Administracinė byla Nr. eA-2722-442/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03050-2020-5
Procesinio sprendimo kategorija 13.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugsėjo 29 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Westcargo“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 1A-155 „Dėl UAB „Westcargo“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-155), 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160 „Dėl Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. 1A-155 taisymo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1A-160) bei Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190307S (toliau – ir Ataskaita) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus TM, atlikusi pareiškėjo patikrinimą, 2020 m. vasario 21 d. surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190307S ir nusprendė: 1) taisyti deklaracijoje 19LTVC0100IM217AE7 deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į nustatytą TARIC kodą 6110909090; 2) netaikyti pareiškėjo deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.), deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo; 3) nustatyti pareiškėjo deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitinę vertę, vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir perskaičiuoti importo mokesčius; 4) deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) prekių muitinė vertė ir importo mokesčiai turėtų būti kaip nurodyta 2 lentelėje; 5) skirti pareiškėjui 5221 Eur baudą už mokėtinų mokesčių sumažinimą; 6) apskaičiuoti ir įtraukti (neįtraukti) į apskaitą 1 priede nurodytus delspinigius; 7) įregistruoti pareiškėjui mokestinę prievolę: 16 281 Eur importo muito (įmokos kodas A00), 35 929 Eur PVM (įmokos kodas B00), skirti 5 221 Eur baudą (įmokos kodas 894) bei apskaičiuotus ir įtrauktus į apskaitą 1 priede nurodytus delspinigius; 8) apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę bei apskaičiuotus ir į apskaitą įtrauktus 1 priede nurodytus delspinigius sumokėti per 10 dienų nuo šios ataskaitos gavimo dienos, mokėjimo pavedimuose nurodant įmokos kodus. Pareiškėjas, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 44 straipsniu, Mokesčių administravimo įstatymo 152 straipsnio 1 dalimi bei 154 straipsnio 1 dalimi, apskundė Ataskaitą Muitinės departamentui.
3. Pareiškėjo teigimu, jis 2020 m. rugpjūčio 24 d. gavo Muitinės departamento Sprendimą Nr. 1A-155, kuriame nebuvo aiškaus sprendimo dėl Ataskaitos, kadangi rezoliucinėje dalyje buvo nurodomas tik Ataskaitos pavadinimas. Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 1 d. gavo Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160, iš kurio jau buvo aišku, kad Muitinės departamentas Ataskaitą patvirtino, kadangi rezoliucinėje dalyje prie Ataskaitos pavadinimo įrašytas žodis „patvirtinti“ (toliau kartu – ir Sprendimai).
4. Pareiškėjo tvirtinimu, Ataskaita Vilniaus TM nepagrįstai ištaisė deklaracijoje 19LTVC0100IM217AE7 deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į nustatytą TARIC kodą 6110909090. Pastaruoju kodu turi būti žymimi megztiniai, puloveriai, susagstomi megztiniai, liemenės ir panašūs dirbiniai, megzti arba nerti iš kitų tekstilės medžiagų. Kodu 6210500000 turi būti žymimi drabužiai ir jų priedai, išskyrus megztus ir nertus, pasiūti iš kitų tekstilės medžiagų. Kitaip tariant, trikotažinės liemenės (megzti arba nerti drabužiai ir jų priedai) klasifikuojamos Reglamento (EB) Nr. 2018/1602, iš dalies keičiančio Reglamentą (EEB) Nr. 2658/87, 61 skirsnyje, o siūtos liemenės (drabužiai ir jų priedai, išskyrus megztus ir nertus) 62 skirsnyje. Nagrinėjamu atveju buvo įvežami iš sintetinio pluošto pasiūti drabužiai, kas aiškiai nurodyta importo deklaracijoje, o ne megzti arba nerti drabužiai, todėl pareiškėjas pagrįstai buvo nurodęs TARIC kodą 6210500000.
5. Pareiškėjo nuomone, Ataskaitoje Vilniaus TM nepagrįstai nusprendė netaikyti sandorio vertės metodo, todėl ir kiti Ataskaitos sprendimai yra teisiškai nepagrįsti.
6. Pareiškėjas paaiškino, kad už įsigytas prekes pagal 2019 m. rugpjūčio 17 d. sąskaitą 2019GYHF1934, išrašytą Kinijos įmonės „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Honkongo įmonei „Boyuan Shunda Ltd“, pagal 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitą 2019GYHF1935, išrašytą Kinijos įmonei „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Kinijos įmonei „Beijing Jaypie International Logistic Co., Ltd“, prekių siuntėjų prašymu ir tarp įmonių buvo padarytos tarpusavio skolų užskaitos, o tai patvirtinantys įrodymai buvo pateikti su pareiškėjo skundu ir yra Vilniaus TM. Vilniaus TM pateiktuose mokėjimų nurodymuose aiškiai nurodyta, pagal kokias ir kieno išrašytas sąskaitas mokama. Vilniaus TM nepagrįstai sureikšmina aplinkybę, jog pateiktoje Kinijos muitinės eksporto deklaracijoje nurodyta informacija apie prekių vertes skiriasi nuo muitiniam įforminimui pateiktoje 2019 m. rugpjūčio 28 d. sąskaitoje Nr. 2019AUG12 nurodytos (deklaracija 19LTVC0100IM20C533). Pareiškėjas deklaravo prekių išleidimą į laisvą apyvartą pirkimo sąskaitoje nurodytomis kainomis, kurios buvo sutartos su pardavėju sutartyje. Taip pat nepagrįstai sureikšminama, kad prekių siuntimo iš Kinijos organizatorius nesutampa su prekių pardavėjais pagal sutartis, nes pareiškėjui ši aplinkybė nėra aktuali.
