VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 21 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Natalija Daškovienė,
sekretoriaujant Rasai Varaneckienei,
dalyvaujant ieškovės ir atsakovės pagal priešieškinį uždarosios akcinės bendrovės ,,SK IMPEX SERVICE CENTER“ atstovams advokatui Tomui Juodeikiui, bendrovės vadovui V. J.,
atsakovės ir ieškovės pagal priešieškinį S. G.-B. atstovui advokatui Mantui Arasimavičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK IMPEX SERVICE CENTER“ ieškinį atsakovei S. G.-B. dėl pripažinimo, kad darbdavys nepažeidė pareigų ir paskelbtos prastovos pripažinimo teisėta ir atsakovės S. G.-B. priešieškinį ieškovei uždarosios akcinės bendrovės „SK IMPEX SERVICE CENTER“ dėl darbdavio veiksmų pripažinimo diskriminuojančiais ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro abiejų ginčo šalių savarankiškai pareikšti reikalavimai.
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „SK IMPEX SERVICE CENTER“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys), nesutikdama su Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos (toliau – DGK) 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. DGKS-7218, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-18133, pareiškė teisme ieškinį atsakovei S. G.-B. (toliau – ir atsakovė, darbuotoja), kuriuo prašo pripažinti, kad ieškovės atsakovei nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbta prastova yra teisėta ir pagrįsta, bei pripažinti, kad ieškovė rašytiniu atsakymu atsakovei, išsiųstu jai 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų, išieškoti bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. I, psl. 1-8).
Nurodė, kad darbdavys turėjo teisinį pagrindą priimti įsakymą dėl prastovos, nes tam buvo objektyvios priežastys, nesusijusios su darbdavio kalte, ir kad jis kito darbo darbuotojai negalėjo negalėjo suteikti, nes neturėjo ir neturi laisvų pareigybių. Rašytiniu atsakymu atsakovei, išsiųstu jai 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nesiekė ir nesiekia jos įžeisti, pažeminti ar sumenkinti, užgauti jos jausmus ar įstumti ją į beginklę ar bejėgę padėtį.
Atsakovė S. G.-B. atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti, teigdama, kad ieškovės jai paskelbta prastova negali būti laikomas teisėta ir pagrįsta, nes prastovai paskelbti nebuvo jokių teisėtų prielaidų ir objektyvių priežasčių, o buvo, jos nuomone, jos diskriminacijos dėl nėštumo apraiška, kaip ir eilė kitų darbdavio jos atžvilgiu atliktų veiksmų (el. b. t. II, psl. 128-134).
Atsakovė po Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos (toliau – DGK) 2020 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. DGKS-104, priimto darbo byloje Nr. APS-131-22522, pareiškė savarankiškus reikalavimus UAB „SK IMPEX SERVICE CENTER“ dėl darbdavio veiksmų pripažinimo diskriminuojančiais ir neturtinės žalos atlyginimo, kurie po bylų sujungimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. nutartimi laikytini byloje priešieškiniu (el. b. t. II, psl. 194-195).
Priešieškiniu atsakovė prašo priteisti jai iš ieškovės patirtą 20 000 Eur neturtinę žalą dėl darbdavio vykdytos diskriminacijos dėl ieškovės lyties (jos nėštumo) bei patirto psichologinio smurto, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas (el. b. t. III, psl. 30-35).
Nurodė, kad darbdavys, sužinojęs apie darbuotojos nėštumą, atliko eilę kryptingų veiksmų jos atžvilgiu: paskelbė minėtą prastovą, atėmė darbo priemones, atjungė ją nuo elektroninės sistemos, atsisakė suteikti jai atostogas. Šiuos veiksmus ji vertina kaip jos diskriminavimą lyties pagrindu dėl nėštumo. Dėl to ji labai išgyveno, patyrė didelį stresą, riziką prarasti kūdikį, dėl ko jai buvo nustatytas ilgalaikis lovos režimas, patyrė stiprius neigiamus išgyvenimus ir didelius emocinius trikdžius.
