Administracinė byla Nr. eA-2336-552/2023
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00958-2022-3
Procesinio sprendimo kategorija 22.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2023 m. liepos 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė: 1) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2022 m. balandžio 5 d. raštą Nr. 2E-2022-191
(toliau – ir Raštas); 2) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį – nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. spalio 16 d., kai pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ)
51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu; 3) priteisti pareiškėjui iš Tarnybos vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip šešių, už nepagrįstą delsimą atsiskaityti nuo 2022 m. spalio 16 d.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu
Nr. P3/2019-308 (toliau – ir 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas) pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Minėto įsakymo 2.2 punktu pareiškėjui nušalinimo laikotarpiu nurodyta nemokėti darbo užmokesčio.
2.2. Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2021 m. gruodžio 22 d. priėmus nutarimą Nr. KT201-A-N15/2021 (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimas), pareiškėjas prašė Tarnybą išmokėti jam priklausantį darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį, tačiau Tarnyba skundžiamu Raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.
2.3. 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas dėl pareiškėjo nušalinimo buvo panaikintas 2022 m. balandžio 12 d. Tarnybos direktoriaus 2021 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-38
(toliau – ir 2021 m. balandžio 12 d. Įsakymas). Pareiškėjas teigė, kad už laikotarpį 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. balandžio 12 d., jam nepagrįstai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis. Pareiškėjo įsitikinimu, net ir nepanaikinus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymo, nebuvo teisinio pagrindo daugiau nei 2 metus ir 6 mėnesius, nemokėti nušalintam nuo pareigų pareiškėjui darbo užmokesčio.
2.4. Pareiškėjas vadovavosi VTĮ 41 straipsnio 2 dalimi ir Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu bei teigė, kad Raštas yra neteisėtas ir nemotyvuotas, pažeidžiantis
VTĮ 41 straipsnio 2 dalį.
2.5. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovui ilgą laiką nemokant darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį, pareiškėjas ir toliau patiria teisių suvaržymus, kurie Konstitucinio Teismo prilyginami tokio valstybės tarnautojo baudimui už nusikalstamą veiką, kurią padarius jis įtariamas ar kaltinamas. Dėl šios priežasties darbo užmokestis priteistinas iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.
3. Patikslintame skunde, reaguodamas į Tarnybos pateiktus įrodymus, pareiškėjas pabrėžė, kad jis 2022 m. spalio 16 d. buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų vadovaujantis ne
VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punktu, o pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Pareiškėjas nebuvo pripažintas padariusiu kokią nors nusikalstamą veiką. Pareiškėją atleidus iš tarnybos 2022 m. spalio 16 d., su juo turėjo būti visiškai atsiskaityta, įskaitant ir už nušalinimo laikotarpį. Pareiškėjo teigimu, atsakovas vadovavosi VTĮ nuostatomis, kurios prieštarauja Konstitucijai ir kurių negali taikyti teismai. Pareiškėjas akcentavo, kad jo atleidimas nebuvo susijęs su padarytais pažeidimais, nes jis buvo atleistas savarankišku pagrindu – kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Tarnyba pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 146 straipsnio 2 dalį, todėl, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, darbdavys už nepagrįstą delsimą privalo mokėti vidutinį darbo užmokestį per mėnesį, padaugintą iš uždelstų mėnesių skaičiaus.
4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
4.1. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 27 d. Tarnybai pateikė prašymą grąžinti jį į pareigas ir išmokėti kompensaciją ir delspinigius už negautą darbo užmokestį. Tarnyba 2022 m. sausio 11 d. rašte Nr. 2E/2022-18, be kita ko, nurodė, jog išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. nėra teisinio pagrindo. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui atsisakius priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020, pareiškėjas 2022 m. kovo 4 d. dar kartą pateikė prašymą Tarnybai dėl grąžinimo į darbą ir kompensacijos. Tarnyba 2022 m. kovo 16 d. raštu informavo, kad pareiškėjo užimamos Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymas buvo pakeistas (jis buvo pateiktas su raštu).
4.2. Pareiškėjo prašymui spręsti Tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo 16 d. įsakymu
Nr. V1/2022-3 buvo sudaryta darbo grupė-komisija (toliau – ir Komisija), kuri 2022 m. balandžio
1 d. konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsiteisėjimo. Tarnyba Raštu informavo pareiškėją apie Komisijos priimtos motyvuotos išvados rezultatus, nurodė, kad pareiškėjo prašymas grąžinti į eitas pareigas tenkinamas, pareiškėjui atitikus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. kovo
2 d. įsakymu Nr. 3D-146 (toliau – ir Įsakymas Nr. 3D-146), Tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo
7 d. įsakymu Nr. P7-8 patvirtinto Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo V skyriaus „Specialieji reikalavimai“ 23.1 papunktyje nustatytą reikalavimą „atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, t. y. pateikus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai”, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pateiktą informaciją.
4.3. Tarnybos direktorius 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymu pripažino netekusiu galios
2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymą, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo išvadas. Tačiau nuo 2022 m. balandžio 12 d. pareiškėjas buvo nušalintas, remiantis kitu pagrindu, t. y. Žemės ūkio ministrui 2022 m. kovo 2 d. Įsakymu Nr. 3D-146 pareiškėjo užimamą Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybę įtraukus į Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašą ir pakeitus šios pareigybės aprašymą, įtraukiant šias pareigas užimančiam valstybės tarnautojui reikalavimą atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“ ir tokio leidimo pareiškėjui neturint.
4.4. Tarnybos teigimu, nors pareiškėjas su pakeistu pareigybės aprašymu ir jame nurodytu reikalavimu sutiko, tačiau leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nepateikė. Todėl Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu
Nr. P3/2022-39 (toliau ir – 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymas dėl nušalinimo) pareiškėjas nuo
2022 m. balandžio 12 d. buvo nušalintas, nemokant darbo užmokesčio, pareiškėjui nepateikus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, ir nesant pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas.
4.5. Tarnyba pažymėjo, kad 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Šis įsakymas galiojo iki Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymo priėmimo. Pareiškėjo nušalinimas nebuvo pripažintas nepagrįstu, nėra duomenų, kad nušalinimą lėmusios aplinkybės nepasitvirtino, pareiškėjas nebuvo grąžintas į pareigas pripažinus jo nušalinimą nepagrįstu ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą. Todėl nesusidarė nė viena iš VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių, kurioms esant atsakovui kiltų pareiga pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos.
4.6. Tarnybos vertinimu, pareiškėjas nuo Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos nerodė iniciatyvos užimti einamas pareigas, be to, pareiškėjas gali dirbti kitą darbą ne valstybės tarnyboje, jis neprašė gražinti į einamas pareigas, nepristatė leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, kurios pagrindu skubos tvarka galėtų būti grąžintas į Tarnyboje eitas pareigas, neinformavo teismo, taip pat, dalyvaudamas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) yra informuotas apie pateiktus kaltinimus bei prokuroro prašomą skirti sankciją, t. y. skirti laisvės atėmimo bausmę bei priteisti padarytą žalą Tarnybai. Todėl nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo dienos.
5. Atsiliepime į patikslintą skundą Tarnyba nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teisme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2022 m. liepos 20 d. buvo priimtas nuosprendis pareiškėją pripažinti kaltu, Tarnybos veiksmai atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokestį galėtų būti vertinamas tik jei apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismo nuosprendis būtų panaikintas ir pareiškėjas būtų išteisintas. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs, tačiau tuo atveju, jeigu nuosprendžio aplinkybės bus patvirtintos apeliacine tvarka, pagal VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 16 punkte nurodytą pagrindą pareiškėjas turėtų būti atleistas iš pareigų, jam nemokant darbo užmokesčio ir (ar) išeitinės kompensacijos. Tai tik patvirtina, kad pareiškėjo argumentai ir skundo reikalavimai yra nepagrįsti.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi patenkino pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeitė – panaikino Tarnybos Raštą, o bylos dalį dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą.
II.
8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. liepos 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Tarnybą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus delspinigius už nurodytą laikotarpį. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
9.1. Pareiškėjas, ėjęs Tarnyboje direktoriaus pavaduotojo pareigas, Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. Įsakymu buvo laikinai nušalintas nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos. Nušalinimo laikotarpiu pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas. Šis įsakymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
9.2. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 27 d. Tarnybai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinis teismas pripažino, jog VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio ir 48 straipsnio nuostatoms, prašė grąžinti jį į pareigas ir išmokėti kompensaciją ir delspinigius už negautą darbo užmokestį nuo
2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. P3/2019-308 įsigaliojimo dienos.
