Administracinė byla Nr. I-1966-437/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00179-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2; 6.8; 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. balandžio 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Liudos Arlauskienės, Henriko Sadausko, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant pareiškėjui I. K., jo atstovui advokatui Vidui Vilkui, atsakovo atstovei Dainai Jakimauskienei, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Justinai Demšytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas I. K. padavė teismui skundą (b. l. 1–3), kuriame prašo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriaus 2011-11-04 sprendimą Nr. 6-13-2886 „Dėl I. K. tėvystės pašalpos permokos nustatymo“ ir VSDFV 2011-12-28 sprendimą Nr. (11.1)I-7889 „Dėl tėvystės pašalpos“; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skunde paaiškina, kad pagal Ligos ir motinystės draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 str. 5 d. 2 p. (redakcija galiojusi iki 2010-12-31) bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – Nuostatų) 42 (3) punktą viena iš esminių sąlygų gauti tėvystės pašalpą yra draudžiamųjų pajamų neturėjimas tėvystės pašalpos mokėjimo laikotarpiu. Pareiškėjas tėvystės pašalpos mokėjimo laikotarpiu veiklos nevykdė ir pajamų neturėjo. Pajamų deklaraciją teikiant VMI, negalima nurodyti, kokiais konkrečiais laikotarpiais buvo gautos pajamos, nes pajamos (pagal jų gavimo šaltinį) nurodomos viena eilute, nedetalizuojant gavimo laikotarpių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išsprendęs analogišką bylą, konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, jog VMI pateiktose pareiškėjų metinėse deklaracijose nėra detalizuojami pajamų gavimo laikotarpiai, deklaracija remtis nustatant, ar asmuo gavo pajamų pašalpos mokėjimo laikotarpiu, negalima (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011).
Pabrėžia, kad priešingai nei savo sprendime nurodo VSDFV teisės aktuose nėra numatyta galimybė sustabdyti individualią veiklą, jei tam tikrais laikotarpiais individuali veikla nėra vykdoma. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. VA-29 patvirtintų Nuolatinių Lietuvos gyventojų, vykdančių individualią veiklą, įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą/ išregistravimo iš Mokesčių mokėtojų registro taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 p. yra nurodyta, kad Taisyklės nustato individualią ar kitokią veiklą (išskyrus veiklą pagal verslo liudijimus) vykdančių nuolatinių Lietuvos gyventojų įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir/ ar išregistravimo iš Registro tvarką. Taisyklėse nėra nei vienos nuostatos, kuria būtų nustatyta laikino individualios veiklos sustabdymo galimybė. Taisyklių 42 p. reglamentuoja išimtinai individualios veiklos nutraukimo galimybę, kuri gali būti įgyvendinta tik esant Taisyklių 45 p. individualios veiklos nutraukimo pagrindams, tarp kurių veiklos nutraukimas motinystės/ tėvystės atostogų atveju nėra minimas. Be to, veiklos nutraukimas reiškia jos pabaigą, sukeliančią atitinkamas teisines pasekmes ir todėl pagal savo esmę negali būti taikomas asmeniui, ketinančiam po tėvystės/ motinystės atostogų tęsti veiklą. Todėl teisės aktuose nesant numatyto laikino veiklos sustabdymo galimybės VSDFV savo sprendime be teisinio pagrindo I. K. atžvilgiu taikė prievolę pranešti apie veiklos nutraukimą/ sustabdymą.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remiantis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad 2012-02-27 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriame Įstatymo 5 str. 5 d. 2 p. pripažino prieštaraujančiu Konstitucijos 39 str. 1 d. Remdamiesi nekaltumo prezumpcija nesutiko, kad įrodinėjimo našta dėl pajamų negavimo tenka pareiškėjui.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 15–19), kuriame paaiškina, kad į Registro duomenų bazę įrašius I. K. deklaruotas pajamas už 2010 metus, nustatyta, kad pareiškėjo 2010 metų kiekvieno mėnesio draudžiamosios pajamos buvo didesnės nei minimali mėnesinė alga (800,00 Lt), todėl pagal Nuostatų 42 punkto 2 pastraipą (redakcija, galiojusi iki 2011-04-16) laikoma, kad pareiškėjas draudžiamųjų pajamų turėjo visus 2010 metų mėnesius (taip pat ir 2010 metų rugpjūčio bei rugsėjo mėnesius). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tuo laikotarpiu, už kurį jam buvo paskirta tėvystės pašalpa, t. y. laikotarpiu nuo 2010-08-14 iki 2010-09-14, turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Įstatymo 5 str. 5 d. 2 p. (redakcija, galiojusi iki 2010-12-31) ir Nuostatų 42 punkto 2 pastraipa (redakcija, galiojusi iki 2011-04-16), pareiškėjui tėvystės pašalpa už laikotarpį nuo 2010-08-14 iki 2010-09-14 negalėjo būti mokama, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-11-04 sprendimu Nr. 6-13-2886 už tėvystės atostogų laikotarpį nuo 2010-08-14 iki 2010-09-14 buvo nustatyta 1841,40 Lt tėvystės pašalpos, 349,64 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 139,86 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų permoka.
