Administracinė byla Nr. A442-1585/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02343-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1; 9.5; 9.8.2; 9.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas su patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. S-87(7-29/2012), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 68-167 ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Utenos apskrities VMI) 2011 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. (10.15)-10.1-11; 2) grąžinti bylą į Utenos apskrities VMI Visagino skyrių.

Pareiškėjas teigė, kad MGK nesivadovavo įstatymais, pareiškėjo paaiškinimais, pateiktais rašytiniais įrodymais ir dokumentais. Manė, jog MGK neišnagrinėjo visų pareiškėjo skundo reikalavimų, neįvertino pateiktų rašytinių įrodymų dėl 2001–2002 m. pareiškėjo turėtų pajamų. Pareiškėjo teigimu, jo pateikti įrodymai patvirtina, kad jo 2001 m. ir 2002 m. patirtos išlaidos neviršijo turėtų pajamų, jis ginčo laikotarpiu gavo pajamų, už kurias mokėti fizinių asmenų pajamų mokesčio nereikia. Pareiškėjas nesutiko, kad pateikti fizinių asmenų pakvitavimai ar skolos rašteliai, paaiškinimai neturi juridinės galios. Pažymėjo, kad ankstesnio patikrinimo metu šių įrodymų nebuvo pateikęs, nes vietos mokesčių administratorius nebuvo pareiškėjui paaiškinęs apie būtinumą pateikti duomenis dėl 1997-2004 m. įsigyto turto ir pajamų gavimo šaltinių. Nesutiko su MGK išvada, jog pareiškėjas neginčijo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Manė, kad išvada, jog S. G. nesuteikė pareiškėjui 45 000 Lt paskolos, šališka ir neteisinga, nes mokesčių administratorius nebuvo susitikęs su šiuo asmeniu. Manė, kad nepagrįstai neįskaitytos pareiškėjo turėtos 90 000 Lt santaupos grynaisiais pinigais, nes apie jas pareiškėjas buvo informavęs raštu. Nepagrįsta išvada, kad pareiškėjas negavo piniginių lėšų iš trečiųjų asmenų ir šie asmenys lėšų negrąžino. Nors pareiškėjas pateikė rašytinius dokumentus, neįskaitytos pajamos, iš trečiųjų asmenų gautos 2001–2002 m. Pareiškėjui neaišku, kodėl už terminuotus indėlius gautas palūkanas MGK priskyrė išlaidoms už pinigų išgryninimą ar kitas banko operacijas; kodėl perskaičiuotos pajamos tik už du parduotus butus. Paaiškino, kad už butą (duomenys neskelbtini), Visagine, jam buvo sumokėta po 1 000 Lt 2001 m. sausio-lapkričio mėn., gruodžio mėn. – 10 785 Lt. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas yra kaltas dėl nesumokėto pajamų mokesčio, ir skyrė jam baudą bei apskaičiavo delspinigius.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiga pateikti duomenis apie pajamų šaltinius ir juos pagrįsti tenka mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, kad tikrinamojo laikotarpio pradžiai jis turėjo atitinkamą pinigų likutį. Nustatyta, kad 2000 m. pabaigai pareiškėjas pinigų likučio neturėjo. Paskola iš mamos – 27 000 Lt – pripažinta pajamomis 1996 m., panaudota 1996 m. išlaidoms dengti. Pareiškėjas nepagrindė, kad 27 000 Lt grąžino mamai. Pažymėjo, kad vien tai, jog pareiškėjo nurodomi asmenys yra deklaravę paskolų pareiškėjui suteikimą ar tai patvirtinę paaiškinimuose, pakvitavimuose, rašteliuose, nesant jokių objektyviais duomenimis pagrįstų įrodymų, negali būti pagrindu patvirtinti realų paskolos sutarčių sudarymą. Objektyvių duomenų apie realų pinigų kaip paskolos sutarčių dalyko perdavimą pareiškėjui nėra, paskolos davėjai neigia šį faktą, paaiškinimai kinta, nelogiški, todėl pagrįstai atsisakyta pripažinti pajamų šaltiniais trečiuosius asmenis. Įvertinus pareiškėjo pateiktus skolos grąžinimus 2001–2002 m. pagrindžiančius dokumentus, darė išvadą, kad jie nepatvirtina aplinkybių, kad šios lėšos gautos būtent 2001–2002 m. Šiuos pajamų šaltinius pareiškėjas nurodė tik pakartotinio patikrinimo metu, tačiau kilo pagrįstų abejonių dėl to, kad pareiškėjas galėtų pamiršti nurodyti mokesčių administratoriui ženklius pajamų šaltinius. Tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas paskolas teikė tik grynais pinigais bei turto įsigijo už grynus pinigus, todėl, apmokestinant pajamas, buvo vertinama būtent jo grynais pinigais gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Pareiškėjo nurodytos palūkanos iš esmės yra įvertintos, pripažįstant jo iš banko sąskaitų nuimtą grynų pinigų sumą pajamomis, galinčiomis pagrįsti išlaidas. Ar šioje sumoje yra būtent pareiškėjo nurodytos palūkanos, nustatyti neįmanoma. Pažymėjo, kad mokesčių bazė nustatyta, įvertinus tik pareiškėjo patirtas paskolų teikimo, turto įsigijimo išlaidas. Pareiškėjo pozicija, kad nekilnojamojo turto pardavimo pajamos neturėtų būti apmokestintos, nes šie objektai jam buvo perduoti negrąžintų paskolų padengimui, nepagrįsta, nes įstatymai nenumato tokių apmokestinimo išimčių. Pažymėjo, kad jeigu turtas yra parduotas vienais metais, o pajamos už jį gautos kitais metais, mokėtojas turi teisę pasinaudoti mokestine lengvata tais metais, kai gauna pajamų. Taip pat ir tuo atveju, kai mokėtojas parduoda ne pirmą daiktą per metus vienu mokestiniu laikotarpiu, bet pajamas už jį gauna kitais metais, mokėtojui atsiranda pareiga sumokėti pajamų mokestį už turtą tais metais, kai pajamos gaunamos. Ginčijamu atveju matyti, kad 21 785 Lt suma gauta už 1997 m. parduotą trečią daiktą, todėl pareiškėjui lengvata netaikytina ir 2001 m. gautos pajamos pagrįstai priskirtos apmokestinamosioms pajamoms. Be to, 2001 m. pareiškėjas gavo 8 000 Lt už kitą parduotą butą, ši operacija pripažinta pirmuoju buto pardavimu 2001 m., todėl už jį pajamos pripažintos neapmokestinamosioms pajamoms, o 2 000 Lt už antrą 2001 m. parduotą butą, priskirtos apmokestinamosioms. Buvo atsižvelgta į tai, kad pinigai už butą (duomenys neskelbtini), Visagine, gauti dalimis, ir pajamų mokesčio suma sumažinta. Surinkti duomenys patvirtino, kad už butą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas 2002 m. yra gavęs 700 Lt, todėl ši suma pripažinta apmokestinamosiomis pajamomis tais metais. Pareiškėjo teigimu, už butą (duomenys neskelbtini) jam 2002 m. atlikti 8 mokėjimai po 500 Lt, tačiau to nepatvirtina jokie duomenys. Pajamos už šį butą priskirtos neapmokestinamoms, nes tai yra pirmas 2002 m. parduotas butas. Atsakovo teigimu, 4 000 Lt suma už butą (duomenys neskelbtini) didintina 2002 m. pripažintinų pajamų grynais pinigais, gautų už parduotą turtą, suma, o 3 900 Lt suma mažintina pajamų suma už butą (duomenys neskelbtini), todėl atitinkamai perskaičiuoti mokesčiai. Pažymėjo, kad aplinkybės, jog pirminio patikrinimo metu pareiškėjui buvo apskaičiuota daugiau mokesčių, iš esmės negali būti vertinamos kaip įrodančios mokėtojo nekaltumą. Nenustatyta pagrindų, kuriems esant pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius fizinių asmenų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas taikydamas išlaidų metodą pagal savo įvertinimą paskaičiavo dėl to, kad, mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjas 2001–2002 m. laikotarpiu paskolas teikė ir turtą įsigijo iš kitų įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintų pajamų šaltinių, todėl pajamas viršijanti išlaidų suma pripažinta kaip kitos gautos įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintos pajamos. Be to, mokesčių administratorius papildomai apskaičiavo fizinių asmenų pajamų mokestį dėl to, kad pareiškėjas, 2001–2002 m. pardavęs nekilnojamojo turto, nedeklaravo pardavimo pajamų ir nesumokėjo mokesčio. Teismas sprendė, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjas 2001 m. neturėjo pakankamo pinigų likučio, nes jo išlaidos 1996–2000 m. viršijo pajamas 439 868 Lt, nepaneigta jokiais objektyviais duomenimis. Išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos, sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus. Vien atskirų formalių įrodymų apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2001 m. pareiškėjo išlaidos 55 714 Lt viršijo pajamas, 2002 m. išlaidos 29 361 Lt viršijo pajamas. Pareiškėjo pateiktoje Vienkartinėje turto deklaracijoje nurodyta, kad pareiškėjas iki 2003 m. gruodžio 31 d. buvo negrąžinęs 642 300 Lt paskolų iš 17 fizinių asmenų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė nei vienos paskolos sutarties, patvirtinančios paskolų teikimo faktą. Paskolų suteikimas ir jų grąžinimas iš esmės yra grindžiamas pareiškėjo ir fizinių asmenų paaiškinimais ir surašytais paskolos suteikimo ir grąžinimo rašteliais. Paskolos sutartyse nenumatytas palūkanų už paskolintus pinigus mokėjimas, nenumatytas suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas įstatymų leidžiamomis teisinėmis priemonėmis, be to, kai kuriais atvejais asmenys, skolinę pareiškėjui pinigus, įvertinus jų finansinę padėtį, patys negalėjo turėti pakankamai pajamų, tuo pačiu metu buvo solidarūs pareiškėjo skolininkai, jų paaiškinimai prieštaringi. Nustatė, kad pareiškėjas pateikė pakvitavimą, jog jo buvusi sutuoktinė 2001 m. paskolino 30 600 Lt. Šią aplinkybę paneigia pati buvusi sutuoktinė. Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė papildomus duomenis dėl skolininkų galimai jam grąžintų lėšų 2001–2002 m. Teismas sutiko su atsakovu, jog pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, kad šios lėšos yra gautos būtent pareiškėjo nurodomais metais. Duomenų apie pajamų gavimą konkrečiu laikotarpiu iš konkretaus asmens nenustatyta. Teismo vertinimu, patikrinimo medžiagoje esantys duomenys nepatvirtina nurodytų piniginių lėšų gavimo pagal minėtas paskolų sutartis realumo. Teismas vertino, kad pareiškėjo pozicija dėl realiai suteiktų paskolų nėra įrodyta. Pareiškėjui nustatytų lėšų gavimo pagrindimui nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, konstatavo, kad lėšos gautos iš nepatvirtintų pajamų šaltinių, o tai iš esmės atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas, kuriomis remiantis mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pažymėjo, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, palūkanos yra įvertintos priskiriant jas iš sąskaitų nuimtoms grynųjų pinigų sumoms, kurios pripažintos pajamomis, galinčiomis pagrįsti išlaidas. Teismas sutiko su atsakovu, jog konkretizuoti, ar nuimtoje pinigų sumoje yra būtent pareiškėjo nurodytos palūkanos, yra objektyviai neįmanoma. Pareiškėjas 2001–2002 m. gavo pajamų už Visagine parduotą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas pardavė daugiau nei vieną jam priklausantį nekilnojamojo turto objektą, dėl to, vadovaujantis Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymo 33 straipsniu, minėtos pajamos pagrįstai priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo papildomai mokėtiną fizinių asmenų pajamų mokestį už 2001–2002 m. parduotą nekilnojamąjį turtą. Teismas atsižvelgė į Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies, 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 141 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010, 2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753/11; 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-364/2011, 2005 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A15-141/2005). Darė išvadą, kad mokesčių mokėtojas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos visiškai atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių. Teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius nustatė visas reikšmingas bylai faktines aplinkybes ir teisingai jas vertino, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. MGK teisingai ginčą išnagrinėjo ikiteismine tvarka.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, išdėstytus argumentus. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nieko nenustatyta dėl pareiškėjo paaiškinimų, duotų 2014 m. sausio 21 d. posėdžio metu, nebuvo išreikalauta iš Utenos apskrities VMI Visagino skyriaus ir A. J. mokestinio patikrinimo medžiaga.

Mano, kad mokesčių administratoriaus mokėjimo pavedimų reikalavimas iš pareiškėjo dėl gautų piniginių lėšų iš skolininkų yra neteisėtas, nes pinigus iš asmenų jis gaudavo grynaisiais pagal į bylą pateiktus rašytinius dokumentus.

Teigia, kad pareiškėjo turėtoms 1997–2002 m. išlaidoms pagrįsti mokesčių administratoriui pakako duomenų, paimtų tik iš civilinėse bylose esančių paskolos sutarčių, nereikalaujant pateikti mokėjimo pavedimų, o 2001–2002 m. gautoms pajamoms iš asmenų pagrįsti mokesčių administratorius jau reikalavo mokėjimo pavedimų, patvirtinančių lėšų judėjimą. Mano, kad Mokesčių administravimo įstatymas neleidžia tokio prieštaravimo.

Pareiškėjo tvirtinimu, teismas šališkai paminėjo tik kelias asmenų pavardes, t. y. A. J. ir S. G.. Nėra nustatyta, kuo remiantis skolininkų paaiškinimai yra prieštaringi. Pažymi, kad S. G. nėra pareiškėjo solidari skolininkė. Teismas neteisingai nustatė, jog J. V. 2001 m. paskolino 30 600 Lt, priešingai, pareiškėjas 2001 m. negavo 30 600 Lt, kuriuos J. V. buvo paskolinęs 1997 m.

Mano, kad teismas neįvertino rašytinio įrodymo – pakvitavimo, jog L. D. 2002 m. vasario 5 d. pareiškėjui grąžino 24 000 Lt, kuriuos 1999 m. lapkričio 27 d. jam buvo paskolinęs, bet jis buvo nurodęs apie šią paskolą tretiesiems asmenims neskelbti. Pakvitavime yra abiejų šalių parašai.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kodėl mokesčių administratorius neįskaitė pareiškėjo iš asmenų 2001 m. ir 2002 m. gautų pajamų.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Šioje byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas yra kilęs dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuoto fizinių asmenų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų mokesčių administratoriui nustačius, kad pareiškėjo išlaidos 2001-2002 metais viršijo jo pajamas, taip pat dėl papildomai apskaičiuoto fizinių asmenų pajamų mokesčio ir su juo susijusių sumų pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 33 straipsnio 3 dalies nuostatas nustačius, jog pareiškėjas 2001-2002 metais pardavęs per metus ne vieną bet kokios vertės vienos ar kitos rūšies daiktą (butus), nedeklaravo jų pardavimo pajamų ir nesumokėjo fizinių asmenų pajamų mokesčio.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas.

Teismas privalo motyvuoti savo išvadas sprendime nurodydamas teismo nustatytas bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, įstatymus, kuriais teismas vadovavosi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pareiškėjas iš esmės ginčija mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes dėl pajamų gavimo fakto patvirtinimo, motyvuodamas tuo, kad, apskaičiuojant papildomą fizinių asmenų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas, be pagrindo buvo nesiremta jo pateiktais dokumentais, kurie, pareiškėjo nuomone, patvirtina pajamų gavimo faktą. Pareiškėjas skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, nurodė konkrečius dokumentus, kurių, jo teigimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino juridinę galią turinčiais pajamų šaltiniais.

Pareiškėjas pakankamai aiškiai ir konkrečiai suformulavo skundo pagrindą. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas iš esmės nevertino konkrečių pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, o priimdamas sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, apsiribojo tik labai apibendrintais argumentais dėl pajamų (išlaidų) faktinio pagrindimo, nemotyvuotai pritardamas mokesčių administratoriaus nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Tarkim skundžiame pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad pareiškėjas nepateikė nei vienos paskolos sutarties, patvirtinančios paskolų gavimo faktą. Tačiau, kaip matyti iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo, jis nurodo, jog kai kurių paskolų gavimo faktui iš konkrečių asmenų patvirtinti yra pateikęs paskolos sutartis. Apygardos administracinis teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino.

Taigi, spręsdamas šį mokestinį ginčą, pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, savo sprendime dėl jų konkrečiai nepasisakė, t. y. visapusiškai ir objektyviai neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos  galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių  viseto išnagrinėjimu,  vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą nesilaikė šios procesinės teisės normos, nustatančios įrodymų vertinimo taisykles, nes byloje surinktų įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neištyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, tuo pažeidė minėtas procesines normas, dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo J. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.