Administracinė byla Nr. A-1882-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00863-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. R. (O. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas O. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas), 78 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. birželio 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios prilygo kankinimui. Kameros buvo perpildytos,  nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas. Kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, veisėsi tarakonai, graužikai, pelėsis. Kamerose stalai yra per maži, įrengtos tik dvi sėdimos vietos, todėl valgymo metu nėra vietos visiems susėsti, tenka valgyti šaltą maistą, todėl kyla konfliktai. Dėl per didelės drėgmės kamerose, pelija čiužiniai, drabužiai, nėra sąlygų rūbams, kurie skalbiami kiekvieną dieną (apatiniai drabužiai, kojinės) išdžiovinti. Kamerose langai seni, todėl blogai užsidaro, nuolat būna skersvėjis. Nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėju teko kalėti, tualetas nuo kameros ploto atskirtas apie 1 m. aukščio sienele, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti išmatomis, naudotis sanitariniu mazgu matant kitiems kameroje esantiems asmenims, taip pat pareigūnams, medicininiam personalui, kadangi tualetas yra prie pat durų ir jokia pertvara nėra įrengta. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, diskomfortą, minimalaus gyvenimo kokybės pablogėjimą, t. y. neturtinę žalą, kurią vertina 78 000 Eur suma. 

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti 1,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kokiose ir kokio ploto kamerose buvo laikomas pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras),  kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Lukiškių TI-K remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus ir pan., todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti remontą.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams, higienos priemonėms laikyti. Standartinėse kamerose stalai pagaminti su dviem pasukamomis kėdutėmis. Daugelis laikomų asmenų naudoja medinę spintelę kaip stalą, todėl kameroje, kurios plotas yra apie 8 kv. m ir apgyvendinti 4 žmonės, visi gali valgyti tuo pačiu metu atsisėdę - dviese prie stalo, dviese ant lovų prie spintelės. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, įstatymuose nėra reglamentuota, kad gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durys. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Atsakovas taip pat nurodė, kad vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su Pravieniškių valstybės įmone prie pataisos namų, kuri ir suteikia mokamas skalbinių skalbimo paslaugas. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami sausi.

Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Be to, toks atitvėrimas negalimas, kadangi pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų elgesio kontrolės ir pan.

Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra pagrindo priteisti prašomą neturtinę žalą.

Atsakovas taip pat prašė priteisti 1,44 Eur išlaidų dėl dokumentų, kurių reikalavo teismas, kopijų pateikimo. Iš viso buvo parengti 24 lapai, vieno lapo kopijos kaina yra 0,06 euro cento.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė, todėl Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Kalėjimų departamentas apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, dėl to negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Siekiant gerinti nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas, 2015 m. atliktas III korpuso 6 kamerų pilnas remontas, įrengtos naujos lovos, spintelės, santechnika, sanitariniai mazgai, elektros instaliacija.

Sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, turi būti atsižvelgta į tai, kad kalinimo laikotarpis nėra ilgas, byloje duomenų, kad dėl kalinimo sąlygų pareiškėjui sutriko sveikata, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų į psichologą ar psichiatrą nesikreipė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui O. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. birželio 18 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 128 (plotas 7,87 kv. m), Nr. 196 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 104 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 178 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 183 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 118 (plotas 7,38 kv. m), Nr. 138 (plotas 7,44 kv. m), Nr. 179 (plotas 7,94 kv. m), Nr. 252 (plotas 42,33 kv. m), Nr. 253 (plotas 34,43 kv. m) kartu su 1-8 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinta nuostata, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, minėtu laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2013 m. kovo 4 d. vakare, 2013 m. kovo 28 d. vakare, 2013 m. gegužės 20 d. vakare, 2013 m. gegužės 21 d. ryte, 2013 m. birželio 19 d. vakare, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 20 d. iki 2013 m. birželio 25 d., 2013 m. birželio 26 d. ryte, laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 19 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d., 2013 m. lapkričio 25 d., 2014 m. vasario 18 d., 2014 m. kovo 7 d., 2014 m. kovo 19 d., laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2014 m. birželio 17 d. Taip pat pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 18 d. ir nuo  2014 m. vasario 13 d. iki 2014 m. vasario 17 d.

              Teismas pažymėjo, kad valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. birželio 18 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 458 (471-13) paras, iš kurių tik apie 70 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. birželio 18 d. 388 (458-70) paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą kamerose pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ilgą laiką, sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kameroje per didelė drėgmė, nėra sąlygų drabužiams išdžiovinti, teismas nurodė, kad pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai nepatvirtina pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl drėgmės normatyvų neužtikrinimo pareiškėjo buvimo atitinkamose Lukiškių TI-K kamerose. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, jog dėl jo nurodomų aplinkybių jis būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad tualetas nėra tinkamai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, teismas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo kameros ploto 1,5 m pertvara ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje, nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų laikymasis. Teismas nurodė, kad 2013 m. gruodžio mėnesį Lukiškių TI-K su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 dėl kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo, todėl šie į bylą pateikti dokumentai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų buvimo.

Teismas taip pat pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytais argumentais, kad kameros pagal galimybes yra minimaliai aprūpintos baldais. Dėl mažo kamerų ploto nėra galimybės užtikrinti didelio stalo. Įvertinęs tai, kad teisės aktai nenumato stalo dydžio kameroje, teisės aktų pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į kameras, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tai galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į ilgą laikotarpio, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, trukmę (388 paros), kitus teisės aktų reikalavimų neatitinkančius pažeidimus, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, taip pat nenustatęs, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 3 000 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

Teismas atsakovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos medžiagos kopijavimu, nepriteisė ir nurodė, kad Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

III.

Pareiškėjas O. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą ir iš naujo įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti 78 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas bylą išnagrinėjo šališkai ir neobjektyviai, pažeidė ne tik nacionalinius, bet ir tarptautinius teisės aktus, dėl to priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas nenustatė ir neatliko tyrimo ar sanitarinis mazgas įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, ar jame įrengta atskira oro šalinimo sistema, veidrodis, spintelė (lentynėlė) higienos reikmenims susidėti, dėl to šios aplinkybės turi būti vertinamos, ir dėl šių pažeidimų iš naujo vertinama pareiškėjo patirta neturtinė žala.

Nesutinka su teismo argumentais, kad atsakovas nesiekė pareiškėjo žeminti ar kankinti, kadangi atsakovas yra Lietuvos valstybė, įkalinimo įstaiga jau 2012 metais turėjo būti uždaryta ir asmenys perkelti į naujai pastatytą ir teisės aktų reikalavimus atitinkančią įstaigą, tačiau iki šiol tai nebuvo padaryta. Todėl toks delsimas prilyginamas tyčiniam neveikimui ir susietas su pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala.

Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį dėl kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugų, nepatvirtina parazitų nebuvimo fakto. Priešingai, patvirtina aplinkybę, kad jie įkalinimo įstaigoje yra, nes jiems naikinti ir sudarytos sutartys. Pareiškėjas nuo vaikystės bijo šliaužiojančių ir ropojančių gyvių, kurie jam kelia baimę, didelį diskomfortą, o tai, kad Lukiškių TI-K tik 2013 metais ėmėsi priemonių parazitams naikinti, patvirtina administracijos aplaidų veikimą ir abejingumą nuteistųjų asmenų atžvilgiu.

Nors teismas ir pripažino Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą, tačiau į tai atsižvelgė nepakankamai ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, netinkamai jį įvertino. Pažymi, kad neturtinės žalos dydis taip pat nesiejamas su nustatyta minimalia mėnesine alga. Kadangi pirmosios instancijos teismas neištyrė visapusiškai ir objektyviai visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, teismo sprendimas naikintinas.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo atstovas atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismui pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai ir jų plotai, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu. Atkreipė dėmesį, kad asmenų kaita kamerose yra pakankamai didelė, todėl sunku nustatyti konkretų asmeniui tą dieną tenkantį plotą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie yra perkeliami į laisvas kameras. Atsakovas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti, todėl nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, ir tai lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pateiktus įrodymus įvertino tinkamai ir priteisė pareiškėjui 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgdamas į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Priteista neturtinės žalos suma yra adekvati patirtai žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl pareiškėjo prašoma priteisti 78 000 Eur nėra adekvati dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 4 d. iki 2014 m. birželio 18 d., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde prašė teismo priteisti jam 78 000 Eur neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus teisės aktuose nustatyto kameros ploto reikalavimo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, kamerose buvo drėgna, veisėsi parazitai ir graužikai, staliukai kamerose maži, todėl nėra galimybės prie jų pavalgyti.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio minimalaus kameros ploto, sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės, pelėsių, graužikų kamerose buvimo laikė nepagrįstais, todėl pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 3 000 Eur suma, kurią priteisė iš atsakovo. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą nebuvo užtikrinta ilgą laiką, pareiškėjo atžvilgiu konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, netinkamai įvertino sanitarinio mazgo įrengimą, taip pat, jog valstybė nepagrįstai delsia ir neveikia, kad asmenys kuo greičiau būtų perkelti į naują ir Europos Sąjungos reikalavimus atitinkančią įkalinimo įstaigą, todėl nepagrįstai jo patirtą neturtinę žalą įvertino tik 3 000 Eur suma.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės dėl valstybės delsimo ir neveikimo perkeliant asmenis į naują įkalinimo įstaigą, galėjo ir turėjo būti nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas nepaaiškino, dėl ko šių aplinkybių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, todėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos skunde pirmosios instancijos teismui ir kuriomis pareiškėjas grindžia jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertins ir dėl jų nepasisakys.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja, tik atsako į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Pabrėžtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, todėl pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K tinkamai neužtikrino pareiškėjo privatumo. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl didelės drėgmės kamerose, parazitų ir graužikų buvimo, staliukų įrengimo, yra nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, nepateikė.

Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir vienašališkai neįvertino visų byloje reikšmingų aplinkybių, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja sprendimo turinį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis). Teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimai yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Pažymėtina, kad pareiga nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016; kt.). Tačiau EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus, pasisakė iš esmės dėl visų teismo posėdyje ištirtų įrodymų atskirai ir dėl jų visumos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas.

Dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos dydžio apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui, kaip patvirtina bylos medžiaga ir sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčijamu laikotarpiu 388 paras nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas (teko nuo 1,96 iki 2,62 kv. m kameros ploto), šis plotas buvo apskaičiuotas neįvertinus sanitarinio mazgo užimamo ploto, taip pat nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą, nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 78 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, naujausią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 3 500 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo O. R. (O. R.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui O. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 500 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.