Civilinė byla Nr. e3K-3-125-378/2025

Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00380-2023-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.11.4.5; 2.6.18.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „InnoForce“ ieškinius atsakovei biudžetinei įstaigai Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo vykdyti sutartį bei skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Viešųjų pirkimų tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių viešojo pirkimo sutarties vienašalį nutraukimą perkančiosios organizacijos iniciatyva nesant pažeidimo, paslaugų ir rangos sutartis kvalifikuojančius požymius, įrodymų vertinimą sprendžiant dėl rangos sutarties tinkamo vykdymo ir pareigos atsiskaityti už atliktus darbus, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė 2023 m. gegužės 8 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 363 955,23 Eur skolą, 4065,04 Eur delspinigius, 11,50 proc. dydžio procesines palūkanas.

3.       Ieškovė nurodė, kad pagal su atsakove 2022 m. lapkričio 11 d. viešojo pirkimo būdu sudarytą Paslaugų teikimo sutartį įsipareigojo atsakovei suteikti Maisto kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir FIS) ir Gyvūninio maisto kontrolės informacinės sistemos (toliau – ir AFIS) modernizavimo paslaugas, sukuriant bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą, detalizuotą atviro konkurso „Valstybinės maisto ir veterinarinės kontrolės informacinės sistemos modernizavimas“ techninėje specifikacijoje (toliau – ir Techninė specifikacija). Ieškovė nurodė, kad laiku ir tinkamai vykdė sutarties sąlygas ir suteikė atsakovei Analizės etapo paslaugas, jas perdavė iki 2023 m. vasario 10 d., jokių pastabų ar pretenzijų iš atsakovės negavo ir perėjo prie kito sutarties vykdymo etapo – Projektavimo etapo. Atsakovė neapmokėjo suteiktų paslaugų.

4.       2023 m. gegužės 26 d. atsakovė pranešė ieškovei vienašališkai nutraukianti sutartį ir nurodė, kad mokėjimų ieškovei neatliks.

5.       Ieškovė 2023 m. birželio 26 d. ieškiniu prašė pripažinti neteisėtu atsakovės 2023 m. gegužės 26 d. rašte nurodytą sprendimą dėl vienašališko sutarties nutraukimo; įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį; priteisti ieškovei iš atsakovės 421 140,50 Eur skolą, 12 proc. dydžio procesines palūkanas.

6.       Ieškovė nurodė, kad nustatytais terminais atliko Projektavimo etapo paslaugas ir pateikė atsakovei jų perdavimo aktą bei PVM sąskaitą faktūrą apmokėti, tačiau sutartyje nustatytais terminais atsakovė akto nepasirašė, pastabų dėl suteiktų paslaugų nepateikė ir už suteiktas paslaugas nesumokėjo, nors paslaugas faktiškai priėmė. Ieškovė nesutinka su atsakovės sprendimu nutraukti sutartį ir nurodo, kad toks nutraukimas pažeidžia Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pirkimų tikslą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinius atmetė. 

8.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

8.1.       2022 m. birželio 25 d. atsakovė paskelbė viešąjį pirkimą „Valstybinės maisto ir veterinarinės kontrolės informacinės sistemos modernizavimas“ Nr. 611095, kurio objektas – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto kontrolės informacinės sistemos ir Gyvūninio maisto kontrolės informacinės sistemos modernizavimas, sukuriant bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą; pirkimo laimėtoja buvo pripažinta ieškovė;

8.2.       2022 m. lapkričio 11 d. šalys pasirašė Paslaugų teikimo sutartį;

8.3.       sutarties 8.4.5 punkte įtvirtinta užsakovo (atsakovės) teisė nutraukti sutartį vienašališkai, įspėjus vykdytoją (ieškovę) prieš 30 kalendorinių dienų;

8.4.       FIS ir AFIS modernizavimo techninės specifikacijos, kuri yra neatskiriama sutarties dalis, 17 skyriuje „Reikalavimai dokumentacijai“ yra įtvirtinti konkretūs sutarties vykdymo etapai ir terminai: „Tiekėjas turi projektą vykdyti pagal pripažintą projekto valdymo metodiką (pvz. PMBOK), projekto įgyvendinimo grafiką ir projekto vykdymo etapus. Projektas turi būti vykdomas šiais etapais: 1) Analizės etapas turi būti atliktas ne vėliau, kaip per 3 mėn. nuo sutarties pasirašymo dienos; 2) Projektavimo etapas turi būti atliktas ne vėliau, kaip per 6 mėn. nuo sutarties pasirašymo dienos; 3) Kūrimo/programavimo etapas turi būti atliktas ne vėliau, kaip per 14 mėn. nuo sutarties pasirašymo dienos; 4) Testavimo etapas turi būti atliktas ne vėliau, kaip per 1 mėn. nuo kūrimo/programavimo etapo pabaigos; 5) Bandomosios eksploatacijos etapas turi būti atliktas ne vėliau, kaip per 1 mėn. nuo testavimo etapo pabaigos“;

8.5.       2023 m. vasario 10 d. ieškovė pateikė atsakovei pasirašyti paslaugų perdavimo–priėmimo aktą, kuriuo nurodė perduodanti atliktus Analizės etapo darbus, atsakovė akto nepasirašė, už suteiktas paslaugas nesumokėjo;

8.6.       2023 m. balandžio 3 d. atsakovė informavo ieškovę apie sutarties tolesnio vykdymo stabdymą;

8.7.       2023 m. gegužės 9 d. ieškovė nurodė, jog įvykdė Projektavimo etapą, ir pateikė atsakovei pasirašyti paslaugų perdavimo–priėmimo aktą; atsakovė akto nepasirašė, už suteiktas paslaugas nesumokėjo;

8.8.       2023 m. gegužės 26 d. atsakovė atsiuntė ieškovei raštą, kuriame nurodė, jog, vadovaudamasi sutarties 8.4.5 punktu, vienašališkai nutraukia sutartį, nenurodydama sutarties nutraukimo pagrindų, o kadangi nepriėmė suteiktų paslaugų, todėl jokių mokėjimų ieškovei neatliks; 

8.9.       Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – VPT) į bylą pateiktoje išvadoje nurodė, kad yra atlikusi atsakovės informacinių technologijų srityje vykdytų viešųjų pirkimų vertinimą, jo rezultatai pateikti 2022 m. lapkričio 9 d. vertinimo išvadoje; joje nurodyta, kad, nors VPT kyla abejonių dėl atsakovės pasirinkimo įsigyti būtent SAP gamintojo programinę įrangą bei licencijas, tačiau VPT neturi pakankamai įrodymų, visiškai paneigiančių atsakovės paaiškinimus, dėl to apsiribojo pastaba ir siūlė ateityje vykdant panašaus pobūdžio pirkimus papildomai įvertinti, ar nurodyti techninės specifikacijos reikalavimai yra būtini ir proporcingi; VPT nurodė, kad teikdama teisinę išvadą neatliko vykdytų pirkimų ir sudarytų sutarčių išsamaus vertinimo, o siekiant visapusiškai įvertinti atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, lėmusias skundžiamo sprendimo nutraukti sutartį priėmimą, yra reikalingas asmens, turinčio specialių žinių informacinių technologijų srityje, ekspertinis vertinimas; nustačius, kad atsakovės vykdytų pirkimų techniniai reikalavimai dirbtinai apribojo galimų tiekėjų ratą, sutarties nutraukimas būtų laikomas atitinkančiu viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą bei viešąjį interesą;

8.10.       VPT nurodė, kad Valstybės kontrolė 2023 m. kovo 13 d. valstybinio audito ataskaitoje pateikė rekomendacijas dėl atsakovės tam tikrų veiklos procesų (pvz., ūkio subjektų rizikos vertinimo, metinių kontrolės planų sudarymo) automatizavimo, tačiau nepateikė jokių išvadų dėl netinkamai atliktų viešųjų pirkimų, t. y. nenurodė, jog atsakovės vykdyti viešieji pirkimai, susiję su jos naudojamų informacinių sistemų modernizavimu, buvo atlikti galimai pažeidžiant VPĮ nuostatas;

8.11.       atsakovė pateikė į bylą ekspertines išvadas:

8.11.1.                      Vilniaus universiteto Informatikos instituto doc. dr. S. R. 2023 m. liepos 26 d. parengtoje FIS ir AFIS modernizavimo dokumentų ekspertinio vertinimo 1 užduoties ataskaitoje (toliau – Ekspertinio vertinimo ataskaita) pateikiama išvada, jog vien jau ieškovės reikalaujama kaina už Detalios analizės dokumento parengimą (299 963 Eur be PVM) yra neadekvati rinkoje vyraujantiems tokių paslaugų įkainiams (nuo 32 000 Eur iki 48 000 Eur); Detalios analizės dokumentas negali būti priimtas, nes: 1) neatitinka visų Techninės specifikacijos reikalavimų ir 2) netenkina reikalavimų, keliamų kokybiškai atliktos analizės rezultatams, turi neatitikčių reikalavimų inžinerijos metodikoms ir gerosioms praktikoms;

