Baudžiamoji byla Nr. 2K-482/2007
Procesinio sprendimo kategorija
1.1.8.1.2. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. birželio 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
sekretoriaujant R. Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo buvo pakeistas pirmosios instancijos teismo nuosprendis: L. R., nuteistai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu L. R. nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams.
L. R. nuteista už tai, kad tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, turėdama tikslą vėliau parduoti ar kitaip platinti, įgijo nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, kurią laikė iki 2006 m. balandžio 12 d. ir tą pačią dieną, apie 21 val. 03 min., pro namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), lango orlaidę neteisėtai pardavė du kartus už 10 Lt tiksliai nenustatytą kiekį narkotinės medžiagos nenustatytiems asmenims, o likusią dalį – 0,203 g narkotinės medžiagos – aguonų ir jų dalių koncentrato, apie 21 val. 05 min., tokiu pat būdu pro lango orlaidę pardavė už 20 Lt liudytojui Nr. 7, kuriam taikomas anonimiškumas.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžiu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo L. R. paskirta laisvės atėmimo bausmė, nors ji numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, todėl bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant švelnesnę bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasaciniu skundu kasatorius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį, kuria L. R. buvo pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė, ir palikti galioti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria L. R. , nuteistai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, buvo paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Kasatorius nurodo, kad apygardos teismas, skirdamas L. R. švelnesnę bausmės rūšį, negu ta, kuri numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 54 straipsnio 3 dalį), todėl ši apygardos teismo nuosprendžio dalis turi būti panaikinta, paliekant galioti apylinkės teismo nuosprendį.
Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtinais atvejais teismas skirdamas bausmę gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.
Apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad taikyti L. R. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas nėra įstatyminio pagrindo, nes nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas L. R. paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nurodė, kad ji prieštarauja teisingumo principui. Tačiau išimtinių aplinkybių, duodančių pagrindą daryti tokią išvadą bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nustatyta nebuvo. Kaip išskirtines aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę, teismas visiškai nepagrįstai įvardijo tai, kad L. R. nebuvo teista, bausta administracine tvarka, kad nusikalto, atvažiavusi pas motiną į čigonų taborą, pardavė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, augina du mažamečius vaikus, kuriems reikalinga motinos priežiūra.
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl teisingumo principo įgyvendinimo (BK 54 straipsnio 3 dalis)
Kasatorius apygardos teismo nuosprendį laiko ydingu dėl to, kad teismas skirdamas L. R. švelnesnę bausmės rūšį, negu ta, kuri numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 54 straipsnio 3 dalį.
Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pagal teismų praktiką, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taip pat akcentuojama, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, į veikos pavojingumo laipsnį, asmenybę apibūdinančius duomenis, padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant realią laisvės atėmimo bausmę.
Apygardos teismas apibūdindamas L. R. bylos aplinkybes kaip išimtines nuosprendyje nurodė, kad ji anksčiau nebuvo teista, nebuvo bausta administracine tvarka, nusikalto atvažiavusi pas motiną į čigonų taborą, pardavė nedidelį kiekį narkotinių medžiagų, augina du mažamečius vaikus, kuriems reikalinga motinos priežiūra.
Išanalizavusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nesant įstatyminio pagrindo taikyti L. R. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas (nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių), ji savo kaltę pripažino tik verčiama byloje surinktų įrodymų, pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. R. artimą minimaliai BK 260 sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei, bendrųjų bausmė skyrimo pagrindų nepažeidė. Paskirtoji bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta, todėl ji aiškiai neprieštarauja teisingumo principui ir šiuo atveju atitiko įtvirtintos bausmės paskirtį, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikęs nuteistajai BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
n u t a r i a:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį, kuria L. R. buvo pritaikytas BK 54 straipsnio 3 dalis ir paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė ir palikti galioti Vilniaus m. trečio apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalį, kuria L. R. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirta dvejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjai Lidija Liucija Žilienė
Jonas Prapiestis
Viktoras Aidukas