LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. C. (J. C.) kasacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. C. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nubaustas 75 MGL (3750 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 50 MGL (2500 Eur) dydžio baudos. Vadovaujantis BK 42 straipsnio 6 dalimi, 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 3 dalimi, konfiskuotas J. C. automobilis „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ).
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. spalio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo J. C. apeliacinis skundas atmestas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendis patikslintas ir nustatyta, kad J. C. skirtos baudžiamojo poveikio priemonės (uždraudimo naudotis specialiąja teise) terminas skaičiuojamas nuo 2017 m. lapkričio 23 d. Kita Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. J. C. nuteistas už tai, kad, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisykles, nes vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, t. y. 2017 m. lapkričio 17 d. apie 23.23 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta 2,3 promilės etilo alkoholio.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniame skunde nuteistasis J. C. nurodo alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 13 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartį ir bylą jam nutraukti; 2) netaikyti automobilio „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimo; 3) sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės – draudimo naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones taikymo terminą. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir pritaikė BK 40, 54 straipsnių, 68 straipsnio 2 dalies ir 72 straipsnio nuostatas, nes nagrinėjamoje byloje nustatytą išskirtinę faktinę situaciją, kai kasatorius pats savarankiškai atsisakė vairuoti transporto priemonę ir, būdamas neblaivus, miegojo savo automobilyje, prilygino eiliniam vairavimui esant neblaiviam. Be to, teismai neteisingai kvalifikavo kasatoriaus veiksmus pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, netinkamai vertino pagrindines baudžiamosios atsakomybės nuostatas (BK 2 straipsnio 4 dalis) ir esmingai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 241 straipsnio 2 dalies nuostatas, reglamentuojančias bylos išnagrinėjimo išsamumą. Dėl šių padarytų proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimų priimti teismų sprendimai yra nepagrįsti, neteisingi, neteisėti, o bylos esminė faktinė situacija išnagrinėta neišsamiai ir nevisapusiškai.
2.2. Teismai nepagrįstai atsisakė kasatoriui taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, motyvuodami tuo, kad jis praeityje (t. y. 2013 m. rugpjūčio 9 d.) baustas administracine tvarka už vairavimą esant neblaiviam ir tai, teismų nuomone, eliminuoja pagrindą manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismai neteisingai sprendė, kad kasatoriaus mama J. Ca. nėra tinkama laiduotoja, nes ji jam (kasatoriui) negalės padaryti realios teigiamos įtakos. Tokie teismų argumentai yra nepagrįsti, neatitinka objektyvių bylos duomenų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad išvada dėl BK 40 straipsnio 2 dalies sąlygos turi būti paremta objektyviais faktais, liudijančiais asmens nusikalstamo elgesio atsitiktinumą ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus, taip pat aplinkybėmis, apibūdinančiomis veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-489/2018). Be to, esant didesnei naujo nusikaltimo padarymo ateityje tikimybei (rizikai), kai kaltininkas ir (ar) laiduotojas yra bausti administracine tvarka, kas nėra kliūtis atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti taikomas su užstatu. Kasatorius pažymi, kad teismų akcentuojama administracinė nuobauda, paskirta praeityje už analogišką nusižengimą, nebegalioja, todėl jei teismai sprendė, kad egzistuoja didesnė naujos nusikalstamos veikos padarymo rizika, nepagrįstai nesvarstė galimybės atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu.
2.3. Kasatorius pažymi ir tai, kad viso proceso metu jo duotus nuoseklius paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių patvirtina jo paties savanoriškai pateiktas policijos pareigūnams objektyvus jo kaltės įrodymas – jo vairuotame automobilyje sumontuoto vaizdo registratoriaus atminties kortelė su jo kelionės vaizdo įrašu (b. l. 21–25). Tačiau šis įrašas kartu ir aiškiai paneigia bylą nagrinėjusių teismų argumentus, kuriais teismai vertino įvykio situaciją, t. y. pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kasatorius, vairuodamas automobilį, dar važiuodamas keliu nuvažiavo nuo jo ir automobilyje užmigo, o apeliacinės instancijos vertinimu, kasatorius nebevairavo, nes „galimai užklimpo“. Kasatorius teigia, kad jis, tikslingai siekdamas nebevairuoti automobilio, įsuko į šalia kelio esantį šalutinį keliuką, jame tikslingai sustabdė (priparkavo) vairuotą automobilį, užgesino variklį ir užmigo, kad išsimiegotų ir tokiu būdu išsiblaivytų. Visi jo veiksmai atlikti pačiam savarankiškai nusprendus nevairuoti, o sustoti saugioje vietoje ir miegoti automobilyje. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys sudaro faktinės bylos situacijos išskirtinumą, kuris turėjo būti tinkamai įvertintas tiek sprendžiant jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, tiek individualizuojant bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą.
