Civilinė byla Nr. 2-2028-180/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01477-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.3.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Piškinaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5450-794/2015 pagal ieškovės AB „Dvarčionių keramika“ direktorės L. S. pareiškimą atsakovui AB „Dvarčionių keramika“, dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei Swedbank, dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė L. S. prašė iškelti atsakovui AB „Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą, bendrovės administratoriumi restruktūrizavimo – plano parengimo, laikotarpiui skirti UAB Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą.

Ieškovė teigė: Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartimi bendrovei buvo iškelta restruktūrizavimo byla (civ. byla Nr. 2-2539-275/2015), kuri, nepatvirtinus restruktūrizavimo plano, 2015 m. gegužės 20 d. teismo nutartimi buvo nutraukta. 2015 m. birželio 18 d. UAB „Auditoriai ir konsultantai“ ataskaitoje nurodyta, kad dėl AB „Swedbank“ veiksmų, naudojantis šio banko ir AB „Dvarčionių keramika“ sudarytos kredito sutartyje nustatytomis teisėmis, bendrovei padaryta daugiau nei 13 mln. Eur žala. Šių duomenų pagrindu bendrovė kreditoriui AB ,Swedbank“ pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-5342-450/2015). Ieškinį patenkinus bei įgyvendinus kitas restruktūrizavimo plano metmenyse numatytas priemones, ieškovės įsitikinimu, bendrovė galės atsiskaityti su kreditoriais ir toliau vykdyti savo pagrindinę veiklą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą UAB „Dvarčionių keramika“.

Įvertinęs pateiktus bendrovės 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės bendrovės turimo turto vertės, todėl nėra pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą dėl įmonės nemokumo.

