Baudžiamoji byla Nr.2K-7-85/2011
(Proceso Nr. 57-2-101-07)
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.15.1.;
2.1.15.3.3.2.;
2.4.2.1.;
2.4.7.;
2.6.8 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2011
m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė
septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Egidijaus Bieliūno, Viktoro
Aiduko, Rimanto Baumilo, Gintaro Godos, Antano Klimavičiaus, Alvydo
Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Daivai
Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Dariui
Čaplikui,
civilinio atsakovo atstovui Večislavui
Burneikai,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos, atstovo kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės
teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. (K. M.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį teisės
dirbti Lietuvos Respublikos policijos struktūrose atėmimu penkeriems metams,
pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams
šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu,
paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė K. M. paskirta
laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75
straipsniu, K. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės
vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant jį
atsiprašyti nukentėjusiojo A. R. ir be institucijos,
prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios
vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš civilinio atsakovo Lietuvos valstybės,
atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos,
nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista 31 300 Lt turtinei ir 10 000
Lt neturtinei žalai atlyginti.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria civilinio atsakovo
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų
ministerijos, atstovo apeliacinis skundas atmestas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. vasario 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties dalis, kuria
nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Policijos
departamento prie Vidaus Reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis skundas,
panaikinta ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kita nutarties dalis palikta galioti nepakeista.
Išplėstinė
septynių teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, prokuroro,
prašiusio kasacinį skundą atmesti, civilinio atsakovo atstovo, prašiusio
kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė
:
K. M. nuteistas už tai, kad, viršijęs įgaliojimus,
nesunkiai sužalojo bejėgiškos būklės buvusį A. R. Dėl to
didelės žalos patyrė nukentėjusysis A. R. bei valstybė. K. M., eidamas Vilniaus rajono policijos komisariato
Viešosios policijos Rukainių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos
grupės vyresniojo patrulio pareigas, 2006 m. gruodžio 9 d., apie 13.30 val.,
Vilniaus r., Rukainių sen., kelyje Rukainiai–Šumskas, 700 m iki Rukainių gyvenvietės,
tuo metu, kai Vilniaus r. policijos komisariato
Viešosios policijos Rukainių policijos nuovados apylinkės inspektorių veiklos
grupės tyrėjas A. M. (jam
ikiteisminis tyrimas šioje byloje nutrauktas) laikė dėl galimo
pasipriešinimo valstybės tarnautojui sulaikytą A. R. prispaustą prie kelio dangos ir dėl to šiam būnant
bejėgiškos būklės, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos
įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. balandžio 23 d.
redakcija), 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2005 m. gruodžio 22 d.
redakcija), Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalies
1 punktą, Lietuvos Respublikos 2000 m. spalio 17 d. policijos veiklos įstatymo
4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą,
23 straipsnį, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 d.
įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 4.1
ir 4.4 punktų reikalavimus, pribėgęs tyčia spyrė
vieną kartą į veidą ir taip padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame skruoste,
odos nubrozdinimą viršutinėje lūpoje, muštines žaizdas viršutinėje lūpoje bei
išmušė priekinius viršutinius 11, 12, 21, 22 bei apatinius 31, 41 dantis. Dėl
to nukentėjusiajam A. R. buvo
nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis patyrė fizinę ir kartu didelę turtinę
žalą, o valstybė, akivaizdžiai pažeminus policijos autoritetą, – didelę
neturtinę žalą.
Kasaciniu skundu civilinio atsakovo Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus reikalų
ministerijos, atstovas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2009 m. balandžio
21 d. nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d.
nutarties dalis dėl civilinio ieškinio.
Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų
sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, pirmiausia, išdėstęs nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų
rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų,
reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį,
ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei
įrodymų vertinimo ir teigia, kad policijos pareigūnai, būdami uniformuoti,
turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines funkcijas
nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. (S.) buvo
teisėti.
Pasak kasatoriaus, konfliktinė situacija tarp
policijos pareigūnų ir A. R. bei I. S. kilo
dėl šio neblaivumo ir netinkamo elgesio, o ne dėl policijos pareigūnų veiksmų.
Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
(toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos
teismo išvada dėl I. S. netinkamo elgesio ir konfliktinės
situacijos išprovokavimo turi būti pakeista, nes šitos aplinkybės turi reikšmę
nustatant valstybės civilinę atsakomybę ir padarytos žalos dydį. Kasatoriaus
teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nukentėjusiajam padarytos
žalos dydį, turėjo taikyti CK 6.282 nuostatas ir atitinkamai įvertinti
nukentėjusiojo asmens ir žalą padariusio asmens kaltės dydį. Kasatoriaus
tvirtinimu, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir tinkamai pritaikius įstatymų
nuostatas dėl valstybės civilinės atsakomybės, priteistinos žalos atlyginimas
turi būti mažinamas. Civilinio atsakovo atstovas kasaciniame skunde taip pat
nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes,
padarė išvadą, jog kaltinamojo veiksmų neteisėtumas pasireiškė sulaikymui
būtinų ribų peržengimu, nes žala buvo padaryta ne atremiant kėsinimąsi, o
pasibaigus sulaikymui būtiniems veiksmams – nukentėjusįjį buvo galima sulaikyti
nepadarant jam sužalojimų. Kasatoriaus nuomone, atsižvelgus į tai, kad asmens
sulaikymas, kaip ir kovinių veiksmų panaudojimas, turi būti atliktas pagal
nustatytą tvarką ir teisiškai įvertintas, teismas privalėjo nurodyti teisės
normas, kuriomis remdamasis padarė tokią išvadą.
Kasatorius taip pat teigia, kad pirmosios
instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nes neatsižvelgė į
tai, kad BK 228 straipsnio dispozicija blanketinė ir „[...] nenurodė įstatymo
normos, kuri buvo pažeista“. Be to, kasatorius tvirtina, kad teismas, nustatęs,
jog nukentėjusiojo A. R. nesunkus sužalojimas yra BK 138
straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta nusikalstama veika, o ne neteisėto
pasipriešinimo policijos pareigūnui tęsinys, turėjo nurodyti, kokius motyvus ir
tikslus turėjo nuteistasis darydamas BK 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą
veiką. Pasak kasatoriaus, nustačius motyvus ir tikslą, galima būtų atriboti
nusikaltimą, padarytą valstybės tarnybai nuo nusikaltimo žmogaus sveikatai,
taip pat policijos pareigūno veiką, viršijančią suteiktus įgaliojimus, nuo veikos
asmens, turėjusio tikslus bei motyvus, nesusijusius su policijos veikla. Kasatoriaus
teigimu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas K. M. nusikalstamą
veiką pagal BK 228 straipsnį, neišskyrė kvalifikuojamųjų požymių (žalos,
padarytos valstybei ar fiziniam asmeniui), o kvalifikuodamas jo veiką pagal BK
138 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nenurodė nuteistojo motyvų bei tikslų,
nors tai „[...] turi reikšmę ir nustatant žalos atlyginimo dydį bei asmenį,
atsakingą už padarytą žalą“. Kasatorius taip pat pabrėžia, kad veikos
kvalifikavimui nepakanka vien objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio
konstatavimo – būtina nustatyti netinkamu pareigų atlikimu sukeltų padarinių
kokybinį atspindį kaltininko sąmonėje (kasacinė byla Nr. 2K-512/2004), tačiau
pirmosios instancijos teismas to nepadarė.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl
apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties,
nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio
atsakovo atstovo apeliacinį skundą, „[...] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio
aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių
ir apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Pasak kasatoriaus,
apeliacinės instancijos teismas 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje
padarė nepagrįstą išvadą, kad civilinio atsakovo skundo argumentai dėl K. M. kaltės įrodytumo nenagrinėtini, nes dėl jo kaltės
įrodytumo pasisakė tiek apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 29 d.
nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartyje.
Kasatoriaus tvirtinimu, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo nagrinėti civilinio atsakovo
apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies,
susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad nuosprendžio teisėtumas
bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo apeliacinį skundą.
Kasatorius pabrėžia, kad civilinio atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra
susiję su nusikalstamos veikos kvalifikavimu bei žalos dydžio nustatymu, nes
valstybės civilinė atsakomybė priklauso nuo šitų klausimų išsprendimo nustatyta
tvarka.
Kasatorius nurodo, kad, Lietuvos Aukščiausiajam
Teismui nustačius, jog Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 29 d.
nutartyje nustatyta tvarka neišnagrinėjo civilinio atsakovo skundo, galima
teigti, jog „[...] pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, susijusi su
civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje, neįsiteisėjo, ir nesuteikė kasacinės
instancijos teismui teisės nagrinėti 2009 m. balandžio 21 d. Vilniaus rajono
apylinkės teismo nuosprendžio dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu
baudžiamojoje byloje Nr. 1-95-137/2009 (BPK 366 straipsnis)“. Dėl to,
kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį
skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su
civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 29
d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d.
nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 4 dalių
reikalavimus.
