Civilinė byla Nr. 3K-3-316-687/2015 (S)
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02707-2011-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
94.2.5; 119.9
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžej Maciejevski ir Gedimino Sagačio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Natura Furniture“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Natura Furniture“ ieškinį atsakovui Alstom Power Sweden (AB) dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2010 m. balandžio 30 d. UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ iškelta bankroto byla. Šios įmonės bankroto administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 11 098 088,54 Lt (3 214 228,60 Eur) skolos, 3 285 034,21 Lt (951 411,67 Eur) palūkanų, 8,49 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė palikti jį nenagrinėtą, nes šalys rangos sutartimi susitarė, kad visi šalių ginčai turi būti sprendžiami arbitraže Švedijos sostinėje Stokholme pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles, taikant Švedijos Karalystės materialiąją teisę.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtą, nes pripažino, kad ieškovas turi laikytis arbitražinio susitarimo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo nutartį ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kolegija nurodė, kad, sprendžiant ginčo arbitruotinumo klausimą, turi būti laikomasi nacionalinės teisės imperatyviųjų įstatymo nuostatų, pagal kurias negalima perduoti ginčo nagrinėti arbitražo teismui, jei vienai šalių iškelta bankroto byla. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 14 d. nutartis palikta nepakeista.
BUAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ 2013 m. spalio 1 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleido UAB „Conlex“ 14 383 122,75 Lt (4 165 640,28 Eur) reikalavimo teisę atsakovui „Alstom Power Sweden (AB)“, o šis 2013 m. spalio 8 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi – UAB „Natura Furniture“. Ieškovas UAB „Natura Furniture“ 2013 m. lapkričio 25 d. informavo atsakovą apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimą. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartimi ieškovas BUAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ pakeistas nauju ieškovu UAB „Natura Furniture“.
Atsakovas 2014 m. kovo 17 d. pateikė prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nes, bankrutuojančiai įmonei perleidus savo reikalavimą įmonei, kuri tokio statuso neturi, arbitražinis susitarimas turi galioti, ginčas turi būti sprendžiamas arbitraže Švedijos sostinėje Stokholme pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles, taikant Švedijos Karalystės materialiąją teisę.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi ieškovo UAB „Natura Furniture“ ieškinį paliko nenagrinėtą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, kad pradinis ieškovas ir atsakovas sudarė arbitražinį susitarimą, kuriuo susitarė, jog šalių ginčai sprendžiami Stokholmo arbitraže pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles, sutarčiai taikant Švedijos Karalystės teisę, ir ginčas buvo nearbitruotinas tik dėl to, kad pradinis ieškovas buvo bankrutuojanti įmonė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad naujasis ieškovas UAB „Natura Furniture“ nėra bankrutuojanti įmonė, be to, reikalavimą perėmė ne iš bankrutuojančios, o iš veikiančios įmonės „Conlex“. Teismo vertinimu, ieškovui, įgijusiam reikalavimą, perėjo ir kitos papildomos su pagrindine prievole susijusios teisės ir pareigos, tarp jų ir pareiga laikytis arbitražinio susitarimo. Nustatęs, kad išnyko aplinkybė, dėl kurios ginčas pripažintas nearbitruotinu (pasikeitus ieškovui, kuris negalėjo perimti bankrutuojančios įmonės teisinio statuso), teismas CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pareiškimą paliko nenagrinėtą.