Administracinė byla Nr. A-1702-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02629-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

 LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja D. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) 2013 m. birželio 7 d. protokolinį sprendimą Nr. 10-32-IL-1150; 2) įpareigoti atsakovą į pareiškėjos turimą tarnybos stažą įskaityti laikotarpius nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. spalio 1 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 dienos.

Pareiškėjos manymu, skundžiamu protokoliniu sprendimu į jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą buvo nepagrįstai neįskaičiuoti laikotarpiai nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. spalio 1 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 dienos. Pareiškėjos teigimu, jos 1995 m. sausio 1 d. – 1996 m. spalio 1 d. laikotarpiu eitos pareigos atitiko visus nuo 1995 m. sausio 1 d. iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo (1999 m. liepos 30 d.) galiojusio Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnautojui nustatytus kriterijus, t. y. darbo užmokestis nuo pat 1993 m. sausio 21 d. buvo mokamas iš valstybės biudžeto, be to, pareiškėja ėjo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio inspektoriaus (specialisto) pareigas, o nuo 1996 m. liepos 25 d. – to paties skyriaus ir poskyrio inspektoriaus pareigas. Pareiškėja pažymėjo, kad šios pareigos buvo įtrauktos į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą Lietuvos Respublikos valstybės valdymo tarnybos B lygio valdininkų pareigybių sąrašą, tačiau šis sąrašas buvo patvirtintas tik 1995 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 1080, nors Valdininkų įstatymas galiojo jau nuo 1995 m. gegužės 1 dienos. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1996 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 273 buvo nustatyta visas vidaus reikalų sistemos civilines pareigybes priskirti B lygio valdininkų kategorijai, o į šiuo įsakymu patvirtintą pareigybių sąrašą taip pat buvo įtraukta inspektoriaus pareigybė. Pareiškėja pabrėžė, kad vykdė ne ūkines-technines funkcijas, ir tai, pasak jos, patvirtina tai, jog Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 1996 m. spalio 1 d. įsakymu ji buvo pripažinta valdininke. Pareiškėjos manymu, ji nuo pat Valdininkų įstatymo įsigaliojimo atitiko valstybės tarnautojo kriterijus, o minėtas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro įsakymo priėmimas laikytinas tik formaliu šio fakto pripažinimu, bet ne jo atsiradimu. Pareiškėjos vykdytos funkcijos, darbo vieta ir kitos su faktiškai atliekamo darbo pobūdžiu susijusios aplinkybės nuo 1996 m. spalio 1 d. nebuvo keičiamos, o buvo pakeistas tik pareigybės pavadinimas, todėl į jos turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą nepagrįstai neįskaičiuojamas laikotarpis, kai ji faktiškai atitiko Valdininkų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus valstybės tarnautojos kriterijus. Pareiškėja pažymėjo, kad pagal Valdininkų įstatymo 23 straipsnio 2 dalį valdininkų stažas skaičiuojamas nuo 1990 m. kovo 11 dienos. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato vyriausiojo komisaro 1996 m. spalio 1 d. įsakyme Nr. 60 t/e „Dėl tarnybos eigos“ buvo nurodyta, jog pareiškėjos darbo stažas 1996 m. spalio 1 d. yra 3 metai 8 mėnesiai ir 10 dienų, o tai reiškia, kad jos valdininkės stažas buvo skaičiuojamas įskaitant visą nuo Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos buvusį darbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyryje laikotarpį, t. y. laikotarpį nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. spalio 1 dienos. Pareiškėja, remdamasi Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 5, 6, 7 dalimis, 6 straipsniu, 7 straipsnio 1, 3 dalimis, 62 straipsnio 1, 2 dalimis, 63, 68 straipsniais, nurodo, kad nuo 1999 m. rugpjūčio 6 d. (per 5 darbo dienas nuo 1999 m. liepos 30 d., kai įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymas) ji turėjo būti pripažinta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautoja, o vėliau per 6 mėn. nuo Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2000 m. sausio 31 d.) turėjo būti parengtas jos pareigybės aprašymas ir nuspręsta, ar jos vykdomos funkcijos laikytinos viešojo administravimo veikla ir dėl to pareiškėjai toliau paliekamas viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojos statusas, ar (jei pareiškėja nevykdo viešojo administravimo veiklos, o teikia viešąsias paslaugas visuomenei) šis statusas turi būti panaikintas, pripažįstant ją paslaugų valstybės tarnautoja. Atsižvelgiant į tai, kad ji turėjo būti pripažinta viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautoja, pareiškėjos manymu, turėjo būti skaičiuojamas ir tarnybos stažas, į jį įskaitant visus darbo valstybės tarnyboje laikotarpius, taip pat ir buvusius iki Valstybės tarnybos įstatymo bei Valdininkų įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad nuo 2001 m. vasario 1 d. ji buvo paskirta karjeros valstybės tarnautoja, nors jos vykdytos funkcijos (palyginti su vykdytomis nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d.) iš esmės nekito, todėl, jos manymu, analogiškai į jos turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą turėjo būti įskaitytas ir laikas nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. vasario 1 d., kai ji vykdė viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojo pareigybei analogiškas funkcijas. Pareiškėja nurodė, kad jei ji buvo pripažinta paslaugų valstybės tarnautoja, Valstybės tarnybos įstatymo 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos galiojimo metu ji turėjo būti laikoma C lygio paslaugų valstybės tarnautoja. Pareiškėja paaiškino, kad, 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymu Valstybės tarnybos įstatymą išdėsčius nauja redakcija, buvo iš esmės pakeista tarnybos stažo skaičiavimo tvarka, pagal kurią į tarnybos stažą pradėta įskaityti tik laikotarpius, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų ir A ir (arba) B paslaugų valstybės tarnautojo pareigas, bet neįskaitant laikotarpių, einant C ir (arba) D lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigas. Pagal Valdininkų įstatymą ir Valstybės tarnybos įstatymą pareiškėjai skaičiuotas tarnybos stažas buvo perskaičiuotas, į jį įskaitant tik laikotarpį nuo 1996 m. spalio 1 d., kai ji buvo oficialiai paskirta į valdininko pareigas, iki 2000 m. birželio 23 d., bet nebeįskaitant iki 1996 m. spalio 1 d. buvusio laikotarpio ir taip pat laikotarpio nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 dienos. Pareiškėjos nuomone, toks jos tarnybos stažo skaičiavimo tvarkos pakeitimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas. Pareiškėja pabrėžė, kad jau buvo įgijusi teisėtą lūkestį, jog jos jau įgyta teisė bus užtikrinama visą tarnybos laikotarpį, tačiau 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu šis jos teisėtas lūkestis buvo pažeistas. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu tarnybos stažo skaičiavimo pakeitimu buvo pažeistas ir konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas. Pareiškėja pažymėjo, kad teisė į tarnybos stažo skaičiavimą ir su juo susijusias garantijas – priedą prie atlyginimo ir ilgesnes kasmetines atostogas, buvo susieta su vieninteliu kriterijumi – atitinkamoms pareigoms eiti keliamu išsilavinimo reikalavimu. Pareiškėjos nuomone, konkrečioms pareigoms keliami išsilavinimo reikalavimai nėra objektyvus kriterijus, sudarantis pakankamą pagrindą diferencijuotai reglamentuoti darbo užmokestį ir kasmetinių atostogų trukmę. Pareiškėja tokią išvadą darė atsižvelgdama į tai, kad priėmimo į pareigas reikalavimai nebuvo diferencijuojami pagal tai, kurio lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigas konkretus asmuo pretenduoja eiti.

Atsižvelgdama į tai, pareiškėja prašė stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), nustačiusi, kad priedas už tarnybos stažą mokamas tik viešojo administravimo valstybės tarnautojams bei A ir B paslaugų valstybės tarnautojams, tačiau nenustačiusi, kad šis priedas mokamas ir C, ir D paslaugų valstybės tarnautojams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2270), nustačiusi, kad į tarnybos stažą įskaitomas tik tarnybos laikas, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų bei A ir B paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, bet nenustačiusi, kad į jį įskaitomas laikas, einant C ir D paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams;              3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktai (originali iki šiol galiojanti redakcija, Valstybės žinios, 2002, Nr. 60-2471), kuriuose nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) įsigaliojimo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, bet nenustatyta, kad valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos ir pareigos, einant C ir D paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, neprieštarauja Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Komisariato Tarnybos stažo nustatymo komisija, nagrinėdama pareiškėjos prašymą perskaičiuoti jos tarnybos Lietuvos valstybei stažą ir priimdama skundžiamą sprendimą neįskaityti prašomų laikotarpių į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, vadovavosi 2012 m. liepos 3 d. Konstitucinio Teismo priimtu nutarimu. Pagal esamą teisinį reglamentavimą buvo nuspręsta neįskaityti laikotarpių nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kai pareiškėja dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio pasininke (tarnautoja), vėliau inspektore (specialiste), nes aptariamu laikotarpiu šioms pareigybėms buvo būtinas ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas, t. y. nebuvo reikalavimo einant šias pareigas turėti aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, taip pat minėtos pareigybės nebuvo priskirtos valdininkų A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, t. y. pareiškėja atliko ūkines-technines funkcijas arba šių funkcijų dalį. Apie pareiškėjos nurodytais laikotarpiais vykdytas konkrečias funkcijas jos asmens byloje duomenų nėra, nepavyko surasti ir šias pareigas vykdžiusių darbuotojų pareiginių instrukcijų, o pareigybių aprašymai Komisariate pradėti tvirtinti tik 2001 m. II pusmetį. Atsakovo teigimu, iš prie atsiliepimų pridedamų įsakymų dėl pareigybių steigimo / naikinimo ir tarnybos eigos įsakymų aiškiai matosi, kad buvo diferencijuojami valdininkai (taip pat ir statutiniai pareigūnai) ir laisva samda priimami dirbti darbuotojai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą, tačiau darbui valstybės tarnyboje keliami ypatingi reikalavimai. Valstybės tarnautoją nuo laisvos samdos pagrindais dirbančio darbuotojo skiria ne tik išsilavinimo cenzas eiti pareigas, bet ir teisė priimti sprendimus, taip pat atsakomybė (kompetencija). Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei skaičiavimo taisyklių 6.2 punktu, ir darė išvadą, kad iki 1999 m. liepos 30 d. (iki Valstybės tarnybos įstatymo įsigaliojimo) priskiriant eitas pareigas A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms būtinos dvi sąlygos: eitos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir  savivaldybių biudžetų ar iš valstybės įsteigtų fondų, ir toms pareigoms eiti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A248-1791/2005 ir darė išvadą, kad B lygio pareigybės išbraukimas iš institucijos pareigybių sąrašų ir A lygio (nors ir to paties pavadinimo) pareigybės įsteigimas reiškia vienos pareigybės panaikinimą bei naujos įsteigimą, o ne tos pačios pareigybės pakeitimą. Atsakovas pateikė analizę dėl ginčijamu laikotarpiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos teisinio reguliavimo raidos aspektų, susijusių su valstybės tarnautojų statusu ir valstybės tarnautojo stažo skaičiavimu, ir nurodė, kad pagal Valdininkų įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą valstybės ar savivaldybių tarnautojais buvo laikomi inter alia tam tikri viešąsias paslaugas teikiantys įstaigų ir organizacijų darbuotojai, kuriems atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų. 1999 m. liepos 8 d. priimtas Valstybės tarnybos įstatymas jau susiejo išsilavinimo reikalavimus, keliamus konkrečiai valstybės tarnautojo pareigybei, su valstybės tarnautojų pareigybių lygiais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teismo posėdyje patvirtino, jog ji tik surinkdavo medžiagą, o sprendimus pagal jos surinktą informaciją priimdavo kitas asmuo, ji neturėjo parašo teisės. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atsakovas prašė spręsti teismo nuožiūra.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualūs laikotarpiai yra nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 dienos.

Teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo pradžia gali būti nustatoma dviem alternatyviais Valstybės tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais. Pirmasis iš jų siejamas su valstybės tarnautojo tarnybos (darbo) valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose pradžia. Antrasis – su paskyrimo (išrinkimo) į pareigas valstybės tarnyboje šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka diena. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5, 6 punktais, nustatė, kad pareiškėja aukštąjį išsilavinimą įgijo 2002 m., ir pažymėjo, kad reikalavimas dėl privalomo aukštojo arba aukštesniojo (specialaus vidurinio) išsilavinimo galėjo būti įtvirtintas tiek tuo metu galiojančiuose norminiuose teisės aktuose, tiek konkrečios įstaigos, kurioje dirbo asmuo, vidaus dokumentuose.

Teismas nurodė, kad byloje duomenų apie reikalavimus dėl išsilavinimo cenzo pareigoms, kurias pareiškėja ėjo nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d., nėra. Spręsdamas iš pareiškėjos atliekamų funkcijų, kurios buvo priimti piliečių prašymus atstatyti anketinius duomenis, atlikti veiksmus, susijusius su jų atstatymu (liudytojų apklausa), išduoti pažymas apie pilietybę, dokumentuose pažymėti apie pilietybės netekimą ir kt., teismo vertinimu, mažai tikėtina, kad minėtoms funkcijoms atlikti būtų keliamas reikalavimas privalomai turėti aukštąjį arba aukštesnįjį (specialųjį vidurinį) išsilavinimą.

Teismas vadovavosi Valdininkų įstatymo 3 straipsniu, 5 straipsnio 1, 2 dalimis, 6 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 1 straipsniu, 2 straipsnio 2, 12 punktais, 6 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsniu ir darė išvadą, kad, negana to, jog darbuotojas įstatymo priėmimo dieną turėjo valstybės tarnautojo statusą, tačiau jis dar privalėjo atlikti ir tam tikras funkcijas, o būtent: viešojo administravimo ūkines ar technines. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pareigybė negalėjo būti priskirta nei A, nei B lygiui, nes ji tuo metu neturėjo reikiamo išsilavinimo. Pareiškėja nuo 1999 m. gegužės 1 d. iki 2000 m. birželio 23 d. dirbo valdininke ir šis statusas atitiko vieną iš įstatymo reikalavimų, tačiau pareiškėjos funkcijos ir tuo metu buvo – priimti piliečių prašymus atstatyti anketinius duomenis, išduoti pažymas apie pilietybę, dokumentuose pažymėti apie pilietybės netekimą ir pan. Teismas darė išvadą, kad jai galėjo būti pasiūlyta tik D lygio valstybės tarnautojo pareigybė, kuri atitiko jos išsilavinimą ir atliekamas technines funkcijas, kurios turi įtakos institucijos veiklai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos atliekamos funkcijos negalėjo būti priskiriamos viešosioms paslaugoms.

Teismas pareiškėjos sutikimą perkelti ją iš valdininko pareigų į specialisto pareigas laikė raštišku atsisakymu tapti valstybės tarnautoja pagal Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 1 punkto nuostatas, kuriose nurodoma, kad asmenys, kuriems taikomas šis įstatymas, valstybės tarnautojo statusą įgyja per 5 darbo dienas po šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu per šį laiką jie raštu neatsisako tapti valstybės tarnautojais.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A248-1791/2005 ir darė išvadą, kad atsakovo sprendimas neįskaityti pareiškėjos prašomų laikotarpių nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d. į tarnybos Lietuvos valstybei stažą yra teisėtas ir pagrįstas. 

Pasisakydamas dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatų konstitucingumą, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1, 2 dalimis ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą atmetė.

III.

Pareiškėja D. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti. Iškilus abejonėms dėl byloje taikytinų teisės aktų konstitucingumo, prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija), nustačiusi, kad priedas už tarnybos stažą mokamas tik viešojo administravimo valstybės tarnautojams bei A ir B paslaugų valstybės tarnautojams, tačiau nenustačiusi, kad šis priedas mokamas ir C, ir D paslaugų valstybės tarnautojams, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams; 2) Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija; Žin., 2000, Nr. 75-2270), nustačiusi, kad į tarnybos stažą įskaitomas tik tarnybos laikas, einant viešojo administravimo valstybės tarnautojų bei A ir B paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, bet nenustačiusi, kad į jį įskaitomas laikas, einant C ir D paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams;              3) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 ir 6 punktai (originali iki šiol galiojanti redakcija, Valstybės žinios, 2002, Nr. 60-2471), kuriuose nustatyta, kad iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2002, Nr. 45-1708) įsigaliojimo ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130) įsigaliojimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, bet nenustatyta, kad valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos ir pareigos, einant C ir D paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, neprieštarauja Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir teisėtumo principams.

Pareiškėja remiasi Taisyklių 5, 6 punktais, Valstybės tarnybos įstatymo (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija) 1 priedėlio 22 lentele, Valstybės tarnybos įstatymo (2000 m. lapkričio 21 d. redakcija) 2 priedėlio 21 lentele, kuriose nurodyta inspektoriaus pareigybė, kurią pareiškėja buvo užėmusi. Pareiškėjas pažymi, kad Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 taip pat nurodyta inspektoriaus pareigybė, kuri galėjo būti A arba B lygio. Pareiškėja daro išvadą, kad pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, inspektoriaus pareigybė negalėjo būti C ar D lygio. Pareiškėjos teigimu, teismo išvada, kad jai galėjo būti pasiūlytos tik D lygio pareigos, neatitinka teisinio reguliavimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 ir pažymi, jog tam, kad 1999 m. liepos 30 d. – 2002 m. liepos 1 d. laikotarpiu asmens dirbtas darbas valstybės ir savivaldybių institucijose galėtų būti priskirtas valstybės tarnautojo pareigoms, pakanka nustatyti, jog asmens tuo metu eitos pareigos buvo įtrauktos į Taisyklių 5 punkte nurodytais teisės aktais patvirtintus viešojo administravimo valstybės tarnautojų arba A ir B paslaugų valstybės tarnautojų sąrašus. Pareiškėja nesutinka, kad vykdė ūkines-technines funkcijas, nes visu 1993 m. sausio 21 d. – 2001 m. vasario 1 d. laikotarpiu jos vykdomos funkcijos nekito. Pareiškėja nurodo, kad 1996 m. spalio 1 d. – 2000 m. birželio 23 d. užėmė inspektorės (valdininkės) pareigas, ir atkreipia dėmesį, kad pagal Valdininkų įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, valdininkais nebuvo laikomi tie tarnautojai, kurie vykdė ūkines-technines funkcijas. Pareiškėja daro išvadą, kad, vykdydama ūkines-technines funkcijas ji nebūtų paskirta į valdininkės pareigas. Pareiškėja remiasi Valstybės tarnybos įstatymo 62 straipsnio 1, 2, 7 dalimis, 63 straipsniu, 64 straipsnio 1, 2 dalimis, ir pažymi, jog jai užėmus B lygio valdininkės pareigas, įsigaliojus įstatymui ji turėjo būti paskirta į viešojo administravimo karjeros valstybės tarnautojos pareigas. Pareiškėjos manymu, jos sutikimas užimti inspektorės (specialistės) pareigas nereiškia atsisakymo tapti valstybės tarnautoja, nes atsisakymas užimti valstybės tarnautojos pareigas turi būti aiškiai išreikštas, o ne įformintas kaip sutikimas. Be to, ji negalėjo pasirinkti užimti valstybės tarnautojos pareigų, nes panaikinus inspektoriaus (valdininko) pareigas, jos jai nebuvo pasiūlytos. Pareiškėja pabrėžia, kad, išreikšdama sutikimą užimti naujai įsteigtas pareigas, ji buvo įsitikinus, jog tai daroma teisėtai ir neigiamų pasekmių jos teisinei padėčiai neturės. Pareiškėja pažymi, kad aukštąjį išsilavinimą ji įgijo nepasibaigus Valstybės tarnybos įstatymo 64 straipsnio 2 dalyje nurodytam terminui. Pareiškėjos manymu, turimų duomenų pakanka išvadai, jog jos užimta inspektoriaus (specialisto) pareigybė atitinka Taisyklių 5 punkte nurodytas sąlygas, dėl to 2000 m. birželio 23 d. – 2001 m. vasario 1 d. laikotarpis turi būti įskaitytas į jos turimą tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Pareiškėja nurodo, kad jos eitoms pareigoms nustatytas išsilavinimo cenzas nėra žinomas, tačiau Vilniaus miesto 3 policijos komisariato vyriausiojo komisaro įsakymu patvirtinto Vilniaus miesto 3 policijos komisariato Pasų poskyrio inspektorės (valdininkės) pareigybės aprašymo 5 punkte numatyta ne mažesnio kaip aukštesniojo ar spec. vidutinio išsilavinimo reikalavimas. Pareiškėjos manymu, tikėtina, jog analogiškas išsilavinimo reikalavimas buvo keliamas ir jos 1996 m. spalio 1 d. – 2000 m. birželio 23 d. užimtoms Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyrio inspektorės (valdininkės) pareigoms. Pareiškėjos teigimu, tikėtina, kad analogiškas išsilavinimo reikalavimas galėjo būti keliamas ir laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. spalio 1 d. jos užimamoms pareigoms. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1301/2014 ir pažymi, kad nors teismas atliko teisinio reguliavimo raidos analizę, tačiau sprendimą priėmė ja nesivadovaudamasis. Pareiškėja pažymi, kad ginčijamas laikotarpis įskaitytinas į tarnybos stažą dar ir dėl to, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, stažo skaičiavimas nebuvo siejamas su pareigybei nustatytais išsilavinimo reikalavimais. Pareiškėja remiasi Valdininkų įstatymo 23 straipsniu ir pažymi, kad iki Valdininkų įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo įsigaliojimu metu, tiek ir vėliau, kai jai buvo suteiktas valdininkės statusas, ji užėmė iš esmės tas pačias pareigas Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Pasų poskyryje ir jos atliekamos funkcijos šiais laikotarpiais nekito. Pareiškėja pažymi, kad jos darbo stažo trukmė buvo skaičiuojama įskaitant visą jos darbo laiką nuo 1993 m. sausio 21 d., tačiau vėliau stažas buvo perskaičiuotas, į jį įskaitant tik laikotarpį nuo 1996 m. spalio 1 d. iki 2000 m. birželio 23 d., todėl buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Pareiškėja pažymi, kad į valdininkės pareigas ji buvo paskirta vėliau nei to reikalavo teisės aktai. Pareiškėja remiasi Valdininkų įstatymo 30 straipsniu ir pažymi, kad „B“ lygio valdininkų pareigybių sąrašas buvo patvirtintas 1996 m. rugpjūčio 3 d., jame nurodyta jos užimta inspektoriaus pareigybė. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad vidaus reikalų ministro 1996 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 273 visos Vidaus reikalų sistemos civilinės pareigybės priskirtos „B“ lygio valdininkų kategorijai. Pareiškėja nurodo, kad į valdininkės pareigas buvo paskirta tik 1996 m. spalio 1 d., t. y., po pusantrų metų nuo Valdininkų įstatymo įsigaliojimo, po dviejų mėnesių nuo Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 1081 ir po trijų mėnesių nuo vidaus reikalų ministro įsakymo dėl Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Pasų poskyrio pareigybių priskyrimo valdininkų pareigoms priėmimo.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Taisyklių  6.2 punktu ir pažymi, kad pareiškėja aukštąjį išsilavinimą įgijo tik 2002 metais. Atsakovas nurodo, kad, nors nėra išlikusios ginčo laikotarpiais pareiškėjos eitų pareigų pareiginės instrukcijos, iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad pareiškėjos funkcijos galėjo atitikti tik D lygio valstybės tarnautojo pareigybei, atitinkančiai jos tuo metu turėtą vidurinį išsilavinimą ir atliekamas technines funkcijas, kurios negalėjo būti priskiriamos viešosioms paslaugoms. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A248-1791/2005. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą atsakovas palieka spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos darbo policijos komisariate laikotarpių nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. ir nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d. įskaitymo į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pirmosios instancijos teismas skundą atmetė, pripažinęs, kad  minėti pareiškėjos darbo laikotarpiai  Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6-ojo policijos komisariato Pasų poskyryje pagrįstai neįskaityti į tarnybos Lietuvos valstybei stažą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu, nurodydama, kad teismas sprendimą pagrindė prielaidomis bei netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką.

Pirmojo ginčui aktualaus pareiškėjos darbo laikotarpio pradžioje , t.y. nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1995 m. gegužės 1 d.  nebuvo galiojančių įstatymo lygmens teisės aktų, apibrėžiančių valstybės tarnautojo statusą ir stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką. Tokio stažo skaičiavimo tvarka aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 910 patvirtintų Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 6 punkte, numatančiame, kad viešojo administravimo valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos vykdomosios valdžios funkcijoms įgyvendinti skirtos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurias einant už darbą buvo mokama (rekomenduojama mokėti) vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 499 „Dėl valstybinės valdžios, valstybės valdymo ir teisėsaugos organų vadovų bei kitų pareigūnų laikinos bandomosios darbo apmokėjimo tvarkos“ (Žin., 1992, Nr. 3-62), bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms priskiriamos pareigos institucijose ir įstaigose, išlaikomose iš Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių biudžetų, taip pat iš valstybės įsteigtų fondų, kurioms eiti pagal tuo metu galiojančius teisės aktus arba vidaus dokumentus buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas.

Tarp šalių nėra ginčo, kad Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas  visą laiką buvo biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto, visų komisariato darbuotojų darbas arba tarnyba buvo apmokama iš valstybės biudžeto, todėl faktinė aplinkybė, kad pareiškėjai už darbą buvo mokama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, laikoma nustatyta. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja nebuvo viešojo administravimo valstybės tarnautoja, todėl tam, kad jos dirbtas pasininkės darbas būtų priskirtas A ar B lygio paslaugų valstybės tarnautojo pareigoms, byloje  buvo būtina nustatyti, jog šiam darbui dirbti buvo būtinas aukštasis arba aukštesnysis (specialusis vidurinis) išsilavinimas. Tokių duomenų (tuo metu galiojusių norminių teisės aktų, policijos komisariato vidaus dokumentų, liudytojų parodymų ar kitokių įrodymų)  byloje nėra. Pareiškėja teigia, kad jos darbo pobūdis ir  darbuotojui keliami reikalavimai iš esmės nekito visu jos darbo  komisariate metu. Nuo 1993 metų sausio 21 d.  D. B. dirbo pagal darbo sutartį pasininke, o 1994 metais  į inspektorės (specialistės) pareigas buvo paskirta tik dėl vidaus reikalų įstaigų reorganizacijos, jos darbo pobūdis, atliekamos funkcijos  ir gaunamas atlyginimas nepasikeitė.  Be to, šiuo laikotarpiu ji buvo motinystės bei vaiko priežiūros atostogose. Vėliau patvirtinta Pasų poskyrio  inspektorės (specialistės) pareiginė instrukcija numatė tokiai pareigybei tik vidurinio išsilavinimo būtinumą.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pareiškėjos atlikto darbo pobūdį bei turėtą išsilavinimą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą išvadą, kad laikotarpis nuo 1993 m. sausio 21 d. iki 1995 m. gegužės 1 d. atsakovo pagrįstai neįskaitytas į pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei.

Nuo 1995 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valdininkų įstatymas nustatė, kad įstaigų ir organizacijų darbuotojai (išskyrus minimus 2 straipsnyje valstybės ir savivaldybių politikus), kuriems  atlyginimas mokamas iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, laikomi valstybės ar savivaldybių tarnautojais. Pagal Valdininkų įstatymo 5 straipsnio 1 dalį valstybės valdymo tarnybos tarnautojai sudarė profesinį valdininkų korpusą. Valdininkais nelaikomi tie tarnautojai, kurie atlieka ūkines-technines funkcijas, t. y. kurie prižiūri darbovietės vidaus ūkį ir kurių veikla neturi įtakos institucijos veiklai pagal šios institucijos kompetenciją (5 straipsnio 2 dalis). Kartu, sprendžiant klausimą, ar asmens dirbtas darbas valstybės ar savivaldybės institucijose gali būti pripažintas tarnyba Lietuvos valstybei, būtina atsižvelgti į minėtą Taisyklių 6 punktą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d. dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 6 policijos komisariato Pasų poskyrio  inspektore (specialiste). Šiame komisariate tokios pačios pareigybės instrukcija buvo patvirtinta 2003 m. ir  joje  buvo numatytas  reikalavimas turėti ne mažesnį kaip vidurinį išsilavinimą. Pasų poskyrio specialistas tik tvarkė asmens duomenis, kitus reikalingus dokumentus ir ruošdavo medžiagą pasų poskyrio inspektoriui sprendimui priimti, t.y. vykdė technines funkcijas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai D. B. eitas pareigas laikotarpiu nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 1996 m. rugsėjo 30 d.  pripažino neatitikusiomis Taisyklių 6 punkto reikalavimus.

Pasisakydama dėl ginčui aktualaus antrojo laikotarpio (nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2001 m. sausio 31 d.), teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo laikotarpiu jau galiojo Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m. liepos 8 d. ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcijos) , apibrėžęs valstybės tarnautojų rūšis, jų statusą bei tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Valstybės tarnybai be asmens darbinės veiklos valstybės ir savivaldybių institucijose, vykdant viešojo administravimo funkcijas, buvo priskiriama ir veikla, kuri buvo traktuojama, kaip viešųjų paslaugų visuomenei teikimas. Atitinkamai asmenys pagal šių atliekamų funkcijų pobūdį buvo skirstomi į viešojo administravimo ir paslaugų tarnautojus, užimančius tam tikro lygio pareigybes (A; B; C arba D), kurioms užimti buvo nustatytas ir atitinkamas išsilavinimo cenzas.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavo byloje esančius duomenis apie pareiškėjos vykdytas funkcijas, reikalautą išsilavinimo cenzą ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja tuo laikotarpiu taip pat neatitiko valstybės tarnautojui keliamų reikalavimų. Papildomai pažymėtina, kad  šiuo laikotarpiu pareiškėja jos pačios sutikimu buvo perkelta į inspektorės ( specialistės) pareigas, kurioms nebuvo reikalavimo turėti ne žemesnį nei aukštesnįjį išsilavinimą.

Pareiškėjos minimoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1083/2014 pripažinta, kad  taikant  Taisyklių 5 punktą, laikotarpyje nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigoms, gali būti priskirtas toks asmens dirbtas darbas, kai jo einamos pareigos buvo nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 ir 2 priedėliuose, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, taip pat pareigos, nurodytos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (4 straipsnio 4 dalies 1-6 punktuose, t. y., tam, kad asmens dirbtas darbas valstybės ir savivaldybių institucijose, laikotarpyje nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., galėtų būti priskirtas valstybės tarnautojo pareigoms, pakanka nustatyti, jog asmens tuo metu eitos pareigos buvo įtrauktos į minėtą atitinkamą sąrašą, šioms pareigoms suteikiant A arba B lygį.

Taigi teisės aktais, reglamentuojančiais stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo tvarką, yra reikalaujama, kad ne tik eitų pareigų pavadinimas būtų įtrauktas į sąrašą, bet ir tokioms pareigoms būtų suteiktas A arba B lygis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos atliekamų pareigų pobūdis, reikalaujamas išsilavinimas ir kitos ypatybės (atsižvelgus ir  į vėliau patvirtintą Vilniaus miesto VPK teritorinio Policijos komisariato pasų poskyrio specialisto pareigybės instrukciją) neleidžia jų priskirti A arba B lygiui, todėl tarnybos šiose pareigose laikotarpis neįtrauktinas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad pareiškėja buvo viešojo administravimo valstybės tarnautoja ir atliko viešojo administravimo funkcijas, nėra pagrįsti ir išreiškia tik subjektyvią pareiškėjos nuomonę apie atliktas funkcijas.

Pareiškėja prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo ir Taisyklių nuostatų konstitucingumą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu nuspręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Vyriausiasis admi­nistracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teis­mą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįs­tas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai ( LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialinės ir procesinės teisės normas byloje taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.