
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 26 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ramunės Čeknienės,
kolegijos
teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Birutės Valiulienės,
sekretoriaujant
Loretai Talžūnienei,
dalyvaujant
ieškovo UAB „Interselas“ atstovui advokatui Vytautui Krikščiūnui, atstovui
prokuristui T. K.,
atsakovo E. V. atstovui advokatui Algimantui Kolpertui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo
civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Interselas“ ir atsakovo E.
V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio
29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2689-739/2010 pagal ieškovo UAB
„Interselas“ ieškinį atsakovui E. V., trečiajam asmeniui G. V. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t
ė:
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 14 830,10 Lt žalos atlyginimo ir
bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nuo 2002-11-02 iki 2008-05-30
būdamas ieškovo ekonomikos direktoriumi, pažeisdamas ekonomikos direktoriaus
pareiginius nuostatus, už bendrovės lėšas ir bendrovės vardu nupirko
materialines vertybes: televizorių, žaidimų kompiuterį ir namų kiną, apsaugines
žaliuzes, darbastalį su priedais, kuriuos pasiėmė sau ir jais naudojosi bei
laikė savo gyvenamajame name, o ieškovui negrąžino. Tuo ieškovui buvo padaryta
14 830,10 Lt tiesioginių nuostolių.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį
tenkino iš dalies. Priteisė iš E. V. UAB „Interselas“
naudai 1 571,07 Lt žalos atlyginimą, 47,13 Lt žyminio mokesčio išlaidų
atlyginimą, 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą ir į valstybės
biudžetą – 2,79 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Likusioje
dalyje ieškinį atmetė. Taip pat priteisė iš UAB „Interselas“ E.
V. 980 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą ir į valstybės
biudžetą 22,61 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Grąžino
UAB „Interselas“ 200 Lt pagal 2010-06-14 mokėjimo pavedimą bankui „Swedbank“,
AB Nr. 1827 į Panevėžio miesto apylinkės teismo specialiąją sąskaitą už liudytojų iškvietimo išlaidas sumokėtą nepanaudotą užstatą bei grąžino E. V. 40 Lt pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo kasos
pajamų orderio kvitą, serija UTI NR. 2541394, į Panevėžio miesto apylinkės
teismo specialiąją sąskaitą už liudytojų iškvietimo išlaidas sumokėtą nepanaudotą užstatą.
Nustatė, kad atsakovas nuo 2002-11-05 iki 2008-05-30 dirbo ieškovo
ekonomikos direktoriumi. Jo darbinės teisės ir pareigos nustatytos darbo
sutartimi ir 2007-01-03 ieškovo direktoriaus patvirtintais Ekonomikos
direktoriaus pareiginiais nuostatais. Taip pat atsakovas nuo 2001-11-08 iki
2009-03-12 buvo ieškovo akcininkas, nuosavybės teise valdęs 50 ieškovo
paprastųjų vardinių akcijų. Pagal 2007-10-17 rangos sutartį, kurią ieškovo
vardu sudarė ir pasirašė atsakovas, bei 2007-11-05 PVM sąskaitą - faktūrą Nr.
071831, ieškovui UAB “Dextera“ pardavė apsaugines žaliuzes bei suteikė jų
montavimo, transportavimo bei remonto paslaugas bendrai 3 587,10 Lt sumai.
Sąskaitą - faktūrą, patvirtindamas prekių gavimą, pasirašė atsakovas. Ieškovas
apmokėjo sąskaitą 2007-10-17 pavedimu Nr. 357 ir 2008-01-07 pavedimu Nr. 454. Pagal
2007-09-27 pirkimo - pardavimo sutartį, kurią ieškovo vardu sudarė ir pasirašė
atsakovas, ir 2008-02-27 PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 0012024 IĮ „Jolinta“
pardavė ieškovui stalą su stalčiais, skardinę sienelę, laikiklių rinkinį ir
spintą už 4 952 Lt. Ieškovas apmokėjo už prekes 2007-10-21 pavedimu Nr. 330 ir
2008-03-20 pavedimu Nr. 549. Sąskaitą faktūrą Nr. 0012024, patvirtindamas šių
prekių gavimą, pasirašė parduotuvės „Aibė“ direktorius V. N..
Pagal PVM sąskaitą - faktūrą Nr. 37255, ieškovas iš UAB „ElektroMarktas“
nupirko kompiuterį 10000443 60GB Console ir namų kiną HTS 8100 Philips už 5 000
Lt. Sąskaitą pasirašė ieškovo vyr. finansininkė S. B.. Ieškovas
už prekes apmokėjo 2007-12-21 pavedimu Nr. 12211904. Pagal 2007-12-07 PVM
sąskaitą - faktūrą Nr. 273, ieškovas iš UAB „Buities rojus“ už 1 092 Lt nupirko
televizorių Panasonic TV-20LA708. Sąskaitą ieškovo vardu pasirašė ieškovo
darbuotoja S. B.. Duomenų apie televizoriaus kainos
sumokėjimą ieškovas nepateikė.
