Civilinė byla Nr. 3K-3-386-219/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-47-3-00358-2013-8                                                   

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.4.4; 2.5.10.2.4.1.; 2.5.10.5.2.4; 2.5.39.2.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui V. B. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, teisę pareikšti atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 5957,37 Eur (20 569,61 Lt)  nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. spalio 5 d. Švedijoje dėl transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavusio atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „Opel Astra Combi“ 5D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovo vairuota transporto priemonė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdrausta nebuvo.
4. Šiuo atveju Švedijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais (toliau – Vidaus nuostatai), nustatęs žalos dydį ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą dėl 51 283 Švedijos kronų (5957,37 Eur) atlyginimo. Ieškovas Švedijos nacionaliniam draudikų biurui šią sumą sumokėjo.
5. Ieškovas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnį. Pateiktuose Švedijos policijos dokumentuose nurodyta, kad atsakovas yra kaltas dėl eismo įvykio, o žalos dydį pagrindžia atliktų darbų sąmata. Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą regreso teisę, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas sumokėti ieškovui Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 5957,37 Eur (20 569,61 Lt) dėl transporto priemone „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas nuostolių neatlygino.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Telšių rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 2771,55 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 29,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
7. Teismas nustatė, kad 2011 m. spalio 5 d. Švedijoje, Kalmaro savivaldybėje, įvyko eismo įvykis, kuriame dalyvavo transporto priemonė „Opel Astra Combi“ 5D ir transporto priemonė „Volkswagen Passat“. Automobilis „Volkswagen Passat“ transporto priemonei „Opel Astra Combi“ 5D įlenkė ir įbrėžė dešiniąją pusę. Į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai. Kalmaro policijos duomenimis, dėl minėto eismo įvykio kaltas atsakovas. Lietuvoje registruotos transporto priemonės „Volkswagen Passat“ savininkas yra atsakovas, jis automobilio civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudęs nebuvo.
8. Eismo įvykio metu patirta transporto priemonės „Opel Astra Combi“ 5D žala įvertinta 44 594 Švedijos kronomis, ši žala automobilio savininkei atlyginta 2012 m. sausio 30 d. Iš darbų įvertinimo matyti, kad transporto priemonei atlikta remonto darbų už 42 594,34 Švedijos kronos. Švedijos nacionalinis draudikų biuras informavo ieškovą apie nukentėjusiam asmeniui atlygintą žalą ir pareikalavo sumokėti 51 283 Švedijos kronų dydžio piniginę išmoką. Ieškovas Švedijos nacionaliniam draudikų biurui nurodytą sumą išmokėjo.
9. Su 2012 m. gruodžio 19 d. pretenzija ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl 5957,37 Eur (20 569,61 Lt) žalos atlyginimo. Žala atlyginta nebuvo.
10. Atsakovo prašymu UAB „Pajūrio autorika“ atliko transporto priemonės „Opel Astra Combi“ 5D retrospektyvinį vertinimą. Atlikus šį vertinimą nustatyta, kad minėtos transporto priemonės atkūrimo (remonto) sąnaudos su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM), įvertinus keistinų dalių 19 proc. nusidėvėjimą, taikomą penkerių metų automobiliams (2012 m. spalio mėn.), sudaro 2058,33 Eur (7107 Lt). Tikėtina transporto priemonės rinkos vertė Švedijoje iki įvykio 2012 m. spalio mėn. – 6765,81 Eur (23 361 Lt).
11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Vidaus nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams.