8.11.2.                      A. K. atlikto ekspertinio vertinimo dokumentą „Ekspertinio vertinimo rezultatai“ (toliau – Ekspertinis vertinimas Nr. 1), kuriame vertinta UAB „Baltic iTech“ atlikta Informacinių sistemų architektūros vertinimo ataskaita, kuria remiantis vykdyti vėlesni atsakovės informacinių sistemų atnaujinimo viešieji pirkimai, įskaitant ginčo pirkimą; Ekspertiniame vertinime Nr. 1 nurodyti šie ataskaitos pakankamumo ir nešališkumo trūkumai: neįvertinta, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 498 „Dėl valstybės informacinių technologijų infrastruktūros konsolidavimo ir jos valdymo optimizavimo“, atsakovė yra viena iš valstybės įstaigų, dalyvaujančių valstybės informacinių technologijų infrastruktūros konsolidavimo ir jos valdymo optimizavimo procese, todėl jos informacinės sistemos turi būti diegiamos Valstybės duomenų centro infrastruktūroje; ataskaitos rekomendacijos dėl platforminės įrangos naujinimo ir konsolidavimo bei pateikta rekomenduojama platforminės programinės įrangos Techninė specifikacija nėra nešališkos ir nusako vienintelį platforminės programinės įrangos gamintoją bei konkrečius šio gamintojo produktus – „SAP Hana Cloud“, „SAP Business Application Studio“, įdiegtus ir nuomojamus SAP debesijos paslaugų pagrindu; be sąžiningos konkurencijos ribojimo, šis programinės įrangos pasirinkimas turi papildomus neigiamus padarinius: 1) prieštaravimą valstybės informacinių išteklių valdymo ir saugos reikalavimams; 2) veiklos pažeidžiamumą; 3) neracionalų lėšų panaudojimą; 

8.11.3.                      A. K. atliktą Tapatybių ir teisių valdymo sistemos (toliau – TTVS) įdiegimo projekto, pirkimo dokumentų bei ieškovės atliktų analizės ir projektavimo etapų dokumentų vertinimą (toliau – Ekspertinis vertinimas Nr. 3), kuriame konstatuota, kad TTVS įdiegimo paslaugų pirkimas atsakovei yra neracionalus ir ekonomiškai nenaudingas, dėl to rekomenduojama: 1) nutraukti sutartį Nr. T2-61 dėl TTVS diegimo ir (arba) iš esmės peržiūrėti jos tikslus bei apimtis; 2) bendradarbiaujant su IVPK įvertinti įsigytos „SailPoint IdentityIQ“ TTVS programinės įrangos tinkamumą atsakovės ir (arba) kitų įstaigų naudotojų tapatybės ir prieigos teisių valdymui Valstybiniame duomenų centre; įvertinti racionaliausią panaudojimo strategiją, galimai perleidžiant turtą (licencijas) kitai viešojo sektoriaus įstaigai.

8.12.       Ieškovė į bylą pateikė informatikos mokslų daktaro V. P. 2023 m. rugsėjo 18 d. specialisto išvadą (toliau – Specialisto išvada) dėl ekspertinių vertinimų pagrįstumo įvertinimo, kurioje paneigiami atsakovės ekspertų A. K. ir S. R. pateikti ekspertiniai vertinimai, nurodant, kad:

8.12.1.                      A. K. ekspertinis vertinimas nėra visapusiškas, atliktas labiau iš techninės perspektyvos, kardinalių pokyčių siūlymas, jų nepagrindžiant moksline praktika ar industrijos standartais, laikytinas asmenine nuomone, o ne moksliniu / ekspertiniu vertinimu;

8.12.2.                      S. R. atliktas FIS ir AFIS modernizavimo dokumentų ekspertinis vertinimas traktuotinas kaip formalus techninis dviejų dokumentų palyginimas, vertinant dokumentų formą, bet ne turinį.

9.       Teismas nusprendė, kad atsakovė nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kurie akivaizdžiai parodytų ginčo sutarties neteisėtumą, todėl nėra jokio pagrindo teismui veikti ex officio (pagal pareigas) ir pripažinti šią sutartį niekine ir negaliojančia. Teismas pažymėjo, kad tiek VPT, tiek Valstybės kontrolė, atlikusios atsakovės vykdytų pirkimų vertinimų teisėtumo klausimą, nors ir nustatė pažeidimus, tačiau nenurodė ir nekonstatavo esminių VPĮ pažeidimų ir nenurodė, jog atsakovės vykdyti viešieji pirkimai, susiję su jos naudojamų informacinių sistemų modernizavimu, buvo atlikti galimai pažeidžiant VPĮ nuostatas.

10.       Teismas apibrėžė, kad ieškinio dalykas yra ginčo sutarties nutraukimo teisėtumas ir reikalavimas įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį, taip pat priteisti skolą už jau atliktus darbus, o aplinkybių, susijusių su pirkimo, kurio pagrindu buvo sudaryta ginčo sutartis, sąlygų pagrįstumu ir teisėtumu, vertinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

11.       Spręsdamas dėl ginčo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo, teismas pažymėjo, kad viešojo pirkimo sutarties šalys turi teisę susitarti ir į sutartį įtraukti ir kitus nei nustatyti VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje (sutarties nutraukimas, esant konkrečioms sąlygoms) ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.217 straipsnio 1–2 dalyse (sutarties nutraukimas, esant esminiam sutarties pažeidimui) sutarties nutraukimo atvejus ir tvarką, t. y. įstatymo normos neriboja galimybės viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinti nuostatą, kad sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, nesant sutarties sąlygų pažeidimo.

12.       Spręsdamas dėl ginčo sutarties kvalifikavimo, teismas nustatė, kad, viena vertus, sutartimi ieškovė, be kita ko, įsipareigojo sukurti tam tikrą darbo rezultatą (įdiegti sistemą pagal pateiktus nurodymus ir perduoti šio darbo rezultatą), o tai atitinka rangos sutarties bruožus, kita vertus, ieškovė įsipareigojo ne tik sukurti savarankišką vertę turintį subjektą, bet ir jį testuoti, bandyti ir kt., o tai atitinka paslaugų sutarties bruožus. Taigi, ginčo sutartį teismas kvalifikavo kaip mišrią, turinčią rangos (CK 6.644 straipsnio 1 dalis) ir paslaugų teikimo (CK 6.716 straipsnis) bruožų.

13.       Teismas nurodė, kad, pagal sutarties 8.4.5 punktą, vienašalis sutarties nutraukimas užsakovo (atsakovės) iniciatyva nėra siejamas su jokiomis kitomis, išskyrus įspėjimą nustatytu terminu, papildomomis sąlygomis. Sutarties 8.4.5 punktas savo esme yra tiesiogiai perkeltas iš CK 6.721 straipsnio 1 dalies, kuri įtvirtina paslaugos gavėjo absoliučią teisę bet kada ir besąlygiškai nutraukti paslaugų pirkimą. Teismas konstatavo, kad atsakovė, nutraukdama sutartį, laikėsi joje nustatytos tvarkos.

14.       Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad sutarties nutraukimas pažeidžia VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pirkimų tikslą, jog perkančioji organizacija turi siekti, kad prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai, nurodęs, kad byloje nėra pakankamai duomenų, jog atsakovės sprendimas nutraukti sutartį sudaro prielaidas ateityje neracionaliai naudoti lėšas. Priešingai, atsakovė pagal sutartį ne tik turėjo teisę ją nutraukti vienašališkai nenurodydama jos nutraukimo priežasčių, tačiau ji papildomai pateikė duomenis, lėmusius tokį jos sprendimą. Tai, teismo vertinimu, pagrindžia atsakovės veiksmų sąžiningumą ir siekį ateityje racionaliai panaudoti lėšas diegiant informacinę sistemą.

15.       Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti skolą pagal sutartį, teismas pažymėjo, kad atsakovė įsipareigojo sumokėti tik už tinkamai ir kokybiškai suteiktas paslaugas pagal abiejų sutarties šalių pasirašytą paslaugų perdavimo–priėmimo aktą ir išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, todėl vien perdavimo–priėmimo akto pateikimas ir sąskaitos faktūros išrašymas nesudaro pagrindo teigti, kad paslaugos priimtos. Byloje nėra duomenų apie faktiškai suteiktas informacinių sistemų modernizavimo Analizės etapo, taip pat Projektavimo etapo paslaugas, jų apimtį, turinį, kokybę ir pan. Vien tai, jog atsakovė sutartyje nustatytu terminu nepareiškė pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės ar apimties, teismo vertinimu, nelemia išvados, kad darbai buvo atlikti ir priimti kaip be trūkumų. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilęs iš sutarties, kurios objektas – informacinių sistemų (FIS ir AFIS) modernizavimas – yra ypač specifinis ir reikalaujantis specialių žinių, dėl to didžioji rezultatų trūkumų dalis negalėjo būti akivaizdi ar net galėjo būti sąmoningai paslėpta, trūkumams nustatyti reikalingos specialios žinios. Teismas tai, kad atsakovė 2023 m. balandžio 3 d. informavo ieškovę apie sutarties tolesnio vykdymo stabdymą, kilus abejonių dėl neracionalių bei interesų visiškai neatitinkančių veiksmų viešuosiuose pirkimuose ir jų pagrindu sudarytose sutartyse, vertino kaip sąžiningą ir teisėtą atsakovės elgesį; toks pranešimas atsakovei sudarė pagrįstą lūkestį, jog tolesnis paslaugų teikimas sustabdytas ir nėra teisinio pagrindo teikti pretenzijų ar prieštaravimų dėl Detalios analizės dokumento. Ieškovės tolesnį sutarties vykdymą jau esant atsakovės pranešimui dėl sutarties sustabdymo teismas vertino kaip nesąžiningą elgesį vykdant sutartį. Sutartis nustato, kad Projektavimo etapas vykdomas po Analizės etapo, jo pradžia siejama su ankstesnio etapo paslaugų suteikimu ir tuo, kad šios paslaugos užsakovo buvo priimtos. Todėl, atsakovei nepriėmus pirmojo etapo darbų ir pranešus apie sutarties sustabdymą, ieškovei nekilo pareiga toliau vykdyti sutartį ir vėlesnis Projektavimo etapas ieškovės neturėjo būti pradėtas vykdyti, o vykdydama jį ieškovė veikė prieš atsakovės valią ir interesus, išimtinai savo rizika.

