Administracinė byla Nr. A662-1301/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02629-2013-8

                                          Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (t. I, b. l. 56–79) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus aps. VPK) 2013 m. birželio 7 d. protokolinį sprendimą Nr. 10-32-IL-1150 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą į pareiškėjos turimą tarnybos stažą įskaityti laikotarpius nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. spalio 1 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d. (toliau – ir Laikotarpiai).

Nurodė, kad Sprendimu į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo nepagrįstai neįskaičiuoti Laikotarpiai. Pareiškėjos nuomone, jos 1995 m. sausio 1 d. – l996 m. spalio 1 d. laikotarpiu eitos pareigos atitiko visus nuo 1995 m. sausio 1 d. iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) įsigaliojimo (1999 m. liepos 30 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo (toliau – ir Valdininkų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies valstybės tarnautojui nustatytus kriterijus, t. y. darbo užmokestis nuo 1993 m. sausio 21 d. buvo mokamas iš valstybės biudžeto, be to, pareiškėja ėjo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. VPK) Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio inspektorės (specialistės) pareigas, o nuo 1996 m. liepos 25 d. to paties skyriaus ir poskyrio inspektorės pareigas. Pažymėjo, kad šios pareigos buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) patvirtintą Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos B lygio valdininkų pareigybių sąrašą, tačiau šis sąrašas buvo patvirtintas tik 1995 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 1080, nors Valdininkų įstatymas galiojo jau nuo 1995 m. gegužės 1 d. Be to, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1996 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 273 buvo nustatyta visas Vidaus reikalų sistemos civilines pareigybes priskirti B lygio valdininkų kategorijai, o į šiuo įsakymu patvirtintą pareigybių sąrašą taip pat buvo įtraukta inspektoriaus pareigybė.

Pažymėjo, kad pagal Valdininkų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį valdininkų stažas skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 d. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Vilniaus m. VPK vyriausiojo komisaro 1996 m. spalio 1 d. įsakyme Nr. 60 t/e „Dėl tarnybos eigos“ buvo nurodyta, jog pareiškėjos darbo stažas 1996 m. spalio 1 d. yra 3 metai 8 mėnesiai ir 10 dienų. Pareiškėja rėmėsi pirmosios redakcijos VTĮ nuostatomis ir nurodė, kad nuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. (per 5 darbo dienas nuo 1999 m. liepos 30 d., kuomet įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymas) ji turėjo būti pripažinta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautoja, o vėliau, per 6 mėn. nuo VTĮ įsigaliojimo (t. y. iki 2000 m. sausio 31 d.), turėjo būti parengtas jos pareigybės aprašymas ir nuspręsta, ar jos vykdomos funkcijos laikytinos viešojo administravimo veikla ir dėl to jai toliau paliekamas viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojos statusas, ar šis statusas turi būti panaikintas, pripažįstant pareiškėją paslaugų valstybės tarnautoja. Taigi pareiškėjai turėjo būti skaičiuojamas ir tarnybos stažas, į jį įskaitant visus darbo valstybės tarnyboje laikotarpius, tarp jų ir buvusius iki VTĮ bei Valdininkų įstatymo įsigaliojimo.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog nuo 2001 m. vasario 1 d. ji buvo paskirta karjeros valstybės tarnautoja, nors jos vykdytos funkcijos iš esmės nekito, todėl, jos manymu, analogiškai į jos turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą turėjo būti įskaitytas ir laikas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d., kuomet ji vykdė viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigybei analogiškas funkcijas. Paaiškino, kad 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymu VTĮ išdėsčius nauja redakcija, buvo iš esmės pakeista tarnybos stažo skaičiavimo tvarka, pagal kurią į tarnybos stažą pradėta įskaityti tik laikotarpius, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų ir A ir / arba B paslaugų valstybės tarnautojo pareigas, bet neįskaitant laikotarpių, einant C ir / arba D lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigas. Tokiu būdu pagal Valdininkų įstatymą ir pagal originalią VTĮ redakciją pareiškėjai skaičiuotas tarnybos stažas buvo perskaičiuotas, į jį įskaitant tik laikotarpį nuo 1996 m. spalio 1 d., kuomet pareiškėja buvo oficialiai paskirta į valdininkės pareigas, iki 2000 m. birželio 23 d., bet nebeįskaitant iki 1996 m. spalio 1 d. buvusio laikotarpio ir taip pat laikotarpio nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d. Pareiškėjos nuomone, toks jos tarnybos stažo skaičiavimo tvarkos pakeitimas neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Pabrėžė, jog jau buvo įgijusi teisėtą lūkestį, kad jos jau įgyta teisė bus užtikrinama visam tarnybos laikotarpiui, tačiau 2000 m. rugpjūčio 29 d. VTĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu šis jos teisėtas lūkestis buvo pažeistas. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) yra ne kartą konstatavęs, jog valstybės tarnautojai, kurie pagal VTĮ įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, tokiu tarnybos stažo skaičiavimo pakeitimu, buvo pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas.

