Civilinė byla Nr. e3K-3-42-219/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00080-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.5; 2.6.16.12
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 2 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Staipa“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Staipa“ priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sumos, grindžiamos pastato vertės padidėjimu, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuomininko teisę į išnuomoto valstybės ar savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą pagal nuomos teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nesumokėto nuomos mokesčio pagal 2005, 2007, 2009, 2015 metų nuomos sutartis, 33 658,04 Eur palūkanų už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą pagal 2009, 2015 metų nuomos sutartis, 550,95 Eur delspinigių pagal 2015 m. nuomos sutartį (iš viso 242 889,39 Eur skolos) ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos.
3. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausė negyvenamasis pastatas – parduotuvė (duomenys neskelbtini), kuris nuomos sutarčių pagrindu buvo perduotas naudoti atsakovei. Šalių buvo sudarytos šios nuomos sutartys: 1) 2005 m. sausio 31 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 1950, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 392,76 kv. m ploto patalpos prekybos veiklai vykdyti laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 7 d. iki 2010 m. vasario 7 d.; 2) 2007 m. kovo 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. 2090, kuria atsakovei išnuomotos ginčo pastato 410,75 kv. m ploto patalpos laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 16 d. iki 2012 m. kovo 16 d.; 3) 2009 m. rugpjūčio 14 d. savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-2207-(2.14.1.17-TR2), kuria atsakovei išnuomotas 803,51 kv. m ploto ginčo pastatas naudoti prekybos veiklai iki 2010 m. vasario 7 d., 2010 m. balandžio 1 d. susitarimu nuomos terminas pratęstas iki 2011 m. balandžio 1 d.; 4) 2015 m. gegužės 13 d. negyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų nuomos bei kito ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis Nr. A466-41/15-(2.14.1.42-AD4), kuria atsakovei išnuomotas 815,9 kv. m ploto ginčo pastatas iki 2019 m. birželio 30 d.
4. Pagal 2005 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt (1137,51 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet liko skolinga 23 565,60 Lt (6825,07 Eur) nesumokėto nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2007 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 6161,25 Lt (1784,42 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, bet nesumokėjo 36 967,51 Lt (10 706,53 Eur) nuomos mokesčio už 6 mėnesius. Pagal 2009 m. nuomos sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti 7231,59 Lt (2094,41 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. birželio 30 d. susidarė 123 162,57 Eur dydžio nesumokėto nuomos mokesčio skola.
5. 2016 m. spalio 13 d. įvyko ginčo pastato viešas aukcionas, o 2016 m. lapkričio 22 d. ieškovė su viešo aukciono laimėtoju pasirašė ginčo pastato pirkimo–pardavimo sutartį. Todėl 2015 m. nuomos sutartis, remiantis jos 14.2 papunkčiu, laikytina nutraukta nuo 2016 m. spalio 13 d., kai įvyko turto privatizavimo aukcionas. Pastatas grąžintas savivaldybei 2016 m. lapkričio 21 d. perdavimo–priėmimo aktu, todėl iki šio termino skaičiuotina nuomos mokesčio skola. 2015 m. sudaryta nuomos sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti 3927,60 Lt (2366,11 Eur) dydžio nuomos mokestį per mėnesį, tačiau nesumokėjo ir liko skolinga 67 986,23 Eur.
6. Atsakovė, nesumokėjusi nuomos mokesčio pagal 2009 ir 2015 m. nuomos sutartis, turi prievolę sumokėti ieškovei 5 proc. dydžio įstatyme nustatytas palūkanas – 29 793,29 Eur pagal 2009 m. nuomos sutartį ir 3864,75 Eur pagal 2015 m. nuomos sutartį, iš viso – 33 658,04 Eur mokėjimo palūkanų.
7. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo sumą, įskaityti ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo ir atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur).