2.4. Kasatorius nesutinka su teismų vertinimu, kad J. Ca., kaip laiduotoja, yra netinkama, ir teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad ji jam (kasatoriui) negalės padaryti realios teigiamos įtakos. Kasaciniame skunde nurodoma J. Ca. asmenybės apibūdinimas, jos ir kasatoriaus giminystės ryšys, gyvenamoji vieta, finansinė padėtis, teigiama, kad ji yra kasatoriui autoritetas ir turi visas galimybes bei priemones kontroliuoti jo elgesį, daryti jam teigiamą įtaką. Byloje nenustatytos jokios aplinkybės, galinčios kaip nors kliudyti jai padaryti realią teigiamą įtaką kasatoriui. Kartu tai reiškia, kad, byloje nesant aplinkybių dėl laiduotojos netinkamumo, teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad J. Ca. yra netinkama laiduotoja. Dėl to kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas (BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas) ir netinkamai aiškino bei pritaikė BK 40 straipsnio nuostatas.
2.5. Kasatorius, nurodydamas konfiskuoto automobilio vertę, už kieno pinigus jis įgytas, kuriam asmeniui jis realiai priklauso, kas rūpinosi jo išlaikymu bei remontu, kokiam pagrindiniam tikslui jis buvo naudojamas, teigia, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, konfiskavus automobilį, nėra pažeidžiami proporcingumo ir teisingumo reikalavimai, ir taip netinkamai pritaikė BK 72 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis); vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Be to, konstitucinėje jurisprudencijoje pripažįstama, jog vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Spręsdamas dėl viešojo intereso poreikių ir asmens intereso teisingos pusiausvyros nustatymo, Europos Žmogaus Teisių Teismas palieka valstybei plačią vertinimo laisvę dėl įgyvendinimo priemonių pasirinkimo ir vertinimo, ar šio įgyvendinimo padariniai pateisinami atsižvelgiant į bendrąjį interesą siekiant atitinkamo įstatymo tikslo. Teisinga pusiausvyra pažeidžiama tuo atveju, kai asmeniui užkraunama „individuali ir pernelyg didelė našta“ (2011 m. birželio 28 d. sprendimas HetFinancieele Dagblad B. V. prieš Olandiją, peticijos Nr. 577/11) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-134-1073/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-34-699/2018, 2K-35-719/2018). Teismų praktikoje taip pat pasisakyta ir dėl to, jog atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą transporto priemonės konfiskavimas nebūtinai turi būti taikomas. Tokiais atvejais pirmiausia turėtų būti įvertintas šios teisinės priemonės suderinamumas su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, tai, kad jis, vairuodamas automobilį byloje nustatytomis aplinkybėmis ir pajutęs suvartoto alkoholio poveikį, pats, savarankiškai, jokių aplinkybių neverčiamas, nusprendė toliau nevairuoti, o sustoti šalutiniame keliuke ir likti automobilyje miegoti, ne tik jį apibūdina teigiamai, bet ir leidžia spręsti apie jo požiūrį į byloje nagrinėjamą nusikalstamą veiką. Supratęs (pajutęs), kad elgiasi neteisėtai, jis savarankiškai, nieko neverčiamas, nusprendė veikos nebetęsti. Šios aplinkybės neabejotinai nagrinėjamą bylą išskiria iš kitų analogiškų bylų, mažina kasatoriaus padarytos veikos pavojingumą ir leidžia spręsti dėl bausmės tikslų pasiekimo švelnesnėmis priemonėmis, t. y. netaikant automobilio konfiskavimo. Juolab kad automobilio konfiskavimas neigiamas pasekmes realiai sukels ir kasatoriaus sergančiai mamai, kuri neteks galimybės nuvykti į gydymo įstaigas.