9.3. Tarnyba 2022 m. sausio 11 d. raštu Nr. 2E/2022-18 pareiškėjui nurodė, jog jis buvo nušalintas nuo užimamų pareigų nemokant darbo užmokesčio, teismo sprendimu įsakymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. nėra teisinio pagrindo.
9.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje eA-4122-492/2020.
9.5. Pareiškėjas 2022 m. kovo 4 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu „Dėl skubaus grąžinimo į pareigas ir kompensacijos“. Tarnyba 2022 m. kovo 16 d. raštu Nr. 2E/2022-142 informavo pareiškėją, kad jo prašymui išnagrinėti yra sudaryta Komisija. Komisija, susipažinusi su pareiškėjo prašymu, 2022 m. balandžio 1 d. pateikė išvadą Nr. R23/2022-3, kurioje aptarė pareigybės aprašyme Tarnybos direktoriaus pavaduotojui nustatytas funkcijas, vertino aplinkybę, kad dėl pareiškėjo galbūt padarytų nusikalstamų veikų yra nagrinėjama baudžiamoji byla, todėl, jei pareiškėjas būtų grąžintas į eitas pareigas, negalėtų atlikti nustatytų funkcijų, nes būtų pažeisti korupcijos prevencijos principai. Komisija konstatavo, kad Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. P3/2019- 308, kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo užimamų pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, nemokant darbo užmokesčio, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4122-492/2020 buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo Nr. KT201-A- N15/2021 įsiteisėjimo. Komisija nurodė, kad klausimas dėl kompensacijos ir negauto darbo užmokesčio išmokėjimo direktoriaus pavaduotojui po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo įsiteisėjimo galėtų būti sprendžiamas tuo atveju, jeigu direktoriaus pavaduotojas būtų grąžintas į pareigas bei atsižvelgiant į aktualią teismų praktiką.
9.6. Atsakovas 2022 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 2E/2022-191 informavo pareiškėją apie Komisijos priimtos motyvuotos išvados rezultatus bei nurodė, kad pareiškėjo prašymas grąžinti į eitas pareigas tenkinamas, pareiškėjui atitikus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 3D-146 „Dėl Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašo patvirtinimo“, Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2022 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. P7-8 „Dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo“ patvirtinto Žuvininkystės tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybės aprašymo V skyriaus „Specialieji reikalavimai“ 23.1 papunktyje nustatytą reikalavimą atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „ Slaptai t. y. pateikus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, taip pat atsižvelgiant į STT pateiktą informaciją.
9.7. Tarnyba, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą
Nr. KT201-A-N15/2021, Teisingumo ministerijos nuomonę bei Komisijos išvadą ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-38 pripažino netekusiu galios Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308.
9.8. Tarnybos direktoriaus 2022 m. balandžio 12 d. Įsakymu Nr. P3/2022-39 pareiškėjas nuo 2022 m. balandžio 12 d. buvo nušalintas nemokant darbo užmokesčio vadovaujantis
VTĮ 24 straipsnio 6 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 41 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 8 dalimi bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2022 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 3D-146, kuriuo pareiškėjo užimama pareigybė įtraukta į Žemės ūkio ministerijos valdymo srities įstaigų pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, sąrašą, pareiškėjui nepateikus minėto leidimo ir nesant pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas.
9.9. Pareiškėjas su pakeistu pareigybės aprašymu ir jame nurodytu reikalavimu sutiko, tačiau leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Slaptai“, nepateikė.
9.10. Keičiant Tarnybos struktūrą nuo 2022 m. spalio 17 d. buvo panaikinta pareiškėjo užimama Tarnybos direktoriaus pavaduotojo pareigybė. Tuo pagrindu pareiškėjui buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir keturių mėnesių iki pareigybės panaikinimo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.