8. Atsakovė nurodė, kad nuo 1997 m. iki 2016 m. šalis siejo nuomos santykiai dėl pastato (duomenys neskelbtini) patalpų. Atsakovė netrukus po pirmosios nuomos sutarties 1997 m. sudarymo ėmėsi investicijų į išsinuomotas patalpas – gavo leidimą iš atsakovės rengti techninę dokumentaciją ir atlikti pastato patalpų remonto darbus, remontavo patalpas. 2001 m. sausio 4 d. atlikta statinio ekonominė finansinė ekspertizė patvirtino, kad atsakovė į išnuomotų patalpų remontą investavo 332 370 Lt (96 261,01 Eur).
9. 2001 m. išsikėlus pastato pirmo aukšto nuomininkams, patalpų būklė pablogėjo. Atsakovė dėl to kreipėsi į ieškovę, kuri siūlė atsakovei išsinuomoti visą pastatą. Atsakovė kreipėsi į ieškovę prašydama privatizuoti pastatą, tačiau ieškovė į šiuos prašymus nereagavo. 2007 m. balandžio 25 d. ieškovė išdavė leidimą atsakovei rengti pastato rekonstrukcijos projektą ir sąmatą, nustatant, kad šiam objektui pagerinti būtų naudojama ne daugiau kaip 746 435 Lt (216 181,52 Eur). 2010 m. birželio 22 d. pastato rekonstrukcija buvo baigta, surašytas pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktas. 2014 m. spalio 19 d. raštu ieškovė informavo atsakovę apie kompensuojamųjų 651 920 Lt (188 809,08 Eur) investicijų į pastato patalpų remontą pripažinimą. 2015 m. spalio 2 d. ieškovė informavo atsakovę apie pastato pardavimą ir 2015 m. spalio 16 d. vyksiantį aukcioną. Pakartotinis pastato aukcionas įvyko 2016 m. spalio 13 d., pastatas parduotas už 482 890 Eur kainą. 2016 m. lapkričio 21 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė grąžino pastatą ieškovei su visais pagerinimais, o šalis sieję nuomos santykiai pasibaigė. Pastato grąžinimo metu atsakovės atliktų pastato pagerinimų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas.
10. Bendra ieškovės pritarimu atsakovės į pastato rekonstrukciją investuota suma sudaro 285 070,09 Eur: iki 2000 m. – 96 261,01 Eur (332 370 Lt), iki 2009 m. – 188 809,08 Eur (651 920 Lt). Nuomininkui, teisėtai pagerinusiam nuomotas patalpas, jų privatizavimo metu atlyginamos ne patirtos išlaidos, o dėl šio pagerinimo padidėjusios patalpų vertės procentas. Ekspertizės išvadoje nurodyta, kad dėl pastatui pagerinti atsakovės padarytų išlaidų pastato vertė padidėjo 203 proc. (nuo 108 630 Eur iki 510 450 Eur). 2016 m. spalio 13 d. pastatas parduotas viešo aukciono būdu už 482 890 Eur. Todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 374 260 Eur suma, kaip pastato vertės padidėjimas dėl atsakovės atliktų investicijų.
II. Pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasacinio teismų procesinių sprendimų esmė
11. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovės ieškovei 143 315,18 Eur skolos, 18 502,67 Eur palūkanų, 550,95 Eur delspinigių, 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos 162 518 Eur sumos; atmetė atsakovės priešieškinį.
12. Teismas nustatė, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai. Atsakovė įsipareigojimą mokėti nuomos mokestį vykdė netinkamai, todėl susidarė nuomos mokesčio įsiskolinimas. Teismas nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nuomos mokesčio, o atsakovė pripažino ir prašė įskaityti kaip priešpriešinį reikalavimą 80 070 Eur įsiskolinimo sumą.