Ieškovė, atsiliepdama į priešieškinį, atsiliepimu į jį prašo priešieškinį atmesti, nurodydama, kad jis yra visiškai nepagrįstas ir kad darbdavys neatliko jokių diskriminacinio pobūdžio veiksmų darbuotojos atžvilgiu. Taip pat nurodė, kad galimą stresą ir emocinius išgyvenimus atsakovė patyrė dėl kitų aplinkybių (el. b. t. IV, psl. 4-18).
Ieškinys atmestinas, priešieškinys tenkintinas iš dalies.
Bylos medžiaga, šalių paaiškinimais nustatyta, kad nagrinėjamo ginčo šalis tebesieja darbo teisiniai santykiai jų 2018 m. spalio 1 d. pasirašytos darbo sutarties Nr. 203 (toliau – ir darbo sutartis) pagrindu (el. b. t. I, psl. 15-17). Šia darbo sutartimi atsakovė buvo priimta dirbti pas ieškovę projektų vadove su bandomuoju 2 mėnesių terminu. Nenutraukus darbo sutarties 2 mėn. laike, ji tapo neterminuota. Nuo 2019 m. sausio 1d. ieškovei mokamas 2 037 Eur dydžio, neatskaičius privalomų mokesčių, atlyginimas, darbdavio vadovo įsakymais galimas priedų, premijų ir pan. mokėjimas (el. b. t. I, psl. 21). Šalys yra pasirašiusios rašytinį pranešimą apie darbo sąlygas (el. b. t. I, psl. 19-21). Darbo sutartis nėra tipinės formos, jos turinys ženkliai praplėstas, tačiau nei pareiginės instrukcijos ar kito rašytinio dokumento, apsprendžiančio atsakovės darbo pareigų pobūdį, apimtis ir pan. nėra ir nebuvo, nors darbo sutarties 8.3 punktas deleguoja darbuotojai pareigą laikytis pareigybės aprašyme nurodytų darbo funkcijų. Pareiginės funkcijos nedetalizuotos nei pačioje darbo sutartyje, nei minėtame pranešime apie darbo sąlygas. Darbdavys pripažino, jog nebuvo paruošęs jokio raštiško projektų vadovės pareigybės aprašymo. Posėdžio metu ieškovės atstovai akcentavo, jog pagrindinė atsakovės darbo funkcija buvo kontakto būsimam produktų pardavimui užmezgimas. Atsakovė neginčijo, jog dirbo su ieškovės ieškinio pareiškime nurodomais produktais – nėščiųjų nuotolinio medicininio stebėjimo priemonių „Pregnabit“, išorinių protezų „OPT“, elektrochirurginio įrenginio „Domain“ įvedimu į Lietuvos rinką, projektu ,,Celsius42“, MRT tomografais, tačiau teigė, jog pardavimai į jos funkcijas neįėjo, tik klientų paieška galimam siūlomų produktų įsigijimui.
Byloje nėra jokių duomenų apie galimas darbuotojos nuobaudas, darbdavio jai reikštas pretenzijas dėl darbo kokybės ar drausmės darbo įmonėje laikotarpiu. Taip pat nėra ginčo dėl to, ir šalys vienodai aiškino faktines aplinkybes apie tai, kad darbuotojai buvo suteiktos būtinos darbo priemonės, tame tarpe ir kompiuteris, telefonas bei automobilis.
Ginčo šalys taip pat vienodai aiškina aplinkybes apie atsakovės siekį susilaukti vaikų ir byloje faktiškai nėra ginčo dėl to, kad apie tokius darbuotojos norus ir siekį žinojo ir darbdavys, kuris, kaip rodo ir byloje esančios ieškovės elektroninio susirašinėjimo telefonu žinutės, neprieštaravo jos vizitams pas gydytojus, nereiškė pretenzijų dėl neatėjimo į darbą esant prastai savijautai, tame tarpe ir po atliktų galimų dirbtinio apvaisinimo procedūrų ir pan.. Byloje surinkta medžiaga ir šalių paaiškinimai neleidžia daryti išvados, kad jų santykiai nebuvo geranoriški ir draugiški.
Atsakovė, sužinojusi, kad yra nėščia, apie tai 2020 m. rugpjūčio 8 d. informavo darbdavį (el. b. t. I, psl. 78, 79). Oficiali informacija pateikta el. paštu nurodant, kad pateikiama ir tai liudijanti med. pažyma, į ką darbdavio direktorius 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku atsakė: ,,Visų pirma labai sveikiname su ilgai lauktu nėštumu. Jūs visus informavote tinkamai, todėl nebūtina papildomai reikalauti, kad patvirtinčiau jūsų nėštumo buvimą ar nebuvimą, neturiu tam kompetencijos“.
Atsakovė teismui aiškino, kad šio el. laiško išsiuntimą sąlygojo ta aplinkybė, jog direktorius fiziškai nepriėmė jos asmeniškai į darbovietę atneštos pažymos apie nėštumą ir neuždėjo žymos, kad gavo šią pažymą. Darbdavys gi teigė, jog neturi pareigos patvirtinti pažymos gavimą uždėdamas atitinkamą žymą, ir faktiškai neneigė aplinkybės, jog darbuotoja pažymą buvo atnešusi į darbovietę fiziškai, ši aplinkybė, teismo įsitikinimu, matyti ir iš jo elektronine forma pateikto atsakymo turinio.
Darbdavys 2019 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 01-05-06V (el. b. t. I, psl. 59) paskelbė darbuotojai prastovą nuo 2019 m. rugsėjo 24 d.. Su įsakymu darbuotoja supažindintina pasirašytinai, jo kopiją ji gavo 2019 m. rugsėjo 23 d. (el. b. t. I, psl. 81, 82). Įsakyme nurodoma, kad darbdavys darbuotojai, einančiai projekto vadovės pareigas pagal 2018 m. spalio 1 d. darbo sutartį Nr. 203, objektyviai negali suteikti darbo dėl to, kad tiesioginės rinkodaros priemonėms nepateisinus lūkesčių, darbdavys priėmė sprendimą sumažinti tiesioginės rinkodaros apimtis, bei atsižvelgdamas į tai, kad darbdavys esamu momentu negali pasiūlyti darbuotojai kito darbo, ir vadovaudamasis direktoriui kaip darbdavio atstovui pagal įstatymą suteiktais įgalinimais, skelbia neterminuotą prastovą. Taip pat nurodoma, kad prastovos metu darbuotoja neprivalo vykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengusi atvykti kitą dieną po darbdavio pranešimo, o taip pat tai, kad už pirmas tris dienas darbuotojai bus mokamas dviejų trečdalių vidutinis darbo užmokestis, o už likusį laikotarpį - 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio neterminuotos prastovos metu.
Byloje esantis 2019 m. rugsėjo 23 d. turto perdavimo-priėmimo aktas (el. b. t. II, psl. 36) rodo, kad šią dieną iš darbuotojos buvo paimti tarnybinis automobilis, kuro kortelė, nešiojamas kompiuteris, planšetinis kompiuteris, mobilaus ryšio kortelė ir telefonas. Darbdavys pripažino ir byloje nėra ginčo dėl to, kad darbuotoja taip pat buvo atjungta nuo visų elektroninių darbdavio sistemų, elektroninio pašto.
Į bylą pateikti duomenys taip pat rodo, kad DGK nagrinėjo darbuotojos prašymą dėl kasmetinių atostogų suteikimo ir 2020 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 104 pripažino, kad darbdavys pažeidė jos teises, atsisakydamas suteikti atostogas ar skaičiuodamas jas neteisingai. Darbdavys šio sprendimo ir juo padarytų DGK išvadų teismui neginčijo ir DGK sprendimą ir teigė, jog sprendimą šioje dalyje įvykdė.
Iš darbuotojos teismui pateiktų medicininių dokumentų ir juose esančių įrašų (el. b. t. II, psl. 138-139) matyti, kad darbuotoja 2019 m. rugsėjo 23 d. patyrė stresą darbe, jai pradėjo skaudėti pilvo apačią, jos būklė sunki, nuo 2019 m. rugsėjo 24 d. jai taikomas gulimas lovos režimas dėl priešlaikinio gimdymo reiškinių.
Dėl ieškiniu keliamo reikalavimo laikyti darbdavio darbuotojai paskelbtą prastovą teisėta ir pagrįsta bei pripažinimo, kad darbdavys rašytiniu atsakymu darbuotojai, išsiųstu jai 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.
DK 47 str., reglamentuojantis prastovos turinį ir jos paskelbimo sąlygas bei teisines to pasekmes, numato, kad jeigu darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės, ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo, darbdavys darbuotojui skelbia prastovą. Prastova gali būti skelbiama ir darbuotojų grupei. Paskelbus prastovą, trunkančią iki vienos darbo dienos, darbuotojui mokamas vidutinis jo darbo užmokestis ir darbdavys turi teisę reikalauti darbuotojo būti darbovietėje. Jeigu prastova skelbiama ilgesniam laikotarpiui negu viena darbo diena, bet ne ilgiau kaip trims darbo dienoms, negali būti reikalaujama, kad darbuotojas atvyktų į darbovietę kasdien ilgesniam negu viena valanda laikui. Buvimo darbovietėje per prastovą laiku jam mokamas vidutinis jo darbo užmokestis, o kitu prastovos laikotarpiu, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokama du trečdaliai vidutinio jo darbo užmokesčio. Jeigu prastova paskelbta neterminuotai arba ilgesniam negu trijų darbo dienų laikotarpiui, darbuotojas neprivalo atvykti į darbovietę, tačiau turi būti pasirengęs atvykti į darbovietę kitą darbo dieną po darbdavio pranešimo. Už prastovos laiką iki trijų darbo dienų mokama šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, o už kitą prastovos laikotarpį jam paliekama keturiasdešimt procentų vidutinio jo darbo užmokesčio. Kalendorinį mėnesį, kurį darbuotojui buvo paskelbta prastova, darbuotojo gaunamas darbo užmokestis už tą mėnesį negali būti mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, kai jo darbo sutartyje sulygta visa darbo laiko norma. Darbdavys gali paskelbti darbuotojui dalinę prastovą, kai tam tikram laikotarpiui sumažinamas darbo dienų per savaitę skaičius (ne mažiau kaip dviem darbo dienomis) ar darbo valandų per dieną skaičius (ne mažiau kaip trimis darbo valandomis). Dalinės prastovos laikotarpiais, kai darbuotojas neprivalo būti darbe, jam mokamas darbo užmokestis šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta tvarka.
Taigi prastova yra tokia padėtis įmonėje, kai darbuotojui darbas negali būti suteiktas dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl darbuotojo kaltės. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ieškovo organizacinės struktūros pokyčius, vykdomą reorganizavimą ar kitas panašias aplinkybes, dėl kurių darbdavys objektyviai negalėjo suteikti darbuotojai darbo. Nėra duomenų, kad darbuotojos pareigybė būtų panaikinta ar būtų buvusios kitos objektyvios priežastys, sąlygojusios įsakymo dėl prastovos paskelbimo priėmimą. Tai, kad ieškovo ieškinio pareiškime aptartos įrangos pardavimai strigo, galimų pardavimo sandorių stoka neeliminavo atsakovės darbo funkcijų ir darbinių pozicijų praradimo.
Minėta, darbdavys nebuvo rašytine forma suformavęs projektų vadovės darbinės pozicijos pareiginės instrukcijos ar pareiginių nuostatų, atsakovės pareigų apimtis niekaip nebuvo užfiksuota, todėl konstatuotina, kad su ja darbo sutartimi sulygus dėl projektų vadovės pareigų, susitartos darbo funkcijos turinys liko neaiškus.
Ieškovė teigia, kad atsakovės darbo funkcijų turinį sudarė nėščiųjų nuotolinio medicininio stebėjimo priemonių „Pregnabit“, išorinių protezų „OPT“ ir elektrochirurginio įrenginio „Domain“ įvedimas į Lietuvos rinką, projektas „Celsius 42“, kompanijos „United Imaging“ produktai - MRT tomografai, kurie praėjus metams po šių produktų įvedimo į rinką nepasiteisino lūkesčių, dėl ko buvo priimtas sprendimas nutraukti jų įvedimą į rinką, o ši aplinkybė sąlygojo ir darbdavio įsakymo dėl prastovos paskelbimo priėmimą. Tokių sprendimų tikslingumas grindžiamas aplinkybe, kad per laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. nebuvo įvykdytas nei vieno iš produktų, su kuriais dirbo atsakovė pardavimas, tačiau byloje nustatyta, kad pardavimai į atsakovės darbo apimtis neįėjo. Darbdavys nėra pateikęs jokių duomenų, kad atsakovės darbas buvo susijęs su tiesioginiais medicininės įrangos pardavimais. Nesant projektų vadovės pareiginių nuostatų, kritiškai vertintini darbdavio teiginiai, kad darbuotojos darbas yra susijęs tik su ieškinyje įvardintų naujų produktų įvedimu į rinką, o kitokio pobūdžio tiesioginės rinkodaros projektai jai nepriskirtini, kad jų vykdymas buvo tik epizodinis arba pristatomas produktas nebuvo naujas rinkoje.
Teismas laiko, jog projektų vadovės pareigybė ar jos darbo apimtys savaime neišnyksta ir nepasikeičia dėl to, kad vienas ar kitas ieškovės prisiimtas ar vykdytas projektas nepasiteisino ar nebuvo pakankamai sėkmingas ar iš viso nepateisino lūkesčių.
Akcentuotina ir tai, kad darbdavys įsakymu dėl prastovos vienašališkai konstatavo tiesioginės rinkodaros apimčių sumažėjimą, neatlikęs jokios faktinės analizės, nepasitelkęs tam jokių kompetentingų asmenų pagalbos, nepateikęs jokių skaičiavimų ir jokio objektyvaus to pagrindimo.
Teismo nuomone, byloje esančios darbdavio vyr. finansininkės J. K. 2019 m. spalio 8 d. ir 2020 m. sausio 28 d. suformuotos pažymos dėl pardavimo apimčių ir galimos atsakovės kaltės dėl paradavimų nebuvimo (el. b. t. I, psl. 53, t. II, psl. 152) to neįrodo, nes: 1) jos suformuotos po 2019 m. rugsėjo 23 d. ir 2) neaiški ir nežinoma jas surašiusio asmens kompetencija, neaišku ir kas sąlygojo jų surašymą.
Teismo posėdžio metu ieškovės vadovas apklausos metu atsakydamas į teismo klausimus teigė, jog jau vasario mėnesį žinojo, kad įrangos pardavimų nėra ir gali nebūti, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl tik 2019 m. rugsėjo 23 d. priėmė ginčo įsakymą dėl prastovos atsakovei paskelbimo.
Dėl virš nustatyto teismas daro išvadą, jog jokių objektyvių priežasčių skelbti atsakovei prastovą ir nesuteikti jai darbo nebuvo.
Akcentuotina ir tai, kad net gi manant, kad priežastys skelbti atsakovei prastovą buvo, darbdavys neįvykdė įstatymo imperatyvo aprūpinti ją kitu darbu. Darbdavys skelbiant prastovą darbuotojui privalo jam pasiūlyti kitą darbą, ir tik darbuotojui nesukus jo dirbti prastovos paskelbimas galėtų būti laikomas teisėtu. Darbdavys neįrodė, kad šią pareigą atliko.
Iš byloje esančios įmonės valdymo (organizacinės) struktūros, atsakovė vienintelė vykdė projektų vadovės pareigas. Minėtame dokumente nurodyta, kad jos darbo funkcija buvo naujų produktų įvedimas į rinką, tačiau tame pačiame poskyryje (padalinyje), pateiktoje organizacinėje struktūroje nurodoma, kad yra laisvos pardavimo vadybininko pareigos (pagrindinės funkcijos įvardintos - medicinos įrangos ir artroskopinių implantų bei instrumentų pardavimai). Taigi, pakankamai akivaizdu, kad įmonėje tame pačiame padalinyje buvo laisva darbo vieta, tačiau byloje nėra duomenų, kad ši darbo vieta ar kokia kita turima būtų siūloma atsakovei.
Taip pat nustatyta, kad jau kilus šalių ginčui į laisvas darbo pozicijas buvo priimtas naujas darbuotojas pardavimų vadybininko pareigoms užimti darbui su rentgeno diagnostinės įrangos bei specializuotų dangų sveikatos priežiūros įstaigoms pardavimais (el. b. t. I, psl. 65-70). Ieškovo vadovo posėdžio metu išsakyti teiginiai, kad naujai priimtą darbuotoją su ja siejo ankstesni teisiniai santykiai civilinės sutarties pagrindu, nesudarė pagrindo nesiūlyti atsakovei šios laisvos vadybininko ar kurios kitos pareigybės.
