Administracinė byla Nr. A-933-525/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05973-2015-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono,
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. (A. K.) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės (toliau – VSAT Vilniaus rinktinė), 350 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų nuo skundo padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas – 300 Eur.
Pareiškėjas patirtą žalą kildino iš neteisėtų VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių pasienio kontrolės posto (toliau – ir PKP) pareigūnų veiksmų, atliktų jiems vykdant tarnybines funkcijas, t. y. taikant specialiąsias priemones (kovinius veiksmus ir antrankius), administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemones, t. y. administracinį sulaikymą bei neteisėto administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymą.
Pareiškėjas teigė, kad dėl nepagrįsto administracinio teisės pažeidimo bylos iškėlimo jis patyrė 350 Eur turtinę žalą – už advokato paslaugas. Taip pat nurodė, kad jis patyrė ir neturtinę žalą, kadangi neteisėtas specialiųjų priemonių panaudojimas jo mažamečių vaikų akivaizdoje, neteisėtas administracinis sulaikymas bei administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymas, sukėlė realių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjas anksčiau nebuvo teistas, neturėjo jokių ryšių su kriminaliniu pasauliu, todėl neteisėtas administracinis sulaikymas sumenkino jo kaip verslininko reputaciją, kadangi pareiškėjas yra UAB (duomenys neskelbtini) direktorius. Pareiškėjui sumažėjo pasitikėjimas savimi, patyrė pažeminimą ir kančias, išgyveno emocinę depresiją. Nežinojo, kaip į sulaikymą reaguos šeima bei verslo partneriai. Pareiškėjo vaikų psichikai buvo padaryta nepataisoma žala, jie prarado pasitikėjimą pareigūnais, patyrė emocinį šoką, atsirado nesaugumo jausmas. Neteisėti pareigūnų veiksmai sukėlė ilgalaikes pasekmes. Pablogino pareiškėjo, kaip vyro ir tėvo bei verslininko, reputaciją. Pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nesant duomenų, kad pareiškėjas padarė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje nustatytą pažeidimą. Teigė, kad egzistuoja visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.
Atsakovas VSAT Vilniaus rinktinė, atstovaudama Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad nėra nustatytų neteisėtų Lavoriškių PKP pareigūnų veiksmų. Akcentavo, kad pareiškėjui už pasišalinimą iš patikrinimo zonos, neužbaigus pasienio tikrinimo procedūrų be VSAT pareigūnų leidimo, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 205 straipsnio 1 dalį. Su šiuo pažeidimu jis sutiko ir sumokėjo baudą už padarytą administracinį teisės pažeidimą. Pabrėžė, kad, forminant procesinius dokumentus dėl šio pažeidimo, A. R. pradėjo reikšti pretenzijas, skeryčiotis ir necenzūriniais žodžiais įžeidė procesinius veiksmus atlikusio pareigūno – A. K. – garbę ir orumą, t. y. įžeidė žodžiais, pastūmė pareigūną ir dėl to pareigūnai panaudojo prieš pareiškėją specialiąsias priemones. Teigė, kad nei viename iš teismo sprendimų nėra konstatuota, jog pareigūnų veiksmai buvo neteisėti, neteisėtai ir be pagrindo panaudotos specialiosios priemonės arba pareigūnai peržengė savo įgaliojimų ribas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 26 d. nutartyje ir Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarime taikė in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Nurodė, kad Vilniaus rinktinės Lavoriškių PKP pareigūnai vykdė savo tiesiogines funkcijas, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka, tikrindami per valstybės sieną vykstančius asmenis, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų, o jų atlikti veiksmai – pasienio tikrinimo procedūros – nesukėlė pareiškėjo nurodomų pasekmių. Specialiosios priemonės buvo panaudotos kaip atsakas į neteisėtus A. R. veiksmus. Teigė, kad jokio neteisėto laisvės apribojimo nebuvo. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad jam galimai buvo sutrikdyta sveikata ar kilo kitos neigiamos pasekmės, patvirtinančios žalos faktą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 16 d. pareiškėjo A. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atsiradimą kildino iš galimai neteisėtų VSAT Lavoriškių PKP pareigūnų veiksmų.
Remiantis rašytiniais bylos duomenimis teismas nustatė, kad VSAT Vilniaus rinktinės Lavoriškių PKP jaunesnysis specialistas pareiškėjui surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos veikimo teritorijoje Lavoriškių PKP nevykdė VSAT pareigūno teisėtų nurodymų, pasipriešino lydint jį į tarnybines patalpas, taip pat įžeidė pareigūno garbę ir orumą necenzūriniais žodžiais. Surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą A. R. veika buvo kvalifikuota pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį.
Teismas vertino A. K., R. K., P. J. ir M. S. tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes, bei jų liudijimus teismo posėdyje ir darė išvadą, kad pareiškėjui įžeidinėjus pareigūną, priešinantis jo teisėtiems nurodymams, pareigūnai turėjo teisinį pagrindą panaudoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir įstatymo) 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas specialiąsias priemones. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kodėl jis nesutiko geranoriškai patraukti pastatyto automobilio ir kodėl kelis kartus neįvykdė pareigūnų reikalavimo eiti į tarnybines patalpas. Atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas pripažino Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.2 pažeidimą, sumokėdamas jam paskirtą baudą tą patį vakarą, kai padarė pažeidimą. Tokios aplinkybės patvirtino, kad VSAT pareigūnai turėjo teisinį pagrindą A. R. pristatyti į tarnybines patalpas, jog galėtų tinkamai atlikti procedūrinius veiksmus administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. Įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad už Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimus pareiškėjas protokolui surašyti galėjo būti sulaikomas ir toks sulaikymas buvo atliktas laikantis teisės aktų (ATPK 266 ir 267 straipsnių) reikalavimų. Todėl, nenustačius būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – VSAT pareigūnų neteisėtų veiksmų, vykdant tarnybines funkcijas, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei priteisti palūkanas pirmosios instancijos teismo buvo atmestas. Netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo, teismas pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nevertino, pasisakydamas jog pareiškėjas neįgijo teisės į jų atlyginimą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, priteisti iš atsakovo 350 Eur turtinės, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo skundo padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Nurodo argumentus, iš esmės tapačius išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.
Teigia, jog būtina pažymėti tai, kad specialių veiksmų panaudojimas kiekvienu konkrečiu atveju turi turėti teisinį pagrindą, o pareigūnas naudodamas tokius veiksmus negali piktnaudžiauti įstatymais jam suteiktomis teisėmis. Pareiškėjo manymu teismas netinkamai vertino faktinį specialiųjų priemonių panaudojimo bei administracinio asmens sulaikymo pagrindą susiedamas jį su administraciniu teisės pažeidimu numatytu ATPK 205 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pareiškėjo nuomone, vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, ginčui yra reikšminga tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu buvo konstatuota, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad pareiškėjas tyčia nevykdė pareigūno teisėtų reikalavimų, pasipriešino lydint į tarnybines patalpas. Teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog administracinis sulaikymas buvo skirtas protokolui surašyti už pasipriešinimą VSAT pareigūnui. Bylos duomenimis ir liudytojų parodymais neginčijamai yra nustatyta, kad 2015 m. gegužės 23 d. apie 20 val. A. R. paliko savo transporto priemonę patikrinimo zonoje „C“ eismo juostoje ir pasišalino iš patikrinimo vietos neužbaigus patikrinimo į „Duty Free“ parduotuvę. Pareigūno R. K. paprašytas patraukti automobilį pastarasis rodė savo nepasitenkinimą, vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai, po ko pastūmė pareigūną A. K. alkūne, ir dėl to, siekiant jį pristatyti į tarnybines patalpas administracinių teisės pažeidimų protokolams surašyti, buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai bei uždėti atrankiai. Kadangi A. R. nepakluso ir nevykdė VSAT pareigūnų teisėtų reikalavimų, pareigūnai turėjo teisinį pagrindą panaudoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas specialiąsias priemones. Taip pat A. R. pats turėjo įvertinti tą, kad palikęs automobilį draudžiamoje zonoje, pasišalinęs nebaigus tikrinimo procedūros, pažeidžiant pasienio kontrolės punkto veiklos taisykles jam gali kilti neigiamos pasekmės. Taigi jei pastarasis nebūtų padaręs pažeidimo, būtų vykdęs VSAT pareigūnų nurodymus, pareigūnai neturėtų teisinio pagrindo taikyti jo atžvilgiu prievartos priemones.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atsiradimą kildino iš galimai neteisėtų VSAT veiksmų taikant pareiškėjui specialiąsias priemones ir administracinį sulaikymą.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja savo skunde nurodytas aplinkybes, apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų, kuriais grindžią prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk prieš Nyderlandus) ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją), nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo bei patikslina.
Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės. Pažymėtina, kad neteisėta veika gali pasireikšti tiek veikimu, tiek neveikimu, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir dėl neteisėto veiksmų neatlikimo, jų neteisėto vilkinimo (administracinė byla Nr. A6-1286/2006).
Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (administracinė byla Nr. A6-1286/2006; procesinio sprendimo kategorija 15.2;25;61)“ (LVAT 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinių teisės pažeidimų bylų tyrimas ir nagrinėjimas nelaikytinas viešuoju administravimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-689/2003). Tačiau tai neleidžia teigti, kad valstybės institucijų veiksmais padaryta turtinė ir neturtinė žala administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje neturi būti atlyginama. Bet ji atlyginama tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Galimybė atlyginti administracinių teisės pažeidimų teisenoje asmeniui padarytą žalą, remiantis CK 6.271 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama (pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-822/2007, 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1197/2007, 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-751/07, 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330-2008, 2010 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-155/2010, 2010 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-207/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-491/2010, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-159/2011).
Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas, yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“ (2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 8 straipsnis reglamentuoja Tarnybos įgaliojimus užtikrinant pasienio teisinį režimą ir pasienio kontrolės punktų režimą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, Tarnyba pasienio kontrolės punktuose: 1) Vyriausybės nustatyta tvarka užtikrina nepertraukiamą pasienio kontrolės punktų funkcionavimą; 2) kontroliuoja asmenis ir transporto priemones, atvykstančius į pasienio kontrolės punktą; 3) kontroliuoja asmenų buvimą, transporto priemonių eismo tvarką pasienio kontrolės punkto teritorijoje; 4) tarnybos tikslais ar saugumo sumetimais apriboja įėjimą ar įvažiavimą į tam tikrą pasienio kontrolės punkto teritorijos dalį; 5) pasienio kontrolės punkte palaiko viešąją tvarką, užtikrina visuomenės rimtį ir kertančių valstybės sieną asmenų bei punkte dirbančių pareigūnų saugumą.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 20 straipsnyje nurodoma, kad pareigūnai, pagal savo pareigas ir kompetenciją įgyvendindami Tarnybos funkcijas pasienio kontrolės punktuose, teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę: tikrinti reikalingus asmenų, transporto priemonių dokumentus, apžiūrėti transporto priemones, o vietose, kur nėra muitinės įstaigų, tikrinti krovinių dokumentus (1 punktas); atlikti asmens apžiūrą bei daiktų patikrinimą, sulaikyti asmenis, įtariamus pažeidus valstybės sienos kirtimo taisykles, muitų, pasienio ruožo ar pasienio kontrolės punkto režimą, pristatyti pažeidėjus į Tarnybos, policijos tarnybines patalpas ar seniūnijas kaimo vietovėse asmenybei nustatyti ir administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti (2 punktas); kviesti į Tarnybos, policijos arba kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas asmenis ir gauti jų paaiškinimus dėl jiems žinomų neteisėto valstybės sienos kirtimo, pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimų aplinkybių, o jeigu kviečiami asmenys be svarbios priežasties neatvyksta, juos atvesdinti (3 punktas).
Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, anksčiau aptartos įstatymo nuostatos patvirtina, kad VSAT pareigūnai, užtikrindami pasienio kontrolės punktų režimą, turi teisę tikrinti dokumentus, sulaikyti asmenis, pristatyti į VSAT patalpas protokolui surašyti. Pagal Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 12.15 papunktį, VSAT pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindais taiko administracinės atsakomybės priemones už pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimus.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, turi teisę panaudoti specialiąsias priemones, įskaitant ir antrankius bei panaudoti kovos imtynių veiksmus, sulaikydamas valstybės sienos, saugomo objekto pažeidėjus, piktybiškai nepaklūstančius pareigūnui arba jam pasipriešinančius.
Liudytojais apklausti pareigūnai (A. K., R. K., P. J. ir M. S.) Vilniaus rajono apylinkės teismo vykusiame 2015 m. liepos 23 d. posėdyje (prijungta administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 31–36), kaip ir tarnybiniuose pranešimuose, patvirtino aplinkybes, jog pareiškėjas ginčo metu atsisakė patraukti automobilį, pastatytą patikrinimo zonoje C eismo juostoje, paprašytas jį patraukti rodė savo nepasitenkinimą ir nenorą patraukti, vartojo necenzūrinius žodžius, elgėsi agresyviai. Todėl, siekiant agresyviai nusiteikusį pareiškėją pristatyti į tarnybines patalpas administracinių teisės pažeidimų protokolams surašyti, buvo panaudoti kovinių imtynių veiksmai bei uždėti antrankiai, kaip tai numatyta Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punkte.
Šias byloje nustatytas aplinkybes įvertinusi teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui elgiantis agresyviai ir nepaklusus pareigūno nurodymams, pastarasis turėjo teisinį pagrindą pareiškėjo atžvilgiu panaudoti specialiąsias priemones. Todėl, įvertinus liudytojų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad toks pareigūno pasirinktas elgesio modelis šioje situacijoje negali būti prilyginamas kaip neteisėtas, viršijantis jam suteiktus įgaliojimus ar nepagrįstas. Pareigūnas taikydamas specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu veikė savo įgaliojimų ribose, t. y. vykdydamas tarnybą, neatliko neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu.
Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, jog nenustačius būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei kilti – pareigūnų neteisėtų veiksmų, vykdant tarnybines funkcijas, t. y. taikant specialiąsias priemones, administracinį sulaikymą bei, pareiškėjo teigimu, neteisėtai surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei priteisti palūkanas atmestinas. Netenkinus pareiškėjo skundo, negali būti tenkinamas reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kadangi jis tokios teisės neįgijo.
Įvertinusi visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a
pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Ramūnas Gadliauskas