Teismas iš byloje esančių bendrovės įstatų, atsakovo darbo sutarties bei
pareiginių nuostatų nustatė, kad atsakovas nebuvo nei ieškovo vadovas, nei
ieškovo valdymo organo narys. Todėl atsakovo atžvilgiu netaikė CK 2.87 str. ir
Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio nuostatų. Taikė DK XVII skyriaus
normas, nustatančias darbuotojų materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą
žalą sąlygas, ribas, atlyginimo tvarką ir kt. Iš ieškovo pateiktų materialinių
vertybių ilgalaikio turto apyvartos bei ilgalaikio turto kortelių nustatė, kad
ieškovas savo buhalterinėje apskaitoje muzikinį centrą „Philips“, Console 60GB,
remonto komplektą apskaito kaip ieškovo naudojamą bendrovės veikloje turtą,
skaičiuoja šio turto nusidėvėjimą, šių materialinių vertybių naudojimo
bendrovės veikloje vietą, nurodydamas esant viešbutį, o iš liudytojos S. B. parodymų nustatė, kad ginčo televizorius nebuvo
įtrauktas į bendrovės ilgalaikio turto apskaitą ir kaip trumpalaikis turtas
buvo nurašytas po 1-3 mėnesių. Iš ieškovo atstovų paaiškinimų ir liudytojos S. B. parodymų nustatė, kad inventorizacija pas ieškovą
nebuvo atliekama nuo 2006 metų. Teismo nuomone, liudytojos S.
B. parodymams prieštarauja byloje nustatyti faktai, kad ginčo materialinės
vertybės buvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovėje buvo ir
tebėra skaičiuojamas jų nusidėvėjimas, tuo labiau, kad liudytoja negalėjo
objektyviai patvirtinti, jog ginčo materialinės vertybės atiteko būtent
atsakovui. Be to, liudytojas V. N., pasirašęs sąskaitoje,
kad gavo darbastalį ir kitas joje nurodytas prekes, nepatvirtino, kad šių
materialinių vertybių iš viso nebuvo gavęs. Nurodė, kad liudytojas P. Z. tvirtino, jog ieškovo televizorių nuvežė atsakovui,
tačiau ieškovo direktorius G. B. nurodė, kad ginčo
televizorius yra pas buvusį ieškovo darbuotoją I. G.,
kuris atsisakė ieškovui televizorių grąžinti. Iš byloje esančių ilgalaikio
turto kortelių nustatė, kad ieškovas į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė
ir pagal 2008-11-06 sąskaitą – faktūrą Nr. 0026822 pardavė UAB „ElktroMarktas“
pakeistą grąžintą prekę į kokybišką prekę HTS 8140 Philips DVD namų kiną. Pakeistos
prekės gavimą bendrovėje patvirtino S. B., pasirašydama
sąskaitoje - faktūroje kaip prekę gavęs asmuo. Esant tokioms aplinkybėms,
teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia liudytojų S. B., G. S. parodymus, kad prekė
atiteko atsakovui. Pažymėjo, kad šios prekės keitimo metu ieškovo ir atsakovo
nebesiejo darbiniai santykiai, tačiau ilgalaikio turto kortelėje nurodoma, kad
už 2008-11-06 įsigytą pakeistą muzikinį centrą „Philips“ atsakingas asmuo yra
ekonomikos direktorius E. V.. Teismo nuomone, liudytojų
parodymams prieštarauja ir paties ieškovo atsakovui 2008-11-07 išduotas
rašytinis patvirtinimas, kad atsakovas su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs. Nors
ieškovas tvirtina, kad šis patvirtinimas susijęs su paskolų grąžinimu, tačiau
iš kitų ieškovo atsakovui išduotų rašytinių pranešimų, nustatė, kad paskolų
grąžinimo patvirtinimas ieškovo pranešimuose aptariamas labai konkrečiai. Laikė,
kad atsakovas pagal pareiginius nuostatus turėjo teisę ieškovo vardu sudaryti
ūkines ir finansines sutartis, todėl sudaręs sutartis dėl materialinių vertybių
įgijimo nepažeidė savo kompetencijos. Be to, nors ieškovo teismui pateiktose ginčo
materialinių vertybių ilgalaikio turto kortelėse atsakingu asmeniu įrašytas
atsakovas, tačiau, teismo nuomone, įrodymų, patvirtinančių, tokių įrašų
pagrįstumą ieškovas nepateikė. Sprendė, kad ieškovas neįvykdė įstatymo jam
nustatytos pareigos įrodyti, kad ieškovas realiai yra netekęs materialinių
vertybių: stalo su stalčiais, sienele, laikikliais ir spinta, kompiuterio
10000443 60GB Console ir namų kino HTS 8100 Philips, televizoriaus Panasonic
TV-20LA708, kad žala padaryta neteisėtais atsakovo veiksmais, kad yra
priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, kad yra
atsakovo kaltė, kad žalos atsiradimas yra susijęs su atsakovo darbo veikla, tai
yra ieškovas neįrodė atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų.
Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ieškovas nuo
2007-11-16 yra netekęs jam priklausančio turto – apsauginių žaliuzių, todėl
ieškovui yra padaryta žala. Atsakovas žalą ieškovui padarė neteisėtais
veiksmais tuo metu kai dirbo ieškovo ekonomikos direktoriumi ir žalos padarymas
yra susijęs su jo darbine veikla, nes atsakovas pagal pareiginius nuostatus
būdamas atsakingu už ūkinių sutarčių sudarymą ir jų vykdymą, materialinių išteklių
panaudojimo tikslingumą, savo kompetencijos ribose sudaręs sutartį su UAB
„Dextera“ dėl apsauginių žaliuzių įgijimo bei gavęs ieškovui priklausančias
materialines vertybes, pažeisdamas darbines pareigas, apsaugines žaliuzes
panaudojo savo reikmėms (DK 253 str. 1 p., 8 p.). Nurodė, kad nors ieškovas
reikalauja, kad atsakovas atlygintų visą žaliuzių įgijimo kainą – 3 587,10 Lt,
tačiau pagal DK 257 str. 3 d., žala turi būti apskaičiuojama atsižvelgiant į
turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas
išlaidas. Ieškovas apsaugines žaliuzes apskaitė 3 039,92Lt įsigijimo verte ir
įvertinęs nusidėvėjimą, savo apskaitoje užfiksavo 1 571,07Lt dabartinę prekės
likutinę vertę. Teismas laikė, kad ieškovas patyrė žalą dėl to, jog atsakovas
pasiėmė šį turtą (apsaugines žaliuzes) sau, o ieškovas dėl tokio atsakovo veikimo
neteko turto. Konstatavo, kad ieškovui atlygintina žala sudaro pagal ieškovo
teismui pateiktą ilgalaikio turto apyvartos kortelę užfiksuotą šio turto
dabartinę likutinę vertę atskaičius nusidėvėjimą – 1 571,07 Lt.
Pirmosios instancijos teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė proporcingai
patenkintiems ir atmestiems reikalavimams (CPK 80, 88, 92, 93, 96 str.).
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje,
kurioje patenkintas ieškovo reikalavimas, panaikinti ir šioje dalyje priimti
naują sprendimą – ieškinį atmesti. Prašo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad sprendimas skundžiamoje dalyje yra neteisėtas, nepagrįstas, teismas
netinkamai vertino įrodymus ir dėl to neteisingai taikė materialines teisės
normas. Teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas apsaugines žaliuzes paėmė
be ieškovo sutikimo, yra neteisingos, jos patvirtintos tik paties ieškovo
atstovų paaiškinimais teisme. Tačiau teismas neatsižvelgė į įrodymų visetą ir
be pagrindo nustatant žaliuzių pasiėmimo aplinkybes nevertino rašytinių
įrodymų. O būtent: teismas turėjo įvertinti paties ieškovo 2008-11-07 raštą.
Šis dokumentas patvirtina, kad ieškovas atsakovui jokių pretenzijų neturėjo jo
atleidimo iš darbo metu. Kitas dokumentas, patvirtinantis, kad ieškovas sutiko
ir leido atsakovui naudoti apsaugines žaliuzes yra ilgalaikio turto kortelė,
kurioje nurodyta, kad ieškovo apsauginės žaliuzės pradėtos naudoti 2007-11-05,
nuo jų įsigijimo šiam įmonės turtui buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas, kaip
įmonės reikmėms naudojamas turtas. Taigi pats ieškovas pripažino, kad
apsauginės žaliuzės naudojamos įmonės tikslams, nepriklausomai nuo to, kad jos
buvo realiai ne bendrovėje, bet kitoje vietoje. Tą pačią aplinkybę patvirtina
ieškovo pateiktas Ilgalaikio turto apyvartos dokumentas. Apelianto teigimu, nėra
jokių duomenų apie tai, kad dėl apsauginių žaliuzių sugadinimo audros metu būtų
buvusi jo kaltė. Jis pateikė teismui PVM sąskaitą – faktūrą, serija PEX Nr. 080332,
iš kurios matyti, kad sugadintų apsauginių žaliuzių atsarginių dalių pirkimas
bei žaliuzių remontas kainavo 1 890,99 Lt. Šia suma turėjo būti sumažinta iš
atsakovo priteisiama suma, netgi ir tuo atveju, jeigu teismas nustatė, kad
atsakovas žaliuzių negrąžino. Teismas ieškinį turėjo atmesti, nes likutinė
apsauginių žaliuzių vertė yra 1 571,07 Lt, o remonto ir atsarginių dalių vertė
yra 1 890,99 Lt.
