Baudžiamoji byla Nr. 2K-15-489/2019

                                                             Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59197-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.6.2.1; 1.1.8.7.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei, 

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei, 

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu keturiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. 

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 2 dalimi, 49 straipsnio 3 dalimi, 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a, b papunkčiais, ši bausmė subendrinta su neatliktomis bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžiu ir 2017 m. lapkričio 3 d. baudžiamuoju įsakymu, bei šio teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu paskirta 7 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymo atidėjimas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi panaikintas ir R. U. pasiųstas atlikti minėtos bausmės, jas iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, R. U. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2016 m. gruodžio 21 iki 23 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 66 straipsniu, R. U. į bausmės laiką įskaitytas laisvės atėmimo laikas, išbūtas pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendį (kai šios bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartimi) nuo 2017 m. lapkričio 10 iki 29 d. ir nuo 2018 m. sausio 10 d. iki vasario 27 d.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, R. U. į bausmės laiką įskaitytas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. baudžiamuoju įsakymu nustatytas sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2016 m. gruodžio 26 iki 27 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 722 straipsniu, R. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 6 mėnesius nuo galutinės bausmės atlikimo ir baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo pradžios dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio apeliacinis skundas atmestas, nuteistojo R. U. – tenkintas iš dalies. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 66 straipsniu, R. U. į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas, išbūtas nuo 2015 m. balandžio 14 iki 16 d. (dvi paros), 2015 m. balandžio 30 d. (viena para), nuo 2016 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (dvi paros); vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, įskaityta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartį atlikta bausmės dalis nuo 2017 m. spalio 26 d. iki lapkričio 9 d. (penkiolika parų) ir nuo 2017 m. gruodžio 28 d. iki 2018 m. sausio 10 d. (keturiolika parų). Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       R. U. nuteistas už tai, kad 2016 m. gruodžio 20 d. apie 18.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, motinai J. U. priklausančiame bute (duomenys neskelbtini), konflikto su motina metu tyčia po vieną kartą kumščiu sudavė jai į dantų ir galvos sritis ir ne mažiau kaip penkis kartus įkando į abi rankas, taip, padarydamas J. U. abiejų rankų poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus, dešinio dilbio žaizdą, nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą ir sukėlė fizinį skausmą.

II. Kasacinio skundo argumentai

2.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Matulionis prašo pakeisti abiejų instancijų teismų sprendimus: pripažinti R. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir paskirti jam vienerių metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, nauju nuosprendžiu R. U. paskirtą laisvės atėmimo bausmę (vienerius metus keturis mėnesius) subendrinti su neatliktomis bausmėmis, paskirtomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. nuosprendžiu (kuriuo paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 7 mėnesiams), iš dalies jas sudedant, t. y. prie griežčiausios vienerių metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridedant 7 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį – 4 mėnesius, taip pat skirtiną bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu paskirta bausme – 60 parų areštu, pridedant šios bausmės dalį – 30 parų, ir galutinę bausmę R. U. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams 9 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Kitos nuosprendžio ir nutarties dalies nekeisti. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.       Abiejų instancijų teismai netinkamai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo normas – BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą, 61 straipsnio 1, 2 dalis ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017.

2.2.       Nuo 2015 m. kovo 24 d. galioja BK 60 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija, kurioje įrašytas naujas 13 punktas, nustatantis atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad yra nusikaltimo recidyvas (R. U. anksčiau buvo teistas už tyčinius nusikaltimus ir vėl padarė tyčinį nusikaltimą), šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir neatsižvelgė į ją skirdamas bausmę, todėl R. U. paskyrė per švelnią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad teismas, nustatydamas nusikaltimų recidyvą, turi teisę, bet ne pareigą šią aplinkybę pripažinti atsakomybę sunkinančia, neteisingai aiškino ir taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