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad reikalavimo teisės perleidimo atveju vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas. Reikalavimo įgijėjui pereina pradinio kreditoriaus prisiimtos pareigos bei kiti susitarimai. Įvykus teisių pagal sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, perėmimui, arbitražinė išlyga lieka galioti teisių perėmėjui, o naujasis kreditorius saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių ginčų teismingumą. Nagrinėjamu atveju pradinis ieškovas susitarė su atsakovu iškilusius ginčus spręsti arbitraže. Sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga įstatymo nustatyta tvarka nenuginčyta, todėl naujasis ieškovas, perėmęs visas pradinio ieškovo teises ir pareigas, perėmė ir įsipareigojimus, tarp jų ir arbitražinį susitarimą. Kasacinis teismas bylos priskirtinumo klausimą išsprendė atsižvelgdamas į pradinio ieškovo teisinį statusą, nes reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybės nebuvo žinomos. Reikalavimą perėmęs ieškovas neturi bankrutuojančios įmonės statuso (toks negalėjo būti įgytas reikalavimo teisės perleidimo sutarties pagrindu). Taigi, byloje pasikeitus ieškovui, faktiškai pasikeitė ir ieškovo statusas, todėl bylos priskirtinumo klausimas spręstinas iš naujo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada ieškinį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neturi reikšmės aplinkybė, kokia yra ginčo nagrinėjimo stadija, nes privalu laikytis galiojančių arbitražinių susitarimų. Be to, sudarant reikalavimų perleidimo sutartį, naujajam ieškovui UAB „Natura Furniture“ buvo žinoma apie arbitražinės išlygos taikymo galimybę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teisino 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir tęsti civilinės bylos nagrinėjimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė proceso teisės normas. CPK 48 straipsnyje reglamentuojamos bendrosios procesinio teisių perėmimo taisyklės, t. y. atvejai, kada galimas ir privalomas teisių perėmimas ir šio procesinio veiksmo teisiniai padariniai. Kaip vienas procesinių teisių perėmimo atvejų CPK nustatytas ir reikalavimo perleidimas pagal CK 6.101 straipsnį, kuris sukuria reikalavimą perėmusiai šaliai visus teisinius padarinius, kokie būtų atsiradę reikalavimą perleidusiam asmeniui civiliniame procese. Procesinių teisių perėmimas tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų subjektinių teisių perėmimo, t. y. perimant materialiąsias teises, perimamos ir atitinkamos procesinės teisės ir pareigos. Materialiųjų subjektinių teisių perėmimo galimybę lemia teisinis santykis, iš kurio yra kilęs ginčas. Apeliacinis teismas teisingai pabrėžė, kad naujasis kreditorius saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų sprendimo tvarką, tačiau neatsižvelgė į CPK 48 straipsnio 1 dalį ir sistemiškai nevertino procesinių teisių perėmimo instituto. Nagrinėjamoje situacijoje kasatorius perėmė reikalavimo teisę iš BUAB „Kauno hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ jau vykstant ginčui teisme, t. y. jis įstojo į procesą pradinio ieškovo vietoje su visomis jam priklausančiomis teisėmis ir pareigomis. Kasatorius nėra naujas proceso dalyvis, jis perėmė ir tęsia procesą toje stadijoje, kurioje jis buvo baigtas iki teisių perėmėjo įstojimo. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje ir reiškia, kad įstojus į bylą procesinių teisių perėmėjui procesas yra tęsiamas toliau toje vietoje, kurioje ir buvo baigtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2008). Neteisingais kasatorius laiko ir argumentus, kad kasaciniam teismui nebuvo žinoma apie pradinio ieškovo teisių perleidimą. Po to, kai ginčas jau pradėtas nagrinėti Lietuvos teisme, ieškovų pasikeitimai procese neturi reikšmės, nes naujasis ieškovas perima pradinio procesines teises ir pareigas toje stadijoje, kurioje vyksta procesas.