Pareiškėja prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti atitinkamas VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių nuostatas bei jų neprieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams

Atsakovas Vilniaus aps. VPK atsiliepime į skundą (t. I, b. l. 136–37) prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus aps. VPK Tarnybos stažo nustatymo komisija vadovavosi 2012 m. liepos 3 d. Konstitucinio Teismo priimtu nutarimu, VTĮ 42 str. 1 d., Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Nr. 1168 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos nuostatomis (galiojusiomis iki 2002 m. liepos 1 d.), Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo tvarkos nuostatomis ir Valstybės tarnybos departamento 2012 m. rugsėjo 27 d. raštu Nr. 27D-2277 „Dėl tarnybos stažo Lietuvos valstybei perskaičiavimo“. Pažymėjo, kad pagal teisinį reglamentavimą buvo nuspręsta neįskaityti Laikotarpių į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kai pareiškėja dirbo Vilniaus m. VPK 6 PK Pasų poskyrio pasininke (tarnautoja), vėliau inspektore (specialiste), nes aptariamu laikotarpiu šioms pareigybėms buvo būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas, taip pat minėtos pareigybės nebuvo priskirtos valdininkų A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, t. y. pareiškėja atliko ūkines-technines funkcijas arba šių funkcijų dalį. Apie pareiškėjos nurodytais laikotarpiais vykdytas konkrečias funkcijas jos asmens byloje duomenų nėra, nepavyko surasti ir šias pareigas vykdžiusių darbuotojų pareiginių instrukcijų, o pareigybių aprašymai Vilniaus aps. VPK buvo pradėti tvirtinti tik 2001 m. II pusmetį.

Teigė, iš prie atsiliepimų pridedamų įsakymų dėl pareigybių steigimo / naikinimo ir tarnybos eigos įsakymų, aiškiai matyti, kad buvo diferencijuojami valdininkai (tarp jų ir statutiniai pareigūnai) ir laisva samda priimami dirbti darbuotojai. Pabrėžė, kad Konstitucijoje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, tačiau darbui valstybės tarnyboje keliami ypatingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją nuo laisvos samdos pagrindais dirbančio darbuotojo skiria ne tik išsilavinimo cenzas užimti pareigas, bet ir teisė priimti sprendimus, o taip pat atsakomybė (kompetencija). Pažymėjo, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 6.2 punkte nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Taigi iki 1999 m. liepos 30 d. (iki VTĮ įsigaliojimo) priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms būtinos dvi sąlygos: eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir  savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų ir toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika bei dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjos D. B. tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja Vilniaus m. VPK 1993 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 7 t/e nuo 1993 m. sausio 21 d. buvo paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio pasininke. Vilniaus m. VPK 1994 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 11 t/e pareiškėja nuo 1994 m. kovo 1 d. buvo paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (specialiste). Pareiškėjai pateikus Vilniaus m. VPK vyriausiajam komisarui prašymą pervesti iš inspektorės specialistės pareigų į inspektorės valdininkės pareigas, nuo 1996 m. spalio 1 d. pareiškėja paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (valdininke). 1999 m. gegužės 1 d. su pareiškėja sudaryta darbo sutartis. 2000 m. birželio 13 d. Policijos departamento generalinio komisaro įsakymu Nr. 208 buvo patvirtinti šalies policijos komisariatų etatų pakeitimų sąrašai, kuriais Vilniaus m. VPK 6-ojo PK Pasų poskyryje buvo panaikinta 17 inspektoriaus (valdininko) pareigybių ir įsteigta 17 inspektoriaus (specialisto) pareigybių. Nuo 2000 m. birželio 23 d. pareiškėja paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (specialiste), paliekant tą patį koeficientą atlyginimui apskaičiuoti, atleidus iš to paties komisariato ir poskyrio inspektorės (valdininkės) pareigų. Byloje esančiame 1996 m. spalio 3 d. valdininko atestavimo lape nurodyta, kad pareiškėjos išsilavinimas – vidurinis, pareiškėja į pareigas paskirta 1993 m. sausio 21 d., darbo stažas (B lygio valdininko pareigose) 1996 m. spalio 1 d. sudaro 3 metus 8 mėnesius ir 10 dienų. Prie pareiškėjos charakteristikos pažymėta, kad pareiškėja D. B. priima piliečių prašymus dėl anketinių duomenų atstatymo, išduoda piliečiams pažymas apie Lietuvos Respublikos pilietybę, pažymi prašymuose, pasižadėjimuose apie Lietuvos Respublikos pilietybės neteikimą. 2013 m. sausio 14 d. išvadoje dėl pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažo apskaičiuota, kad 2012 m. liepos 5 d. D. B. stažas Lietuvos valstybei buvo 13 metų 7 mėnesiai ir 22 dienos. Į pareiškėjos stažą nebuvo įskaičiuoti Laikotarpiai.

Pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl stažo perskaičiavo, tačiau Vilniaus aps. VPK Tarnybos stažo nustatymo komisija 2013 m. birželio 7 d. protokoliniu sprendimu Nr. 10-32-IL-1150 nusprendė pareiškėjos prašymo netenkinti, motyvuodama tuo, kad Vilniaus m. VPK 6 PK Pasų poskyrio pasininko (tarnautojo), vėliau inspektoriaus (specialisto) pareigybėms buvo būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas, taip pat minėtos pareigybės nebuvo priskirtos valdininkų A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms. Apie minėtą protokolinį sprendimą pareiškėja buvo informuota 2013 m. birželio 13 d. Vilniaus aps. VPK raštu Nr. 10-S-9451.

Teismas nurodė, kad VTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal šį įstatymą tarnybos stažą sudaro Lietuvos valstybei ištarnautų nuo 1990 m. kovo 11 d. einant valstybės tarnautojo pareigas metų skaičius bei kad tarnybos stažas skaičiuojamas nuo valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžios arba nuo paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka dienos. Taigi iš minėtos normos spręstina, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo pradžia gali būti nustatoma dviem alternatyviais VTĮ 42 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Pirmasis iš jų siejamas su valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžia. Antrasis – su paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka diena.

Detaliau stažo skaičiavimo tvarka aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintose Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės).

Teismas nurodė, kad laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d., kurio atsakovas neįskaičiavo į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei, pareiškėja dirbo Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio pasininke (nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1994 m. kovo 1 d.) bei Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (specialiste) (nuo 1994 m. kovo 1 d. iki 1996 m. spalio 1 d.). Vilniaus aps. VPK pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei pradeda skaičiuoti tik nuo 1996 m. spalio 1 d., kada pareiškėja D. B. Vilniaus m. VPK įsakymu Nr. 60 t/e buvo paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (valdininke). Pagal Taisyklių 6.2 punktą (iki VTĮ įsigaliojimo) A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjos pareigas užimančiam asmeniui nebuvo keliamas aukštojo arba aukštesniojo išsilavinimo reikalavimas. Pareiškėja šios aplinkybės neginčijo. Teismas sprendė, kad nors pareiškėja minėtu laikotarpiu dirbo institucijoje išlaikomoje iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, tačiau atsižvelgiant į tuo metu pareiškėjos pareigybei keliamus išsilavinimo reikalavimus, vadovaujantis Taisyklių 6.2 punkto nuostatomis, minėtu laikotarpiu pareiškėjos eitos pareigos nepriskirtinos A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, todėl minėtas laikotarpis negali būti įskaičiuotas ir į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei.

