Administracinė byla Nr. A-13-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03501-2014-9        

Procesinio sprendimo kategorija 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „VN projektas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „VN projektas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, R. B.-S., G. S., T. S. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas L. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 „Dėl servituto panaikinimo žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad kelias nustatyto servituto vietoje faktiškai egzistavo ir buvo naudojamas žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas Nr. 1) savininkų dar iki žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Sklypas Nr. 2) suformavimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 2 d. įsakyme Nr. 30-1043 nurodyta siūlymo panaikinti servitutą priežastis – servituto naikinimas „nesant poreikio“. Manė, kad servituto būtinumas nėra išnykęs. Absoliučiai jokios aplinkybės, galinčios turėti įtakos servituto būtinumui, nėra pasikeitusios nuo servituto nustatymo momento. Vienintelė pasikeitusi su Sklypu Nr. 2 (tarnaujančiu daiktu, kuriame buvo nustatytas servitutas) susijusi aplinkybė – šio sklypo privatizavimas, kuris negali būti laikomas turinčiu įtakos vertinant servituto būtinumą. Pagal galiojantį ir šioje situacijoje taikytiną teisinį reguliavimą kelio servitutas, (tariamai) išnykus jo būtinumui, galėjo būti panaikintas tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.135 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. Sklypų Nr. 1 ir 2 savininkų susitarimu arba, jiems nesusitarus, bendrosios kompetencijos teismo sprendimu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas administraciniu aktu, tačiau Civiliniame kodekse nėra numatyta servituto panaikinimo administraciniu aktu galimybė.

NŽT Vilniaus miesto skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo turimą kompetenciją. 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (redakcija nuo 2004 m. vasario 21 d.) 32 straipsnio 3 dalies 11 punkte nustatyta, kad NŽT šio įstatymo numatytais atvejais ir tvarka nustato servitutus, tačiau Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalis, leidžianti NŽT panaikinti servitutą, nustatytą administraciniu aktu, taikytina tik tais atvejais, kurie išvardinti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Nei viename iš išvardintų Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies punktų nėra nustatyta galimybė nustatyti servitutus administraciniu aktu tais atvejais, kai abu sklypai (tarnaujantis ir viešpataujantis) yra privatūs, nes pagal CK 4.125, 4.126 straipsnius tokie servitutai nustatomi arba tarnaujančio daikto savininko sandoriu arba teismo sprendimu (CK 4.125, 4.126 straipsniai).

Atsakovas NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą, o teismui nusprendus skundą nagrinėti – atmesti kaip nepagrįstą.

Savo poziciją atsakovas grindžia tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 2 d. įsakymas Nr. 30-1043 „Dėl siūlymo panaikinti kelio servitutą žemės sklype (duomenys neskelbtini)“ nėra nuginčytas, galiojantis ir vykdytinas, todėl NŽT neturi pagrindo abejoti pagal kompetenciją priimto administracinio akto teisėtumu dėl Sklypo Nr. 2. Savininkui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „VN projektas“ prašant, NŽT Vilniaus skyrius turėjo pareigą nustatytą 68 m2 kelio servitutą per šį sklypą panaikinti. Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 priimtas remiantis išimtinai teritorijų planavimo priežiūrą atliekančio subjekto priimtu sprendimu, kuriame nurodoma, kad servituto poreikis yra išnykęs. Todėl skunde pateikiami argumentai, kad NŽT priimdama ginčijamą sprendimą viršijo turimą kompetenciją, yra nepagrįsti ir atmestini.

Pareiškėjas, skųsdamas ginčijamą sprendimą, turėjo laikytis 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija nuo 1997 m. liepos 23 d.) 18 straipsnio 3 dalyje nustatytos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, todėl manė, kad pradėtas procesas turi būti nutrauktas, paliekant pareiškėjo skundą nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „VN projektas“ atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Atsiliepime pažymėjo, kad pagal Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, administraciniu aktu nustatytas servitutas Civiliniame kodekse nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatytą servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, savo kompetencijos ribose realizavo jam Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatytą teisę ir užtikrino, kad nebūtų nustatytas servitutas ten, kur jis nėra būtinas. Taip pat buvo atkurta žemės sklypų savininkų (valdytojų) teisinga teisių ir interesų pusiausvyra – nebeliko nepagrįsto žemės sklypo savininko teisių suvaržymo (servituto) ir įsivyravo lygybė, kada kiekvienas asmuo į savo sklypą patenka tiesiai iš (duomenys neskelbtini) nesinaudodamas svetimu žemės sklypu ir atitinkamai nevaržydamas kitų asmenų teisių.