Įvertinęs restruktūrizavimo metmenyse numatytų priemonių mokumui atstatyti realumą, teismas padarė išvadą, kad bendrovė planuoja parduoti nekilnojamąjį turtą, kurio vertė pagal UAB „Centro kubas“ atliktą vertinimą – 2 202 831 Eur. Likusi bendrovės turto vertė – 13 162 169 Eur, kurios dalį – 10 278 169 Eur, sudaro ilgalaikis materialus turtas. Įvertinęs tai, ir preliminarų atsiskaitymo su kreditoriais grafiką, teismas sprendė, kad už planuojamą parduoti bendrovės turtą gautina suma yra pakankama, kad būtų atnaujinta pagrindinė įmonės veikla bei iš dalies padengti įsiskolinimai kreditoriams. Iš restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos įmonės veiklos perspektyvos ir atliktinų veiksmų teismas padarė išvadą, kad AB „Dvarčionių keramika“ turi realių galimybių sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu keliamus tikslus – atkurti mokumą ir vykdyti ūkinę–komercinę veiklą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Trečiasis asmuo AB „Swedbank“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį, skirti teismo ekspertizę AB „Dvarčionių keramika“ nekilnojamojo turto vertei nustatyti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą bendrovei. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau – ĮRĮ) nustatytas sąlygas, būtinas įmonės restruktūrizavimo procesui taikyti. Restruktūrizavimo prioriteto principas nėra absoliutus. Bylos duomenys įrodo, kad bendrovė jau keletą metų iš eilės veikia itin nuostolingai: nevykdo įsipareigojimų kreditoriams, neturi apyvartinio kapitalo, alternatyvių investavimo šaltinių, ilgiau kaip dvejus metus nevykdo gamybos, jos egzistencija finansuojama iš esmės be įkaito turėtojo sutikimo, neteisėtai išpardavinėjant įkeistas prekių atsargas. Bendrovės planuojamo atkurti mokumo šaltinis – absurdiškos 13 mln. Eur žalos atlyginimas, taip pat įkeisto turto išpardavimas. Esant tokioms aplinkybėms, nėra objektyvių prielaidų, kad bendrovės restruktūrizavimo procesas būtų sėkmingas.
2. Bendrovės sunkumai yra nelaikino pobūdžio – tęsias nuo 2013 metų. Nuo 2009 metu ji dirba nuostolingai; vien per paskutiniuosius dvejus metus bendrovė patyrė daugiau kaip 3,7 mln. Eur grynojo nuostolio.
3. Teismas neatliko metmenų analizės, nevertino metmenyse nurodytų ekonominių, techninių, organizacinių ir kitų priemonių pagrįstumo, realumo. Metmenyse nėra jokio verslo plano: bendrovė nieko neplanuoja keisti, ketina tiesiog atnaujinti gamybą, pardavus dalį įkeisto nekilnojamojo turto. Pagal metmenis neplanuojama didinti pardavimų iki 2018 metų, kol, bendrovės teigimu, iš banko bus gautas 13 mln. Eur žalos atlyginimas.
4. Bendrovė ir jos akcininkai bei vadovai nebendradarbiauja su pagrindiniu kreditoriumi (apeliantu), nepritariančiu restruktūrizavimo bylos iškėlimui, todėl jokia reali galimybė patvirtini bendrovės restruktūrizavimo planą neegzistuoja (ĮRĮ 14 str. 3 str.).
5. Teismas neteisingai nustatė bendrovės turto vertę bei nepagrįstai nevertino apelianto pateiktų įrodymų bei argumentų. Spręsdamas apie žymų bendrovės turto padidėjimą, teismas rėmėsi bendrovių „Centro kubas“ ir „Turto nuoma ir auditas“ atliktomis nekilnojamojo ir nematerialaus turto vertinimo ataskaitomis, nors į bylą buvo pateiktos tik jų santraukos. Tokie turto vertinimo dokumentai neatitinka turto vertinimo ataskaitai keliamų reikalavimų, nustatytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje. UAB „Turto nuoma ir auditas“ nurodyta bendrovės prekių ženklo vertė negalėjo būti įtraukta į bendrovės finansinę atskaitomybę, kuri sudaroma remiantis 38-ju Tarptautinio apskaitos standartu.
6. Neteisinga remtis į bylą pateiktomis UAB „Centro kubas“ nustatytomis bendrovės nekilnojamojo turto vertėmis, nes pateiktos tik verčių santraukos, pati ataskaita nepateikta, nėra skaičiavimų, įrodančių milžinišką turto vertę. Pateikti konkretūs sandoriai, įvykę rinkoje, įrodo kokia iš tiesų yra bendrovės nekilnojamojo turto rinkos situacija, todėl negali būti remiamasi nerealiais skaičiais ir prielaidomis.
7. Eksperto išvada teismui nėra privaloma, ji turi būti vertinama pagal tokias pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės.
8. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, įrodančių beviltišką bendrovės finansinę situaciją: ji nebevykdo veiklos, neturi prekių atsargų, verslo plano. Bendrovės turto vertė nėra tas veiksnys, galintis nulemti būtinybę restruktūrizuoti bendrovę ar daryti įtaką jos mokumui atkurti. Jei bendrovė turi planą išparduoti nekilnojamąjį turtą, tai tam skirta bankroto, o ne restruktūrizavimo procedūra.
9. Jei apeliacinės instancijos teismo nuomone būtina nustatyti objektyvią bendrovės nekilnojamojo turto vertę, byloje turėtų būti paskirta teismo ekspertizė, kurios išlaidas jis (apeliantas) sutinka apmokėti.
10. Jei akceptuoti nepagrįstai padidintą bendrovės nekilnojamojo turto vertę, vis tiek bendrovės pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Į balansą įtraukta tik dalis skolų, nerodomos kreditoriams mokėtinos palūkanos ir netesybos.
11. Teismas bendrovės vadovo pareiškimą svarstė 2015 m. rugsėjo 9 d. 8 val., tačiau apelianto atstovui atvykus susipažinti su byla 2015 m. rugsėjo 7 d. antroje dienos pusėje, pateiktoje byloje jokios informacijos apie tai, kad yra pateiktos bendrovės turto vertinimo ataskaitos ar kiti dokumentai, nebuvo, nors vėliau tokie dokumentai jau buvo byloje ir teismas jais rėmėsi. Nesuteikus jam (apeliantui) galimybė susipažinti su naujai patiektais įrodymais, buvo pažeistos CPK 42 straipsnyje nustatytos bylos šalies procesinės teisės ir apribota teisė į gynybą. Teismas ignoravo apelianto aptiektus paaiškinimus ir įrodymus, jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. 2015 m. liepos 28 d. prašyme įtraukti jį (apeliantą) į bylą trečiuoju asmeniu buvo pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau į šį prašymą buvo nereaguota, pažeidžiant CPK 147 straipsnio 1 dalį.