16.       Teismas padarė išvadą, kad Ekspertinio vertinimo ataskaitoje pateiktos specialių žinių turinčio eksperto išvados patvirtina, jog Analizės etapo rezultatas – Detalios analizės dokumentas – turi esminių trūkumų, todėl negali būti priimtas. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai nepriėmė Analizės etapo rezultato ir nepasirašė pateikto perdavimo–priėmimo akto. Atitinkamai vėlesnis Projektavimo etapas neturėjo būti vykdomas. Teismas nusprendė, kad atsakovei nekyla pareiga sumokėti už pagrįstai ir teisėtai nepriimtas, nekokybiškas, poreikių iš esmės neatitinkančias Analizės etapo ir Projektavimo etapo paslaugas.

17.       Be to, atsakovės byloje pateiktos Ekspertinių vertinimų ataskaitos patvirtina, kad ieškovės pateiktų Analizės ir Projektavimo etapo rezultatų priėmimas būtų nesuderinamas su imperatyviais viešųjų pirkimų principais.

18.       Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad byloje negali būti vadovaujamasi A. K. ekspertiniais vertinimais, nes jis buvo ieškovės vadovas ir santykiai su ieškove pasibaigė konfliktu, todėl jis yra šališkas. Teismas nustatė, kad A. K. ieškovės vadovu buvo nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2012 m. vasario 13 d., t. y. prieš daugiau nei 10 metų, ir nenustatė pagrindo abejoti A. K. nešališkumu. Be to, jo išvadas patvirtina ir kito specialisto, dėl kurio šališkumo ieškovė aplinkybių nenurodė, teiktos išvados.

19.       Teismas nevertino V. P. specialisto išvados, nes joje nebuvo vertinamos ir analizuojamos pačios ginčo sutarties vykdymo sąlygos ir ieškovės atlikti darbai bei jų kokybė, o kritikuojami atsakovės pateiktų ekspertų atlikti vertinimai, taigi tokios išvados neturi reikšmės sprendžiant bylą. Teismas siūlė šalims skirti byloje ekspertizę dėl ieškovės atliktų darbų kokybės ir apimties vertinimo, tačiau šalys tuo nepasinaudojo.

20.       Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nėra pateikusi įrodymų, jog atsakovė faktiškai naudojasi jos suteiktomis paslaugomis ir jų rezultatais.

21.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2024 m. gruodžio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

22.       Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 buvo išnagrinėtas ginčas tarp tų pačių šalių dėl kitos 2022 m. liepos 14 d. sudarytos paslaugų teikimo sutarties, kurios objektas – naudotojų tapatybių ir teisių valdymo automatizavimo sistemos diegimo paslaugos, nutraukimo teisėtumo. Tiek nagrinėjamoje byloje, tiek civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 nustatyta, kad: atsakovė sutartis nutraukė vienašališkai, nenurodydama sutarčių nutraukimo pagrindų, pagal identiškai suformuluotas sutarčių sąlygas; abiejose bylose ieškovė nurodė, kad įvykdė Analizės ir Projektavimo etapus, o atsakovė nutraukė sutartis, nes jos sudarytos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus; abiejose bylose ieškovė nurodė, kad sutartis sudarė prisijungimo būdu pagal atsakovės vienašališkai nustatytas sutarties sąlygas, ir laikėsi pozicijos, jog atsakovė neįrodė sutarčių nutraukimo pagrįstumo, ieškiniuose pateikdama tuos pačius argumentus; atsakovė abiejose bylose atsikirto iš esmės tuo pačiu pagrindu, kad sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nurodė, kad atsakovės ir tiekėjų, įskaitant ieškovę, sudarytos sutartys yra tarpusavyje susijusios ir turi vieną bendrą tikslą – įsigyti konkretaus gamintojo programinę įrangą bei jai palaikyti reikalingas debesijos paslaugų licencijas, lėmusį, be kita ko, technologinius apribojimus vėlesniuose pirkimuose, įskaitant dėl ginčo sutarčių sudarymo, ginčo sutartis su ieškove sudaryta viešajame pirkime, kurio sąlygos orientuotos išimtinai į konkretaus gamintojo produkciją bei paslaugas. Kolegija nusprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 laikytina precedentine šioje byloje. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nurodytoje precedentinėje byloje esančiais išaiškinimais ir padarė identiškas išvadas.

23.       Kolegija konstatavo, kad įstatymo normos neriboja galimybės viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinti nuostatą, jog sutartis gali būti nutraukta vienašališkai nesant sutarties sąlygų pažeidimo. Nurodytoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad tokiu atveju, visų pirma, turi būti įvertinta, ar tokia sutartis buvo nutraukta laikantis būtent joje nustatytos tvarkos. Kolegija pakartotinai nepasisakė dėl sutarties 8.4.5 punkto vertinimo ir vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 suformuotu precedentu. Sutartis buvo sudaryta įvykdžius viešojo pirkimo procedūras ir ieškovė sutarties nuostatų neginčijo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tiek pirkimo sąlygos, tiek sutarties projektas (kaip pirkimo sąlygų priedas Nr. 3) buvo išviešinti Centriniame viešųjų pirkimų portale visiems tiekėjams tam, kad jie galėtų pateikti atsakovės poreikius atitinkančius pasiūlymus, o atsakovė įsigytų reikalingas paslaugas. Ieškovė, tiek prieš pateikdama pasiūlymą, tiek prieš pasirašydama sutartį, buvo susipažinusi su pirkimo dokumentais, be kita ko, ir su sutarties projektu ir jos nuostatomis, t. y. galėjo ir turėjo žinoti apie sutartyje įtvirtintas jos nutraukimo sąlygas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė, teikdama pasiūlymą, kreipėsi į atsakovę dėl neaiškių pirkimo sąlygų ar buvo pateikusi pretenziją dėl jų. Dėl šių aplinkybių kolegija padarė išvadą, kad, ieškovės vertinimu, sutartis trūkumų neturėjo ir jos sąlygos ieškovei buvo priimtinos.

24.       Kolegijos vertinimu, sutarties kvalifikavimas (kaip paslaugų, rangos ar mišrios) savaime nepaneigia atsakovės teisės nutraukti sutartį joje nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisės normos, reglamentuojančios rangos, paslaugų sutarties ar viešuosius pirkimus, nedraudžia ginčo sutarties 8.4.5 punkte įtvirtinto šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo atvejo. Sutarties 8.4.5 punkte nustatytas sutarties nutraukimo atvejis nėra pripažintas neteisėtu (negaliojančiu), todėl sutarties šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

25.       Kolegija atmetė ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovė, pasinaudodama jai suteikta teise nutraukti sutartį, neva pažeidė VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pirkimų tikslą, jog perkančioji organizacija turi siekti, kad prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai. Kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad Vertinimo išvadoje VPT buvo nurodžiusi, jog SAP platformos pasirinkimas praktiškai apriboja tiekėjus būti tik SAP partneriais, kurių pasirinkimas Europos Sąjungoje yra mažesnis nei nemokamai prieinamų technologijų. Tai reikalauja visiško FIS ir AFIS perkūrimo, nepanaudojant jokių esamų programinių artefaktų, brangina sprendimo kūrimą ir eksploatavimą dėl mokamų SAP platformos licencijų ir reguliaraus jų atnaujinimo poreikio. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina atsakovės siekį racionaliau panaudoti lėšas ateityje, lyginant su situacija, jeigu toliau būtų vykdoma sutartis ir projektas būtų galutinai įgyvendintas. Šią išvadą taip pat sustiprina tiek Ekspertinio vertinimo ataskaitoje konstatuota aplinkybė, kad Detalios analizės dokumento parengimo darbo sąnaudos yra neadekvačios nustatytai etapo paslaugų kainai, tiek Ekspertinio vertinimo Nr. 3 išvada, kad TTVS diegimo projektas nėra racionalus ir ekonomiškai naudingas nei trumpalaikėje, nei ilgalaikėje perspektyvoje.

26.       Kolegija nenustatė duomenų, kurie keltų abejonių dėl specialisto, pateikusio ekspertinius vertinimus dėl ieškovės suteiktų paslaugų kokybės, nešališkumo, taip pat pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl V. P. specialisto išvados vertinimo.

27.       Kolegija konstatavo, kad atsakovei nekilo pareiga sumokėti ieškovei pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras, pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms, kad nėra teisinio pagrindo patenkinti ieškovės reikalavimų dėl skolos priteisimo ir iš to kylančių išvestinių reikalavimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28.       Ieškovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 19 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

28.1.       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi savo paties precedentu kitoje civilinėje byloje, nekvalifikavo šalis siejančių teisinių santykių, nenagrinėjo ir nepasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, dėl to priėmė nemotyvuotą nutartį (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Iš esmės skiriasi bylose nagrinėtų sutarčių dalykai, kurie lemia skirtingą teisinių santykių kvalifikavimą ir teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Be to, ankstesnėje byloje teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės teisės vienašališkai nutraukti sutartį, atsižvelgė ir vertino faktą, jog atsakovė elgėsi sąžiningai ir sumokėjo už faktiškai atliktus darbus, o nagrinėjamoje byloje atsakovė, nutraukdama sutartį, siekia išvengti mokėjimo už faktiškai atliktus darbus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai kvalifikavo šalis siejančius teisinius santykius ir dėl to netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą, taip pat padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą dėl atsakovės atlikto vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo. Ieškovė apeliaciniame skunde pateikė išsamius argumentus dėl klaidingai kvalifikuotų šalis siejančių teisinių santykių ir teisės normų taikymo, įrodinėjo neteisėtą sutarties nutraukimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas jų nenagrinėjo, nepateikė motyvų, dėl ko mišriems teisiniams santykiams taikė išimtinai paslaugų sutarties nutraukimą reglamentuojančias teisės normas. Teismas visiškai neatsižvelgė į faktą, jog sutartis nutraukta įvykdžius du pirmus sutarties vykdymo etapus, kuriuos teismas priskyrė rangos teisiniams santykiams, t. y. sutartis nutraukta, kai buvo vykdomi rangos darbai.