2. Kasatorius nurodo, kad teismo nutartys prieštarauja civilinio proceso principams (koncentracijos (operatyvumo), ekonomiškumo). Šiais principais siekiama, kad subjektinės teisės būtų apgintos kiek įmanoma operatyviau, su kuo mažesnėmis valstybės ir dalyvaujančių byloje asmenų sąnaudomis. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad BUAB „Kauno hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ ieškinį pateikė 2011m. rugsėjo 30 d., ir tik po dvejų metų galutine ir neskundžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi išspręstas teismingumo klausimas. Šio ieškovo bankroto administratorius, įvertinęs potencialią ginčo nagrinėjimo trukmę, siekdamas kuo greičiau, operatyviau ir mažesnėmis sąnaudomis išlaidomis užbaigti bankroto procesą, pardavė savo reikalavimo teises. Kasatorius reikalavimo teisę atsakovui įsigijo jau vykstant ginčui Lietuvos teisme. Atsižvelgiant į proceso koncentracijos (operatyvumo) ir ekonomiškumo principus, jau išspręstų procesinių klausimų (teismingumo) pakartotinis nagrinėjimas, perėmus procesines teises, byloje yra ekonomiškai nepagrįstas ir vilkina teismo procesą. Pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko pateikus procesinius dokumentus, todėl byloje yra teisinės prielaidos pereiti prie bylos nagrinėjimo iš esmės. Dėl to teismų nutartys užkerta kelią tolesniam bylos nagrinėjimui, kuriam jau visiškai pasirengta.
3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/1999; 2008 m. birželio 30 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008, kurių nei faktinis, nei teisinis pagrindas nesutampa su nagrinėjamu ginču. Nutartyje Nr. 3K-4/1999 buvo sprendžiamas klausimas dėl kitos valstybės komercinio arbitražo priimto sprendimo pripažinimo Lietuvoje, tačiau neanalizuotas procesinių teisių perėmimo klausimas civiliniame procese. Nutartyje Nr. 3K-3-199/2008 ieškovas perėmė reikalavimo teisę ir tik tada pareiškė ieškinį byloje, o ne perėmė reikalavimo teisę vykstančiame civiliniame procese, kuriame jau buvo įvykęs bylos pasirengimas pateikus procesinius dokumentus ir ieškovo pasikeitimas kaip nagrinėjamu atveju. Taigi, teismas nepagrįstai rėmėsi tokia teismų praktika.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamas teismų nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 22 d. nutartimi išsprendė bylos priskirtinumo klausimą, atsižvelgdama į pradinio ieškovo teisinį statusą. Kasacinės instancijos teismui sprendžiant bylos priskirtinumo teismui ar arbitražui klausimą, reikalavimo teisių perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybės teismui nebuvo žinomos. Kasatorius apie sudarytą reikalavimo teisių perleidimo sutartį atsakovą informavo 2013 m. lapkričio 25 d., t. y. apie išnykusią aplinkybę, dėl kurios ginčas nearbitruotinas, paaiškėjo tik perdavus iš naujo bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Procesinių teisių perėmėją saisto iki įstojimo į bylą priešingos šalies prieš jį atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis), inter alia, atsakovo byloje pareikštas reikalavimas laikytis arbitražinio susitarimo ir prieštaravimas bylos nagrinėjimui teisme. Kadangi kasatorius nėra bankrutuojanti įmonė, jam perėmus teises ir atsakovui dar kartą paprieštaravus bylos nagrinėjimui teisme, teismas turėjo pareigą ištirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesą asmuo iš tikrųjų perėmė iš proceso pasitraukusios asmens materialiąsias teises, kokia perimtų teisių apimtis. Procesinio teisių perėmimo apimtį lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jei negalima perimti tam tikrų materialiųjų teisių, negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba. Ginčas pagal pradinio ieškovo ieškinį buvo nearbitruotinas tik todėl, kad pradinis ieškovas – bankrutuojanti įmonė. Kasatorius, įgydamas reikalavimo teisę iš UAB „Conlex“, neįgijo buvusio ieškovo bankrutuojančios įmonės teisinio statuso, taigi, ieškovui galioja arbitražinis susitarimas, kurio privalu laikytis. Atsakovas mano, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko (atsakovo) teisių ir labiau varžyti jo prievolių. Byloje nustatyta, kad