Civilinė byla Nr. 3K-3-470/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 114.8.2; 116.4; 116.10.1;
116.10.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus
Laužiko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį
skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. balandžio 7 d. nutarties peržiūrėjimo pagal ieškovo A.
M. prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo civilinėje byloje Nr.
2-584-568/2005 pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei Ž. M. dėl santuokos nutraukimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje
kilusio klausimo esmė yra tai, kokia tvarka turi būti sprendžiamas teismo
sprendimo dėl santuokos nutraukimo trūkumo pašalinimas. Šio ginčo atveju
teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatė, kad dėl santuokos iširimo
kalta yra atsakovė, bet rezoliucinėje dalyje konstatavo, jog nusprendžia
nutraukti šalių santuoką, bet nenurodė, dėl kieno kaltės.
Ieškovas
prašė teismo: 1) atnaujinti praleistą terminą pareiškimui dėl papildomo
sprendimo ištuokos byloje paduoti; 2) priimti papildomą sprendimą, nurodant,
kad šalių santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės. Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimu
nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoką, rezoliucinėje sprendimo dalyje
nenurodė, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka nutraukiama, bet
motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės. Ieškovas
kreipėsi į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo ir termino tokiam prašymui
paduoti atnaujinimo. Svarbia termino praleidimo priežastimi ieškovas nurodė
aplinkybę, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. vasario 24 d. nutartyje
išaiškino, jog atsakovės kaltės nurodymo klausimas Kauno miesto apylinkės
teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje turėjo būti
sprendžiamas paduodant prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo. Iki Kauno
apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. nutarties priėmimo ieškovas buvo
kreipęsis į teismą dėl aiškios rašymo apsirikimo klaidos ištaisymo. Pirmosios
instancijos teismas šį prašymą patenkino, bet apeliacinės instancijos teismas jį
atmetė, nurodydamas ieškovui, kad šis turėjo kreiptis ne dėl rašymo apsirikimo
ištaisymo, bet dėl papildomo sprendimo priėmimo. Kitoje civilinėje byloje Nr.
2-463-451/2010 ieškovas 2008 m. birželio 9 d. pareiškė ieškinį atsakovei dėl
neturtinės žalos atlyginimo, nutraukus santuoką dėl atsakovės kaltės (CK 3.72
straipsnio 2 dalis). Nurodytoje byloje Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m.
rugsėjo 30 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą, remdamasi tuo, kad Kauno
miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimo dėl santuokos
nutraukimo rezoliucinėje dalyje nenurodė, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka
nutraukta.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Kauno miesto
apylinkės teismas 2010 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškimą dėl papildomo
sprendimo priėmimo atmetė, atsisakė atnaujinti terminą šiam pareiškimui
paduoti, paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, kad pareiškimas dėl
papildomo sprendimo priėmimo paduotas praleidus CPK nustatytą dvidešimties
dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos terminą (CPK 277 straipsnio 2
dalis), o ieškovas nepateikė svarių argumentų, dėl ko praleido šį procesinį
terminą.
Kauno apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi
atmetė ieškovo atskirąjį skundą apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės
teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės
instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir
argumentais. Papildomai Kauno apygardos teismas nurodė, kad apie priimtą teismo
sprendimą ieškovas žinojo gana seniai ir nenurodė jokių kitų objektyvių
priežasčių, nepriklausiusių nuo ieškovo valios bei trukdžiusių ieškovui nuo
teismo sprendimo priėmimo dienos pateikti prašymą dėl papildomo sprendimo
priėmimo, o jei terminas praleistas, – dėl termino prašymui dėl papildomo
sprendimo priėmimo paduoti atnaujinimo.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno
miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 20 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2010
m. balandžio 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo
prašymą dėl papildomo sprendimo priėmimo bei priimti papildomą sprendimą,
nusprendžiant, kad šalių santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Dėl Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, CPK 5 straipsnio pažeidimo. Kasatorius
nurodo, kad byloje teismai atsisakę atnaujinti terminą prašymui dėl papildomo
sprendimo priėmimo, apribojo jam CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisę
reikalauti neturtinės žalos atlyginimo iš dėl santuokos nutraukimo kaltojo
sutuoktinio (atsakovės). Dėl to yra apribota kasatoriaus teisė kreiptis į
teismą CK 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindu.
2.