2.6. Kartu kasatorius teigia, kad teismai, nustatydami uždraudimo vairuoti transporto priemones įstatyme nurodytą maksimalų terminą, rėmėsi tik tuo, kad praeityje jis buvo baustas už šiurkštų Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Tačiau nagrinėjamoje byloje jis nuteistas dėl nesunkaus nusikaltimo padarymo; savo kaltę jis iš karto visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi, teisiamas pirmą kartą; jo elgesys (pajutęs alkoholio poveikį, savanoriškai nusprendė veikos nebetęsti, o sustoti šalutiniame keliuke ir miegoti automobilyje) neabejotinai mažina veikos pavojingumą, o praeityje paskirta administracinė nuobauda jau negaliojo. Be to, nagrinėjamu atveju yra net kelios kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. sustodamas miegoti ir nebevairuodamas jis aktyviais savo veiksmais bandė išvengti sunkių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas), iš karto visiškai pripažino savo kaltę ir pateikė savo kaltės įrodymus (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Byloje nenustatyta nė viena jo baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, dėl to kasatorius, atsižvelgdamas į bausmių ir baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo teisinį reglamentavimą (BK 54, 67 straipsniai), teigia, kad maksimalus specialiosios teisės atėmimo terminas jam taikytas nepagrįstai ir neteisėtai.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į nuteistojo J. C. kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:
3.1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 40, 72 ir 281 straipsnių 7 dalies) taikymo bei pažeistų BPK 20 straipsnio reikalavimų, nors ir paremti gausia teorine argumentacija, yra deklaratyvaus pobūdžio, pateikti tik bandant kasacinės instancijos teismą priversti dar kartą vertinti byloje nustatytas faktines aplinkybes ir iš naujo tirti bei vertinti byloje surinktus duomenis, dar kartą teigiant, kad byloje nenustatytos aplinkybės, neginčijamai patvirtinančios BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą kasatoriaus veiksmuose, nes jis neva savanoriškai atsisakė daryti nusikalstamą veiką. Prokuroras aptaria BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytos veikos sudėtį bei jos baigimo momentą ir teigia, kad kasatoriaus nurodomos aplinkybės apie tai, jog jis užmigo sustojęs ir sąmoningai išjungęs variklį, šiuo atveju teisinės reikšmės veiksmų kvalifikacijai neturi, juolab kad tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Kartu prokuroras pažymi, kad dėl šios veikos kilę padariniai vertintini pagal atitinkamus BK ar Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) straipsnius, atsižvelgiant į atsiradusių padarinių mastą ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Be to, kasatoriaus argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo jau įvertinti skundžiamoje nutartyje, kurioje pagrįstai ir motyvuotai konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo pripažino kasatorių kaltu padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.
3.2. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes, padarė išvadas remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, šie duomenys teisiamajame posėdyje buvo tiesiogiai ištirti, tinkamai įvertinti ir pripažinti įrodymais, remiantis jų visuma buvo pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Be to, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu gautais duomenimis, skundžiamoje nutartyje išdėstė motyvus, kuriais remiantis buvo pripažinta, kad kasatoriaus padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.
3.3. Nepagrįsti yra ir kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo BK 40 straipsnio nuostatų taikymo. Prokuroras pažymi, kad, net ir esant visoms minėtame baudžiamajame įstatyme įtvirtintoms formalioms sąlygoms, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo teigti, kad teismai, neatleisdami kasatoriaus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, pažeidė BK 40 straipsnio nuostatas ir netinkamai jas taikė. Abiejų instancijų teismai tinkamai svarstė galimybę taikyti minėto straipsnio nuostatas; apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismo sprendimą šiuo klausimu teisingu ir teisėtu. Juolab kad tokio pobūdžio klausimo sprendimas yra visiška pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija.
3.4. Prokuroro nuomone, atmestini ir kasacinio skundo teiginiai dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo. Abiejų instancijų teismai nenukrypo nuo teismų praktikos dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatytos veikos padarymo ir transporto priemonės konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-14-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-136-699/2018, 2K-218-648/2018). Nagrinėjamoje byloje nenustatytos išimtys (išskirtinis atvejis) iš šių taisyklių, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Be to, remiantis besiformuojančiomis teismų praktikos tendencijomis šios kategorijos bylose, netaikant turto (automobilio) ar jo vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimo, įsivyrautų nebaudžiamumo nuostatos, asmenys nebūtų sulaikomi nuo nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į aiškią bei kryptingą įstatymų leidėjo valią griežtinti atsakomybę už visuomenei itin pavojingus šiurkščiausius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kuriuos padaro neblaivūs vairuotojai, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo paskyrimas neprieštarauja proporcingumo principui, atitinka suformuotą teismų praktiką, siekiant jos vienodumo, nuoseklumo, neprieštaringumo, ir užtikrina tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Be to, teismų praktikoje net ir sunki kaltinamojo materialinė padėtis, jo ar artimų asmenų sveikatos būklė, transporto priemonės pripažinimas šeimos turtu, rūpinimosi artimaisiais poreikis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-136-699/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-14-511/2018) ar tai, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta žala (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-302-1073/2018) nesudaro pagrindo teigti, jog kaltininkui nuosavybės teise priklausančio automobilio konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas dėl BK 72 straipsnio taikymo yra pakankamai motyvuotas ir neprieštaraujantis aktualiai teismų praktikai analogiško pobūdžio bylose.
