Administracinė byla Nr. A-2376-442/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01844-2020-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.2; 12.15.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. birželio 30 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J. dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas J. J. (J. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. S-85 (7-57/2020); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-12; 3) perduoti klausimą dėl pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės J. J. pajamų pripažinimo kaip gautų abiejų sutuoktinių VMI spręsti iš naujo.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su MGK sprendime nurodytu motyvu, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5397-535/2019 (toliau – ir 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimas) perdavęs mokesčių administratoriui klausimą dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo, iš esmės apibrėžė ir mokestinio ginčo nagrinėjimo ribas, t. y. spręsti tik dėl pareiškėjui apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sumų pagrįstumo, o ne dėl ginčo pajamų vertinimo kaip gautų abiejų sutuoktinių.
3. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu visiškai patenkino pareiškėjo skundą ir perdavė klausimą dėl jo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo. Vienas iš pareiškėjo skundo, pateikto Vilniaus apygardos administraciniam teismui, argumentų buvo tas, jog VMI ginčo pajamas nepagrįstai pripažino kaip gautas vieno sutuoktinio, t. y. pareiškėjo, o ne abiejų sutuoktinių kartu. Teismas įsiteisėjusiame sprendime dėl šių pareiškėjo argumentų visiškai nepasisakė, taigi, jų neatmetė, taip pat nenurodė, kad argumentai yra nepagrįsti, o kaip tik – skundą patenkino visa apimtimi ir įpareigojo pareiškėjo gautas pajamas vertinti ir apskaičiuoti iš naujo. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis įtvirtina mokesčių administratoriaus pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ši teisės norma aiškinama taip, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti ne tik apskaičiuoto mokesčio sumą, bet ir pagrįsti, kodėl konkrečią mokesčio sumą privalo mokėti konkretus asmuo, o ne abu sutuoktiniai. Todėl mokesčių administratorius, esant tokiam teisiniam reguliavimui ir teismo įpareigojimui, privalėjo iš naujo įvertinti ne tik jam apskaičiuotino GPM ir PVM sumų dydį, bet ir įvertinti, kas turi mokėti naujai apskaičiuotą ginčo sumą – jis asmeniškai, ar jis kartu su sutuoktine, ypatingai vertinant tai, kad tokį prašymą (skundą) dėl tokio vertinimo jis buvo pareiškęs mokesčių administratoriui.
4. Pareiškėjas nurodė, kad MGK sprendime pripažinusi, jog VMI sprendime dėl sutuoktinių bendrų pajamų nepasisakė, šioje byloje ginčijamame sprendime perrašė savo ankstesnio 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. S-177(7-35/2019) motyvus dėl pajamų pripažinimo abiejų sutuoktinių pajamomis, kurie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu buvo panaikinti.
5. Pareiškėjo teigimu, pagal VMI surinktą medžiagą, taip pat valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis tikrinamuoju laikotarpiu vykusių nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo objektai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė kartu jam ir jo sutuoktinei J. J. Toks turto teisinis režimas reiškia, kad turtu, įgytu po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 str. 1 d. 1 p., 3.92 str. 1 d.). Pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (CK 3.88 str. 1 d. 3 p.). Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, analizavo visus 2013–2016 metais sudarytus nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, kuriuose aiškiai nurodyta, kad perleidžiamas nekilnojamasis turtas jungtinės nuosavybės teise priklauso pareiškėjui kartu su sutuoktine. Taigi, vien šiuo formaliuoju požymiu pajamos pripažintinos kaip gautos abiejų sutuoktinių.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo sutuoktinė VMI yra nurodžiusi, jog šeimos poreikiams buvo naudojamos jos gautos su darbo santykiais susijusios pajamos. Mokesčių administratorius privalėjo vertinti pareiškėjo šeimos sudėtį (pareiškėjas, sutuoktinė ir du nepilnamečiai vaikai), jo sutuoktinės gaunamo darbo užmokesčio dydį, analizuoti jos sąskaitų išrašus, iš kurių būtų galėjęs įvertinti, kad pareiškėjo sutuoktinės darbo užmokesčio nepakako visų šeimos poreikių tenkinimui, todėl šeimos poreikiams buvo naudojamos ir iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos. Tačiau pareiškėjo sutuoktinės gauto darbo užmokesčio dydis, jo panaudojimas, šeimos išlaidų dydis apskritai nebuvo vertintas.