13. Teismas, nustatęs, kad pagal 2005 m. nuomos sutartį ieškovė prašė priteisti 6825,07 Eur, o pagal 2007 m. nuomos sutartį – 10 706,53 Eur, atmetė šiuos reikalavimus kaip pareikštus praleidus penkerių metų ieškinio senaties terminą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje (ieškinys teismui pateiktas 2016 m. sausio 14 d., o patikslintas ieškinys – 2016 m. birželio 2 d.). Teismas tuo pačiu pagrindu atmetė ieškovės reikalavimų dalį, kuria prašoma priteisti skolą nuo 2009 m. rugpjūčio 6 d. iki 2011 m. birželio 2 d. pagal 2009 m. nuomos sutartį. Teismas pagal 2009 m. nuomos sutartį, galiojusią iki 2014 m. birželio 30 d., priteisė ieškovei iš atsakovės 75 328,95 Eur nuomos mokesčio (iš 123 162,57 Eur prašomos priteisti skolos atėmė 47 833,62 Eur (atmestas reikalavimas dėl ieškinio senaties)), o pagal 2015 m. nuomos sutartį – 67 986,23 Eur nesumokėto nuomos mokesčio įsiskolinimą, susidariusį iki patalpų perdavimo ieškovei 2016 m. lapkričio 21 d.
14. Teismas, remdamasis CK 6.210 straipsniu, pripažino ieškovės teisę reikalauti 5 proc. dydžio metinių palūkanų. Teismas ieškovės reikalavimą dėl įstatyme nustatytų mokėjimo palūkanų pagal 2009 m. nuomos sutartį tenkino iš dalies ir priteistinas palūkanas sumažino iki 14 637,92 Eur (29 793,29 Eur – 15 155,37 Eur (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). 2015 m. nuomos sutarties 12 punkte šalims susitarus, kad nuomininkas, sutartyje nustatytu laiku nesumokėjęs nuompinigių, moka 0,05 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos nuompinigių sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, teismas pripažino ieškovės teisę į 550,95 Eur dydžio delspinigius pagal 2015 m. nuomos sutartį.
15. Teismas, vertindamas sutartinį priešieškinio reikalavimų pagrindą, nustatė, kad 1997 m. nuomos sutartyje šalių buvo nustatyta, jog nuomininkas, šalių sutarimu pagerinęs patalpų būklę, turi teisę į tuo tikslu turėtų būtinųjų išlaidų atlyginimą pinigais arba medžiagomis, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato kitas sąlygas. Tuo tarpu 2005 m. sudarytoje nuomos sutartyje ir vėlesnėse 2007 m., 2009 m. bei 2015 m. sudarytose nuomos sutartyse nurodyta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą (atlikus paprastąjį remontą, kapitalinį remontą ir (ar) rekonstrukciją), už pagerinimą neatlyginama.
16. Teismas nustatė, kad iki 2002 m. gegužės 23 d. galiojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau – ir Disponavimo įstatymas) nenustatė draudimo atlyginti turto nuomininkui už padarytus išnuomoto turto pagerinimus. Tuo tarpu nuo 2002 m. birželio 19 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama (šio įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad ši nuostata netaikoma sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo). Nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Disponavimo įstatymo redakcijos 15 straipsnio 7 punkte įtvirtinta išlygų neturinti nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą turtą, už pagerinimą neatlyginama.
17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Disponavimo įstatyme įtvirtintas imperatyvus draudimas atlyginti nuomininkui už turto pagerinimą, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo priteisti atsakovės turėtų išlaidų atlyginimą (CK 6.501 straipsnio 1 dalis).
18. Teismas, įvertinęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d. galiojusios Privatizavimo įstatymo redakcijos 10 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, nurodė, kad pagal šią nuostatą pagerinimo išlaidas atlygina ne privatizavimo objekto savininkas, o pirkėjas. Be to, pagal šią nuostatą padarytos išlaidos būdavo atlyginamos ne bet kada, o privatizavimo metu. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, atsakovei minėto įstatymo pagrindu neatsirado teisė reikalauti patirtų investicijų atlyginimo. 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojo nauja Privatizavimo įstatymo redakcija, kuri nustato tik valstybei priklausančių akcijų privatizavimą. Nekilnojamasis turtas nuo šio pakeitimo įsigaliojimo gali būti perduodamas privačion nuosavybėn tik viešo aukciono būdu ir nebegali būti privatizuotas.
19. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės reikalavimų pagrįstumo teisėtų lūkesčių apsaugos aspektu, nurodė, kad ginčo šalių sudarytose nuomos sutartyse, kurių sąlygos buvo žinomos atsakovei, buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kad turto pagerinimo išlaidos nuomininkui neatlyginamos. Todėl teisėtas atsakovės lūkestis dėl investicijų atlyginimo negalėjo susiformuoti.
20. Teismas nenustatė kasacinio teismo praktikoje suformuluotų prielaidų nepagrįstam praturtėjimui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489-695/2016).
21. Teismas nustatė, kad atsakovė nedalyvavo ieškovės organizuojamuose ginčo turto aukcionuose. Tai, kad atsakovė teikė ieškovei prašymus dėl ginčo turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė nesudarė atsakovei sąlygų įsigyti ginčo turtą. Ieškovė siuntė atsakovei pranešimą apie viešą aukcioną, teikė atsakovei turto perdavimo–priėmimo akto projektą, atsakymus į atsakovės raštus, taigi, bendradarbiavo su atsakove.
22. Teismas, netenkindamas atsakovės priešieškinio reikalavimo dėl teisinio pagrindo nebuvimo, nepasisakė dėl atsakovės prašomos priteisti sumos pagrįstumo.
23. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, papildydama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo priteisimo.
24. Kolegija pripažino, kad, nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojus naujai Disponavimo įstatymo redakcijai, nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą savivaldybės turtą, už atliktus pagerinimus nėra atlyginama, nepaisant to, kada buvo sudaryta nuomos sutartis (15 straipsnio 7 punktas). Teismo vertinimu, 2002 m. gegužės 23 d. Disponavimo įstatymo pakeitimo įstatyme Nr. IX-900 įtvirtinta išlyga dėl atlyginimo už išnuomoto valstybės (savivaldybės) turto pagerinimą pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., galiojo iki pat 2014 m. spalio 1 d., t. y. 12 metų. Tokios išlygos panaikinimas 2014 m. yra susijęs ne su prarastu šios išlygos aktualumu, bet siekiu išvengti tokių situacijų, kai buvę valstybės (savivaldybės) patalpų nuomininkai siekia prisiteisti prieš dešimt metų atliktų ir pačių nuomininkų naudotų investicijų atlyginimą, nors tą draudžia galiojantys teisės aktai.
25. Ginčo pastato remonto darbai buvo atlikti galiojant 1997 m. nuomos sutarčiai, kurios 5.6 papunktyje nustatytas draudimas atlyginti bet kokias išlaidas nuomininkui, jeigu tai prieštarautų įstatymui. 2002 m. gegužės 23 d. ir 2014 m. kovo 25 d. Disponavimo įstatymo pakeitimais savivaldybėms uždraudus atlyginti nuomininkams jų išlaidas, 1997 m. nuomos sutarties galiojimo metu turėtų išlaidų atlyginimas būtų neteisėtas. Be to, nuo 2005 m. su atsakove sudarytose nuomos sutartyse buvo nustatyta, kad nuomotojas neatlygina dėl ginčo pastato turėtų nuomininko išlaidų. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimus dėl pagerinimo išlaidų atlyginimo.
26. Kadangi iki 2014 m. spalio 1 d., kai galiojo Privatizavimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios dėl privatizavimo objekto (statinio) pagerinimo padarytų išlaidų atlyginimą, ginčo pastatas nebuvo privatizuotas, atsakovė neįgijo subjektinės teisės į ginčo patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą. Pagal Privatizavimo įstatymą privatizuojamam turtui pagerinti padarytos išlaidos galėjo būti atlyginamos ne bet kada, o turto privatizavimo metu, t. y. paaiškėjus jo pirkėjui, o ne tų išlaidų atsiradimo momentu. Dėl to, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, pažeidė lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą.