Mano, kad VSDFV Vilniaus skyrius nuosekliai laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pagrįstai pareiškėjo deklaruotą 2010 metų pajamų sumą išdėstė mėnesiais proporcingai pareiškėjo veiklos vykdymo laikotarpiui (Mokesčių mokėtojų registro duomenimis) ir sumokėtoms socialinio draudimo įmokoms. VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi teisės plečiamai aiškinti teisės normas ir pats savavališkai nustatinėti savarankiškai dirbančių asmenų veiklos vykdymo laikotarpius.
Remiasi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 8 d., 4 str. 3 d., 7 str. 2 d. 2 p., 7 str. 4 d., 9 str. 4, 5 d., 10 str. 1, 3 d., Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 33, 39 p., Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų 25.11 p., Įstatymo 3 str. 2 d., 5 str. 3 d. 2 p., 5 str. 5 d. 2 p., 5 str. 6 d.,6 str. 2 d., Nuostatų 423, 63 p., Mokesčių mokėtojų registro nuostatų 24.3 p. nuostatomis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Papildomai paaiškino, kad pareiškėjo minima LVAT nutartis neturėtų būti taikoma šioje byloje, nes cituojamoje byloje pareiškėjas teikė įrodymus apie pajamų turėjimą, o nagrinėjamu atveju pareiškėjas I. K. nenori pateikti dokumentų. Aplinkybę, kad pareiškėjas tuo metu neturėjo pajamų, VSDFV Vilniaus skyrius sužinojo tik gavęs pareiškėjo skundą, ši aplinkybė priimant skundžiamą sprendimą atsakovui nebuvo žinoma.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 38–40), kuriame prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikimą su pareiškėjo skundu pagrindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos nurodo VSDFV Vilniaus skyrius savo atsiliepime. Pažymi, kad Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, pareiškėjas vykdė individualią veiklą visus 2010 metus ir socialinio draudimo įmokas sumokėjo nuo 28678,25 Lt (atitinkamai nuo 2389,86 Lt kas mėnesį) pajamų sumos. I. K. individuali veikla Mokesčių mokėtojų registro duomenimis 2010 metais nebuvo nei pradėta, nei nutraukta. Jeigu pareiškėjas tėvystės pašalpos gavimo laikotarpiu individualios veiklos nevykdė ir pajamų negavo tai apie individualioj veiklos nutraukimą (laikiną sustabdymą) turėjo pranešti teritorinei VMI, tačiau jis to nepadarė.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
Skundas tenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 6-13-2886 „Dėl I. K. tėvystės pašalpos permokos nustatymo“, kuriuo pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. buvo nustatyta 1841,40 Lt tėvystės pašalpos, 349,64 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 139,86 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų permoka, taip pat dėl VSDFV 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (11.1)I-7889, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 4, 5–6, 35, 41–42).
Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kai jam VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr. 6-24-17184 buvo suteiktos tėvystės atostogos laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. ir skirta tėvystės pašalpa (b. l. 22, 23–24), kuri VSDFV Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 6-24-5839 buvo perskaičiuota atsižvelgiant į pareiškėjo 2010 m. individualios veiklos pajamas (b. l. 25, 26, 27, 28, 29–30), o 2011 m. lapkričio 2 d. sprendimu Nr. 6-24-18578 dar kartą perskaičiuota (b. l. 32, 33–34).