12. Byloje atliktus transporto trasologinę ekspertizę nustatyta, kad tikėtina, jog visi tirti pateiktoje medžiagoje esančiose nuotraukose matomi ir akto tiriamojoje dalyje aprašyti automobilio „Opel Astra“ sugadinimai buvo padaryti to paties įvykio metu. Tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo apgadintas tik automobilio „Volkswagen Passat“ vilkimo kablio kotas, jį nulenkiant automobilio „Opel Astra Combi“ 5D važiavimo kryptimi, t. y. automobilio „Volkswagen Passat“ išilginės ašies atžvilgiu į kairę. 2011 m. spalio 5 d. įvykus eismo įvykiui buvo apgadinta automobilio „Opel Astra“ dešinės pusės apatinė dalis. Tuo tarpu Švedijoje veikiančio automobilių serviso sudarytoje automobilio remonto sąmatoje yra darbų, teismo nuomone, visiškai nesusijusių su automobiliui padarytais sugadinimais (galinio veidrodėlio gaubtas, vidinio galinio veidrodžio gaubtas, centrinis užraktas, priekinių durelių kolonėlės, priekinių ir galinių durelių langų kėlikliai, priekinis stiklas, galiniai žibintai ir kt.). Teismas vertino, kad sąmatoje nurodyti kai kurie atlikti darbai yra pertekliniai. Tiek Švedijoje, tiek Lietuvoje nustatyta panaši automobilio „Opel Astra Combi“ 5D rinkos vertė eismo įvykio metu (apie 6661,26 Eur (23 000 Lt), o remonto darbų Švedijoje atlikta už 5186,80 Eur (17 909 Lt) sumą, t. y. automobilio vertė yra panaši į remonto vertę, nors automobiliui padaryti neesminiai ir nežymūs sugadinimai. Vertinant logiškai, automobilio remontas Švedijoje turėjo būti ekonomiškai nenaudingas.
13. Teismas padarė išvadą, kad nors UAB „Pajūrio autorika“ atliktas retrospektyvinis vertinimas neatitinka tikslaus vertinimo kriterijų pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo įstatymo nuostatas, tačiau jame nurodyti remonto darbų dydžiai, teismo vertinimu, yra artimesni automobiliui padarytos žalos realiam dydžiui.
14. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė visos prašomos priteisti žalos dydžio. Ieškovas patyrė nuostolius, sumokėdamas 6689 Švedijos kronų administravimo mokestį pagal Vidaus nuostatus. Ši suma yra pagrįsta ir įrodyta, atsakovas šios sumos neginčijo, todėl ji konvertuotina į eurus ir priteistina iš atsakovo.
15. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 17 d. nutartimi Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
16. Teismas nurodė, kad nei TPVCAPDĮ, nei 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103)nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo.
17. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika šioje byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis). Kadangi Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio savo iniciatyva aiškintis užsienio teisės turinį (CK 1.12 straipsnis), tačiau faktinę aplinkybę, kad išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos atsižvelgiant į tos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, kaip ieškinio faktinį pagrindą, turi įrodyti ieškovas. Užsienio teisės turinio kaip faktinio reikalavimo pagrindo įrodinėjimas gali būti nereikalingas, jei atsakovas neginčija, kad išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, tačiau jei atsakovas ginčija šią aplinkybę, ieškovas turi teikti įrodymus dėl užsienio teisės turinio.
18. Teismas padarė išvadą, kad nepagrįsti ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog, Biurui sumokėjus 5957,37 Eur  išmoką Švedijos nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškus atgręžtinį reikalavimą atsakovui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pastarasis netenka teisės gintis nuo pareikšto reikalavimo.
19. Teismas pažymėjo, kad retrospektyvinį vertinimą atlikęs vertintojas Dainius Gatulis kaip specialistas teisme pasirašytinai davė priesaiką sakyti byloje tiesą. Jis nurodė, kad jau daugiau kaip dešimt metų dirba šį darbą, yra inžinierius-mechanikas, o išanalizavus ieškovo pateiktą atliktų remonto darbų sąmatą akivaizdžiai matyti „darbų prirašinėjimas“. Atlyginant žalą negali būti atliekama jokių pagerinimo darbų, žalos atlyginimas negali būti pasipelnymo šaltinis, remontuojant reikia atkurti tokią automobilio būklę, kokios jis buvo iki eismo įvykio.
20. Ieškovas neteisus teigdamas, kad jo pateikti įrodymai vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai ir turi didesnę įrodomąją galią. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, kad išmokos Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos, atsižvelgiant į Švedijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (CPK 178 straipsnis).  

