Nuorašas                                                                                                             
Pranešėja L.Gurevičienė                                                                                            Byla Nr. 1A-760-149/2012

Teisėja N.Žimkienė                                                              Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00013-2012-4

                                                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija:

                                                                                                           2.9.;1.2.8.1.2.;2.4.6.4.1.;2.4.1; 2.4.7.

                                                                 (S)                       

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

teisėjų Arūno Kisieliaus, Vitalijos Norkūnaitės,

sekretoriaujant Daivai Mintautaitei,

dalyvaujant nuteistojo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei,

išteisintajam A. J.,

išteisintojo gynėjai advokatei Kazimirai Kanišauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

- E. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 60 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis;

- iš E. N. nukentėjusiojo A. J. naudai priteista 2000 Lt padarytai neturtinei žalai atlyginti.

- A. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos  BK 155 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

- E. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas;

- prašymas atlyginti

išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atmestas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

E. N. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 9 d., apie 16 val., bute, esančiame S. S. g. 8-33, Vilniuje, sugriebė A. J. už kaklo, partrenkė ant žemės, spyrė į įvairias kūno vietas, padarė A. J. poodines kraujosruvas viršugalvyje, kaktos dešinėje pusėje, dešinės ausies kaušelyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinio dilbio užpakaliniame-vidiniame paviršiuose, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairės šlaunies šoniniame paviršiuje, kairės blauzdos užpakaliniame – šoniniame paviršiuje, dešinės šlaunies vidiniame paviršiuje, tuo nežymiai sutrikdė A. J. sveikatą.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2011 m. balandžio 9 d., apie 16 val., bute, esančiame adresu S. S. g. 8-33, Vilniuje, neviešai įžeidė E. N. vartodamas įžeidžiančius garbę ir žeminančius orumą rusiškus necenzūrinius žodžius, vadino „Alfonsu“, „pederastu“, „pidaru“, „gondonu“, liepė eiti „n....“, pridėdamas du pirštus prie gerklės rėkė „vily po gorlom“ (kiš šakes po gerkle).

2012-06-21 Vilniaus apygardos teisme gautas E. N. apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: jį (E. N.) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.; A. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d; civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti  iš A. J. patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, motyvacija netinkama, klaidingai vertinti byloje surinkti įrodymai.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino, kad 2011-04-12 specialisto išvadoje Nr. G 1133/11(01) patvirtinta tik tai, jog A. J. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, tačiau nėra nustatyta, jog šiuos sveikatos sutrikdymus nukentėjusiajam padarė būtent E. N.. Taip pat nurodo, kad faktinių bylos aplinkybių neatitinka ir tai, kad A. J. 2011-04-14 patikslintame pareiškime nurodo, jog E. N. jį smaugė. Šią aplinkybę, apelianto teigimu, paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad kakle išorinių sužalojimų nematyti. Taip pat teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio dieną A. J. buvo nustatytas 2,16 promilių girtumo laipsnis, kad liudytoja S. M. patvirtino, kad 2011-04-09 po pietų laiptinėje, esančioje Gatvė Nr. 8, tarp 8 ir 9 aukšto sutiko A. J. neblaivų nugriuvusį ir bandantį atsistoti. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai liudytojų A. F., V. G., D. A., specialisto E. B. parodymus vertino privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo E. N. naudai. Aplianto teigimu, nei vienas iš jų nepatvirtino, kad būtent jis (E. N.) padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., kadangi, apelianto teigimu, A.J. 2011-05-09 S. S. g. 8-33, Vilniuje, namuose kabinėjosi prie jo (E. N.), vijo lauk iš buto. Vartojo įžeidžiančius garbę ir orumą žeminančius rusiškus necenzūrinius žodžius. Šaukė kas jis toks? Kad yra „čmo jebanas“. Liepė eiti „na.... „ vadino „alfonsu, piderastu, pidaru, gondonu“. Užgauliu veiksmu – pridėdamas du pirštus prie savo gerklės, rėkė „vily po gorlom“ (kiš šakes po gerklę). Grasino susidoroti, sakė turi ginklą, nušaus, įkišt į „fūrą“ narkotikų, pasodins į kalėjimą. Teigia, kad A. J. pareiškė jam kaltinimus, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai yra tik po to, kai 2012-01-08 Vilniaus 6 policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.17-1-73-12 A. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., dėl A. J. galimai naudojamo smurto prieš savo dukterį I. J. ir grasinimo nužudyti. A. J. 2012-01-10 buvo paskirta kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusios I. J.. Apelianto teigimu, būtent šios kardomosios priemonės metu A. J. ir kreipėsi į teismą, apelianto manymu, nepagrįstai kaltindamas jį nežymaus sveikatos sutrikdymu. Teigia, kad teismas nepagrįstai nevertino jo apelianto parodymų, liudytojos I. J., A. F., V. G. parodymų, taip pat tos aplinkybės, kad A. J. dėl nuolatinių įžeidinėjimų, garsinimų susidoroti ir smurto naudojimo ne kartą buvo pristatytas į policijos komisariatą.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, dėl ko priėmė jo (apelianto) atžvilgiu nepagrįstą ir neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., o A. J. nepagrįstai išteisino pagal BK 155 str. 2 d.