Taigi esant neįrodytai ir kitai būtinai sąlygai dėl prastovos paskelbimo, pripažinti ir laikyti ją teisėta ir pagrįsta negalima. Todėl šis ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas.
Atmestinas ir kitas ieškovės reikalavimas, kuriuo ji prašo pripažinti, kad ieškovės rašytinis atsakymas atsakovei, siųstas jai 2019 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu laišku, nepažeidė DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų darbdavio pareigų.
DK 30 str. normatyvas, reglamentuojantis darbuotojų garbės ir orumo gynimą, nustato, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į atskiro darbuotojo ar jų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar jų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį; darbdavys imasi visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems psichologinį smurtą darbo aplinkoje, suteikti.
Teismas, išnagrinėjęs darbo ginčą dėl teisės iš esmės, vertindamas šį ieškinio reikalavimą visų ginčo kontekste išnagrinėtų aplinkybių kontekste, remdamasis bendru protingumo principu bei bylos išnagrinėjimo eigoje susiformavusiu vidiniu įsitikinimu, mano, jog šiuo el. laišku išreikšto atsakymo atsakovei kontekstas nėra etiškas, pagarbus ir draugiškas darbuotojo atžvilgiu, todėl nėra pagrindo manyti, kad darbdavys buvo tiek rūpestingas, pagarbus ir atidus darbuotojos atžvilgiu, kad būtų galima manyti, jog jis paisė virš minėto DK normatyvo nuostatas. Todėl ir šis ieškovo reikalavimas atmestinas.
Dėl priešieškiniu keliamo darbuotojos reikalavimo pripažinti darbdavio veiksmus diskriminuojančiais dėl lyties (nėštumo) ir neturtinės žalos atlyginimo.
Draudimą diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, arba kitaip – asmenų lygybės principą – įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., o jį išplėtoja Lietuvos respublikos lygių galimybių įstatymas (toliau – LGĮ), įtvirtindamas ir pačios diskriminacijos sąvokas bei galimus jos pasireiškimus. LGĮ 2 str. 1 d. diskriminaciją apibrėžia kaip tiesioginę ir netiesioginę diskriminaciją lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu. Pagal LGĮ 7 str. 1 d. 2 ir 6 punktus, įgyvendindamas lygias galimybes, darbdavys, neatsižvelgdamas į lytį, rasę, tautybę, pilietybę, kalbą, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras, amžių, lytinę orientaciją, negalią, etninę priklausomybę, religiją, privalo sudaryti vienodas darbo sąlygas bei užtikrinti, kad darbuotojas darbo vietoje nepatirtų priekabiavimo ir nebūtų duodami nurodymai diskriminuoti. LGĮ 9 str. nuostata nurodo, kad draudžiama diskriminacija lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu narystės ir dalyvavimo darbuotojų ir darbdavių organizacijose ar kitose organizacijose (asociacijose), kurių nariai turi tam tikrą profesiją, įskaitant tokių organizacijų (asociacijų) teikiamą naudą, atžvilgiu.
Virš minėtas DK 30 str. įpareigoja darbdavį sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar jų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų.
Darbdavio elgesys gi buvo priešingas.
Teismo manymu, yra pakankamai akivaizdu, kad pasitvirtino atsakovės byloje įrodinėjamos jos diskriminavimo dėl lyties (nėštumo) aplinkybės, ir kad darbuotojos nurodytas galimo darbdavio jos atžvilgiu padaryto pažeidimo turinys patenka į minėto įstatymo reglamentuotą netiesioginės diskriminacijos sąvoką pagal LGĮ 2 str. 1 d. ir 4 d., 7 str. 2 p. ir 6 p., 10 str. nuostatų turinio prasmę.