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

21. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, taip pažeisdamas CPK 12, 13 straipsnius, 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, 178 straipsnį bei nukrypdamas nuo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Kasacinio teismo suformuluotose teisės aiškinimo taisyklėse tokio pobūdžio bylose aiškiai nustatytos ne tik įrodinėjimo naštos paskirstymo proporcijos, bet ir jo tvarka bei eiliškumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Nesant atsakovo prieštaravimų dėl pareikšto ieškinio, Biuras gali neteikti informacijos apie užsienio valstybės teisės turinį. Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl ieškinio, Biuras turi būtinybę pateikti ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančią informaciją apie užsienio valstybės teisės turinį. Po to jau atsakovas privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius kitokį užsienio teisės turinį, nei nurodė Biuras. Tuo tarpu teismas, manydamas, kad byloje proceso šalių pateiktas užsienio teisės turinys yra prieštaringas, atsižvelgdamas į rungimosi principo nuostatas, turi pasiūlyti abiem proceso šalims (o ne tik Biurui) pateikti reikalavimą bei atsikirtimus į jį pagrindžiančius papildomus įrodymus.
2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, taip pažeisdamas Europos Sąjungos (toliau – ES) materialiosios teisės normas (Direktyvą (2009/103); Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimą dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau - toliau –Komisijos sprendimas 2003/564); Vidaus nuostatus), Švedijos teisės aktus, CPK 3 straipsnio 5 dalį, 176, 185 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį bei nukrypdamas nuo Švedijoje įvykusių eismo įvykių metu padarytų žalų bylų administravimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Šiuo atveju teismo pozicija dėl nepakankamų Biuro pateiktų įrodymų gali būti vertinama tik kaip nepagrįstas įrodinėjimo ribų praplėtimas reiškiant regresinį reikalavimą, įrodinėjimo ribos negali būti platesnės nei sprendžiant žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui klausimą pagal Švedijos teisę. Vertinimas atliktas vadovaujantis ne eismo įvykio valstybėje – Švedijoje, o Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Tačiau teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015), didesnę įrodomąją galią suteikė tinkamais įrodymais nepagrįstai atsakovo gynybinei pozicijai, jog neva realus eismo įvykio metu padarytos žalos dydis yra 2771,55 Eur, o ne pateiktiems oficialiems rašytiniams įrodymams – išimtinai kompetentingo subjekto, t. y. Švedijos nacionalinio draudikų biuro, veikiančio valstybės vardu, dokumentams. Švedijos nacionalinis draudikų biuras yra vienintelis kompetentingas subjektas, kuriam yra suteiktas išimtinis mandatas aiškinti eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų nuostatas, t. y. jo pateiktas atitinkamos eismo įvykio valstybės teisės aktų nuostatų išaiškinimas turi būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas, turintis prima facie (didesnė įrodomoji galia) galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė atsakovo pateiktam tiek faktine, tiek teisine prasmėmis abejotinam vertinimui ir nepagrįstiems eksperto D. Gatulio paaiškinimams.
3. Tokio pobūdžio bylose civilinės atsakomybės sąlygų turinys yra nustatomas remiantis ne Lietuvos, o eismo įvykio šalies (šiuo atveju – Švedijos) teisės normomis ir pagal eismo įvykio šalies teisę nustatytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Kasacinis teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014), kad kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys ir jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą. Šiuo atveju Biuras pateikė visus pakankamus faktinį reikalavimo pagrindą pagrindžiančius įrodymus. Atsakovas buvo pasyvus ir savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko. Jis teikė tik nepagrįstas abejones dėl Biuro pateiktų ieškinio faktinį pagrindą pagrindžiančių įrodymų, t. y. vadovaudamasis Švedijos teisės aktais nepaneigė Švedijos nacionalinio draudikų biuro nustatytos žalos dydžio bei išmokėtos draudimo išmokos pagrįstumo.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamais klausimais nėra vienoda. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 konstatuota, kad analogiškais atvejais Biuras išmoką moka atsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies nuostatas, o atgręžtinį reikalavimą įgyvendina remdamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Tokiu būdu buvo nepagrįstai paneigtos ankstesnėje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014) suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės, t. y. kad tokiais atvejais Biuras išmoką moka pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas, o atgręžtinis reikalavimas įgyvendinamas pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas.
22. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
24. Šioje civilinėje byloje 2016 m. spalio 12 d. priimta nutartis, kuria nutarta sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015.
25. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl klausimų, kurie susiję su Vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, aiškinimu. ESTT išaiškino, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis.1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiale. Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl prejudicinio sprendimo