arbitražinis susitarimas nenuginčytas, todėl galioja ir šalims privalomas vykdyti. Dėl to kol arbitražinis susitarimas galioja, tol ginčas iš esmės nenagrinėtinas teisme. Atsakovo nuomone, teismui nusprendus, kad arbitražinis susitarimas neprivalomas naujajam ieškovui, neturinčiam bankrutuojančios įmonės teisinio statuso, ir byloje priėmus sprendimą, atsirastų pagrindas atsisakyti vykdyti tokioje byloje priimtą teismo sprendimą, nes jo pripažinimo ar vykdymo pasekmės akivaizdžiai prieštarautų Švedijos viešajai tvarkai, pagrindiniams principams, asmens konstitucinėms teisėms ir laisvėms. Progresyviosiose Europos valstybių teisinėse sistemose besiformuojančios tendencijos, susijusios su arbitražinių susitarimų aiškinimu, rodo, kad teismai, nagrinėjantys tokius klausimus, įstatymą aiškina lanksčiai ir neformaliai, akcentuoja tikrąją šalių valią, bet ne formalius kriterijus. Keletą pastarųjų dešimtmečių pastebima nearbitruotinų ginčų sąrašo trumpėjimo, arbitražinių susitarimų masto augimo tendencija (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-547/2014), nyksta ginčo objektinio arbitruotinumo ribojimai, susiję su viešosios tvarkos problematika (žr. Loukas A. Mistelis & Stavros L. Brekoulakis Arbitrability: International and Compdrative Perspectives. Kluvver Law International, 2009. P. 21, 47–67; Kirry, A. Arbitrability: Current Trends in Europe. Arbitraton International. Vpl. 12, No. 4. 1996; Raeschke-Kessler, H. Some Developments on Arbitrability and Related Issues, ICCA Congress Series No. 10, 2000; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014).
2. Atsakovas pažymi, kad kasatorius, pažeisdamas civilinio proceso koncentracijos (operatyvumo) ir ekonomiškumo principus, neinformavo kasacinės instancijos teismo apie perleistą reikalavimą, todėl jis ginčo arbitruotinumo klausimą išsprendė remdamasis aplinkybe, kuri nutarties priėmimo dieną jau buvo iš esmės pasikeitusi, nes nei UAB „Conlex“, nei kasatorius neturi bankrutuojančios įmonės statuso. Kasatoriaus elgesys, beveik 2 mėnesius neinformuojant teismo apie pasikeitusį pradinį ieškovą, vertintinas kaip nesąžiningas naudojimasis jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis ir piktnaudžiavimas jomis. Atsakovas nesutinka su argumentu, kad pateikusios paruošiamuosius dokumentus šalys visiškai pasirengė bylos nagrinėjimui: atsakovas atsiliepime į ieškinį pareiškė prieštaravimą dėl bylos nagrinėjimo teisme ir pareikalavo laikytis arbitražinio susitarimo, įrodymų dėl ginčo esmės neteikė. Taigi, šalys nėra pasirengusios bylą nagrinėti iš esmės.
3. Atsakovas pažymi, kad kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 1999 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-4/1999 ir 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008, nebuvo pagrindas priimti ginčijamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teismas pirmiausia rėmėsi CK 6.101 straipsnio 1, 2 dalies normomis, todėl nurodytos nutartys negalėjo lemti klaidingų išvadų. Šiomis nutartimis apeliacinės instancijos teismas siekė pažymėti, kad naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl procesinių teisių perėmimo ir galimybės pakartotinai spręsti ginčo priskirtinumo teismo kompetencijai klausimą
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad naujasis kreditorius saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų sprendimo tvarką, tačiau, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į CPK 48 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir sistemiškai nevertino procesinių teisių perėmimo instituto nuostatų. Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamos bylos situacijoje kasatorius perėmė reikalavimo teisę iš BUAB „Kauno hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ jau vykstant ginčui teisme, t. y. jis įstojo į procesą vietoj pradinio ieškovo su visomis jam priklausančiomis teisėmis ir pareigomis. Kasatoriaus teigimu, jis nėra naujas proceso dalyvis, o perėmė ir tęsia procesą toje stadijoje, kurioje šis buvo baigtas iki teisių perėmėjo įstojimo. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje ir reiškia, kad įstojus į bylą procesinių teisių perėmėjui procesas yra tęsiamas toliau toje vietoje, kurioje ir buvo baigtas. Kasatorius teigia, kad ginčas jau pradėtas nagrinėti Lietuvos teisme, ieškovų pasikeitimai procese neturi reikšmės, nes naujasis ieškovas perima pradinio procesines teises ir pareigas toje stadijoje, kurioje vyksta procesas. Atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą nesutinka su argumentu, kad pateikusios paruošiamuosius dokumentus šalys pasirengė bylos nagrinėjimui: atsakovas nurodo, kad atsiliepime į ieškinį pareiškė prieštaravimą dėl bylos nagrinėjimo teisme ir pareikalavo laikytis arbitražinio susitarimo, argumentų ir įrodymų dėl ginčo esmės neteikė. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad šalys nėra pasirengusios bylą nagrinėti iš esmės teisme. Pažymėtina, kad kasatorius, pažeisdamas civilinio proceso koncentracijos (operatyvumo) ir ekonomiškumo principus, neinformavo kasacinės instancijos teismo apie perleistą reikalavimą, kasacinis teismas šioje byloje priimtoje 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-3-593/2013, be kita ko, nurodė, kad arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo turėtų būti nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę, o įstatymo nuostatos, kurie ginčai yra nearbitruotini, yra imperatyviosios, todėl teismas turi įsitikinti, ar konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas arbitraže. Ginčo arbitruotinumo klausimas kasacinio ir apeliacinės instancijos teismų buvo sprendžiamas remiantis aplinkybe, kuri kasacinės nutarties priėmimo dieną jau buvo iš esmės pasikeitusi, nes nei UAB „Conlex“, nei kasatorius UAB „Natura Furniture“ neturi bankrutuojančios įmonės statuso. Ginčas pagal pradinio ieškovo ieškinį buvo nearbitruotinas tik todėl, kad pradinis ieškovas – bankrutuojanti įmonė. Kasatorius, įgydamas reikalavimo teisę iš UAB „Conlex“, neįgijo buvusio ieškovo bankrutuojančios įmonės teisinio statuso, taigi, ieškovui galioja arbitražinis susitarimas. Sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko (atsakovo) teisių ir labiau varžyti jo prievolių. Kadangi kasatorius nėra bankrutuojanti įmonė, jam perėmus teises ir atsakovui dar kartą paprieštaravus bylos nagrinėjimui teisme, teismas turėjo pareigą ištirti ir nustatyti, ar siekiantis įstoti į procesą asmuo iš tikrųjų perėmė iš proceso pasitraukusio asmens materialiąsias teises, kokia perimtų teisių apimtis. Šį klausimą teismas išsprendė. Procesinio teisių perėmimo apimtį lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jei negalima perimti tam tikrų materialiųjų teisių, negalima perimti ir atitinkamų procesinių teisių ir pareigų, susijusių su atitinkamų materialiųjų teisių gynyba. Kreditoriaus teisę perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių pasikeitimo atvejų, kai vieną asmenį prievolėje pakeičia kitas. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalimi, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius, kuris perima sutartyje aptartas ir iš perduoto reikalavimo atsirandančias ankstesnio kreditoriaus teises. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko interesų ir labiau suvaržyti jo prievolės, o naujasis kreditorius yra saistomas pradinio kreditoriaus ir skolininko sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš šios sutarties kylančių ginčų teismingumą (CK 6.101 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „VICI logistika“ v. AB „Axis Industrines“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-545/2009). Pradinis kreditorius (cedentas) gali perleisti reikalavimo teisę, kurią jis turi ir kuri yra galiojanti. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius perėmė iš proceso pasitraukusios šalies materialiąsias teises, pasisakė dėl perimtų teisių apimties. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, jog procesinių teisių perėmėją saisto iki įstojimo į bylą priešingos šalies prieš jį atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis), inter alia, atsakovo byloje pareikštas reikalavimas laikytis arbitražinio susitarimo ir prieštaravimas bylos nagrinėjimui teisme.