Išnagrinėjus ginčą iš esmės, iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, jog po atsakovės darbdaviui pateiktos pažymos apie jos nėštumą pastarojo elgesys ir veiksmai jos atžvilgiu staiga ir iš esmės pasikeitė – nesant objektyvių priežasčių ir teisėto pagrindo buvo priimtas įsakymas dėl prastovos, atimtos visos jai suteiktos virš minėtos darbo priemonės, darbuotoja buvo atjungta nuo visų elektroninių sistemų, jai nebuvo suteikiamos atostogos, nors ji, būdama nėščia sutinkamai su DK 128 str. 2d. 1 p. bei 5 p. nuostatomis įgijo pirmumo teisę gauti kasmetines atostogas, darbdavys ilgą laiką ignoravo jos prašymus, o apie prašymų nagrinėjimą ir atostogų suteikimą/nesuteikimą darbuotojos net neinformuodavo (tai konstatuota DGK sprendime, su kuriuo jis sutiko ir kurio neginčijo, ir jokių duomenų tai paneigiančių į nagrinėjamą bylą nepateikė). Darbdavys neįvardijo jokių objektyvių priežasčių, kurios galėjo lemti tokį jo elgesio pokytį, o įvardintos priežastys laikytinos subjektyviomis ir hipotetiškai deklaratyviomis.
Šios nustatytos aplinkybės teismui duoda pakankamą tvirtą pagrindą išvadai, kad darbdavio elgesys turi akivaizdžių netiesioginio darbuotojos diskriminavimo dėl jos lyties (nėštumo) požymių, o ši požymis jos, kaip diskriminuojamo asmens, pilnai įrodytas medikų išduota pažyma.
LGĮ 4 str., reglamentuojančio įrodinėjimo pareigą, nuostatos numato, kad teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.
Taigi šiuo atveju darbdavys, t. y. skundžiamas asmuo, turi įrodinėjimo pareigą. Tokios įrodinėjimo pareigos taisyklės išaiškinimą pateikia ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. 3K-3-199-2014.
Atsakovė, kaip darbuotoja, būdama faktiškai silpnesne grandimi darbo teisiniame santykyje, pateikė įrodymus, kurie sudaro pakankamai tvirtą prielaidą daryti virš minėtas išvadas. Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad tokiais savo veiksmais (neveikimu) darbdavys siekė sukurti neigiamas sąlygas ir galimai priversti atsakovę išeiti iš darbo, darė jai psichologinį spaudimą, ir tai atliko akivaizdžiai žinodamas, kad darbuotoja yra nėščia.
Šios aplinkybės sudaro teisines prielaidas atlyginti darbuotojai neturtinę žalą.
Tiek LGĮ 13 str., tiek DK 151 str. suteikia darbo teisinių santykių šalims teisę reikalauti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. numato, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Akivaizdu, kad darbuotoja patyrė tokią žalą, nes situacija sąlygojo ne tik tam tikrus emocinius nepatogumus ir dvasinės pusiausvyros sutrikimus, bet ir galėjo būti pagrindu prarasti kūdikį, nes medikai darbuotojai skyrė ilgalaikį gulimą lovos režimą.
Teismas kritiškai vertina darbdavio išsakytus teiginius dėl gulimo lovos režimo atsakovei skyrimo, teigdamas, jog tuo sąlygotą stresą galėjo iššaukti 2019 m. rugsėjo 18 d. įvykęs atsitikimas, kuomet buvo apgadintas atsakovės automobilis (el. b. t. V, psl. 115-116). Teismas mano, jog ši aplinkybė nebuvo vienintele ir tiesiogine priežastimi tam. Paties darbdavio veiksmai darbuotojos atžvilgiu buvo ilgalaikio ir tęstinio pobūdžio. Darbdaviui kyla pareiga atlyginti darbuotojai jos patirtą neturtinę žalą, kurią darbdavys jai padarė savo aktyviais kryptingais veiksmais, apie ką byloja jų seka, ir sąmoninga tyčia bei akivaizdžiai žinodamas žalingų veiksmų pobūdį, negalėdamas nenumatyti galimas dar didesnes neigiamas pasekmes, susijusias su galima kūdikio praradimo rizika, nes žinojo, kad veiksmai nukreipiami būtent į jo besilaukiančią moterį.
Kalbant dėl prašomos priteisti žalos dydį, manytina, jog darbuotojos įvardinta 20 000 Eur suma tam akivaizdžiai per didelė.
