Administracinė byla Nr. eR-1-822/2025
Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00034-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 5.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
dalyvaujant pareiškėjai D. Š. ir jos atstovui advokatui Justui Viliui,
atsakovo Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui Rokui Stabingiui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja D. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. Sp-121 „Dėl D. Š. neregistravimo kandidate rinkimuose į Europos Parlamentą“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Komisiją įregistruoti pareiškėją kandidate politinės partijos „Laisvės ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą. Teismui nusprendus, kad nėra pagrindo tenkinti skundą, pareiškėja prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto dalies nuostatos, nustatančios, kad asmuo negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir konstituciniam proporcingumo principui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodo, kad ginčijamu Sprendimu Komisija nusprendė neregistruoti jos kandidate politinės partijos „Laisvės ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, nes ji neatitinka Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nustatyta, jog asmuo negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, reikalavimų.
3. Pareiškėja paaiškina, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kuris įsiteisėjo 2023 m. vasario 23 d. ir buvo patikslintas 2023 m. kovo 13 d., jai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 681 straipsnį paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės atėmimas trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte išdėstytas reikalavimas buvo priimtas 2023 m. spalio 10 d. Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniu įstatymu, kuris įsigaliojo 2023 m. spalio 26 d., t. y. minėta teisės norma buvo priimta jau po Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio įsiteisėjimo.
4. Pareiškėja teigia, kad priėmus Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo įstatymą yra pabloginama jos teisinė padėtis, nes jai pritaikomi papildomi apribojimai, kas vertintina kaip papildoma sankcija už veiką, už kurią pareiškėja jau yra nubausta ir atliko bausmę. Vadovaujantis lex retro non agit (teisės aktų galia turi būti nukreipta tik į ateitį) principu, draudžiančiu norminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas taikyti dar iki šio akto įsigaliojimo atsiradusiems juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, 2023 m. spalio 10 d. Rinkimų kodekso pakeitimai ir jais nustatomi apribojimai galėjo būti taikomi tik tiems asmenims, kurių nuosprendžiai įsigaliojo po šio teisės akto įsigaliojimo, t. y. po 2023 m. spalio 26 d. Sprendimas negali būti laikomas teisėtu dėl iš lex retro non agit principo kylančio draudimo įstatymą taikyti praeityje susiklosčiusiems santykiams, o Komisija sprendimą priėmė skubotai, neįvertinusi fakto, kad apribojimai asmens teisiniam statusui negali būti taikomi atgaline data.
5. Pareiškėja akcentuoja, kad byloje būtina įvertinti, ar 2023 m. spalio 10 d. Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniu įstatymu Nr. XIV-2186 nustatytas konstitucinės teisės apribojimas yra pagrįstas, proporcingas ir teisėtas. Būtent teismas jai parinko baudžiamojo poveikio priemonę – teisės atėmimą trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas – ir šia priemone nebuvo apribota jos teisė būti išrinktai, todėl niekas, įskaitant ir Lietuvos Respublikos Seimą, vėlesne data priimdamas teisės aktus, negali apriboti pareiškėjos teisių labiau, nei tai padarė Lietuvos Respublikos teismas, vykdydamas teisingumą. Dar 2023 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė įstatymo rengėjams nuomonę, jog pasyvios rinkimų teisės apribojimas, neatsižvelgiant į taikytos baudžiamojo poveikio priemonės rūšį, negali būti laikomas konstituciškai pagrįstu. Sprendimas pažeidžia lex retro non agit ir konstitucinį proporcingumo principą, kas sudaro pagrindą jį panaikinti kaip neteisėtą.
6. Pareiškėjos vertinimu, byloje tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas ta apimtimi, kuria asmuo negali būti renkamas, jei jis yra nebaigęs atlikti baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja teisinės valstybės principui ir konstituciniam proporcingumo principui.
7. Atsakovas Komisija atsiliepime prašo pareiškėjos skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodo, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, kuria grindžiamas šioje byloje ginčijamas Sprendimas, buvo priimta Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniu įstatymu 2023 m. spalio 10 d. Jokių pereinamųjų šio įstatymo nuostatų ar taikymo išimčių nebuvo numatyta, todėl jis turėjo būti taikomas nuo jo įsigaliojimo dienos visiems asmenims, kurie kandidatuos į renkamas pareigas pagal Rinkimų kodeksą. Šis pakeitimas papildė anksčiau galiojusią teisės normą, kuri nustatė apribojimus kandidatuoti asmenims, kurie nebuvo baigę atlikti teismo paskirtos bausmės pagal teismo nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, jog baudžiamojo poveikio priemonė yra susijusi su bausme ir galioja iki bausmės paskirties įgyvendinimo, buvo reikalinga koreguoti Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris numatytų aiškesnį bausmės atlikimo terminą ir tuo pačiu būtų įtraukiama baudžiamojo poveikio priemonė. Įstatymų leidėjas Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte naudojo tik bendrąją sąvoką „baudžiamojo poveikio priemonė“, todėl bet kokios baudžiamojo poveikio priemonės neatlikimas yra kliūtis kandidato registracijai.
9. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos minimas lex retro non agit principas, priėmus Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstitucinį įstatymą, nebuvo pažeistas, nes nebuvo nustatyta speciali šio įstatymo įsigaliojimo tvarka. Šis įstatymas įsigalioja ir galioja į priekį. 2024 m. birželio 9 d. rinkimų į Europos Parlamentą datą nustatė Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. XIV-2302 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą datos paskelbimo“. 2024 m. birželio 9 d. rinkimų į Europos Parlamentą politinė kampanija prasidėjo 2023 m. gruodžio 9 d., t. y. jau galiojant minėtoms įstatymo nuostatoms. Todėl pareiškėjai, siekiančiai kandidatuoti šiuose rinkimuose, turėjo būti žinomi šie Rinkimų kodekso reikalavimai. Nėra pagrindo teigti, kad šie Rinkimų kodekso reikalavimai yra taikomi atgal. Tai, jog pareiškėja buvo nuteista, jai buvo paskirta bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė, kuri galioja į priekį, yra objektyvi aplinkybė, kuri nuo Komisijos nepriklauso.
10. Atsakovas neturi teisinio pagrindo abejoti Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstitucinio įstatymo konstitucingumu ar jame nustatytų apribojimų proporcingumu. Šio įstatymo priėmimo Lietuvos Respublikos Seime metu buvo vertinamas jo atitikimas Konstitucijai ir jokių neatitikimų priėmus įstatymą nenustatyta. Nustatyti apribojimai baudžiamosiose bylose nuteistiems asmenims bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo metu yra proporcingi, nes baudžiamojo poveikio priemonės yra suprantamos kaip bausmės dalis, o baudžiamojo poveikio priemonės paskirtis – įgyvendinti bausmės paskirtį. Atlikusi bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę, pareiškėja galės kandidatuoti artimiausiuose rinkimuose, todėl ši teisės norma yra aiški ar neprieštaraujanti Konstitucijai.
11. Atsakovas pažymi, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma yra griežtai nustatyta konstituciniame įstatyme ir taikoma automatiškai be jokių išimčių visiems asmenims, kurie yra nebaigę atlikti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės. Komisija neturi diskrecijos teisės spręsti dėl individualių pareiškėjai teismo paskirtos bausmės taikymo aplinkybių ar jų vertinti, nes bet kokios bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės neatlikimas automatiškai apriboja jos pasyviąją rinkimų teisę. Pareiškėja turėjo pakankamai laiko numatyti ir įvertinti, kad ginčo nuostatos jai bus taikomos nuo 2024 m. birželio 9 d. rinkimų į Europos Parlamentą politinės kampanijos pradžios, t. y. nuo 2023 m. gruodžio 9 d. Pareiškėjos baudžiamojo poveikio priemonė yra apribota laike, todėl jos pasyvioji rinkimų teisė yra ribojama tik bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo laikotarpiu.
12. Atsakovas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Nei įstatymų galiojimo atgal, nei konstitucinio proporcingumo principai nebuvo pažeisti, nes Rinkimų kodekso apribojimai įsigaliojo ir buvo taikomi tik į priekį (naujiems rinkimams), ką pareiškėja galėjo numatyti iš anksto. Pareiškėjai taikoma priemonė yra proporcinga, nes pareiškėja yra padariusi nusikalstamas veikas ir nėra atlikusi teismo jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių. Tokie patys apribojimai yra taikomi visiems kandidatams, neatlikusiems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, nepaisant tos bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių rūšies, pobūdžio ar apimtiems. Šios aplinkybės yra pagrindas riboti pasyviąją rinkimų teisę, tokiu būdu saugant demokratinio proceso vientisumą bei politinės institucijos, į kurią vyksta rinkimai, reputaciją.
13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 11 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Konstitucijai.
14. Konstitucinis Teismas 2025 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijai.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
II.
