Administracinė byla Nr. eP-68-552/2017

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06033-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017 pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, skundą atsakovams E. A., M. A., V. P. ir V. L., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijai, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas Lietuvos valstybė (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų E. A., M. A., V. P. ir V. L. solidariai 23 102,13 Eur žalai atlyginti.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir Lietuvos valstybei priteisė iš V. L., S. A., V. P. solidariai 11 551,06 Eur.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsakovų S. A., V. L., V. P. apeliacinius skundus tenkino iš dalies, panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, prašymą tenkino iš dalies ir Lietuvos valstybei iš atsakovų V. L., V. P., E. A. ir M. A. solidariai priteisė 4 620,43 Eur turtinei žalai atlyginti.

Atsakovas V. P. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu prašė atsakovo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atsakovo V. P. apeliacinį skundą tenkino iš dalies.  Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui Lietuvos valstybei priteista iš V. L., V. P., E. A., M. A. solidariai 4 620, 43 Eur turtinei žalai atlyginti, pakeitė – priteisė pareiškėjui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, iš atsakovų V. L. ir iš V. P. po 1 540,14 Eur padarytai materialinei žalai atlyginti; priteisė pareiškėjo Lietuvos valstybės naudai iš E. A. ir M. A. solidariai 1 540,14 Eur padarytai turtinei žalai atlyginti. Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teismas nustatė, kad atsakovų (valstybės tarnautojų) atsakomybė kilo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 priteisus solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės UAB „Enerilas“ naudai 144 641 Lt žalos atlyginimo ir su tuo susijusias kitas sumas. Inspekcija prašė iš atsakovų E. A. ir M. A. (S. A. teisių perėmėjai), V. L. ir V. P. priteisti solidariai 23 102,13 Eur, t. y. pusę LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu priteistos sumos, kurią Lietuvos valstybė 2012 m. vasario 8 d. ir 2012 m. kovo 6 d. sumokėjo skolininkui, vykdydama anksčiau minėtą teismo sprendimą. Neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) neteisėti veiksmai, vykdant teritorijų planavimo procedūrą, nustatyti LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 ir iš dalies Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas (Lietuvos valstybė), sumokėjęs UAB „Enerilas“ priteistą žalos atlyginimą ir taip atlyginęs atsakovų padarytą žalą, patyrė žalos ir tokiu būdu įgijo į juos  regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę. 

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.280 straipsnį ir pažymėjo, jog atsakovas (apeliantas), dėl kurio neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju atsirado žala, yra valstybės tarnautojas, todėl taip pat aktualios yra Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 33 straipsnio nuostatos.

Pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės ir turi būti įrodinėjami visi valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės elementai.

Teismas rėmėsi VTĮ 5 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 246 straipsniu ir LVAT bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika dėl paminėtų teisės aktų taikymo.

Pažymėjo, kad ginčo byloje dėl to, kad atsakovas V. P. žalos atsiradimo momentu buvo valstybės tarnautojas (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Klaipėdos AVA) Teisės departamento direktorius) ir tarnybiniais santykiais susijęs su Klaipėdos AVA, bei žalos atsiradimas susijęs su tarnybine veikla, nėra.

Teismas nustatė, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus (Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. iki 2006 m. vasario 11 d.), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. spalio 16 d. iki 2006 m. birželio 13 d.) ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumento tikrinimo tvarkos aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 12 d. iki 2007 m. gruodžio 27 d.)) teritorijų planavimo proceso teisėtumo administracinę priežiūrą atliko apskričių viršininkai ir jų administracijos. Vykdydama šias funkcijas, Klaipėdos AVA 2005 m. sausio 24 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. Pl-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas) patvirtino teigiamą teritorijos Kuršių g. 2, Nidos gyv., Neringa, detaliojo plano išvadą. Šiuo dokumentu konstatuota, jog anksčiau minėto detaliojo plano projekto rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūros atitinka teisės normas, sprendiniai atitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus bei siūlė detaliojo plano projektą tvirtinti nustatyta tvarka.

Nustatydama apelianto neteisėtus veiksmus ir kaltę, teisėjų kolegija analizavo Klaipėdos AVA Teisės departamento nuostatus, patvirtintus Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. K-239, ir Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymą, patvirtintą Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 151K. Nustatė, kad pagal šiuos teisės aktus, vykdydamas Klaipėdos AVA Teisės departamento direktoriaus funkcijas, V. P. privalėjo užtikrinti Klaipėdos apskrities viršininko ir Klaipėdos AVA stuktūrinių padalinių priimtų sprendimų, rengiamų dokumentų ir veiklos teisėtumą bei Klaipėdos apskrities viršininkui teikiamų įsakymų ir kitų dokumentų projektų atitikimą Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimams. Apeliantas, derindamas Patikrinimo aktą, jokių teritorijų planavimo procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų nenustatė ir jam pritarė be pastabų. Padarė išvadą, kad apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė anksčiau nurodytuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų nevykdymu (neveikimu). Be to,  šią aplinkybę, spręsdama žalos atlyginimo klausimą pagal UAB „Enerilas“ skundą, patvirtino ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 (konstatavo, kad, jei Klaipėdos AVA būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas būtų buvęs neigiamas ir nagrinėjamas detalusis planas nebūtų galėjęs būti tvirtinamas).

Nustatė, kad įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas bei pasisakydamas dėl atsakovo V. P. kaltės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jis, kaip Teisės departamento direktorius, vizuodamas Patikrinimo aktą, jokių pažeidimų nenustatė, nors privalėjo įsitikinti tokio akto atitikimu teisės aktų nuostatoms ir tik tuomet jį teikti tvirtinti Klaipėdos apskrities viršininkei (Klaipėdos AVA Teisės departamento nuostatų, patvirtintų Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. K-239, 6.3 punktas). Atsakovas V. P. vizavo Patikrinimo aktą, neįsitikindamas parengto detaliojo plano projekto teisėtumu, t. y. jo atitiktimi teritorijų planavimo procesą reglamentuojantiems aukštesnės juridinės galios teisės aktams. Nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip Klaipėdos AVA Teisės departamento direktorius, turėjo daryti viską, kad teritorijų planavimo procesas ir jo metu parengti dokumentai atitiktų įstatymus ir kitus teisės aktus. Išreikštas pritarimas Patikrinimo akto tvirtinimui rodo, jog V. P. nebuvo tiek atidus (apdairus) ir rūpestingas, kiek jam pagal nustatytas pareigas buvo būtina (sprendimas dėl pritarimo Detaliojo plano projekto sprendiniams priimtas net neturint Kuršių nerijos nacionalinio parko (toliau – ir KNNP) schemos (generalinio plano) (toliau – ir Parko schema, KNNP schema, Generalinis planas). Konstatavo, kad atliekant atsakovo elgesio vertinimą jo kaltės dėl pareiškėjui kilusios žalos aspektu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovo V. P. kaltė, kaip būtina sąlyga jo materialinei atsakomybei kilti, neabejotinai nustatyta.