Teigia, jog teismas patenkino tik 10,59 procentų ieškovo reikalavimų,
todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai turėjo paskirstyti
teismo išlaidas, bylinėjimosi išlaidas. Kadangi atsakovas advokatui sumokėjo 1
400 Lt, todėl jam iš ieškovo turėjo būti priteista 1 251,74 Lt advokato
pagalbai.
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje,
kurioje atmestas ieškovo ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą –
ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo,
kad sprendimas priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas.
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog remiantis bendrovės įstatais, atsakovo
darbo sutartimi ir pareiginiais nuostatais, atsakovas nebuvo nei ieškovo
vadovas, nei ieškovo valdymo organo narys. Priešingai, remiantis UAB
„Interselas“ ekonomikos direktoriaus pareiginių nuostatų 1 punktu, ekonomikos
direktorius priklauso vadovų kategorijai. Taigi atsakovas priskirtinas prie
ieškovo vadovų. Todėl atsakovo atžvilgiu gali būti taikomos CK 2.87 str. ir
Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. nuostatos. Pagal UAB „Interselas“ ekonomikos
direktoriaus pareiginių nuostatų 4.7 punktą, ekonomikos direktorius tvarko
apskaitą ir sudaro ataskaitas apie ūkinę veiklą. Taigi E. V.,
būdamas ekonomikos direktoriumi, pats buvo atsakingas už bendrovės apskaitą.
Būtent jo nurodymu ginčo materialinės vertybės buvo įtrauktos į bendrovės
buhalterinę apskaitą, skaičiuojamas šio turto nusidėvėjimas, o televizorius
nurašytas kaip trumpalaikis turtas. Šiuo atveju UAB „Interselas“ apskaitos
duomenys nelaikytini pakankamu įrodymu, kadangi už šios apskaitos tvarkymą buvo
atsakingas pats atsakovas. Būtent jis davė nurodymus apskaityti bendrovėje
turtą, kurį pats pasiėmė savo asmeninėms reikmėms. Nors pirmosios instancijos
teismas sprendime nurodė, jog liudytojos S. B. parodymai
prieštarauja bendrovės buhalterinėje apskaitoje esantiems duomenims, tačiau
tokia išvada nėra tiksli. Kadangi už bendrovės apskaitos tvarkymą buvo
atsakingas pats atsakovas, todėl apskaita buvo tvarkoma pagal jo nurodymus ir
neatitiko realios situacijos. Pasirašydama sąskaitose S. B. tik
patvirtino apie bendrovei išrašytų sąskaitų gavimą, tačiau dėl konkrečių prekių
gavimo ji nepasirašė. Be to, liudytojas P. Z. patvirtino,
kad ieškovo televizorių nuvežė pas atsakovą, tačiau teismas šio liudytojo
parodymus paneigė kito liudytojo ieškovo direktoriaus G. B. parodymais,
jog ginčo televizorius yra pas buvusį ieškovo darbuotoją I. G.,
kuris atsisakė ieškovui televizorių grąžinti. Tačiau, priešingai, tokie
liudytojų parodymai vieni kitų nepaneigia. Ieškovui priklausantį televizorių P. Z. atsakovo nurodymu nuvežė atsakovui. Vėliau šį
televizorių atsakovas padovanojo trečiojo asmens G. V. giminaitei,
su kuria gyvena I. G.. Taigi ieškovo televizorius per
atsakovą atiteko I. G.. Aplinkybės, kur ir kam atsakovas
perdavė ginčo televizorių, neturi esminės reikšmės.
Teigia, jog pagal 2008-11-06 PVM sąskaitą - faktūrą ELE Nr. 0026822
prekė buvo ne iš naujo įsigyjama, o keičiama. Pardavėjas UAB „ElektroMarktas“
pakeitė tik grąžintą namų kiną. Pagal 2007-12-24 sąskaitą ELE Nr. 37255,
įsigytas žaidimų kompiuteris 10000443 60GB Console nebuvo keičiamas. Priimtame
sprendime teismas konstatavo, jog pakeisto namų kino gavimą bendrovėje
patvirtino S. B., pasirašydama sąskaitoje kaip prekę gavęs
asmuo, tačiau iš tikrųjų prekės keitimu rūpinosi atsakovas ir pakeistą prekę
pasiėmė sau. Teismas nesiaiškino, kas priėmė prekes pagal 2007-12-24 sąskaitą
ELE Nr. 37255, kadangi šios prekės nebuvo perduotos ieškovui. Teismas nepaneigė
liudytojų S. B. ir G. S. parodymų,
jog prekės atiteko atsakovui.
Teismas sprendime remiamasi ieškovo atsakovui išduotu 2008-11-07
rašytiniu patvirtinimu, kad atsakovas su ieškovu yra pilnai atsiskaitęs. Tačiau
šis patvirtinimas išduotas atsakovui, kaip bendrovės akcininkui, t. y. kad jis,
kaip akcininkas, yra atsiskaitęs su bendrove. Ši aplinkybė patvirtina ir
ieškovo paaiškinimus, jog šis patvirtinimas buvo susijęs su atsakovo, kaip
akcininko, paimtų iš bendrovės paskolų grąžinimu. Taigi teismas nepagrįstai
konstatavo, kad ieškovas neįrodė netekęs materialinių vertybių. Priešingai, nei
konstatavo teismas, liudytojų parodymai neprieštaravo byloje esantiems
rašytiniams įrodymams. Liudytojai parodė, jog visus ginčo daiktus pasiėmė
atsakovas būtent E. V.. Būtent atsakovas pagal pareiginius
nuostatus turėjo teisę ieškovo vardu sudaryti ūkines ir finansines sutartis,
kartu ir sutartis dėl ginčo materialinių vertybių, tačiau šias vertybes turėjo
perduoti ieškovui. Neperdavęs jų ieškovui, o pasiėmęs sau, atsakovas atliko
neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovas neteko 14 830,10 Lt vertės turto. Todėl
yra ir priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei ieškovo patirtos
žalos.
Ieškovo teigimu, teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė tik likutinę
žaliuzių vertę, įvertinęs jų nusidėvėjimą. Teismas priimtame sprendime rėmėsi DK
257 str. 3 d., pagal kurią žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę
atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas
(tiesioginius nuostolius). Tačiau šią įstatymo nuostatą teismas aiškina ir
taiko netinkamai, kadangi šia nuostata remiamasi apskaičiuojant žalos dydį
žalos padarymo momentu, t. y. kai darbuotojas padarė žalą nenaujam darbdavio
turtui, tai žalos dydis apskaičiuojamas atsižvelgiant į žalos padarymo metu
buvusį turto nusidėvėjimą. Priešingas šios nuostatos aiškinimas neprotingai
pažeistų ieškovo, kaip darbdavio, teises ir interesus. Kadangi žalos padarymo
metu turto – apsauginių žaliuzių vertė buvo 3 587,10 Lt, todėl būtent tokius
nuostolius atsakovas privalo atlyginti ieškovui. Nagrinėjamu atveju nuostatos
dėl turto nusidėvėjimo netaikytinos, kadangi žala ieškovui buvo padaryta
pasisavinus naujai įsigytą turtą.
Nurodo, kad ieškovas už televizorių pagal 2007-12-07 PVM sąskaitą
faktūrą Nr. 273 su UAB „Buities rojus“ atsiskaitė įskaitydamas priešpriešinius
vienarūšius piniginius reikalavimus, ką patvirtina pateikta pažyma.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį
skundą atmesti. Nesutinka su skundo argumentu, kad jis CK 2.87 str. ir Akcinių
bendrovių įstatymo prasme yra priskirtas prie įmonės vadovų, kadangi neturėjo
bendrovėje kontrolinio akcininkų paketo, negalėjo vienasmeniškai priimti jokių sprendimų
kaip akcininkas, buvo pavaldus administracijos vadovui, kuris ir yra atsakingas
už kasdienės bendrovės veiklos organizavimą, kartu ir turto išsaugojimą. Įmonė
visą laiką apskaitoje nurodė, kad prekės yra naudojamos bendrovės veikloje,
skaičiavo nusidėvėjimą. Šią apskaitą vedė ne atsakovas, o kiti asmenys. Tokie
patys ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad prekės ne
tik buvo gautos bendrovėje, bet ir jos naudojamos bendrovės komercinėje -
ūkinėje veikloje. Ieškovas teismo posėdyje nurodė, kad prekės nebuvo naudojamos
bendrovėje, nors jo paties pateikti įrodymai (materialinių vertybių nusidėvėjimo
skaičiavimas) leidžia daryti priešingą išvadą. Atsakovo teigimu, jis televizoriaus
niekada neturėjo, todėl jeigu ieškovas mano, kad televizorius yra pas
konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus asmenis, šias aplinkybes turėjo
nurodyti pateikdamas ieškinį. Be to, ieškovas neįrodė, kad apskritai neturi
turto, dėl kurio pasisavinimo yra kaltinamas. Ieškovas nepateikė jokių
nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų dėl prekių trūkumo, inventorizacijos
neatlikinėja, nežino, kiek ir kur yra bendrovės turto.
Nurodo, kad po bylos išnagrinėjimo gavo dokumentą, kurio ankščiau
pateikti negalėjo. O būtent: antstolis Andrius Bespalovas 2010-10-26 areštavo
ieškovo turtą ir surašė turto aprašą. Šio aprašo 4 punkte yra aprašytas Muzikinis
centras „Philips“ Console 60GB, inv. Nr. 016. Tai tas pats daiktas, dėl kurio
pareikštas ieškinys. Atsižvelgiant į tokias naujai paaiškėjusias aplinkybes,
darytina išvada, kad ieškovas pateikė aiškiai žinomai nepagrįstą ieškinį, dėl
ko jam turėtų būti skirta bauda.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo
apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad, priešingai nei teigia atsakovas, jokios
panaudos sutarties tarp ieškovo ir atsakovo dėl apsauginių žaliuzių naudojimo
nebuvo sudarytos. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokios pasirašytos
sutarties. Atsakovas savavališkai pasiėmė ieškovui priklausančias žaliuzes ir
jas be ieškovo žinios naudojo savo namuose. Nepagrįstai skunde teigiama, kad
teismas nevertino rašytinių įrodymų - 2008-11-07 ieškovo rašto, jog atsakovas
su juo yra visiškai atsiskaitęs, bei ilgalaikio turto kortelės, pagal kurią
turtas buvo naudojamas ieškovo. 2008-11-07 patvirtinimas buvo išduotas
atsakovui, kaip bendrovės akcininkui, o ne kaip atleidžiamam darbuotojui, t. y.
patvirtinta, kad jis, kaip akcininkas, yra atsiskaitęs su bendrove. Jame buvo
patvirtinta, kad atsakovas, kaip bendrovės akcininkas, atsiskaitė su bendrove
ir grąžino iš bendrovės paimtas paskolas. Taigi darytina išvada, kad atsakovo
teiginiai, neva ieškovas atleidimo metu jokių pretenzijų atsakovui neturėjo,
yra nepagrįsti. Atsakovas remiasi ilgalaikio turto kortele, kurioje nurodyta,
jog apsauginės žaliuzės ieškovo buvo pradėtos naudoti 2007-11-05 nuo jų
įsigijimo, ir šiam turtui buvo skaičiuojamas nusidėvėjimas. Tačiau pagal UAB
„Interselas“ ekonomikos direktoriaus pareiginių nuostatų 4.7 punktą, ekonomikos
direktorius tvarko apskaitą ir sudaro ataskaitas apie ūkinę veiklą. UAB
„Interselas“ apskaitos duomenys, kartu ir ilgalaikio turto kortelės,
nelaikytini tinkamu įrodymu, kadangi už šios apskaitos tvarkymą buvo atsakingas
pats atsakovas. Būtent jis davė nurodymus apskaityti bendrovėje turtą,
skaičiuoti jo nusidėvėjimą, o pats šį turtą pasiėmė savo asmeninėms reikmėms.
Be to, nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog dėl nuo atsakovo nepriklausančių
aplinkybių kilusios audros, apsauginės žaliuzės buvo apgadintos, todėl
atsitiktinė daikto žuvimo rizika negali būti perkelta nuo daikto savininko
atsakovui, tačiau tokia nuostata taikytina sąžiningam daikto valdytojui. Šiuo
atveju atsakovas apsaugines žaliuzes naudojo be ieškovo sutikimo. Kadangi jis
pasiėmė naujas apsaugines žaliuzes, jis privalo kompensuoti visą jų vertę – 3 587,10
Lt, nepaisant nusidėvėjimo ar sugadinimo, esančio žalos priteisimo metu.
Apeliaciniai skundai netenkintini, Panevėžio miesto apylinkės teismo
2010 m. spalio 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1
p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo
faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo
pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė
teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir
objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai
išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo
savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti
apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Teismas
sprendime nurodė konkrečius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines bylos
aplinkybes, tinkamai motyvavo savo išvadas, nurodė teisės normas, kuriomis
vadovaujasi, kas ir sudarė faktinį bei teisinį pagrindą ieškovo UAB „Interselas“
ieškinį tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios
instancijos teismo sprendimo motyvais, padarytomis išvadomis, todėl jų
nekartoja, pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Vienas iš ieškovo UAB „Interselas“ skundo argumentų, jog teismas
nepagrįstai netaikė CK 2.87 str. ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. Kaip
matyti, pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių bendrovės įstatų,
atsakovo darbo sutarties bei pareiginių nuostatų nustatė, kad atsakovas nebuvo
nei ieškovo vadovas, nei ieškovo valdymo organo narys, t. y. jo darbinės teisės
ir pareigos nustatytos darbo sutartimi ir 2007-01-03 ieškovo direktoriaus
patvirtintais Ekonomikos direktoriaus pareiginiais nuostatais (t. 1, b. l.
7-10, 11-12), taip pat atsakovas nuo 2001-11-08 iki 2009-03-12 buvo ieškovo
akcininkas, nuosavybės teise valdęs 50 ieškovo paprastųjų vardinių akcijų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas E. V. neturėjo
bendrovėje kontrolinio akcininkų paketo, negalėjo vienasmeniškai priimti jokių sprendimų
kaip akcininkas, buvo pavaldus administracijos vadovui, kuris ir yra atsakingas
už kasdienės bendrovės veiklos organizavimą, kartu ir turto išsaugojimą.
Apelianto UAB „Interselas“ teigimu,
teismas be pagrindo konstatavo, kad ieškovas neįrodė netekęs materialinių
vertybių. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Iš ieškovo pateiktų
ginčo materialinių vertybių apskaitos kortelių matyti, kad ieškovas savo
buhalterinėje apskaitoje apskaito muzikinį centrą „Philips“, Console 60GB,
remonto komplektą kaip ieškovo naudojamą bendrovės veikloje turtą, būtent skaičiuoja
šio turto nusidėvėjimą, šių materialinių vertybių naudojimo bendrovės veikloje
vietą. Iš liudytojos S. B. parodymų nustatyta, kad ginčo televizorius
nebuvo įtrauktas į bendrovės ilgalaikio turto apskaitą ir kaip trumpalaikis
turtas buvo nurašytas po 1-3 mėnesių (t. 1, b. l. 68-70, 96-99, 136). Kaip
pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas užsiėmė viešbučių veikla,
pirko viešbučiui skirtus daiktus, kartu ir televizorius. Atsakovas pagal
pareiginius nuostatus turėjo teisę ieškovo vardu sudaryti ūkines ir finansines
sutartis, todėl sudaręs sutartis dėl materialinių vertybių įgijimo nepažeidė
savo kompetencijos. Atsakovas neneigė tokių sutarčių sudarymo, prekių gabenimo
bendrovei faktų, tačiau nepripažino, jog ginčo materialinės vertybės, išskyrus
apsaugines žaliuzes, buvo jam perduotos. Nors ieškovo teismui pateiktose ginčo
materialinių vertybių ilgalaikio turto kortelėse atsakingu asmeniu įrašytas
atsakovas, tačiau įrodymų, patvirtinančių tokių įrašų pagrįstumą (prekių,
išskyrus apsaugines žaliuzes, perdavimo, gavimo pasirašytinai ar kt.), ieškovas
nepateikė. Kadangi byloje nėra rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo
materialinės vertybės, išskyrus apsaugines žaliuzes, buvo atsakovui perduotos
ar jo pasiimtos, o apklaustų liudytojų parodymai prieštarauja bylos rašytiniams
įrodymams, todėl jų nepakanka būtinoms atsakovo materialinės atsakomybės
atsiradimo sąlygoms nustatyti. Pirmosios instancijos teismo išvadą patvirtina
ir tai, kad inventorizacija pas ieškovą nebuvo atliekama jau nuo 2006 metų, kas
nustatyta iš ieškovo atstovų paaiškinimų ir liudytojos S. B. parodymų.
Ginčo tarp šalių dėl to nėra. Tačiau vadovaujantis 1999-06-03 Nr. 719 LR
Vyriausybės nutarimo dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo 3 d., įmonės,
išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir
nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą
produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą,
nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas,
vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne
rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą, o
įmonės, kurių veikla sezoninė, atsargas inventorizuoja laikotarpiu, kurį
atsargos įmonėje yra mažiausios, bet ne anksčiau kaip ataskaitinių metų
birželio 30 dieną. Kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas
nepateikė jokių patvirtintų dokumentų dėl prekių trūkumo, inventorizacijos
laiku neatliko, įmonė apskaitoje nurodė, kad prekės yra naudojamos bendrovės
veikloje, skaičiavo nusidėvėjimą, į tai, kad teismas byloje pateiktus įrodymus
vertino tinkamai pagal įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 str.), jų visumą,
todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad byloje
pateiktas antstolio Andriaus Bespalovo 2010-10-26 turto aprašas (t. 2, b. l.
22-24), iš kurio matyti, kad būtent vienas iš ginčo daiktų – muzikinis centras
„Philips“ Console 60GB yra aprašytas įmonėje.
Pats atsakovas pripažįsta, kad jis,
pasirašydamas sąskaitoje - faktūroje bei 2007-11-16 žaliuzių sumontavimo darbų
akte, yra gavęs ieškovo turtą – apsaugines žaliuzes, tai yra, kad į jo namus
buvo nuvežtos ir sumontuotos apsauginės žaliuzės su elektros varikliu bei
nuotoliniu valdymo pultu (t. 1, b. l. 20, 64). Tačiau apelianto E.
V. teigimu, teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas apsaugines
žaliuzes paėmė be ieškovo sutikimo, yra neteisingos, jos patvirtintos tik
paties ieškovo atstovų paaiškinimais teisme.
Priešingai šiam argumentui, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje tinkamai
ir teisingai, pagal vidinį įsitikinimą, vertino įrodymų visetą ir pagrįstai
konstatavo, kad ieškovas nuo 2007-11-16 yra netekęs jam priklausančio turto –
apsauginių žaliuzių, todėl ieškovui yra padaryta žala. Būtent atsakovas žalą
ieškovui padarė neteisėtais veiksmais tuo metu, kai dirbo ieškovo ekonomikos
direktoriumi. Žalos padarymas yra susijęs su jo darbine veikla, nes atsakovas
pagal pareiginius nuostatus būdamas atsakingu už ūkinių sutarčių sudarymą ir jų
vykdymą, materialinių išteklių panaudojimo tikslingumą, savo kompetencijos
ribose sudaręs sutartį su UAB „Dextera“ dėl apsauginių žaliuzių įgijimo bei
gavęs ieškovui priklausančias materialines vertybes, pažeisdamas darbines
pareigas, apsaugines žaliuzes panaudojo savo reikmėms (DK 253 str. 8 p.). Apeliantas
nurodo, kad jis pateikė teismui PVM sąskaitą – faktūrą, serija PEX Nr. 080332,
iš kurios matyti, kad sugadintų apsauginių žaliuzių atsarginių dalių pirkimas
bei žaliuzių remontas kainavo 1 890,99 Lt. Todėl šia suma turėjo būti sumažinta
iš atsakovo priteisiama suma, net ir tuo atveju, jeigu teismas nustatė, kad
atsakovas žaliuzių negrąžino. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši apelianto
nurodyta ir byloje pateikta sąskaita – faktūra (t. 1, b. l. 51) neįrodo, kad ji
išrašyta būtent už tas pačias žaliuzes. Todėl pirmosios instancijos teismas
pagrįstai sprendė, kad ieškovui atlygintina
žala sudaro pagal ieškovo teismui pateiktą ilgalaikio turto apyvartos kortelę
užfiksuotą šio turto dabartinę likutinę vertę, atskaičius nusidėvėjimą – 1 571,07
Lt (t. 1, b. l. 70). Esant tokioms aplinkybėms, atmestinas kaip nepagrįstas ir
apelianto UAB „Interselas“ argumentas, jog teismas netinkamai taikė DK 257 str.
3 d.
Atsakovo E. V. manymu,
atsižvelgiant į tai, kad teismas patenkino tik 10,59 procentų ieškovo
reikalavimų, o atsakovas advokatui sumokėjo 1 400 Lt, todėl jam iš ieškovo
turėjo būti priteista 1 251,74 Lt advokato pagalbai. Priešingai tokiam
argumentui, teismas, priteisdamas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, vadovaujasi LR Teisingumo ministro įsakymu
„Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio
patvirtinimo“, taip pat atsižvelgia į bylos sudėtingumą, apimtį, vadovaujasi
teisingumo ir protingumo principais.
Apeliacinės instancijos teismas apeliacinių skundų motyvus pripažįsta
nepagrįstais ir teisiškai nereikšmingais, kad būtų pagrindas pakeisti ar
panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Apeliacinių skundų netenkinus, šalių
turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliaciniame procese nepriteisiamos. Iš abiejų
apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 2,00 Lt, priteisiamos išlaidos, susijusios
su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d.
3 p., 93 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a
:
Panevėžio
miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
iš UAB „Interselas“, į. k. (duomenys neskelbtini), ir E.
V., a. k. (duomenys neskelbtini) po 2,00 Lt (du
litus) iš kiekvieno iš apeliantų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, valstybei.
Teisėjai Ramunė
Čeknienė
Birutė
Jonaitienė
Birutė
Valiulienė