Klaidingi ir nepagrįsti pareiškėjo motyvai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, viršijo savo kompetencijos ribas. Atsakovas, priėmęs sprendimą nustatyti servitutą, turėjo teisę tokį servitutą panaikinti remiantis Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju atsakovas rėmėsi Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir savo paties nustatytą servitutą panaikino, nustatęs, kad toks servitutas nėra būtinas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad panaikinus servitutą, jis nebeturės galimybės patekti į savo valdomą Sklypą Nr. 1, tačiau, pareiškėjo žemės sklype yra 6 metrų pločio laisvas ir neužstatytas žemės sklypo ruožas, kuriuo naudojantis, tiek pareiškėjas, tiek ir kiti subjektai gali nevaržomai patekti į pareiškėjo valdomą žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė teismo priimti sprendimą atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus ir į ginčo santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje 2014 m. balandžio 16 d. gautas trečiojo suinteresuoto asmens UAB „VN projektai“ prašymas, kuriame UAB „VN projektai“ teigė, kad Sklype Nr. 2 yra numatytas kelio servitutas, tačiau į gretimai esantį Sklypą Nr. 1 yra galimybė privažiuoti iš kitos pusės. UAB „VN projektai“ prašė panaikinti servitutą, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 30-1043 atsakovui buvo pasiūlyta panaikinti Sklype Nr. 2 nustatytą servitutą, kadangi išnyko jo būtinumas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. S. atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu nusprendė skundą tenkinti ­– panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2014 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871.

Teismas nustatė, kad šioje byloje teismas vertina, ar NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas turėjo teisę priimti ginčijamą sprendimą ir ar jis, ginčijamu sprendimu panaikindamas per Sklypą Nr. 2 nustatytą 68 m2 kelio servitutą, nepažeidė teisės aktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo. Šio kelio servituto tikslingumas ar poreikio jam buvimas (išnykimas) nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Remdamasis byloje surinktais įrodymais, teismas nustatė: Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 2437V nustatytos Sklypo Nr. 1 ribos (I t., b. l. 91); Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. 30-132 nustatė Sklypo Nr. 2 duomenis ir pasiūlė NŽT šiame sklype nustatyti 68 m2 ploto kelio servitutą (I t., b. l. 7, 8); NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 49SK-(14.49.109.)-281 Sklypui Nr. 1 (viešpataujantis sklypas), per Sklypą Nr. 2 (tarnaujantis sklypas), nustatė 68 m2 ploto kelio servitutą (I t., b. l. 9, 10); Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 30-1043 pasiūlė NŽT Vilniaus miesto skyriui neesant poreikio panaikinti Sklype Nr. 2 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-132 2.2 punkte nustatytą kelio servitutą (I t., b. l. 11); UAB „VN projektas“ su 2014 m. gegužės 13 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydama panaikinti servitutą, esantį Sklype Nr. 2 (I t., b. l. 85); NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė Įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, kuriuo panaikino 68 m2 kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 (I t., b. l. 6).

Teismas nustatė, kad Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 priimtas vadovaujantis inter alia (be kita ko) Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir 32 straipsnio 3 dalies 11 punktu, pagal kurį NŽT šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nustato servitutus. Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti. Aiškindamas šioje teisės normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad sprendimą nustatyti servitutą priėmusi institucija savo sprendimu tokį servitutą gali panaikinti tik tuo atveju, jeigu nustato vieną iš Civiliniame kodekse įtvirtintų servituto pasibaigimo pagrindų.

Teismas nustatė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ginčijamo sprendimo priėmimo vienas iš pagrindų yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. gegužės 2 d. įsakyme Nr. 30-1043 pateiktas siūlymas NŽT Vilniaus miesto skyriui nesant poreikio panaikinti Sklype Nr. 2 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-132 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ 2.2 punkte nustatytą kelio servitutą. Taigi NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 68 m2 kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 panaikino dėl to, kad išnyko jo būtinumas.