Civilinio
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos, atstovo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
kasacinio skundo argumentų ir bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme
ribų
Kasatorius skunde, nesutikdamas su teismų
sprendimais dėl priteistos žalos atlyginimo, pirmiausia, aprašo nuteistojo K. M. baudžiamojoje byloje teismų priimtų sprendimų
rezoliucinių dalių turinį, bylos faktines aplinkybes, teisės normų,
reglamentuojančių civilinio ieškinio nagrinėjimą baudžiamosiose bylose, turinį,
ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei
įrodymų vertinimo, taip pat teigia, kad policijos pareigūnai, būdami
uniformuoti, turėdami policijos pareigūnų statusą, vykdydami savo tiesiogines
funkcijas nepažeidė teisės aktų, o jų reikalavimai I. S. buvo
teisėti, kad konfliktinė situacija tarp policijos pareigūnų ir A.
R. bei I. S. kilo dėl šio neblaivumo ir netinkamo
elgesio ir pan.
Pagal baudžiamojo proceso
įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl
kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio
1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą,
padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3
dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2
dalis). Tai reiškia, kad kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant
byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį
įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos
aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos
teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir
faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Be to, pažymėtina ir tai, kad pagal
baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų
vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui
tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl
išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų
atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai
motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi minėti ir kiti panašūs kasacinio
skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo
proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo nagrinėjimo dalykas ir yra už
kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų.
Kasatorius skunde, dėstydamas argumentus dėl apeliacinės instancijos
teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties, taip pat nurodo, kad
apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal civilinio atsakovo
atstovo apeliacinį skundą, „[...] fragmentiškai tyrė ir vertino įvykio
aplinkybes, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu“, o bylos aplinkybių
ir apeliacinio skundo argumentų tyrimas buvo neišsamus. Tai tvirtindamas
kasatorius nenurodo, kokias konkrečiai aplinkybes, jo nuomone, fragmentiškai
tyrė bei vertino apeliacinės instancijos teismas, kokių bylos duomenų
neįvertino jų patikimumo aspektu, kokių aplinkybių, apeliacinio skundo
argumentų apeliacinės instancijos teismas neištyrė, neišnagrinėjo ir kokias BPK
nuostatas pažeidė. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tais atvejais,
kai kasaciniame skunde nurodomi abstraktūs bendrojo pobūdžio reikalavimai ar
samprotavimai, laikoma, kad toks kasacinis skundas neatitinka BPK 368
straipsnio 2 dalyje skundo turiniui keliamų reikalavimų. Dėl to šie iš esmės
deklaratyvūs kasatoriaus teiginiai taip pat paliekami nenagrinėti.
Pažymėtina ir tai, kad dėl
K. M. kaltės, jo nusikalstamų veikų kvalifikavimo,
nukentėjusiojo provokuojančio elgesio yra pasisakęs tiek apeliacinės
instancijos teismas 2009 m. liepos 29 d. nutartyje, tiek Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d.
nutartyje, kuria pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis K. M. ir minėta apeliacinės instancijos teismo nutarties
dalis dėl K. M. kaltumo padarius nusikaltimus, numatytus
BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte, palikti galioti
nepakeisti.
Be to, pabrėžtina, kad
pagal baudžiamojo proceso įstatymą civilinis atsakovas ir jo atstovas turi
teisę kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl
civilinio ieškinio (BPK 367 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos
teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo reikalavimą iš naujo
nagrinėti civilinio atsakovo apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo
nuosprendžio dalies, susijusios su nukentėjusiojo civiliniu ieškiniu, ir kad
nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo atstovo
apeliacinį skundą. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas,
nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio
dalies, susijusios su civiliniu ieškiniu, ir remdamasis Vilniaus apygardos
teismo 2009 m. liepos 29 d. ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9
d. nutarčių išvadomis, pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 2, 4 dalių
reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2010 m. vasario 9 d. nutartyje nurodė,
kad iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuosprendžio
teisėtumas ir pagrįstumas tikrintinas pagal civilinio atsakovo atstovo byloje
paduotą apeliacinį skundą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą
apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma
apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas savo sprendimų (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo
išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1
dalis, 332 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas
apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų
apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės,
kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas
sprendimų aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio
skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į
kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali
keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo
teisme atvejo aplinkybes (kasacinės bylos
Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-142/2009, 2K-279/2010). Pabrėžtina ir
tai, kad civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę paduoti
apeliacinius skundus tik dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su
civiliniu ieškiniu (BPK 312 straipsnio 3 dalis).
Iš apeliacinės instancijos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutarties
matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas minėtą Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo reikalavimą, civilinio atsakovo atstovo apeliacinį skundą
neviršydamas jo ribų išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, apsvarstydamas jame
nurodytus argumentus, susijusius su civiliniu ieškiniu, ir išdėstydamas
motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija
2010 m. vasario 9 d. nutartimi, išnagrinėjusi nuteistojo K. M. ir civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo kasacinius
skundus, juos iš dalies patenkino ir, panaikinusi Vilniaus apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29 d. nutarties
dalį, kuria nagrinėtas civilinio atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos
Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atstovo apeliacinis
skundas, perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kitą
nutarties dalį paliko galioti nepakeistą. Vadinasi, pirmosios instancijos
teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo
2009 m. liepos 29 d. nutarties dalis K. M. byloje dėl jo
kaltumo įrodytumo ir konstatavimo nebuvo keisti ar panaikinti, bet pripažinti
teisėtais bei pagrįstais. Taigi apeliacinės instancijos teismas 2010 m.
balandžio 16 d. nutartyje, priešingai nei tvirtina kasatorius, pagrįstai rėmėsi
apeliacinės instancijos teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartyje bei Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
vasario 9 d. nutartyje išdėstytomis išvadomis dėl K. M. kaltumo
įrodytumo ir konstatavimo.
Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis BPK 386
straipsnio 2 dalies nuostatų, įvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarties reikalavimą
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrinti
pagal civilinio atsakovo atstovo paduotą apeliacinį skundą, ir, savo 2010 m.
balandžio 16 d. nutartį grįsdamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 29
d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutarčių išvadomis, nepažeidė BPK 320 straipsnio
3 dalies, 332 reikalavimų.
Dėl kasatoriaus argumentų
dėl civilinio ieškinio
Pagrindinis kasatoriaus prašymas – pakeisti teismų sprendimų K. M. baudžiamojoje byloje dalis dėl civilinio ieškinio. Iš
kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius prašo sumažinti teismų
nukentėjusiajam A. R. priteistos žalos dydį, nenurodydamas
tokio prašymo ribų.
Kasatorius tvirtina, kad teismai K. M. baudžiamojoje
byloje spręsdami „klausimą dėl valstybės civilinės atsakomybės ir žalos
atlyginimo baudžiamojoje byloje netinkamai pritaikė įstatymus ir padarė esminių
Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie ir sudaro apskundimo ir bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindą“.
Pažymėtina, kad kasatorius savo poziciją civilinio ieškinio klausimu iš
esmės grindžia teiginiais, kvestionuojančiais K. M. inkriminuotų
nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies
2 punkte, padarymo aplinkybes, teismų išvadas apie nuteistojo K. M.
kaltės laipsnį padarant A. R. žalą ir pan. Šioje
nutartyje jau nurodyta, kad teismai K. M. baudžiamojoje
byloje tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pagrįstai bei teisėtai
konstatavo K. M. kaltumą padarius BK 228 straipsnio 1
dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytus nusikaltimus. Išplėstinė
septynių teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė ir esminių baudžiamojo proceso
įstatymo pažeidimų. Minėta ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą
civilinis atsakovas ir jo atstovas turi teisę kasacine tvarka apskųsti
įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio (BPK 367
straipsnio 2 dalis).
Kasatorius taip pat nurodo Civilinio kodekso straipsnius, apibūdinančius
žalą ir nuostolius (CK 6.249 straipsnis), reglamentuojančius atsakomybę už
žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271
straipsnis), įtvirtinančius nuostatas apie būtinumą atsižvelgti į
nukentėjusiojo asmens kaltę ir padariusio asmens turtinę padėtį (CK 6.282
straipsnis). Kasatorius išdėsto kai kurias minėtų CK straipsnių nuostatas,
tačiau nepateikia aiškių ir konkrečių išvadų dėl jų pažeidimo ar nesilaikymo.
Minėta, kad šioje baudžiamojoje byloje teismai konstatavo, jog K. M., viršijęs įgaliojimus, nesunkiai sužalojo bejėgiškos
būklės buvusį A. R. ir kvalifikavo veiką pagal BK 228
straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 2 punktą.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas BK 228 straipsnyje baudžiamąją
atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią,
teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Lietuvos
Respublikos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią
institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar
teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Dėl
to, jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus,
nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala
savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik
nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui.
Lietuvos
Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir
neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal
baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju,
turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą
veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos
atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Taigi asmuo, dėl nusikalstamos veikos
patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese
pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems
asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas
baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas,
tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų,
kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio
proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas,
priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio
ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą
civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).
Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai,
remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad
ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė
ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo
nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra
priežastinis ryšys. Išimtinais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio
tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus
papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali
pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl
ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio
2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A.