9.11. Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui su kitais kaltinamaisiais buvo pareikšti kaltinimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, kaltinimai susiję su eitomis pareigomis Tarnyboje
2014–2017 metais. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo atžvilgiu 2022 m. liepos 20 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuris įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 5 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pakeistas, tačiau pareiškėjui kaltinimai nebuvo panaikinti.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju vertinama, ar atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išmokėti darbo užmokestį už nušalinimą nuo pareigų už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą (be kita ko, VTĮ 40 str. 1 d. 3 p., 41 str. 2 d.), atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2021 m. gruodžio
22 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas tiek, kiek pagal jį asmenys, priimantys sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų, gavę informacijos, kad valstybės tarnautojas įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams, visais atvejais privalo nušalinti tokį valstybės tarnautoją nuo pareigų, taip pat visais atvejais privalo nušalinti jį nuo pareigų iki baudžiamojo proceso pabaigos, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat VTĮ 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo
40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovas, atsižvelgdamas į aptartą Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimą, Teisingumo ministerijos nuomonę bei Komisijos motyvuotą išvadą, 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. P3/2022-38 pripažino netekusiu galios Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308.
12. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad kol teisines pasekmes sukeliantis sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu priimant 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308, VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis (2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo teisinis pagrindas), kurios tik vėliau Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojo ir galėjo būti taikomos. Taigi, šiuo požiūriu ir atsakovo sprendimas nušalinti pareiškėją nuo pareigų, nemokant darbo užmokesčio, negalėjo būti laikomas neteisėtu. Minėto įsakymo teisėtumas, pagal pareiškėjo skundą, teismine tvarka taip pat buvo patikrintas dar iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (teismo sprendimas dėl įsakymo įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi Nr. A-4122-492/2020). Pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą byloje buvo atsisakyta priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2022 m. kovo 7 d. nutartimi. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą savalaikiai su individualiu skundu nesikreipė. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. P3/2019-308 įsiteisėjo dar iki ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo, teismas konstatavo, jog sprendimas nušalinti pareiškėją nuo pareigų nemokant darbo užmokesčio, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, laikytinas įvykdytu, dėl ko pareiškėjo teisės už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo negali būti ginamos,
t. y. pareiškėjas neturi teisės į darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio
26 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d., todėl pareiškėjo skundas dėl šios dalies buvo atmestas.
13. Teismas nurodė, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimu Tarnybos 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo
Nr. P3/2019-308 teisinis pagrindas (VTĮ 40 str. 1 d. 3 p. ir 41 str. 2 d.) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, šis įsakymas po 2021 m. gruodžio 22 d. negalėjo būti vykdomas. Minėtas įsakymas buvo pripažintas netekusiu galios tik 2022 m. balandžio 12 d. įsakymu
Nr. P3/2022-38, todėl pareiškėjas, teismo vertinimu, turi teisę gintis nuo nepagrįstų teisės suvaržymų už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d.
14. Pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį, yra išmokamas darbo užmokestis už nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, t. y. už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 23 d. iki 2022 m. balandžio 11 d. Todėl Tarnyba buvo įpareigota apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį ir delspinigius už minėtą laikotarpį.
III.
15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti Tarnybą perskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir netesybas pagal DK 147 straipsnio 2 dalį bei delspinigius pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki pilno atsiskaitymo su pareiškėju.
16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės į darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d. Toks vertinimas pažeidžia Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio 2 dalį, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams. Pirmosios instancijos teismas neatliko individualios pareiškėjo situacijos vertinimo, neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo turinį. Pareiškėjui 2 metus,
4 mėnesius ir 17 dienų nebuvo mokamas darbo užmokestis. Pareiškėjas, atkreipdamas dėmesį į anksčiau minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad DK nustatyti konkretūs pagrindai ir laikotarpiai, kiek darbuotojas gali būti nušalinimas, t. y. iki 30 dienų ar iki 3 mėn. Šiuo atveju protingu laikotarpiu laikytini 3 mėn.
16.2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad delspinigiai pareiškėjui turėtų būti mokami už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. Teismas šiuo aspektu neįvertino pareiškėjo patikslintame skunde nurodytų aplinkybių. Su pareiškėju turėjo būti pilnai atsiskaityta, taip pat ir už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad VTĮ atsiskaitymo su pareigūnais nereglamentuoja, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualios DK normos. Pagal DK 146 straipsnio 2 dalį pasibaigus darbo sutarčiai, visi darbuotojui priklausantys su darbo santykiais susiję mokėjimai turi būti atliekami ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, t. y. paskutinę jo darbo dieną. DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Tarnyba pati pripažino, kad su pareiškėju jo atleidimo dieną (2022 m. spalio 16 d.) pilnai neatsiskaitė. Teisinio pagrindo pilnai neatsiskaityti su pareiškėju, kai jis atleidžiamas VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nėra. Išdėstytos aplinkybės lemia, kad atsakovas pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį. Teismas privalėjo įvertinti šias aplinkybes.