Teisinį reguliavimą, nustatytą Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje, Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 4.135 straipsnio 1 ir 2 dalyse, aiškindamas sistemiškai, teismas darė išvadą, kad sprendimą nustatyti servitutą priėmusi institucija tuo pagrindu, kad išnyko nustatyto servituto būtinumas, savo sprendimu tokį servitutą gali panaikinti tik tuo atveju, jeigu nustato, kad aplinkybės yra pasikeitusios taip, jog viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos ir tai, kad dėl nustatyto servituto panaikinimo yra tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimas, t. y. dėl to yra aiškiai išreikšta šių civilinių teisinių santykių subjektų valia, arba, tarnaujančiojo daikto savininkui ir viešpataujančiojo daikto savininkui nesusitarus, dėl servituto pabaigos yra priimtas teismo sprendimas. Vadinasi, sprendimą nustatyti servitutą priėmusiai institucijai sprendimui panaikinti nustatytą servitutą išnykus servituto būtinumui nepakanka vien konstatuoti, kad aplinkybės yra pasikeitusios, ji privalo įsitikinti, kad dėl nustatyto servituto panaikinimo yra aiškiai išreikšta tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkų valia, t. y. dėl to pasiektas susitarimas, arba, tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkams nesusitarus, dėl servituto pabaigos yra priimtas teismo sprendimas.

Teismas sprendė, kad šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad NŽT Vilniaus skyrius Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 68 m2 kelio servitutą per tarnaujantį Sklypą Nr. 2 panaikino tarnaujančiojo daikto savininkui ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl nustatyto servituto panaikinimo nesudarius jokio susitarimo ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl to prieštaraujant. Taip pat dėl tokio servituto panaikinimo nėra priimtas teismo sprendimas. Vadinasi, NŽT Vilniaus skyrius Įsakymu Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, t. y. administraciniu aktu, nulėmė tarp dviejų privačių subjektų (fizinio asmens pareiškėjo ir UAB „VN projektas“) susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nors tokia galimybė nėra numatyta įstatyme. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas iš viešojo administravimo principų – įstatymo viršenybės, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti įstatymuose, o veikla atitikti šiame įstatyme numatytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Todėl, teismo vertinimu, Įsakymas Nr. 49SK-(14.49.109.)-871 nėra ir negali būti laikomas teisėtu.

Dėl ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos teismas darė išvadą, kad ginčijamu įsakymu NŽT Vilniaus skyrius nesprendė dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, išnuomojimo ar perdavimo naudotis neatlygintinai. Taigi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka, ginčijant Įsakymą Nr. 49SK-(14.49.109.)-871, netaikytina ir toks ginčas priskirtas NŽT kompetencijai (kaip institucijai, nagrinėjančiai ginčus išankstine ne teismo tvarka) (analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pvz., 2015 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-720-438/2015).

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

1. NŽT priėmė ginčijamą sprendimą remdamasi Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu, kuriuo buvo siūloma panaikinti servitutą.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių dėl kelio servituto tikslingumo ar poreikio jam buvimo (išnykimo).

3. Pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs skundo padavimo terminą.

4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą nesilaikęs tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VN projektas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai buvo nurodyta, kad servituto panaikinimas administraciniu aktu priklauso nuo šalių susitarimo ir (ar) teismo sprendimo.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų ir aplinkybių, patvirtinančių faktą, kad atsakovo sprendimas panaikinti savo paties priimtą aktą ir savo paties nustatytą servitutą yra teisėtas ir pagrįstas (servituto būtinumo).

3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjo skundas grindžiamas deklaratyviais teiginiais, t. y. nevertino servituto būtinumo.

4. Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjo siekiai naudotis svetimu žemės sklypu yra savanaudiški ir nesąžiningi. Nustatytu servitutu neproporcingai ribojama UAB „VN projektas“ nuosavybės teisė į sklypą.

5. Teismas neįvertino bylos dalyvių argumentų dėl to, kad pareiškėjas padavė skundą teismui praleidęs skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas L. S. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Pareiškėjas L. S., trečiasis suinteresuotas asmuo R. B.-S., G. S. ir T. S. yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkai. Šiems asmenims nuosavybės teise priklauso pastatai šiame sklype. L. S. su R. B.-S. nuo 2009 metų priklauso 4290/12880 sklypo dalių, G. S. nuo 2007 metų priklauso 429/12880 sklypo dalių, T. S. nuo 1999 metų priklauso 430/1288 sklypo dalių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „VN projektas“ nuo 2013 metų yra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas.

NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu atliko, be kita ko, tokius veiksmus: suformavo žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini); nustatė per šį sklypą 68 m2 ploto kelio servitutą; nustatė, kad tarnaujančio daikto savininkas yra Lietuvos Respublika, o patikėtinis – NŽT; nurodė, kad viešpataujantis daiktas yra žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viešpataujančio daikto savininkai yra L. S., G. S. ir T. S.

NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas 2014 m. gegužės 15 d. priėmė įsakymą, kuriuo laikė pasibaigusiu NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu nustatytą 68 m2 servitutą per sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 2014 m. gegužės 15 d. įsakyme nurodyta, kad įsakymas priimtas patenkinus žemės sklypo savininko UAB „VN projektas“ 2014 m. gegužės 13 d. prašymą ir vadovaujantis Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir 32 straipsnio 3 dalies 11 punktu.

Nagrinėjant bylą teisme NŽT nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

V.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Žemės įstatymo 32 straipsnio (2010 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) 3 dalies 11 punkte nustatyta, kad nacionalinė žemės tarnyba šio Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka nustato servitutus.

Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.

CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad servitutas baigiasi išnykus servituto būtinumui. CK 4.135 straipsnio, reglamentuojančio servituto pabaigą išnykus servituto būtinumui, 1 dalyje nustatyta, kad, kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu. CK 4.135 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas.

Žemės reformos įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką. Žemės reformos įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad žemės reformos tikslai: užtikrinant gamtos išteklių apsaugą, įgyvendinti asmenų teisę į žemės nuosavybę bei naudojimą įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę, perduodant ar suteikiant neatlygintinai nuosavybėn bei parduodant pageidaujantiems ją pirkti, išnuomojant ar suteikiant naudotis valstybinę žemę; sudaryti teisines ir ekonomines prielaidas žemės rinkai plėtotis, įgyvendinti socialinį teisingumą privatizuojant valstybinę žemę.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

VI.

Minėti faktiniai duomenys neginčijamai patvirtina, kad NŽT administraciniu sprendimu buvo nustačiusi servitutą valstybinės žemės sklype. Servitutas buvo reikalingas kito privataus žemės sklypo naudojimui, t. y. servitutas buvo reikalingas kaip įvažiavimas į privatų žemės sklypą. Pardavus valstybinės žemės sklypą, kuriame administraciniu aktu buvo nustatytas servitutas, servitutas naujo privataus savininko prašymu buvo panaikintas administraciniu aktu.

Minėtos viešosios teisės normos (Žemės įstatymo 23 str. 9 d.) nustato, kad administraciniu aktu nustatytas servitutas baigiasi CK nustatytais pagrindais. Taigi NŽT, spręsdama dėl servituto panaikinimo, turėjo remtis privatinėmis teisės normomis, t. y. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis servituto pasibaigimą. Nors ginčijamame sprendime nėra nuorodos į CK normas, bet bylos nagrinėjimo metu NŽT nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punktu (servitutas baigiasi išnykus servituto būtinumui), kurį detalizuoja CK 4.135 straipsnis, nustatantis servituto pasibaigimo galimybę tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu, o jiems nesusitarus teismo  sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogišką bylą ir aiškindamas CK 4.135 straipsnį konstatavo, kad susitarimo tarp tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko buvimas (tokio susitarimo pateikimas viešojo administravimo subjektui) Žemės įstatymo 23 straipsnio 9 dalies taikymo prasme yra būtina teisinė prielaida (sąlyga) apskrities viršininkui priimti sprendimą dėl servituto panaikinimo, o nesant tokiam susitarimui jį gali atstoti tik atitinkamas teismo sprendimas dėl servituto pabaigos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis byloje Nr. A143-1825/2008).