2.3.       Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nusikaltimų recidyvą ir jį įvertindamas kaip vieną iš nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, rėmėsi ankstesniu teisiniu reguliavimu, kai teismai pripažindavo, kad yra nusikaltimų recidyvas. Tačiau dabar į nusikaltimų recidyvą žiūrima ne kaip į nusikalstamų veikų daugeto formą, o kaip į savarankišką baudžiamosios teisės institutą (BK 27 straipsnis). Pagal BK 27 straipsnio redakciją, galiojusią iki 2015 metų, nusikaltimų recidyvas buvo vertinamas kaip didesnio pavojaus nusikalstamos veikos padarymo forma, todėl teismui, konstatavus nusikaltimų recidyvą, kildavo pareiga taikyti BK nuostatas, susijusias su recidyvisto atsakomybės individualizavimu (BK 56 straipsnio 1 dalis). Tačiau, pasikeitus recidyvizmo kaip teisės instituto reglamentavimui, Baudžiamajame kodekse nebeliko specialiosios normos – BK 56 straipsnio 1 dalies, skirtos paprasto recidyvisto bausmės individualizavimo klausimams, o įtvirtinus recidyvizmą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įstatymo leidėjas kompleksiškai pakeitė bausmės skyrimo recidyvistui taisykles. Be to, šios specialios nuostatos panaikinimas, viena vertus, reiškia, kad teismas, skirdamas recidyvistui ne laisvės atėmimo bausmę, nebeprivalo atskirai pateikti tokio sprendimo motyvų, kita vertus, konstatuotas nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas, išsprendus atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nurodytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nustatymo ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą. Taigi minėtų nuostatų kaita nereiškia, kad recidyvisto atsakomybės individualizavimas tapo nebeaktualus, o asmens pripažinimas recidyvistu ir jo įtaka bausmės skyrimui laisvai interpretuojama, priešingai – tai rodo, kad recidyvisto samprata ir bausmės skyrimo recidyvistui tvarka BK išliko, tačiau pakito recidyvo pasekmės, parenkant bausmės rūšį.

2.4.       Abiejų instancijų teismai, nustatę, kad nuteistasis R. U. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė kaip recidyvistas, šią aplinkybę turėjo pripažinti jo atsakomybę sunkinančia (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau to nepadarė.

2.5.       Teismai pateikė prieštaringus motyvus dėl byloje nustatytų nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, t. y., pripažindami R. U. recidyvistu, nurodo, jog nustatyta tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tačiau, pasitelkus loginį ir gramatinį įstatymo aiškinimą, akivaizdu, kad BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 60 ir 61 straipsnių nuostatų formuluotės – „teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes“, „teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia“ – reiškia, kad teismas yra įpareigotas įvertinti ir atsižvelgti į visas kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Be to, sistemiškai vertinant baudžiamajame įstatyme įtvirtintas bausmės skyrimo nuostatas, nekyla abejonių, kad įstatymo leidėjas, formuluodamas bausmių skyrimo nuostatas, siekė nustatyti protingą pusiausvyrą tarp imperatyvių įstatymo normų ir teisėjo laisvės, todėl normose, kuriose atsispindi teismo laisvės (nuožiūros) galimybė, aptinkamos formuluotės: teismas „gali nepripažinti“, „paprastai skiriama“, teismas „gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę“ ir t. t. Ir priešingai – tam tikrose nuostatose (įskaitant BK 60, 61 straipsnių nuostatas) atsispindi tam tikrų nuostatų imperatyvus pobūdis. Taip įstatymų leidėjas sukūrė pusiausvyrą tarp imperatyvių įstatymo normų ir teismo laisvės paskirti teisingą bausmę. Todėl nekvestionuojama teismo teisė parinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės rūšį ir nustatyti jos dydį, tačiau tam, kad būtų galima parinkti teisingą bei individualizuotą bausmę, teismai privalo nustatyti ir įvertinti įstatymo leidėjo imperatyviai įvardytas aplinkybes, galinčias turėti įtakos bausmės skyrimui.

2.6.       Atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas, skirtingai nuo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra baigtinis, todėl teismas negali pripažinti atsakomybę sunkinančiomis tokių aplinkybių, kurios nėra konkrečiai išvardytos BK 60 straipsnyje, taip pat negali siaurinti šių aplinkybių rato. Įstatymų leidėjas BK 60 straipsnyje aiškiai įtvirtino, kokiais atvejais ir kokias aplinkybes teismas gali nepripažinti atsakomybę sunkinančiomis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai, 2 dalis), kitų išimčių įstatyme nenustatyta.