28.2.       Vienašalis sutarties nutraukimas nesant pažeidimo prieštarauja VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui ir 2 dalies 1 punkte įtvirtintam pirkimų tikslui, pažeidė viešąjį interesą užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą. Teismas pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, o vienašalis sutarties nutraukimas padarė neproporcingai didelę žalą ieškovės teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios atsakovės deklaratyviais interesais. Skundžiama nutartimi sudaryta galimybė perkančiajai organizacijai atsisakyti tiekėjo neužbaigtų darbų ir skelbti naują konkursą likusiems darbams įvykdyti, sukuriant galimybes laimėti konkursą perkančiosios organizacijos proteguojamam tiekėjui, tai akivaizdžiai pažeidžia VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą skaidrumo principą ir viešąjį interesą užtikrinti civilinių santykių stabilumą bei teisėtų lūkesčių apsaugą, prieštarauja kasacinio teismo praktikai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018). Tokia situacija, kai atsakovė bet kuriame sutarties vykdymo etape, nepasiekus galutinio rezultato, turi teisę nutraukti sutartį faktiškai sumokėdama už atliktų darbų dalį, kurių rezultato negalės panaudoti, akivaizdžiai pažeidžia VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tikslą racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas. Taigi, sutarties 8.4.5 punkto nuostatos, suteikiančios perkančiajai organizacijai teisę vienašališkai nutraukti sutartį neįvardijant priežasties, akivaizdžiai prieštarauja sudarytos viešojo pirkimo sutarties tikslams ir esmei, daro neproporcingą žalą ieškovei. Teismas šiuo atveju visiškai neatsižvelgė ir nevertino fakto, jog visos sutarties sąlygos buvo atsakovės nustatytos vienašališkai, o ieškovė sutartį sudarė prisijungimo būdu, laimėjusi viešąjį pirkimą. Sudaryta viešojo pirkimo sutartis skirta atsakovės poreikiams, kurie nėra išnykę, tenkinti, tai patvirtino teismo posėdžio metu atsakovės atstovai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nutraukti viešojo pirkimo sutarties nerekomendavo net VPT, kuri nenustatė jokių atsakovės deklaruotų imperatyvių teisės normų pažeidimų vykdytuose viešuosiuose pirkimuose. Teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi A. K. rekomendacijomis dėl sutarties nutraukimo. Būtent atsakovei šiuo atveju tenka atsakomybė už jos vykdytą viešąjį pirkimą ir visi su tuo susiję neigiami padariniai.

28.3.       Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių bylos aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų ir tinkamai jų nevertino, nemotyvavo nutarties išvadų (CPK 176, 185 straipsniai, 331 straipsnio 4 dalis), tik išimtinai vadovavosi atsakovės pateiktomis ekspertų išvadomis ir nevertino šias išvadas paneigiančių kitų lygiaverčių įrodymų – ieškovės pasitelkto specialisto išvadų. Teismas šiuo atveju privalėjo atsižvelgti į ieškovės specialisto išvadą ir joje pateiktus išsamius moksliškai pagrįstus argumentus, akivaizdžiai paneigiančius atsakovės pasitelktų ekspertų išvadas tiek turinio, tiek ir formos prasme, t. y. paneigiančius šių įrodymų patikimumą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nepripažino A. K. šališkumo. Teismas nevertino ir neatsižvelgė, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai ir nepriėmė atliktų Analizės etapo ir Projektavimo etapo darbų, taip pat nepateikė jokių pretenzijų dėl atliktų darbų trūkumų. Kilus teisminiam ginčui, atsakovė procesiniuose dokumentuose neginčijo atliktų Analizės etapo ir Projektavimo etapo darbų fakto, o įrodinėjo, kad pati ginčo sutartis neva prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, joje nurodytos paslaugos yra neracionalios ir neatitinka tikrųjų atsakovės interesų viešuosiuose pirkimuose.

29.       Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

29.1.       Atsakovė procesiniuose dokumentuose ir bylos nagrinėjimo metu išsamiai paaiškino, kad, siekdama išvengti tolesnio atsakovės valios ir interesų neatitinkančio ieškovės veikimo, be kita ko, įvertinusi sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, lemiančias sutarties prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms (viešųjų pirkimų principams), pasinaudojo sutarties nuostatomis, suteikiančiomis jai teisę nutraukti sutartį vienašališkai. Atsakovės įsitikinimu, sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Nepriklausomai nuo sutarties kvalifikavimo kaip paslaugų, rangos ar mišrios sutarties, pažymėtina, kad nei rangos, nei paslaugų sutartis, nei viešuosius pirkimus reglamentuojančios įstatymų nuostatos nedraudžia sutarties 8.4.5 punkte įtvirtinto šalių susitarimo dėl sutarties nutraukimo atvejo. Ieškovės argumentai dėl tariamo sutarties (viešojo pirkimo) sąlygų neteisėtumo apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Ieškovė šioje byloje net neformuluoja reikalavimo (kaip privalomo ieškinio elemento) dėl tariamo sutarties nuostatų neteisėtumo (negaliojimo).

29.2.       Apeliacinės instancijos teismas nutartyje ne tik teisėtai ir pagrįstai vadovavosi, bet ir privalėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 pateiktu teisės aiškinimu. Teismas vertino, be kita ko, analogiškus ieškovės argumentus dėl tariamo sutarties 8.4.5 punkto prieštaravimo VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintiems principams, taip pat dėl sutarčių teisinio kvalifikavimo, tapačių įrodymų vertinimo ir pan. Kasaciniame skunde jokių naujų argumentų, be jau išnagrinėtų minėtoje ankstesnėje analogiškoje byloje, kurie lemtų kitokį šalių teisinių santykių kvalifikavimą, sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimą ir pan., nepateikta.

29.3.       Tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek pagal aktualią teismų praktiką, viešojo pirkimo sutarties šalims pripažįstama teisė sutartyje susitarti dėl kitų, nei įtvirtinti, be kita ko, VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje (specialiosios viešųjų pirkimų normos), CK 6.217 straipsnio 1–4 dalyse, reglamentuojančiose sutarties nutraukimą dėl esminio sutarties pažeidimo, sutarties nutraukimo atvejų. Šalių susitarimą dėl nutraukimo atvejų nustatymo viešojo pirkimo sutartyje riboja tik imperatyvios teisės normos. Kasaciniame skunde akcentuojant sutarties kvalifikavimo aspektą, nėra paaiškinama, kokią teisinę reikšmę argumentai dėl sutarties kvalifikavimo turi vertinant sutarties nutraukimo (ne)teisėtumą pagal sutarties 8.4.5 punktą, kuriuo rėmėsi atsakovė. Šalys aiškiai kvalifikavo, siekė sudaryti ir sudarė atlygintinų paslaugų sutartį. Pažymėtina, kad, pagal Bendrą viešųjų pirkimų žodyną (Komisijos 2007 m. lapkričio 28 d. reglamentas (EB) Nr. 213/2008, iš dalies keičiantis ir pataisantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2195/2002 dėl bendro viešųjų pirkimų žodyno) (taikomas nuo 2008 m. rugsėjo 15 d.), atitinkamų sistemų diegimas klasifikuojamas kaip paslaugos. Pirmuose dviejuose sutarties vykdymo (analizės ir projektavimo) etapuose vyrauja intelektinė (paslaugų) veikla. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, 32 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju, net nustačius, kad paslaugų sutartis turi ir rangos sutarties bruožų (mišri), jos nutraukimas galimas tik visa apimtimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į vyraujančios paslaugų sutarties reguliavimą ir teismų praktiką. Šalys ginčo sutarties 8.4.5 punktu aiškiai susitarė dėl savarankiško ir pakankamo sutarties nutraukimo atvejo, kuris neprieštarauja nei paslaugų (expressis verbis (tiesiogiai) leidžiama pagal CK 6.721 straipsnis), nei rangos (nedraudžiama susitarti, CK 6.671 straipsnio 1 dalis), nei viešųjų pirkimų (suteikta teisė nustatyti sutartyje) teisinius santykius reglamentuojančioms imperatyvioms įstatymo normoms. Tiek įstatyme (CK 6.721 straipsnio 1 dalis), tiek sutarties 8.4.5 punkte nustatyti atskiri, savarankiški ir pakankami pagrindai atsakovei vienašališkai nutraukti sutartį, įspėjus ieškovę prieš 30 kalendorinių dienų, nenurodant nutraukimo priežasčių, įskaitant esminį sutarties pažeidimą. Deklaratyvūs ieškovės motyvai dėl sutarties nutraukimo tariamo neteisėtumo (prieštaravimo ne ieškovės, o paradoksaliai – atsakovės interesams) yra paneigti kaip nepagrįsti.