15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2024 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. Sp-121 „Dėl D. Š. neregistravimo kandidate rinkimuose į Europos Parlamentą“, kuriuo nuspręsta neregistruoti pareiškėjos kandidate politinės partijos „Laisvės ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, nes ji neatitinka Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, pagrįstumo ir teisėtumo.
16. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės.
17. Šioje byloje nagrinėjamas klausimas yra susijęs su teise kandidatuoti Europos Parlamento narių rinkimuose. Tarybos 2018 m. liepos 13 d. sprendime 2018/994, kuriuo iš dalies keičiamas prie 1976 m. rugsėjo 20 d. Tarybos sprendimo 76/787/EAPB, EEB, Euratomas pridėtas Aktas dėl Europos Parlamento narių rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, nustatyta, kad Sąjungos piliečiai turi teisę dalyvauti jos demokratiniame gyvenime, visų pirma, balsuodami arba būdami kandidatais Europos Parlamento rinkimuose (preambulės 6 punktas). Šiame sprendime taip pat pažymima, kad pagal savo nacionalines rinkimų procedūras valstybės narės gali imtis priemonių, būtinų, kad jų piliečiai, gyvenantys trečiosiose šalyse, galėtų balsuoti Europos Parlamento rinkimuose („9a straipsnis“). Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viena pagrindinių Europos Sąjungos piliečių politinių teisių – teisė dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Šioje nuostatoje nurodyta, kad kiekvienas Sąjungos pilietis turi teisę balsuoti ir būti kandidatu Europos Parlamento rinkimuose valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai.
18. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas. Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata, jog teisę būti išrinktam nustato Konstitucija ir rinkimų įstatymai, reiškia inter alia (be kita ko) tai, kad įstatymų leidėjas, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės renkant politines atstovaujamąsias institucijas, inter alia Europos Parlamentą, įgyvendinimą, turi konstitucinę pareigą paisyti iš Konstitucijos kylančių imperatyvų, inter alia rinkimų teisės principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d., 2014 m. spalio 13 d., 2025 m. vasario 6 d. nutarimai).
19. Konstitucinis Teismas 2025 m. vasario 6 d. nutarime nurodė, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas inter alia į Europos Parlamentą. Kartu pažymėta, kad įstatymų leidėjas, siekdamas, kad į politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius būtų renkami tik konstituciškai pagrįstus etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus atitinkantys asmenys, įstatymais reguliuodamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimą, kandidatams į Seimo narius iš Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies kylančius reikalavimus gali nustatyti ir kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius.
20. Byloje nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Komisija ginčijamą Sprendimą priėmė, vadovaudamasi Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 44 straipsnio 1 dalimi, 81 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2024 m balandžio 18 d. išrašu, kuriame nurodyta, kad D. Š., kuri yra partijos „Laisvė ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, yra įsiteisėjęs Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje (įsiteisėjo 2023 m. vasario 23 d.; patikslintas 2023 m. kovo 13 d.), kuriuo jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kuri nėra pasibaigusi.
21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-6-491/2019 D. Š. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 226 straipsnio 4 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), BK 226 straipsnio 2 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje. D. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir 400 MGL dydžio (15 060 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 681 straipsniu (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI 1472 redakcija), D. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atimta teisė trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų skiriamas pareigas. Iš D. Š., vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, konfiskuota 9 318,42 Eur kaip nusikalstamų veikų rezultatas. Taip pat D. Š. išteisinta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 str. 5 d. 1 p.), o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, baudžiamoji byla jai nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
22. Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis dėl D. Š. pripažinimo kalta ir nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI 1472 redakcija) panaikinta ir D. Š. pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Lietuvos apeliacinis teismas taip pat pakeitė nuosprendžio dalį dėl D. Š. nuteisimo pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, paskirtos galutinės subendrintos bausmės ir turto konfiskavimo. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta aplinkybė, kad D. Š. iš UAB ,,J“ ir UAB ,,U“ generalinio direktoriaus J. D. per kelis kartus priėmė 24 000 Lt (6 950,88 Eur) kyšį. Nuteistosios D. Š. nusikalstama veika iš BK 226 straipsnio 4 dalies (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) perkvalifikuota į BK 226 straipsnio 2 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) ir paskirta jai bausmė – 200 MGL dydžio (7 532 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ši bausmė ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžiu D. Š. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 5 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 300 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė D. Š. paskirta 500 MGL dydžio (18 830 Eur) bauda. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino nuosprendžio dalį, kuria D. Š., vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistosios D. Š. išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 5 459,38 Eur. Kita Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
23. Panevėžio apygardos teismas 2023 m. kovo 8 d. nutartimi, vadovaudamasis BPK 361 ir 362 straipsniais, išnagrinėjęs Komisijos prašymą dėl nuteistajai D. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės patikslinimo, nutarė ištaisyti rašymo apsirikimą Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, patikslinant ir nurodant, kad pagal BK 681 straipsnį D. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas.
24. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs nuteistosios D. Š. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties, 2023 m. kovo 13 d. nutartimi paliko galioti Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, kuria pagal BK 681 straipsnį D. Š. paskirtas teisės atėmimas trejus metus jai būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų skiriamas pareigas.
25. Taigi šioje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad pareiškėja Komisijos Sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2024 m. gegužės 2 d., nebuvo baigusi atlikti paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, kuria jai buvo atimta teisė trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų skiriamas pareigas. Pareiškėjai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė galioja nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžio priėmimo dienos iki 2026 m. vasario 23 d. ir Komisijos Sprendimo priėmimo metu 2024 m. gegužės 2 d. nebuvo pasibaigusi.
Dėl teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai
26. Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. spalio 10 d. priėmė Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstitucinį įstatymą Nr. XIV-2186, kurio 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatė galimybę riboti asmens pasyviąją teisę būti renkamam, jeigu jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės. Minėti Rinkimo kodekso pakeitimai įsigaliojo 2023 m. spalio 26 d. Pereinamųjų nuostatų dėl Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimų taikymo ar šio punkto taikymo išimčių nebuvo nustatyta.
27. Pareiškėja nurodo, kad 2023 m. spalio 10 d. Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniu įstatymu Nr. XIV-2186 pakeistas Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas įsigaliojo 2023 m. spalio 26 d. ir buvo priimtas jau po Panevėžio apygardos teismo 2019 m. spalio 24 d. nuosprendžio įsiteisėjimo (įsiteisėjo 2023 m. vasario 23 d.) Pareiškėjos teigimu, šiuo teisiniu reguliavimu yra pabloginama jos padėtis, jai taikomi papildomi apribojimai, todėl pareiškėja mano, kad, vadovaujantis lex retro non agit principu, šie Rinkimų kodekso pakeitimai ir jais nustatomi apribojimai galėjo būti taikomi tik tiems asmenims, kuriems teismo nuosprendžiai įsigaliojo po šio teisės akto įsigaliojimo, t. y. po 2023 m. spalio 26 d.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad, siekiant teisinių santykių stabilumo, administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja). Pagal šį teisės principą – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012). Tai teisės norminiams aktams keliamas reikalavimas, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo. Šiuo principu siekiama užtikrinti teisinio reguliavimo bei asmenų teisinio statuso aiškumą, stabilumą. Subjektai turi žinoti, kokio elgesio iš jų yra tikimasi, reikalaujama, ir turi būti tikri, kad už teisės aktus atitinkantį elgesį jiems nebus taikomos teisinės poveikio priemonės vėliau pasikeitusio teisinio reguliavimo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1508/2012; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-663-822/2021, Administracinė jurisprudencija, 2021, 41, p. 524–581).
29. Lex retro non agit principas grindžiamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Šios nuostatos svarba ne kartą akcentuota konstitucinėje doktrinoje. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, ne kartą yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit); taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurios atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo; reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios – svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimus).
30. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius. Tokiu reguliavimu, kuriuo teisės normos galėtų būti pakeistos, kai reguliuojami santykiai jau yra baigti, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Taigi teisės aktai pagal bendrą taisyklę netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad tais, atvejais, kai teisiniu reguliavimu nėra įsiterpiama į jau pasibaigusius teisinius santykius ir teisinio reguliavimo galia yra nukreipiama į ateitį, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis draudimas nustatyti įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamąją galią (lex retro non agit) nepažeidžiamas (2014 m. gruodžio 19 d. nutarimas).