Dėl CPK 78 straipsnio 1 ir 4 dalių pažeidimo. Atsisakę atnaujinti
kasatoriaus prašomą procesinį terminą, teismai pažeidė CPK 78 straipsnio 1 ir 4
dalis, nes neįvertino būtinumo atnaujinti terminą. Būtinumas atnaujinti terminą
papildomam sprendimui priimti, kasatoriaus teigimu, yra tai, kad apribota jo
konstitucinė teisė kreiptis į teismą ir kad negali likti galioti teismo
sprendimas, kuriame yra akivaizdi klaida. Termino papildomam sprendimui priimti
praleidimo priežastis ir trukmę kasatorius grindžia tuo, kad ne tik jis, bet ir
bylą nagrinėję teismai turėjo abejonių dėl to, kokius procesinius veiksmus
kasatorius turėjo atlikti: skųsti teismo sprendimą instancine tvarka, kreiptis
į teismą dėl rašymo apsirikimo ištaisymo ar prašyti teismo priimti papildomą
sprendimą.
Atsiliepime į
kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų nutartis
palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais,
kokiais rėmėsi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Papildomai
atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
1. Ieškovas
piktnaudžiauja savo teisėmis, nes klausimas dėl neturtinės žalos kompensavimo,
nutraukus santuoką dėl vienos sutuoktinio kaltės, turėjo būti sprendžiamas
vienoje byloje – santuokos nutraukimo byloje.
2. CK 3.63
straipsnyje nustatyta teismo teisė nenurodyti sprendimo rezoliucinėje dalyje
santuokos nutraukimo priežasčių. Dėl to Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m.
birželio 10 d. sprendimo rezoliucinėje nenurodžius, dėl kurio sutuoktinio
kaltės nutraukta santuoka, nepadaryta jokios teisėms pažeidimo ir jokios
klaidos.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Tikrindama
kasacine tvarka šioje byloje apskųstų pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų nutarčių teisėtumą kasaciniame skunde išdėstytų argumentų aspektu,
teisėjų kolegija nurodo, kad pirmiausia turi būti kvalifikuota byloje susidariusi
proceso situacija, nes nuo to priklauso prašymo priimti papildomą sprendimą ir
prašymo atnaujinti terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti pagrįstumo
vertinimas.
Dėl teismo
sprendimo, kaip vieningo teisės taikymo akto
Nagrinėjamoje
kasatoriaus ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje Kauno miesto apylinkės
teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką,
motyvuojamojoje dalyje konstatavo, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės, bet
rezoliucinėje sprendimo dalyje nenurodė, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka
nutraukiama. Vertinant sistemiškai CK 3.60–3.65 straipsnius, kuriuose
reglamentuojamas santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės,
pripažintina, kad, nutraukdamas santuoką, sprendimo rezoliucinėje dalyje teismas
privalo nurodyti, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka nutraukiama.
Nagrinėjamu atveju Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d.
sprendimo rezoliucinėje dalyje to nenurodė, todėl pripažintina, kad pažeidė CPK
270 straipsnio 5 dalies 1 punktą, pagal kurį rezoliucinėje teismo sprendimo
dalyje turi būti teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai
ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį
atmesti. Būtina nustatyti, ar šis proceso teisės normų pažeidimas yra esminis
ar formalus. Šiuo aspektu svarbu įvertinti tai, pažeidžia kasatoriaus teises
padarytas proceso teisės pažeidimas ar ne. Kasatorius nurodo, kad Kauno miesto
apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje
nenurodžius, dėl kurio sutuoktinio kaltės santuoka nutraukta, jis negali
pasinaudoti CK 3.70 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise reikalauti iš kaltojo
dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su
santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos
nutraukimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su šiuo
kasacinio skundo argumentu dėl tokių toliau nurodytų motyvų.
Nagrinėjamoje
byloje būtina atsižvelgti į teismo procesinio sprendimo vieningumo (vientisumo)
bruožą. Konstitucinės jurisprudencijos nuostatos, aiškinant teismo sprendimų struktūrai
keliamus reikalavimus, suponuoja išvadą, kad baigiamasis teismo aktas (galutinis
teismo sprendimas CPK aspektu) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji (rezoliucinė
CPK aspektu) dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais
argumentais ir išvadomis (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad baigiamasis teismo aktas negali būti
nevientisas ir kad iš Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir
tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti
aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje
ir (arba) motyvuojamojoje dalyse. Taigi teismo sprendimo vieningumo požiūriu teisėjų
kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 10 d.
sprendimu iš esmės išsprendė sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės dėl santuokos
nutraukimo klausimą, nes motyvuojamojoje sprendimo dalyje vertino šalių elgesį
ir konstatavo, kad santuoka iširo dėl atsakovės kaltės. Šių motyvų pagrindu
teismas nutraukė bylos šalių santuoką. Tai, kad teismo sprendimo rezoliucinėje
dalyje nenurodyta, jog teismas nusprendė santuoką nutraukti dėl atsakovės
kaltės, nepaneigia sprendimo motyvuojamojoje dalyje padarytos tokios išvados ir
teismo argumentuotai pagrįsto apsisprendimo santuoką nutraukti dėl atsakovės
kaltės.
