Civilinė byla Nr. 2-1986/2014

                                          Proceso Nr. 2-56-3-00731-2014-4

              Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

127.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Sanitva“ direktoriaus Š. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sanitva“ civilinėje byloje Nr. B2-2409-221/2014.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas, ar teismas pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą įmonei.

Ieškovas UAB „Sanitva“ direktorius Š. K. pareiškimu prašė iškelti restruktūrizavimo bylą atsakovui UAB „Sanitva“, restruktūrizavimo administratore paskirti A. P.. Nurodė, kad įmonė turi laikinų finansinių sunkumų, kurie susiję su apyvartinių lėšų trūkumu, nesąžininga konkurentų veikla, sutrikusiais atsiskaitymais su klientais dėl ekonominės situacijos šalyje, tačiau įmonė nėra nutraukusi ūkinės – komercinės veiklos, yra sudariusi ir vykdo ilgalaikes sutartis su užsakovais, gauna pajamas, patiria išlaidas, bendrovėje dirba 20 darbuotojų, joje yra valdymo organai. Taigi tam, kad įmonė išsaugotų bei tęstų vykdomą veiklą, atsiskaitytų su kreditoriais bei išvengtų bankroto, būtina iškelti restruktūrizavimo bylą. Taip pat nurodė, kad įmonė atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatyme (toliau tekste – ĮRĮ) nustatytas sąlygas, kad jai galėtų būti iškelta restruktūrizavimo byla ir įgyvendintos pateikiamuose restruktūrizavimo plano metmenyse numatytos priemonės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Sanitva“. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad įmonė yra faktiškai nemoki, kadangi bendrovės pradelsti įsipareigojimai (349 274 Lt) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės (449 924 Lt), be to, įmonė skolinga darbuotojams 121 377,55 Lt, todėl šiuo pagrindu atsisakė įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą (ĮRĮ 7 str. 5 d. 3 p.).

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta, kokių konkrečiai priemonių bus imtasi įmonės veiklai stabilizuoti ir atkurti. Juose nurodyta, kad įmonė, siekdama atsiskaityti su kreditoriais ir išvengti ilgalaikio nemokumo stengsis išsaugoti įmonės pagrindinę veiklą, restruktūrizavimo metu stengsis kuo geriau išnaudoti savo intelektinį ir gamybinį potencialą, taip pat, kad planuoja parduoti dalį turimų transporto priemonių. Tačiau pats ieškovas metmenyse nurodė, kad viena iš priežasčių, sąlygojusių sunkią UAB „Sanitva“ finansinę padėtį, yra dalies jos užsakovų nemokumas. Taigi, teismo vertinimu, įmonė neturi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo keliamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę – komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas bei išvengti bankroto.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Sanitva“ direktorius Š. K. prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, susijusius su bendrovės turimo turto sudėtimi, verte, turimais pradelstais įsipareigojimais kreditoriams ir jų pokyčiais, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, pažeidė rungimosi principą procese, apribojo ieškovo kaip įmonės vadovo, geriausiai žinančio faktinę įmonės padėtį ir joje įvykusius pokyčius, galimybes teikti byloje paaiškinimus bei naujus įrodymus, susijusius su įmonės veikla per laikotarpį nuo pareiškime nurodomų duomenų datos iki bylos nagrinėjimo teisme dienos, turimų įsipareigojimų kreditoriams pokyčiais, naujų sutarčių sudarymo faktais bei tolesnėmis įmonės veiklos galimybėmis.

Teismas turėjo būti aktyvus ir veikti ex officio bei savo iniciatyva rinkti įrodymus, jeigu, jo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, tačiau teismas apsiribojo tik tais rašytiniais įrodymais, kurie buvo pateikti 2013-12-31 ir 2014-06-30 duomenimis, nors skundžiama nutartis priimta 2014-09-19 ir per tą laikotarpį įmonei vykdant ūkinę – komercinę veiklą, turimų įmonės įsipareigojimų sudėtyje bei veiklos apimtyje įvyko daug pokyčių (įmonė atsiskaitė su dalimi tiekėjų, darbuotojų, VMI, VSDFV). Naujų įrodymų nesurinkimas byloje ir tikrosios įmonės būklės neatskleidimas skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną, sąlygojo netinkamą ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymą.