Teisėjų kolegija atmetė apelianto teiginius, kad jis, be pastabų 2005 m. sausio 25 d. pasirašęs ant Detaliojo plano patikrinimo akto, patvirtino, kad yra susipažinęs su šiuo aktu ir, kad jame pateikta informacija yra teisinga, t. y. nustatė, kad tikrinamas dokumentas yra Detalusis planas, planavimo organizatorius yra Neringos savivaldybės administracijos Architektūros skyrius, dokumentą rengė R. A. individuali įmonė, tikrinimui buvo pateikta viena detaliojo plano projekto byla, jį tikrinanti institucija yra Klaipėdos AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius, o konkrečiai Detalųjį planą tikrino S. A., kuris nustatė, kad Detaliojo plano projekto rengimo, derinimo, viešo svarstymo procedūros atitinka teisės normas, sprendiniai atitinka teritorijų planavimo normų sąvado reikalavimus, todėl jis pasiūlė Detaliojo plano projektą tvirtinti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad V. P., kaip Teisės departamento direktorius, privalėjo atlikti kompleksinį Detaliojo plano projekto ir jo sprendinių teisėtumo vertinimą, o ne apsiriboti Patikrinimo akto formos vertinimu (ar teisingai užpildytas), ypatingą dėmesį atkreipiant į jo atitiktį aukštesnės juridinės galios teisės aktams (KNNP schemai), tuo labiau, kai daugumos institucijų išduotose detaliojo teritorijų planavimo sąlygose buvo pabrėžiama Detaliojo plano atitiktis KNNP schemai (generaliniam planui).    

Pasisakydama dėl ryšio tarp asmens neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Detaliojo plano projekto rengimo procese dalyvavo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys (išduodamas planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti, neįvertino, kad numatomo rengti teritorijų planavimo dokumento tikslai prieštarauja KNNP schemai), Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (pritarė Detaliojo plano koncepcijai, šiam planui iš esmės neprieštaravo su sąlyga, kad tolesni projektavimo darbai bus derinamai su KNNP direkcija), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (Detaliojo plano projektui pritarė su KNNP direkcijos 2004 m. gruodžio 16 d. rašte nurodytomis pastabomis) ir Detalųjį planą rengusi R. A. individuali įmonė (tinkamai neįvertino teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų), kurios taip pat turėjo įvertinti Detaliojo plano atitiktį KNNP schemai. Padarė išvadą, kad atsižvelgiant į anksčiau nurodytų subjektų vaidmenį rengiant, derinant, tikrinant ir tvirtinant Detalųjį planą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog S. A., V. L. ir V. P. neteisėtu neveikimu tik iš dalies prisidėjo prie žalos kilimo (sudarytos sąlygos žalai atsirasti), nes jų neteisėtas neveikimas nebuvo vienintele priežastimi, nulėmusia valstybės pareigą atlyginti žalą. Kitaip sakant, atsakovai turėjo vadovautis teisės aktais ir vykdyti (atlikti) jiems nustatytas pareigas (funkcijas) bei atitinkamai veikti (tinkamai atlikti Detaliojo plano projekto atitikties patikrinimą), tačiau taip neveikė ir toks jų elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, sukurdamas sąlygas žalingiems padariniams atsirasti. 

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į VTĮ 33 straipsnio 2 dalį, DK (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) 257 straipsnio 5 dalį, pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad žala buvo padaryta dėl neatsargumo, taip pat įvertinęs teritorijų planavimo procese dalyvavusių subjektų vaidmenį, rengiant ir derinant neteisėtą Detalųjį planą, priteistinos žalos iš atsakovų sumą sumažino nuo 23 102,13 Eur iki 4 620,43 Eur (1/5). Jokių kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti atlygintinos žalos dydžio mažinimo institutą (DK  257 straipsnio 2 dalį), byloje papildomai nenustatė.

Vadovavosi CK 6.280 straipsnio (reglamentuojančio regreso teisės institutą) 2 dalimi ir pažymėjo, jog S. A., V. L. ir V. P. laikomi padariusiais žalą bendrais veiksmais (visi dalyvavo, priimant bendrą aktą), nes nustatyti (individualizuoti), kuris iš minėtų asmenų turėjo didesnę ar mažesnę pareigą tinkamai veikti bei kurio atsakomybė turėtų būti didesnė ar mažesnė, neįmanoma, t. y. identifikuoti kiekvieno kaltės laipsnį rengiant, derinant ir tvirtinant Patikrinimo aktą objektyviai nėra galimybių. Šiame kontekste padarė išvadą, kad S. A., V. L. ir V. P. sieja bendri veiksmai dėl padarinių, todėl šie asmenys dėl jų neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. priteisiant iš kiekvieno Lietuvos valstybės, atstovaujamos Inspekcijos, naudai po 1 540,14 Eur (4 620,43 Eur/3=1 540,14 Eur).  