2.7.       BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos įpareigoja teismą, parenkant skiriamos bausmės rūšį ir dydį, įvertinti atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Tačiau teismai nesilaikė įstatymo reikalavimų ir, individualizuodami nuteistajam skiriamą bausmę, nesirėmė faktiškai nustatytomis ir teisiškai reikšmingomis nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis. Teisės aspektu ginčyti recidyvą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę nepagrįsta. Tikėtina, kad teismai nevienodai suvokė, kada galima nepripažinti ankstesnio nusikaltimo padarymo (priklausomai nuo to nusikaltimo pobūdžio) kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe, t. y. galbūt kvestionavo faktinį recidyvo kaip sunkinančios aplinkybės laikymo pagrindą. Tačiau net ir tokiu atveju teismai, spręsdami šį klausimą, privalėjo atsižvelgti į nuteistojo ankstesnių nusikaltimų pobūdį, jų tapatumą ir kaltės formą juos darant (visi nusikaltimai tyčiniai). Teismų sprendimuose nurodoma, kad R. U. teistas septynis kartus, iš jų du kartus už smurto panaudojimą artimoje aplinkoje, todėl akivaizdu, kad aptariamu atveju recidyvas yra įstatymu pagrįstas pagrindas parinkti griežtesnę bausmę.

2.8.       Teismai nesilaikė BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo skiriant bausmę atsižvelgti ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę. Vertinant hipotetiškai, tuo atveju, kai nustatyta nuteistojo atsakomybę ir lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, įstatymas nenustato tokių aplinkybių lyginamojo reikšmingumo. Toks skirtingų rūšių aplinkybių palyginimas, nustatymas, kurios rūšies aplinkybės turi didesnę reikšmę, yra paliekamas teismo nuožiūrai. Tačiau, įvertinus BK 61 straipsnio 1 dalies normos gramatinę konstrukciją (dalelytę „tik“), tampa aišku, kad teismas, byloje nustatęs tik atsakomybę sunkinančias aplinkybes, skiria griežtesnę bausmę. Nuteistojo R. U. atsakomybę sunkina ne viena, o dvi aplinkybės (nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio ir recidyvas), tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir pateikė prieštaringus bausmės skyrimo motyvus. Teismas nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat į tai, kad jis trečią kartą teisiamas už tapatų nusikaltimą, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, todėl jam skirtina mažesnė nei vidutinė sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė. Teismas, teisingai nurodęs bausmių skyrimo pagrindus ir motyvus, padarė šiems motyvams priešingą išvadą ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį (artimą minimumui), t. y. 4 mėnesius.

2.9.       Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų neištaisė. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo parinktos bausmės rūšies ir dydžio, apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringus motyvus, t. y. pripažinęs, kad anksčiau nuteistajam skirtos per švelnios bausmės nepateisino savo tikslų, pritarė pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės dydžiui. Tačiau, konstatuojant faktą, kad nustatytos aplinkybės asmens atsakomybę tik sunkina, neturi reikšmės už ankstesnius nusikaltimus paskirtų bausmių rūšys ar dydžiai. Be to, įstatymas nenurodo, kad aplinkybės, į kurias privaloma atsižvelgti skiriant bausmę, lemtų tik jos rūšies, bet ne dydžio parinkimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro A. Matulionio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto ir 61 straipsnio taikymo

3.       Prokuroras kasaciniame skunde teisingai nurodo, kad abiejų instancijų teismai, nepripažindami R. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad veiką padarė būdamas recidyvistas, netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktą ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. 

4.        Įstatymų leidėjas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 papildė BK 60 straipsnio 1 dalį nauju 13 punktu, kuriame atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką padarė recidyvistas. 2017 m. liepos 31 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ši nuostata BK įtvirtinta kompleksiškai keičiant bausmės skyrimo recidyvistui taisykles, todėl ją aiškinant, be kita ko, aktualu ir tai, kad minėtais 2015 metų BK pakeitimais atsisakyta BK 56 straipsnio 1 dalies, nurodžiusios, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Šios specialios nuostatos panaikinimas, viena vertus, reiškia, kad teismas, skirdamas recidyvistui ne laisvės atėmimo bausmę, nebeprivalo atskirai pateikti tokio sprendimo motyvų, kita vertus, konstatuotas nusikaltimų recidyvas turi būti tinkamai įvertintas išsprendus sunkinančios aplinkybės nustatymo (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir jos įtakos bausmės skyrimui klausimą.