31. Lietuvos Respublikos Seimas 2023 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. XIV-2302 „Dėl rinkimų į Europos Parlamentą datos paskelbimo“ nustatė rinkimų į Europos Parlamentą datą – 2024 m. birželio 9 d., nutarimas įsigaliojo 2023 m. gruodžio 9 d. Iš Komisijos viešai skelbiamų duomenų dėl informacijos apie 2024 m. birželio 9 d. rinkimus į Europos Parlamentą nustatyta, kad 2024 m. gruodžio 9 d. prasidėjo politinė kampanija ir politinės kampanijos dalyvių registracija; 2024 m. kovo 18 d. – baigiamas savarankiškų politinės kampanijos dalyvių registravimas; 2024 m. balandžio 5 d. – baigiamas pareiškinių dokumentų pateikimas; 2024 m. gegužės 9 d. – paskutinė diena, kai Komisija priima sprendimą registruoti kandidatų sąrašą / kandidatą arba jų neregistruoti. Visi šie veiksmai buvo atlikti jau įsigaliojus 2023 m. spalio 10 d. priimtam Rinkimų kodekso 11, 69, 76, 85 ir 118 straipsnių pakeitimo konstituciniam įstatymui Nr. XIV-2186.
32. Politinė kampanija ir politinės kampanijos dalyvių registracija į 2024 m. birželio 9 d. rinkimus į Europos Parlamentą prasidėjo 2023 m. gruodžio 9 d. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad 2023 m. spalio 10 d. priimtu ir 2023 m. spalio 26 d. įsigaliojusiu Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimu buvo įsiterpta į pasibaigusius teisinius santykius. Nors pareiškėjai pritaikyta baudžiamojo poveikio priemonė įsigaliojo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžio priėmimo dieną, pareiškėjos nubaudimas (baudžiamojo poveikio priemonės įsigaliojimas) ir rinkimų į Europos Parlamentą organizavimas yra atskiri procesai. Tuo metu, kai įsigaliojo pareiškėjai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (2023 m. vasario 23 d.), politinė kampanija ir politinės kampanijos dalyvių registracija į 2024 m. birželio 9 d. rinkimus į Europos Parlamentą nebuvo prasidėjusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2023 m. spalio 10 d. priimtu ir 2023 m. spalio 26 d. įsigaliojusiu Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto pakeitimu buvo sureguliuoti besitęsiantys teisiniai santykiai – rinkimų vykdymas plačiuoju požiūriu, o teisinio reguliavimo galia nukreipta į ateitį. Dėl to pareiškėjos atveju susiklosčiusi situacija neatitinka lex retro non agit principo taikymo sąlygų ir nesuponuoja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo nustatyti įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamąją galią (lex retro non agit) pažeidimo. Šios aplinkybės paneigia, kad pareiškėjai galėjo susiformuoti teisėti lūkesčiai, kad jos atveju naujai Rinkimų kodekso normas reglamentuojantis teisinis reguliavimas jai nebus taikomas. Todėl Komisija pareiškėjos registravimui kandidate rinkimuose į Europos Parlamentą pagrįstai taikė 2023 m. spalio 26 d. įsigaliojusį Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Dėl nustatyto apribojimo taikymo pareiškėjai
33. Kaip jau nustatyta anksčiau, nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. vasario 23 d. nuosprendžio priėmimo pareiškėjai įsigaliojo jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės trejus metus būti paskirtai į valstybės ar savivaldybės bei jų įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų skiriamas pareigas atėmimas. Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjai teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė nėra susijusi su viešosios teisės būti išrinktai apribojimu.
34. Byloje susiklosčiusių aplinkybių pagrindu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. gegužės 11 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto konstitucingumą. Savo abejones dėl teisinio reguliavimo konstitucingumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė ir šiais argumentais:
34.1. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte baudžiamojo poveikio priemonės nėra diferencijuojamos ir nėra siejamos tik su viena baudžiamojo poveikio priemone – viešosios teisės būti išrinktam – taikymu. Iš esmės bet kokio pobūdžio BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės galiojimas pagal Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą lemia, kad asmuo negali būti renkamas. Pasyviosios rinkimų teisės ribojimas taikomas visiems asmenims, nebaigusiems atlikti baudžiamojo poveikio priemonės, o ne iš anksto nustatytai asmenų kategorijai, atsižvelgiant į nuskalstamų veikų pobūdį. Pastaroji aplinkybė buvo pripažinta teisiškai reikšminga Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2021 m. birželio 17 d. sprendime byloje Miniscalco prieš Italiją, pareiškimo Nr. 55093/13 (97 p.) ir 2021 m. gegužės 18 d. sprendime dėl priimtinumo byloje Galan prieš Italiją, pareiškimo Nr. 63772/16 (114 p.), sprendžiant dėl pasyviosios rinkimų teisės ribojimų proporcingumo. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta pasyviosios rinkimų teisės ribojimo trukmė iš esmės niekuo nesiskiria nuo BK 681 straipsnyje nustatytos priemonės (teisės būti išrinktam atėmimas) galiojimo trukmės. Taigi pasyviosios rinkimų teisės ribojimas yra automatinė pasekmė, kuriai nenumatytas nei atskirų situacijų svertinis, nei diskrecinis vertinimas.
34.2. Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje nurodoma, kad teisės dirbti tam tikrą darbą ar užsiimti tam tikra veikla atėmimo tikslas yra atimti arba apriboti galimybę nuteistajam padaryti naujas nusikalstamas veikas, susijusias su kaltininko profesija tuo atveju, kai būtent profesiniai įgūdžiai, darbo vieta tiesiogiai lėmė sąlygas asmeniui nusikalsti. Taigi ši baudžiamojo poveikio priemonė skirta įgyvendinti vieną iš pagrindinių tokio pobūdžio priemonių tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, siekiant pakartotinio nusikalstamo elgesio prevencijos (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 15 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-487/2021). Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymu, apribojant pasyviąją rinkimų teisę asmeniui, kuris yra nebaigęs atlikti bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, iš esmės nesiekiama įgyvendinti baudžiamosios poveikio priemonės tikslų – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, o numatomas papildomas apribojimas – pasyviosios rinkimų teisės apribojimas. Teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam – svarbi asmens konstitucinė teisė.
34.3. Priešingai nei nurodoma proporcingumo principą plėtojančioje konstitucinėje ir EŽTT jurisprudencijoje, taikant Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nesudaroma prielaidų įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir pritaikytą baudžiamojo poveikio priemonę, taip pat, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas jo teises ribojančias priemones. Iš BK 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių matyti, kad jos yra skirtingo pobūdžio ir tik viena iš jų yra susijusi su viešosios teisės būti išrinktam apribojimu. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas lemia, kad asmuo, kuriam teismo nuosprendžiu paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, nesusijusi su viešąja teise būti išrinktam, atsiduria tokioje situacijoje, kurioje jam pritaikoma pasyviąją rinkimų teisę apribojanti priemonė, lemianti, kad jo teisės iš esmės suvaržomos griežčiau, nei jos buvo apribotos teismo nuosprendžiu pritaikyta baudžiamojo poveikio priemone. Todėl kilo abejonė, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisinis reguliavimas, numatantis pasyviosios rinkimų teisės apribojimą asmeniui, kuris yra nebaigęs atlikti bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, atitinka žmogaus konstitucinių teisių ribojimo sąlygas, konkrečiai – konstitucinį proporcingumo principą, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, taip pat Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį, pagal kurią įstatymų leidėjas rinkimų įstatymuose turi nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas.
34.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejojo, ar Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „bausmė“ apima ir baudžiamojo poveikio priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad baudžiamojo poveikio priemonių ir bausmių teisinės kategorijos iš esmės skiriasi (2023 m. kovo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R-27-463/2023). Tai matyti iš BK teisinio reguliavimo, atskiruose skyriuose ir straipsniuose apibrėžiančio bausmės rūšis (VII skyrius, BK 42 str. 2 d.) ir baudžiamojo poveikio priemonių rūšis (BK IX skyrius, 67 str.). Svarstyta, ar paties BK 681 straipsnio (Viešųjų teisių atėmimas ar teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas) taikymas asmenims ir viešosios teisės būti išrinktam apribojimas nėra pakankama priemonė, apribojanti asmens pasyviąją rinkimų teisę. Kilo klausimas, ar Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad asmuo negali būti renkamas, kai jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, neprieštarauja Konstitucijos 56 straipsnio 2 daliai ir 34 straipsnio 2 daliai, įpareigojančiai įstatymų leidėją rinkimų įstatymuose nustatyti konstituciškai pagrįstus reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas.
34.5. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisiniu reguliavimu, numatančiu pasyviosios rinkimų teisės apribojimą asmeniui, kuris yra nebaigęs atlikti bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, BK 681 straipsnyje esant expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtintai konkrečiai baudžiamojo poveikio priemonei, susijusiai su viešosios teisės būti išrinktam apribojimu, iš esmės išplečiamos teismo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ribos ir tokiu būdu asmuo yra nubaudžiamas bausme, kuri gali būti visiškai nesusijusi su padaryta nusikalstama veika, kitaip tariant, neadekvati padarytai nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, tokiu būdu neatitinkančia Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Tokį baudžiamojo poveikio priemonės taikymą atlieka ne teismas, o Komisija. Pavyzdžiui, asmeniui, kuriam yra paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise laikyti ir nešioti ginklą, registruojantis kandidatu rinkimuose, pritaikomas ir pasyviosios rinkimų teisės arba viešosios teisės būti išrinktam apribojimas ir pan.
34.6. BK 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymas lemia, kad iš esmės visiems asmenims, kurie yra nebaigę atlikti bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, kandidatuojant į rinkimus, yra pritaikoma kita baudžiamojo poveikio priemonė – viešosios teisės būti išrinktam apribojimas. Tokia situacija kėlė abejonių dėl Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikties Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, pagal kurią teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.
35. Papildomai pastebėtina, kad teisė į laisvus rinkimus yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsnyje. EŽTT, aiškindamas Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio („Teisė į laisvus rinkimus“) nuostatas, yra nurodęs, jog šiame straipsnyje laiduojamos teisės (taip pat ir teisė būti išrinktam) nėra absoliučios teisės, joms gali būti taikomi apribojimai (1987 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 9267/81; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26772/95). Valstybės Konvencijos dalyvės savo vidaus teisės sistemose nustato šių teisių įgyvendinimo sąlygas, kurios pagal Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnį iš esmės yra galimos. Šioje srityje joms yra suteikta plati diskrecijos laisvė (2006 m. kovo 16 d. sprendimas byloje Ždanoka prieš Latviją, pareiškimo Nr. 58278/00), tačiau tokios sąlygos negali apriboti šių teisių taip, kad pakenktų pačiai jų esmei ir dėl jų tos teisės taptų neveiksmingos, sąlygos turi būti nustatytos siekiant teisėto tikslo bei pritaikytos priemonės turi būti proporcingos (1987 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Mathieu-Mohin ir Clerfayt prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 9267/81; 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26772/95; 2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 74025/01).
36. EŽTT praktikoje nurodoma, kad valstybės turi didelę laisvę savo konstitucinėje santvarkoje nustatyti taisykles, reglamentuojančias parlamentarų statusą, įskaitant ir pašalinimo iš rinkimų kriterijus. Nors tai kyla iš bendros rūpestingumo pareigos (užtikrinti parlamentarų nepriklausomumą, taip pat ir rinkėjų pasirinkimo laisvę), kriterijai skiriasi priklausomai nuo kiekvienai valstybei būdingų istorinių ir politinių veiksnių (2015 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Sadak prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 48621/07, 77–80 punktai ir juose nurodyta praktika).
37. EŽTT 2021 m. birželio 17 d. sprendime Miniscalco prieš Italiją, pareiškimo Nr. 55093/13, nagrinėdamas bylą dėl asmens, kuriam buvo uždrausta būti kandidatu regioniniuose rinkimuose dėl ankstesnio teistumo už piktnaudžiavimą valdžia, nurodė, kad pašalinimas iš kandidatavimo regioniniuose rinkimuose negali būti laikomas baudžiamojo pobūdžio sankcijai lygiaverte priemone Konvencijos 7 straipsnio („Nėra bausmės be įstatymo“) prasme. Taip pat teismas konstatavo, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis nebuvo pažeistas, nustatęs, kad teisės kandidatuoti regioniniuose rinkimuose atėmimas nebuvo neproporcinga priemonė teisėtam Italijos valdžios tikslui – užtikrinti tinkamą valstybės institucijų veikimą. EŽTT pažymėjo, kad nacionaliniame kontekste nedelsiant taikomas pašalinimas iš kandidatavimo regioniniuose rinkimuose atitiko įstatymų leidėjo nurodytą tikslą – į rinkimų procesą neįtraukti asmenų, nuteistų už sunkius nusikaltimus ir taip apsaugoti demokratinio proceso vientisumą.
38. Konvencija yra ypatingas tarptautinės teisės šaltinis, kurio tikslas kitoks nei daugumos kitų tarptautinės teisės aktų. Šis tikslas yra visuotinis – siekti, kad Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje skelbiamos teisės būtų visuotinai ir veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi ginant ir toliau įgyvendinant žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo, tai yra tikslo, požiūriu Konvencija atlieka tokią pat funkciją kaip ir konstitucinės žmogaus teisių garantijos, nes Konstitucija įtvirtina šias garantijas šalyje, o Konvencija – tarptautiniu lygiu (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada).
39. Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad valstybėms, Konvencijos ir jos protokolų dalyvėms, tenka pagrindinė atsakomybė už veiksmingą Konvencijos ir jos protokolų įgyvendinimą, todėl jos turi plačią diskreciją pasirinkti Konvencijos ir jos protokolų taikymo bei įgyvendinimo, inter alia EŽTT sprendimų vykdymo, būdus ir priemones. Tačiau tokią diskreciją riboja valstybių teisinių sistemų, inter alia jų konstitucijų, ypatumai, susiję su nustatyta tarptautinės ir nacionalinės (vidaus) teisės derinimo sistema, taip pat pagal Konvenciją ir jos protokolus garantuojamų žmogaus teisių ir laisvių pobūdis (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas). EŽTT jurisprudencija kaip teisės aiškinimo šaltinis yra aktuali ir Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).
40. Šiuo aspektu svarbu pažymėti, kad teisę kuriančias ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus) saisto konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti ne tik Konstitucinio Teismo nutarimuose, bet ir kituose Konstitucinio Teismo aktuose – išvadose bei sprendimuose. Pagal Konstituciją visi Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas (pareigūnus), neišskiriant nė bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime nurodė, kad visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus [šiuo metu – Regionų administracinį teismą]) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas. Visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos ir kt. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos teisės būti kandidate Europos Parlamento rinkimuose, privaloma vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir argumentais.
41. Konstitucinis Teismas 2025 m. vasario 6 d. nutarime išaiškino, jog Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, reiškia, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo Seimo nariu negali būti renkamas, jeigu jis yra nebaigęs atlikti ne tik baigiamuoju teismo aktu jam paskirtos bausmės, bet ir baudžiamojo poveikio priemonės. Įstatymų leidėjas, įtvirtinęs teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas draudimas asmeniui būti renkamam tol, kol jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. kandidatuoti į politinių atstovaujamųjų institucijų narius tol, kol nėra visiškai įvykdytas dėl jo priimtas baigiamasis teismo aktas, detalizavo Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kandidatui į Seimo narius keliamus reikalavimus. Konstatavus, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą nebuvo iškreipti ar paneigti Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kandidatui į Seimo narius keliami reikalavimai, taip pat atsižvelgiant į tai, kad kandidatams į kitų politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia Europos Parlamento, narius įstatymų leidėjas nustatė tokius pat kaip kandidatui į Seimo narius iš Konstitucijos 56 straipsnio 2 dalies kylančius etinio bei moralinio pobūdžio reikalavimus, nenustatyta, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto teisiniu reguliavimu buvo neproporcingai suvaržyta Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmenų pasyvioji rinkimų teisė. Todėl Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas neprieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, 56 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiuo Konstitucinio Teismo 2025 m. vasario 6 d. nutarime pateiktu išaiškinimu ir akcentuodama, kad Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose yra aiškinama Konstitucija – formuojama oficiali konstitucinė doktrina, savo turiniu saisto Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, pažymi, kad iš esmės bet kokio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės galiojimas (nebaigtas atlikimas) lemia, kad asmuo pagal Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą negali būti renkamas į Europos Parlamento narius. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2025 m. vasario 6 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, darytina išvada, kad Vyriausioji rinkimų komisija Sprendimu pagrįstai neregistravo D. Š. kandidate politinės partijos „Laisvės ir teisingumas“ kandidatų sąraše 2024 m. birželio 9 d. rinkimuose į Europos Parlamentą, nes ji neatitiko Rinkimų kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų – nebuvo pasibaigusi galioti jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė. Komisijos Sprendimas priimtas tinkamai pritaikius galiojantį teisinį reguliavimą, todėl pareiškėjos argumentai, kad Sprendimas neatitinka Rinkimų kodekso 21 straipsnyje įtvirtinto teisėtumo principo, įpareigojančio rinkimų komisiją priimti sprendimus, atitinkančius šio kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimus, pagrįsti ir motyvuoti sprendimus, atmestini kaip nepagrįsti.
43. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtini reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui. Šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Išdėstytos aplinkybės ir Sprendimo turinys suponuoja, kad Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus reikalavimus: administraciniame sprendime nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, nurodyti administracinio sprendimo motyvai.
44. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo, nenustačius Sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų. Todėl pareiškėjos skundas (pagrindinis reikalavimas dėl Sprendimo ginčijimo ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus) atmetamas kaip nepagrįstas.
45. Nagrinėjamu atveju atmetus pareiškėjos skundą, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu ir 126 straipsnio 1 dalimi, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos D. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Arūnas Sutkevičius
Skirgailė Žalimienė