Administracinė byla Nr. A-1048-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02049-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.7; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas I. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-120 dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Sprendimas).

Paaiškino, kad Sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimą priėmė motyvuojant tik Valstybės saugumo departamento pateikta įslaptinta informacija. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo Sprendimo grįsti vien tik įslaptintos informacijos turinį sudarančiais duomenimis. Pareiškėjas neturėjo galimybės gintis ir pateikti savo paaiškinimų dėl jam nežinomų duomenų, todėl Sprendimą grindžiant tik įslaptintais duomenimis buvo pažeistas ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimas bei pareiškėjo teisė į gynybą. Atsakovo veiksmus, taikant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalį, vertino formaliais.

              Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 30–36) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti.

              Nurodė, kad Sprendimas priimtas atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. raštą, kuriuo buvo prašoma priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Rašte pateikta informacija nėra įslaptinta. Joje buvo pateikti duomenys apie pareiškėjo veiklą, susijusią su organizacijos TJ judėjimu. Organizacijos pagrindinis tikslas – skleisti Islamo tikėjimą, užmegzti ryšius su musulmonais ir didinti atsidavimą islamui. Atsakovo teigimu, buvo surinkta pakankamai duomenų, kad pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui pasireiškė tuo, kad pareiškėjas atliko aktyvius veiksmus, susijusius su TJ judėjimu, o ne su pareiškėjo religiniais įsitikinimais. Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis bei, atsižvelgiant į Valstybės saugumo departamento raštą, pagrįstai nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metų laikotarpiui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jokių įrodymų apie realų darbą įmonėje Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje nėra pateikęs. Nurodė, kad Sprendimu nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas  prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 50–51).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo I. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 73–77).

Teismas nustatė, kad Sprendimas buvo priimtas Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. rašto Nr. 19-520, kuriuo buvo prašoma skubiai priimti sprendimą dėl I. S. išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvą 5 metams, pagrindu. Teisinis uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas – Įstatymo 133 straipsnio 21 dalis (pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui). Nagrinėjamu atveju ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas priimtas įvertinus Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. raštu pateiktą informaciją. Pareiga atlikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi nustatyta būtent Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui. Valstybės saugumo departamentas 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. 19-520 (informacija pateikta šiame rašte išslaptinta) Migracijos departamentą informavo apie pareiškėjo veiklą, susijusią su TJ judėjimu, kartu nurodydamas pagrindinę šios organizacijos veiklą (Islamo tikėjimo skleidimas) ir galimus šios organizacijos narių tikslus ir siekius (Lietuvos musulmonų radikalizacija). Valstybės saugumo departamentas 2016 m. birželio 23 d. pateikė teismui įslaptintą dokumentą, su kuriuo teismo posėdyje teismas susipažino. Medžiaga su kuria susipažino teismas, patvirtina Migracijos departamento surinktus įrodymus ir priimtą išvadą, kad pareiškėjo veikla Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas Sprendime nurodytų aplinkybių (veikimo TJ organizacijos tikslais) nei skunde teismui, nei atstovas argumentais teismo posėdžio metu nepaneigė, tačiau pareiškėjas prieštaravo, kad Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes priimant Sprendimą remtasi išimtinai įslaptinta informacija, kurios turinys pareiškėjui nebuvo žinomas.

Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo argumentus ir išvadas. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė remiantis Valstybės saugumo departamento pateikta informacija. Valstybės saugumo departamento nustatytos faktinės aplinkybės tvirtina, kad pareiškėjo veikla susijusi su TJ judėjimo vykdoma veikla. TJ yra pasaulinis musulmonų sunitų misionierių judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – skleisti Islamo tikėjimą, užmegzti ryšį su vietinėmis musulmonų bendruomenėmis ir didinti jose atsidavimą islamui. Nors TJ musulmonai sunitai Lietuvoje ekstremistinės veiklos nevykdo, tačiau organizacija aktyviai siekia pritraukti pasekėjų Lietuvoje (pamaldų mečetėse, maldos namuose organizavimas). Šios organizacijos skleidžiamos ideologijos prieštarauja Vakarų demokratinėms vertybėms. Nors TJ organizacija sąsajų su terorizmu neturi, tačiau teroristinės organizacijos dažnai verbuoja TJ narius (pateikti šią aplinkybę patvirtinantys pavyzdžiai). Valstybės saugumo departamento duomenimis neatmestina, kad Lietuvos musulmonai trečiose valstybėse gali būti radikalizuojami ir motyvuojami veikti prieš Lietuvos Respubliką ir kitas valstybes. Įrodymų, paneigiančių Valstybės saugumo departamento konstatuotų aplinkybių buvimą, nepateikta. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Valstybės saugumo departamento išslaptintame rašte pateikta informacija, taip pat teisėjų kolegijai susipažinti pateikta informacija yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę į Kaliningradą vykti per Lietuvą, galinti kelti grėsmę valstybės saugumui. Įvertinus tai, daryta išvada, jog Migracijos departamentas pagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Pažymėta, jog Sprendimo teisėtumo nepaneigia ir tai, kad, kaip nurodo pareiškėjas, per visą laikotarpį nebuvo nustatyta, kad turėdamas galimybę būti Lietuvoje teisėtai, pareiškėjas būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus nukreiptus prieš visuomenę, ar valstybę.

Teismas vadovavosi Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37.1, 40.3 papunkčiais. Nustatyta, kad šeimyninių ryšių, ar kitų ryšių (pareiškėjas nurodė, kad jis per Lietuvą vykstantis į Kaliningradą tik įmonės, kurioje dirba, tikslais) pareiškėjas su Lietuvos Respublika neturintis, todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė 5 metų draudimą pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatytas draudimo atvykti terminas atitinka Įstatymo ir Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatas.

              Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, nes jį priimant buvo remtasi išimtinai įslaptinta informacija, kurios turinys pareiškėjui nebuvo žinomas. Teismas vadovavosi Įstatymo 140 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimu. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, Sprendimo teisėtumui patvirtinti pakanka remtis išslaptintu Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. 19-520 bei teismo posėdžio metu pateikta susipažinti Valstybės saugumo departamento papildoma medžiaga. Pateikta informacija yra pakankama bylai išspręsti. Sprendime nėra nurodytos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios pagrindą Sprendimą priimti, tačiau, nagrinėjamos administracinės bylos pobūdžio prasme, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio keliami reikalavimai, šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikomi atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus. Kaip tvirtina Sprendimo turinys, jame yra nurodyta, kokio dokumento pagrindu Sprendimas buvo priimtas ir tai pripažįstama pakankamu Sprendimo motyvavimu. Atsižvelgiant į tai, daryta išvada, kad Migracijos departamentas Viešojo administravimo įstatymo nuostatų nepažeidė, o pareiškėjo šiuo aspektu išdėstyti argumentai vertintini nepagrįstais.

Nustačius, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai yra įrodyta ir egzistuoja įrodymų pakankamumo prasme, daryta išvada, kad uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė lyginant su grėsme valstybės ir visuomenės saugumui.

Pareiškėjo atstovo prašymas bylos nagrinėjimo metu (t. y. stadija, kai prieš baigiant bylą nagrinėti iš esmės teikiami nauji proceso šalių prašymai; ABTĮ 81 str.) išspręsti pareiškėjo draudimo ribojimą atvykti į šalį, neadekvatus pareiškėjo atliktų veiksmų turiniui iki 2016 m. liepos 11 d. teismo posėdžio. Tokia išvada daryta atsižvelgiant į tai, jog: pareiškėjas apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuotas 2016 m. birželio 28 d. teismo šaukimu, teismo šaukimą perduodant per atstovą; pareiškėjo dalyvavimas teismo posėdyje nepripažintas būtinu; prašymas atidėti teismo posėdį dėl kelionės dokumentų gavimo (vykimui į teismo posėdį) nepateiktas. Todėl iki 2016 m. liepos 11 d. teismo posėdžio teismui nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo atvykimu į Lietuvos Respubliką dalyvauti teismo posėdyje. Pažymėta, kad dokumentų, suteikiančių užsieniečiui teisę atvykti į Lietuvos Respubliką išdavimo tvarka yra reglamentuota atskirais įstatymais, todėl teismo šaukimas, esamoje situacijoje, nelaikytinas adekvačiu kelionės dokumentui, suteikiančiam teisę atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai įvertino Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo pagrindus ir tvarką, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas negali būti tenkinamas (ABTĮ 40 str.).