Dėl arbitražinės išlygos galiojimo bylos šalims
Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog naujasis ieškovas negalėjo perimti ir neperėmė pirminio ieškovo (bankrutuojančios įmonės) statuso, nebekyla abejonių dėl galimybės kilusį ginčą nagrinėti arbitraže, tačiau kyla teisių ir pareigų pagal arbitražinį susitarimą perėmimo klausimas perėmus iš rangos sutarties kylančią reikalavimo teisę.
Pradinio ieškovo ir atsakovo rangos sutarties standartinių sąlygų 27.1 straipsnyje yra arbitražinė išlyga, kurioje nurodyta, kad sutarčiai taikoma pirkėjo valstybės teisė ir tiekėjo bei pirkėjo ginčus ar nesutarimus, kylančius iš sutarties ar susijusiems su sutartimi ar atliekamais darbais, bet kuri šalis turi teisę perduoti galutinai išspręsti arbitražui, esančiam atsakovo Alstom Power Sweden (AB) nurodytos sutartyje valstybės sostinėje, pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles. Taigi iš esmės pradinis ieškovas ir atsakovas susitarė, kad iš rangos sutarties kylantys ir su ja susiję šalių ginčai bus sprendžiami arbitraže Stokholme pagal Tarptautinių prekybos rūmų taisykles, taikant Švedijos Karalystės materialiąją teisę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje arbitražo teismo sprendimą, bylos Nr. 3K-3-363/2014).
Doktrinoje nurodoma, kad tam tikrais atvejais susaistytos arbitražinio susitarimo gali būti ne tik šalys, pasirašiusios arbitražinį susitarimą ar sutartį, kurioje yra arbitražinė išlyga, bet ir tokie asmenys, kurie kitaip išreiškia valią būti saistomi arbitražinio susitarimo. Vienas tokių doktrinoje nurodomų atvejų yra teisių perėmimas pagal sutartį, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga. Asmenys yra laisvi perleisti iš sutarčių kylančias savo teises ir pareigas; arbitražinis susitarimas paprastai yra ne asmeninio pobūdžio, o susijęs su pagrindine sutartimi perleidžiamomis materialinėmis teisėmis, todėl vyraujantis požiūris yra, jog teisių pagal pagrindinę sutartį perėmėjui pereina ir teisės, ir pareigos pagal arbitražinį susitarimą. Teismai įvairiose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Švedijoje, Vokietijoje ir kitur, laikė, kad teisių pagal pagrindinę sutartį perėmėjas gali būti pagal arbitražinę išlygą nukreiptas ginčus nagrinėti arbitraže arba pats kreiptis į arbitražą pasinaudodamas susitarimu. Doktrinoje pažymima, kad priešingas vertinimas sukurtų galimybę šalims piktnaudžiauti, nes būtų paprasta išvengti ginčo nagrinėjimo arbitraže.
Vienas užsienio teismų sprendimų pavyzdžių yra Švedijos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Nr. Ö 3174/95 Emja. Švedijos Aukščiausiasis Teismas vertino, ar arbitražinės išlygos, nustatytos pradinių kreditorių ir skolininko sutartyje, saistė ir reikalavimą pagal sutartį perėmusį kreditorių. Teismas, be kita ko, nurodė, kad turėtų būti daroma prielaida, jog teisių perėmėjas, kaip ir pirminė sutarties šalis, yra pasiryžęs ginčus spręsti arbitraže. Pirminei sutarties šaliai neturėtų būti leista išvengti arbitražo perleidžiant savo teises pagal sutartį kitiems asmenims, nes tai gali lemti didelį kitos sutarties šalies teisių pablogėjimą. Jei teisių perėmėjas nesutinka su arbitražo išlyga, jis visais atvejais gali susilaikyti nuo teisių perėmimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje skolininkas negalėjo pareikšti prieštaravimų dėl teisių pagal sutartį perleidimo, o teisių perėmėjas žinojo apie sutartyse esančias arbitražines išlygas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad asmuo laikomas sutikusiu nagrinėti ginčą arbitraže, kai jis tokį sutikimą (valią) išreiškia savo elgesiu, o kaip vienas iš atvejų, kada gali būti aiškiai numanoma asmens valia nagrinėti ginčą arbitraže, nurodytas vienos iš sutarties, kurioje yra įtvirtinta arbitražinė išlyga, šalių teisių ir pareigų perėmimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. N. N., bylos Nr. 3K-3-171/2014).
