Civilinė byla Nr. e2A-706-464/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02667-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.6.2.2.

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kretingalės mėsa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kretingalės mėsa“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje uždaroji akcinės bendrovė „Agrovet“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Kretingalės mėsa“ 2016-12-12 kreipėsi į teismą su ieškiniu, ir 2017-06-08 jį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės AB SEB banko 2010-06-11 sudarytą laidavimo sutartį Nr. 04/10030,  priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2010-06-11 sudarė laidavimo sutartį Nr. 04/10031, kuria užtikrino trečiojo asmens UAB „Agrovet“ 7 269 592,37 Eur dydžio įsipareigojimo pagal 2001-09-13 kreditavimo sutartį Nr. 043010401386/02 vykdymą. UAB „Agrovet“ suteiktą kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2014-12-15. Atsižvelgiant į tai, kad RUAB „Agrovet“ įsipareigojimų vykdymo užtikrinimui nebepakako atsakovės naudai įkeisto turto vertės, ji ėmėsi veiksmų mažinant verslo riziką. Atsakovė įspėjo neatidėsianti UAB „Agrovet“ kredito grąžinimo terminų, jeigu trečiojo asmens UAB „Agrovet“ prekybos partneriai nesuteiks papildomų garantijų. Todėl ieškovė sudarė laidavimo sutartį dėl atsakovės ekonominio spaudimo ir dėl susidėjusių aplinkybių ieškovei labai nepalankiomis sąlygomis (CK 1.91 str. 1 d.). Ieškovei nesutikus pasirašyti laidavimo sutarties būtų buvus sutrikdyta UAB „Agrovet“ veikla, mokumas, dėl ko grėsė neigiami ekonominiai padariniai ir pačiai ieškovei. Teigė, kad ieškovė neturėjo galimybių keisti ar modifikuoti stipresnės šalies parengtos laidavimo sutarties sąlygų turinio, dėl ko buvo apribojamos jos kaip laiduotojos teisės. Atsakovė pasiekė, kad ekonomiškai silpnesnė ir nuo atsakovės veiksmų priklausanti šalis (ieškovė) be atlygio laiduotų už UAB „Agrovet“ įsipareigojimus atsakovei, sumažindama atsakovės turimą skolinimo riziką ir padidindama galimo išieškojimo iš UAB „Agrovet“ galimybes.

3.       Ieškovė nurodė, kad laidavimo sutarties sudarymo metu ji neturėjo pakankamai turto UAB „Agrovet“ prievolės (7 269 592,37 Eur) įvykdymui, jos nuosavas kapitalas buvo 8,5 karto mažesnis nei laidavimu užtikrinta suma. Šiuo atveju laidavimo sutartis sudaryta nepaisant apribojimų esančių kitose kreditavimo sutartyse, ieškovės įstatuose taip pažeidžiant ne tik ieškovės valdymo organų kompetenciją, tačiau ir prieštaraujant juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 str. 1 d., įstatų 4.32 p. 10 pp., 4.33 p.), todėl laidavimo sutartis sudaryta neteisėtai.

4.       Taip pat nurodė, kad atsakovė laiku nesikreipė dėl prievolės įvykdymo ir tuo prisidėjo prie jos neįvykdymo ir nuostolių padidėjimo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą laiduotojo atsakomybės mažinimui (CK 6.259 str.). Atsakovės turėti ketinimai ir atlikti veiksmai, priverčiant ekonomiškai silpnesnę ir nuo atsakovės priklausomą ieškovę sudaryti laidavimo sutartį, taip pat leidžia ginčo sutartį pripažinti negaliojančia, kaip prieštaraujančią viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2017-07-24 sprendimu ieškinį atmetė.