III.

Pareiškėjas I. S. apeliaciniame skunde (b. l. 83–88) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pateiktus Valstybės saugumo departamento duomenis. Kaip paaiškino pareiškėjas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jis išpažįsta islamą, taip pat yra lankęsis Lietuvos Respublikoje ne tik tranzitu, bet atvykdavo bei susitikdavo su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais bei išpažįstančiais islamą asmenimis, jokiais būdais neveikia prieš Lietuvos Respubliką ar kitas Europos Sąjungos šalis, smerkia radikaliai nusiteikusius asmenis. Kaip matyti iš pateiktų Migracijos departamento, Valstybes saugumo departamento atsiliepimų, judėjimas TJ neturi sąsajų su terorizmu, taip pat musulmonai sunitai ekstremistines veikos Lietuvoje nevykdo, taigi šiuo atveju keliamos prielaidos dėl Lietuvoje esančių musulmonų radikalizacijos nėra adekvačios. Pareiškėjas, būdamas Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, gali naudotis laisvo judėjimo teise visose kitose Europos Sąjungos šalyse, o taip pat nekliudomai lankosi Rusijos Federacijoje. Kartu pažymi ir tai, kad judėjimas TJ nėra uždraustas Lietuvos Respublikoje, bet 2006 metais TJ buvo pripažintas ekstremistine organizacija ir uždraustas Tadžikijoje, 2009 metais uždraustas Rusijos Federacijoje, 2013 metais uždraustas Kazachstane. Taigi, pareiškėjas nekliudomai lankosi Rusijos Federacijoje, nors minimoje valstybėje TJ judėjimas yra uždraustas, tačiau jam neleidžiama naudotis laisvo judėjimo teise tik Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje islamą išpažįstančių asmenų veikla nėra ribojama, iš esmes nedaromos kliūtys dalyvauti bendruose renginiuose.

Pareiškėjo manymu, jis į Lietuvos Respubliką 2016 m. liepos 11 d. buvo atvykęs teisėtai, taip pat teisėtai dalyvavo teismo posėdyje. Šias aplinkybes patvirtina gautas teismo šaukimas į posėdį byloje bei atžyma apie tai, kad asmuo buvo atvykęs ir dalyvavo bylos nagrinėjime. Toks reikalavimo užtikrinimo priemonių reglamentavimas, kai numatyta ir teismo teisė taikyti šį institutą be atskiro šalies prašymo, kai teismui buvo pateikti duomenys apie dalyvavimą teismo posėdyje, taip pat šaukime į teismą nurodytoms neatvykimo pasekmėms, buvo pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 118–122) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatomis, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinęs visus surinktus įrodymus, sprendime konstatavo, kad pateikta informacija yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Mano, kad Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. rašte Nr. 19-520 nurodyta informacija, susijusi su organizacijos TJ judėjimu, leidžia daryti pagrįstas išvadas, kad šios organizacijos ir jos narių veikla gali paskatinti dalies Lietuvos musulmonų radikalizaciją. Mano, kad įvertinus visų aplinkybių visumą, galima daryti išvadą, jog surinkta pakankamai duomenų, jog pareiškėjo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tai, kad TJ judėjimas nėra uždraustas Lietuvos Respublikoje, niekaip nepaneigia Sprendimo pagrįstumo. Pažymi, kad Sprendimas priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas išpažįsta islamo tikėjimą, o dėl aktyvaus pareiškėjo dalyvavimo TJ judėjimo veikloje ir pavojingo šio judėjimo pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo asmeninis elgesys buvo įvertintas kaip keliantis realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniams visuomenės interesams, o taikoma priemonė – kaip būtina siekiamiems tikslams, mano, kad skundo argumentai dėl nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo laisvės judėti Europos Sąjungoje atmestini. Apeliacinio skundo argumentai dėl teismo šaukimo ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo niekaip nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 115–116) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais įrodymais nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas 2016 m. kovo 17 d. raštu Nr. 19-520 (b. l. 52–53) informavo Migracijos departamentą apie pareiškėjo veiklą, susijusią su TJ pasauliniu musulmonų sunitų judėjimu ir prašė (skubiai) priimti sprendimą dėl I. S. išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į šį Valstybės saugumo departamento raštą, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 21, 4 ir 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6 ir 12 punktais, Kriterijų vertinimo tvarkos 37.1 ir 40.3 punktais, 2016 m. kovo 17 d. priėmė šioje byloje skundžiamą sprendimą uždrausti Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2021 m. kovo 17 d.; į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) įrašyti nurodytus jo duomenis (b. l. 10–11). Konkrečios priežastys, sudariusios pagrindą Migracijos departamentui priimti ginčijamą sprendimą, t. y. faktai, pagrindžiantys išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nei ginčijame sprendime, nei pareiškėjo prašymu iki bylos iškėlimo, nebuvo nurodytos (b. l. 39, 42, 44, 46–47). Ginčijame sprendime minimas Valstybės saugumo departamento 2016 m. kovo 17 d. raštas, kurio dalis, aptarta pirmosios instancijos teismo sprendime, nėra įslaptinta (ar buvo išslaptinta), kurioje nurodomi faktai apie TJ pasaulinį musulmonų sunitų judėjimą ir tai, kad pareiškėjo veikla, susijusi su TJ judėjimu, gali paskatinti dalies Lietuvos musulmonų radikalizaciją, pateiktas kartu su Valstybės saugumo departamento 2016 m. birželio 22 d. atsiliepimu į skundą.                     

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, tinkamai įvertinęs Valstybės saugumo departamento pateiktą informaciją ir taikęs teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką taikymo pagrindus ir tvarką, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pažymėtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nors pateiktame apeliaciniame skunde tiesiogiai nėra kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamo Migracijos departamento sprendimo turinio atitikties teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakys šiuo aspektu, kadangi pareiškėjas, kuris tokio pobūdžio argumentus buvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, prašo jo skundą tenkinti. Kita vertus, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (ABTĮ 140 str. 2 d.). 

Užsieniečių, tame tarpe – ir Europos sąjungos piliečių, atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Įstatymas (Įstatymo 1 str. 1 d.).

Įstatymo nuostatos, susijusios su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisiniu statusu Lietuvos Respublikoje, nustato, kad užsienietis, kuris yra vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos (Įstatymo 97 str. 1 d. 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ir jo šeimos narys į Lietuvos Respubliką neįleidžiami, jeigu: 1) neturi galiojančio kelionės dokumento ir negali jo gauti ar pristatyti per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar jo šeimos narys, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys arba Europos Sąjungos teisės aktai nenustato kitaip; 2) jų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai; 3) jie serga epideminį potencialą turinčiomis ligomis, kurios apibrėžtos Pasaulinės sveikatos organizacijos dokumentuose, arba kitomis žmonių užkrečiamosiomis (infekcinėmis ar parazitinėmis) ligomis, kurioms pagal Lietuvos Respublikos įstatymus taikomi kontrolės reikalavimai (Įstatymo 98 str., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Europos Sąjungos valstybės narės piliečio arba jo šeimos nario keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas tik atitinkamo asmens elgesiu. Asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu (Įstatymo 981 str. 1 d., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas (Įstatymo 981 str. 2 d., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 21 d. (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (Įstatymo 133 str. 5 d., 2014 gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija). Sprendimai, priimti pagal šį Įstatymą, gali būti skundžiami šio Įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 136 str., 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija). Administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant Valstybės saugumo departamentui, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 str. 3 d., 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1894 redakcija).

Sprendimo uždrausti Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo procedūra detalizuota Taisyklėse.   