Pagal šio įstatymo 23 straipsnio 9 dalį „Administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.“ Servituto pasibaigimo pagrindai yra nustatyti Civilinio kodekso 4.130 straipsnyje. Byloje nagrinėjamu atveju aktualus yra servituto pasibaigimo pagrindas, kuris yra nurodytas Civilinio kodekso 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei detalizuotas Civilinio kodekso 4.135 straipsnyje – servituto pabaiga išnykus jo būtinumui. Viena iš būtinų sąlygų servitutui šiuo pagrindu pasibaigti, o tuo pačiu galimybė panaikinti jį administraciniu aktu yra tai, kad dėl servituto pasibaigimo turi susitarti tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis byloje Nr. A438-1461/2012).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad NŽT kelio servitutą panaikino tarnaujančiojo daikto savininkui ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl nustatyto servituto panaikinimo nesudarius jokio susitarimo ir viešpataujančiojo daikto savininkui dėl to prieštaraujant, nesant teismo sprendimo, priėmė iš esmės teisingą sprendimą ir panaikino ginčijamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka analogiškose bylose formuojamą praktiką.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai akcentuoja, kad minėtos viešosios teisės normos, kuriomis rėmėsi viešojo administravimo subjektas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nukreipia į privatinės teisės normas, todėl skundžiamame sprendime turėjo būti nurodytos ir privatinės teisės normos, o šiuo atveju ginčijamame sprendime nebuvo nurodytas konkretus sprendimo priėmimo materialinis pagrindas, kuris, kaip minėta, buvo nurodytas tik nagrinėjant bylą teisme, o ne pačiame administraciniame akte. Todėl ginčijamas administracinis aktas nebuvo pagrįstas teisės aktų normomis, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija), reikalaujančią, jog individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos.

Ginčijamo administracinio akto turinys, teismui paduotų procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad administracinis aktas nėra pagrįstas taip pat ir objektyviais duomenimis (faktais), kas taip pat yra nesuderinama su minėtais Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Naikinant servitutą išnykus jo būtinumui, viešojo administravimo subjektas turėjo nagrinėti aplinkybes dėl to, ar išnyko servituto būtinumas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad minėtos aplinkybės nebuvo nagrinėjamos, o ginčijamas sprendimas buvo priimtas tenkinant sklypo savininko, kuriame buvo nustatytas servitutas, prašymą.

Byloje yra pateikti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), planai, rengti 1998, 2009, 2011 metais. 2011 metais parengtame (vienos iš sklypo bendrasavininkių – T. S. užsakymu rekonstruojant sklype pastatus) plane yra įrašas apie įvažiavimą į šį sklypą iš (duomenys neskelbtini), t. y. ne iš servitutinio kelio. Ginčijamo sprendimo turinys patvirtina, kad minėti dokumentai naikinant sprendimą administraciniu aktu nebuvo vertinami. NŽT turėjo vertinti, kur yra suprojektuotas įvažiavimas į sklypą pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, ar šis įvažiavimas yra įrengtas šioje vietoje, kur buvo suprojektuotas, ar toje vietoje buvo (yra) įmanoma įrengti įvažiavimą dėl vietovės reljefo ypatumų ar panašių aplinkybių, dėl kurių galėjo ar buvo nustatytas servitutas valstybinėje žemėje 2012 metais.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad minėtas aplinkybes dėl kito įvažiavimo buvimo turėjo nagrinėti teismas. Administracinį sprendimą dėl servituto panaikinimo priėmė viešojo administravimo subjektas, kuriam ir tenka pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis. Teismas negali priimti administracinio sprendimo, kurio priėmimas priskirtas viešojo administravimo subjekto kompetencijai, todėl viešojo administravimo subjekto pareiga pagrįsti sprendimą faktiniais duomenimis taip pat negali būti perkelta teismui, kuriam priskirta tikrinti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą (ABTĮ 3 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. 2 d.).

NŽT administracinio sprendimo teisėtumo negali patvirtinti taip pat kitos valstybės institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. gegužės 2 d. priimtas įsakymas, kuriuo NŽT siūloma panaikinti nustatytą kelio servitutą, o sklypo savininkui kreiptis į NŽT dėl servituto panaikinimo administraciniu aktu. Vilniaus miesto savivaldybė minėtu įsakymu nepriėmė sprendimo dėl servituto panaikinimo administraciniu aktu, šio sprendimo priėmimas pagal minėtus teisės aktus yra priskirtas NŽT kompetencijai.

Pareiga administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ir motyvuoti taikomas poveikio priemones tenka viešojo administravimo subjektui, priimančiam šį administracinį aktą, todėl būtent administracinį aktą priimantis viešojo administravimo subjektas turi vertinti visus surinktus įrodymus (taip pat ir oficialius rašytinius įrodymus – dokumentus, išduotus valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtintus kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų) bei priimti teisėtą administracinį sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartis byloje Nr. A-1421-602/2016).