Pareiškėjas nesutinka su skundžiamais sprendimais, argumentuodamas tuo, jog pašalpos gavimo laikotarpiu jis neturėjo draudžiamųjų pajamų (veiklos nevykdė ir pajamų neturėjo), o už 2010 m. deklaravimo individualios veiklos pajamas, gautas ankstesniais laikotarpiais. Be to, įrodyti, kad pareiškėjas gavo draudžiamųjų pajamų pašalpos gavimo laikotarpiu turėtų atsakovas.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – VSDĮ) 2 straipsnio 4 dalį draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat priskaičiuotos ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos. Savarankiškai dirbantiems asmenims VSDĮ priskiria ir asmenis, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys) (VSDĮ 2 straipsnio 8 dalis). Šie asmenys jiems priklausančias mokėti socialinio draudimo įmokas moka į VSDFV teritorinio skyriaus sąskaitą nuo veiklos vykdymo pradžios iki veiklos pabaigos (VSDĮ 9 straipsnio 4 dalis), o jų socialinio draudimo įmokų bazę sudaro 50 procentų individualios veiklos apmokestinamųjų pajamų (VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Savarankiškai dirbantys asmenys turi teisę skaičiuoti ir mokėti socialinio draudimo įmokas avansu ir mokėti jas kartą per mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, tačiau socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos iki metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo Valstybinei mokesčių inspekcijai termino paskutinės dienos (VSDĮ 9 straipsnio 5 dalis, redakcija galiojanti nuo 2010-01-01). Tais atvejais, kai savarankiškai dirbantys asmenys vykdė veiklą ne visus mokestinius metus, įmokos skaičiuojamos nuo socialinio draudimo įmokų bazės, nustatytos proporcingai veiklos vykdymo laikotarpiui (VSDĮ 7 straipsnio 5 dalis). Taigi asmenų, kurie verčiasi individualia veikla, pajamų metinė suma apskaičiuojama pasibaigus mokestiniams metams pagal metinę pajamų mokesčio deklaraciją. Valstybinė mokesčių inspekcija teikia VSDFV informaciją apie savarankiškai dirbančių asmenų gautas pajamų metines sumas, nuo kurių turi būti apskaičiuotos ir sumokėtos socialinio draudimo įmokos (Taisyklių 39 punktas). Pagal Taisyklių 33 punktą, savarankiškai dirbančiam asmeniui, išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis, per metus sumokėjus socialinio draudimo įmokas nuo apskaičiuotos pajamų sumos, ši pajamų suma įskaitoma kaip šio asmens draudžiamosios pajamos.
Pagal Įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2010-07-01 iki 2010-12-31) 5 straipsnio 5 dalies 2 punktą asmenims, privalomai draudžiamiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu, kai draudžiama motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, ir asmenims, nurodytiems šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, tėvystės pašalpos skiriamos vieną mėnesį nuo vaiko gimimo. Pagal Nuostatų (redakcija galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2011-04-16) 423 punktą, apdraustajam asmeniui, išleistam tėvystės atostogų, tėvystės pašalpa mokama, jeigu jis šios pašalpos gavimo laikotarpiu neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Asmenys, gaunantys pajamų tik iš sporto, atlikėjo veiklos, pagal autorines sutartis arba iš individualios veiklos, laikomi turinčiais draudžiamųjų pajamų visą mėnesį, jeigu valstybinio socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo pajamų sumos, ne mažesnės negu MMA; priešingu atveju šių asmenų draudžiamųjų pajamų laikotarpis laikomas proporcingai mažesniu. Minėtam laikotarpiui nustatyti draudžiamosios pajamos apskaičiuojamos pagal Įstatymo 3, 4, 5, 6, 8, 9, 16, 181, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 10 straipsnį. Apdraustieji, pateikdami prašymą dėl pašalpos skyrimo, kartu įsipareigoja susidariusią pašalpos permoką grąžinti į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą (Nuostatų 63 punktas).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir jam įgyvendinti skirto Vyriausybės nutarimo nuostatas, pagal kurias pašalpos neskiriamos arba mažinamos, jeigu apdraustasis nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų metu gauna pajamų iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad tėvystės pašalpa neskiriama, jeigu vaiko tėvas tėvystės atostogų metu turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 39 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.) Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymą skiriant motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris užsiima savarankiška veikla, kurios vykdymo sustabdymo teisės aktai nenumato, iš esmės analogiškose bylose yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl šių pašalpų skyrimo ir išmokėjimo bei nustatant ar asmuo atitinkamu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų turi būti vertinamas susiklosčiusių teisinių santykių turinys, o ne formali jų išraiška (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2657/2011).
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2011 metais deklaravo individualios veiklos pajamas už 2010 metus, taip pat dėl to, kad apdraustasis asmuo tėvystės pašalpos gavimo laikotarpiu turintis draudžiamųjų pajamų netenka teisės į tėvystės pašalpą, tačiau nesutariama, ar šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas tėvystės atostogų laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas).