6.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė yra pelno siekiantis asmuo, vykdantis ūkinę – komercinę veiklą, nepriklausomai nuo fakto ar įmonės yra susijusios per jų akcininkus, sprendė, kad ieškovė buvo ekonomiškai suinteresuota sudaryti laidavimo sandorį, nes nuo trečiojo asmens finansinio pajėgumo vystyti verslą priklausytų ir ieškovės verslo sėkmė, t. y. ginčijamu sandoriu, UAB „Agrovet“ buvo pratęstas kredito grąžinimo terminas ir pagerintos kreditavimo sutarties sąlygos, kas atitiko ir ieškovės interesus. Priešingu atveju, jei ieškovė laiduotų už visiškai su jos veikla nesusijusį asmenį ir prisiimtų ekonomiškai nepateisinamą kreditavimo sutarties neįvykdymo riziką, laidavimo sandorio sudarymas būtų nelogiškas, neatitiktų verslo esmės ir verslo praktikos. Teismas darė išvadą, kad ieškovė suprato sudaromo sandorio sąlygas, turėjo pasirinkimą laiduoti už trečiąjį asmenį ar ne, be to, būdama verslininke, savo rizika (CK 6.256 str.) ir laisva valia apsisprendė sudaryti su atsakove laidavimo sutartį. Todėl nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju ieškovės atžvilgiu atsakovė panaudojo ekonominį ar kitokio pobūdžio spaudimą. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė kreipėsi į ieškovę ir vertė ją sudaryti laidavimo sutartį. Be to, laidavimas yra įprastas versle sandoris, todėl atmetė ir ieškovės argumentą, kad šiuo atveju ji buvo silpnesne sandorio šalimi.

7.       Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8, 39 dalis ir kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014), sprendė, kad atsakovė neturėjo pareigos vertinti ieškovės finansinės padėties, nes ieškovė nebuvo atsakovės klientė. Finansinės paslaugos buvo suteiktos trečiajam asmeniui, o ieškovė tik užtikrino jo prievolių įvykdymą.

8.       Atsižvelgiant į tai, kad po kreditavimo sutarties sudarymo trečiojo asmens finansinė padėtis nebuvo stabili, atsakovė galėjo turėti pagrįstų abejonių dėl trečiojo asmens finansinių pajėgumų vykdyti sutartį. Taigi tokioje situacijoje reikalavimą papildomai užtikrinti prievolę, tenkinant papildomą trečiojo asmens prašymą pratęsti kredito sutartį, teismas laikė logišku, proporcingu ir nelaikytinu piktnaudžiavimu banko teise, numatyta Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 6 dalies 4 punkte.

9.       Aplinkybė, kad ieškovė sudarė vėlesnius laidavimo sutarties pakeitimus ne tik įstatų, bet ir vienintelio akcininko sprendimo pagrindu, leido teismui pripažinti, kad tokį sandorį ieškovė patvirtino (CK 1.79 str. 1 d.). Todėl ieškovės argumentai, kad sudarant laidavimo sutartį nebuvo gautas ieškovės akcininkų pritarimas šiam sandoriui, kuris yra būtinas pagal įmonės įstatų 4.32 punkto 10 papunktį ir 4.33 punktą, neįrodo, kad sandoris negalioja CK 1.82 str. pagrindu. Teismas rašytinio pritarimo sandorio sudarymo metu nebuvimą pripažino formaliu, be to, įmonės akcininkai šio sandorio ir neginčijo.

10.       Teismas sprendė, kad ieškovės elgesys – sandorio ginčijimas po šešerių metų nuo jo sudarymo, kai atsakovė pradėjo reikalauti skolos, iki tol jokių pretenzijų dėl sudaryto sandorio nereiškus, pasirašant ginčijamo sandorio pakeitimus, neatitinka sąžiningumo kriterijų ir įrodo reikalavimų nepagrįstumą.

11.       Ieškovės teiginius, kad sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, teismas taip pat pripažino deklaratyviais ir neįrodytais. 

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12.       Ieškovė UAB „Kretingalės mėsa“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-07-24 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas; paskirti teismo ekspertizę; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; pripažinti trečiojo asmens UAB „Agrovet“ atstovo A. G. dalyvavimą būtinu. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs išreikalauti iš atsakovės bylai reikšmingus dokumentus, susijusius su laidavimo sutarties sudarymu, neužtikrino nagrinėjamai bylai svarbių įrodymų ištyrimo, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas neatsižvelgė, kad šie dokumentai galėtų atskleisti atvejus, kuomet atsakovė turi teisę reikalauti laidavimo kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, kadangi laidavimo sutarties sudarymas būtent su ieškove neatitiko atsakovės vidinių taisyklių nuostatų, buvo perteklinis.

12.2.                      Pirmosios instancijos teismas, neskirdamas ekspertizės, kurios metu būtų pateikta išvada, ar UAB „Agrovet“ laidavimo sutarties sudarymo metu buvo pajėgi visiškai užtikrinti kreditavimo sutarties pagrindu kilusius savo įsipareigojimus, neatsižvelgė į jos reikšmę ir svarbą nagrinėjamai bylai.