7. Pareiškėjas pažymėjo, kad su pardavėju prekių kainos buvo suderintos pagal pardavėjo atsiųstas prekių nuotraukas bendraujant elektroniniu paštu ir per Kinijos daugiafunkcinę komunikavimo programą „Wechat“. Tai įprasta pareiškėjo ir Kinijos pardavėjų praktika derėtis dėl prekių kainų ir jų kiekių pagal nuotraukas. Dalis nuotraukų buvo pateikta Vilniaus TM. Nei pareiškėjui, nei Vilniaus TM nėra žinomos prekių siuntimo išlaidos, todėl Vilniaus TM išvados grindžiamos tik pateiktomis prielaidomis, nurodant galimą siuntimo kainą, bet nepagrįstos objektyviais duomenimis, kad prekių pradavėjas nustato pirkėjui mažesnę prekės kainą už šių prekių pristatymo išlaidas. Todėl Vilniaus TM pagal PREMI duomenų bazę nustatytas kainų skirtumas yra neobjektyvus ir jis negali būti pagrindu netaikyti sandorio vertės metodo. Prekių kokybė nebuvo tikrinama, todėl Vilniaus TM negali palyginti PREMI duomenų bazėje tokių pačių pavadinimų prekių.
8. Pareiškėjas nurodė, kad jo importuotų prekių kaina yra labai aiški ir turi būti nustatyta pagal pareiškėjo Vilniaus TM pateiktus dokumentus, kurie atspindi visas su nagrinėjama problema susijusias ūkines operacijas ir visas su prekių pardavimu arba jų kaina susijusias aplinkybes. Tuo tarpu muitinė, suabejojusi deklaracijose nurodytų kainų sąžiningumu, privalėjo kreiptis į eksporto valstybės – Kinijos kompetentingą instituciją, kad ši patvirtintų ar paneigtų eksportuotų prekių ekonominę vertę.
9. Pareiškėjo nuomone, įsigydamas prekes iš Kinijos, pateikė ir pagrįstai deklaravo prekės faktinę sandorio vertę. Į prekių savikainą įtraukė visas išlaidas, susijusias su prekių įsigijimu, sumokėjo visus mokesčius (muitas ir PVM) už įvežtas ir parduotas prekes. Taip pat uždirbo pajamas, nuo kurių buvo apskaičiuoti visi mokėtini mokesčiai. Pareiškėjas atliko teisėtus veiksmus, kurie leido jam uždirbti pajamų.
10. Pareiškėjo įsitikinimu, Ataskaita ir Sprendimai yra nepakankamai motyvuoti. Vilniaus TM nepateikė duomenų apie tai, kokiais kriterijais vadovaujantis atrinko duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas, sukauptas PREMI duomenų bazėje, kaip atliko prekių pripažinimo panašiomis tyrimą, nustatė žymų skirtumą nuo kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio kainų.
11. Pareiškėjo teigimu, jis, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 129 straipsnio 1 dalies b punktu, apmokėjo už prekes trečiajai šaliai pardavėjo naudai, o tai, kad įmonių „Boyuan Shunda Ltd“, „Guiang Hong Chemphy Trade Co., Ltd“ ir „Beijing Jaypie International Logistics Co., Ltd“, (ne) sąsajumas nenustatytas, negali lemti sandorio vertės metodo netaikymo. Pasak pareiškėjo, importuotų prekių vertę Vilniaus TM nustatė tik pagal kitų importuotojų deklaruotas prekių sandorio vertes, sukauptas lokalinėje (Lietuvos) PREMI duomenų bazėje, vadovaujantis išimtinai tik vienu faktu, kad importuotų prekių vertė yra ženkliai mažesnė, nei panašių pavadinimų prekės importuotos kitų importuotojų, neatsižvelgus į kitus pareiškėjo nurodytus kriterijus, tokius kaip kiekis, kokybė, bei į eksporto deklaracijoje nurodytas vertes, todėl Vilniaus TM netinkamai taikė Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktą bei 74 straipsnio 3 dalį ir nepagrįstai importuotų prekių muitinę vertę nustatė taikant ne sandorio vertės metodą.
12. Atsakovas Vilniaus TM pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nurodė nesutinkantis su pareiškėjo skundo argumentais ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
13. Vilniaus TM nurodė, kad ginčas šioje byloje iš esmės kilo dėl to, ar muitinė importuotų prekių muitinės vertės nustatymui pagrįstai netaikė sandorio vertės metodo ir tuo pagrindu apskaičiavo papildomus importo mokesčius bei skyrė baudą.
14. Vilniaus TM paaiškino, kad atlikusi minėtų importo deklaracijų tikrinimą, nustatė, kad EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019-09-10) deklaruotos 29-tos prekės „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“ TARIC kodas 6210500000 neatitinka prekės aprašymo. Kombinuotosios nomenklatūros (toliau – ir KN) pozicijoje 6210 klasifikuojami drabužiai, pasiūti iš medžiagų, priskiriamų 5602, 5603, 5903, 5906 arba 5907 pozicijoms, ir jiems būdinga charakteringa specifinė paskirtis (pvz., šioms prekėms priskirtini neperšlampami specialūs drabužiai, apsauginiai kombinezonai, atšvaitus atspindinčios liemenės, neperšlampamos prijuostės ir t.t.). 2019 m. rugpjūčio 30 d. sąskaitoje Nr. 2019GYHF1935 (eil. Nr. 37), pagal kurią buvo deklaruotos prekės – „moteriškos liemenės iš sintetinio pluošto“ taip pat yra nurodytas neteisingas KN prekės kodas 62121090, t. y. pagal KN poziciją 6212 yra klasifikuojamos liemenėlės, korsetai, petnešos ir panašūs dirbiniai. 2019 m. rugsėjo 10 d. deklaracijoje 19LTVC0100IM217AE7 deklaruota 29-ta prekė pagal esamą jos aprašymą „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“ klasifikuotina TARIC kodu 6110909090, o pakeitus prekės kodą, muito tarifas nesikeitė. Patikrinimo metu nustatyta, kad minėtose importo deklaracijose didžiosios dalies deklaruotų prekių, kurių muitiniam įvertinimui mokesčių administratorius netaikė sandorio vertės metodo, kainos yra ne iki 30 procentų, kaip teigia pareiškėjas, o iki 5 kartų mažesnės, palyginus su kitų importuotojų atitinkamu laikotarpiu deklaruotomis panašių prekių vidutinėmis sandorio kainomis, sukauptomis Muitinės departamento informacinėje PREMI duomenų bazėje. Išnagrinėjus muitinio įforminimo metu bei papildomai pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją, nustatyta, kad nei muitiniam įforminimui pateiktose sąskaitose, nei pateiktuose kontraktuose informacijos, kad prekės būtų nekokybiškos, užsigulėjusios ar turinčios defektų, kas galėtų turėti įtakos tokiai mažai prekių kainai, nėra. Muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis; pateikti kontraktų, pasirašytų su prekių pardavėjais, tik pirmi lapai, t. y. nepateiktos kitos lapų pusės, kuriose nurodomos sudaromų sandorių bendrosios sąlygos. Be to, iš sąskaitų matyti, kad itin mažos prekių kainos yra nurodytos įskaičiavus į jas prekių transportavimo iš Kinijos išlaidas, kurios sąskaitose atskira eilute nėra išskirtos (pristatymo sąlygos CFR, CIP reiškia, kad pardavėjas apmoka visas prekių gabenimo iki pirkėjo nurodytos vietos išlaidas). Muitinė, palyginusi sąlyginius 1 kg krovinio transportavimo iš Kinijos kaštus, nustatė, jog EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.) deklaruotų prekių vertė yra mažesnė už sąlygines šių prekių transportavimo išlaidas, o kitose deklaracijose, atėmus šias išlaidas, lieka nerealiai maža prekių vertė.
15. Vilniaus TM neginčijo pareiškėjo teisės pervesti pinigines sumas tiems asmenims, kuriems yra skolingas prekių pardavėjas, tačiau nurodė, kad esant tokiam savitarpio įsiskolinimų dengimui, esant ypatingai mažai prekių kainai, nežinant, kokie tarpusavio ryšiai sieja Kinijoje esančias įmones ir ar tai yra galutinis prekių gavėjo atsiskaitymas, negalima atsekti faktiškai sumokėtos sumos už importuotas prekes. Pareiškėjo pateiktame elektroninio susirašinėjimo fragmente su neidentifikuotu asmeniu „(duomenys neskelbtini)“ nėra informacijos, kokias prekes ir iš ko įsigijo šis asmuo, kokiomis kainomis jos parduotos ir kaip jos susijusios su ginčo deklaracijose deklaruotomis prekėmis. Pareiškėjo pateiktos prekių nuotraukos neįrodo, kad buvo importuotos būtent tokios prekės. Pagal nuotraukas negalima nustatyti nei jų kokybės, nei vertės. 2020 m. sausio 13 d. pranešime Nr. 9.2/46)-2V-607 išdėstė abejones ir kilusius klausimus dėl sandorio vertės metodo taikymo pagrįstumo ginčo prekių muitinės vertės nustatymui, tačiau pareiškėjas neįrodė, kas turėjo ar galėjo turėti įtakos labai žemai prekių kainai, o jo pateiktas atsakymas ir pateikti dokumentiniai įrodymai nepagrindė sandorio vertės metodo taikymo prekių muitiniam įvertinimui.
16. Vilniaus TM paaiškino, kad vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsniu, Vilniaus TM naudojo duomenis, surinktus importuojančioje šalyje, t. y. Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptus duomenis. Pareiškėjas deklaruotų prekių muitinės vertės pagrįstumo neįrodė, o apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, kad visus dokumentus yra pateikęs ir turi teisę prekes pirkti tokiomis kainomis, kokias sutaria su potencialiu pardavėju, atsižvelgdamas į naudingumą komerciniu požiūriu.
17. Vilniaus TM nuomone, Sprendimai ir Ataskaita priimti išnagrinėjus visus turimus dokumentinius įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.
18. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime nurodė nesutinkantis su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
19. Muitinės departamentas nurodė, kad skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde Muitinės departamentui dėl Vilniaus TM Ataskaitos panaikinimo.
20. Pažymėjo, kad ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai vietos mokesčių administratorius, atlikęs supaprastintą mokestinį patikrinimą, prekių muitiniam įvertinimui netaikė sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo bei, atitinkamai, perskaičiavo mokėtinus importo mokesčius.
21. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 1A-155 konstatavo, kad Ataskaita yra pagrįsta, jos panaikinti nėra pagrindo. Muitinės departamento nuomone, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė ir rašytiniais įrodymais nepagrindė, kad turėjo ar galėjo turėti įtakos labai žemai prekių vertei. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas nepateikė visos informacijos, galinčios pagrįsti deklaruotą prekių vertę, t. y. informacijos apie prekių užsakymus, tiekėjo patvirtinimų, prekių kainoraščių, kainų derinimo protokolų, tuo tarpu dalis pateiktų dokumentų, kaip antai daiktų nuotraukos, patalpų nuomos sutartis, apskritai jokios įtakos muitinės vertės nustatymui neturi.
22. Muitinės departamentas taip pat akcentavo, kad Vilniaus TM Ataskaitoje išsamiai pasisakė bei įvertino kiekvieną pareiškėjo pateiktą dokumentą ir nurodė, kodėl pateikti dokumentai neišsklaidė pagrįstų abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės teisingumo. Taigi, atsižvelgęs į labai žemą, palyginus su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, prekių kainą, bei į tai, jog pareiškėjas objektyviais duomenimis neįrodė, kas turėjo ar galėjo turėti įtakos labai žemai prekių kainai, skundžiamuose sprendimuose pagrįstai nuspręsta pareiškėjo importuotoms prekėms netaikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo.
23. Muitinės departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teismui nepagrįstai nurodo, kad jo deklaruotų prekių kainos nuo Vilniaus TM nustatytų palyginamųjų kainų skiriasi ne daugiau kaip 30 procentų, kadangi iš ginčo medžiagos matyti, kad kainos skiriasi ne procentais, o kartais (net iki 5 kartų ir daugiau), todėl akivaizdu, kad muitinė teisingai konstatavo, jog turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, kurių pareiškėjui nepavyko išsklaidyti. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pakeitus prekės kodą, importuotos prekės muito tarifas nesikeitė.
24. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, Muitinės departamentas laikėsi pozicijos, kad skundžiami sprendimai ir Ataskaita yra pagrįsti ir teisėti, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra jokio pagrindo.
25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Westcargo“ skundą atmetė.
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus TM, vadovaudamasis Sąjungos muitinės kodekso 48 straipsnio nuostatomis, atliko pareiškėjo iš Kinijos Liaudies Respublikos importuotų prekių (tekstilės ir galanterijos gaminių, bižuterijos), deklaruotų elektroninėmis importo deklaracijomis (toliau – EID) 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) muitinės vertės patikrinimą. Patikrinimo metu nustatė, kad minėtose deklaracijose deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui nepagrįstai buvo pritaikytas sandorio vertės metodas, o EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) buvo neteisingai nurodytas deklaruotos 29 prekės „moteriškos liemenės iš sintetinių pluoštų“ TARIC kodas. Vilniaus TM 2019 m. spalio 7 d. raštu Nr. (9.2/46)-2V-15812 nurodė pareiškėjui iki 2019 m. lapkričio 4 d. pateikti importuotų prekių, deklaruotų deklaracijose 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.), muitinę vertę pagrindžiančius dokumentus ir nurodė, kad tai galėtų būti sutarčių, pasirašytų su prekių pardavėjais, vertimai, sutartys su trečiaisiais asmenimis, turėjusiais įtakos sandorio vertei (tarpininkavimo, paslaugų ir kt.), prekių siuntėjo eksporto deklaracijos, patvirtintos Kinijos muitinės, pardavėjo prekių kainoraščiai (anglų kalba price list), prekių sąrašai su siūlomomis kainomis, kainų derinimo protokolai, užsakymai, užsakymų patvirtinimai, kita informacija ir dokumentai, kurių pagrindu buvo užsakomos ir atsiunčiamos prekės, prekių pardavimo Bendrijoje dokumentai, kiti turimi dokumentai ir informacija, pagrindžiantys prekių vertę. Taip pat nurodė deklaruotų prekių vertę pagrįsti dedukciniu prekių muitinės vertės nustatymo metodu, t. y. pateikti dokumentus ir informaciją, reikalingą muitinės vertės nustatymui pagal prekių vieneto kainą, už kurią Sąjungos muitų teritorijoje su pardavėjais nesusijusiems asmenims parduotas didžiausias bendras importuotų prekių ar tapačių arba panašių importuotų prekių kiekis, kaip tai numatyta Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies C punkte, 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomas išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių 142 straipsnyje.
27. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. gruodžio 5 d. pateikė Vilniaus TM AB SEB banko išrašą, prekių gavimo pagal Invoice Nr. 2019GYHF1935 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, prekių gavimo pagal Invoice Nr. 2019AUG12 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, prekių gavimo pagal Invoice Nr. 2019GYHF1934 dokumentus ir šių prekių pardavimo dokumentus, sutartis su paslaugų tiekėjais, išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrą, prekių apskaitos registrą ir prekių apskaitos pavyzdžius iš buhalterinės apskaitos programos Rivilė, keletą pavyzdžių pirkimui siūlomų prekių bei laiškus ir kitas ryšio priemones, kuriomis buvo derinami prekių įsigijimai, kainos ir kiti klausimai. Vilniaus TM, įvertinęs pareiškėjo papildomai pateiktus aukščiau nurodytus dokumentus, Ataskaita nusprendė taisyti EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į TARIC kodą 6110909090 bei netaikyti EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d. ), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, nustatyti šių deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bei, atitinkamai, apskaičiuoti mokestinę nepriemoką: 16 281 Eur importo muito, 35 929 Eur PVM, apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius (100 Eur) bei skirti 5 221 Eur baudą.
28. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus TM Ataskaitoje konstatavo, kad pareiškėjas muitinei neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, todėl muitinei išliko pagrįstos abejonės ar prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti, todėl atsižvelgdamas į tai, Vilniaus TM Ataskaita nusprendė nepripažinti deklaruotos sandorio vertės bei, nesant galimybės taikyti kitų Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose išvardintų metodų, prekių muitinę vertę nustatyti vadovaujantis minėto straipsnio 3 dalimi, t. y. naudojant Muitinės departamento PREM1 informacinėje sistemoje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas.
29. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus TM Ataskaita, pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris Sprendimu konstatavo, kad Vilniaus TM Ataskaita yra pagrįsta, jos naikinti nėra pagrindo.
30. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju aktualus Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punkto taikymas, nes Vilniaus TM pareiškėjo importuotoms prekėms netaikė sandorio vertės metodo, konstatavęs, kad pareiškėjas neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, t. y. sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybės nėra aiškios.
31. Teismas konstatavo, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turėjo teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Pažymėjo, jog teisės aktai nustato prievolę importuotojui įtikinti mokesčių administratorių, kad deklaruotoji vertė, remiantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsniu, atspindėtų sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą, o ne priešingai.
32. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo, kad nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruotų prekių sandorio vertės teisingumą. Nustatė, kad Vilniaus TM Ataskaitoje detaliai aprašė ir išanalizavo visus pareiškėjo tiek deklaravimo metu, tiek vėliau papildomai pateiktus dokumentus ir nurodė priežastis, kodėl pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia sandorio vertės metodo taikymo deklaracijose nurodytų prekių muitinei vertei nustatyti.
33. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalimi, importuotojas (šiuo atveju pareiškėjas) privalėjo pateikti muitinei duomenis, pagrįstus įrodymais, apie faktiškai sumokėtą arba mokėtiną pinigų sumą už nurodytomis deklaracijomis importuotas prekes, o ne informaciją apie tarpusavio skolos suderinimus, sutartis su paslaugų teikėjais ar neaišku kokių prekių foto nuotraukas ir pan. Be to, neatskleidimas muitinei visų sandorio detalių, pateikiant tik dalį sutarties, iš kurios negalima nustatyti realios prekių transportavimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvą ir kurią apmokėjo prekių siuntėjas, kainos, leidžia daryti išvadą, kad prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos kitos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti.
34. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad teisės aktai nedraudžia to daryti, bet visų nurodytų faktinių aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, visa tai sudaro realų pagrindą abejoti pareiškėjo pateiktų dokumentų ir nurodomų faktinių aplinkybių aiškumu ir skaidrumu.
35. Teismas pažymėjo, kad importuojamas prekes privaloma deklaruoti taip, kad nekiltų abejonių dėl jų identifikavimo. Jeigu importuojamos prekės yra specifinės, tai turi atsispindėti prekių aprašyme. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsniu, nesant galimybės pagal kilmės šalį pritaikyti tapačių ir panašių prekių muitinio įvertinimo, dedukcinio muitinio įvertinimo ir apskaičiuotosios vertės metodų, muitinė deklaruotų prekių muitinę vertę nustato naudodamasi muitinėje sukaupta duomenų baze apie importuotas prekes.
36. Teismas konstatavo, kad teisinis reglamentavimas ir byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju iš muitinei pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti sąlygų ir aplinkybių, galėjusių turėti įtakos mažai pareiškėjo importuotų prekių vertei, o muitinė pagal įstatymus neprivalo nustatyti konkrečių sąlygų ar aplinkybių, kurios prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos, todėl pagrįstai prekių muitinės vertės nustatymui netaikė sandorio vertės metodo bei vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai prekių muitinę vertę nustatė pagal Muitinės departamento sukauptus duomenis (PREMI duomenų bazė).
37. Teismas, įvertinęs skundžiamų sprendimų turinį, padarė išvadą, kad skundžiami aktai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, susietos su taikomomis teisės normomis.
38. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad muitinės įstaigos, priimdamos skundžiamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
39. Pareiškėjas UAB „Westcargo“ apeliaciniame skunde prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir panaikinti Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. 1A-155, 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. 1A-160 bei Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190307S dalyje, kurioje nuspręsta netaikyti elektroninėmis importo deklaracijomis deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, nustatyti šių deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bei apskaičiuoti mokestinę nepriemoką: 16 281 Eur importo muito, 35 929 Eur PVM, apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius (100 Eur) bei skirti 5 221 Eur baudą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
40. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Vadovaujantis Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punktu, muitinė turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių pardavimui ar kainai vertės neįmanoma nustatyti. Pareiškėjas, remdamasis šiais išaiškinimais ir teisiniu reglamentavimu, mano, kad ne tik jis privalo pagrįsti deklaruotų prekių muitinės vertės teisingumą, bet ir atsakovas privalo įrodyti pareiškėjo pateiktų argumentų ir (arba) paaiškinimų nepriimtinumą ar nepagrįstumą, tačiau nagrinėjamu atveju apsiribojama deklaratyviais teiginiais, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių deklaruotų prekių sandorio vertės teisingumą.
41. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo prašymą išreikalauti iš Vilniaus TM duomenis apie tai, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo atrinkti duomenis apie kitų importuotojų deklaruojamas prekių sandorių kainas, sukauptas PREMI duomenų bazėje, atliko prekių pripažinimo panašiomis tyrimą, nustatė žymų skirtumą nuo kitų importuotojų deklaruotų prekių sandorio kainų, kitą informaciją apie pareiškėjo importuotoms prekėms pritaikytų palyginamųjų kainų nustatymo aplinkybes bei pačias pareiškėjo importuotoms prekėms pritaikytas palyginamąsias kainas, datas, kuomet buvo deklaruotos prekės.
42. Pareiškėjo tvirtinimu, skundžiamame sprendime neatskleista, kodėl, pavyzdžiui, tarpusavio skolų užskaita nepripažįstama tinkamu faktišku apmokėjimu už importuotas prekes įrodymu ir kodėl už prekes pardavėjo prašymu atlikti mokėjimai tretiesiems asmenims sudaro realų pagrindą abejoti pareiškėjo Vilniaus TM pateiktų dokumentų ir nurodomų faktinių aplinkybių aiškumu ir skaidrumu. Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 129 straipsnio 1 dalies b punktas leidžia apmokėti už prekes trečiajai šaliai pardavėjo naudai. Tuo pačiu neatskleidžiama, kodėl aiškiai prekių pirkimo sutartyse ir sąskaitose faktūrose nurodyta nupirktų prekių kaina neįrodo mokėtinos už prekes kainos. Pareiškėjas pateikė muitinei prekių pirkimo sutarčių pilnas versijas, tačiau jos be jokio pagrindo buvo aiškinamos taip, kad pareiškėjas esą nuslėpė nuo muitinės reikšmingas sandorio aplinkybes. Todėl remiantis tik aptarta technine klaida skundžiamu sprendimu be jokio pagrindo buvo padaryta išvada, jog neatskleidimas muitinei visų sandorio detalių, pateikiant tik dalį sutarties, iš kurios negalima nustatyti realios prekių transportavimo iš Kinijos Liaudies Respublikos į Lietuvos Respubliką ir kurią apmokėjo prekių siuntėjas, kainos, leidžia daryti išvadą, kad prekių pardavimui arba jų kainai turi įtakos kitos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti.
43. Pareiškėjo teigimu, skundžiamo sprendimo argumentai, jog nepagrįsti yra pareiškėjo teiginiai, kad jis prekes perka už tokią kainą, kokią pasiūlė pardavėjas, kad pareiškėjui neįdomios prekių transportavimo, kurias prisiėmė pardavėjas, išlaidos, prieštarauja ne tik elementariai logikai, bet ir verslo esmei. Pareiškėjas pažymi, jog Ataskaitoje nurodyta, kad prekių pristatymo sąlygos CFR, CIP Vilnius. Kai pardavėjas prisiima sau prekių transportavimo išlaidas nesuprantama, kodėl prekių gabenimo išlaidos turi dominti prekių pirkėją (pareiškėją). Tiek Vilniaus TM, tiek pareiškėjui nežinomos faktinės prekių siuntimo iš Kinijos išlaidos, todėl Vilniaus TM išvados, kad esą prekės parduodamos mažesne kaina už šių prekių pristatymo išlaidas prieštarauja prekybinei logikai, grindžiamos tik pateiktomis prielaidomis, nurodant galimą siuntimo kainą, ir jų nepagrindžiant jokiais objektyviais duomenimis.
44. Vilniaus TM sprendimas netaikyti sandorio vertės metodą grindžiamas tuo, jog pareiškėjo importuotų prekių deklaruotos vertės neatitinka palyginamųjų verčių, sukauptų PREMI duomenų bazėje ir Vilniaus TM reikalavimas pareiškėjui pagrįsti šiuos neatitikimus esą neįvykdytas. Pareiškėjas paaiškina, jog už įsigytas prekes pagal sąskaitą 2019GYHF1934 (2019-08-17), išrašytą Kinijos įmonės „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Honkongo įmonei „Boyuan Shunda Ltd“, o pagal sąskaitą 2019GYHF1935 (2019-08-30), išrašytą Kinijos įmonės „Guiyang Hong Chempty Trade Co Ltd“, buvo sumokėta Kinijos įmonei „Beijing Jaypie International Logistic Co., Ltd“, prekių siuntėjų prašymu ir tarp įmonių buvo padarytos tarpusavio skolų užskaitos. Vilniaus TM pateiktuose mokėjimų nurodymuose aiškiai nurodyta, pagal kokias ir kieno išrašytas sąskaitas buvo mokama.
45. Pasisakydamas dėl Vilniaus TM nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis, nurodo, kad su pardavėju prekių kainos buvo suderintos pagal pardavėjo atsiųstas prekių nuotraukas bendraujant elektroniniu paštu ir per Kinijos daugiafunkcinę komunikavimo programą „Wechat“. Tai įprasta pareiškėjo ir Kinijos pardavėjų praktika derėtis dėl prekių kainų ir jų kiekių pagal nuotraukas. Dalis nuotraukų buvo pateikta Vilniaus TM.
46. Pareiškėjas pažymėjo, kad visas ginčo prekes tikrino kompetentingi muitinės pareigūnai šių prekių deklaravimo metu. Muitinės pareigūnai patikrinę prekes ir juos lydinčius dokumentus priėmė sprendimą, kad prekės buvo tinkamai deklaruotos ir jas išleido į laivą apyvartą. Išleistos į laisvą apyvartą ne Europos Sąjungos prekės įgyja Sąjungos prekių muitinį statusą. Pareiškėjas šias prekes pardavė, o padavimo kainą nustatė įvertinęs prekių įsigijimui patirtas sąnaudas, įskaitant ir sumokėtus muito mokesčius. Ataskaita buvo priskaičiuoti papildomi muito mokesčiai ir net baudos, kurių pareiškėjas nebeturi galimybės atgauti parduodant prekes, nes jos jau parduotos. Tokie muitinės veiksmai atgaline data, padidinant prekių savikainą priskaičiuotais muito mokesčiais ir net baudomis, prieštarauja protingumo, teisėtumo ir teisingumo principams, o taip pat pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir daro didelę materialinę žalą pareiškėjui. Muitinė turi prisiimti atsakomybę už sprendimą išleisti ginčo prekes į laisvą apyvartą. Jei dar deklaravimo stadijoje muitinės pareigūnai būtų nurodę, kad už ginčo prekes reikės mokėti tokius didžiulius muito mokesčius, pareiškėjas būtų turėjęs pasirinkimo galimybę – tęsti prekių išmuitinimo procedūrą ar atsisakyti tokių prekių, o dabar šis pasirinkimas iš pareiškėjo buvo atimtas ir pareiškėjas verčiamas sumokėti papildomus mokesčius, patirdamas didžiulius nuostolius.
47. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti. Pažymi, kad skundžiamuosiuose aktuose nenurodytas teisės aktas, kuris atleidžia muitinę nuo pareigos pagrįsti savo abejones dėl deklaruojamos vertės teisingumo ir tikslumo. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus TM netinkamai taikė Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktą bei 74 straipsnio 3 dalį ir nepagrįstai importuotų prekių muitinę vertę nustatė taikydama ne sandorio vertės metodą, todėl atitinkamai Muitinės departamento sprendimu patvirtinta Ataskaitos dalis, kurioje atsisakyta taikyti sandorio vertės metodą, patvirtinta nepagrįstai, nes atsakovai nepagrindė savo pagrįstų abejonių jokiais aiškiais argumentais, į kuriuos galima būtų atsikirsti taip pat aiškiais kontrargumentais.
48. Taigi, apibendrindamas apeliaciniame skunde nurodytus motyvus, mano, kad byloje surinkti duomenys paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo deklaruotų prekių sandorio vertės teisingumą ir nustatytos aplinkybės apie pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų neaiškumą, įrodo, kad muitinės įstaiga turėjo pagrindą pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti netaikyti sandorio vertės metodo ir importuotų prekių muitinę vertę nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalį, naudojant duomenis iš muitinės PREMI duomenų bazės.
49. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
50. Muitinės departamento nuomone, pareiškėjo importuotoms prekėms pagrįstai netaikytas sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas. Sutiko su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog ginčui aktualus teisinis reglamentavimas ir byloje pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad iš muitinei pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti sąlygų ir aplinkybių, galėjusių turėti įtakos mažai pareiškėjo importuotų prekių vertei. Muitinės departamento teigimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, atsiskaitymo už prekes aplinkybės yra painios ir neaiškios, todėl jo nuomone, pareiškėjas neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių. Todėl minėtos aplinkybės, atsižvelgus į labai žemą, palyginus su Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, prekių kainą, sudarė pakankamą pagrindą abejoti deklaruotu sandorio realumu.
51. Muitinės departamentas laiko nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo jo prašymą išreikalauti iš Vilniaus TM duomenis apie tai, kokiais kriterijais vadovaujantis atrinkti duomenys apie kitų importuotojų deklaruojamas sandorio kainas, sukauptas PREMI informacinėje sistemoje. Pažymi, kad ginčo prekių muitinis įvertinimas buvo atliekamas laikantis teisės aktų reikalavimų, o išrašai iš PREMI informacinės sistemos, iš kurių matyti, kokiais kriterijais remiantis buvo vertinamos ginčo prekės, pirmosios instancijos teismui buvo pateikti ir yra sudėtinė bylos medžiagos dalis.
52. Atsakovas Vilniaus TM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
53. Paaiškina, kad atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad importo deklaracijose didžiosios dalies deklaruotų prekių, kurių muitiniam įvertinimui mokesčių administratorius netaikė sandorio vertės metodo, kainos yra iki 5 kartų mažesnės, palyginus su kitų importuotojų atitinkamu laikotarpiu deklaruotomis panašių prekių vidutinėmis sandorio kainomis, sukauptomis Muitinės departamento informacinėje sistemoje PREMI. Vilniaus TM, išnagrinėjusi muitinio įforminimo metu bei po jo pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nepagrindžia deklaruotos prekių sandorio vertės. Muitinė, tęsdama supaprastintą patikrinimą ir vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 22 straipsnio 6 dalies ir 29 straipsnio nuostatomis, pranešimu informavo pareiškėją apie galimą nepalankų sprendimą ir išsamiai išdėstė, kodėl minėtose importo deklaracijose deklaruotų prekių muitiniam vertinimui pagal turimus duomenis nebuvo taikomas sandorio vertės metodas, o prekių muitinė vertė bus nustatyta analitiniais muitinio įvertinimo metodais.
54. Nurodo, kad išnagrinėjus bylos medžiagą, taip pat nustatyta, kad nei muitiniam įforminimui pateiktose sąskaitose, nei pateiktuose sutartyse informacijos, kad prekės būtų nekokybiškos, užsigulėjusios ar turinčios defektų, kas galėtų turėti įtakos mažai prekių kainai, nėra. Pažymi, kad muitinei nebuvo pateikti prekių kainoraščiai ar kiti dokumentai su oficialiai skelbiamomis pardavėjo prekių kainomis, pateikta tik dalis sutarčių puslapių, kuriose nurodomos sudaromų sandorių bendrosios sąlygos.
55. Teigia, kad iš pareiškėjo pateiktų PVM sąskaitų faktūrų ir jų registro nustatė, kad didžioji dalis prekių buvo parduotos Lenkijos ir Latvijos įmonėms, mažosioms bendrijoms, individualioms įmonėms ir fiziniams asmenims. Pareiškėjas pardavė visas ginčo prekes, tačiau deklaruotos prekių vertės dedukciniu muitinio įvertinimo metodu taip pat nepagrindė. Pažymi, jog pareiškėjo pateiktame elektroninio susirašinėjimo fragmente su neidentifikuotu asmeniu nėra informacijos, kokias prekes ir iš ko įsigijo šis asmuo, kokiomis kainomis jos parduotos ir kaip jos susijusios su ginčo deklaracijose deklaruotomis prekėmis. Taip pat nurodo, kad pareiškėjo pateiktos prekių nuotraukos neįrodo, kad buvo importuotos būtent tokios prekės, nes iš jų negalima nustatyti nei jų kokybės, nei vertės.
56. Vilniaus TM teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad muitinės įstaigos, priimdamos skundžiamus sprendimus, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas bei išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus bei teisėtus sprendimus, todėl naikinti minėtų sprendimų ir Ataskaitos pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
57. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl Vilniaus TM Ataskaitos bei Muitinės departamento Sprendimo Nr. 1A-155 ir Sprendimo Nr. 1A-160, kuriais buvo pakeistas prekės TARIC kodas bei muitinė importuotų prekių muitinės vertės nustatymui netaikė sandorio vertės metodo ir tuo pagrindu apskaičiavo papildomus importo mokesčius bei skyrė baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.
58. Vilniaus TM 2020 vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaita Nr. 0VM190307S nusprendė taisyti EID 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotą 29 prekės TARIC kodą 6210500000 į TARIC kodą 6110909090 bei netaikyti EID 19LTVC0100IM1F05B0 (2019 m. rugpjūčio 23 d.), 19LTVC0100IM20C533 (2019 m. rugsėjo 5 d.), 19LTVC0100IM217AE7 (2019 m. rugsėjo 10 d.) deklaruotų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, o nustatyti šių deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bei, atitinkamai, apskaičiuoti mokestinę nepriemoką: 16 281 Eur importo muito, 35 929 Eur PVM, apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius (100 Eur) bei skirti 5 221 Eur baudą.
59. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu Nr. 1A-155, kuris buvo pataisytas Muitinės departamento 2020 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. 1A-160, nusprendė patvirtinti Vilniaus TM 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0VM190677S.
60. Vilniaus TM 2020 m. vasario 21 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 0VM190307S nurodė, kad pareiškėjas muitinei neatskleidė visų sandorio sudarymo aplinkybių, todėl muitinei išliko pagrįstos abejonės dėl to, kad prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos sąlygos ir aplinkybės, kurių poveikio vertinamų prekių pardavimui arba kainai neįmanoma nustatyti, todėl Vilniaus TM Ataskaita nusprendė nepripažinti deklaruotų prekių sandorio vertės.
61. Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.
62. Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalis nustato, kad sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai, išskyrus šiuos: i) įstatymo arba Sąjungos valdžios institucijų nustatytus arba reikalaujamus nustatyti apribojimus; ii) geografinės srities, kurioje prekės gali būti perparduotos, apribojimus; iii) prekių muitinei vertei didelės įtakos neturinčius apribojimus; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti; c) jokia pajamų, gautų pirkėjui toliau perparduodant prekes, disponuojant jomis ar jas naudojant, dalis tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję arba jų ryšys neturėjo įtakos kainai.
63. Kaip matyti iš skundžiamų administracinių sprendimų turinio, muitinė, netaikydama pareiškėjo importuotoms prekėms sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, sprendė, jog pareiškėjas nevykdė sąlygos, nustatytos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punkte, nes, muitinės teigimu, prekių pardavimui arba jų kainai turėjo įtakos sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti.
64. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447 2015 m. lapkričio 24 d., kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad, jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Kodekso 70 straipsnio 1 dalį.
65. Siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti.
66. Pažymėtina, jog įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei. Vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti.
67. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją.
68. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime priėjo nepagrįstą išvadą, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turėjo teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia aplinkybes, kuriomis remdamasi, muitinė nusprendė, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.
69. Be to, jeigu būtų pripažinta, kad importuojamų prekių vertės neįmanoma nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį ir prekių muitinė vertė būtų nustatoma vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, t. y. naudojant Muitinės departamento PREM1 informacinėje sistemoje sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas, tuomet turi būti patikrinama, ar nebuvo galimybės taikyti kitų Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose išvardintų metodų.
70. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
71. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios procesinės teisės normos reikalavimų nesilaikė, nes iš esmės netyrė ir nevertino, ar muitinė pagrindė savo abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo pareiškėjo importuotoms prekėms, netinkamai nustatė proceso šalių įrodinėjimo pareigą.
72. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 146 straipsnio 1 dalis).
73. Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nesprendžia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų dėl papildomų įrodymų pridėjimo ir papildomų faktinių duomenų išreikalavimo. Taip pat nesprendžiamas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Westcargo“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė