina, jog draudiminis įvykis laikytinas tada, kai minėtoje nuostatoje nustatomas įvykis (eilė įvykių), kuriuos lėmė ta pati priežastis ir draudėjui pareiškiamos vieno arba kelių trečiųjų asmenų pretenzijos, todėl esant šioms dvejoms sąlygoms draudėjas privalėjo pranešti draudikui – atsakovui. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, sąlygos, dėl kurių draudikas gali nemokėti draudimo išmokos, turi būti apibrėžtos aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-12-02 nutartis, priimta civilinėje byloje M.D. v. Draudimo uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-1445/2002 ir kt.). Kaip minėta, 2011-02-22 trečiasis asmuo UAB „Auteks“ pareiškė ieškovui pretenziją dėl 25727,81 Lt žalos atlyginimo, atsiradusios gabenant krovinį (b.l. 10). Duomenų apie tai, jog ieškovas anksčiau žinojo apie įvykusį įvykį, byloje nėra, tokių duomenų apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir atsakovas. Nustačius, jog 2011-02-22 trečiajam asmeniui UAB „Auteks“ pareiškus ieškovui pretenziją ir ieškovui tą pačią dieną pretenziją persiuntus atsakovui, laikytina, jog draudėjas laiku pranešė draudikui apie draudiminį įvykį, todėl draudimo sutarties sąlyga, numatanti pranešimo apie draudiminį įvykį terminą, pažeista nebuvo.
Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas neįrodė, kad krovinys buvo apgadintas jį pervežant J.Vagnoriaus įmonei, dėl ko šiai įmonei kyla civilinė atsakomybė. Vežėjas atsako už krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento (CMR konvencijos 17 str. 1 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas S. R., dirbo trečiojo asmens J. Vagnoriaus įmonėje vairuotoju ir vežė ginčo krovinį, be to, 2010 metų kovo mėnesį krovinio gabenimo metu įvykus automobilio padangos sprogimui, buvo apgadintas vežamas krovinys, kurį vėliau perdavė Vokietijoje. Atvykus į Vokietiją, pretenzijų nebuvo, surašė aktą, o apie įvykį informavo įmonę (b.l. 159-160). Aplinkybių abejoti liudytojo parodymais teisėjų kolegija nenustatė. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad J.Vagnoriaus įmonė iš karto apie žalą draudikui nepranešė (b.l. 19), o pats atsakovas tai žinodamas nurodė galimybę išmokėti dalį draudiminės išmokos (b.l. 18). Vien ta aplinkybė, jog CMR važtaraštyje Nr. CZ E1003C15AB3 yra Vokietijos krovinių terminalo spaudas, kuriame nurodoma, jog krovinys yra gautas be išoriškai lengvai pastebimų trūkumų, nesudaro pagrindo manyti, jog krovinys nebuvo apgadintas jį pervežant J.Vagnoriaus įmonei. Apie įvykio atsiradimą krovinį pervežant J.Vagnoriaus įmonei sprendžiama visų aplinkybių kontekste, vertinant visus byloje esančius įrodymus, remiantis įrodymų vertinimo taisyklėmis bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o ne vien apsiribojant CMR krovinio važtaraštyje esančiu Vokietijos krovinių terminalo spaudu. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, jog 2010-03-05 – 2010-03-08 krovinį vežė J.Vagnoriaus įmonė ir šio pervežimo metu buvo sugadintas pervežamas krovinys, tuo įmonė pažeidė pervežimo sutartį, o atsakovas J.Vagnoriaus įmonės kaltės nepaneigė.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė draudimo išmokos, ieškovo atlygintinos žalos dydį. Pagal Draudimo įstatymo 93 str. 1 d. draudėjas iš draudimo gali tikėtis tik tokio dydžio draudimo išmokos, kiek jis pats privalėjo sumokėti pagal draudėjo ir nukentėjusio trečiojo asmens siejantį santykį bei šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, t. y. žalos dydis ir draudimo išmokos dydis turėjo būti nustatomas pagal CMR konvencijoje nustatytas taisykles. Pagal CMR konvencijos 25 str. l d. krovimo sugadinimo atveju vežėjas turi sumokėti sumą, lygią krovinio nuvertėjimo sumai, o krovinio nuvertėjimas apskaičiuojamas iš krovinio vertės toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.) atimant sugadinto krovinio likutinę vertę, t. y., tiek kiek rinkoje kainuoja toks apgadintas krovinys; gauta suma yra krovinio nuvertėjimas. CMR konvencijos 25 str. 2 d. b punktas numato, kad kompensacija negali būti didesnė kaip suma, kurią reikėtų sumokėti praradus sugadintą krovinio dalį, jeigu dėl sugadinimo nuvertinama tik dalis krovinio. Nagrinėjamoje byloje kroviniui padarytą žalą ieškovas apskaičiavo pagal Norvegijos bendrovės Auto Transport Service AS sąskaitą faktūrą, kurioje paskaičiuota apgadinto krovinio remonto kaina, kurią, kaip ieškovas nurodė, atskaitęs draudimo sutartyje numatytą franšizės mokestį (3450 Lt), sumokėjo UAB „Auteks“. Taigi pagal ieškovo pateiktas sąskaitas žala buvo apskaičiuota pagal tai, kiek kainuotų atkurti apgadintą automobilį į pirminę padėtį buvusią iki apgadinimo, tačiau atkūrimo kaštų apskaičiavimas negali būti vertinamas, kaip krovinio nuvertėjimas CMR prasme. Byloje nėra duomenų apie tai, jog būtų nustatyta krovinio vertė toje vietoje ir tuo laiku kai jie buvo priimti vežti (CMR konvencijos 23 str. l d.). Pirmosios instancijos teismas neapskaičiavimo automobilio nuvertėjimo iš automobilių kainos toje vietoje ir tuo laiku, kai o buvo priimtas vežti, atimant apgadinto automobilio likutinę vertę, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė krovinio nuvertėjimo. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines teisės normas ir dėl nurodytų materialinių teisės normų pažeidimo negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, teismo sprendimas panaikinamas, byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r ė :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Asta Radzevičienė
Zita Smirnovienė