Neginčijamų įrodymų, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. gavo draudžiamųjų pajamų, byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius išvadą dėl tokių pajamų gavimo padarė įvertinęs registro ir VMI pateiktus duomenis apie pareiškėjo deklaruotas pajamas už 2010 metus. VMI pateiktoje pareiškėjo pajamų už 2010 metus deklaracijoje nėra detalizuojami pajamų gavimo laikotarpiai, todėl remtis deklaracija nustatant, ar pareiškėjas pašalpos mokėjimo laikotarpiu nuo 2010-08-14 iki 2010-09-14 gavo draudžiamųjų pajamų, negalima. Registro duomenys taip pat objektyviai neįrodo, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu gavo draudžiamųjų pajamų. Todėl byloje esančių duomenų nepakanka padaryti neginčijamą išvadą, kad pareiškėjas nuo 2010-08-14 iki 2010-09-14 gavo draudžiamųjų pajamų. Kadangi Registro duomenys apie pareiškėjo pajamas yra ginčytini, teismas vertina, kad išvadą dėl pareiškėjo pašalpos permokos VSDFV Vilniaus skyrius padarė juos vertindamas formaliai, neatsižvelgęs į tikrąją situaciją.
Teismas daro išvadą, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2011-11-04 sprendimas Nr. 6-13-2886 „Dėl I. K. tėvystės pašalpos permokos nustatymo“ ir VSDFV 2011-12-28 sprendimas Nr. (11.1)I-7889 „Dėl tėvystės pašalpos“ yra nepagrįsti, todėl naikintini.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundas patenkintas, todėl ji turi teisę į turėtų išlaidų atlyginimą. Byloje yra pateiktas kvitas iš kurio matyti, kad pareiškėjas yra sumokėjęs 100 Lt žyminį mokestį už skundo padavimą (b. l. 7), todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas 2012-01-13 yra sudaręs sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo Nr. 12-286 su advokatų kontora Baranauskas ir Valčiukas Hansa Law Offices (b. l. 10–11). Pareiškėjo atstovas parengė skundą pareiškėjui (b. l. 1–3). Už atsiliepimo surašymą patirtas išlaidas patvirtina pinigų priėmimo kvitas (Serija LAT Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2012-03-27 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 22.
Remiantis Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-12-17 nutarimu Nr. 1368 patvirtintas minimalios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydis 800 litų, todėl užmokesčio už teisines paslaugas dydžiai skaičiuotini pagrindu imant 800 Lt minimalios mėnesinės algos dydį. Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už atsiliepimo parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis 3 MMA, t. y. 2400 Lt. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma (600 Lt) už atsiliepimo parengimą neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio.
Pareiškėjo atstovas advokatas Vidas Vilkas dalyvavo 2012-03-27 teismo posėdyje Vilniaus apygardos administraciniame teisme, kuris truko 80 min., t. y. 1 val. 20 min. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.18. ir 9 punktais už atstovavimą teisme maksimali priteistina suma yra 144 litų (koeficientas 0,15 padaugintas iš 1,20 val. bei 800 litų MMA). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio teisinė paslauga kaip pasiruošimas bylos nagrinėjimui (susipažinimas su atsiliepimais į skundą) nelaikoma savarankišku veiksmu ir yra traktuojama kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamoji dalis. Kadangi pareiškėjo prašoma atlyginti suma už atstovavimą teismo posėdžiuose (423,50 Lt) viršija Rekomendacijose nurodytą maksimalų dydį, todėl ši suma už atstovavimą teisme turėtų būti mažinama.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, taip pat vadovaujantis Rekomendacijų 2, 8.2, 8.18, 11 punktais, kadangi teisinės paslaugos suteiktos vidutinio sudėtingumo byloje, remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas vertina, jog pareiškėjo turėtos pagrįstos atstovavimo išlaidos teisme yra 744 Lt (600+144), kurios priteistinos iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 2 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė :
Pareiškėjo I. K. skundą patenkinti.
Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011-11-04 sprendimą Nr. 6-13-2886 „Dėl I. K. tėvystės pašalpos permokos nustatymo“ ir VSDFV 2011-12-28 sprendimą Nr. (11.1)I-7889 „Dėl tėvystės pašalpos“.
Priteisti pareiškėjui I. K. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 744 Lt atstovavimo išlaidų ir sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį, viso 844 Lt bylinėjimosi išlaidų
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Liuda Arlauskienė
Raimondas Blauzdžius
Henrikas Sadauskas