Darbuotoja remiasi teismo virš minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos – kasacinio teismo byloje buvusi faktinė situacija yra susijusi su darbuotojos atleidimu iš darbo, nagrinėjamoje gi byloje atleidimo iš darbo faktas nėra realizuotas.
Teismo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pagal aukščiau nustatytas aplinkybes atsakovei padaryta skriauda bus teisingai atlyginta priteisiant jai iš darbdavio 5000 Eur dydžio neturtinę žalą.
Procesinių palūkanų nuo šios sumos teismas iš ieškovės nepriteisia, nes mano, jog konstatuota pareiga atlyginti neturtinę žalą šiuo atveju nesuponuoja CK 6.37 str. ir 6.210 str. reglamentuotų palūkanų priteisimo.
Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas plačiau nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nesusiję su jo esme ir turiniu bei nekeičia teismo padarytų išvadų.
Procesiniai klausimai.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 str. 1 d. nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Proceso šalies patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą reglamentuoja CPK ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismas faktiškai atmetė visus ieškovės reikalavimus, todėl jai nepriklauso advokato pagalbos išlaidų atlyginimas.
Teismas, nors sprendime ir nurodo, kad iš dalies tenkina priešieškinio reikalavimus, bet faktiškai abu juo keltus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus pripažino pagrįstais ir abu reikalavimus tenkino, tame tarpe ir dėl neturtinės žalos priteisimo. Neturtinės žalos atlyginimo sumos dydis yra vertinamojo pobūdžio, todėl tenkinus priešieškinį atsakovė (ji gi ieškovė pagal priešieškinį) įgijo teisę į visų byloje patirtų advokato pagalbos išlaidų atlyginimą (CPK 98 straipsnis), o tokių byloje yra 1 815 Eur (el. b. t. II, psl. 148-149, t. V, 4-6). Teismas, įvertinęs CPK, Rekomendacijų nuostatas, laiko, kad tokia suma yra adekvati nagrinėjamai bylai.
Iš ieškovo, kaip bylą pralaimėjusios šalies, išieškotina 7,08 Eur pašto išlaidų valstybei (CPK 92 str.).
Iš ieškovo, kaip darbdavio, kuris, priešingai nei darbuotojas, nėra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tenkinus darbuotojo priešieškinį, išieškotina 112,50 Eur žyminio mokesčio valstybei, paskaičiuoto už teismo sprendimu priteistą sumą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 85 str., 80 str. 7 d.). Viso iš ieškovo valstybei išieškotina 120 Eur (suma suapvalinta iki sveikojo skaičiaus).
Išsprendus šį ginčą dėl darbo teisės iš esmės, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. DGKS-7218, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-18133, kuris sąlygojo darbdavio ieškinio pareiškimą, pripažįstamas netekusiu galios (DK 231 str. 7 d.).
Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčo komisijos 2020 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. DGKS-104, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-22522, sąlygojęs darbuotojos ieškinio pareiškimą teismui, šalių teigimu, iš dalies (dėl atostogų suteikimo darbuotojai) įvykdytas, dalyje dėl neturtinės žalos išieškojimo sprendimas nebuvo priimtas ir prašymas šioje dalyje komisijos nebuvo nagrinėjamas, todėl šio DGK sprendimo atžvilgiu teismas DK 231 str. 7 d. nuostatos netaiko.
Teismas, remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 str., 263-268 str., 270 str., 307 str.,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „SK IMPEX SERVICE CENTER“ atliko diskriminacinio pobūdžio veiksmus atsakovės S. G.-B. atžvilgiu dėl jos lyties (nėštumo).
Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK IMPEX SERVICE CENTER“, j. a. k. 111526860, atsakovės S. G.-B, a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) teisinės pagalbos išlaidų.
Likusioje dalyje priešieškinį atmesti.
Išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „SK IMPEX SERVICE CENTER“, j. a. k. 111526860, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų valstybei (valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660 nedelsiant po sprendimo įsiteisėjimo; sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina pateikti teismui).
Pripažinti, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2019 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. DGKS-7218, priimtas darbo byloje Nr. APS-131-18133, netenka galios.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Natalija Daškovienė