Pažymėjo, jog 2000 m. birželio 13 d. Policijos departamento generalinio komisaro įsakymu Vilniaus m. VPK 6-ojo PK Pasų poskyryje buvo panaikinta 17 inspektoriaus (valdininko) pareigybių ir įsteigta 17 inspektoriaus (specialisto) pareigybių, todėl konstatuota, kad minėtu įsakymu buvo nuspręsta, kad Pasų poskyrio inspektoriaus pareigos nebepriskiriamos valdininkų (valstybės tarnautojų) pareigoms. Pareiškėjos sutikimu, nuo 2000 m. birželio 23 d. ji buvo paskirta Vilniaus m. 6 PK Pasų poskyrio inspektore (specialiste). Valstybės tarnautojos statutas jai sugrąžintas 2001 m. vasario 1 d., pakeitus pareiškėjos darbo sutartį.

Teismo vertinimu, nors pareiškėjos atliekamos funkcijos laikotarpiu 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d., buvo nepakitusios, tačiau, atsižvelgus į tai, kad Policijos departamento generalinio komisaro įsakymu Nr. 208 pareiškėjos pareigybė nebebuvo priskiriama prie valstybės tarnautojo pareigų, todėl stažas už šį laikotarpį taip pat pagrįstai neįskaičiuotas į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei.

Pareiškėja prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti atitinkamų VTĮ ir Taisyklių nuostatų konstitucingumą. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tačiau šiuo atveju teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjos nurodomų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą buvo atmestas.

III.

Pareiškėja D. B. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 67-87) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir tenkinti visus pareiškėjos prašymus.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, netinkamai interpretavo byloje esančius dokumentus bei netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, ignoravo pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus ir dėl to buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas. Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui bei remiasi LVAT praktika, Konstitucinio Teismo jurisprudencija.

Apeliantė akcentuoja tai, kad pasisakydamas dėl laikotarpio nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog minėtu laikotarpiu ji dirbo institucijose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos biudžeto. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad tuo metu mano pareigoms nebuvo keliamas reikalavimas turėti aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, nusprendė, jog vadovaujantis Taisyklių 6.2 punktu, jos eitos pareigos nepriskiriamos A ir B paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, tad minėtas laikotarpis neįskaičiuojamas į turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Teismas, anot apeliantės, neįvertino darbo turinio, pareigybės įvardinimo (pavadinimo), o atsižvelgė tik į keltus išsilavinimo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai nenagrinėjo ginčijamu laikotarpiu galiojusio teisinio reguliavimo bei pagal minėtą reguliavimą apeliantės turėto teisinio statuso kaitos. Papildomai apeliantė nurodo, jog ji savo skundą iš esmės grindžia tuo, jog ginčijamu laikotarpiu (nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d.) ji buvo įgijusi teisę į tarnybos stažą ir su juo susijusias išmokas, tačiau keičiantis teisiniam reguliavimui jos įgytos teisės buvo panaikintos. Tokiu būdu buvo pažeisti teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principai.

Pabrėžia, jog teismas taip pat nesivadovavo LVAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1182/2009 pateiktu VTĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo pradžios nustatymą, išaiškinimu. Tad buvo pažeista Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga žemesnės instancijos teismams priimant sprendimus vadovautis analogiško pobūdžio bylose suformuota aukštesnės instancijos teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo materialinės teisės normos aiškinimo bei taikymo, o minėta norma išaiškinta netinkamai. Taip pat nebuvo vadovaujamasi teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais.

Nurodo, kad kaip ir buvo minėjusi pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, įsigaliojus VTĮ, ji turėjo būti automatiškai pripažinta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautoja, o per 6 mėnesius nuo VTĮ įsigaliojimo (iki 2000 m. sausio 31 d. ) turėjo būti priimtas sprendimas dėl jos pareigybės priskyrimo viešojo administravimo arba paslaugų valstybės tarnautojo pareigybei.

Teigia, kad laikotarpis nuo 1996 m. spalio 1 d. iki 2000 m. birželio 23 d. yra įskaitytas į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą, todėl konstatuotina, jog šiuo laikotarpiu ji buvo laikoma valstybės tarnautoja. Kadangi stažo skaičiavimo tvarka buvo pakeista tik priėmus 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymą Nr. VIII-1903, kuriuo buvo padaryti atitinkami VTĮ pakeitimai, mano, jog analogiška tvarka stažas jai turėjo būti skaičiuojamas ne tik iki 2000 m. birželio 23 d., bet taip pat ir iki 2000 m. rugsėjo 7 d. Tai, kad buvo priimtas Policijos generalinio komisaro įsakymas dėl valdininko statuso panaikinimo, apeliantės nuomone, nesudaro teisėto pagrindo nutraukti jos stažo skaičiavimą, kadangi ji toliau atliko valdininko pareigoms identiškas funkcijas bei toliau užėmė pareigas valstybės tarnyboje. Apeliantė akcentuoja, jog tai, kad nėra išlikusių įrodymų, patvirtinančių jos pareigybės statusą, negali būti pakankamu įrodymu konstatuojant, jog jos pareigybė neatitiko viešojo administravimo valstybės tarnautojo kriterijų. Visi iškylantys neaiškumai, anot apeliantės, turėtų būti vertinami ir aiškinami jos naudai.