Dėl teismo sprendimo nutraukti santuoką
prejudicinės galios
Kasatorius
prašė pirmosios instancijos teismo priimti papildomą sprendimą, nurodant, kad
Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimu šalių santuoka
nutraukta dėl atsakovės kaltės. Kasatorius nurodė, kad negali santuokos
nutraukimo dėl atsakovės kaltės faktu remtis kitoje civilinėje byloje, kurioje
jis pareiškė ieškinį atsakovei dėl neturtinės žalos atlyginimo CK 3.70
straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi iš esmės kasatorius kelia teismo sprendimo
dėl santuokos nutraukimo prejudicinės galios klausimą.
Nagrinėjamu
atveju Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimas yra
įsiteisėjęs. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata, kartu ir
prejudicinę galią. Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad
įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti
dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose
bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Tokios pozicijos laikomasi nuoseklioje
kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7
d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008. 2009
m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Švaresta“ v. Vilkaviškio
rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-510/2009;
kt.). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo
taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti kaip reikalavimo pagrindas kitoje
byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta CPK 182 straipsnio 2 punkte,
kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitoje civilinėje
ar administracinėje byloje gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų
ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti.
Aiškindamas
nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių
nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo
sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės
turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja
tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius
ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti
faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo
įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų
reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5
d. nutartis civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1–asis notarų biuras ir kt.,
byla Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“
v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d.
nutartis civilinėje byloje DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, byla Nr.
3K-3-37/2008; 2008 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. Z. S.,
byla Nr. 3K-3-73/2008; 2008 m.
balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v.
G. D., byla Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. balandžio 26 d.
nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB v. R. N.,
byla Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju tiek šioje byloje dėl
santuokos nutraukimo, tiek kitoje civilinėje byloje dėl neturtinės žalos
ieškovui iš atsakovės atlyginimo dalyvauja tos pačios šalys, kurių santuoka
nutraukta šioje byloje. Joje taip pat nagrinėtas ir išspręstas sutuoktinių
kaltės dėl santuokos nutraukimo klausimas ir nustatyta, kad dėl santuokos
nutraukimo kalta yra atsakovė. Taigi šioje išnagrinėtoje byloje įrodinėjimo
dalykas buvo šalių santuokos nutraukimo, atsakovės kaltės nustatymo ir
santuokos nutraukimo teisinių padarinių išsprendimo klausimai. Kitoje civilinėje
byloje, kurioje kasatorius pareiškė reikalavimą atsakovei atlyginti neturtinę
žalą CK 3.70 straipsnio 2 dalies pagrindu, įrodinėjimo dalyką sudaro atsakovės
civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat ir kaltės nustatymas. Dėl to
pripažintina, kad atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo nustatymas yra abiejų
nurodytų bylų įrodinėjimo dalyko sudėtinė dalis, turinti esminę reikšmę.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio
10 d. sprendimas kitoje civilinėje byloje dėl neturtinės žalos ieškovui
atlyginimo iš ieškovės prejudicinę galią turi visa teismo sprendimo
struktūrinių dalių apimtimi, t. y. prejudiciniu faktu taip pat laikytina ir
sprendimo motyvuojamojoje dalyje konstatuota atsakovės kaltė dėl santuokos
nutraukimo. Teismo sprendimo prejudicinei galiai dėl nurodyto fakto neturi
reikšmės tai, kad atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo faktas nenurodytas
teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Teigiant priešingai, būtų pripažinta,
kad prejudicinę galią turi tik viena teismo sprendimo dalis (rezoliucinė), bet
toks aiškinimas pažeistų konstitucinį galutinio teismo sprendimo vieningumo ir
jo struktūrinių dalių vientisumo principą, taip pat ir CPK 182 straipsnio 2
punkte įtvirtintą prejudicinių faktų sampratą.