7. Pareiškėjas nurodė, kad faktinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla panaši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-602-2280/2012 (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012, kurią MGK netinkamai aiškino) kadangi nekilnojamojo turto pardavimo metu turtas nuosavybės teise priklausė jam ir jo sutuoktinei kartu; ginčo pajamos buvo gautos iš abiem sutuoktiniams priklausančio turto, kuris pagal CK 3.92 straipsnį laikytinas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe; turtas buvo perleistas nepažeidžiant CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, turint pareiškėjo sutuoktinės išduotą notaro patvirtintą įgaliojimą; pajamos, gautos iš pardavimo, buvo pervestos į pareiškėjo sąskaitą, tačiau, kaip numato CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir santuokoje faktiškai naudotos abiejų sutuoktinių; ekonominę naudą iš sandorių gavo abu sutuoktiniai, nes pareiškėjas atskirai gautos ekonominės naudos nesutaupė, neišleido, o pasidalino kartu su sutuoktine. Remiantis minėta teismo praktika, ginčo pajamos pripažintinos kaip gautos pareiškėjo ir jo sutuoktinės kartu.
8. Pareiškėjo teigimu, jo bendravimas su statybininkais, asmeninis bendravimas su pirkėjais ir pinigų pervedimas už parduotą turtą į jo banko sąskaitą, iš nekilnojamojo turto pardavimo gautų pajamų deklaravimas ir išlaidų nurodymas vieno pareiškėjo metinėse pajamų deklaracijose ir pan., nagrinėjamos bylos kontekste nėra reikšmingos aplinkybės, o jo sutuoktinės paaiškinimai, kad ji nežinojo apie jo vykdomas veiklas, turėjo būti vertinami kritiškai. Atsakovas pagal MAĮ 154 straipsnio 4 dalies 5 punktą privalėjo panaikinti patikrinimo aktą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį jo patikrinimą ir pradėti jo sutuoktinės mokestinį patikrinimą.
9. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
10. Atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratorius išanalizavęs ir įvertinęs pareiškėjo patikrinimui VĮ Registrų centro, VĮ „Regitra“, bankų, pareiškėjo įgalioto asmens pateiktus dokumentus ir paaiškinimus, mokestinio patikrinimo metu surinktą bei VMI turimą informaciją, nustatė, jog pareiškėjas statė gyvenamuosius namus, tačiau nepateikė namų statybos išlaidas pagrindžiančių juridinę reikšmę turinčių dokumentų bei vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM.
11. Dėl pareiškėjo argumentų, jog VMI ir MGK nevertino ginčo pajamų, kaip gautų abiejų sutuoktinių, VMI nurodė, kad iš teismo 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimo turinio matyti, jog VMI sprendimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjas pateikė naujus dokumentus, o mokesčių administratorius juos įvertino ir pripažino, kad jie turi reikšmę pareiškėjo mokestinei prievolei apskaičiuoti. Priimant ginčijamą VMI sprendimą mokesčių administratorius nurodė, kad kadangi faktinės aplinkybės byloje, išskyrus naujai pateiktų dokumentų pripažinimą, iš esmės nepasikeitė, VMI šiame sprendime aptars esmines mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes bei plačiau pasisakys dėl pareiškėjo kartu su skundu teismui pateiktų dokumentų ir jų įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms apskaičiuoti. Mokestinio patikrinimo metu, priešingai nei teigia pareiškėjas, mokesčių administratorius vertino, ar pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo nekilnojamojo turto pardavimo ekonominėje veikloje, atliko pareiškėjo sutuoktinės mokestinį tyrimą, bei pagal gautą rezultatą sprendė, jog ji šioje veikloje nedalyvavo, iš šios veiklos pajamų negavo ir jomis nesinaudojo. Pareiškėjo teiginiai, jog MGK nesiaiškino dėl ginčo pajamų pripažinimo kaip gautų abiejų sutuoktinių, o tik perrašė savo ankstesnio sprendimo motyvus dėl pajamų pripažinimo abiejų sutuoktinių pajamoms, patvirtina aplinkybę, jog šiuo aspektu ginčas jau buvo nagrinėjamas ir šiuo klausimu jau pasisakyta. Pareiškėjas mokesčių administratoriaus pozicijai paneigti naujų aplinkybių nenurodė.