Pažymi, kad dėl nežinomų priežasčių jos tarnybos laikotarpis nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d. į tarnybos stažą nėra įskaitomas. Nuo 2001 m. vasario 1 d. ji buvo karjeros valstybės tarnautoja, nors vykdytos funkcijos (lyginant su vykdytomis nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d.) iš esmės nekito. Mano, jog analogiškai į jos turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą turėjo būti įskaitytas ir laikas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d., kuomet jį vykdė viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigybei analogiškas funkcijas. LVAT 2009 m. gruodžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1182/2009 nusprendė, kad į pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitytinas laikotarpis po Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo, nors formaliai ji nebuvo paskirta į valstybės tarnautojos pareigas, o dirbo pagal darbo sutartį.

Apeliantė teigia, jog siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atitinkamų VTĮ ir jį įgyvendinančių Taisyklių nuostatų atitikties Konstitucijai įvertinimo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 91-93) prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime išdėsto motyvus, jog pirmosios instancijos teismas objektyviai ištyręs visas bylos aplinkybes priėmė motyvuotą, aiškų, objektyvų sprendimą.

Dėl apeliantės prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti ar atitinka Konstituciją VTĮ 33 straipsnio 2 ir 3 dalys (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, Žin., 2000, Nr. 75-2270) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktai (Žin., 2002, Nr. 60-2471) atskirai nepasisako, palieka šį klausimą spręsti teismo nuožiūra, tačiau pažymi, kad pirmos instancijos teismui dėl pareiškėjos nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai abejonių nekilo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl valstybės tarnybos stažo skaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo. 

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Visumoje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog sprendimas iš esmės grindžiamas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir atsakovo atsiliepimo argumentais. Pažymėtina, jog pareiškėjos prašyme išsamiai išdėstyti motyvai, kodėl ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas (prašymo ir patikslinto prašymo apimtis 24 puslapiai), tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina D. B. skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo dokumentuose pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste ypatingai svarbu išsiaiškinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspektus, susijusius su valstybės tarnautojo statusu ir valstybės tarnybos stažo skaičiavimu. Tik atlikus išsamią ginčijamais laikotarpiais galiojusio valstybės tarnybos santykių teisinio reguliavimo analizę įmanomas visapusiškas ginčo išnagrinėjimas. Šiuo atveju faktinių bylos aplinkybių išdėstymas ir tik kai kurių ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatų nurodymas ir atsakovo pozicijos atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui.

Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat svarstytina, ar nėra tikslinga išsireikalauti iš atsakovo D. B. asmens (tarnybos) bylą.

Vienu iš pagrindiniu teisės normų taikymo veiklos subjektu yra teisminės valdžios institucijos. Todėl teismas kaip svarbiausias teisės normų taikymo veiklos subjektas, nagrinėdamas konkrečią bylą, t. y. vykdydamas teisingumą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų užtikrintas teisės aktais nustatytų asmenų subjektinių teisių įgyvendinimas bei priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, o ne pasirinkti lengviausią būdą – perrašyti bylos faktines aplinkybes ir atsiliepimo į skundą motyvus, visiškai nesigilinant į ginčo teisinio reguliavimo aspektus bei ginčo išsprendimui taikytinų teisės normų ypatumus. Būtent teismui tenka pareiga atlikti faktinės situacijos juridinę kvalifikaciją, kurios metu parenkama ir analizuojama/aiškinama konkrečiu atveju taikytina teisės norma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai neatliko teisinio reguliavimo analizės, o vadovavosi pagrinde atsakovo atsiliepimo į skundą argumentais. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.