Pasisakydama dėl V. P. apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas į bylą proceso šalimis įtraukė tik dalį jo nurodytų juridinių asmenų, o turėjo pasisakyti sprendime dėl kiekvienos detaliojo teritorijų planavimo procese dalyvavusios institucijos, teisėjų kolegija pažymėjo, kad kitų teritorijų planavimo procese dalyvavusių institucijų (pavyzdžiui, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro, Neringos priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ir kt.) veiksmai neturėjo esminės įtakos neteisėtam detaliojo teritorijų planavimo dokumentui priimti ir žalos valstybei atsiradimui, todėl juos įtraukti į procesą nebuvo tikslinga. Minėtų institucijų galbūt neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad apeliantas nebuvo teritorijų planavimo ir statybos priežiūros specialistas, todėl jo nuomonė, tvirtinant Patikrinimo aktą, nieko nelėmė, teisėjų kolegija pažymėjo, jog V. P., kaip Klaipėdos AVA Teisės departamento direktorius, žinojo Teisės departamento nuostatuose apibrėžtas ir pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kad atlieka visapusišką teikiamų dokumentų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimą. Kita vertus, jo funkcijas reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatyta jokių išimčių, todėl apelianto teiginius, jog jis negalėjo žinoti ar jam nebuvo privalu žinoti, kad Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja KNNP schemos sprendiniams, atmetė. Pabrėžė, kad valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygų prasme absoliučiai nereikšmingi apelianto teiginiai, jog Klaipėdos AVA neturėjo KNNP schemos ir jis neprivalėjo pasirūpinti jos gavimu. Atsakovas, kaip Teisės departamento direktorius, ir kartu atsakingas asmuo, siekdamas tinkamai vykdyti savo pareigybės aprašyme išdėstytas funkcijas bei užtikrinti atstovaujamo viešojo administravimo subjekto veiklos teisėtumą, turėjo būti aktyvus, iniciatyvus ir bent jau informuoti Klaipėdos apskrities viršininkę apie atsiradusias problemas. Pažymėjo, kad neturėdamas šio dokumento, V. P. negalėjo tinkamai vykdyti funkcijų (įsitikinti Detaliojo plano atitiktimi KNNP schemai), todėl turėjo atsisakyti derinti Patikrinimo aktą. Sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog vien tik Klaipėdos apskrities viršininkės veiksmai, netinkamai organizuojant administracijos darbą, lėmė žalos atsiradimą, taip pat tuo pagrindu mažinti atlygintinos žalos dydį ar visiškai jį atleisti nuo atsakomybės.

Įvertinusi apelianto teiginius, jog tam, kad atsakovų veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, turi būti panaikintas priimtas administracinis aktas, t. y. 2005 m. sausio 24 d. detaliojo plano patikrinimo aktas Nr. Pl-24, kuris iki šiol nėra panaikintas ar pripažintas neteisėtu, teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien tik ta aplinkybė, jog Patikrinimo aktas įstatymų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas ir panaikintas, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad neteisėti viešojo administravimo subjekto (Klaipėdos AVA) veiksmai derinant/tikrinant parengtą Detaliojo plano projektą yra teisėti, t. y. atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus. Be to, pagal LVAT praktiką tokio pobūdžio (tarpiniai) aktai nėra skundžiami ir jų teisėtumas atskirai nėra tikrinamas.

Pasisakydama dėl apelianto argumentų, kad Inspekcija šioje byloje turėtų būti atsakovu, o jis ir kiti atsakovai įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, teisėjų kolegija pažymėjo, kad valstybės institucija, t. y. Inspekcija, atlyginusi jos valstybės tarnautojo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, teisės aktų nustatyta tvarka įgijo regreso teisę į žalą padariusius valstybės tarnautojus. Tai reiškia, kad dėl V. P. ir kitų atsakovų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą, todėl atsakovu byloje laikyti Inspekciją nėra jokio pagrindo. Priešinga situacija prieštarautų regreso teisės instituto paskirčiai, o be to,  tokiu atveju regreso teisės institutas prarastų prasmę.

Dėl V. P. apeliacinio skundo argumentų, jog tikrinant Detaliojo plano projektą Generalinio plano sprendiniai nebegaliojo, todėl jis neprivalėjo tikrinti jo atitikties KNNP schemai, teisėjų kolegija, visų pirma, pastebėjo, kad Detaliojo plano projekto rengimo metu KNNP schema (generalinis planas), patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269, galiojo. Antra, KVAD Klaipėdos teritorinio padalinio viršininkas 2004 m. lapkričio 3 d., išduodamas planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 9, nurodė vadovautis šiuo planu, Neringos savivaldybės administracijos direktorė 2004 m. lapkričio 3 d., išduodama planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. A10/12, taip pat nurodė vadovautis šiuo planu, be to nurodyta, jog minėtu planu bus vadovaujamasi Neringos savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. T1-249 pritartoje teritorijos Kuršių g. 2, Nidos gyv., Neringa, detaliojo plano koncepcijoje. Teisėjų kolegija sprendė, kad iš šių dokumentų visumos buvo galima aiškiai suprasti apie šio teritorijų planavimo dokumento reikšmę ir svarbą Detaliojo plano rengimo, derinimo, tikrinimo ir tvirtinimo procedūroms. Atsižvelgusi į tai, minėtus apeliacinio skundo argumentus atmetė.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatavo, jog nustačius akivaizdžius apelianto, kaip Klaipėdos AVA Teisės departamento direktoriaus, tarnybinės veiklos trūkumus, turėjusius svarbią reikšmę teritorijų planavimo proceso teisėtumui ir lėmusius žalos atsiradimą Lietuvos valstybei bei visas materialinės atsakomybės sąlygas, pagrįstai tenkintas pareiškėjo atgręžtinis reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nors teisingai pasisakė dėl kai kurių atsakomybės sąlygų, tačiau neteisingai valstybės tarnautojams kilusią atsakomybę tapatino su civiline, o ne su materialinės atsakomybės rūšimi bei neteisingai sprendė atsakovų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (paskirstymo) klausimus.

III.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas V. P. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017.

Atsakovas nurodo, kad procesas administracinėje byloje turėtų būti atnaujintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. 

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Nurodo, kad teismas netyrė ir nevertino Patikrinimo akto teisėtumo. Nesutinka su teismo pozicija, kad Patikrinimo aktas yra tik tarpinis dokumentas, nesukeliantis jokių teisinių pasekmių ir negalintis būti ginčo administraciniame teisme objektu, ir pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl tuomet minėto akto pagrindu atsakovo veiksmai buvo pripažinti  neteisėtais ir buvo ginčo objektu teisme. Nurodo, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 buvo konstatuoti Klaipėdos AVA neteisėti veiksmai, sukeliantys teisines pasekmes, ir nurodyta, kad jas sukelia Patikrinimo aktas, kaip Neringos savivaldybės ir Klaipėdos AVA neteisėtų veiksmų išraiška, kas reiškia, kad Patikrinimo aktas jau yra ginčo administraciniame teisme objektu. Tačiau teismo sprendimo rezoliucine dalimi jis nebuvo pripažintas neteisėtu, ir tai turėjo būti padaryta šioje byloje, norint nagrinėti asmenų, pasirašiusių ant Patikrinimo akto, atsakomybės buvimą ar nebuvimą. Dėl paminėtų priežasčių, atsakovas mano, kad teismas prieštarauja pats sau, o priimta nutartis nemotyvuota.

Pažymi, kad teismas netyrė ir nevertino ar Detaliojo plano sprendiniai prieštaravo Generalinio plano sprendiniams, ir ar teisininkas, neturintis teritorijų planavimo specialisto specialiųjų įgūdžių, turėjo galimybę nustatyti tą prieštaravimą (neatitikimą). Nesutinka su teisėjų kolegijos argumentais dėl Generalinio plano galiojimo Detaliojo plano projekto rengimo metu. Teismas nesiaiškino ar gali būti taikomas teisės aktas ginčo atveju, kai pasibaigęs jo galiojimo ir taikymo laikas.

Nesutinka su tuo, jog LVAT ginčo santykiams taikė darbuotojo tiesioginės materialinės atsakomybės darbdaviui institutą, vietoj valstybės institucijos (įstaigos) atsakomybės regreso tvarka instituto, nustatęs, kad apeliantas žalos valstybei atsiradimo momentu dirbo valstybės tarnyboje ir dar pabrėžęs, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Nurodo, kad teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ir pažymi, kad apeliantas valstybės tarnyboje dirbo tiki iki 2006 m. pradžios, kai tuo tarpu žala atsirado 2011 m. Teigia, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog tokiu atveju, subjektui, padariusiam žalą valstybei ir nesančiam valstybės tarnautoju, VTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta išieškojimo tvarka netaikoma, o žala Lietuvos valstybei turi būti atlyginama vadovaujantis bendromis teisės aktų nuostatomis, tačiau teismas skundžiamoje nutartyje visiškai nereagavo į šią pastabą, tik nurodė neteisingas faktines aplinkybes. Pažymi, kad teismas atsakovo atžvilgiu tik iš dalies taikė VTĮ 33 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, ir CK nustatyta tvarka iš apelianto Lietuvos valstybei (ne darbdaviui) priteisė pilną sumą.

Apeliantas pažymi, kad teisėjų kolegija nemotyvavo, kokiais faktiniais duomenimis ir aplinkybėmis rėmėsi, konstatuodama, kad šioje byloje pareiškėjas yra Inspekcija, o ne Lietuvos valstybė, ir kad ji reikalauja patirtos žalos atlyginimo iš savo darbuotojų. Teigia, kad teismas klaidingai nustatė faktines bylos aplinkybes, jog žala buvo priteista tiesiogiai iš Inspekcijos, ir kad ji, o ne Lietuvos valstybė, regreso tvarka reikalauja iš savo darbuotojų atlyginti padarytą materialinę žalą.

Nurodo, kad teisėjų kolegija nepasisakė dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, jog kreditorius neturi teisės pareikšti reikalavimo atlyginti žalą betarpiškai ją padariusiam asmeniui, tačiau teisę į žalos atlyginimą įgyja asmuo, kuris buvo atsakingas už žalą pagal įstatymą ar sutartį ir savo prievolę įvykdė. Toks asmuo tampa kreditoriumi ir reiškia reikalavimą žalą padariusiam asmeniui netiesioginiu (regresiniu) reikalavimu. Jis yra netiesioginis ta prasme, kad neturi teisės žalos atlyginimo tiesiogiai reikalauti ją patyręs asmuo, bet gali reikalauti subjektas, pagal įstatymus atlyginęs kito asmens padarytą žalą. UAB „Enerilas“, kaip kreditorius, neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl žalos atlyginimo konkretiems valstybės ir savivaldybės institucijų (įstaigų) darbuotojams, todėl bendrovė pareiškė tieioginį reikalavimą valstybei ir savivaldybei, kurios žalą atlygino pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį. Atlyginusi žalą bendrovei UAB „Enerilas“, valstybė įgyjo atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti atlyginti žalą iš asmenų padariusių jai žalą, t. y. valstybė tapo kreditoriumi, o pagrindiniu skolininku tapo valstybės institucijos (įstaigos). Analogiškai Lietuvos valstybė, būdama kreditoriumi, neturi teisės pareikšti reikalavimo atlyginti žalą betarpiškai ją padariusiems asmenims, tarp jų ir Klaipėdos AVA darbuotojams.

Apelianto teigimu, teisėjų kolegija nepagrįstai vadovavosi anktesniuose teismų sprendimuose, t. y.  Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 ir LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 nustatytais prejudiciniais faktais. Nurodo, kad nei vienas teismas šioje byloje jų pats savarankiškai netyrė, o ginčijamoje LVAT 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje teismas nepasisakė, kodėl nagrinėjant bylą, buvo taikomi prejudiciniai faktai nustatyti kitose bylose, nors apeliantas ankstesnėse bylose nebuvo įtrauktas į procesą ir savo teisių ginti negalėjo. Teigia, kad jam sužinojus apie jo pažeistas teises, jau buvo suėję senaties terminai procesui atnaujinti, todėl jis nebegalėjo kreiptis į teismą dėl jų atnaujinimo. Nurodo, kad sprendžiant apelianto atsakomybės (neteisėtų veiksmų ir kaltės) klausimą, minėti teismų sprendimai turėjo būti įvertinti iš naujo, tačiau teisėjų kolegija, dėl šių apelianto argumentų nieko nepasisakė.

Pasak apelianto, liko neatsakyta į klausimą, kodėl iš didelio būrio kaltų asmenų civilinė atsakomybė taikoma tik trims asmenims, kodėl skirtingos teismų kolegijos skirtingai nustatė kaltus asmenis, padariusius žalą Lietuvos valstybei, t. y.  LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 nustatė, kad Lietuvos valstybei žalą padarė tik Klaipėdos AVA (Inspekcija), o šioje byloje jau nustatoma, kad žalą valstybei padarė daug valstybinių institucijų ir privati įmonė, tačiau jie nepatraukti atsakomybėn.

Apelianto teigimu, visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad ginčijama nutartis akivaizdžiai pažeidžia reikalavimus, nustatytus ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse, todėl ji niekaip negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Nurodo, kad teismas netinkamai taikė VTĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas (valstybės tarnautojo sąvoka), nustatė, klaidingą faktą, prieštaraujantį VTĮ 2 straipsnio 2 daliai, kad apeliantas žalos atsiradimo Lietuvos valstybei metu (2011 m.) buvo valstybės tarnautojas ir vykdė viešojo administravimo veiklą, nors tuo metu jis buvo privačios bendrovės vadovas ir nevykdė jokių viešojo administravimo funkcijų.