Teismo posėdyje nuteistojo E. N. gynėja prašo jo skundą tenkinti, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis A. J. bei jo atstovė prašo skundą atmesti.

Nuteistojo E. N. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.           

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).

Iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo  aktui) pagrįsti. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti  baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs  byloje  dalyvaujantiems ir kitiems  asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Dėl A. J. išteisinimo

Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. atsako tas, kas neviešai įžeidė žmogų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 71 straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas.

Užgaulumas pasireiškia veiksmais ar vertinimais, akivaizdžiai prieštaraujančiais įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams, kuriais šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Taigi, baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.

Taip pat pažymėtina, jog baudžiamajame procese, priešingai nei ginant asmens garbę ir orumą civilinėje byloje, galioja BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir priešingai negu civilinėse bylose, tai, kad kaltinamasis viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino kitą žmogų, turi įrodyti kaltinimo šalis.

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, kad apeliantas nepateikė pirmos instancijos teismui jokių duomenų, patvirtinančių jo (apelianto) ir I. J. parodymus, kad A. J. būtų pasisakęs įžeidžiančiai E. N. atžvilgiu.

Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad tarp A. J. iš vienos pusės ir jo dukters I. J. bei jos sugyventinio E. N. iš kitos pusės yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai.

Pažymėtina, kad E. N. dėl 2011-04-09 įžeidimo į teismą kreipėsi tik 2012-02-24, tai yra praėjus beveik metams ir tik po to, kai A. J. 2012-01-31 privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą dėl to, kad 2011-04-09 bute, esančiame S. S. g. 8-33, Vilniuje, vykusio konflikto metu, E. N. sukėlė jam fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos I. J. parodymais, kadangi ji yra viena iš konfliktuojančių šalių (I. J. 2011-04-11 ir 2011-12-18 pareiškimais kreipėsi į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas jos tėvo A. J. atžvilgiu, dėl žodinių konfliktų ne kartą kvietė policiją į butą, esantį S. S. g. 8-33, Viliuje), jokių kitų įrodymų, patvirtinančių A. J. kaltę, E. N. teismui nepateikė.

Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme A. F. parodė, kad jis dirba Vilniaus apskrt. VPK Patrulių rinktinės 4 kuopos 1 būrio vyresniuoju patruliu. Pagal iškvietimus jam keletą kartų teko vykti į butą, esantį S. S. g. 8-33, Vilniuje, kur dažnai kildavo šeimyniniai konfliktai. Kiek kartų važiavo, tiek kartų A. J. visuomet būdavo išgėręs ir truputį agresyvus. 2011-04-09 jiems atvykus į minėtą butą iš I. J. pareiškimo pagrindu  A. J. buvo pristatytas į PK. Kažko ypatingo tame iškvietime nematė. Kiek prisimena, konfliktavo jie dėl to, kad A. J., kai išgeria pyksta, išsilieja, turi pretenzijų dukrai, kad vaiko tėvas negyvena kartu, kad ateina kažkokie vyrai. Galimai E. N. buvo bute, tačiau pagrinde aiškino dukra.

Apklaustas liudytoju pirmosios instancijos teisme V. G. parodė, kad dirba policijos patruliu. Dėl bute, esančiame S. S. g. 8-33, Vilniuje, vykusių šeimyninių konfliktų buvo kviečiamas du kartus: vieną kartą, kai dukros I. J. ir jos tėvo A. J. konflikto metu tėvas užsidarė lifto šachtoje, o kitą kartą, kai  dėl kilusio žodinio konflikto dukra parašė pareiškimą, kad jos tėvas A. J. šūkauja, keikiasi necenzūriniais žodžiais, grasina. Pagal I. J. pareiškimą A. J. buvo pristatytas į policijos komisariatą. Tą dieną bendravo tik su A. J. ir jo dukra I. J., su E. N. nebendravo. Pastarasis ten buvo kaip svetimas žmogus, į konfliktus nesikišo, buvo blaivus, jautėsi kaip svečias.