Minėta, kad 2012 metais priimant administracinį sprendimą dėl servituto nustatymo valstybinėje žemėje, kartu buvo sprendžiama ir dėl viešpataujančio daikto savininkų teisių ir pareigų, t. y. viešpataujančio daikto savininkai įgijo teisę naudotis tuo metu valstybinėje žemėje buvusiu servitutiniu keliu tam, kad galėtų naudotis jų nuosavybės teise valdomu sklypu ir jame esančiais pastatais, būtent turėtų galimybę patekti į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves, kas yra viena iš būtinų gyvenimo ir veiklos sąlygų naudojantis pastatais (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 6 str. 4 d. 2 p.). Taigi 2012 metais priimant administracinį sprendimą dėl servituto nustatymo šiuo sprendimu buvo suteiktos teisės minėtiems asmenims naudotis servitutiniu keliu, todėl yra akivaizdu, kad priimant administracinį sprendimą dėl servituto panaikinimo taip pat buvo sprendžiama dėl šių asmenų teisių ir pareigų. Bylos dokumentai patvirtina, kad priimant ginčijamą sprendimą minėti asmenys, taip pat ir pareiškėjas, kuris skundžia sprendimą teismui, nedalyvavo ir neturėjo galimybės pareikšti savo nuomonės prieš priimant ginčijamą sprendimą.

Gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje, apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Nr. A756-686/2010).

NŽT, prieš priimdama administracinį sprendimą, kuriuo buvo sprendžiama dėl asmenų teisių ir pareigų, konkrečiai dėl administraciniu sprendimu nustatytų teisių panaikinimo, nesuteikė šiems asmenims jokios galimybės pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti juos patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus sprendžiamu klausimu. Todėl, priimant ginčijamą sprendimą, buvo pažeistas gero administravimo principas, kurio pažeidimas nagrinėjamu atveju lėmė ir tai, kad viešojo administravimo subjektas neišnagrinėjo jokių aplinkybių, kurias nagrinėjamu atveju buvo būtina nagrinėti.

Nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjama byla yra UAB „VN projektas“ apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad nustatytu servitutu neproporcingai ribojama UAB „VN projektas“ nuosavybės teisė į sklypą. Nagrinėjamos bylos dalykas nėra servituto nustatymas, kuris administraciniu aktu buvo nustatytas valstybinėje žemėje, nagrinėjamos bylos dalykas yra servituto panaikinimas. Be to, viešojo administravimo subjektui ginčijamu sprendimu neišnagrinėjus jokių klausimų, susijusių su servituto būtinumu, priėmus sprendimą pažeidžiant esmines procedūrines taisykles, nėra pagrindo vertinti argumentų dėl sprendimo esmės, t. y. argumentų, ar priimant šį administracinį sprendimą (t. y. paliekant servitutą), būtų neproporcingai ribojama UAB „VN projektas“ nuosavybės teisė į sklypą, bei argumentų, kuriam iš dviejų privačių interesų būtų teikiama pirmenybė sprendžiant dėl viešojo intereso, būtent dėl būtinos gyvenimo ir veiklos sąlygos naudojantis pastatais užtikrinimo – patekimo į valstybinės ir vietinės reikšmės kelius ir gatves.

Nepagrįsti yra apeliacinių skundų argumentai, kad skundas teismui yra paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Skunde yra nurodyta ir kartu su skundu pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas ginčijamo sprendimo kopiją gavo pareiškėjo prašymu 2016 m. birželio 17 d., todėl pareiškėjas kreipėsi į teismą 2014 m. liepos 16 d., t. y. nepraleidęs vieno mėnesio sprendimo apskundimo termino (ABTĮ 33 str.).

Nepagrįsti yra NŽT argumentai, kad pareiškėjo skundas neturėjo būti priimtas nagrinėti teisme, nes pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, nustatytos Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje, būtent NŽT teritorinio padalinio sprendimo neskundė NŽT vadovui.

Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalis taikytina tais atvejais, kai skundžiamas sprendimas patenka į šio įstatymo taikymo sritį. Žemės reformos įstatymas reglamentuoja žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką. Servituto privačiame sklype panaikinimas administraciniu aktu nėra susijęs su žemės reformos tikslais ir vykdymu, todėl nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikoma Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tai bylų kategorijai įstatymų nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą, kad ginčijamas administracinis sprendimas yra neteisėtas, todėl pagrįstai jį panaikino.   

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „VN projektas“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.