Dėl pagrindo ištaisyti
rašymo apsirikimą ir priimti papildomą teismo sprendimą nebuvimo
Atsižvelgdama
į tai, kad teismo procesinio sprendimo vieningumo išdavoje, implikuotoje
konstitucinės jurisprudencijos ir CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatų, pagal
kurias sprendimo rezoliucinėje dalyje pateiktos išvados yra ir visada turi būti
grindžiamos motyvuojamojoje sprendimo dalyje nustatytomis aplinkybėmis,
įrodymais, jų vertinimu, išdėstytais argumentais, teisės normomis ir kitais
teisiniais argumentais, Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d.
sprendimo motyvuojamojoje dalyje nustatyta aplinkybė, jog bylos šalių santuoka
iširo dėl atsakovės kaltės, yra prejudicinis faktas, turintis visišką CPK 182
straipsnio 2 punkte nustatytą įrodomąją galią, kitoje civilinėje byloje dėl
neturtinės žalos ieškovui atlyginimo iš atsakovės. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, galiojant teismo sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka,
prejudicinei galiai dėl atsakovės kaltės, nėra pagrindo taikyti teismo
sprendimo trūkumų šalinimo institutą, t. y. rašymo apsirikimo klaidų ištaisymo
ir papildomo sprendimo priėmimo (CPK 276, 277 straipsniai). Ištaisyti
rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas galima tik tada, jeigu jų
ištaisymas nekeičia teismo sprendimo esmės (CPK 276 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad Kauno miesto apylinkės
teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies ištaisymas, joje
nurodant, kad šalių santuoka nutraukta dėl atsakovės kaltės galėtų būti
įmanomas, nes jis nekeistų sprendimo esmės, bet, atsižvelgiant į tai, kad, net
ir sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodžius dėl santuokos nutraukimo kaltojo
sutuoktinio, šis faktas turi prejudicialumo bruožą, nes nustatytas teismo
sprendimo motyvuojamojoje dalyje. Papildomas sprendimas gali būti priimamas,
jeigu: 1) kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė
paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; 2) teismas, išsprendęs klausimą,
nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos
atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; 3) teismas
neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo (CPK 277 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu
atveju Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 10 d. sprendimas dėl
šalių santuokos nutraukimo neatitinka nė vieno iš pagrindų papildomam
sprendimui priimti. Tai, kad teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nurodė, jog
santuoką nutraukia, bet nenurodė dėl santuokos nutraukimo kaltojo sutuoktinio,
nelaikytina neišspręstu reikalavimu, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė
paaiškinimus, nes iš tikrųjų kasatoriaus reikalavimas nutraukti santuoką dėl
atsakovės kaltės buvo išspręstas. Tokia išvada išplaukia sistemiškai aiškinant
teismo sprendimo motyvuojamąją ir rezoliucinę dalis, kaip vieną nuo kito neatskiriamus
vieningo teismo sprendimo – vientiso ir galutinio valstybės valdžios,
individualaus, teisės normų taikymo, teisės aiškinimo akto ir juridinio fakto,
nutraukiančio santuokinius teisinius santykius – struktūrinius bei loginius
elementus. Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje netikslinga taikyti
rašymo apsirikimo ištaisymo ir papildomo sprendimo priėmimo, kaip procesinių
teismo sprendimo trūkumų šalinimo priemonių, nes jų taikymas neatitiktų šių
priemonių prigimties ir paskirties.
Remdamasi
išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję
teismai neteisingai kvalifikavo byloje susidariusią procesinę situaciją,
teisiškai nevertino proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo
dėl santuokos nutraukimo prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279
straipsnio 4 dalis), teismo sprendimo vieningumo sampratą (CPK 270 straipsnio
4 dalis), rašymo apsirikimų ištaisymą (CPK 276 straipsnis), netinkamai aiškino
ir taikė papildomą teismo sprendimą reglamentuojančią teisės normą (CPK 277
straipsnis), bet šie proceso teisės normų pažeidimai neturėjo reikšmės
skundžiamos nutarties teisėtumui, todėl nėra pagrindo jos naikinti (CPK 346
straipsnio 2 dalies 1 punktas; 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to teisėjų kolegija
sprendžia, kad kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo
nutartis paliekama galioti, tačiau naujais, šioje nutartyje išdėstytais
motyvais.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Bylą nagrinėjant
kasaciniame teisme, valstybė patyrė 40,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš
kasatoriaus.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1
punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 7
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
valstybei iš ieškovo A. M. (duomenys neskelbtini)
40,70 Lt (keturiasdešimt litų 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Išieškotojas
– Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto
pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Zigmas Levickis
|
|
|
Pranas Žeimys
|