12. VMI atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo metu nurodė, jog sutuoktinio veikloje nedalyvavo. Šeimos poreikiams tenkinti buvo naudojamos jos gautos su darbo užmokesčiu susijusios lėšos. Pareiškėjas prie išlaidų prisidėjo apie 6 000 Eur suma, kuri iš esmės atitiko pareiškėjo su darbo santykiais susijusių pajamų sumą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas gautas pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą panaudodavo kitam nekilnojamam turtui įsigyti. Vadovaujantis ginčui taikytomis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis, GPM mokėtoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra šio mokesčio objektas jų gavimo momentu, todėl aplinkybė, kad atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai gavo kiekvienas iš sutuoktinių.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. J. teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė tenkinti, nurodydama, jog jos buvęs sutuoktinis individualios veiklos nevykdė.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
15. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo 2013–2016 metais vykdytos veiklos pripažinimo individualia veikla bei iš šios veiklos gautų pajamų apmokestinimo GPM bei dėl vykdytos veiklos priskyrimo ekonominei veiklai pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas ir iš tokios veiklos gautų pajamų (viršijus įstatymu nustatytą apmokestinamųjų pajamų ribą) apmokestinimo PVM.
16. Teismas nustatė, kad:
16.1. VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyrius atliko pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už 2013–2016 metus; VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimo skyriaus vyriausioji specialistė 2018 m. gruodžio 21 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-489 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu statė gyvenamuosius namus; mokesčių mokėtojas nepateikė namų statybos išlaidas pagrindžiančių juridinę reikšmę turinčių dokumentų ir konstatavo, jog pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir nuo gautų pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą pardavimo PVM. Mokestinio patikrinimo metu VMI taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir apskaičiavo papildomai mokėtiną 214 592 Eur sumą – 72 464 Eur GPM ir 142 128 Eur PVM.
16.2. VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-62 patvirtino Patikrinimo aktą (toliau – ir 2019 m. vasario 22 d. VMI sprendimas).
16.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimu su skundu kreipėsi į MGK, kuri 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. S-117 (7-35/2019) patvirtino VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą; pareiškėjas dėl VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimo ir MGK 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
16.4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino: panaikino MGK 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą ir perdavė klausimą dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo VMI.
16.5. VMI 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 68-12 pakeitė Patikrinimo aktą ir vietoje 72 464 Eur GPM, 142 128 Eur PVM, nurodė pareiškėjui sumokėti 20 442 Eur GPM, 111 949 Eur PVM, 6 748,22 Eur GPM delspinigių, 50 948,56 Eur PVM delspinigių, 2 044 Eur GPM baudą, 11 195 Eur PVM baudą; pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2020 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. 68-12 dalimi, kuria atsisakyta ginčo pajamas pripažinti kaip pajamas gautas abiejų sutuoktinių, pateikė skundą MGK, MGK 2020 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. S-85 (7-57/2020) atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino VMI 2020 m. vasario 14 d. sprendimą.
17. Spręsdamas ginčą teismas vadovavosi PVMĮ 2 straipsnio 8 ir 15 dalių nuostatomis ir, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad ekonominė veikla suprantama, kaip bet kokia veikla, kurią vykdydamas per tęstinį laikotarpį ūkio subjektas siekia gauti bet kokių pajamų.
18. Teismo vertinimu, pareiškėjas pripažino, kad 2013–2016 metais jis sudarė 9 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius, už kuriuos gavo 793 694 Eur pajamų. Bylos duomenimis tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas pardavė 1 žemės sklypą, 10 žemės sklypų dalių, 1 vienbutį gyvenamąjį namą bei 7 butus dvibučiuose gyvenamuosiuose namuose; tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjas įsigijo 1 žemės sklypą (2013 metais), 2 žemės sklypus bei 2 žemės sklypų dalis ir butą (2014 metais), 1 žemės sklypą ir 1 žemės sklypo dalį (2015 metais ), 3 žemės sklypus ir vieną žemės sklypo dalį (2016 metais).