Taigi, nei V. G., nei A. F. nepatvirtino, kad E. N. dalyvavo konflikte, kad A. J. būtų pasisakęs įžeidžiančiai jo atžvilgiu ar kad E. N. dėl įžeidimo būtų į juos kreipęsis.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d.

Nagrinėtinos bylos kontekste pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., neteisingai nurodė išteisinamąjį pagrindą, kadangi A. J. turėjo būti išteisintas ne todėl, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), požymių, o todėl, kad neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.), todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

Dėl E. N. pripažinimo kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. pagrįstumo

Pirmosios instancijos teismas E. N. pripažindamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. rėmėsi tik paties nukentėjusiojo A. J. parodymais ir 2011-04-12 specialisto išvada Nr. G 1133/11(01). Teismas taip pat konstatavo, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai paaiškino, jog atvykimo metu nematė A. J. sužalojimų, o specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimai A. J. buvo padaryti viršugalvyje, kaktos dešinėje pusėje, dešinės ausies kaušelyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje – tai yra vietose, neuždengtose rūbais, kuriuos, jeigu jie būtų buvę, būtų pastebėję policijos pareigūnai, todėl teismas padarė išvadą, jog galimybė, kad dalis sužalojimų A. N. galėjo atsirasti jam pačiam griūnant laiptinėje, bylos duomenų visuma paneigta.

Teismas I. J. parodymus pripažino neinformatyviais ir jais nesivadovavo. Teismas taip pat nesivadovavo ir liudytojos S. M. parodymais.

Kolegijos nuomone teismas, pripažindamas E. N. kaltu dėl nežymaus A. J. sveikatos sutrikdymo, netikdami įvertino įrodymus bei nepašalino byloje esančius prieštaravimus.

Nukentėjusysis ir privatus kaltintojas A. J. parodė jog, neatsiminė iš kur grįžo, prisiminė, kad buvo turguje, iki 16 val. buvo išėjęs, po to atėjo, buvo nedaug išgėręs, nuėjo į virtuvę pasidaryti kavos, nieko E. N. nesakė, dukra paklausė, ko jis virtuvėje vaikščioja, gal nori pasiklausyti apie ką kalbama, tuomet E. N. pasakė „susidorosiu“ ir abiem rankom griebė jam už kaklo ir parvertė ant sofos-lovos, jam trūko oro, po to jis buvo mušamas ant žemės rankomis ir kojomis. Teigė, kad E. N. į namus atėjo gerai išgėręs, po to su dukra dar gėrė.

Nors apklaustas teisiamajame posėdyje specialistas E. B. nurodė, kad identifikuoti, kuo tiksliai padaryti sužalojimai A. J., duomenų nepakanka, nustatyti devyni trauminiai poveikiai, kurių vietos skiriasi, tačiau pirmos instancijos teismas konstatavo, kad, atmetus visas abejones dėl sužalojimus padariusio asmens, pakanka duomenų pripažinti, jog A. J. E. N., parversdamas ant žemės, spirdamas kojomis, padarė devynis trauminius poveikius, tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą. E. N. kaltė įrodyta, jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, neatsižvelgė, kad nukentėjusiojo A. J. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja kitų liudytojų parodymams.

Kaip jau buvo minėta tarp A. J. iš vienos pusės ir jo dukters I. J. bei jos sugyventinio E. N. iš kitos pusės yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai.

Tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad būtent dėl agresyvaus A. J. elgesio ne kartą buvo kviečiama policija ir kad A. J. į teismą privataus kaltinimo tvarka kreipėsi tik po to, kai jo dukra I. J. dėl nuolat smurtaujančio tėvo pareiškimu kreipėsi į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Liudytojai A. F. ir V. G. parodė, kad kiek kartų jie atvykdavo, tiek kartų A. J. buvo išgėręs ir truputį agresyvus. Kad tą dieną A. J. būtų sužalotas, neprisimena, jis buvo išgėręs ir paraudonavęs, todėl jiems nekilo abejonių dėl medicininės pagalbos. Jie A. J. tik pristatė į PK, kiek jis ten išbuvo, nežino. Su E. N. nebendravo, pastarasis ten buvo kaip svetimas žmogus, į konfliktus nesikišo, buvo blaivus, jautėsi kaip svečias.

Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje E. N. parodė, kad smurto tarpusavyje su A. J. nesa vartoję. Tą dieną jie grįžo iš „Akropolio“, apie 16.00 val. A. J. pasitiko juos koridoriuje girtas ir agresyviai nusiteikęs, vienas šonas buvo purvinas. Po 10-15 min. buvo iškviesta policija, kuri atvažiavo maždaug po 5 min. Pareiškimą I. J. surašė didžiajame kambaryje ir policijos pareigūnai A. J. išvežė. Jis sugrįžo maždaug po poros valandų ir nuėjo į savo kambariuką. Su A. J. stengiasi nekonfliktuoti ir pasitraukti, nes atvažiuoja pas savo draugę pailsėti ir nenori, kad jį kas žemintų. Draugė Irma sakė, kad kaimynė matė, kaip A. J. voliojosi laiptinėje, taip pat kažkas matė, kaip jis girtas vartėsi pirmame aukšte. 

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja I. J. parodė, kad jos draugas E. N. prieš jos tėvą įžeidžiančių žodžių ar fizinio smurto nėra vartojęs, priešingai, policija buvo kviečiama tam, kad pareigūnai jį apramintų. Jokių smūgių sudavimo ji nematė, nes jų nebuvo, jos draugas tėvui nei žodžio nepasakė, nei rankos prieš jį nepakėlė. Iš kur tie sužalojimai, ji nežino. Ji tą dieną atkreipė dėmesį, kad tėvo džinsai dešinėje pusėje buvo ištepti ir kad vaikšto su kepure. Nors galvoje matė kažką raudoną, bet nekreipė į tai dėmesio. Kitą dieną po įvykio ji buvo susitikusi kaimynę, kuri paklausė, kokia tėvo sveikata, nes matė jį laiptinėje parkritusį. Ji atsakė, jog tai ne pirmas kartas, kad jos tėvas ir namuose yra kritęs, buvo kviečiama greitoji, tačiau ji nevažiavo. 

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja S. M. parodė, kad 2011-04-09 grįždama namo, matė kaip A. J. laiptinėje tarp 8 ir 9 aukšto buvo pargriuvęs ir, laikydamasis už turėklų bandė atsistoti, jis buvo neblaivus, sąmoningas, bet nereagavo. Buvo apsirengęs žalsva striuke, neprisimena, ar buvo su kepure. Kadangi jų butas yra už sienos, girdisi, kas vyksta pas kaimynus, tačiau ji negirdėjo, jog jų bute kažkas vyktų.

Iš 2011-04-12 specialisto išvados Nr. G1133/11(01) matyti, jog nėra nustatyta, kad A. J. būtų padaryti kokie išoriniai sužalojimai kaklo srityje, krūtinėje, pilve ar nugaroje.

Specialistas E. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad dalis A. J. sužalojimų galėjo atsirasti jam griūnant, pagal išsidėstymą sužalojimai lokalizuoti dešinėje kūno pusėje. Kiti sužalojimai, jei manyti, kad jie atsirado griūnant, negalėjo atsirasti vieno griuvimo metu. Kraujosruvų skaičius, tam kad nustatyti nežymų sveikatos sutrikdymą nėra reikšmingas, pakanka ir vienos nustatytos poodinės kraujosruvos. A. J. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ir dieną anksčiau nei nurodyta, nes tai 3-5 dienų laikotarpiui būdingi sužalojimai.

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja D. A. parodė, jog negali pasakyti, ar A. J. buvo atvykęs tą dieną ir dėl to įvykio. Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo patarė A. J. kreiptis į teismo medicinos institutą, kadangi ji nėra ekspertė ir negali nustatyti sužalojimų. Specialisto išvadą gavo iš A. J.. Neprisimena, ar teko matyti A. J. su kraujosruvomis.

Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja S. N. parodė, kad ji yra Fabijoniškių PN tyrėja. Negali atsakyti, ar ant A. J. matėsi sužalojimai. Neprisimena, ar siuntė A. J. pas medicinos ekspertą. Pagal įstatymus, jeigu nėra didelių žymių, asmeniui yra numatyta galimybė kreiptis į teismo medicinos ekspertus, o po to – į teismą.