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo.
27. Ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:
1. Reikalavimas taikyti Vidaus nuostatus įtvirtintas ir TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir ESTT praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-116/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).
2. Ieškovas nevengė CPK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Biuras turi teikti įrodymus dėl užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinio, nesančio žalos administravimo bylos medžiagos dalimi. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį įpareigotas teismas ex officio (savo iniciatyva). Informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Vidaus nuostatų galiojimo tretiesiems asmenims (ne draudikų biurams), galimai už eismo įvykį atsakingo asmens civilinei atsakomybei taikytinos teisės ir pareigos įrodyti užsienio teisės turinį

28. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos (toliau – ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103 dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.
29. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).
30. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad eismo įvykis, dėl kurio ieškovo buvo prašoma atlyginti žalą, įvyko Švedijoje. Švedijos draudikų biuras veikia pagal žaliosios kortelės sistemą, taigi Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovui dėl nuostolių atlyginimo reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reguliuojančiais teisės aktais.
31. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).
32. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalis įtvirtina, kad nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės, taigi ši apibrėžtis patvirtina, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti. Be to, kasacinis teismas pažymėjo, kad visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 30 punktas).
33. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta kitoje ES valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos draudikų biuras, išmokėjęs išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, vertindamas šias įstatymo nuostatas, išaiškino, jog galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 31 punktas).
34. Šioje byloje atsakovas nurodė, kad eismo įvykio metu įvyko tik nežymus transporto priemonių kontaktas, o ieškovas apskaičiavo per didelę nuostolių sumą, į darbų sąmatą įtraukė visiškai su eismo įvykiu nesusijus automobilio remonto darbus bei pirktas detales. Taigi byloje nėra ginčo dėl atsakovo civilinės atsakomybės, ginčijamas tik atlygintinos žalos dydis.
35. Pagal CK 1.10 straipsnio 1 dalį, civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai.
36. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį, dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
37. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai).
38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53 punktas).
39. Kadangi ieškovo ieškinys yra grindžiamas Lietuvos teise, bylą nagrinėjančiam teismui nekyla poreikio užsienio teisės turinį aiškinti savo iniciatyva (CK 1.12 straipsnis), tačiau tai, kad išmokos Švedijos nacionaliniam draudikų biurui buvo sumokėtos atsižvelgiant į šios valstybės teisę, turi įrodyti ieškovas, nes tai yra jo ieškinio faktinis pagrindas. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, to taip pat neginčija ir ieškovas savo kasaciniame skunde, kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymas sudaro ne teisės, bet fakto klausimą, o šį, kaip minėta, turi įrodyti ieškovas.

Dėl galimai už eismo įvykį atsakingo asmens teisės į teisminę gynybą, įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo

40. Vidaus nuostatai įtvirtina, kad eismo įvykiui įvykus kitoje valstybėje narėje už visą žalos administravimo procedūrą yra atsakingas eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras, kuris neapdraustos transporto priemonės atveju apie bet kokį eismo įvykį turėtų pranešti transporto priemonės buveinės draudikų biurui (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalis). Žala gali būti administruojama tiek inicijuojant teismo procesą (ginčo būdu), tiek ir taikiai. Nei Vidaus nuostatuose, nei TPVCAPDĮ nėra nustatyta eismo įvykio vietos draudikų biuro ar Lietuvos draudikų biuro pareiga informuoti eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytoją apie eismo įvykio vietos valstybėje vykstančią žalos administravimo procedūrą. Taigi gali susiklostyti situacija, kad valdytojas nežino, kokio dydžio žalą jis eismo įvykio metu sukėlė, o apie įvykusią žalos administravimo procedūrą ir jos metu tretiesiems asmenims sumokėtas sumas sužino tik Lietuvos draudikų biurui pareiškus regresinį ieškinį.
41. Teisės aktuose nėra nustatyta pagrindo pareikštą regresinio reikalavimo teise grindžiamą ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį tenkinti nevertinant regresinio reikalavimo pagrįstumo ir taip apriboti galimai dėl eismo įvykio atsakingų asmenų teisę į teisminę gynybą. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas).
42. Tai, kad Lietuvos draudikų biuras atlygino Švedijos nacionaliniam draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą, t. y., atsakovui ginčijant atsakomybės apimtį, žalos, padarytos kaltojo asmens veiksmais, dydis nustatomas remiantis Švedijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kitais teisės aktais, tačiau kitos valstybės teisės aktų turinį turėjo nurodyti ir įrodyti ieškovas.
43. Teismai nenustatė duomenų apie tai, kad atsakovas būtų buvęs informuotas apie Švedijoje vykusius žalos nustatymo procesus ar kad būtų juose dalyvavęs. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nepagrįsti ieškovo argumentai, jog Biurui sumokėjus 5957,37 Eur išmoką Švedijos nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškus atgręžtinį reikalavimą atsakovui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, pastarasis netenka teisės gintis nuo pareikšto reikalavimo. Su tokia teismo išvada sutiktina.
44. Kasaciniu skundu ieškovas teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp bylos šalių, nes būtent atsakovas turėjo įrodyti kitokį teisės turinį, nei nurodė ieškovas, tuo tarpu atsakovas buvo pasyvus ir savarankiškai užsienio teisės turinio nuostatų nerinko. Be to, ieškovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y. nepagrįstai nevertino didesnę įrodomąją galią turinčių ieškovo pateiktų oficialių rašytinių įrodymų (Švedijos nacionalinio draudikų biuro dokumentų), o vertino tik nepagrįstus atsakovo ir eksperto Dainiaus Gatulio paaiškinimus.
45. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, tačiau kasacinio teismo yra pabrėžiama, kad šio principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013). Vadinasi, pagal CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama.
46. CPK 12 straipsnyje nustatytas rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui, t. y. žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2007; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Taigi, sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
47. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovų civilinę atsakomybę, turėjo pateikti ieškovas, tačiau nepateikė. Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymu UAB „Pajūrio autorika“ atlikto transporto priemonės „Opel Astra Combi“ 5D retrospektyvinio vertinimo metu nustatyta, kad minėtos transporto priemonės atkūrimo (remonto) sąnaudos su PVM, įvertinus keistinų dalių 19 proc. nusidėvėjimą, taikomą penkerių metų automobiliams, sudaro 2058,33 Eur. Atlikus trasologinę ekspertizę nustatyta, kad Švedijoje veikiančio automobilių serviso sudarytoje automobilio remonto sąmatoje yra darbų, nesusijusių su automobiliui padarytais sugadinimais, apgadinto automobilio vertė panaši į remonto vertę, nors automobiliui padaryti neesminiai sugadinimai. Tuo tarpu vieninteliai įrodymai, kuriuos ieškovas teikė, buvo duomenys, kad 2011 m. spalio 5 d. Švedijoje įvyko eismo įvykis; dėl minėto eismo įvykio kaltas atsakovas; ieškovas išmokėjo Švedijos nacionaliniam draudikų biurui 51 283 Švedijos kronų (5957,37 Eur) žalos atlyginimą. Teismai nustatė, kad žala, kurią atsakovas turi atlyginti ieškovui, sudaro 2771,55 Eur, įskaitant ir administravimo mokestį pagal Vidaus nuostatus.
48. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovas neteisus teigdamas, jog jo pateikti įrodymai vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią; ieškovas nepateikė įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, kad išmokos Švedijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtos, atsižvelgiant į Švedijos civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, turėjo teisinį pagrindą mažinti ieškovo prašomą priteisti sumą ir priimtą sprendimą tinkamai motyvavo, jame vadovavosi aktualiais įstatymais ir kitais teisės aktais.
49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šioje byloje įvertino ne tik atsakovo paaiškinimus bei atsikirtimus, bet analizavo ir ieškovo pateiktų oficialių dokumentų turinį, pagrįstai taikė teisingo žalos atlyginimo principą, argumentuotai nurodė, kodėl vienus įrodymus pripažino nepakankamai pagrįstais žalos dydžiui nustatyti.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepakanka įrodymų iš atsakovo priteisti visą ieškovo prašomą žalos atlyginimą. Konstatuotina, kad teismas pakankamai išsamiai ir pagrįstai motyvavo, kodėl byloje esantys įrodymai nėra pakankami visai ieškovo prašomai žalai iš atsakovo priteisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

51. Kasacinis teismas patyrė 6,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 6,15 Eur (šešis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     Janina Januškienė

Gediminas Sagatys

Vincas Verseckas