19. Teismas nurodė, kad byloje ginčo dėl Patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių nebuvo. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad pajamos, kurias jis gavo sudaręs Patikrinimo akte nurodytus nekilnojamojo turto pardavimo sandorius, yra gautos iš vykdytos ekonominės veiklos, teismas pažymėjo, kad, Patikrinimo akto duomenimis, pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2017 m. birželio 26 d. buvo įregistravęs kelias individualias veiklas: „Statybų plėtra“, „Statybinių medžiagų mažmeninė prekyba“, „Medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba“, „Variklinių transporto priemonių pardavimas“, o 2016 m. liepos 7 d. įregistravo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Statybos uostas“. Patikrinimo akto duomenimis, pareiškėjas 2013 m. birželio 1 d. buvo įregistruotas PVM mokėtoju, iš PVM mokėtojų išregistruotas 2016 m. birželio 28 d. PVM mokėtoju pareiškėjas vėl įregistruotas 2016 m. liepos 8 d., išregistruotas – 2017 m. liepos 2 d.
20. Teismo vertinimu, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla buvo savarankiška, pareiškėjas savarankiškai sprendė su šia veikla susijusius klausimus: organizavo gyvenamųjų namų statybas, atsiskaitė su darbininkais, rūpinosi statybinių medžiagų įsigijimu. Pastatytų gyvenamųjų namų deklaracijose pareiškėjas nurodytas kaip statybų užsakovas ir savininkas (pareiškėjas šių aplinkybių neginčijo). Aptaręs mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, susijusias su nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla, gyvenamųjų namų statyba ir pardavimu 2012–2016 metais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo vykdyta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veikla buvo ne tik savarankiška, bet ir tęstinė, todėl aptarti sandoriai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar atsitiktiniai. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjas, vykdydamas nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, siekė gauti ekonominės naudos – visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintino pobūdžio, pajamos, gautos iš nekilnojamojo turto pardavimo, buvo investuojamos į kitą nekilnojamąjį turtą.
21. Atsižvelgdamas į suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, jog centrinis mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo aktyvūs veiksmai su nekilnojamuoju turtu atitinka PVMĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytus ekonominės veiklos požymius, t. y. pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pardavimo ekonominę veiklą. Teismo vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog parduotą turtą įsigijo ir naudojo asmeninėms reikmėms, kad nekilnojamojo turto objektus įsigijo turėdamas kitokį tikslą nei gauti pajamų iš vėlesnio jų pardavimo.
22. Teismas pažymėjo, jog GPMĮ 3 straipsnyje numatyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas, taigi, GPM mokėtoju yra pripažįstamas pajamų gavęs gyventojas, o įstatymas aiškiai GPM mokėtoją apibrėžia kaip konkretų fizinį asmenį, o ne tokių asmenų daugetą.
23. Teismas iš Patikrinimo akto nustatė, jog pareiškėjo sutuoktinė neigė dalyvavusi sutuoktinio individualioje veikloje, šią aplinkybę patvirtino ir 2018 m. birželio 28 d. Mokestinio tyrimo ataskaita Nr. (21.67-32)FR0686-795. Pažymėjęs, kad mokestinio tyrimo ataskaitos teisingumas bylos duomenimis nepaneigtas, teismas nurodė, kad posėdžio metu pareiškėjo sutuoktinė patvirtino savo paaiškinimus, duotus mokesčių administratoriui, ir nurodė, jog ji jokios individualios veiklos nevykdė. Teismas iš Patikrinimo akto taip pat nustatė, jog visas pajamas, gautas už gyvenamųjų namų ir žemės sklypų ar jų dalių pardavimo, deklaravo pareiškėjas, t. y. būtent jis deklaravo, jog vykdė individualią veiklą. Teismo vertinimu, pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo sutuoktinė 2013–2016 metais vykdė individualią nekilnojamojo turto pardavimo bei ekonominę veiklą, žinojo apie jo vykdomą ekonominę veiklą, prie jos prisidėjo ir iš to gavo ekonominės naudos.
24. Įvertinęs VMI sprendimą, teismas darė išvadą, kad centrinis mokesčių administratorius, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo skundą, įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, pagrindžiančius gyvenamųjų namų statybos išlaidas, o pareiškėjas skunde jokių nesutikimo motyvų dėl papildomai apskaičiuotų mokėtinų PVM ir GPM dydžio ir su jais susijusių delspinigių bei baudų nenurodė. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad dėl šių mokesčių dydžio, delspinigių ir baudų nepasisakys.
25. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius teisingai nustatė pareiškėjo mokesčio bazę ir teisingai jam apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Panaikinti ginčijamus VMI ir MGK sprendimus teismas nenustatė teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
20. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė bylos esmės ir nevertino skundo objekto, dėl kurio pareiškėjas ir kreipėsi į pirmosios instancijos teismą. Teismas, netinkamai apibrėžė ginčo dalyką, tačiau skundo objektas buvo visiškai kitas – pareiškėjas teismui apskundė VMI sprendimą dalyje dėl atsisakymo ginčo pajamas pripažinti kaip gautas abiejų sutuoktinių, būtent dėl šios sprendimo dalies pareiškėjas pateikė savo teisinius motyvus. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių motyvų visiškai nevertino, dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, o priešingai, vertino VMI sprendimo teisėtumą tuo pagrindu, ar pareiškėjo atžvilgiu yra teisėtai ir teisingai apskaičiuotas GPM ir PVM. Visi teismo sprendimo motyvai yra dėl tos VMI sprendimo dalies, kurios pareiškėjas teismui neskundė.
22. Pirmosios instancijos teismas sprendime apsiribojo vieninteliu sakiniu, kad Patikrinimo akto duomenimis, visas pajamas, gautas už gyvenamųjų namų ir žemės sklypų ar jų dalių pardavimą, deklaravo pareiškėjas. Tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytų teisinių motyvų visumą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriamas aplinkybes, kurios teismų turi būti nustatinėjamos vertinant, ar ginčo pajamos pripažintinos kaip gautos abiejų sutuoktinių, darytina išvada, kad minėtu vieninteliu sakiniu pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ir toks teismo sprendimas nelaikytinas pagrįstu ir motyvuotu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčo pajamas pripažinti kaip gautas abiejų sutuoktinių, nors šiai išvadai pagrįsti teismas nevertino nei pareiškėjo skundo argumentų, nei bylos įrodymų, nei reikšmingų aplinkybių, kurios tokiu atveju pagal teismų praktiką yra nustatinėjamos ir reikšmingos
23. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 80, 86 straipsniais, pareiškėjas pabrėžia, kad dėl nemotyvuoto pirmosios instancijos teismo sprendimo yra iš esmės suvaržyta pareiškėjo teisė į apeliaciją, apeliacinės instancijos teisme šios reikšmingos aplinkybės būtų vertinamos pirmą kartą. Dėl tokios pirmosios instancijos teismo klaidos sprendimas turi būti naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
24. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012), akcentuoja, jog vienu esminių kriterijų pripažįstant mokestinę prievolę abiems sutuoktiniams po lygiai laikoma tai, ar pajamos buvo gautos pardavus, ar kitaip panaudojus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą. Pareiškėjas pakartoja skundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad vien formaliuoju požiūriu (tikrinamuoju laikotarpiu vykusių nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo objektai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė kartu pareiškėjui ir jo sutuoktinei J. J.) pajamos pripažintinos kaip gautos abiejų sutuoktinių. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino.
25. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo vykdytos veiklos kaip savarankiškos ir tęstinės, nurodė, jog pareiškėjas 2012 m. liepos 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), 2012 m. gruodžio 18 d. įregistravo 140 kv. m bendro ploto vienbutį gyvenamąjį namą, kurį kartu su žemės sklypu 2013 m. sausio 18 d. turto pasidalijimo sutartimi perleido sutuoktinei. Ši aplinkybė, nors ir neįvertinta teismo, reiškia, jog pareiškėjo sutuoktinė gavo ekonominę naudą iš konkretaus sandorio, nes pati savo asmeninėmis lėšomis ir santuokoje nesukūrė tokio rezultato (nenusipirkto, nepastatė) kaip žemės sklypas ir gyvenamasis namas, nors įgijo minėtą turtą santuokoje pagal 2013 m. sausio 18 d. turto pasidalijimo sutartį.
26. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo motyvu, jog pareiškėjo sutuoktinė, kaip nurodyta Patikrinimo akte, neigė dalyvavusi sutuoktinio individualioje veikloje, o teismo posėdžio metu pareiškėjo sutuoktinė patvirtino savo paaiškinimus, duotus mokesčių administratoriui (nurodė, jog ji jokios individualios veiklos nevykdė). Teismo posėdžio metu paaiškinimus davusi pareiškėjo sutuoktinė, priešingai nei nurodė teismas, paaiškino, jog mokesčių administratoriaus jai užduoti klausimai buvo neaiškūs ir jos atsakymai neatitinka esamos situacijos, ji neneigė žinojusi apie pareiškėjo gaunamas pajamas iš pardavimų, tačiau vertino, jog mokestine prasme tai nėra laikytina individualios veiklos vykdymu. Pirmosios instancijos teismas arba netinkamai interpretavo pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimus, arba juos ignoravo. Teismas privalėjo kritiškai vertinti pareiškėjo sutuoktinės teiginius apie tai, ar ji žinojo, jog pareiškėjas vykdo veiklą ir gauna pajamas, nes pagrindas pripažinti pajamas kaip gautas abiejų sutuoktinių iš esmės kyla ne iš pareiškėjos teiginių (jog ji nežinojo), bet iš jos veiksmų ir elgesio, buvusio tikrinamuoju laikotarpiu. Teismas turėjo vertinti, ar tokios faktinės aplinkybės, kaip įgaliojimo pareiškėjui išdavimas, jos pačios dalyvavimas sudarant kai kuriuos sandorius, ekonominės naudos gavimas turto pasidalijimo sutarties pagrindu, ekonominės naudos gavimas tenkinant šeimos poreikius, sudaro pagrindą išvadai, jog gautos pajamos pripažintinos gautos abiejų sutuoktinių.
27. Pirmosios instancijos teismas, esant pareiškėjo sutuoktinės pripažinimui, jog mokesčių administratorius neteisingai nustatė ir vertino jos atsakymus, turėjo šią situaciją papildomai aiškintis, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, jokio vertinimo neatliko, nors, pareiškėjo teigimu, šeimos poreikiams (įskaitant ir pareiškėjo sutuoktinės poreikiams) buvo naudojamos ir iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos.
28. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-602-2280/2012, pareiškėjas pakartoja siundo pirmosios instancijos teismui argumentus, kad ginčo pajamos pripažintinos kaip gautos pareiškėjo ir jo sutuoktinės kartu (pareiškėjas atskirai gautos ekonominės naudos nesutaupė, neišleido, o pasidalino kartu su sutuoktine – to įrodymas yra 2013 m. sausio 18 d. turto pasidalijimo sutartis tarp sutuoktinių). VMI sprendime nurodytos aplinkybės (pareiškėjo bendravimas su statybininkais, asmeninis bendravimas su pirkėjais ir kt.) teisiškai nėra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl mokestinių prievolių atsiradimo asmenims, kai pajamos yra gaunamos būtent iš CK 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodytų sandorių, nes tokiu atveju vienas iš sutuoktinių veikia kito sutuoktinio išduoto įgaliojimo pagrindu tam, kad sudarytų sandorius, gautų pinigus už parduotą turtą, deklaruotų pajamas ir kt.
29. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
30. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, ir pabrėžė, jog pareiškėjo sutuoktinė mokestinio tyrimo metu teigė, kad sutuoktinio veikloje nedalyvavo, t. y. nežinojo, kad jos sutuoktinis vykdo nekilnojamojo turto ekonominę veiklą. Mokestinio patikrinimo metu nustatyto aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjo sutuoktinė iš pareiškėjo vykdytos ekonominės veiklos pajamų negavo.
31. Atsakovo teigimu, nors pirmosios instancijos teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo apmokestinimo pagrįstumo iš esmės, tačiau teismas taip pat vertino ir aplinkybes, susijusias su prievolių tarp sutuoktinių paskirstymu, t. y. teismas išnagrinėjo, ar mokesčių administratorius pagrįstai dėl pareiškėjo gautų ginčo pajamų apmokestino tik pareiškėją, vertino ir pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus nurodymo pareiškėjui sumokėti papildomai apskaičiuotą GPM ir PVM bei su šiais mokesčiais susijusias sumas teisėtumo ir pagrįstumo.