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Pažymėtina, kad Įstatymo nuostatos yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, nuostatomis (Įstatymo 1 str. 2 d.), tame tarpe – su 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančios Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančios Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – Direktyva 2004/38/EB), nuostatomis, kurios paminėtinos aiškinant ginčui aktualias Įstatymo normas, reglamentuojančias Europos Sąjungos valstybių narių piliečių teisinį statusą Lietuvos Respublikoje: nepažeidžiant nuostatų dėl kelionės dokumentų, taikomų nacionaliniam pasienio patikrinimui, valstybės narės suteikia tapatybės kortelę ar pasą turintiems Sąjungos piliečiams ir pasą turintiems šeimos nariams teisę įvažiuoti į jų teritoriją (Direktyvos 2004/38/EB 5 str. 1 d.). Laikydamosi Direktyvos 2004/38/EB VI skyriaus nuostatų valstybės narės gali apriboti Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių, neatsižvelgiant į pilietybę, judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvę dėl valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių. Šiomis priežastimis nesinaudojama ekonominėms reikmėms patenkinti (Direktyvos 2004/38/EB 27 str. 1 d.). Priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis. Atitinkamo asmens elgesys turi kelti tikrą ir pakankamai rimtą pavojų, kenkiantį vienam iš pagrindinių visuomenės interesų. Pateisinimai, kurie yra nesusiję su atvejo aplinkybėmis arba grindžiami bendrosios prevencijos sumetimais, nėra priimtini (Direktyvos 2004/38/EB 27 str. 2 d.). Atitinkami asmenys apie pagal 27 straipsnio 1 dalį priimtus sprendimus informuojami raštu taip, kad gerai suvoktų jų turinį ir pasekmes jiems (Direktyvos 2004/38/EB 30 str. 1 d.). Atitinkami asmenys tiksliai ir išsamiai informuojami apie valstybinės politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, kuriomis buvo grindžiamas sprendimas jų atžvilgiu, nebent tai prieštarautų valstybės saugumui (Direktyvos 2004/38/EB 30 str. 2 d.). Pranešime nurodomas teismas ar administracinė institucija, kurioje atitinkamas asmuo gali pateikti apeliaciją, apeliacijos pateikimo terminas ir, jei taikytina, laikas, per kurį asmuo turi palikti valstybės narės teritoriją. Išskyrus tinkamai pagrįstus neatidėliotinus atvejus, laikas, per kurį leidžiama palikti teritoriją, turi būti ne trumpesnis kaip vienas mėnuo nuo pranešimo dienos (Direktyvos 2004/38/EB 30 str. 3 d.).

Teisingumo Teismo praktikoje, susijusioje su Sąjungos piliečio statusu, teise laisvai judėti bei šios teisės ribojimu, pabrėžiama, kad Sąjungos piliečio statusas yra esminis valstybių narių piliečių statusas (žr., be kita ko, 2001 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Grzelczyk, C-184/99, Rink. p. I-6193, 31 punktą; 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Rottmann, C-135/08, Rink. p. I-1449, 43 punktą bei 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Dereci ir kt., C-256/11, Rink. p. I-11315, 62 punktą). Atsižvelgiant į tai, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas (žr., be kita ko, 2002 m. liepos 11 d. Sprendimo D’Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 27 punktą; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Garcia Avello, C-148/02, Rink. p. I-11613, 21 punktą ir 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C-34/09, Rink. p. I-1177, 40 punktą). Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnį Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyse ir joms vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus (2010 m. spalio 7 d. Sprendimo Lassal, C-162/09, Rink. p. I-9217, 29 punktas ir 2011 m. gegužės 5 d. Sprendimo McCarthy, C-434/09, Rink. p. I-3375, 27 punktas).

Atsižvelgiant į minėtas Įstatymo normų, susijusių su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje, ir jų turinį atskleidžiančių atitinkamų Direktyvos 2004/38/EB normų nuostatas, galima teigti, kad Migracijos departamento 2016 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ turinys neatitinka Įstatymo 981 straipsnio 1 ir 2 dalių, 133 straipsnio 21 dalies, 140 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šis sprendimas negalėjo būti pripažintas teisėtu vien dėl šios priežasties (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). 

Pažymėtina, kad Įstatymo 140 straipsnio 5 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti viešojo administravimo subjektui teisę sprendimus, kurie priimti dėl Europos Sąjungos valstybių narių piliečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, pagrįsti tik faktiniais duomenimis, sudarančiais valstybės ar tarnybos paslaptį, su kuriais asmuo,  kuriam tokiu aktu taikomos poveikio priemonės, negali susipažinti: Teisingumo Teismas, išaiškindamas Direktyvos 2004/38/EB nuostatas, nurodė, kad šios direktyvos 31 straipsniu valstybės narės įpareigojamos savo vidaus teisės sistemoje numatyti priemones, būtinas užtikrinti Sąjungos piliečiams ir jų šeimos nariams galimybę pasinaudoti teisminėmis ir, kai taikytina, administracinėmis teisių gynimo procedūromis, siekiant apskųsti sprendimus, kuriais dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių ribojama jų teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybėse narėse (šiuo klausimu žr. 2012 m. spalio 4 d. Sprendimo Byankov, C-249/11, 53 punktą). Pagal to paties straipsnio 3 dalį apskundimo procedūrose turi būti išnagrinėtas sprendimo teisėtumas ir faktai bei aplinkybės, kuriais buvo grindžiama siūloma priemonė. Tam, kad atitinkamas asmuo galėtų veiksmingai pasinaudoti valstybių narių įtvirtintomis apskundimo procedūromis, kompetentinga nacionalinė valdžios institucija vykstant administracinei procedūrai turi visais atvejais, kaip numatyta Direktyvos 2004/38 30 straipsnio 2 dalyje, tiksliai ir išsamiai jį informuoti apie viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, kuriomis buvo grindžiamas atitinkamas sprendimas. Tai, kad Direktyvos 2004/38 30 straipsnio 2 dalimi valstybėms narėms leidžiama apriboti atitinkamiems asmenims teikiamą informaciją dėl valstybės saugumo priežasčių, yra išimtis. Kaip išimtis iš pirmesniame punkte nurodytos taisyklės, ši nuostata turi būti aiškinama griežtai, tačiau išsaugant jos veiksmingą poveikį. Atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes reikia nustatyti, ar pagal Direktyvos 2004/38 30 straipsnio 2 dalį ir 31 straipsnį leidžiama neatskleisti tikslios ir išsamios informacijos apie pagal šios direktyvos 27 straipsnį priimto sprendimo motyvus, aiškinant šios direktyvos nuostatas taip, kad jos atitiktų iš Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio kylančius reikalavimus, ir, jei taip, tai kiek. Šiuo klausimu reikia pabrėžti, kad užtikrinant tokį atitinkantį aiškinimą turi būti atsižvelgta į Chartijos 47 straipsniu garantuojamos pagrindinės teisės svarbą, kuri matyti iš visos šia Chartija įtvirtintos sistemos. Pirmiausia reikia atsižvelgti į tai, kad nors Chartijos 52 straipsnio 1 dalimi leidžiama apriboti joje pripažintų teisių įgyvendinimą, vis dėlto šioje nuostatoje reikalaujama, kad bet koks apribojimas pirmiausia nekeistų nagrinėjamos pagrindinės laisvės esmės, ir, be kita ko, kad laikantis proporcingumo principo bet koks apribojimas būtų galimas tik tuo atveju, jeigu jis būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus. Todėl aiškinant Direktyvos 2004/38 30 straipsnio 2 dalį ir 31 straipsnį, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, negali būti pažeistas pirmesniame punkte apibūdintas garantuojamas apsaugos lygis. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Chartijos 47 straipsniu garantuojama veiksminga teismo kontrolė reikalauja, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo teisės reikalauti iš atitinkamos institucijos juos pranešti (2011 m. kovo 17 d. Sprendimo Pe?arroja Fa, C-372/09 ir C-373/09, Rink. p. I-1785, 63 punktas ir 2011 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Gaydarov, C-430/10, Rink. p. I-11637, 41 punktas), kad šis asmuo galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat tam, kad pastarasis galėtų visiškai vykdyti atitinkamo nacionalinio sprendimo teisėtumo kontrolę (šiuo klausimu žr. 1987 m. spalio 15 d. Sprendimo Heylens ir kt., 222/86, Rink. p. 4097, 15 punktą ir 2008 m. rugsėjo 3 d. Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją, C-402/05 P ir C-415/05 P, Rink. p. I-6351, 337 punktą) (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ prieš Secretary of State for the Home Department, C-300/11, 47-53 punktas).