5.       Šio aktualaus nagrinėjamai bylai išaiškinimo pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepaisė, nes, kad ir konstatavo nusikaltimų recidyvą, šios aplinkybės nepripažino R. U. atsakomybę sunkinančia, apskritai BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo galimybės niekaip neargumentavo. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal prokuroro paduotą apeliacinį skundą, šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė. Atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą šis teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra nusikaltimų recidyvas, nes R. U., būdamas du kartus teistas už smurto panaudojimą artimoje aplinkoje, nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, tačiau nepagrįstai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikaltimų recidyvą, turi teisę, bet ne pareigą šią aplinkybę pripažinti atsakomybę sunkinančia. Teisėjų kolegija, pritardama kasacinio skundo motyvams, sprendžia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja BK 60 straipsnio nuostatoms. Įstatymų leidėjas BK 60 straipsnyje nustatė išsamų baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašą ir jame aiškiai įtvirtino, kokiais atvejais, kurios aplinkybės teismo gali būti nepripažintos atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai, 2 dalis). Kitų išimčių, leidžiančių nepripažinti BK 60 straipsnyje nurodytų aplinkybių sunkinančiomis, baudžiamajame įstatyme nėra.

6.       Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 26 d. baudžiamuoju įsakymu ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 8 d. baudžiamuoju įsakymu R. U. buvo nuteistas už tyčinius nusikaltimus, nurodytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, abiem atvejais jam buvo paskirtos laisvės apribojimo bausmės (atitinkamai 6 mėnesiams ir vieneriems metams). Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartimi šios bausmės subendrintos ir paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams 2 mėnesiams. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžiu R. U. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas už 2016 m. gruodžio 20 d. padarytą tyčinę nusikalstamą veiką, paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Taigi šį naują tyčinį nusikaltimą R. U. padarė, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą įstatymų nustatyta tvarka teistumą.

7.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis R. U. nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė kaip recidyvistas ir tai pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Abiejų instancijų teismai, netaikę nuteistajam R. U. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto, netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šioje byloje priimti nuosprendis ir nutartis keičiami.

8.       Tačiau, priešingai negu nurodo kasatorius, minėtos aplinkybės pripažinimas atsakomybę sunkinančia nagrinėjamu atveju nėra pagrindas R. U. griežtinti bausmę.

9.       BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, įtvirtinančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Todėl į byloje nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė recidyvistas – turi būti atsižvelgiama ją vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmei keliamų tikslų kontekste (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017).

10.       Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad nustatydami bausmės dydį teismai pažeidė BK 61 straipsnio nuostatas.

11.       Skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į visas BK nustatytas bausmių skyrimo taisykles. BK 61 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas atsižvelgti į sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių santykį bei šio straipsnio 2 dalyje esantis reikalavimas atsižvelgti į laisvės atėmimo bausmės vidurkio skaičiavimo taisyklę yra tik kelios iš jų. Visos BK bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje byloje, yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, taip pat jų visumą. Teisinga bausmė paskiriama nebūtinai pirmiausia kreipiant dėmesį į aritmetinį sankcijoje nurodytų bausmių vidurkį, o kruopščiai vertinant nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį. Atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, būtina vertinti ne tik kiekvieną iš jų, bet ir jų visumą. Nagrinėjamoje byloje, be pirmiau šioje nutartyje minėtos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, teismai atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas R. U. laisvės atėmimo bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, išdėstė tokios bausmės individualizavimo motyvus.

12. Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas, netaikydami BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jų sprendimai keistini, negriežtinant R. U. paskirtos ir, beje, 2018 m. lapkričio 16 d. jau atliktos laisvės atėmimo bausmės. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutartį.

Vadovaujantis BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktu, pripažinti R. U. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimą, nurodytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė recidyvistas.

Kitas Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 27 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 29 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai                                                                        Pranas Kuconis

                                                                                Artūras Ridikas

                                                                                Tomas Šeškauskas