33. Atlikus pareiškėjo mokestinį patikrinimą, buvo surašytas 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktas Nr. (21.60-32) FR0680-489, kuriuo pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota
72 464 Eur GPM ir 142 128 Eur PVM.
34. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
2019 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-62 patvirtino 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-489.
35. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą,
2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu Nr. S-117 (7-35/2019) patvirtino VMI 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-62.
36. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą, 2019 m. gruodžio 20 d. sprendimu jo skundą patenkino: panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. S-117(7-35/2019); panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-62 ir perdavė klausimą dėl pareiškėjo gautų pajamų vertinimo ir apskaičiavimo spręsti iš naujo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
37. VMI 2020 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 68-12 pakeitė 2018 m. gruodžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32) FR0680-489 ir vietoje 72 464 Eur GPM, 142 128 Eur PVM, nurodė pareiškėjui sumokėti 20 442 Eur GPM, 111 949 Eur PVM, 6 748,22 Eur GPM delspinigių,
50 948,56 Eur PVM delspinigių, 2 044 Eur GPM baudą, 11195 Eur PVM baudą.
38. MGK, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą,
2020 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. S-85 (7-57/2020) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2020 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 68-12.
39. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
40. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog apmokestinamąsias pajamas gavo tik jis vienas, nors, pareiškėjo teigimu, ginčo pajamos turėtų būti pripažintos kaip gautos abiejų sutuoktinių (jo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. J.). Pažymėtina ir tai, jog paminėtomis aplinkybėms buvo grindžiamas ir skundas paduotas pirmosios instancijos teismui.
41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo veiklą, tačiau šios veiklos išsamiai nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su parduoto turto statusu, kontekste.
42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog GPMĮ prasme savarankiška laikytina tokia veikla, kurią vykdydamas asmuo veikia savo valia ir nuožiūra, nepriklausomai nuo kitų asmenų, ir iš kurios tiesiogiai gauna pajamas. <...> Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas priklauso lygiomis dalimis abiems sutuoktiniams, juo disponuojama abiejų sutuoktinių bendra valia (CK 3.87, 3.88, 4.73 straipsniai). Nurodyti požymiai patvirtina, kad individuali veikla, pasireiškianti sutuoktinių bendro turto pirkimu–pardavimu, yra GPMĮ prasme laikytina savarankiška abiejų sutuoktinių atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-916/2006).
43. Taigi pirmosios instancijos teismas, privalėjo išsiaiškinti, koks yra parduoto nekilnojamojo turto, nuo kurio pardavimo pajamų pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai, statusas nuosavybės teisės aspektu. Taip pat pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, ar pareiškėjas turėjo teisę sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandorius savo vardu, ar tokius sandorius galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, ar pareiškėjas sudarydamas tokius sandorius veikė ir trečiojo suinteresuoto asmens J. J. vardu pagal jos išduotą įgaliojimą.
44. Administracinių teismų praktikoje aiškinant teisės aktų nuostatas, kiek tai susiję su pajamų, kurias gauna asmuo būdamas santuokoje apmokestinimu, yra konstatuota, kad tokiais atvejais turi būti laikomasi prezumpcijos, jog pajamas gavo abu sutuoktiniai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016; 2017 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1223-602/2017).
45. Pažymėtina, jog siekiant paneigti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją, mokesčių administravimo procedūroje mokesčių administratorius ar mokesčių mokėtojas turi pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus.
46. Išaiškinus visas aplinkybes, susijusias su turto pardavimu, būtina įvertinti ar yra pagrindas pripažinti, jog pajamas GPMĮ prasme gavo tik pareiškėjas (vienas sutuoktinis).
47. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
48. ABTĮ 86 straipsnyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas
(1 dalis); priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 dalis); teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 dalis).
49. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
50. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos neatliko bylai svarbių aplinkybių objektyvaus ir visapusiško tyrimo, atsižvelgiant į pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka procesiniame įstatyme nustatytų reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo turiniui.
51. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017 ). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).
52. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144
straipsnio 1 dalies 4punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo J. J. (J. J.) apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Romanas Klišauskas
Dainius Raižys
Virginija Volskienė