Nors teismo išvada, kad įmonė yra faktiškai nemoki, padaryta iš prie pareiškimo pateiktų įmonės finansinių dokumentų ir bendrovės restruktūrizavimo plano metmenų, tačiau, apelianto manymu, ji nėra pagrįsta ir teisinga, nes byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių neginčijamai būtų galima daryti teisingą išvadą apie įmonės mokumą ar nemokumą.

Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodytos konkrečios priemonės, kurių bus imtasi įmonės veiklai stabilizuoti ir atkurti, nes bendrovės restruktūrizavimo plano metmenyse buvo nurodytos pagrindinės bendrovės veiklos stabilizavimo priemonės, įvardytas veiklos rinkos dalies didinimas, veiklos rūšių, susijusių su santechnika, plėtimas (tai ir yra priemonės, kurios padės įmonei įvykdyti restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas veiklos apimtis), numatytos gauti pajamos pagrįstos vykdomomis sutartimis ir numatomomis pasirašyti sutartimis. Tuo pačiu teismas nenurodo, kokių konkrečiai įstatymo reikalaujamų priemonių nebuvo restruktūrizavimo plano metmenyse.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskirojo skundo nagrinėjimo objektas yra teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą bendrovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrindų

Restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (ĮRĮ 1 str. 2 d.). Įmonė, turinti finansinių sunkumų, – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia visumą ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). Restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė: 1) turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai (ĮRĮ 4 str.). ĮRĮ reglamentuoja ir atvejus, kada restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Teismas priima nutartį atsisakyti kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki (ĮRĮ 7 str. 5 d.). Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytų sąlygų. Kitaip tariant, įmonei gali būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą nepaisant to, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytas vieną ar kelias sąlygas (ĮRĮ 7 str. 5 d. 1 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-10-10 nutartis c. b. Nr. 2-2340/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2013-12-23 nutartis c. b.Nr. 2-2754/2013).

Pažymėtina, jog tam, kad būtų galima atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. kad įmonė yra nemoki, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, neturi ir negali išspręsti įmonės nemokumo klausimo, kadangi tai yra kito ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo faktinis pagrindas. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas, ar nereikia atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. dėl įmonės nemokumo, neturi pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip yra ir dėl to, jog teismui pripažinus, kad įmonė yra restruktūrizuotina, t. y. turi laikinų finansinių sunkumų, savaime neišnyksta įmonės bankroto galimybė. Nustačius, kad įmonės restruktūrizavimas negali būti įgyvendintas, pavyzdžiui, nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas (ĮRĮ 28 str. 1 d. 4 p.), restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta ir gali būti pradėtos įmonės bankroto procedūros (ĮRĮ 28 str. 2 d.).