29.4.       Sutartis atsakovei yra absoliučiai ekonomiškai nenaudinga ir neturi jokio racionalaus viešųjų finansų panaudojimo pagrindimo. Ne sutarties nutraukimas, o, priešingai, jos tolesnis vykdymas pažeistų esminį viešųjų pirkimų principą, įtvirtintą VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Ginčo sutartis su ieškove sudaryta įvykdžius viešąjį pirkimą, kurio sąlygos buvo orientuotos į konkretaus gamintojo produktus ir tiekėjo paslaugas. Tokį vertinimą pateikė patikrinimą atlikusi VPT. Atsakovė, įvertindama įsigytos programinės įrangos ir debesijos paslaugų neracionalumą bei ypač didelę finansinę naštą, kylančią dėl poreikio kasmet įsigyti SAP licencijų pratęsimą, licencijų galiojimo nepratęsė. Taigi nagrinėjamu atveju, teismui įpareigojus atsakovę vykdyti ginčo sutartį, perkamos FIS ir AFIS modernizavimo paslaugos turėtų būti teikiamos SAP platformoje, kurios licencijų atsakovė neturi.

29.5.       Ieškinio reikalavimas priteisti skolą už Analizės ir Projektavimo etapus nepagrįstas. Ieškovė į bylą nėra pateikusi jokių įrodymų ir paaiškinimų apie faktiškai suteiktas informacinių sistemų modernizavimo Analizės ir Projektavimo etapų paslaugas, jų apimtį, turinį, kokybę ir pan., apie tariamai suteiktų paslaugų atitiktį sutarties nuostatoms. Šią aplinkybę pagrįstai sprendime konstatavo ir teismas: nei sutartis, nei teisės aktai nenustato ieškovės nurodomos tariamos prezumpcijos, kad jei atsakovė pagrįstai nepriėmė paslaugų ir praėjo tam tikras terminas, tai jos laikomos priimtomis. Priešingai, sutartyje expressis verbis įtvirtinta, kad paslaugos priimamos tik valiniais atsakovės veiksmais, t. y. pasirašant perdavimo–priėmimo aktą, ir tik įsitikinus, kad paslaugos suteiktos tinkamai ir kokybiškai. Nors atsakovė nepriėmė Analizės etapo ir nurodė ieškovei sustabdyti tolesnį sutarties vykdymą, ieškovė akivaizdžiai toliau veikė prieš atsakovės (paslaugos gavėjos) valią ir interesus, savo rizika. Konstatuotina, kad neegzistuoja nei faktinis, nei teisinis pagrindas priteisti tariamą skolą, atitinkamai tenkinti išvestinius reikalavimus dėl delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo.

29.6.       Specialisto V. P. išvada dėl ekspertinių vertinimų pagrįstumo įvertinimo nepaneigia atsakovės argumentų ir pateiktų įrodymų, joje nėra pateikta jokių bylai reikšmingų vertinimų ar išvadų apie patį ginčo sutarties objektą – rezultatų turinį, kokybę ir pan., taigi ji stokoja sąsajumo su bylos nagrinėjimo dalyku (CPK 180 straipsnis). V. P. išvadomis bandoma pateikti savo esme teisinį atsakovės pateiktų ekspertų išvadų įrodomosios galios vertinimą, tačiau tai yra išimtinė teismo teisė ir prerogatyva.

29.7.       Net jei byloje iš atsakovės būtų priteista skolos ir (ar) delspinigių suma (ar dalis), prašomų priteisti procesinių palūkanų dydis yra nepagrįstas – jos gali būti ne didesnės nei 10,50 proc.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl perkančiosios organizacijos teisės vienašališkai nutraukti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį joje nustatyta tvarka nesant sutarties pažeidimo

30.       Byloje nustatyta, kad šalių viešojo pirkimo būdu sudaryta sutartis dėl atsakovės maisto kontrolės informacinių sistemų modernizavimo vienašališkai nutraukta atsakovės, remiantis sutarties 8.4.5 punktu ir CK 6.721 straipsniu. Sutarties 8.4.5 punkte įtvirtinta, kad užsakovas (atsakovė), raštu įspėjęs vykdytoją (ieškovę) prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų, gali nutraukti sutartį vienašališkai.

31.       Taigi aptariamoje sutarties sąlygoje įtvirtinta besąlygiška perkančiosios organizacijos teisė vienašališkai (nesikreipiant į teismą) bet kuriame sutarties vykdymo etape, prieš tai nustatytu terminu įspėjus kitą šalį, nutraukti sutartį, nenurodant (neįvardijant) konkrečių nutraukimo priežasčių ar aplinkybių, t. y. be priežasties. Vis dėlto atsakovė 2023 m. gegužės 26 d. pranešime apie sutarties nutraukimą įvardijo šio sprendimo priežastis – jai paaiškėjusias aplinkybes, rodančias, kad sutartis buvo sudaryta nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiant valstybės interesus ir darant jiems žalą, siekiant užtikrinti ne atsakovės efektyvesnę veiklą, o siaurus asmeninius su ieškove susijusių asmenų interesus, o tai akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Taip pat pranešime apie sutarties nutraukimą atsakovė nurodė, kad ieškovės pateiktas Analizės etapo rezultatas negali būti laikomas tinkamu ir atsakovė jo nėra priėmusi.

32.       Byloje keliamas klausimas dėl perkančiosios organizacijos teisės vienašališkai nutraukti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį joje nustatyta tvarka nesant sutarties pažeidimo ir tokio nutraukimo teisėtumo. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad vienašalis sutarties nutraukimas nesant pažeidimo prieštarauja VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui ir 2 dalies 1 punkte įtvirtintam pirkimų tikslui racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas, pažeidžia viešąjį interesą užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo sutarties nutraukimo teisėtumo ir sutarties 8.4.5 punkto vertinimo, kaip precedentiniu vadovavosi savo 2024 m. birželio 27 d. sprendimu ankstesnėje civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 tarp tų pačių šalių dėl kitos – Tapatybių ir teisių valdymo programinės įrangos diegimo paslaugų – sutarties nutraukimo analogišku pagrindu teisėtumo. Kasaciniame skunde ieškovė teigia, kad nurodytas sprendimas neturėjo precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai, pabrėžia bylų skirtumus, konkrečiai – (ne)sumokėjimo už atliktus darbus (paslaugas) faktą.

34.       Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

35.       Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-1075/2019, 33 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tačiau, kai precedentai nėra sukurti kasacine tvarka priimtomis nutartimis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra įpareigotas vadovautis pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 52 punktas). Taigi, nagrinėdama šią bylą teisėjų kolegija nėra saistoma Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-363-934/2024 kaip precedento ir nevertins, ar apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai vadovavosi minėtu sprendimu. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertina ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl jų atitikties teisės aktuose įtvirtintam teisiniam reglamentavimui.

36.       Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo – VPĮ, kitų teisės aktų nuostatos turi būti taikomos subsidiariai VPĮ atžvilgiu. Sprendžiant dėl ginčų, kylančių iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas, o visos kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja tam tikro klausimo arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutarties civilinėje byloje e3K-3-374-248/2018 42 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Aptartas specialiojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų subsidiaraus taikymo pobūdis neeliminuoja imperatyviųjų reikalavimų, įtvirtintų ne VPĮ, taikymo. VPĮ nuostatų negalima aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatų taikymui, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2014, 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37.       VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad perkančioji organizacija turi užtikrinti, jog vykdant pirkimą būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų; VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad perkančioji organizacija, be kita ko, turi siekti, kad prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai. Viešųjų pirkimų principais ir kitomis normomis siekiami tikslai negali būti paneigiami vykdant viešojo pirkimo sutartį, be kita ko, ją nutraukiant. Iš kasacinio teismo praktikos matyti, kad viešųjų pirkimų principai ir tikslai vertinant perkančiosios organizacijos veiksmus, kuriais nutraukiama viešojo pirkimo sutartis, išlieka aktualūs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018 26 punktą).

38.       Viešųjų pirkimų sutarties nutraukimą reglamentuoja VPĮ 90 straipsnis, kurio 3 dalyje nustatyta, kad pirkimo sutartis gali būti nutraukta ir sutartyje nurodytais atvejais bei kitais negu VPĮ 90 straipsnio 1 dalyje nurodytais ir Civiliniame kodekse nustatytais atvejais ir tvarka. Taigi, pagal VPĮ 90 straipsnio 3 dalį, vienašalis viešojo pirkimo sutarties nutraukimas galimas ir pagal CK įtvirtintas bendrąsias vienašališko sutarties nutraukimo taisykles.

39.       CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.

40.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad, skirtingai nuo CK 6.217 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinto vienašališko sutarties nutraukimo teisinio pagrindo – esminio sutarties pažeidimo, nulemto sutartį pažeidusios šalies kaltų veiksmų, CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas sutartyje nustatytais atvejais nebūtinai siejamas su vienos iš sutarties šalių kalte ar sutarties neįvykdymu (netinkamu vykdymu) siekiant sutartį vienašališkai nutraukti šiuo teisiniu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018, 21 punktas). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013). Net ir sutartį vienašališkai nutraukiant, kai tai joje nustatyta, paisant kontrahento teisėtų interesų, tokiu nutraukimu neturėtų būti padaroma neproporcingai didelė žala kontrahento teisėtiems interesams, lyginant su sutartį nutraukiančios šalies interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2014; 2021 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021, 70 punktas). 