Atsakovas – AB „Dvarčionių keramika“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1.              Apeliantas skunde neatskleidžia priežasčių, dėl kurių susidarė prasta bendrovės finansinė padėtis. Bankas dar 2009 metais liovėsi bendradarbiavęs su bendrove, ir dėl toko ji buvo priversta kreiptis į teismą, kad būtų iškelta restruktūrizavimo byla.

2.              Nors bendrovės veikia nuostolingai, ji nuolat ieškovo alternatyvių investavimo šaltinių, tačiau dėl itin neapibrėžtos padėties, kai bankas grasina bankroto byla, jokie investuotojai nesiryžta investuoti į bendrovę. Tik restruktūrizavimo bylos iškėlimas ir restruktūrizavimo plano patvirtinimas suteiktų galimybę bendrovei atnaujinti gamybą ir pritraukti naujų investuotojų.

3.              Bendrovės įkeisto turto vertė, lyginant su jo verte 2005 metais, kai buvo sudaryta kredito sutartis su banku, iš esmės nepasikeitė, tačiau skola bankui sumažėjo nuo 12,6 mln. Eur iki kiek daugiau nei 5,8 mln. Eur. Atlikus nekilnojamojo turto vertinimą, paaiškėjo, kad bendrovės nekilnojamojo turto, įkeisto bankui, vertė, palyginus su 2010 metais, padidėjo nuo 10,4 mln. Eur iki 12,4 mln. Eur.

4              . Tai, kad bendrovė yra sustabdžiusi gamybą, nereiškia, kad ji nebevykdo veiklos. Bendrovė ir toliau užsiima negyvenamųjų patalpų nuoma bei kitų gamintojų plytelių perpardavimu. Tai leidžia bendrovei gauti pajamas ir veikti.

5.              Ieškinys bankui dėl žalos atlyginimo, tik viena iš bendrovės mokumo atstatymo priemonių. Patvirtinus restruktūrizavimo planą ir pardavus nereikalingą bendrovės veiklai nekilnojamąjį turtą, bus atnaujinta gamyba ir investuotojai investuos lėšas į bendrovę.

6.              Bankas, naudodamasis savo, kaip bendrovės kreditoriaus, dominuojančia padėtimi, net nesiekia bendradarbiavimo, dar neiškėlus bendrovei restruktūrizavimo bylos, teigia, kad balsuos prieš restruktūrizavimo plano patvirtinimą.

7.              Bendrovės 2015 m. rugsėjo 7 d. balansas įrodo, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Nekilnojamojo turto vertinimas įrodo, kaip bendrovės turto vertė padidėjo per penkerius metus - paskutinį kartą šis turtas buvo įvertintas 2010 metais, todėl bankas nepagrįstai teigia, kad turto vertė padidėjo per vieną mėnesį.

8.              Dėl ekonomiškumo teismui buvo pateiktos tik turto vertinimo ataskaitų santraukos. Bankas neatlieka nepriklausomų turto vertintojų kontrolės, todėl neturi pagrindo nustatinėti ar turto vertinimas buvo atliktas tinkamai ar netinkamai. Iš kartu su atsiliepimu pateiktų turto vertinimo ataskaitų matyti, kad turto vertintojai vadovavosi ne vienu turto vertės nustatymo metodu – visas bendrovės nekilnojamasis turtas buvo vertinamas vadovaujantis lyginamuoju metodu, taip pat didžioji dalis turto buvo papildomai vertinama pajamų metodu ir dalis turto – išlaidų metodu.

9.              Bankas nepagrįstai teigia, kad bendrovės prekės ženklas neturi jokios vertės. Pirkėjai nepirktų bendrovės perpardavinėjamos produkcijos, jeigu bendrovės prekės ženklas būtų bevertis. Prekės ženklas įregistruotas Valstybiniame patentų biure ir gali būti perduodamas tretiesiems asmenims kaip atskiras turto objektas, todėl, priešingai nei teigia bankas, gali būti apskaitytas bendrovės finansinėje apskaitoje.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria iškelta įmonės restruktūrizavimo byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas išsprendžia atsižvelgdamas į atskirojo skundo bei atsikirtimų į jį faktinius ir teisinius pagrindus.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų prijungimo prie bylos

Atsakovas su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – alternatyvių AB „Dvarčionių keramika“ pelno prognozių lentelę, turto vertinimo ataskaitas.

Atsižvelgdamas į tai, kad byloje dėl restruktūrizavimo egzistuoja viešasis interesas, o pateiktos turto vertinimo ataskaitos papildo byloje jau esančius įrodymus – turto vertinimo ataskaitų santraukas, atsakovo pateikti papildomi dokumentai priimami (CPK 177, 314 str.). Teismas priima ir trečiojo asmens (apelianto) pateiktus paaiškinimus dėl paminėtų įrodymų vertinimo, nes tokią teisę (teikti teismui paaiškinimus raštu ir žodžiu) bylos šalis (dalyvis) turi CPK 42 straipsnio, 47 straipsnio 2 dalies ir 302 straipsnio nustatytais pagrindais.

Dėl atsakovo turtinės padėties ir restruktūrizavimo plano metmenų vertinimo

Pagal ĮRĮ 7 straipsnio 4 dalį įmonės restruktūrizavimo byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad egzistuoja visos restruktūrizavimo bylos iškėlimo materialaus (ĮRĮ 4 str.) ir procesinio pobūdžio (ĮRĮ 5 str., 6 str.) sąlygos ir nėra nei vieno pagrindo atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d.), taip pat, jeigu įmonės finansiniai rodikliai leidžia teigti, kad restruktūrizavimo metmenyse išsikleti tikslai sugrąžinti skolas kreditoriams gali būti realiai įgyvendinti.

Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nevisapusiškai atliko byloje surinktų įrodymų tyrimą ir vertinimą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl atsakovo mokumo, restruktūrizavimo plano metmenų atitikimo įstatymo reikalavimams, dėl realių restruktūrizavimo perspektyvų.

Nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi apeliantas grindžia taip pat teismo padarytais jo (apelianto ) procesinių teisių pažeidimais.

Apeliacinės instancijos teismas su apelianto teiginiais sutinka.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl AB „Dvarčionių keramika“ mokumo (nemokumo), galimybės savarankiškai funkcionuoti (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.), įvertinęs bendrovės finansinių dokumentus, padarė išvadą, kad pagal 2015 m. liepos 24 d. balansą bendrovė 2014 metais turėjo 7 650 000 Eur vertės turto (ilgalaikis – 6 593 000 Eur, trumpalaikis – 1 057 000 Eur), per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 7 457 000 Eur. Pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. balansą, teismui pateiktą 2015 m. rugsėjo 8 d., bendrovės turtas, lyginant su 2015 m. liepos 24 d. balansu, padidėjo iki 15 365 000 Eur (ilgalaikis – 14 418000 Eur, trumpalaikis – 947 000 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sumažėjo iki 7 401 000 Eur. Teismas sprendė, kad žymų bendrovės turto vertės padidėjimą įrodo UAB „Centro kubas“ ir UAB „Turto nuoma ir auditas“ turto vertinimų ataskaitos. Remdamasis paskutinio bendrovės balanso duomenimis, teismas padarė išvadą, kad AB „Dvarčionių keramika“ pradelsti įsipareigojimai neviršija pusės jos turimo turto vertės, bendrovė nėra nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 d.), gali būti restruktūrizuojama.

Nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2015 m. liepos 24 d. balanso duomenys įrodo bendrovės finansinę padėtį 2014 metais. Šis dokumentas įrodo 2015 metų nepilnų dviejų ketvirčių bendrovės veiklos rezultatus, iš kurių matyti, kad įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršija jos balanse apskaityto turto vertę. Neigiamas šių finansinių rodiklių santykis užfiksuotas ir 2012, 2013. bei 2014 metų balansuose, o nuo 2009 metų AB „Dvarčionių keramika“ veikia nuostolingai. 2015 m. rugsėjo 7 d. balanse nurodytas prieštaringas bendrovės turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis – turto vertė padidėjo nuo 7 650 000 Eur iki 15 365 000 Eur, o nežymiai sumažėjusi bendrovės trumpalaikių įsipareigojimų apimtis – 7 401 000 Eur neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokį žymų bendrovės turto vertės padidėjimą pagrindžia kartu su naujausiu balansu pateiktos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos. Nustatyta, kad teismui buvo pateiktos tik šių ataskaitų santraukos, iš kurių nėra ir nebuvo galimybės nustatyti bendrovės nekilnojamasis turto vertinimo eigos: pasirinktų metodų ir jų pagrįstumų, palyginamųjų objektų, jų vertės ir t. t. Iš to sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino formaliai, neįsigilinęs į jų turinį, turto vertinimo atitikimą Turto ir verslo vertinimo įstatymo nuostatoms. Teismas nesiaiškino priežasčių, dėl kurių bendrovė grindė per trumpą laiką dvigubai padidėjusią savo turto vertę. Turėdamas tik turto vertinimo ataskaitų santraukas, teismas neturėjo galimybės visapusiškai spręsti dėl šių dokumentų įrodomosios vertės ir pripažinti, kad šios santraukos neabejotinai įrodo 2015 m. rugsėjo 7 d. balanse padidėjusią turto vertę, nepareikalavo, kad atsakovas pateiktų visos apimties nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, nors byloje egzistuojantis akivaizdus viešasis interesas įpareigoja teismą būti aktyviu ir, esant būtinybei, rinkti įrodymus savo iniciatyva ar įpareigoti šalis teikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1, 2 d.).

Teismas nepagrįstai suvaržė trečiojo asmens (apelianto) procesinę teisę susipažinti su atsakovo 2015 m. rugsėjo 8 d. į bylą pateiktais naujais dokumentais ir pateikti dėl jų savo poziciją, tuo pažeisdamas CPK 42 straipsnio nuostatą – neišsiuntė, kitu būdu neinformavo bylos dalyvio apie naujai gautus dokumentus, jų nepateikė susipažinti, išnagrinėjęs prašymą dėl bendrovės restruktūrizavimo rašytinio proceso tvarka skubotai, kitą dieną po to kai buvo gauti atsakovo papildomi įrodymai, nepasinaudojus procesine teise atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant sąlygas AB ,,Swedbank“ susipažinti su šiais įrodymais (CPK 1622 str. 1 d.) ir pasisakyti dėl jų turinio įrodomosios vertės. Savo išvadą dėl bendrovės mokumo, dėl restruktūrizavimo plano metmenų perspektyvos teismas iš esmės grindė apeliantui nežinomais duomenimis. Be to, kad buvo šiurkščiai pažeista CPK 42 straipsnio nuostata, teismas kartu pažeidė proceso kooperacijos, rungimosi, dispozityvumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principus (CPK 8, 12, 13, 17 str.).

Nors su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas pateikė visos apimties turto vertinimo ataskaitas (t. 7, b. l. 36-313), o apeliantas dėl jų pateikė kritinius rašytinius paaiškinimus, tačiau vien šių ataskaitų nepakanka bendrovės mokumui patvirtinti ar paneigti. Jos turi būti vertinamos visapusiškai, susietai su kitais bendrovės finansiniais dokumentais, tiksliai nustatant bendrovės įsipareigojimus kreditoriams bei realią galimybę bendrovei užsiimti įstatuose apibrėžta veikla.

Teismas nevertino bendrovės vykdomos veiklos, jos perspektyvos, o restruktūrizavimo plano metmenyse numatytas priemonės bendrovės mokumui atkurti įvertinto nevisapusiškai, netyrė ir nepasisakė dėl iš esmės pagrindinės metmenyse nurodytos bendrovės mokumo atkūrimo priemonės – bendrovės ieškinio apeliantui dėl 13 mln. Eur tariamos žalos atlyginimo, nagrinėjamo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-5342-450/2015, nevertino ar tokia priemonė yra bent kiek reali. Galutinis procesinis sprendimas paminėtoje byloje nėra priimtas, tačiau bendrovė jau nurodė reikalaujamus iš AB „Swedbank“ 13 mln. Eur kaip realiai gautinus ir panaudotinus atnaujinant keraminių plytelių gamybą, investuojant į gamybinius įrenginius bei plečiant veiklą, atsiskaitant su visais bendrovės kreditoriais.

Išvada dėl bendrovės realių galimybių sėkmingai atkurti mokumą ir vykdyti normalią ūkinę–komercinę veiklą, grindžiama tuo, kad bendrovė planuoja parduoti gamybai nereikalingą 2 202 831 Eur vertės nekilnojamąjį turtą. Teismas sprendė, kad ši suma yra pakankama atnaujinti pagrindinę įmonės veiklą ir iš dalies padengti finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Planuojamo parduoti bendrovės nekilnojamojo turto vertę teismas nustatė pagal paminėtų turto vertinimo ataskaitų santraukas, t. y. nevertinęs ataskaitų visumos. Plano metmenys įvertinti nevisapusiškai, formaliai, apsiribojus viena (paminėta) metmenyse nurodyta mokumo atstatymo priemone, nevertinat visų metmenų sudėtinių dalių, neišanalizavus bendrovės veiklos prognozių 2015 – 2019 metams. Taigi be to, kad teismas šiurkščiai pažeidė paminėtą trečiojo asmens procesinę teisę, kartu pažeidė ir pareigą tokio pobūdžio bylose būti aktyviu, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti visus reikšmingus bylai įrodymus ir jų pagrindu padaryti pagrįstą išvadą.

Įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių) ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Iškilus problemai dėl bendrovės turto vertės ir su tuo susijusiu bendrovės mokumu (nemokumu), teismas turėtų svarstyti dėl turto vertės ekspertizės skyrimo. Prašymą skirti tokio pobūdžio teismo ekspertizę yra pateikęs apeliantas. Teismas šį prašymą turi apsvarstyti ir nuspręsti dėl jo pagrįstumo ir tikslingumo (CPK 6, 176, 177,183, 185 str.). Kadangi byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apelianto prašymas dėl teismo ekspertizės skyrimo AB „Dvarčionių keramika“ turto vertei nustatyti apeliaciniame procese nesprendžiamas.

Į esminius apeliacinio ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti – nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingi.

Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti.

Bylą dėl AB „Dvarčionių keramika“ direktorės pareikšimo iškelti AB ,,Dvarčionių keramika“ restruktūrizavimo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                                                                               Nijolė Piškinaitė