Nurodo, kad teismas netinkamai taikė VTĮ 32 straipsnio 1, 2 dalį, 33 straipsnio 1, 2 dalį bei DK 246 straipsnį.

Pažymi, kad VTĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytos žalos atlyginimo taisyklės nenumato žalos atlyginimo klausimo tretiesiems asmenims, tame tarpe ir Lietuvos valstybei, t. y. valstybės tarnautojas privalo atlyginti žalą tik savo tiesioginiam darbdaviui – įstaigai, kurioje jis dirba. Teigia, kad teismas pakeitė įstatymo leidėjo valią ir numatė, kad valstybės tarnautojas privalo atlyginti padarytą žalą ne tik savo darbdaviui, bet ir valstybei, o tai jau akivaizdus teismo kompetencijos viršijimas, nes teismas neturi diskrecijos teisės keisti įstatymus ir kitus teisės aktus.

Teigia, kad nei Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nei LVAT rezoliucinėse sprendimų dalyse nenurodė, kad Klaipėdos AVA veiksmai buvo neteisėti, ir todėl Patikrinimo aktas yra panaikinamas. Todėl Klaipėdos AVA veiksmų teismams nepripažinus neteisėtais, ginčui spręsti teismas akivaizdžiai netinkamai taikė VTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad VTĮ 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė leidžia į valstybės tarnautoją nukreipti tik darbdavio regreso teisę ir tik tada, kai valstybės tarnautojo įstaiga atlygino jo padarytą žalą tretiems asmenims. Ši taisyklė nenumato galimybės Lietuvos valstybei nukreipti regreso teisę tiesiogiai į valstybės tarnautoją (darbuotoją). Pasak apelianto, teismas taikydamas minėtą VTĮ nuostatą, numatė, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta galimybė Lietuvos valstybei savo regreso teisę tiesiogiai nukreipti į bet kurios savivaldybės ar valstybės institucijos (įstaigos) valstybės tarnautoją (darbuotoją), taip peržengdamas savo kompetencijos ribas. Be to, teismas akivaizdžiai suklydo, nurodydamas, kad Inspekcija atlygino žalą Lietuvos valstybei, ir dabar savo regreso teisę nukreipė į apeliantą, kaip į jos darbuotoją.

Apelianto teigimu, VTĮ 32 ir 33 straipsnių normos yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tačiau teismas jas bandė taikyti, iškreipdamas faktines bylos aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos ir tirtos pirmosios instancijos teisme, ir šalims nebuvo žinomos. Teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes ir nesuprato ginčo esmės, todėl šioje byloje nepagrįstai taikė teisinį reguliavimą, skirtą reguliuoti teisinius santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, asmenims, kurie nesusiję nei tarnybiniais, nei pavaldumo ryšiais, nei kažkokiais įsipareigojimais.

Apelianto teigimu, teisėjų kolegija, klaidingai nustačiusi, kad apeliantas Lietuvos valstybei įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę, buvo valstybės tarnautojas, akivaizdžiai neteisingai ginčui spręsti taikė CK 6.280 straipsnį, t. y. ją realizavo per VTĮ 32, 33 straipsnius ir DK 246 straipsnio nuostatas. Pabrėžia, kad šios teisės normos turi savo teisinio reguliavimo atskiras sritis ir jų nevalia suplakti į vieną, t. y. VTĮ 32, 33 straipsnių ir DK 246 straipsnio nuostatos yra specializuotos ir taikomos esant tarnybiniams santykiams tarp darbdavio ir darbuotojo, kai vyksta ginčas tarp valdžios įgalinimus turinčio asmens ir kito asmens, neturinčio tokių įgalinimų, t. y. viešosios teisės srityje, o CK 6.280 straipsnio normos taikomos, kai asmenų, nesieja pavaldumo ir tarnybinio įsipareigojimo santykiai, t. y. santykiams, reguliuojamiems privačiosios, o ne viešosios teisės.

Pažymi, kad taikant CK 6.280 str. nuostatas, labai svarbu nustatyti ar žala buvo padaryta kito asmens tiesiogiai, ar netiesiogiai, t. y. ar žalą padarė pats asmuo, ar jo darbuotojai, tame tarpe ir buvę. Lietuvos valstybei sumokėjus žalą ir įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę, ji tapo kreditoriumi, todėl šioje byloje itin svarbu nustatyti, kas šioje byloje turi atlyginti žalą valstybei, t. y. nustatyti pagrindinį skolininką, tiesiogiai padariusį žalą Lietuvos valstybei. Pagrindinis skolininkas šioje byloje turi būti atsakovu ir jo atžvilgiu turi būti taikomas atgręžtinis reikalavimas. Teigia, kad LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 buvo įvardintas pagrindinis skolininkas, t. y. Inspekcija, todėl šioje byloje atsakovu gali būti tik Inspekcija, kuri taps kreditoriumi, tik tada, kai šioje byloje iš jos bus priteista žalos Lietuvos valstybei atlyginimas. Atlyginusi žalą valstybei, Inspekcija įgis regreso teisę į savo buvusius darbuotojus taip pat CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes nesant tarnybinių ar samdos santykių civilinė atsakomybė regreso tvarka nei pagal VTĮ 32, 33 straipsnius, nei pagal DK 246 straipsnį, nei pagal CK 6.264 straipsnio nuostatas negalima.

Apeliantas, pasisakydamas dėl CK 6.271 straipsnio 1 dalies taikymo, nurodo, kad šios CK straipsnio nuostatos ir VTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatos tarpusavyje nekonkuruoja, jos viena kitą papildo, tačiau jos abi aiškiai nurodo, kad prieš kreipiantis į teismą dėl žalos, padarytos valstybės ar savivaldybės institucijos (įstaigos), turi būti nustatyti atitinkamos institucijos (įstaigos) neteisėti veiksmai, t. y. turi būti pirma išspręstas ginčas dėl neteisėtų veiksmų, o tik tada ginčas dėl žalos atlyginimo.