41.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešojo pirkimo sutarties nuostatos, nepriklausomai nuo šių santykių išskirtinumo, kaip ir įprastiniai sandoriai, pavyzdžiui, pirkimo–pardavimo, kilus ginčui teisme turėtų būti aiškinamos remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jas aiškinančia teismų praktika, kita vertus, taip pat atsižvelgiant į viešųjų pirkimų specifiką, šiame kontekste reiškiančią teismo pareigą viešojo pirkimo sutarties turinį aiškinti, be kita ko, pagal viešojo pirkimo sąlygas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2013). Aiškinant viešojo pirkimo sutartį visų pirma vertinami pirkimo dokumentai ir pirkimo sutartis, atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles taikant mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016, 26 punktas).

42.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama perkančiųjų organizacijų teisė įstatymų nustatyta tvarka viešojo pirkimo sutartyse įtvirtinti vienašalio jų nutraukimo nesant sutarties pažeidimo pagrindą. Pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-684/2016 išaiškinta, kad viešųjų pirkimų atveju atlygintinų paslaugų sutartyje gali būti susitarta tiek dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, tiek dėl kitokios sutarties nutraukimo tvarkos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018 vertinta viešojo pirkimo paslaugų sutarties sąlyga, pagal kurią perkančioji organizacija turėjo teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį prieš terminą, jeigu paslaugos jai taptų nebereikalingos. Kasacinis teismas pabrėžė, kad tokia sąlyga aiškintina kaip leidžianti nutraukti sutartį tuo atveju, jeigu perkančiajai organizacijai nereikėtų ne tik sutarties šalies, bet ir kitų tiekėjų paslaugų. Kitoks sutarties aiškinimas, t. y. kad šis sutarties punktas leidžia nutraukti sutartį, kai to konkretaus tiekėjo paslaugos tampa nereikalingos, nes sudaryta nauja sutartis dėl tų pačių paslaugų su kitu tiekėju, reikštų, kad perkančioji organizacija gali skelbti konkursus dėl to paties pirkimo objekto tol, kol pirkimą laimi jai priimtinas tiekėjas, ir tai akivaizdžiai prieštarautų VPĮ 3 straipsnio (atitinka dabartinės VPĮ redakcijos 17 straipsnį) 1 dalyje įtvirtintam skaidrumo principui, VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam pirkimo tikslui (žr. nurodytos nutarties 27 punktą). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022 teisėtu pripažintas viešojo pirkimo paslaugų sutartyje įtvirtintas vienašalio nutraukimo pagrindas, susietas su vidaus sandorių sudarymu, – jei paslaugų gavėjas (perkančioji organizacija) nusprendžia pavesti teikti gatvių priežiūros paslaugas savivaldybės valdomam juridiniam asmeniui.

43.       Taigi kasacinio teismo praktika dėl perkančiosios organizacijos teisės nutraukti sutartį nesant jos pažeidimo formuojama ta linkme, kad sutarties nutraukimo naudojantis tokia teise teisėtumas vertintinas viešųjų pirkimų principų ir tikslų kontekste, be kita ko, įvertinant, ar perkančiosios organizacijos veiksmuose nėra piktnaudžiavimo, nesąžiningumo požymių, kaip antai atsisakant paslaugų ne dėl objektyvių, nuo perkančiosios organizacijos nepriklausiančių priežasčių (pvz., apskritai paslaugų poreikiui išnykus), o dėl kitų su viešaisiais pirkimais nesuderinamų motyvų, pvz., sudaryta kita sutartis su kitu tiekėju ar pan.

44.       Apibendrindama pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija išaiškina, kad, viena vertus, VPĮ 90 straipsnio 3 dalies nuostatos neriboja galimybės viešojo pirkimo sutartyje įtvirtinti kitus, nei VPĮ ar CK nustatyti, vienašalio sutarties nutraukimo pagrindus, nedraudžia į pirkimo sutartį įtraukti sąlygos dėl vienašalio sutarties nutraukimo nesant pažeidimo; kita vertus, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant viešojo pirkimo sutarties nutraukimo teisėtumą, turi būti vertinama, ar jis atitinka VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus principus ir tikslus. Viešojo pirkimo sutarties vienašalio nutraukimo nesant sutarties pažeidimo sąlyga ir jos taikymas (sutarties nutraukimas) turi būti vertinami ir aiškinami ne tik sąžiningumo principo aspektu, bet ir atsižvelgiant į VPĮ tikslus ir viešųjų pirkimų principus, mutatis mutandis taikant bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles.

45.       Ginčo sutarties 8.4.5 punkto nuostatos, minėta, nesieja sutarties nutraukimo su jokiomis sąlygomis, kaip, pvz., sutarties objekto poreikio išnykimu, kaip pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad viešojo pirkimo sutarties sąlyga, suteikianti teisę perkančiajai organizacijai vienašališkai nutraukti sutartį, nesant jos pažeidimo, ir sutarties nutraukimas ja remiantis negali būti vertinami atsietai nuo VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto viešųjų pirkimų skaidrumo principo bei VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto siekio, kad prekėms, paslaugoms ar darbams įsigyti skirtos lėšos būtų naudojamos racionaliai. 

46.       Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta viešųjų pirkimų principų reikšmė ir svarba vykdant viešųjų pirkimų procedūras bei padariniai perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų galiojimui nustačius šių principų pažeidimus, tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje įtvirtintos griežtos šių imperatyviųjų nuostatų pažeidimų nustatymo ir įrodinėjimo taisyklės, pagal kurias reikalaujama realiai įrodyti viešųjų pirkimų principų pažeidimo faktą, o ne tik remtis jų pažeidimo prielaida ir padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012; 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-378/2022, 32 punktas).

47.       Iš VPĮ 17 straipsnio formuluotės matyti, kad VPĮ principų laikymosi garantas ir jų galimo pažeidimo subjektas yra perkančioji organizacija, todėl jai pavesta, pasveriant tiekėjų ir valstybės interesus, priimti racionaliausią sprendimą. Nors racionalaus lėšų panaudojimo imperatyvo pažeidimas paprastai aktualus bylose dėl pirkimo procedūrų teisėtumo (be kita ko, pripažinus, kad šioje procedūroje buvo pažeisti viešųjų pirkimų principai), neatmestinos situacijos, kai aplinkybės dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo netinkamai naudojant lėšas paaiškėja po kurio laiko, arba, pasikeitus teisiniam reguliavimui, perkančiosios organizacijos veiklos pobūdžiui (pvz., atsisakius tam tikrų funkcijų vykdymo) ar pan., tampa ekonomiškai nenaudinga tęsti sutartį. Nors konkreti sutartis ir nebūtų pripažinta negaliojančia dėl imperatyvių normų pažeidimo, paaiškėjus, kad tęsiant sutartį lėšos būtų naudojamos neracionaliai ir nenaudingai, sutarties nutraukimas galėtų būti vertinamas kaip priemonė racionalaus lėšų naudojimo principo veikimui užtikrinti.

48.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo konkrečių atsakovės veiksmų, kurie leistų spręsti dėl jos piktnaudžiavimo ar nesąžiningumo nutraukiant sutartį. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad atsakovė, siekdama efektyvaus valstybės lėšų panaudojimo, elgėsi atsargiai ir rūpestingai, ir įvertino atsakovės nurodytas aplinkybes (kurių ieškovė iš esmės nepaneigė) dėl, be kita ko, itin didelės sutarties kainos, sutarties ekonominio nenaudingumo dėl prisirišimo prie konkretaus gamintojo (SAP) licencijuojamų produktų, konstatavo, kad sutarties nutraukimas patvirtina atsakovės siekį racionaliau panaudoti lėšas ateityje.

49.       Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino atsakovės veiksmus nutraukiant sutartį sąžiningais, įvertinę ir tai, kad jau 2023 m. balandžio 3 d. atsakovė informavo ieškovę apie sutarties sustabdymą. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti dėl atsakovės siekio apeiti viešųjų pirkimų taisykles ir, proteguojant kitą subjektą, sudaryti analogišką sutartį su kitu tiekėju. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados dėl VPĮ 17 straipsnio pažeidimo atsakovei nutraukiant sutartį.

Dėl ginčo sutarties kvalifikavimo

50.       Šalių ginčas kilo dėl sutarties, kurios objektas apibrėžtas kaip atsakovės maisto kontrolės informacinių sistemų (FIS ir AFIS) modernizavimo paslaugos, sukuriant bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą. Šios paslaugos detalizuotos konkurso techninėje specifikacijoje (sutarties 1.1 punktas). Pirkimo sąlygų 1.2 punkte nurodytas analogiškas konkurso objektas – Tarnybos FIS ir AFIS modernizavimas, sukuriant bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą. Sutarties 4.1 punkte įtvirtinta, kad vykdytojas įsipareigoja teikti paslaugas, atitinkančias techninės specifikacijos, kuri yra neatsiejama šios sutarties dalis, reikalavimus. Pirkimo sąlygų techninės specifikacijos, kuri yra ir ginčo sutarties dalis, 1.1 punkte nurodyta, kad šis dokumentas yra skirtas Tarnybos FIS ir AFIS sistemos kūrėjams, t. y. reikalavimams sukurti bendrą FIS ir AFIS apjungiančią, šiuolaikišką sistemą aprašyti, bei Tarnybos darbuotojams – specifikuotai informacijai dėl tolesnių FIS / AFIS sistemos vystymo etapų suderinti, patvirtinti ir išsaugoti. Techninėje specifikacijoje, be kita ko, nurodyta, kad sutartis vykdoma penkiais etapais: 1) analizės; 2) projektavimo; 3) kūrimo / programavimo; 4) testavimo; 5) bandomosios eksploatacijos. Iki pranešimo apie sutarties nutraukimą ieškovė pateikė atsakovei pirmų dviejų etapų (analizės ir projektavimo) perdavimo–priėmimo aktus, tačiau šių atsakovė nepasirašė.

