Civilinė byla Nr. e2-62-1069/2021

Teisminio proceso Nr. 2-43-3-01196-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.2.5.; 2.6.10.2.; 3.4.3.11.

TAURAGĖS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 12 d.

Šilutė

Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų teisėja Lina Nainienė,

sekretoriaujant Redai Vingienei,

dalyvaujant atsakovės atstovui advokato padėjėjui Mariui Cechanavičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto A. N. įmonės ieškinį atsakovei A. N. dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.       Ieškovės reikalavimai ir argumentai

1.       ieškovė likviduojama dėl bankroto A. N. įmonė, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Reniva“, 2020-07-27 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės A. N. 5 365,52 Eur žalos ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2019-11-18 nutartimi iškėlė A. N. įmonei bankroto bylą, nemokumo administratore paskyrė UAB „Reniva“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2019-11-29. 2020-01-07 nutartimi bankroto byloje patvirtintas kreditorinių reikalavimų sąrašas, vienintelis antrosios eilės kreditorius – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) Klaipėdos skyrius, kurio finansinis reikalavimas sudaro 5 365,52 Eur sumą (5 122,56 Eur skola dėl įmokų ir 242,96 Eur delspinigių). Šis reikalavimas susidarė dėl to, kad atsakovė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Būtent VSDFV Klaipėdos skyrius teikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo Atsakovė paskutinį kartą į VSDFV Klaipėdos skyriaus biudžetą 2008-06-30 sumokėjo 0,05 Eur. A. N. įmonėje apdraustųjų nuo 2009-07-01 nebuvo, tačiau atsakovė nėra sumokėjusi 3 531,30 Eur savarankiškai dirbančio asmens įmokų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. 176,20 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens įmokų pervedimą už laikotarpius nuo 2010-04-30 iki 2010-06-30, nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31, 1591,26 Eur savarankiškai dirbančio asmens įmokų už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. liepos mėn., 66,76 Eur delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą savarankiškai dirbančio asmens įmokų pervedimą už laikotarpį nuo 2014-01-31 iki 2017-12-31. Atsakovės veiksmai – nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, laikomi neteisėtais, kadangi atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalių ir Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostatas, kuriose įtvirtintos įmonės vadovo specialios pareigos. Įmonė jau nuo 2010-04-03 (kuomet susidarė pirmoji skola valstybės biudžetui) buvo nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais, tačiau atsakovė įmonės atžvilgiu nesielgė lojaliai ir nesprendė klausimo dėl įmonės nemokumo būsenos susidarymo, nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos kėlimo. Jeigu atsakovė būtų laiku likvidavusi ieškovę ar pateikusi pareiškimą iškelti bankroto bylą ieškovei iš karto kai ieškovė tapo nemoki – skola valstybės biudžetui nebūtų augusi.

3.       Teismo posėdyje ieškovės atstovė, nemokumo administratorė UAB „Reniva“, nedalyvavo, teismo procesiniai dokumentai įteikti tinkamai. 2021-03-22 gautas prašymas bylą nagrinėti ieškovės atstovei teismo posėdyje nedalyvaujant.

I. A. procesinė pozicija

4.       Atsakovė A. N. 2021-02-15 atsiliepime su ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė įpareigoti atlikti įsiskolinimo, susidariusio VSDFV Klaipėdos skyriui, perskaičiavimą. Nurodė, kad atsakovė 2007 m. išvyko iš Lietuvos į Šiaurinę Airiją, kur pradėjo dirbti. Visą laiką dirbo, ir dirba iki šiol, nors jau yra pensinio amžiaus. Išvykdama sumokėjo visus mokesčius, neturėjo jokių įsiskolinimą ir net nepagalvojo, kad reikia uždaryti įmonę. Nuo pat atvykimo į Šiaurinę Airiją, kuri priklauso Jungtinei Karalystei, dirbo kiekvienus metus be pertraukos. Apie tai, kad Lietuvoje yra nesutvarkyti dokumentai, jos niekas neinformavo ir neieškojo. Todėl nebuvo pagrindo man manyti, jog A. N. įmonės yra nesutvarkyti dokumentai ir tokiu būdu gali atsirasti žala. Susipažinusi su teismo atsiųstu ieškiniu sužinojo kad ir bankrotas buvo iškeltas, apie tai jos niekas neinformavo. Pagal 2004-04-29 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m, specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72; toliau- Reglamentas (EB) Nr.883/20041 11 straipsnio 1 dali asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos ES valstybes narės socialinio draudimo teisės aktai. Bendra taikytinos teises nustatymo taisyklė – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai. Bendra taikytinos teisės nustatymo taisykle – taikomi tos valstybės, kurioje asmuo dirba pagal darbo sutarti, teisės aktai (lot. lex loci loboris principas). Šis principas įtvirtintas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 3 dalies a punkte, kuris numato, kad vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės socialinio draudimo teises aktai. Kadangi ji dirbo Jungtinėje karalystėje todėl jai buvo taikomi Jungtinės karalystės teisės aktai. Todėl yra prašoma perskaičiuoti mokėtiną sumą. Dokumentai fondo valdybai nebuvo teikiami, kadangi fondo valdybai turi teikti bankroto administratorius.

5.       Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas teikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimo iki pandemijos pabaigos, sudarant galimybę atsakovei iš darbdavio pateikti dokumentus, susijusius su jos darbo teisiniais santykiais užsienio valstybėje. Anot atstovo, toks dokumentų pateikimas būtų tikslingas siekiant įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti įsiskolinimą, susidariusį dėl privalomo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo (apie tai kalbama ir šios įstaigos rašte Nr. (7.4)DV-S, pateiktame su 2021-03-22 ieškovės prašymu). Taip pat paaiškino, kad atsakovės individuali įmonė buvo įregistruota 2001-05-21, bendrovė visada vykdė veiklą kaip individuali įmonė, o atsakovė visą laiką buvo įmonės savininkė ir vadovė. Pati atsakovė šiuo metu jokio registruotino turto neturi. Nors 2019-11-18 iškelta bankroto byla, tačiau įmonė neturėjo jokių kitų kreditorių. 2017 m. atsakovė deklaravo išvykimą į užsienį. Tačiau iš tiesų atsakovė dar 2007 m. išvyko iš Lietuvos į Šiaurinę Airiją, kur pradėjo dirbti ir mokėti mokesčius.

Teismas

konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

III.                      Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

6.       Ieškovė, remdamasi įmonės vadovės ir savininkės civilinės atsakomybės, susijusios su juridinio asmens organams ir dalyviams nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, nesilaikymu, prašo priteisti iš atsakovės 5 365,52 Eur žalos atlyginimą.

7.       Nustatyta, kad A. N. įmonė Juridinių asmenų registre įregistruota 2001-05-25, šio juridinio asmens teisinė forma – individuali įmonė. Atsakovė A. N. nuo 2001-05-25 buvo šios įmonės vienintelė savininkė bei vienasmenis valdymo organas. Klaipėdos apygardos teismas 2019-11-18 nutartimi A. N. įmonei iškelta bankroto byla. To paties teismo 2020-01-07 nutartimi patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas ir jų 5 365,52 Eur finansiniai reikalavimai, vienintelis įmonės kreditorius – VSDFV Klaipėdos skyrius. Iš ieškovės su ieškiniu pateikto kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir prašymo patvirtinti jo finansinį reikalavimą įmonės bankroto byloje nustatyta, kad atsakovė nėra sumokėjusi 3 531,30 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų už laikotarpį nuo 2015 m. sausio iki 2017 m. gruodžio, 176,20 Eur delspinigių, paskaičiuotų už laikotarpius nuo 2010-04-03 iki 2010-06-30, nuo 2015-01-01 iki 2017-12-31, taip pat 1 591 Eur savarankiškai dirbančio asmens PSD įmokų už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio iki 2017 m. liepos ir  66,76 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2014-01-32 iki 2017-12-31. Klaipėdos apygardos teismo 2020-03-27 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, specifikos bankroto procese

8.       Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia, kad bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, o tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Tokiu būdu užtikrinamas teismų praktikos nuoseklumas ir nuspėjamumas. Teismo precedentų laikymasis išreiškia teisės stabilumo ir asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą idėją (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021-03-140 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 16-17 punktus).

9.       Nagrinėjamu atveju likviduojamos dėl bankroto A. N. įmonės nemokumo administratorė pareiškė ieškinį dėl 5 365,52 Eur žalos atlyginimo galiojusio Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau ir – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Taigi byloje keliamas juridinio asmens (šiuo konkrečiu atveju – individualios įmonės) vadovo civilinės atsakomybės, kylančios konkrečiu įstatyme įtvirtintu pagrindu – pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo – klausimas.

10.       Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatų taikymo ir aiškinimo kontekste, teismo vertinimu, privalu vadovautis aukštesnės instancijos teismo išaiškinimais (t. y., Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-23 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021), jog egzistuojant ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam specialiam kreditorių teisių gynimo būdui – teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų išieškojimo individualios įmonės bankroto byloje nukreipimui į įmonės savininko turtą, įskaitant turtą, kuris yra jo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, jei įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, kartu negali būti naudojamas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytas teisių gynimo būdas – nemokumo administratoriaus įmonės savininkui reiškiamas reikalavimas individualios atlyginti įmonei padarytą žalą.

11.       Kaip minėta, ieškovė reikalavimo priteisti žalos atlyginimą faktiniu pagrindu nurodė imperatyvios ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos, pažeidimą – tai, kad įmonės vadovė savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalimi nustatytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą atsiradimą. Todėl civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams.

12.       ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą; 2 dalyje – kad įstatymas taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka (toliau – įmonės), išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Lietuvoje teisės aktais nustatyta ne viena juridinių asmenų forma, įskaitant individualią įmonę, uždarąją akcinę bendrovę, akcinę bendrovę, viešąją įstaigą, mažąją bendriją, kita. Nors, kaip minėta, ĮBĮ yra taikomas visų išvardintų juridinių asmenų formų atžvilgiu, kiekviena iš šių formų pasižymi savo specifika, kas, atitinkamai, turi atsispindėti ir šių juridinių asmenų bankroto procese.

13.       Byloje nustatyta, kad atsakovė A. N. nuo 2001-05-25 yra individualios įmonės steigėja ir savininkė bei iki bankroto bylos iškėlimo buvo jos vadovė.

14.       Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, o šio straipsnio 4 dalis – kad juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės asmenis; jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

15.       Nuo 2020-01-01 netekęs galios ĮBĮ nustatė specialias individualios įmonės kreditorių patvirtintų kreditorinių reikalavimų patenkinimo taisykles, kai neužtenka įmonės turto tokiems reikalavimams tenkinti arba teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti; teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Ši nuostata, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atspindi individualios įmonės kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens specifiką bankroto procese.

16.       Tai reiškia, kad tuo atveju, jei bankroto proceso metu yra nustatoma, kad individualios įmonės turto nepakanka jos įsipareigojimams padengti ir nėra sudaryta taikos sutartis, bankroto administratorius turi pareigą kreiptis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Ši procedūra yra privaloma pagal įstatymą ir turi būti nemokumo administratoriaus vykdoma bankroto byloje.

17.       Teisminėje praktikoje pažymima, kad individualios įmonės specifika nulemia, kad kreditorių, siekiančių patenkinti savo reikalavimus bankrutuojant individualiai įmonei, teisių gynimui, taip pat administravimo ir teismo išlaidų apmokėjimo užtikrinimui nemokumo administratorius privalo naudoti ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje numatytą teisių gynimo būdą (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-23 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021).

18.       Be to, analogiška procedūra, pagal kurią teismas bankroto byloje nusprendžia dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turto pardavimo, kurį vykdo nemokumo administratorius, vadovaudamasis mutatis mutandis (liet. su tam tikrais pakeitimais) ir Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) šeštojo skirsnio nuostatomis, reguliuojančiomis turto pardavimą, numatyta ir pagal nuo 2020-01-01 galiojančio JANĮ 88 straipsnį.

19.       Teismas būtent individualios įmonės bankroto byloje sprendžia dėl sąlygų leisti nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą egzistavimo, t. y. aiškinasi, ar įmonės turto nepakanka prievolėms įvykdyti, vertina taikos sutarties nesudarymo aplinkybes. Šias sąlygas nustatęs bei atitinkamai įvertinęs, teismas leidžia arba neleidžia nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko turtą (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2019-07-25 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-712-450/2019; 2019-10-10 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-576-330/2019; 2019-11-05 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1358-881/2019, kt.).

20.       Taigi esant galimybėms nukreipti išieškojimą į individualios įmonės savininko (savininkų) turimą turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jei įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis), tai ir turėtų būti daroma. Toks procesinis elgesys dera tiek su apėmimo, tiek su kitais fundamentaliais bankroto proceso principais. Tuo tarpu ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, individualios įmonės kreditoriams siekiant patenkinti savo reikalavimus, nemokumo administratoriui pareiškiant ieškinį individualios įmonės savininkui dėl žalos atlyginimo, paprastai neturėtų būti taikoma, nes įstatyme yra įtvirtintas kitas jų teisių gynimo būdas (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-23 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021).

21.       Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą (CK 1.137 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šioje teisės normoje įtvirtinta asmens teisė nėra absoliuti. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-03 nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-469/2019 18 punktą).

22.       Tokiu atveju esant ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam specialiam kreditorių teisių apgynimo būdui – teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų išieškojimo individualios įmonės bankroto byloje nukreipimui į įmonės savininko turtą (įskaitant turtą, kuris yra jo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis), tais atvejais įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams patenkinti, kartu negali būti naudojamas ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytas teisių gynimo būdas – nemokumo administratoriaus įmonės savininkui reiškiamas reikalavimas individualios atlyginti įmonei padarytą žalą. Priešingu atveju ieškovės veiksmai ne tik prieštarautų įstatymui, bet ir galėtų lemti situaciją, kai tuo pat metu būtų vykdomi du teismo sprendimai iš to paties asmens, nukreipti į tą patį turtą bei siekiant patenkinti tą patį kreditorinį reikalavimą – vienas vykdymo procesas, kilęs iš bankroto bylos, priėmus nutartį dėl išieškojimo iš individualios įmonės savininko turto, kitas – kilęs iš bylos pagal teismo sprendimą dėl žalos iš individualios įmonės savininko priteisimo, abiem atvejais siekiant patenkinti tą patį kreditoriaus finansinį reikalavimą. Tokia teisinė situacija būtų nesuderinama nei su civilinio proceso, nei su bankroto proceso, nei su bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-23 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-103-585/2021).

23.       Taigi šios bylos atveju nemokumo administratorės ieškinys, pareikštas ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, negali būti tenkinamas, kaip pareikštas pasinaudojus netinkamu teisių gynimo būdu (CK 1.137 straipsnis), todėl atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

24.       Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, ieškovės teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos. Atsakovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, todėl jai bylinėjimosi išlaidos taip pat nekompensuotinos (CPK 93 ir 98 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-270 straipsniais, 275 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.

Teisėja                                                                                        Lina Nainienė