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama teismo nutartimi atsisakyti iškelti atsakovui UAB „Sanitva“ restruktūrizavimo bylą, nurodo, kad teismas, išnagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, atėmė iš ieškovo galimybę teikti naujus įrodymus, susijusius su įmonės veikla, tolesnėmis perspektyvomis, o turėdamas pareigą būti aktyvus restruktūrizavimo bylose dėl jose esančio viešojo intereso, nesiėmė veiksmų pats rinkti įrodymus, kadangi, pasak apelianto, nuo duomenų įmonės restruktūrizavimo metmenyse pateikimo bei pareiškimo pateikimo dienos iki skundžiamos nutarties priėmimo įmonės finansinė padėtis pasikeitė, sumažėjo įsiskolinimai darbuotojams, bendrovė toliau vykdė komercinę veiklą, atsirado naujos veiklos perspektyvos, pakito turimų kreditorių sąrašas (sumažėjo įsiskolinimai), o tai sąlygojo įmonės turimų įsipareigojimų dydį ir jų santykį su turimu įmonės turtu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismas bylą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Sanitva“ išnagrinėjo laikydamasis materialinės bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių šį klausimą, taip pat nepažeisdamas pagrindinių civilinio proceso principų, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamos teismo nutarties nėra pagrindo. Tai, kad teismas išnagrinėjo restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą rašytinio proceso tvarka, nesudaro pagrindo sutikti su apeliantu ir pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistas rungimosi principas, t. y. kad ieškovui buvo apribota galimybė teikti byloje paaiškinimus bei naujus įrodymus, susijusius su įmonės veikla per laikotarpį nuo pareiškime naudojamų duomenų datos iki bylos nagrinėjimo teisme dienos, turimų įsipareigojimų kreditoriams pokyčiais, naujų sutarčių sudarymo faktais ir tolesnėmis įmonės veiklos galimybėmis. Šiuo atveju dėmesys atkreiptinas į tai, kad ieškovui, suinteresuotam restruktūrizavimo bylos iškėlimu jo vadovaujamai įmonei - UAB „Sanitva“, pateikiant pareiškimą teismui, teko procesinė pareiga pateikti teismui aktualius duomenis apie įmonės finansinę padėtį, turimus įsipareigojimus, tolesnes įmonės veiklos perspektyvas ir kitą reikšmingą restruktūrizavimo bylos iškėlimui informaciją, o pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, nedelsiant apie tai informuoti teismą, kadangi visų pirma ieškovas yra restruktūrizavimo bylos iškėlimo iniciatorius ir jis taip pat turi būti aktyvus siekdamas tinkamai įgyvendinti įrodinėjimo pareigą. Pažymėtina, nors tiek restruktūrizavimo, tiek bankroto bylos turi viešąjį interesą ir tai suponuoja teismui pareigą būti aktyviam sprendžiant pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, tačiau nagrinėjant tokio pobūdžio bylą taip pat yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1746/2011). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui, 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi priėmusiam pareiškimą bei 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartimi išnagrinėjus bylą, nebuvo pakankamo pagrindo abejoti pateiktų duomenų apie įmonės finansinę padėtį aktualumu, kadangi parengti įmonės restruktūrizavimo metmenys buvo grindžiami tiek 2013 m. gruodžio 31 d., tiek 2014 m. birželio 30 d. duomenimis, o rengiantis bylos nagrinėjimui ieškovas nepateikė teismui duomenų apie pasikeitusią įmonės finansinę padėtį, įsipareigojimų dydį ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas nepaneigė tos aplinkybės, kad jam buvo žinoma apie pareiškimo priėmimą ir paskirtą teismo posėdį, taip pat kad neturėjo objektyvios galimybės per šį laiko tarpą pateikti teismui naujesnius duomenis apie įmonę bei jos veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantas prie atskirojo skundo pateikė duomenis apie sudarytas sutartis, įrodinėdamas, kad įmonė tęsia veiklą ir kad turi perspektyvų, tačiau atskirajame skunde dėstomų argumentų apie pasikeitusią įmonės finansinę padėtį, sumažėjusius įsiskolinimus ir pan., nepagrindė konkrečiais įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų dėl pagrindų iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą nebuvimo.

Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas vertino tiek UAB „Sanitva“ materialinę padėtį, tiek į balansą įrašyto turto ir pradelstų skolų santykį, taip pat įvertino pateiktus restruktūrizavimo plano metmenis ir priėjo prie išvados, kad pagal tokius duomenis įmonei negali būti pradėtas restruktūrizavimo procesas. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į tai, kad įmonės balanse turtas apskaitytas jo likvidacine verte, tačiau nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nepaneigia nurodytų teismo išvadų, kadangi už pateiktų duomenų balanse teisingumą atsako įmonės vadovas ir / ar buhalterė, o šiuo atveju nėra nuginčytas šių duomenų teisingumas. Be to, prie šio pusės metų balanso nebuvo pateikta jokio aiškinamojo rašto, kuris paaiškintų būtent tokios, t. y. likvidacinės, ilgalaikio turto vertės pasirinkimą ir nurodymą šiame balanse, lyginant su ankstesnių metų balansais bei jų aiškinamaisiais raštais, kuriuose ilgalaikis turtas buvo nurodomas jo įsigijimo verte. Pažymėtina, kad net ir apskaičius ilgalaikį turtą jo įsigijimo verte, tai nepakeistų įmonės turimo turto ir pradelstų įsipareigojimų santykio.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto dėstomi argumentai apie tai, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad įmonė neturi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimo keliamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę – komercinę veiklą bei išvengti bankroto, nepaneigia teismo padarytų išvadų šiuo klausimu. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškimo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrįstumo, turi įvertinti, ar restruktūrizavimo metmenyse išsikelti tikslai, susiję su skolų sumažinimu kreditoriams, pertvarkant įmonės veiklą, iš tiesų gali būti pasiekti. Teismas taip pat turi ištirti, ar restruktūrizavimo plano metmenyse atspindėtos esminės priemonės, kuriomis įmonė siektų išsaugoti ir plėtoti savo veiklą, vykdyti skolinius įsipareigojimus bei atkurti mokumą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtent ir vertino tai, ar pagal pateiktus į bylą duomenis, nurodytas aplinkybes atsakovas galėtų pasiekti restruktūrizavimo tikslus ir nustatė, kad restruktūrizavimo procesas negali būti pradėtas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nenurodytos konkrečios priemonės, kokių bus imtasi įmonės veiklai stabilizuoti ir atkurti. Pažymėtina, kad ĮRĮ 5 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kokia informacija turi būti pateikta restruktūrizavimo plano metmenyse. ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose yra išvardytos priemonės, kurias turi nurodyti įmonės dalyviai ir valdymo organai iš pradžių restruktūrizavimo plano metmenyse bei vėliau – restruktūrizavimo plane, turint tikslą sėkmingai restruktūrizuoti įmonę (ĮRĮ 5 str. 1 d. 7 p., 12 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tik ekonomiškai pagrįstų priemonių visuma (kompleksas) ir jų įgyvendinimo realumas gali įtikinti dėl restruktūrizavimo tikslų pasiekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010). Atsižvelgiant į tai, kad šios priemonės jau turi būti pateikiamos kartu su restruktūrizavimo plano metmenimis, jos nebūtinai šioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi būti itin tikslios ir detalizuotos, tačiau jos taip pat negali būti ir paviršutiniškos bei abstrakčios. Iš šių priemonių turinio jau restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje turėtų būti galima daryti pagrįstą prielaidą, jog įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai atkurti mokumą ir plėtoti normalią ūkinę komercinę veiklą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-578/2013). Pirmosios instancijos teismas įvertino restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytas priemones, t. y. kad įmonė tęs veiklą, tenkins kreditorių reikalavimus iš grynojo pelno bei iš išieškotų iš debitorių skolų, kad planuoja parduoti dalį transporto priemonių, tačiau teismas šiuo atveju taip pat atsižvelgė į tai, kad metmenyse yra nurodyta, jog viena iš priežasčių, sąlygojusių UAB „Sanitva“ sunkią finansinę padėtį, yra dalies užsakovų nemokumas. Šis faktas nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu keliamus tikslus, yra reikšmingas, kadangi, kaip matyti iš įmonės balanso už 2013 m., 2014 m. I pusmetį (b. l. 84), didžiąją dalį įmonės turto sudaro būtent per vienerius metus gautinos sumos (410 666 Lt /
334 163 Lt), o atsižvelgiant į tai, kad dalis užsakovų nemokūs, galimybės atgauti šį turtą (išieškoti skolas) yra labai sumažėjusios arba iš viso – nebeįmanomos.

Apelianto prie atskirojo skundo pateiktas įrodymas, jog šiuo metu įmonė tęsia veiklą, sudarė naują sutartį su užsakovu UAB „Bright energy“ (b. l. 160-163) nesudaro pakankamo pagrindo paneigti teismo padarytas išvadas, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo atskirajame skunde dėstomas aplinkybes, kad 2014 m. liepos – rugpjūčio mėn. bendrovė sumokėjo 23 620 Lt darbuotojams, visas skolas VMI ir VSDFV, 154 156,25 Lt sumokėjo tiekėjams, į bylą nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs viešus SODRA duomenis 2014-11-06, nustatė, kad įmonės skola tą dieną sudarė 27 457,35 Lt, todėl ši aplinkybė nepatvirtina apelianto argumentų apie visišką atsiskaitymą su VSDFV. Iš viešų SODRA duomenų 2014-11-06 taip pat matyti, kad darbuotojų skaičius, lyginant su įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytu skaičiumi 2014-06-30 dieną (25), yra sumažėjęs iki 12. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dalinis atsiskaitymas su kreditoriais nėra lemiamas kriterijus sprendžiant, ar yra pagrindas iškelti restruktūrizavimo bylą įmonei, nes turi būti atsižvelgiama į visumą aplinkybių, leidžiančių atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Šiuo konkrečiu atveju pagal ieškovo pateiktus duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad restruktūrizavimo procesas negali būti pradėtas, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas, pasikeitus faktinei situacijai įmonėje, turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos jai iškėlimo, pateikdamas įstatymo reikalaujamus dokumentus, konkrečiai pagrįstas įmonės veiklos tęstinumo perspektyvas.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                            Danguolė Martinavičienė