51.       Byloje kilo klausimas dėl sutarties kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismas sutartį teisiškai kvalifikavo kaip mišrią, turinčią paslaugų sutarties (CK 6.716 straipsnis) ir rangos sutarties (CK 6.644 straipsnio) elementų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritarė tokiam kvalifikavimui. Ieškovė kasaciniame skunde su tokiu kvalifikavimu nesutinka ir nurodo, kad sutartis kvalifikuotina kaip rangos.

52.       CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei.

53.       Nurodyta teisės norma įtvirtina mišrių sutarčių kvalifikavimo taisyklę, kurios esmė yra ta, kad atitinkamai sutarties daliai yra taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra toje sutarties dalyje. Tam, kad sutartis būtų kvalifikuojama kaip mišri sutartis, turi būti nustatyti bent kelių (mažiausiai dviejų) rūšių sutarčių elementai. Sutarties turinys ir tai, kaip šalys įgyvendina sutartį, lemia sutarties kvalifikavimą, t. y. nustatymą, ar sutartis atitinka atitinkamai sutarties rūšiai įstatymo suteiktus požymius. Sutarties turinys nustatomas remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023, 23 punktas). Pagal šioje teisės normoje nustatytą teisinį reguliavimą, mišrios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį, mišriai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006; 2020 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-403/2020, 25 punktas).

54.       Bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos yra įtvirtintos CK XXXIII skyriaus I skirsnyje (CK 6.644–6.671 straipsniai). Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutartį kvalifikuojantis požymis – sutarties dalykas – apibrėžtas CK 6.645 straipsnyje. Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką (CK 6.645 straipsnio 1 dalis). Jeigu rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį (CK 6.645 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus (CK 6.645 straipsnio 3 dalis). Darbo rezultatas gali pasireikšti tam tikro daikto pagaminimu ar pakeitimu arba tam tikro kitokių darbų rezultato sukūrimu. Šis darbo rezultatas gali apimti ne tik naujo daikto ar kitokio darbo rezultato pagaminimą ar sukūrimą, bet ir esančio tam tikro objekto pagerinimą, pakeitimą (naujų savybių esančiam objektui suteikimą), pasireiškiantį tam tikra materialia išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-1075/2023, 36 punktas).

55.       Bendrosios atlygintinų paslaugų teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos įtvirtintos CK XXXV skyriaus I skirsnyje (CK 6.716–6.724 straipsniai). Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis).

56.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad savo esme atlygintinų paslaugų sutartis negali būti mišri, jeigu nėra sulygstama dėl kelių savarankiškų dalykų, kurių kiekvienas galėtų būti atskiros sutarties rūšies dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2007, 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016, 24 punktas, 2017 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250-687/2017, 47 punktas). 

57.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl rangos ir atlygintinų paslaugų sutarčių atribojimo yra išsami iš išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rangos ir paslaugų sutartys atribotinos pagal sutarties dalyką: rangos sutarties dalyką sudaro tam tikro darbo rezultatas, kuris šios sutarties atveju atlieka svarbiausią vaidmenį, o paslaugų – nematerialaus pobūdžio paslaugos, paprastai nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu, t. y. svarbiausi yra atliekami veiksmai. Svarbiausias skiriamasis šių sutarčių grupių požymis yra tas, kad pagal atlygintinų paslaugų sutartis įsipareigojama atlikti rūpestingai (atidžiai) tam tikrą veiklą (veiksmus), o pagal rangos sutartis yra įsipareigojama dėl tam tikro darbo rezultato sukūrimo ar pasiekimo ir jo, kaip atskiro objekto ar tam tikros jo dalies, perdavimo kitai šaliai. Pirmuoju atveju įsipareigojama dėti tam tikras rūpestingas pastangas atliekant veiksmus, o antruoju – dėti tam tikras pastangas ir pasiekti tam tikrą rezultatą. Todėl atribojant rangos ir paslaugų sutartis yra svarbu nustatyti, ar šalys susitarė atlikti darbus, kuriais bus sukuriamas ar pagaminamas atskiriamas nuo pačių veiksmų objektas, turintis savarankišką vertę, kurį būtų įmanoma savarankiškai perduoti užsakovui (rangos sutartis), ar buvo susitarta dėl tam tikros veiklos, kurios rezultatas neatskiriamas nuo pačių veiksmų (paslaugų teikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-144-684/2023, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

58.       Taigi kvalifikuojant sutartį svarbu nustatyti, koks yra šalių sudarytos sutarties tikslas – ar pagal konkrečią atsakovės pateiktą užduotį sukurti ir perduoti konkretų darbo rezultatą, ar atlikti sutartus veiksmus (vykdyti tam tikrą veiklą) pagal atsakovės nurodymus. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šiuo atveju sutarties dalykas buvo konkretaus rezultato pasiekimas – maisto kontrolės informacinių sistemų (FIS ir AFIS) modernizavimas, sukuriant bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą, atliekamas pagal užsakovo pateiktą užduotį – techninę specifikaciją. Iš pirkimo ir sutarties sąlygų matyti, jog atsakovė viešuoju pirkimu siekė, kad būtų modernizuota (sukurta) jos funkcijoms vykdyti naudojama informacinė sistema, sujungiant dvi sistemas į vieną. Pagal pirkimo dokumentų ir sutarties sąlygas, sutartis turėjo būti vykdoma nuosekliais etapais atliekant sistemos analizę, projektavimą, kūrimą / programavimą, testavimą, bandomąją eksploataciją, kurie kaip visuma reikalingi galutiniam rezultatui pasiekti (informacinei sistemai sukurti ir įdiegti).

59.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo jos nurodytų argumentų dėl klaidingai kvalifikuotų teisinių santykių, nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl atlygintinų paslaugų ir rangos sutarčių atribojimo. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti. Šalys susitarė dėl tam tikro konkrečiai apibrėžto rezultato – veikiančios FIS ir AFIS jungiančios sistemos, atitinkančios konkrečiai nurodytus reikalavimus, sukūrimo ir įdiegimo bei modernizuotos sistemos dokumentacijos parengimo. Šiuo atveju sutarties dalykas yra ne tik veiklos atlikimas, bet ir rezultato sukūrimas, o atsakomybė už rezultatą (t. y. atsakomybė už tai, ar sistema veikia, yra tinkama naudoti) tenka ieškovei.

60.       Atsižvelgiant į pirmiau aptartą kasacinio teismo praktiką, byloje konstatuotų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad sutartis kvalifikuotina kaip mišri, juo labiau kad paslaugų teikimas buvo esminis ir vyraujantis jos elementas. Priešingai, sutarties sąlygų visumos analizė patvirtina, kad pagrindinis atsakovės interesas sudarant sutartį buvo gauti konkretų rezultatą – bendrą FIS ir AFIS jungiančią sistemą, atitinkamai šalių ginčas kvalifikuotinas kaip kilęs ne iš atlygintinų paslaugų teikimo, o iš rangos teisinių santykių. 

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo sprendžiant dėl rangos sutarties (ne)tinkamo įvykdymo ir pareigos sumokėti už atliktus darbus

61.       Byloje nustatyta, kad ieškovė sutartyje nustatytais terminais atliko pirmų dviejų etapų darbus ir perdavė jų perdavimo–priėmimo aktus atsakovei: 2023 m. vasario 10 d. analizės etapo, 2023 m. gegužės 9 d. – projektavimo etapo. Įpusėjus antrojo etapo darbų atlikimo terminui (2023 m. balandžio 3 d.) atsakovė informavo ieškovę apie sutarties vykdymo sustabdymą. Atsakovė atsisakė priimti darbus ir už juos neatsiskaitė.

62.       Pagal šalių sutarties 5.1 punktą, paslaugų perdavimas ir priėmimas įforminamas paslaugų perdavimo–priėmimo aktu (-ais). Jeigu užsakovas (atsakovė) nustato paslaugų trūkumus ir atsisako priimti paslaugas, jis per 10 darbo dienų surašo motyvuotą pretenziją vykdytojui (ieškovei), kurioje nurodo paslaugų trūkumus ir terminą, per kurį vykdytojas privalo trūkumus pašalinti. Pagal sutarties 3.3.3 punktą, užsakovas turi teisę sulaikyti paslaugų apmokėjimą, jei nustato suteiktų paslaugų trūkumus. Sutarties 8.7 punkte nustatyta, kad nutraukiant sutartį užsakovas sumoka už faktiškai suteiktas ir priimtas paslaugas.

63.       Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų teikusi ieškovei motyvuotą pretenziją dėl atliktų darbų trūkumų, kaip tai nustatyta sutarties 5.1 punkte. Savo poziciją dėl atliktų darbų trūkumų atsakovė išdėstė pranešime apie sutarties nutraukimą, kuriame nurodė, kad didžioji analizės etapo rezultato dalis yra akivaizdus atsakovės ieškovei pateiktų dokumentų plagiatas ir šis rezultatas negali būti laikomas tinkamu ir sukurtu ieškovės, o dėl projektavimo etapo darbų nurodyta, jog jie atlikti piktnaudžiaujant teise ir ignoruojant atsakovės pranešimą apie sutarties vykdymo sustabdymą.

64.       Byloje kilo ginčas dėl ieškovės atliktų darbų kokybės, taip pat dėl antrojo etapo (projektavimo) darbų, kurie perduoti po atsakovės pranešimo apie sutarties sustabdymą, pagrįstumo. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių bylos aplinkybių ir į bylą pateiktų įrodymų, tinkamai jų nevertino ir nemotyvavo nutarties išvadų, išimtinai vadovaudamasis atsakovės pateiktomis ekspertų išvadomis, nevertino ir neatsižvelgė į tai, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai ir nepriėmė atliktų analizės ir projektavimo etapų darbų, nepateikė jokių pretenzijų dėl atliktų darbų trūkumų.