12.3.                      Remdamasi tais pačiais teiginiais ir aplinkybėmis, nurodomais ieškinyje, ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių ir argumentų, akivaizdžiai pagrindžiančių, kad ji laidavimo sutartį privalėjo sudaryti dėl atsakovės ekonominio spaudimo ir buvo priversta sandorį sudaryti dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ypač nenaudingomis sąlygomis.

12.4.                      Atsakovė, turėdama žymiai stipresnę derybinę galią, kontroliavo tiek laidavimo sutarties sudarymą, tiek šios sutarties pakeitimus. Per visą laikotarpį nuo laidavimo sandorio sudarymo trečiasis asmuo buvo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus atsakovei kreditavimo sutarties pagrindu, todėl ieškovė ginčijo nenaudingomis sąlygomis sudarytą laidavimo sutartį tik tuomet, kai įsitikino, kad atsakovė nesiekia bendradarbiauti.

12.5.                      Kreditavimo sutarties pakeitimai, sudaryti prieš ir po laidavimo sutarties sudarymo, neleidžia konstatuoti, kad laidavimas šiuo atveju nebuvo perteklinė prievolių užtikrinimo priemonė, kadangi prieš laidavimo sutarties sudarymą UAB „Agrovet“ finansinė padėtis buvo geresnė, nei kreditavimo sutarties sudarymo metu, ji buvo stabili, įmonė turėjo turto savo finansinių įsipareigojimų užtikrinimui. Kreditavimo sutartyje buvo atlikta daug pakeitimų, todėl kiekvieną kartą atsakovė galėjo ir turėjo įvertinti, ar jų klientė UAB „Agrovet“ yra pakankamai moki, kad galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus.

12.6.                      Atsakovė nepateikė jokių duomenų, kodėl laidavimo sutartis buvo būtina ir privalėjo būti sudaryta būtent su ieškove. Laiduotoju negali būti bet koks fizinis ar juridinis asmuo, tačiau tik finansiškai pajėgus įvykdyti kreditoriaus neįvykdytus reikalavimus. Atsakovė, atsižvelgdama į savo, kaip finansinės institucijos pareigas vykdyti veiklą stabiliai, patikimai, efektyviai (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 1 str. 1 d.), turėjo vertinti ieškovės galimybes įvykdyti atsakovės įsipareigojimus.

13.       Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

13.1.                      Ieškovės prašymai iš atsakovės išreikalauti įrodymus buvo atmesti, kadangi jie buvo reiškiami jau pasibaigus pasirengimui nagrinėti bylą, be to, ieškovė nenurodė, kokius konkrečius dokumentus ji siekia gauti.

13.2.                      Prašymas pirmosios instancijos teisme dėl ekspertizės byloje paskyrimo buvo atmestas teismui nustačius, kad byloje yra pakankamai įrodymų visapusiškam bylos įvertinimui, todėl jos skyrimas buvo netikslingas.

13.3.                      Ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad savo valia ji sudarė laidavimo sutartį ir 9 jos pakeitimus. Be to, pati UAB „Agrovet“ neginčija kreditavimo sutarties nuostatos dėl ieškovės laidavimo.

13.4.                      Aplinkybė, kad ieškovė laidavimo sutarties sudarymo metu neturėjo pakankamai turto visai UAB „Agrovet“ prievolei įvykdyti, dar nereiškia, kad ieškovės laidavimas iš karto tampa negaliojančiu.

13.5.                      Laidavimo sutarties sudarymu buvo suinteresuota būtent skolininkė UAB „Agrovet“, tačiau ne atsakovė. Jeigu ieškovė, kaip su skolininke UAB „Agrovet“ susijęs asmuo, pasirašė jai tariamai nenaudingą laidavimo sutartį, tai ne dėl atsakovės veiksmų, o galimai ekonominio spaudimo iš skolininkės.

14.       Trečiasis asmuo UAB „Agrovet“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais atsikirtimais:

14.1.                      Pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas iš atsakovės bylai reikšmingų dokumentų, visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai išnagrinėti ir teisėtam bei pagrįstam sprendimui priimti reikalingų rašytinių įrodymų, todėl liko neišaiškinti tikrieji atsakovės motyvai dėl reikalavimo sudaryti laidavimo sutartį. Taip pat pritaria argumentui, kad byloje teismas, neskirdamas ekspertizės, neatsižvelgė į jos reikšmę ir svarbą šiai bylai.

14.2.                      Laidavimo sutarties sudarymas buvo perteklinis, kadangi jos sudarymo metu UAB „Agrovet“ finansinė būklė buvo netgi geresnė, nei kreditavimo sutarties sudarymo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir A. G. dalyvavimo byloje pripažinimo būtinu

15.       Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), o žodinis jo nagrinėjimas galimas tuomet, kai pats bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta tokio proceso būtinumą (CPK 322 str.).

16.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 321 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pasisakoma, kad nors įstatyme yra nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau toks sprendimas galimas tik išimtiniais atvejais. Galutinį sprendimą dėl to priima teismas, o byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime teismo nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013, 2014-07-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

17.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija apeliantės prašymo motyvų, kad tik teismo posėdyje išklausius UAB „Agrovet“ generalinį direktorių A. G. ir ekspertinę išvadą parengusią auditorę L. R., galėtų būti įvertinta, ar apeliantė buvo finansiškai pajėgi prisiimti iš kreditavimo sutarties kylančius įsipareigojimus ginčo sandoriu ir šio sandorio sudarymo būtinumas, nevertina kaip susiklosčiusios išimtinės situacijos, lemiančios būtinumą skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys savo pozicijas yra išdėstę apeliaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (apeliaciniame skunde, atsiliepimuose į jį), jų argumentai bei motyvai reikšmingais teisingam bylos išnagrinėjimui klausimais bus įvertinti pirmosios instancijos teisme surinktų įrodymų kontekste. Šiuo atveju apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias naujas, jame nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teisme galėtų paaiškinti A. G., be to, bet kuriuo atveju jis kaip trečiojo asmens vadovas galėjo dalyvauti ir teikti paaiškinimus pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Auditorės pozicija taip pat yra išdėstyta į bylą pateiktoje ekspertinėje išvadoje. Taigi, byloje pakanka įrodymų priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui.

Dėl ekspertizės skyrimo

18.       Apeliantė taip pat prašo paskirti ekspertizę, siekiant nustatyti: 1) ar laidavimo sutarties sudarymo metu trečiasis asmuo turėjo pakankamai turto tam, kad būtų užtikrinti kreditavimo sutarties pagrindu prisiimti įsipareigojimai atsakovei; 2) ar pagrįstai atsakovė reikalavo sudaryti laidavimo sutartį; 3) ar sandoris sudarytas akivaizdžiai apeliantei nenaudingomis sąlygomis. Tačiau pastarieji du klausimai yra teisės klausimai ir dėl to yra teismo, o ne ekspertinio tyrimo kompetencijos objektas. Tuo tarpu asmens, už kurį laiduojama, turimo turto kreditavimo sutarčiai įvykdyti pakankamumas nėra laidavimo sutarties sudarymo ir / ar galiojimo sąlyga. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės taip pat nėra susijusios su ginčo laidavimo sutarties sudarymo dėl ekonominio spaudimo ir apeliantei susiklosčiusių sunkių aplinkybių ir / ar sutarties nepalankių sąlygų faktų nustatinėjimu. Todėl teisėjų kolegija netenkina ir šio prašymo.

Dėl dokumentų, susijusių su laidavimo sutarties sudarymu, išreikalavimo

19.       Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas išreikalauti iš atsakovės bylai reikšmingus, susijusius su laidavimo sutarties sudarymu, dokumentus užkirto kelią ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliante, kadangi apeliantės prašymas stokoja apibrėžtumo (konkretumo). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, leidžiančių vertinti bylos aplinkybes ir priimti pagrįstą procesinį sprendimą. Apeliantė iš esmės ir nepagrindžia reikalaujamų dokumentų sąsajumo su įrodinėtinomis aplinkybėmis. Taigi ir šis prašymas netenkinamas.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, sudarius ją dėl ekonominio spaudimo 

20.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia (be kita ko) nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2013-03-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2013).

21.       Nors kredito sutartis yra jos šalių suderintos valios išraiška, tačiau kiekviena sutarties šalių turi atskirą tikslą: kredito gavėjas siekia gauti kreditą, kad jį panaudojęs patenkintų savo, atskirus nuo kredito davėjo, turtinius interesus, o kredito davėjas siekia suteikti kreditą ir (paprastai) gauti atlyginimą už kredito suteikimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad trečiasis asmuo prašė sudaryti kreditavimo sutarties pakeitimą, t. y. pratęsti kredito grąžinimo atidėjimo terminą kuo palankesnėmis sąlygomis. Laidavimo sutartimi trečiojo asmens naudai buvo pratęstas apyvartinio kredito limito terminas vieneriems metams bei pradelstų įsipareigojimų mokėjimas perkeltas į sutarties termino pabaigą, t. y. sudarytas kreditavimo sutarties pakeitimas ir šių aplinkybių apeliantė neginčija. Taigi akivaizdu, kad juo pratęstas kredito grąžinimo atidėjimo terminas ir pagerintos kitos kreditavimo sąlygos. 

22.       Ekonominis spaudimas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti apeliantė (CPK 178 str.). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė pasiūlymu sudaryti laidavimo sutartį, kaip papildomą garantiją, atliko draudžiamus įstatymais veiksmus, darė neteisėtą poveikį, kuris lėmė, kad apeliantė prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartį. Apeliantė nenurodė, kad jai nesutikus sudaryti laidavimo sutarties būtų buvus sutrikdyta trečiojo asmens veikla, mokumas, dėl ko grėsė neigiami ekonominiai padariniai ir pačiai apeliantei. Todėl manytina, kad apeliantė neabejotinai turėjo ekonominį suinteresuotumą, o kitokia savo poziciją  pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Apeliantė taip pat nepateikė ir konkrečių įrodymų, kad atsakovė, panaudodama ekonominį spaudimą ar kaip nors kitaip, reikalavo išimtinai apeliantės laidavimo ir dėl šios priežasties ji neturėjusi veiksmų pasirinkimo laisvės. Priešingai, ir ieškinyje nurodyta, kad papildomų garantijų buvo prašoma iš trečiojo asmens partnerių, taigi, nebūtinai apeliantės. Nenustatyta, kad apeliantė negalėjo laisva valia apsispręsti, ar prisiimti riziką, kylančią iš laidavimo sutarties, ar tokios rizikos neprisiimti.

23.       Pažymėtina, kad teisėti iš kreditavimo sutarties kylantys reikalavimai bei šioje sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti pripažįstami ekonominiu spaudimu ir / ar kaip atsakovės nesąžiningas veikimas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ekonominiu spaudimu nelaikomas ir teisėtas reikalavimas vykdyti atitinkamai laidavimo sutartį, nes atsakovė turi tokią reikalavimo teisę, kurios neneigia ir pati apeliantė. Pažymėtina, kad sutarties vykdymo klausimai turi būti sprendžiami atsižvelgiant į sutarties šalių teisėtus interesus, juos derinant laikantis proporcingumo principo. Nagrinėjamoje byloje šis principas įgyvendintas kreditavimo sutarties pakeitimu, atitinkamai sudarant laidavimo sutartį, kuria trečiasis asmuo galimai siekė užtikrinti mažesnę suteikto kredito grąžinimo / verslo riziką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantės argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo, t. y. esant valios trūkumui.

Dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, sudarius ją dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis 

24.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad taip pat gali būti pripažintas negaliojančiu sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis tik esant šioms sąlygoms: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2009-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2009).

25.       Apeliantė savo skunde aiškiai nenaudingomis sąlygomis nurodo tokias aplinkybes: pirma, laidavimo sutarties sudarymo metu apeliantės nuosavas kapitalas buvo 8,5 kartų mažesnis nei laidavimu užtikrinta suma, dėl ko apeliantė nebūtų galėjusi visa apimtimi įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį ir užtikrinti jos įvykdymą; antra, apeliantei nebuvo naudinga sudaryti laidavimo sutartį, juo labiau, kai ji, apeliantės vertinimu, buvo perteklinė, užtikrinant kreditavimo sutartį; trečia, laidavimo sutartis buvo neatlygintinė. Be to, apeliantė nurodo, kad ji buvo silpnesnioji ginčo sandorio šalis – atsakovei vienašališkai pateikus laidavimo sutarties tekstą, jis negalėjo būti sąžiningų ir lygiateisių derybų objektas. Tokie apeliantės argumentai taipmpat neteikia jokio pagrindo išvadai, kad jais remiantis būtų galima pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.

26.       Visų pirma pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokios konkrečios ginčijamos sutarties nuostatos yra jai nenaudingos, o iš esmės įrodinėja pačios laidavimo sutarties, kaip sandorio, sudarymo fakto jai nenaudingumą. Todėl vien jau dėl to apeliantės teiginiai, susiję su derybų dėl laidavimo sutarties teksto negalimumu, nėra reikšmingi. Šiame kontekste, kalbant apie sutarčių sąlygų vertinimą, paminėtina, kad CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodoma ne į šiaip nenaudingas sąlygas, o į labai nenaudingas. Taigi, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik konstatavus itin reikšmingą sąlygų nenaudingumą, o ne vien dėl to, kad jos nebuvo naudingos. Todėl taip pat nepagrįstas  ir toks apeliantės skundo argumentas, kad ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia vien dėl jos neatlygintinumo, juo labiau kai nei laidavimo sutarčių atlygintinumą nustato įstatymas, nei tai paprastai taikoma verslo praktikoje. Be to, net ir konstatavus labai nenaudingas sandorio sąlygas, kaip minėta, asmuo dar turėtų įrodyti, kad jis buvo priverstas sudaryti tokį sandorį dėl jam susidėjusių aplinkybių, o ne sąmoningai pats norėjo jį sudaryti tokiomis sąlygomis, t. y. turi įrodyti savo valios trūkumą. Nagrinėjamu atveju valios trūkumą aiškiai paneigia pačios apeliantės elgesys po darbar ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė ne vieną, o net devynis kartus pasirašė laidavimo sutarties pakeitimus. 

27.       Aplinkybė, kad apeliantė neturėjo pakankamai turto laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų visa apimtimi įvykdymui, savaime nepatvirtina / nepaneigia nei kad laidavimo sutarties sąlygos buvo nenaudingos apeliantei, nei kad apskritai sutarties sudarymo būtinumą lėmė jai susidėjusios aplinkybės. Aplinkybė, ar apeliantė turėjo turto daugiau / mažiau nei reikalinga užtikrinti kreditą gavusio asmens įsipareigojimų įvykdymą, nelemia didesnės negu prisiimtos pagal laidavimo sutartį jos įsipareigojimų apimties. Todėl aptariama aplinkybė dėl apeliantės turimo turto per mažos apimties galėtų būti vertinama tik kaip rodanti nepakankamą laidavimo sutarties naudingumą būtent atsakovei, o ne jos nenaudingumą apeliantei.

28.       Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta reikšmingais ginčo išsprendimui apeliantės skundo argumentų, susijusių su atsakovės pareigos įvertinti apeliantės galimybes įvykdyti finansinius reikalavimusm, (ne)buvimu. Kaip pagrįstai nurodė skundžiamame sprendime ir pirmosios instancijos teismas, laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2014).

29.       Apeliantė skunde taip pat nurodo tai, kad ginčijama sutartis, jos įsitikinimu, buvusi perteklinė ir nereikalinga, nes dėl trečiojo asmens finansinės padėties stabilumo ir turimo turto, įkeisto turto vertės, kreditavimo sutarties įvykdymo užtikrinimas jau buvo pakankamas, taigi atsakovė neturėjusi ekonominio pagrindo reikalauti ginčijamo sandorio sudarymo. Tačiau ir tokie teiginiai nepripažintini pagrįstais jau vien dėl to, jų prierštaringumo ktiems apeliantės teiginiams, t. y. kad be kreditavimo sutarties pakeitimo, nesudarius laidavimo sutarties, galėjo sutrikti trečiojo asmens veikla ir mokumas.

30.       Nenustačius, kad apeliantė laidavimo sutartį sudarė dėl ekonominio spaudimo ar dėl susidėjusių aplinkybių buvo priversta sudaryti sandorį labai nenaudingomis sąlygomis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo tokių sandorio negaliojimo pagrindų nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

31.       Atmetus apeliantės UAB „Kretingalės mėsa“ apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingų šalių nepriteisiamos (CPK 93 str.).

32.       Atsakovė AB SEB bankas 2018-04-20 pateikė prašymą priteisti 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau iš šio prašymo bei su juo pateiktų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad prašymas į bylą pateiktas per klaidą, kadangi jame nurodoma, kad jis teikiamas Vilniaus apygardos teismui civilinėje byloje Nr. e2-2406-560/2017, nurodytos ir kitos ginčo šalys. Kitų duomenų apie atsakovės ir / ar trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme byloje nepateikta.

33.       CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018-12-18 nutartimi apeliantei UAB ,,Kretingalės mėsa“ yra iškelta restruktūrizavimo byla, žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas Lietuvos apeliacinio teismo 2018-01-18 nutartimi buvo atidėtas iki sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo, valstybei iš apeliantės nepriteisiama.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.