3.5. Kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 241 straipsnio 2 dalies nuostatų, reglamentuojančių teismo posėdžio pirmininko pareigas, ir BPK 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų yra neargumentuoti ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini. Taip pat nesvarstytini ir kasatoriaus argumentai dėl uždraudimo naudotis specialiąja teise (teise vairuoti transporto priemones) termino galimo sutrumpinimo, nes tai nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo J. C. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl
bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribų ir baudžiamojo įstatymo (BK 281 straipsnio 7 dalies, 40 straipsnio 2, 3 dalių, 72 straipsnio 2 dalies) taikymo
5. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo jo veiksmus kaip atitinkančius BK 281 straipsnio 7 dalies požymius, nes jis (kasatorius) pats savanoriškai atsisakė vairuoti transporto priemonę ir, būdamas neblaivus, miegojo savo automobilyje. Be to, nagrinėjamoje byloje nepagrįstai netaikytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas ir konfiskuotas jam priklausantis turtas (automobilis), o apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Tokie kasatoriaus teiginiai atmestini.
6. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo nutartyse yra nurodęs, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-7-173/2014 ir kt.). Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Be to, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Taigi nagrinėjamoje byloje kasacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, priimtoje nutartyje pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Be to, kasatoriaus prašymas dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino sutrumpinimo, kaip deklaratyvus ir nepagrįstas teisiniais argumentais (BPK 368 straipsnio 2 dalis), nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliktinas nenagrinėtas.
7. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Šiame baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formalioji, taigi pavojingų padarinių kilimas nenumatytas ir tokia nusikalstama veika laikoma baigta nuo to momento, kai neblaivus asmuo (kai kraujyje nustatyta didesnė nei 1,5 promilės koncentracija etilo alkoholio) pradeda važiuoti transporto priemone (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-360-976/2018 ir kt.). Kelių eismo taisyklės draudžia vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šią transporto priemonę. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų (Kelių eismo taisyklių 14 punktas). Kasaciniame skunde nurodomi kasatoriaus subjektyvūs teiginiai, kad jis (kasatorius), vairuodamas automobilį ir pajutęs prieš tai visą vakarą draugo vestuvėse vartoto alkoholio poveikį, pats nusprendė toliau nebevairuoti automobilio ir, įsukęs į šalutinį keliuką, sustojo pamiegoti, nagrinėjamu atveju nėra pagrindas pripažinti, kad J. C. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Byloje surinktų duomenų visuma (paties kasatoriaus ir liudytojų O. J. (O. J.), T. S. parodymai, specialisto išvada, vaizdo įrašas, nufilmuotas vaizdo registratoriumi, kita bylos rašytinė medžiaga) neginčijamai patvirtina, kad J. C. automobilį „VW Passat CC“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,30 promilės alkoholio, t. y. vidutinis apsvaigimas nuo alkoholio, kurio ribos yra nuo 1,5 iki 2,5 promilės alkoholio. Įvertinus tai, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimai, keliami vairuotojams, J. C. neabejotinai buvo žinomi, jis suvokė, kad yra apsvaigęs nuo alkoholio, ir tokios būsenos vairavo automobilį, darytina išvada, kad tokie jo veiksmai buvo tyčiniai. Kasatoriaus akcentuojamas jo tolesnis elgesys (bevairuodamas pajuto alkoholio poveikį, todėl sustojo pamiegoti) padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai teisinės reikšmės neturi. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes J. C. baudžiamasis įstatymas – BK 281 straipsnio 7 dalis – pritaikytas tinkamai.
8. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas ne tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat apsvarsčius ir BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Be to, kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).
9. Abiejų instancijų teismų skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visuma, t. y. nėra nustatytas pagrindas manyti, jog J. C. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Iš šių sprendimų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti J. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o apeliacinės instancijos teismas, tokiai išvadai pritardamas, teisingai vadovavosi teismų praktikos nuostatomis, kad tokio pobūdžio išvada turi būti pagrįsta objektyviais faktais, kurių buvimas ar nebuvimas padeda į tai atsakyti, kad turi būti atsižvelgiama į kaltininko praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių ar kitus teisės pažeidimus ir pan. Jeigu, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių, ar asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tai paprastai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, leidžiančių teismui daryti atitinkamas išvadas, taigi, ir taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Sprendžiant šį klausimą neturi likti neaiškumų ar abejonių dėl to, ar iš tiesų visos aplinkybės yra tokios aiškios, kad galima būtų daryti išvadą, jog yra pagrindas atleisti nusikalstamą veiką padariusį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2013). Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teismai tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis apie tai, kad J. C. praeityje baustas administracine tvarka ne tik dėl analogiško teisės pažeidimo padarymo (vairavimo neblaiviam), bet ir dėl kitų nevienkartinių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, iš kurių už paskutinį pažeidimą (riboto greičio viršijimas) jam buvo skirta piniginė bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu (1 t., b. l. 61–63). Nors nusikalstamos veikos padarymo metu administracinė nuobauda už analogišką teisės pažeidimą (vairavimą neblaiviam) jau nebegaliojo, tačiau minėtų duomenų visuma, neigiamai apibūdinanti nuteistojo asmenybę, neabejotinai leidžia teigti, kad J. C. linkęs nesilaikyti įstatymų, kad jis nepadarė tinkamų išvadų dėl jo anksčiau padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų, o skirtos nuobaudos nebuvo efektyvios bei nepasiekė joms keliamų tikslų. Kartu tai leidžia teigti, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo padaryta veika nėra atsitiktinio pobūdžio ir dėl to teismai padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad J. C. ateityje laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikalstamų veikų.
10. Nesutikti su tokia bylos medžiaga pagrįsta ir teisiškai tinkamai motyvuota teismų išvada kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Skundžiami teismų sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti byloje nustatytomis aplinkybėmis. Administracinio baustumo, beje, kaip minėta, vieno iš jų galiojusio ir nusikalstamos veikos padarymo metu, buvimas pagrįstai vertintas BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkto aspektu, sprendžiant, ar kasatorius laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, nesant visų BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, neatleidę J. C. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė.
11. BK 42 straipsnio 6 dalyje, 67 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuteistam asmeniui turto konfiskavimas kaip baudžiamoji priemonė gali būti skiriamas kartu su bausme. Kai skiriamos dvi ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, atsižvelgiama į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį (BK 67 straipsnio 6 dalis). BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 72 straipsnio nuostatas, pažymėta, kad turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262-489/2017). BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio; be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas. Taigi tokiu atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-51-699/2018 ir kt.) ir kuri pagal šio straipsnio 3 dalį, kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas, privalo būti konfiskuojama, nepriklausomai nuo teismo nuožiūros. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-34-699/2018 ir kt.).
12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, to neginčija ir pats kasatorius, kad nusikalstamos veikos priemonė – automobilis „VW Passat CC“ – priklauso nuteistajam J. C.. Teismai, paskirdami dvi tarpusavyje logiškai tiesiogiai susijusias ir suderinamas baudžiamojo poveikio priemones, kaip ir nurodyta minėtoje BK 67 straipsnio 6 dalyje, – teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą ir kasatoriui asmenine nuosavybe priklausiusio automobilio konfiskavimą, vadovavosi tiek proporcingumo, tiek teisingumo principais ir priimti sprendimai neprieštarauja suformuotai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-80-511/2018, 2K-7-144-628/2018 ir kt.). Priešingai nei mano kasatorius, kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės (kad automobilis įgytas ir prižiūrimas už jo mamos J. Ca. lėšas; konfiskavus automobilį, ji (J. Ca.) neteks galimybės nuvykti į gydymo įstaigas) šiuo atveju negali būti pripažintinos ypatingomis ar išskirtinėmis, patvirtinančiomis taikomos baudžiamosios priemonės akivaizdų neproporcingumą. Taigi teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo teigti, kad nuteistajam J. C. taikytas jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės konfiskavimas šiuo atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, o dviejų baudžiamojo poveikio priemonių taikymas akivaizdžiai tarpusavyje nesuderinamas ir netikslingas. Tai, kad paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės suvaržė nusikalstamą veiką padariusį asmenį ar neatitinka jo interesų, savaime neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis teismų praktika, suformuota kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose, kurios nurodytos kasaciniame skunde, nes šių bylų (kuriose buvo sprendžiamas BK 72 straipsnio (ne)taikymo klausimas asmenims, atleistiems nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau ne nuteistiesiems) ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti (sprendimo pagrindas, motyvacija) yra skirtingos.
13. Taigi, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnio 2 dalis), dėl ko priimtus skundžiamus nuosprendį ir nutartį reikėtų naikinti ir (ar) juos pakeisti, remdamasi kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, ir tenkinti kasatoriaus prašymus ar vieną iš jų teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir (ar) apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, nuteistojo J. C. kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo J. C. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Tomas Šeškauskas
Sigita Jokimaitė