Pažymi, kad pareiškėja regreso teisę į atsiradusią žalą įgyvendina, remdamasi LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011. Šioje byloje nebuvo reikalavimo pripažinti neteisėtais ar panaikinti Neringos savivaldybės ir valstybinių institucijų (įstaigų) veiksmus (administracinius aktus). Neringos savivaldybės neteisėti veiksmai buvo nustatyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-870-546/2008, priimant sprendimą dėl Neringos savivaldybės sprendimo patvirtinti Detalųjį planą panaikinimo, todėl kreipiantis į LVAT dėl žalos priteisimo, Neringos savivaldybės neteisėti veiksmai buvo įrodyti. Tačiau iki šios bylos valstybės institucijų (įstaigų) neteisėti veiksmai (administraciniai aktai), susiję su Detaliojo plano panaikinimu, nebuvo nustatyti ir ginčo dėl jų neteisėtumo taip pat nebuvo. Tokiu būdu, LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 padarė klaidą ir iš Lietuvos valstybės priteisė žalą, nenustačius (nepripažinus) valstybės institucijų (įstaigų) neteisėtų veiksmų. Be to, apeliantas šioje byloje nebuvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, todėl neturėjo galimybės ginti savo teises nuo galimų pažeidimų.

Atkreipia dėmesį, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-870-546-2008 vertino visas Detaliojo plano sudėtingas rengimo, derinimo, tikrinimo bei tvirtinimo procedūras ir nustatė, kad šioje grandinėje teisines paskemes (neteisėtas statybas) sukėlė tik Neringos savivaldybės neteisėti veiksmai, todėl tik jos sprendimas, patvirtinantis Detaliojo plano sprendinius ir nustatantis asmenims teises ir pareigas tam tikroje Neringos savivaldybės teritorijoje, buvo panaikintas. Tokiu būdu, susidarė situacija, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 revizavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą, ir latentiškai pareiškė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas netinkamai išnagrinėjo bylą, nes nenustatė Klaipėdos AVA, o gal ir kitų institucijų, neteisėtų veiksmų, todėl tai bandė padaryti administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011. Tačiau LVAT ABTĮ suteikta diskrecijos teisė neleidžia peržiūrėti bendrosios kompetencijos teismų sprendimų ir jų vertinti.

Pasisakydamas dėl CK 6.246, 6.247, 6.248 straipsnių taikymo apeliantas pažymi, kad ginčo dėl žalos padarymo Lietuvos valstybei nėra, nes Teisingumo ministerija bendrovei UAB „Enerilas“ Lietuvos valstybės vardu pervedė pinigus dar 2011 m. Nurodo, kad Patikrinimo aktas nėra nei panaikintas, nei teismų ar kitos institucijos pripažintas neteisėtu, o tai reiškia, kad apelianto veiksmai, derinant teisėtą administracinį aktą, negali būti pripažinti kaip neteisėti, ypač, kai teismai netyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pačiame Vyriausybės nutarime, kuriuo buvo patvirtintas Generalinis planas, nebuvo draudimo ginčo vietoje statyti statinius.

Pastebi, kad net ir tuo atveju, jeigu apelianto pareigybės aprašyme būtų įrašyta tikrinti Detaliojo plano sprendinius, jų atitikimą aukštesnės galios teritorijų panavimo dokumentams, to jis negalėtų padaryti dėl specialių žinių ir kvalifikacijos stokos, ir tai negali būti pripažįstama neteisėtais veiksmais. Pažymi, kad teismo vertinimu, už viską, kas vyko Klaipėdos AVA buvo atsakingas apeliantas, nes pagal pareigybes privalėjo užtikrinti tos įstaigos veiklos teisėtumą, tačiau įstaigos veiklos teisėtumas visose srityse (10 sričių) buvo užtikrinamas konkretaus specialisto ir teisininko parašais, nes specialistai (šiuo atveju Teritorijų planavimo skyriaus vadovas S. A.) atsakydavo už tas sritis, kur reikėdavo specialiųjų žinių, o teisininkai, kad nebūtų pažeistos procedūros. Teigia, kad niekas nenustatė, kad Detaliojo plano rengimo, derinimo ir tikrinimo metu buvo pažeistos planavimo procedūros, kad tame yra apelianto kaltė, todėl nebuvo jo neteisėtų veiksmų ir kaltės, o teismas šioje byloje akivaizdžiai neteisingai taikė CK 6.246 ir CK 6.248 straipsnių nuostatas.

Apelianto teigimu, teismas netyrė, ar egzistuoja priežastinis ryšys, nenurodė kaip ir kokios įstaigos atliko neteisėtus veiksmus, kaip tie neteisėti veiksmai pasireiškė, kokiu teismo sprendimu (nutartimi) jų veiksmai buvo pripažinti neteisėtais, ir kaip jie kartu su atsakovu įtakojo žalos atsiradimą. Pažymi, kad tarpiniai dokumentai, niekam nesukėlę jokių teisinių pasekmių, negalėjo sukelti ir žalos, todėl akivaizdu, kad jokio priežastinio ryšio tarp žalos ir valstybės institucijų (įstaigų) veiksmų (kurie nebuvo pripažinti neteisėtais) nėra, o teismas padarė akivaizdžią materialinės teisės normos (CK 6.247 str.) taikymo klaidą.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

              V. P. atkreipia dėmesį į generalinio delikto principą ir nurodo, kad vieni teismai viešojoje teisėje šį principą taiko, o kiti ne. Nurodo, kad tokia situacija susiklostė ir, kai LVAT administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 Neringos savivaldybės atžvilgiu netaikė generalinio delikto principo ir nurodė, kad Neringos savivaldybės neteisėti veiksmai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, panaikinus administracinį aktą, kuriuo patvirtintas Detalusis planas, tačiau Klaipėdos AVA atžvilgiu taikė generalinio delikto principą ir nurodė, kad Klaipėdos AVA veiksmai yra neteisėti, nes bendrovei UAB „Enerilas“ atsirado žala, ir nesvarbu, kad jų priimtas sprendimas nepripažintas neteisėtu. Nurodo, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 nei Inspekcija, nei apeliantas neturėjo galimybės įrodyti Klaipėdos AVA ir jos darbuotojų veiksmų teisėtumo, nes ginčo (skundo reikalavimo) šioje byloje dėl neteisėtų veiksmų nebuvo, kas reiškia, kad neteisėti apelianto ir kitų Klaipėdos AVA darbuotojų veiksmai šioje byloje buvo nustatyti nesant faktinio ir teisinio pagrindo. Tai, apelianto nuomone, yra akivaizdus Lietuvos Respublikos Konstitucijos, numatančios teisės į teisingą teismą, pažeidimas, nes vėliau LVAT rėmėsi administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 nustatytais prejudiciniais faktais, nors V. P. minėtoje byloje neturėjo galimybės ginti savo teises.