16.3. Teismas netinkamai taikė VTĮ 41 straipsnio 2 dalį bei nedetalizavo DK 146 straipsnio
2 dalies nuostatų, nevertino šių normų ryšio. Teismas privalėjo nustatyti, ar: 1) pareiškėjui pagrįstai 2 metus 10 mėnesių 20 dienų nebuvo mokamas darbo užmokestis ir ar toks atsakovo elgesys yra teisėtas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies prieštaravimo Konstitucijai; 2) ar pareiškėją atleidus iš pareigų atsakovo iniciatyva VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, atsakovui nekyla pareiga, remiantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, išmokėti darbo užmokestį pareiškėjui už nušalinimo.
16.4. Teismas neįvertino, kad DK 146 straipsnio 2 dalis laikytina lex specialis
VTĮ 41 straipsnio 2 dalies atžvilgiu.
16.5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2088-575/2023, pažymi, kad delspinigiai pareiškėjui pagal VTĮ 41 straipsnio 2 dalį turėtų būti priteisiami už laikotarpį nuo nušalinimo pradžios iki pilno atsiskaitymo su pareiškėju.
17. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka.
18. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
18.1. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių) galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Nagrinėjamu atveju priimant 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308, VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 41 straipsnio 2 dalis (2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo teisinis pagrindas), kurie tik vėliau Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, galiojo ir galėjo būti taikomi. Todėl šiuo požiūriu ir atsakovo sprendimas – nušalinti pareiškėją nuo pareigų nemokant darbo užmokesčio – negalėjo būti laikomas neteisėtu. Minėto įsakymo teisėtumas pagal pareiškėjo skundą teismine tvarka taip pat buvo patikrintas dar iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą byloje buvo atsisakyta priimti. Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą laiku su individualiu skundu nesikreipė. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bei Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, taip pat į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Nr. P3/2019-308 įsiteisėjo dar iki ginčui aktualaus Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo priėmimo, atsakovas nurodo, kad sprendimas nušalinti pareiškėją nuo pareigų nemokant darbo užmokesčio, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, laikytinas įvykdytu, dėl ko pareiškėjo teisės už laikotarpį iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo negali būti ginamos, t. y. pareiškėjas neturi teisės į darbo užmokesčio priteisimą už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 21 d..
18.2. Tarnyba įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą – 2023 m. rugpjūčio 31 d. perskaičiavo ir išmokėjo pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. bei priklausančius delspinigius už nurodytą laikotarpį – 8 390,16 Eur. Todėl atsakovui nesuprantamas pareiškėjo reikalavimas dar kartą išmokėti vidutinį darbo užmokestį už minėtą laikotarpį bei delspinigius.
18.3. Dėl pareiškėjo prašymo išmokėti vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. bei delspinigių ir netesybų atsakovas nurodo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina, šis reikalavimas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.
18.4. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad 2023 m. gegužės 25 d. VTĮ Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1985 2 priedo 2 straipsnio 20 punkte yra išaiškinta: „Įsigaliojus šiam įstatymui, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos įvertina pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalinto valstybės tarnautojo nušalinimo pagrįstumą vadovaudamasis šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Nustačius, kad nušalinti nuo pareigų nebėra tikslinga ir pagrįsta, nuo pareigų nušalintas valstybės tarnautojas grąžinamas į eitas pareigas ir per 20 darbo dienų nuo dienos, kurią valstybės tarnautojas vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, bet ne ilgesnį kaip nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. KT201-A-N15/2021 paskelbimo iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, taip pat delspinigiai, kurių dydį tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras.“. Atsakovas pabrėžia, kad Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas pripažino pareiškėją kaltu. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pagrindinio komiteto 2023 m. balandžio 28 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-2066(3)“ kurios 2 straipsnio dėl ekspertų ir konsultantų argumentų 62 punkte išnašose yra pažymėta, kad: „Priešingu atveju, jeigu nušalinimo metu valstybės tarnautojui atlyginimas ar jo dalis būtų mokamas, tai apsunkintų galimybes susigrąžinti išmokėtą darbo užmokestį, jeigu paaiškėtų, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų nušalintas pagrįstai.“.
18.5. Be to, nors Tarnyba ir nušalino pareiškėją nuo pareigų, vadovaudamasi VTĮ nuostatomis, tačiau pareiškėjas, remiantis VTĮ 18 straipsnio nuostatomis, galėjo ieškotis kito darbo ar kitos veiklos tuo laikotarpiu, kol buvo nušalintas nuo einamų pareigų. Baudžiamosios bylos nuosprendžiuose ir yra nurodoma, kad pareiškėjas yra dirbantis. Taip pat atleidžiant pareiškėją iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų jam buvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir keturių mėnesių jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri sudarė 21 635,87 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt penkis eurus 87 ct), atskaičius mokesčius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybės tarnautojo teisės gauti vidutinį darbo užmokestį už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį bei teisės aktuose numatytas netesybas už uždelsimą atsisakyti su valstybės tarnautoju, atleidus jį iš pareigų.
20. Pareiškėjas, buvęs nušalintas nuo pareigų 2019 m. lapkričio 26 d.- 2022 m. spalio 16 d. laikotarpiu, manė, kad atsakovas neteisėtai jam tokį ilgą laikotarpį nemokėjo darbo užmokesčio, todėl kreipėsi į teismą, prašydamas tiek panaikinti Tarnybos 2022 m. balandžio 5 d. raštą, tiek priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą nušalinimo laikotarpį, tiek ir priteisti Darbo kodekse numatytas netesybas už uždelsimo atsiskaityti laiką.
21. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gegužės 3 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeitė – panaikino Tarnybos Raštą, o bylos dalį dėl darbo užmokesčio už nušalinimo laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko nepakeistą.
22. Išnagrinėjęs perduotus spręsti ginčo klausimus iš naujo, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Tarnybą perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus delspinigius už nurodytą laikotarpį. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą
23. Apeliaciniu skundu pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos sprendime padarytomis išvadomis dviem aspektais. Visu pirma, pareiškėjas mano, kad jam turėjo būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą nušalinimo laikotarpį, antra, pareiškėjas akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas sprendime neaptarė ir nepasisakė dėl Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų priteisimo.
24. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
25. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria Tarnyba įpareigota perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. bei teisės aktų numatytus delspinigius, atsakovas apeliacinio skundo nėra pateikęs, todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija plačiau nepasisakys.
26. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su vidutinio darbo užmokesčio pareiškėjui priteisimu už 2019 m. lapkričio 26 d. – 2021 m. gruodžio 21 d. laikotarpiu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
27. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad kol pareigūno sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A12-218/2004, taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1–638/2005 ir kt.).
28. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymo teisėtumas pagal pareiškėjo skundą teismine tvarka buvo patikrintas dar iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (procesas buvo baigtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi Nr. A-4122-492/2020). Pareiškėjas į Konstitucinį Teismą su individualiu skundu nesikreipė. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje buvo atsisakytas priimti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 7 d. nutartimi. Taigi, galimybė koreguoti Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas, susiklosčiusias iki 2021 m. gruodžio 22 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, yra pasibaigusi. Dėl šios priežasties pripažintina, jog 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme yra įvykdytas ir jo sukeltoms pasekmėms iki 2021 m. gruodžio 21 d. netaikomas Konstitucinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo galiojimas.
29. Apelianto argumentai, susiję su cituojamais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentais (2022 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.eA-1935-552/2022 ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2088-575/2023), nėra pagrįsti, nes apelianto minimos administracinės bylos ir šios administracinės bylos faktinės bei teisinės aplinkybės skiriasi – apelianto minimose bylose valstybės tarnautojos ir Tarnybos administracinis ginčas nebuvo baigtas, valstybės tarnautoja kreipėsi į Konstitucinį teismą su individualiu skundu, jos administracinėje byloje buvo atnaujintas procesas ir iš naujo vertinami tarp pareiškėjos ir atsakovo susiklostę teisiniai santykiai visu nušalinimo laikotarpiu.
30. Apeliantas taip pat teigė, jog pirmosios instancijos teismas neatliko individualios jo situacijos vertinimo pagal Konstitucinio teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo išaiškinimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius, jog minėtas Konstitucinio teismo nutarimas pareiškėjo atveju nėra taikomas atgal, pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutartį, nekilo pareiga detaliau vertinti iki šio Konstitucinio teismo nutarimo priėmimo buvusią faktinę situaciją.
31. Pripažintinas pagrįstu apelianto argumentas dėl teismo sprendimo trūkumų, susijusių su antrojo pareiškėjo reikalavimo – priteisti Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį – išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame iš esmės visiškai neaptarė pareiškėjo reikalavimo priteisti DK 147 straipsnyje numatytas netesybas, nors toks pareiškėjo reikalavimas buvo taip pat perduotas nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos manymu, siekiant koncentruoto, operatyvaus ir ekonomiško teismo proceso, šis reikalavimas išnagrinėtinas apeliacinės instancijos proceso metu, taip ištaisant skundžiamo teismo sprendimo klaidą.
32. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas atskirai nereglamentuoja išmokų atleidžiamiems valstybės tarnautojams išmokėjimo tvarkos ir jos pažeidimo teisinių pasekmių, šiems santykiams reglamentuoti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatos (VTĮ 6 str. 1 d.). Darbo kodekso 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 konstatavo, kad sisteminė šių normų analizė suponuoja, jog DK 147 straipsnio normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju; darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo. Sistemiškai aiškinant DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad šios normos apibrėžia įprastai darbo santykiuose egzistuojančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos gali ir turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, tačiau šios normos neaptaria atvejų, kai darbuotojo teisė į tam tikras priklausančias sumas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama jau pasibaigus darbo sutarčiai; vis dėlto pirmiau minėta DK 147 straipsnio apsauginė paskirtis (DK 5 str. 3 d.), teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuriuo siekiama užtikrinti darbo santykių subjektų, kurie turi tikrą pagrindą tikėtis darbo teisės normų sukuriamų teisinių padarinių, interesus (DK 2 str. 1 d.), įgalina šio straipsnio 2 dalį aiškinti kaip apimančią šioje dalyje nustatytų teisinių pasekmių taikymą ir tuo atveju, kai darbuotojo teisė į jam priklausančias išmokas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama ir pasibaigus darbo sutarčiai.
34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, pasibaigus darbo santykiams ir darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Taigi valstybės tarnautojai, su kuriais nebuvo atsiskaityta laikantis DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tvarkos, turi teisę į DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3972-968/2019, 2020 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1607-525/2020, 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1848-756/2021 ir kt.).
35. Bylos duomenys patvirtina, kad, pasibaigus tarnybos santykiams su pareiškėju (2022 m. spalio 16 d. atleidus jį iš pareigų), atsakovas neišmokėjo pareiškėjui su tarnybos santykiais susijusių išmokų, t. y. vidutinio darbo užmokesčio už nepagrįsto nušalinimo laikotarpį, šios išmokos neišmokėtos ne dėl pareiškėjo kaltės. Tai atsakovas padarė tik 2023 m. rugpjūčio 31 d. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Tarnyba, atleidusi pareiškėją iš pareigų, daugiau nei 6 mėnesius uždelsė sumokėti jam sumą, kuri yra didesnė nei jo vidutinis darbo užmokestis, todėl pareiškėjui priteistinos 19 959,90 Eur (3326,65 Eur x 6 mėn.) netesybos, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas, pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta.
36. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
37. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir naujai išdėsto jo rezoliucinę dalį.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nebuvo išreiškęs prašymo atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir nepateikė jokių tokias išlaidas patvirtinančių dokumentų, todėl šis klausimas nespręstinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. liepos 31 d. sprendimą pakeisti, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip :
Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.
Įpareigoti Žuvininkystės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui A. A. vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2021 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 12 d. ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytus delspinigius už nurodytą laikotarpį.
Priteisti pareiškėjui A. A. iš atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 19 959,90 Eur ( devyniolika tūkstančių devynis šimtus penkiasdešimt devynis Eurus devyniasdešimt eurocentų) Darbo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje numatytų netesybų už laikotarpį nuo 2022 m. spalio 16 d. iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Kitoje dalyje pareiškėjo A. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Egidijus Šileikis