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius savo poziciją dėl šio ginčo priskirtinumo teismo kompetencijai iš esmės grindžia argumentu dėl procesinių teisių perėmimo, dėl kurio teisėjų kolegija jau pasisakė. Šalys nagrinėjamoje byloje nereiškia reikalavimo arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia, byloje taip pat nekyla šalių ginčo, kad kasatorius perėmė teises ir pareigas pagal arbitražinę išlygą. Kasatorius tai pripažįsta kasacinio skundo 19 punkte, kuriame sutinka su Lietuvos apeliacinio teismo padaryta išvada, kad naujasis ieškovas yra saistomas pradinio ieškovo ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygų, tarp jų ir nustatančių iš sutarties kylančių ginčų nagrinėjimo tvarką. Kasatoriaus žinojimas, kad jis gali būti nukreiptas ginčą spręsti arbitraže, matomas ir iš byloje esančių 2013 m. spalio 1 d. ir 2013 m. spalio 8 d. reikalavimo perleidimo sutarčių, kuriose nurodyta, kad kreditoriaus reikalavimo perėmėjas supranta, jog civilinėje byloje gali būti priimta galutinė teismo nutartis, kuria teismas gali nurodyti nagrinėti ginčą dėl kreditoriaus reikalavimo sumos priteisimo arbitraže, taikant Švedijos Karalystės teisę. Šalys pareiškia, kad tokios teismo nutarties priėmimas niekaip nelemia šios sutarties galiojimo ar vykdymo (reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1.4 punktas). Todėl akivaizdu, kad teisių pagal rangos sutartį perėmėjas žinojo apie arbitražinę išlygą ir galimybę, jog gali tekti ginčą nagrinėti arbitraže pagal Švedijos Karalystės teisę. Atsakovo sutikimas dėl to, kad naujasis bylos kreditorius būtų saistomas arbitražinio susitarimo, matomas iš jo prašymo nukreipti šalis ginčą spręsti arbitraže. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamos bylos atveju yra naujojo kreditoriaus valia perimti rangos sutarties standartinėse sąlygose esančią arbitražinę išlygą ir atsakovo valia laikytis šios arbitražinės išlygos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje šalys yra susaistytos galiojančio arbitražinio susitarimo, o kilęs ginčas patenka į nurodytos arbitražinės išlygos apimtį.
Konstatavus tarp bylos šalių esantį galiojantį arbitražinį susitarimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, teismai turėjo pagrindą pareikštą ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamą nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Atmetus ieškovo kasacinį skundą, atsakovui atlygintinos jo patirtos kasacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos. Iš pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas kasacinės instancijos teisme turėjo 3025 Eur atstovavimo išlaidų ir prašo jas priteisti. Atsižvelgus į atstovavimo paslaugų suteikimo metu galiojusiu teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 7 ir 8.11 punktuose nurodytą rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, tai, kad tas pats advokatas atsakovui atstovavo visose instancijose, kasacinės instancijos teisme buvo keliamas sudėtingas klausimas dėl procesinių teisių perėmimo esant arbitražinei išlygai, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir atsakovo naudai priteistina iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistina 800 Eur tokių išlaidų.
Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 3 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti skundžiamą nutartį
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Natura Furniture“ (j. a. k. 300637911) atsakovo Švedijos akcinei bendrovės Alstom Power Sweden Aktiebolag (reg. Nr. 556011-4224) naudai 800 (aštuonis šimtus) Eur atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB „Natura Furniture“ (j. a. k. 300637911) į valstybės biudžetą 3 Eur bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Andžej Maciejevski
Gediminas Sagatys