Nurodo, kad siekiant, jog teismai ateityje nebedarytų materialinės ir procesinės teisės taikymo klaidų panašaus pobūdžio bylose, būtina užtikrinti vienodą teismų praktiką bylose dėl valstybės tarnautojų atsakomybės CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu taikymo. LVAT turėtų suformuoti teisminę praktiką, kaip tinkamai taikyti teisės aktus, kai Lietuvos valstybės regreso teisė atsirado buvusiam valstybės tarnautojui arba valstybės tarnautojo statuso nepraradusiam asmeniui, tačiau dirbančiam kitoje įstaigoje, t. y. kai pasikeitė jo darbdavys. Tokio asmens atžvilgiu įstatymai ir kiti teisės aktai negali būti aiškinami plečiamai, t. y., valstybės tarnautojui negali būti prilyginamas ir asmuo, praradęs valstybės tarnautojo statusą.

V. P. taip pat nurodo, kad viešojoje teisėje, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, būtina atsisakyti generalinio delikto principo ir nustatyti, kad valdžios ar savivaldos institucija (įstaiga) veikė neteisėtai, jei yra įsiteisėjęs ginčo ne teismo tvarka nagrinėjančios institucijos ar teismo priimtas sprendimas, panaikinantis ar pripažįstantis neteisėtu tos valdžios ar savivaldos institucijos (įstaigos) administracinį aktą. Be to, tokiu atveju būtina į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti tos institucijos, kurios naikinamas ar pripažįstamas neteisėtu administracinis aktas, darbuotojus, atsakingus dėl šio administracinio akto parengimo ir patvirtinimo. Tuo atveju, jeigu iki kreipimosi į teismą dėl žalos nėra panaikintas ar neteisėtu pripažintas administracinis aktas, dėl kurio atsirado žala, būtina, kreipiantis dėl žalos atlyginimo, nurodyti reikalavimą, panaikinti ar pripažinti neteisėtu administracinį aktą, sukėlusį pareiškėjui neigiamas pasekmes. VTĮ 32 ir 33 straipsnių nuostatos absoliučiai negali būti taikomos, kai yra naikinami valdžios ar savivaldybės institucijos (įstaigos) priimti administraciniai aktai arba jie pripažįstami neteisėtais, nes tokiu atveju būtų sprendžiama tik tos institucijos (įstaigos) darbuotojų, bet ne vadovo atsakomybė.

Pažymi, kad atsižvelgiant į esamą teisinį reguliavimą, Lietuvos valstybė atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisę gali įgyvendinti tik bendrais CK pagrindais, t. y. CK 6.280 straipsnio nuostatų pagrindu, tačiau tokiu atveju žalos priteisimo procesas turi vykti bendros kompetencijos teisme, o ne ABTĮ nustatyta tvarka.

Atsiliepime į V. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017,  trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) prašo V. P. prašymo netenkinti.

Dėl atsakovo prašyme nurodytų argumentų, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu Teisingumo ministerija pažymėjo, kad atsakovo prašyme išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Pažymi, jog tai, kad atsakovas nesutinka su LVAT 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties motyvais ir juos ginčija, nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui, kadangi asmens, prašančio atnaujinti procesą, netenkinantys teismo procesinio sprendimo motyvai ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui, o dėl esminių apeliacinio skundo argumentų teismas nutartyje pasisakė, todėl šiuo atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovo prašyme nurodytų argumentų, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, Teisingumo ministerija pažymėjo, kad teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje nurodė, kokiais teisės aktais vadovaujantis pareiškėjui kilo pareiga atlyginti žalą ir išsamiai išanalizavo visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl padarytų esminių materialiosios teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti.

Dėl atsakovo prašyme nurodytų argumentų, sudarančių pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, pažymi, kad V. P. argumentai yra nepagrįsti ir nelogiški.

Teisingumo ministerija mano, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti tenkinamas, kadangi iš esmės juo siekiama atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad pareiškėjas nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į ABTĮ, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

Aptariamu atveju, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-2581-662/2017 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

Atsakovo V. P. prašymas yra grindžiamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties turinys patvirtina, kad teismas įvertino atsakovo V. P. materialinės atsakomybės sąlygas ir išsamiai jas aptarė. Nustatydama atsakovo neteisėtus veiksmus ir kaltę, teisėjų kolegija analizavo Klaipėdos AVA Teisės departamento nuostatus, patvirtintus Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. K-239, ir Teisės departamento direktoriaus pareigybės aprašymą, patvirtintą Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 151K ir padarė išvadą, kad apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė teisės aktuose įtvirtintų pareigų nevykdymu (neveikimu), ką patvirtino ir LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011. Pasisakydama dėl atsakovo V. P. kaltės, teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas, kaip Klaipėdos AVA Teisės departamento direktorius, turėjo daryti viską, kad teritorijų planavimo procesas ir jo metu parengti dokumentai atitiktų įstatymus ir kitus teisės aktus. Kolegija pažymėjo, kad V. P., kaip Teisės departamento direktorius, privalėjo atlikti kompleksinį Detaliojo plano projekto ir jo sprendinių teisėtumo vertinimą, o ne apsiriboti Patikrinimo akto formos vertinimu (ar teisingai užpildytas), ypatingą dėmesį atkreipiant į jo atitiktį aukštesnės juridinės galios teisės aktams (KNNP schemai), tuo labiau, kai daugumos institucijų išduotose detaliojo teritorijų planavimo sąlygose buvo pabrėžiama Detaliojo plano atitiktis KNNP schemai (generaliniam planui). Išreikštas pritarimas Patikrinimo akto tvirtinimui rodo, jog V. P. nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek jam pagal nustatytas pareigas buvo būtina, todėl atliekant atsakovo elgesio vertinimą jo kaltės dėl pareiškėjui kilusios žalos aspektu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog atsakovo V. P. kaltė, kaip būtina sąlyga jo materialinei atsakomybei kilti, neabejotinai nustatyta. Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog S. A., V. L. ir V. P. neteisėtu neveikimu tik iš dalies prisidėjo prie žalos kilimo (sudarytos sąlygos žalai atsirasti), nes jų neteisėtas neveikimas nebuvo vienintele priežastimi, nulėmusia valstybės pareigą atlyginti žalą. Kitaip sakant, atsakovai turėjo vadovautis teisės aktais ir vykdyti (atlikti) jiems nustatytas pareigas (funkcijas) bei atitinkamai veikti (tinkamai atlikti Detaliojo plano projekto atitikties patikrinimą), tačiau taip neveikė ir toks jų elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, sukurdamas sąlygas žalingiems padariniams atsirasti. 

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, priešingai nei teigia apeliantas, pasisakė tiek dėl apelianto argumentų, kodėl nagrinėjamoje byloje Inspekcija yra pareiškėjas, tiek dėl Generalinio plano galiojimo, tiek dėl Patikrinimo akto, kaip tarpinio dokumento, apskundimo ir teisėtumo tikrinimo, tiek dėl kitų detaliojo teritorijų planavimo procese dalyvavusių institucijų, kurių veiksmai turėjo įtakos neteisėtam detaliojo teritorijų planavimo dokumentui priimti ir žalos valstybei atsiradimui, ir kt.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis yra pakankamai motyvuota, pagrįsta byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Nors atsakovas teigia, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad jis nesutinka su nutarties motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Galiausiai, jau pats V. P. nesutikimo su teismo motyvais faktas, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, savaime rodo, kad teismo procesinis sprendimas yra motyvuotas, tik jam teismo įvardyti motyvai nėra priimtini.

Dėl V. P. prašyme išdėstytų teiginių, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ne dėl visų jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis ABTĮ įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartyje, netinkamai nustatęs faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė VTĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas ir konstatavo, kad atsakovas žalos atsiradimo Lietuvos valstybei metu (2011 m.) buvo valstybės tarnautojas ir vykdė viešojo administravimo veiklą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nagrinėjamu atveju iš esmės nesutinka su faktinių bylos aplinkybių, jog žalos atsiradimo metu jis buvo valstybės tarnautojas, nustatymu, tačiau nenurodo aplinkybių, pagrindžiančių esminį pažeidimą taikant VTĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas.

V. P. taip pat teigia, kad taikydamas VTĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas padarė išvadą, jog valstybės tarnautojas privalo atlyginti padarytą žalą ne tik savo darbdaviui, bet ir valstybei, tokiu būdu peržengdamas savo kompetencijos ribas.

Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos AVA veiksmų teismams nepripažinus neteisėtais, ginčui spręsti teismas akivaizdžiai netinkamai taikė VTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pasak V. P., teismas taikydamas VTĮ 33 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatė, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta galimybė Lietuvos valstybei savo regreso teisę tiesiogiai nukreipti į bet kurios savivaldybės ar valstybės institucijos (įstaigos) valstybės tarnautoją (darbuotoją), taip peržengdamas savo kompetencijos ribas. Be to, nurodo, kad teismas akivaizdžiai suklydo, nurodydamas, jog Inspekcija atlygino žalą Lietuvos valstybei, ir dabar savo regreso teisę nukreipė į atsakovą, kaip į jos darbuotoją.

Atsakovas teigia, kad teismas klaidingai nustatė faktines aplinkybes ir nesuprato ginčo esmės, todėl šioje byloje nepagrįstai taikė teisinį reguliavimą, skirtą reguliuoti teisinius santykius tarp darbdavio ir darbuotojo, asmenims, kurie nesusiję nei tarnybiniais, nei pavaldumo ryšiais, nei kažkokiais įsipareigojimais.

Atsakovas taip pat nurodo, kad klaidingai nustatęs, jog jis Lietuvos valstybei įgijus atgręžtinio reikalavimo teisę, buvo valstybės tarnautojas, teismas akivaizdžiai neteisingai ginčui spręsti taikė CK 6.280 straipsnį, t. y. ją realizavo per VTĮ 32, 33 straipsnius ir DK 246 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad visi atsakovo nurodyti argumentai dėl netinkamo VTĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalių, 33 straipsnio 1 ir 2 dalių, CK 6.280 straipsnio nuostatų taikymo, yra paremti subjektyvia atsakovo nuomone dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir minėtų teisės normų aiškinimo bei taikymo, kuri teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta ir nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Atsakovas taip pat nesutinka su tuo, jog LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011, kurioje V. P. nebuvo įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu, iš Lietuvos valstybės buvo priteista žala, nenustačius (nepripažinus) valstybės institucijų (įstaigų) neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 yra įsiteisėjęs, ir nesutikdamas su šiuo sprendimu, nors ir nebuvo įtrauktas į procesą, pareiškėjas turėjo teisę prašyti atnaujinti procesą nurodytoje byloje.

Atsakovas, nesutikdamas su CK 6.246, 6.247, 6.248 straipsnių taikymu nagrinėjant administracinę bylą, iš esmės nesutinka su teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu, 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutarties motyvais ir teismo padarytomis išvadomis, tačiau nenurodo aplinkybių, pagrindžiančių esminį minėtų CK nuostatų taikymo pažeidimą.

Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnis, įtvirtinantis administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo pareiškus, jog byloje buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, ir teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, kad egzistuoja ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu bylos proceso atnaujinimui.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme atnaujinti procesą V. P. nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo mini tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 ir mano, jog nurodytoje byloje buvo pažeistos jo teisės į teisingą teismą, o kadangi vėliau LVAT rėmėsi minėtoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, tai būtina įvertinti administracinių teismų praktiką. Pažymėtina, kad šios bylos nėra panašios ar tapačios, identiškos.

Kiti pareiškėjo argumentai, susiję su šiuo pagrindu atnaujinti procesą, iš esmės yra jo argumentų dėl neteisingo materialinės teisės normų taikymo pakartojimas tuo aspektu, kad būtina suformuoti teismų praktiką dėl generalinio delikto principo taikymo.

Įvertinusi atsakovo prašyme atnaujinti procesą išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė pakankamai įtikinamų argumentų, jog administracinių teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias būtų pažeidęs apeliacinės instancijos teismas, o jo bendro pobūdžio pamąstymai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra formuojama klaidingai, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad V. P.prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad jis iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi, o jo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad V. P. iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. P. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakoma (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo V. P. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2581-662/2017 pagal pareiškėjo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, skundą atsakovams E. A., M. A., V. P. ir V. L., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcijai, dėl žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.