Taigi, A. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, jokių kitų įrodymų neginčijamai patvirtinančių E. N. kaltę dėl A. J. sužalojimo byloje nėra. Be to, A. J. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, juos paneigia E. N., liudytojų A. F., V. G., I. J. parodymai.

Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. F. ir V. G. 2011-04-09 nepastebėjo akivaizdžių A. J. kūno sužalojimų nei patvirtina, nei paneigia, tokių sužalojimų buvimo faktą, kadangi tokių sužalojimų neprisimena ir liudytojais apklaustos policijos pareigūnės tyrėjos D. A. ir S. N., pasiūliusios A. J., nesant akivaizdžioms jo sužalojimo žymėms, kreiptis į teismo medicinos ekspertus, kad būtų nustatytas sužalojimo mastas.      

Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad sužalojimai A. J. galėjo atsirasti jam griūnat ant žemės ar atsitrenkus į sieną. Šią faktinę aplinkybę patvirtina liudytoja S. M., kuri matė 2011-04-09 po pietų A. J. nugriuvusį laiptinėje ir bandantį atsikelti. Netikėti šios liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo. Kad A. J. grįžo namo purvinas patvirtino I. J. ir E. N.. Kad A. J. padaryti sužalojimai galėjo atsirasti griuvinėjant patvirtino specialistas E. B.. Pats nukentėjusysis, tiksliai nurodydamas jo sveikatos sutrikdymo aplinkybes, tuo pačiu neprisimena reikšmingų bylos aplinkybių: neatsimena iš kur grįžo, su kuo bendravo, prisimena, kad buvo turguje, iki 16 val. buvo išėjęs, po to atėjo, buvo nedaug išgėręs, neprisimena ir nieko neužsimena nei su kuo buvo susitikęs, nei kur ir kiek kartų buvo parkritęs.

A. J. teiginį, jog jis buvo nedaug išgėręs paneigia ta aplinkybė, kad jam 16.53 val. 6 PK nustatytas 2.16 prom. girtumo laipsnis. Pastarojo teiginį, kad E. N. tą dieną buvo girtas, paneigia E. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų A. F. ir V. G. parodymai. A. J. teiginį, kad E. N. sugriebė jį už gerklės, parvertė ant sofos-lovos bei smaugė, paneigia specialisto išvada, kurio nustatyta, kad A. J. kaklo srityje nėra jokių išorinių sužalojimų. Apklaustas teismo posėdyje specialistas E. B. nepaneigė, kad sužalojimai A. J. dešinėje ir kairėje kūno pusėje galėjo atsirasti ne vieno griuvimo pasėkoje.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija, jog ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, jog viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai turi susilaikyti nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio – priešingu atveju galėtų būti pažeista žmogaus orumas ir garbė, pakenkta įvairioms asmens teisėms ir laisvėms (Konstitucinio Teismo 2007 m. sausio 16 d. nutarimas).  

Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinė nutartis Nr. 2K-P-221/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Barber?, Messegué  ir Jabardo prieš Ispaniją (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain. 6 December 1988, § 77, Series A no. 146)).

Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir BPK 305 str. nuostatas, tai yra, neištyręs ir neįvertinęs visų faktinių bylos aplinkybių, nepagrindęs, kodėl remiasi vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo ir privataus kaltintojo A. J. parodymais ir atmeta kitus įrodymus, patvirtinančius reikšmingas bylai aplinkybes, nepašalinęs byloje esančių prieštaravimų ir vadovaudamasis prielaidomis, priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį E. N. atžvilgiu. Dėl byloje esančių abejonių, kad būtent E. N. padarė A. J. nežymų sveikatos sutrikdymą ir nesant galimybės šių abejonių pašalinti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, šis nusikaltimas E. N. negali būti inkriminuotas, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, todėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012-05-29 nuosprendis šioje dalyje naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 d. 1 p., 115 str. 3 d. 1 p.,

n u s p r e n d ė:

Vilniaus miesto 1-jo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje E. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.;

E. N., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad A. J. išteisintas pagal BK 155 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką;

panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje E. N. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas;  

A. J. ir E. N. civilinius ieškinius atmesti;

kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                                                                                         Leonarda Gurevičienė

Teisėjai (parašai)                                                                                                   Arūnas Kisielius

                                                                                                                    Vitalija Norkūnaitė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                                                             Leonarda Gurevičienė