R. pareiškė 131 300 Lt civilinį ieškinį dėl padarytos žalos prašydamas jam
priteisti 31 300 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Nukentėjusysis A. R., grįsdamas prašomos priteisti
turtinės žalos dydį, civiliniame ieškinyje nurodė, kad jam išmušti šeši dantys
dėl materialinių sunkumų dar nėra įdėti, ir pateikė Vilniaus implantologijos
centro gydymo planą, kad šešių išmuštų dantų implantavimas A.
R. iš viso kainuos 31 300 Lt. Šiame Vilniaus implantologijos centro gydymo
plane taip pat nurodyta, kad tai preliminarus gydymo planas, kuris gydymo metu
gali keistis. Pažymėtina, kad civilinio atsakovo atstovas šiuo gydymo planu,
jame nurodyta gydymo (iš esmės patirtos žalos kompensavimo) kaina, jos
pagrįstumu nesuabejojo. Kaip jau minėta šioje nutartyje, kasatorius siekia tik
priteistinos iš civilinio atsakovo sumos sumažinimo.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos turtinės žalos (31 300 Lt) dydį, pagrįstai
konstatavo, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos yra pagrįstas byloje
surinktais ir ištirtais įrodymais. Teismas nurodė ir tai, kad žala padaryta
tyčia, „nukentėjusysis nei įvykio metu, nei po jo du metus nedirba“. Teismui
nekilo abejonių, kad Vilniaus implantologijos centro gydymo plane nurodyta
dantų implantacijos kaina 31 300 Lt pagrįsta, kad tokios odontologo paslaugos
yra realios, būtinos. Taigi nukentėjusiojo A. R. patirta
fizinė žala, kurios pašalinimas (kompensavimas) yra būtinas per įmanomai
trumpesnį laiką ir tam padaryti iš atsakovo yra priteista 31 300 Lt suma (kaip
turtinė žala), vertintina kaip realiai atsiradusi, įrodyta ir pagrįsta, o ne
kaip būsima žala. Be to, iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti,
kad nėra jokių išimtinių aplinkybių, jog civilinio ieškinio dydžio klausimas
turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Pažymėtina, kad teismų pozicija nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje
priteisiant nukentėjusiajam A. R. minėtą sumą kaip turtinės
žalos atlyginimą atitinka ir teismų praktiką nagrinėjant bylas dėl civilinių
ieškinių sveikatos sutrikdymo atvejais.
Sprendžiant, ar dėl sveikatos sutrikdymo padarinių šalinimo atsiradusios
gydymo išlaidos turėtų būti priteisiamos iš atsakovo, paprastai atsižvelgiama
ir į tokias aplinkybes. Žalą patyręs asmuo turi pateikti įrodymus, patvirtinančius
gydymo išlaidų pagrįstumą, turi būti konstatuota, kad gydymo išlaidų būtinumas
yra akivaizdus (kasacinė byla Nr. 3K-3-643/2005), kad išlaidos, susijusios būtent
su sveikatos sutrikdymu, kad nurodytos išlaidos yra realios (kasacinė byla Nr.
3K-3-174/2009). Iš nagrinėjamos K. M. baudžiamosios bylos
medžiagos matyti, kad tokias aplinkybes teismai ir nurodė baigiamuosiuose
aktuose.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam A. R. priteistos neturtinės žalos (10 000 Lt) dydį,
konstatavo, kad jis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus teisingumo,
protingumo ir sąžiningumo principus, kad ir kitos teisės normos,
reglamentuojančios neturtinės žalos atlyginimą, buvo tinkamai taikytos. Teismas
nurodė, kad nukentėjusysis A. R. dėl neteisėtų nuteistojo K. M. veiksmų, „nors nukentėjusiajam buvo nustatytas nesunkus
sveikatos sutrikdymas, tačiau dėl netektų šešių dantų ir kitų patirtų
sužalojimų ir po įvykio, nukentėjusysis A. R. patyrė
didelį fizinį skausmą, didelį diskomfortą, išgyvenimus ir ilgalaikius
nepatogumus, apsunkintą bendravimą su žmonėmis“. Išplėstinės septynių teisėjų
kolegijos nuomone, teisės požiūriu šie apeliacinės instancijos teismo
argumentai yra pakankami pagrindžiant nukentėjusiajam A. R. priteistos
neturtinės žalos dydį.
Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus
argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso
382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a
:
Civilinio
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Vidaus
reikalų ministerijos, atstovo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Egidijus Bieliūnas
Viktoras Aidukas
Rimantas Baumilas
Gintaras Goda
Antanas Klimavičius
Alvydas Pikelis
Jonas Prapiestis