Nors aptarta priežastis, t. y. ginčijamo individualaus administracinio akto prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams, yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą  ir tenkinti apeliacinį skundą, šios bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti grindžiamas išimtinai atitinkamo asmens elgesiu, kuris turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę, o vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, arba bendrąja prevencija. Pirmosios instancijos teismas privalo įvertinti tokio pobūdžio viešojo administravimo subjekto sprendimą šiais aspektais, kas nagrinėjamu atveju iš esmės nebuvo padaryta. 

Dėl bylos proceso pirmosios instancijos teisme taip pat primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad remiantis rungimosi principu, kuris yra Chartijos 47 straipsnio įtvirtintos teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, galinčiais daryti įtaką jo sprendimui, ir dėl jų pareikšti savo nuomonę (2008 m. vasario 14 d. Sprendimo Varec, C-450/06, Rink. p. I-581, 45 punktas; 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt., C-89/08 P, Rink. p. I-11245, 52 punktas ir 2013 m. vasario 21 d. Sprendimo Banif Plus Bank, C-472/11, 30 punktas; kiek tai susiję su 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, taip pat žr. 1993 m. birželio 23 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo Ruiz-Mateos prieš Ispaniją, A serija Nr. 262, § 63). Pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą pažeidžiama, jeigu teismas sprendimą grindžia faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir pareikšti savo nuomonės (minėto Sprendimo Komisija prieš Airiją ir kt. 52 punktas ir jame nurodyta teismo praktika). Vis dėlto, jeigu esant išskirtinėms aplinkybėms nacionalinė valdžios institucija, remdamasi valstybės saugumo priežastimis, nesutinka tiksliai ir išsamiai informuoti atitinkamo asmens apie motyvus, kuriais grindžiamas pagal Direktyvos 2004/38 27 straipsnį priimtas sprendimas, šios valstybės narės kompetentingas teismas turi turėti ir įgyvendinti priemones bei procesines teisės normas, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtus valstybės saugumo pagrindus, susijusius su informacijos, į kurią atsižvelgta priimant tokį sprendimą, pobūdžiu ir šaltiniais ir, kita vertus, būtinybę pakankamai užtikrinti teisės subjektui procesines teises, kaip antai teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo Kadi ir Al Barakaat International Foundation prieš Tarybą ir Komisiją 344 punktą) (2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ prieš Secretary of State for the Home Department, C-300/11, 55-57 punktas). 

Kadangi ginčijamas atsakovo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl jo turinio neatitikties reikalavimams, nustatytiems aukštesnės galios teisės aktuose, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

Visgi pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos motyvais, kuriais netenkintas pareiškėjo atstovo prašymas dėl draudimo atvykti į šalį ribojimo sustabdymo, pareikštas teismo posėdžio metu: tokia priemone, viena vertus, nebūtų užtikrintas reikalavimas, reiškiamas byloje; kita vertus, kaip matyti iš tokio prašymo pareiškimo laiko, vietos ir motyvų, juo iš esmės jau buvo siekiama tik išvengti aiškaus ir nedviprasmiško draudimo pareiškėjui atvykti į šalį nevykdymo pasekmių.

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinis skundas tenkinamas, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Tačiau tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 28 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui (b. l. 5) ir 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (b. l. 94). Kitų išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje nėra pateikta. Taigi, pareiškėjui priteistina 43 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies   2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo I. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo I. S. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-120 „Dėl draudimo Latvijos Respublikos piliečiui I. S. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Priteisti pareiškėjui I. S. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 43 Eur (keturiasdešimt tris eurus) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.