65.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės. Pagal kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką, CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

66.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti, ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 26 punktas).

67.       Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo poreikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato specifika. Kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar rangos darbai atitinka kokybės reikalavimus, įtvirtinti CK 6.663 straipsnyje: rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus; darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą; jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis; rangos sutartyje šalys gali nustatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 27 punktas).

68.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog kai rangovas reiškia reikalavimą užsakovui sumokėti už atliktus rangos darbus, o užsakovas tokį reikalavimą ginčija remdamasis darbų trūkumais, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatyme nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-403/2021 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

69.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal bendrąsias rangos sutartį reglamentuojančias CK normas, užsakovas privalo rangos sutartyje nustatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą) (CK 6.662 straipsnis). Bendrosios rangos sutartį reglamentuojančios CK normos nenustato užsakovo teisės atsisakyti priimti atliktus darbus, o nustato tik teisę priimti darbus su išlygomis dėl darbų trūkumų. Vadinasi, ieškovei (rangovei) nagrinėjamoje byloje pareiškus reikalavimą sumokėti už atliktus darbus, atsakovė (užsakovė), nesutikdama su šiuo reikalavimu, turėjo teisę, atsikirtimuose remdamasi netinkama atliktų darbų kokybe, prašyti jį atmesti taikant CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą specialų gynimosi būdą – darbų kainos sumažinimą, o bylą nagrinėję teismai privalėjo vertinti atsakovės atsikirtimuose nurodytas aplinkybes dėl rangovės nekokybiškai atliktų darbų ir spręsti, ar, remiantis atsakovės nurodytas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, ieškinio reikalavimas dėl skolos priteisimo turėtų būti atmestas ar tenkintas tik iš dalies. 

70.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė laikėsi pozicijos, kad jos atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Bylą nagrinėję teismai nusprendė, kad vien tai, jog atsakovė sutartyje nustatytu terminu nepareiškė pretenzijų dėl atliktų darbų kokybės ar apimties, savaime nelemia išvados, kad darbai buvo atlikti ir priimti kaip be trūkumų; be to, pranešimas apie sutarties vykdymo sustabdymą atsakovei sudarė pagrįstą lūkestį, jog tolesnis sutarties vykdymas sustabdytas ir nėra teisinio pagrindo teikti pretenzijų ar prieštaravimų dėl detalios analizės dokumento; atsakovei nepriėmus pirmojo etapo darbų ir pranešus apie sutarties sustabdymą, teismų vertinimu, ieškovei nekilo pareiga toliau vykdyti sutartį ir vėlesnis projektavimo etapas ieškovės neturėjo būti pradėtas vykdyti, o jį vykdydama ieškovė veikė išimtinai savo rizika. Išvadą, kad analizės etapo darbai turi esminių trūkumų, teismai grindė iš esmės vieninteliu įrodymu – atsakovės pateikta S. R. ekspertinio vertinimo ataskaita, kurioje išdėstyti darbų kokybės trūkumai ir jų laiko sąnaudų bei kainos neadekvatumas rinkos kainoms. Atsakovei pagrįstai nepriėmus pirmojo etapo darbų, teismų vertinimu, vėlesnis – projektavimo – etapas neturėjo būti vykdomas ir atsakovei nekyla pareiga sumokėti už pagrįstai ir teisėtai nepriimtus nekokybiškus darbus.

71.       Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas). CPK 265 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas; CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 331 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančiose atitinkamai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvuojamųjų dalių turinį, nustatyta, kad teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; pateikti argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; išvardyti įstatymai ir kiti teisės aktai bei kiti teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas turi pagrįsti išvadas, išdėstytas sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. jis turi įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodymus ir nustatyti ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikyti ginčui aktualias teisės aktų nuostatas, nurodyti argumentus, kodėl jis nelaiko patikimais ir nesiremia konkrečiais įrodymais, atmeta kaip nepagrįstus šalių nurodytas argumentus ir pan. Tik išsamiai ištyręs visas bylai teisingai išspręsti reikšmės galinčias turėti aplinkybes ir sprendime (nutartyje) išdėstęs argumentus dėl šių aplinkybių nustatymo bei vertinimo, teismas gali priimti byloje teisingą ir teisėtą sprendimą, taip, be kita ko, įgyvendindamas ir dalyvaujančių byloje asmenų teisę būti išklausytiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-381/2024, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

72.       Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų teismų procesinių sprendimų argumentus, kuriais grindžiamos išvados dėl ieškovės atliktų darbų kokybės, konstatuoja, kad jos neatitinka pirmiau nurodytų įrodymų vertinimo ir pareigos motyvuoti procesinį sprendimą taisyklių – skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nėra atskleista, kokie ieškovės atliktų darbų trūkumai pripažįstami esminiais, dėl kurių atsakovei būtų pagrindas jų nepriimti ir neapmokėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismo sprendime nėra atskleistos aplinkybės, pagrindžiančios teismo išvadą, kad ieškovės atlikti darbai turi tokių esminių trūkumų, kad už juos visiškai neturi būti sumokėta, o ne, pvz., sprendžiamas kainos mažinimo klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad bylą nagrinėję teismai šių aplinkybių, teisiškai reikšmingų sprendžiant dėl ieškinio reikalavimo priteisti skolą pagal sutartį pagrįstumo, tinkamai nenustatė ir dėl to šis ieškinio reikalavimas galėjo būti neteisingai išspręstas, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl šio reikalavimo naikintina ir šis reikalavimas perduotinas iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

73.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog ginčas kilęs iš sutarties, kurios objektas – informacinių sistemų modernizavimas – yra ypač specifinis ir reikalaujantis specialių žinių, todėl ir darbų trūkumams nustatyti reikalingos specialios žinios. Analogiškai savo išvadoje pažymėjo ir VPT. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl ieškovės atliktų darbų kokybės, atsižvelgiant į ginčo sutarties pobūdį, svarstytinas ekspertizės skyrimas byloje. 

74.       Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į 2023 m. balandžio 3 d. atsakovės raštą ieškovei apie sutarties tolesnio vykdymo stabdymą. Nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turėtų įvertinti sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymo kontekste šio atsakovės pranešimo apie sutarties vykdymo sustabdymą įtaką antrojo etapo darbų pagrįstumui, atsižvelgdamas, be kita ko, į pranešimo pateikimo laiką (praėjus beveik dviem mėnesiams nuo šio etapo darbų atlikimo termino pradžios ir likus mėnesiui iki pabaigos).

75.       Kartu teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl specialisto V. P. išvados netinkamo vertinimo. Pagal CPK 180 straipsnį, teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Kasacinis teismas, atskleisdamas reikalavimų įrodymams turinį, yra nurodęs, kad įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 50 punktas). Bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovės pateiktoje specialisto V. P. išvadoje nebuvo vertinamos ir analizuojamos pačios ginčo sutarties vykdymo sąlygos bei ieškovės atlikti darbai ir jų kokybė, o išdėstyta tik specialisto V. P. nuomonė apie kitus byloje esančius įrodymus ir pateikiamas pasiūlymas juos vertinti tam tikru būdu. Taigi aptariamas įrodymas neatitinka pirmiau nurodyto sąsajumo reikalavimo, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai juo nesirėmė.

76.       Taip pat pažymėtina, kad A. K., dėl kurio šališkumo ieškovei kilo abejonių, neteikė išvadų dėl ieškovės atliktų darbų pagal ginčo sutartį kokybės. Jo išvadomis, kurios iš esmės atitinka ir VPT išvadose išsakytus nuogąstavimus, grindžiamos teismų išvados dėl sutarties ekonominio nenaudingumo ir prieštaravimo lėšų naudojimo racionalumui dėl informacinių sistemų, kurios siejamos tik su konkretaus gamintojo licencijuojama SAP programine įranga, modernizavimo ir kūrimo darbų.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

77.       Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias rangos ir paslaugų sutartis kvalifikuojančius požymius, netinkamai kvalifikavo ginčo sutartį ir, pažeisdamas įrodymų vertinimo bei procesinio sprendimo motyvavimo taisykles, tinkamai nenustatė, ar ginčo sutartis buvo tinkamai vykdyta. Dėl nurodytų pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo priteisti skolą už atliktus darbus. Tai teikia pagrindą panaikinti skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl šio reikalavimo ir perduoti ją iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, turinčiam teisę spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas ir pažeidimus (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš naujo bylą nagrinėsiantis apeliacinės instancijos teismas turėtų apsvarstyti ekspertizės skyrimo byloje klausimą, siekdamas išsiaiškinti, ar ieškovės atliktų darbų trūkumai pripažįstami esminiais, ar yra pagrindas mažinti jų kainą, be to, atsižvelgdamas į sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymą, įvertinti atsakovės pranešimo apie sutarties vykdymo sustabdymą įtaką ieškovės prievolei atlikti antrojo etapo darbus ir jos vykdymui.

78.       Teisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. Ieškovė kasaciniam teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius 3547,95 Eur jos turėtas išlaidas advokato pagalbai paruošiant kasacinį skundą; atsakovė – 5082 Eur išlaidas advokato pagalbai paruošiant atsiliepimą į kasacinį skundą. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 15 d. sprendimo dalis atmesti ieškinių reikalavimus dėl skolos priteisimo, taip pat nurodytų teismų procesinių sprendimų dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui. 

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Artūras Driukas

Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė