Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-498/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08434-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.23.2.2.1.; 2.1.7.4.2.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.4.7.; 2.4.9

(S)

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 24 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio ir Olego Šibkovo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,

nuteistajam E. Ž., jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 8 metų laisvės atėmimo bausme.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. E. Ž. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2016 m. vasario 20 d. apie 11.35 val., veikdamas bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, turint bendrą tikslą platinti narkotines medžiagas, neteisėtai, tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytoje vietoje, įgijo didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 7,734 g., bei šias narkotines medžiagas supakavo į du atskirus paketus, iš kurių viename pakete kartu su rudos spalvos medžiaga narkotinės medžiagos – heroino, kiekis – 0,019 g, kitame pakete kartu su gelsvos spalvos medžiaga narkotinės medžiagos – heroino, kiekis – 7,715 g., po to šiuos du paketus su juose esančiu dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, patalpino  į vieną bendrą paketą, kurį tolimesniam didelio kiekio narkotinių medžiagų platinimui – permetimui į (duomenys neskelbtini) pataisos namų, esančią (duomenys neskelbtini), teritoriją bausmę atliekantiems nuteistiesiems, perdavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, po ko šis paketas su jame esančiu dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, nenustatyto tyrimo asmens buvo permestas į (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritoriją bei kurį su jame esančiu dideliu kiekiu narkotinės medžiagos – heroinu, kurio bendra masė 7,734 g., 2016 m. vasario 20 d. apie 11.35 val., ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų pastato stogo,  esančio (duomenys neskelbtini), rado ir paėmė (duomenys neskelbtini) pataisos namų pareigūnai.
2. Marijampolės rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad E. Ž. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, įrodyta surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. Ž. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.
1. Skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmę neteisingai išaiškindamas ir pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą ir baudžiamojo proceso įstatymą. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas savo išvadas grindė tik prielaidomis ir spėjimais, neatsižvelgdamas į apelianto kaltę paneigiančius įrodymus. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino skundo autoriaus nenaudai, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpciją ir iš jos išplaukiantį in dilbio pro reo principą
2. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad įtariamojo, kaltinamojo parodymai, jeigu jie gauti teisėtais veiksmais, yra bylos įrodymai ir privalo būti tiriami, tikrinami ir vertinami pagal bendrąsias taisykles. Kaltinamasis turi teisę gintis iškeldamas savo gynybinę poziciją patvirtinančias versijas bei prielaidas, o teismas prielaidas, turinčias realų pagrindą, privalo patikrinti, o ne atmesti remdamasis hipotetiniais samprotavimais, nes tokiu atveju pažeidžiami rungimosi principas kuris yra garantuotas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnyje, bei reikalavimas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kaltinamojo parodymų, taip pat kitų bylos įrodymų vertinimas negali būti siejamas su pasirinktos gynybos taktika ir gynybos pasirinktomis teisėtomis priemonėmis. Priešingu atveju konstatuojamas teisės į gynybą ir nešališkumo principo pažeidimas. Pažymima, kad skundo autorius ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė identiškus parodymus, jog tvarkydamas savo automobilį prie namų už galinės sėdynės rado plastikinį paketą, mėlynos spalvos, maždaug 4,5 cm. X 5,5 cm. Dydžio, viduje matė smėlio spalvos medžiagą; šį paketą su kitomis šiukšlėmis išmetė į kieme stovėjusį konteinerį. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo apelianto parodymų, kad galbūt jo draugai paliko paketą su narkotine medžiagą, kurią jis išmetė, vertinimu kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, skunde tvirtinama, kad toks parodymų interpretavimas yra šališkas, pagrįstas tik hipotetiniais samprotavimais ir aiškiai sunkinantis apelianto teisinę padėtį bei pažeidžiantis konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą. Anot skundo autoriaus, teismas, darydamas išvadas, kad jis, pareiškus, jam įtarimą  2017 m. birželio 22 d., tokių aplinkybių nenurodė, ši versija atsirado tik 2017 m. rugpjūčio 8 d. apklausos metu, turėjo matyti, kad pirmąją apklausą 2017 m. birželio 22 d. atliko tyrėja, pavaduojanti tyrimą atliekančią tyrėją E. S., kuri nežinojo bylos aplinkybių ir neuždavė jokių konkrečių klausimų, o 2017 m. rugpjūčio 8 d. grįžus iš atostogų tyrėjai E. S. apklausa buvo konkreti, su konkrečiais klausimais. Todėl šios apklausos metu ir buvo duoti išsamūs parodymai. Be to, teismas, nurodydamas, kad skundo autorius atsisakydamas nurodyti draugus, kurie galimai paliko įvardintą mėlynos spalvos paketą, siekia išvengti atsakomybės, netinkamai vertino situaciją. Akcentuojama, kad apeliantui davus parodymus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, nei ikiteisminio tyrimo institucija, nei teismas netyrė jo įvardintų aplinkybių, nenustatinėjo automobilio buvimo aplinkybių, neatliko parodymų patikrinimo vietoje, siekiant nustatyti jo parodymų teisingumą, nesiėmė jokių veiksmų nustatyti asmenis važiavusius su juo automobilyje, nepaėmė biologinių pėdsakų ir nepaskyrė užduočių.
3. Nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad specialistė išvadoje Nr. 140-(917)-ISI-2500 ir teisiamojo posėdžio metu nurodė ir paaiškino, kad ant pakuotės Nr. 1 rado susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, kurių nepakako identifikuoti konkretų asmenį, tačiau specialistė pagal rastus biologinius pėdsakus neatmetė galimybės, kad pirmąją pakuotę lietė asmuo, kuris lietė ir antrąją pakuotę, nes kaltinamasis turi biologinių pėdsakų skaičių seką, kuri yra ir ant pirmojo paketo, skunde teigiama, kad tokia išvada, padaryta duomenis vertinant selektyviai, nepilnai vertinant specialistės parodymus. Kritikuojant teismo specialisto išvadų Nr. 140- (917)-IS 1-2500 ir Nr. 140- (4103)-IS 1-4749 vertinimą, skunde taip pat pažymima, kad  šiomis specialisto išvadomis nustatyta, kad skundo autorius turėjo kontaktą su pakuote Nr. 2 (plastikinė, mėlynos spalvos). Be to, nurodoma, kad nors specialistė R. J. parodė, kad atmesti kaltinamojo kaip nelietusio pakuotės Nr. 1 negali. Tas asmuo turi skaičių seką, kuri yra ir ant pirmo paketo, tačiau tuo pačiu specialistė patvirtino, kad asmens genotipas nuo pakuotės Nr. 2 galėjo persiduoti ir ant pakuotės Nr. 1 kontaktuojant pakuotėje. Iš įvykio vietos apžiūros matyti, kad pakuotė Nr. 1 ir Nr. 2 buvo supakuotos į vieną pakuotę ir betarpiškai viena su kita kontaktavo. Apelianto gynėjui klausiant, kaip vienodomis sąlygomis pakuojant narkotines medžiagas į atskirus paketus vėliau pakuojant į vieną paketą, ant vienos pakuotės, t. y. Nr. 2, rastas aiškus skundo autoriaus genotipas, o ant pakuotės Nr. 1 ir Nr. 3 jo genotipo duomenų nerasta tiek, kad būtų galima identifikuoti asmenį, specialistė atsakyti negalėjo. Akcentuojama ir tai, kad tyrimo metu specialisto išvadose nėra išvadų, kad apeliantas turėjo kontaktą su pakuote Nr. 3, į kurią buvo supakuotos dvi pakuotės su narkotinėmis medžiagomis, be to nėra išvados, kad jis kontaktavau su pakuote Nr. 1, kurioje buvo rastas didelis kiekis (7,715 gr.) narkotinės medžiagos – heroino. Neginčijamai nustatytas skundo autoriaus kontaktas su pakuote Nr. 2, kurioje buvo rasta narkotinės medžiagos – heroino, kurio mase 0,019 gramų. Tačiau teismas padarė išvadą, kad skundo autorius pakavo narkotines medžiagas į du atskirus paketus, nors ši išvada neatitinka faktinių aplinkybių ir nėra įrodyta. Be to, visos abejonės turi būti kaltinamojo naudai.
4. Skunde remiamasi 2016 m. vasario 20 d. apžiūros protokolo, specialisto išvadų 140- (901)-IS1 -3070 ir Nr. 140-(917)-IS 1 -2500 duomenimis bei specialisto M. G. parodymais apie pakuotes, kuriose rastos narkotinės medžiagos, taip pat jose aptiktas narkotines medžiagas, ir pabrėžiama, kad nustatyta, jog visos trys pakuotės yra skirtingos spalvos, naudojamos skirtingos pakavimo medžiagos, supakuotos narkotinės medžiagos pakuotėse Nr. 1 ir Nr. 2 skiriasi. Skiriasi narkotinių medžiagos koncentracija, spalva ir sudėtis. Todėl, anot skundo autoriaus, akivaizdu, kad šios narkotinės medžiagos buvo gaminamos ir pakuojamos atskirai. Tarp pakuotės Nr. 1 ir Nr. 2 nėra jokio loginio ryšio. Tačiau teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad apeliantas supakavo narkotines medžiagas į du paketus, vėliau juos patalpino į vieną bendrą paketą. Ši teismo išvada niekuo nepagrįsta, paremta teismo daromomis prielaidomis ir spėjimais. Akcentuojama, kad BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Skundo autoriaus teigimu, išdėstyti argumentai patvirtina, kad skundžiamas nuosprendis priimtas nesilaikant teisės aktuose ir teismų praktikoje suformuotų principinių įrodymų vertinimo nuostatų – įrodymai įvertinti tendencingai ir selektyviai, suteikiant prioritetą kaltinimą pagrindžiantiems įrodymams, sumenkinant apelianto teisinę padėtį lengvinančių įrodymų reikšmę, visos abejotinos situacijos, traktuotos jo nenaudai, esmingai pažeista jo nekaltumo prezumpcija, nepagrįstai pripažinus, kad jis įgijo, laikė, pakavo didelį kiekį narkotinių medžiagų, kurias vėliau perdavė nenustatytiems asmenims.
5. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad tiek BK 259 straipsnyje, tiek 260 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo parduoti ar platinti narkotines arba psichotropines medžiagas turėjimas (arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas), todėl kaltininko veikos tikslas turi būti įrodytas ir tinkamai motyvuotas. Remiamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje pasisakyta, kad BK 260 straipsnio 1, 2 dalių dispozicijose nurodyto tikslo įrodinėjimas yra susijęs su objektyvių bylos duomenų vertinimu, todėl darant atitinkamas išvadas turi būti atsižvelgiama ne vien į kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir į faktines bylos aplinkybes: narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį (jų įvairovę, rūšį, masę), jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybes, paruoštų vartoti dozių skaičių, taip pat į tai, ar kaltininkas pats vaitoja šias medžiagas, ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan., ir tvirtinama, kad skundžiamame nuosprendyje padarytas įrodymų vertinimas kaip patvirtinantis, jog kaltinamasis įgijo ir laikė didelį kiekį narkotinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalies objektyviąją pusę įvardino skundo autoriaus veiksmus, pakuojant narkotinę medžiagą i du atskirus paketus, vėliau šių paketų patalpinimą į vieną paketą. Tokie apelianto veiksmai įvertinti kaip narkotinės medžiagos laikymas. O narkotinės medžiagos atsiradimas ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo įrodo mano tikslą ją platinti. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu skundo autorius buvo įtariamas minėtas narkotines medžiagas permetęs į pataisos namus. Tačiau vėliau įtarimas buvo pakeistas ir teisme jis jau buvo kaltinamas perdavęs narkotines medžiagas nenustatytiems asmenims, kurie šias medžiagas permetė į pataisos namus. Pabrėžiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu (analizuojant skundo autoriaus mobilaus ryšio telefonu buvimo vietą, turėtus kontaktus), nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas ir įrodytas apelianto ryšys su asmenimis atliekančiais bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, nebuvo nustatyti asmenys, kurie permetė narkotines medžiagas į pataisos namus. Taip pat nebuvo nustatytas narkotinių medžiagų perdavimo nenustatytiems asmenims faktas. Tačiau teismas nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, objektyviąją pusę nustatė narkotinių medžiagų atsiradimu ant pataisos namų stogo. Tuo tarpu skundo autoriaus parodymai apie tai, kad rastą mėlynos spalvos paketą su nežinoma medžiaga išmetė į prie namų esantį atliekų konteinerį, netirti, o įvardinti kaip versija, siekiant išvengti atsakomybės. Tačiau toks teismo sprendimas yra šališkas. Apelianto įvardintos aplinkybės teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Todėl, anot skundo autoriaus, jo veiksmas – mėlynos spalvos pakuotės, kurioje buvo vėliau rasta 0,019 gr. heroino, išmetimas į šiukšlių konteinerį, turi būti vertinama kaip vienintelė, teisminio tyrimo metu neatmesta, aplinkybė.
6. Skunde teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas  nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, subjektyviąją pusę grindė narkotinės medžiagos atsiradimu ant pataisos namų stogo kaip įrodančiu, kad kaltininko narkotinė medžiaga buvo įgyta ir laikoma, turint tikslą ją platinti, tačiau, apelianto manymu, tokia išvada paremta tik samprotavimais ir prielaidomis. Pakartojama, kad tyrimo metu nenustatytas narkotinių medžiagų perdavimo faktas asmenims permetusiems paketą į pataisos namus. O skundo autoriaus biologinio pėdsako buvimas ant vienos iš pakuočių neįrodo nusikaltimo subjektyviosios pusės.
7. Skunde taip pat tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas už 7,734 gr. heroino įgijimą ir laikymą turint tikslą jį platinti, netinkamai nustatė nusikaltimo objektą t. y. narkotinės medžiagos kiekį, kurį realiai skundo autorius laikė. Pakartojama, kad apeliantas parodė, jog tvarkydamas automobilį, už sėdynės rado mėlynos spalvos, maždaug 5 centimetrų skersmens, plastikinę pakuotę, kurioje matė smėlio spalvos medžiagą. Šią pakuotę išmetė į šalia namų esantį šiukšlių konteinerį. Iš bylos medžiagos matyti, kad greičiausiai ta pati pakuotė 2016 m. vasario 20 d. buvo rasta pakete ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo. Nustatyta, kad mėlyname pakete yra 2,582 gramai rusvos medžiagos, kurioje yra 0,019 gramo heroino. Anot skundo autoriaus, prielaidą, kad ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo buvo rasta ta pati pakuotė, galima daryti iš to, kad ant jos paviršiaus buvo surasti ne mažiau kaip dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš kurių vienas priklauso jam. Be to, jis apklausų metu nurodė, kad automobilyje rado mėlynos spalvos pakuotę 4,5-5,5 cm. dydžio. 2016 m. gegužės 3 d. specialisto išvadoje aprašyta tiriamoji pakuotė Nr. 2, kuri yra mėlynos spalvos, plastikinė, 4,5x5,5 cm. dydžio. Apelianto teigimu, tikėtina, kad jo parodymuose ir specialisto išvadoje aprašyta pakuotė yra visiškai identiškos. Skundo autoriaus nuomone, nagrinėjant jo atsakomybės klausimą ir veikos kvalifikavimą, turėjo būti vertinamas narkotinės medžiagos - heroino, buvusio mėlynoje pakuotėje laikymo klausimas. Tačiau teismas įvertinęs apelianto parodymus, jog automobilyje rasta medžiaga buvo smėlio spalvos, nurodė, kad rasta pakete narkotinė medžiaga gelsvos spalvos, kurios sudėtyje yra 7,715 gramo heroino, o tai atitinka didelį kiekį. Tokiu būdu teismas dėl nesuprantamos priežasties skundo autoriaus parodymus, kad matė smėlio spalvos narkotinę medžiagą įvertino, kaip žinojimą apie šią medžiagą, bei nuosprendyje įvardino, kad jis supakavo gelsvą medžiagą į atskirą paketą. Be to, apeliantas savo parodymuose nurodė, kad automobilyje rado mėlynos spalvos paketą. Apie tai, kad jis būtų matęs ar laikęs kitą pilkšvos spalvos paketą duomenų byloje nėra. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio tyrimo metu nebuvo atliktas daiktų (pakuotės, narkotinės medžiagos) atpažinimas, kuris numatytas BPK 193 straipsnyje, siekiant nustatyti, ar rastą paketą ant pataisos namų stogo skundo autorius rado savo automobilyje. Baudžiamojoje byloje sudėtos nespalvotos įvykio vietos apžiūros foto nuotraukos. Tačiau teismas nusprendė, kad apeliantas laikė pilkšvos spalvos paketą (Nr. 1 ), kurį vėliau supakavo į paketą (Nr. 3), kurį perdavė nenustatytam asmeniui permesti į (duomenys neskelbtini) pataisos namus. Anot skundo autorius, teismas netinkamai identifikavo nusikaltimo objektą. Todėl apelianto veika turi būti vertinama dėl mėlynos spalvos paketo, kuriame rasta 0,019 gramo heroino. Pažymima, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu nustatyta, kad skundo autorius turėjo kontaktą su pakuote Nr. 2. Tai patvirtina jo parodymai, specialisto išvada. 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-239 nustatyta, kad nedidelis šios narkotinės medžiagos kiekis yra nedaugiau kaip 0,02 gramai. Cituojama BK 259 straipsnio 2 dalis ir teigiama, kad kadangi nustatyta, jog apeliantas turėjo kontaktą su pakuote, kurioje rasta 0,019 gr. heroino, jo veika turi būti vertinama dėl nedidelio kiekio narkotinių medžiagų laikymo, neturint tikslo jų platinti. Pakartojama, kad skundo autorius apklausose nurodė, jog mėlynos spalvos plastikinę pakuotę rado savo automobilyje. Tačiau jis šios pakuotės iki suradimo anksčiau nematė, ar pakuotėje buvo narkotinė medžiaga nežinojo, o darė tik prielaidą, kad ten yra narkotinė medžiaga. Šios medžiagos neplatino, o jos atsikratė išmesdamas į šiukšlių konteinerį. Tuo tarpu, jeigu teismas pripažintų paketo suradimo ant pataisos namų stogo faktą, kaip apelianto siekį platinti šią medžiagą, tai jo veika turėtų būti kvalifikuojama kaip nusikalstama veika, numatyta LR BK 260 straipsnio 1 dalyje.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
5. Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos ne tik bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismui pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis E. Ž. ginčija kaltę ir apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą, nurodydamas, kad jis nelaikė didelio kiekio narkotinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, o veikos kvalifikaciją pagal BK 260 straipsnio 2 dalį neteisinga.
7. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos juridinės. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo E. Ž. argumentai, kuriais jis siekia būti išteisintas, yra nepagrįsti ir atmestini, nes E. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą 260 straipsnio 2 dalyje, neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais.
8. Nuteistasis E. Ž. nurodo, kad jo kaltė dėl BK 260 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo neįrodyta, kadangi jo parodymai, kad turėjo kontaktą tik su dalimi narkotinių medžiagų (pakuote Nr. 2), nurodytų kaltinime, jas radus savo automobilyje, kurias, supratus, kad tai galimai narkotinės medžiagos, jis išmetė į šiukšlių konteinerį, nepaneigti, o specialisto išvados, jog nuteistasis turėjo kontaktą su kita rasta narkotinių medžiagų pakuote Nr. 1, taip pat pakuote Nr. 3, į kurią buvo sudėtos pakuotės Nr. 1 ir Nr. 2, nėra. Taip pat, anot apelianto, nėra nustatyta, kad jis perdavė narkotines medžiagas kitiems asmenims. Tačiau su šiais apelianto teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
9. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2016 m. vasario 20 d. apie 11.30 val., tikrinant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogus, buvo rastas paketas su jame buvusiais rudos ir mėlynos spalvos paketais, kuriuose atitinkamai buvo 7.715 g ir 0,019 g. narkotinės medžiagos – heroino (byloje ginčo dėl šio fakto nėra). Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apkaltinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamą veiką numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, įgijęs šias atskiruose paketuose buvusias narkotines medžiagas, patalpinęs į bendrą paketą ir tolimesniam platinimui perdavęs nenustatytiems asmenims, padarė E. Ž..
10. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad specialisto tyrimo metu nustatyta, jog ant pakuotės, pažymėtos Nr. 2, apie 4,5 cx 5,5 cm. dydžio, plastikinės, mėlynos spalvos, rastos 2016 m. vasario 20 d. ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo, rasta susimaišiusių ne mažiau kaip dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių asmens tapatybę tiriant DNR galima nustatyti tik vieno asmens, vyro (1 t., b. l. 42-43). 2017 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje Nr. 140-(4103)-IS1-4749, konstatuota, kad ant pakuotės, tiriant pažymėtos Nr. 2, rastos 2016 m. vasario 20 d. ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo, rastų asmens tapatybei nustatyti tinkamų vyro biologinių pėdsakų genotipas sutampa su E. Ž. genotipu (1 t., b. l. 50-51). Specialistė R. J., atlikusi ant (duomenys neskelbtini) pataisos namų stogo rastų pakuočių, taip pat rasto DNR, tyrimą, patvirtino savo duotas išvadas ir parodė, kad tyrimui buvo pateiktos pakuotės Nr. 1 ir Nr. 2, ant pakuotės Nr. 1 yra mišrus DNR profilis, yra dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, gali būti ir tai, kad šią pakuotę lietė 3-4 asmenys, tačiau neatmeta galimybės, kad ir asmuo, kurio DNR  rasta  ant pakuotės Nr. 2. Nors atmesti kaltinamojo, kaip nelietusio pakuotės Nr. 1, negali, tačiau tas asmuo turi skaičių seką, kuri yra ir ant paketo Nr. 1 . Nesako, kad ant pirmos pakuotės šio žmogaus nėra, tik negali jo išskirti, nes yra ir daugiau asmenų. Yra šio asmens skaičių seka. Ant pakuotės Nr. 2 yra seka 13 14 15 ir dominuoja 14 15, tai ant pakuotės Nr. 1 yra skaičių seka 12 15 17 17.318.3, taigi skaičiukai yra tie patys kaip ir ant pakuotės Nr. 2. Kai susimaišo 4 asmenys, gali būti susimaišyti skaičiukai, todėl neatmeta galimybės, kad pirmą pakuotę galėjo liesti asmuo, kuris lietė ir antrą pakuotę. Dėl pakuotės Nr. 2 specialistė paaiškino, kad likęs aiškus asmens genotipas. Negalima įvardinti, kad buvo dar vienas asmuo, kuris šią pakuotę lietė (2 t., b. l. 130). Pats E. Ž. nors neigė įgijęs didelį kiekį narkotinių medžiagų su tikslu jas platinti, tačiau pripažino, jog jis turėjo kontaktą su gelsvos spalvos narkotinėmis medžiagomis, buvusiomis mėlyname pakete (2 t., b. l.13-14, 129). O 2016 m. gegužės 30 d. Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje 140-(901)-IS1-3070, nurodyta, kad gelsvos spalvos medžiagos, 2016 m. vasario 20 d. rastos įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, sudėtyje yra narkotinės medžiagos – heroino, kurio masė yra 7,715 g (1 t., b. l. 59-60). Specialistas M. G., pateikęs šią išvadą, ją patvirtino ir parodė, kad jam pateiktų tirti narkotinių medžiagų, buvusių dvejuose paketėliuose, spalvos aiškiai skyrėsi, kadangi vienos buvo gelsvo, o kitos rudos (2 t., b. l. 131). Be to, E. Ž. versija apie tai, kad jis rado paketą su gelsvos spalvos medžiaga savo automobilyje, kurį galimai paliko šiuo automobiliu vežti jo draugai, ir kurį, jis, supratęs, kad jame galimai yra narkotinės medžiagos, išmetė į šiukšlių konteinerį, pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje buvo motyvuotai atmesta. Iš esmės apeliacinio skunde kartojami tie patys teiginiai kaip ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegijos nuomone, šie apeliacinio argumentai yra tik faktiniais duomenimis nepagrįsta E. Ž. gynybinė versija, kurios nepatvirtina byloje ištirti įrodymai. Byloje nėra duomenų, kas buvo E. Ž. nurodyti draugai, važiavę jo automobiliu ir galimai palikę paketą su narkotinėmis medžiagomis, kadangi pats nuteistasis atsisakė juos įvardinti, todėl E. Ž. gynybine prasme patogu atsakomybę dėl disponavimo narkotinėmis priemonėmis perkelti asmenims, kurių negalima apklausti, nenustačius jų tapatybės. Tuo tarpu, anksčiau aptarti įrodymai – specialistų išvados ir paaiškinimai, patvirtina, kad  E. Ž. turėjo kontaktą su pakuote Nr. 2, kuri kartu su pakuote Nr. 1 buvo patalpinta į bendrą pakuotę ir rodo, kad būtent nuteistasis narkotinės medžiagos supakavo į du atskirus paketus, vėliau patalpino į vieną bendrą paketą. O, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tai, kad E. Ž. supakuota narkotinė medžiaga buvo rasta ant pataisos namų pastato stogo, įrodo, kad nuteistojo narkotinė medžiaga buvo įgyta ir laikoma, turint tikslą ją platinti, ir patvirtina, jog E. Ž. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė, veikdamas tiesiogine tyčia. 
11. BK 260 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. darydamas šią nusikalstamą veiką asmuo suvokia pavojingą jos pobūdį ir nori taip veikti. Asmuo pagal BK 260 straipsnį atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2012, 2K-458/2013, 2K-43/2014, 2K-43/2014).
12. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog byloje surinkti duomenys paneigia E. Ž. apeliaciniame skunde iškeltas gynybines versijas. E. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtą laikymą turint tikslą parduoti ar kitaip platinti, t. y. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus nepadarė jokių baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl E. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                             Danutė Giačaitė

Arūnas Paštuolis

Olegas Šibkovas