27. Kolegija padarė išvadą, kad aplinkybė, jog ieškovė neįtraukė pastato į privatizuojamų objektų sąrašą, nelėmė atsakovės teisėtų lūkesčių pažeidimo, kadangi teisinis reglamentavimas neįpareigoja savivaldybės parduoti privatiems asmenims nuosavybės teise valdomo turto. Atsakovės investicijos į pastatą tikintis jį privatizuoti gali būti vertinamos kaip nepasiteisinęs komercinis sprendimas, verslo rizikos prisiėmimas, o ne ieškovės pareigos parduoti ginčo pastatą atsakovei pažeidimas.
28. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatytas tam tikrų santykių reglamentavimas negali būti pakeičiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Nors 2003 m. vasario 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija protokolu patvirtino, kad atsakovė į ginčo pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (93 654,43 Eur), šios išlaidos galėjo būti kompensuojamos ginčo pastato privatizavimo metu, ginčo pastatas buvo parduotas tik 2016 m. spalio 13 d., t. y. praėjus 13 metų, per kuriuos pasikeitė pagerinimų išlaidų atlyginimo reglamentavimas.
29. Kadangi ginčo pastatas nebuvo privatizuotas Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies galiojimo metu, o ginčo pastato viešo aukciono procedūros buvo vykdomos pagal nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusį Disponavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. spalio 28 d. nutarimo Nr. 1178 reikalavimus, kurie nenustatė galimybės nuomininkui atlyginti jo investicijų į parduodamą turtą, kolegija sprendė, kad atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti tokias išlaidas.
30. Kadangi atsakovė priešieškinyje nereiškė jokių reikalavimų savivaldybei dėl nuostolių atlyginimo (priešieškinio dalykas) ir neįrodinėjo savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų (priešieškinio pagrindas), pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, kolegijos nuomone, neturėjo pareigos nei pats suformuluoti, nei pakeisti priešieškinio dalyko. Atsakovės argumentai, jog ji patyrė nuostolių dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė vilkino ginčo pastato neteisėto privatizavimo procedūras, neatsakė į atsakovės raštus dėl ginčo pastato privatizavimo, pagrįstai nebuvo vertinami.
31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 14 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalis dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų atmetimo buvo palikta nepakeista ir išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalį, 2000 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio papildymo įstatymo Nr. VIII-1575 rengimo dokumentus (lot. travaux preparatoires), padarė išvadą, kad minėtu įstatymo reglamentavimu buvo siekiama ne apibrėžti nuomininko materialiąją teisę į išlaidų dėl padarytų pagerinimų valstybės ar savivaldybės turtui atlyginimą, bet nustatyti kitų teisės aktų pagrindu atsiradusios nuomininko materialiosios teisės specialų įgyvendinimo būdą (procedūrines taisykles). Toks aiškinimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka Privatizavimo įstatymo tikslą, kadangi juo buvo siekiama nustatyti valstybės ir savivaldybių turto privatizavimą (Privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), o ne apibrėžti investicijų į išnuomotą valstybės ar savivaldybės turtą atlikimo tvarką. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis negali būti teisinis pagrindas, sprendžiant dėl nuomininko teisės į atliktų pagerinimų išlaidų atlyginimą egzistavimo. Todėl dėl atsakovės ginamos teisės atsiradimo teisinio pagrindo ir šios teisės turinio turi būti sprendžiama vadovaujantis CK ir kitų įstatymų nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybei ar savivaldybėms priklausančio turto nuomos teisinius santykius.
33. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalis neteko galios nuo 2014 m. spalio 1 d. Todėl net jei ir būtų pripažinta nuomininko teisė gauti išlaidų, patirtų dėl savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo, atlyginimą, šiai normai netekus galios, nėra teisinio pagrindo taikyti specialų nuomininko teisės į išnuomoto savivaldybės turto pagerinimo išlaidų atlyginimą įgyvendinimo būdą, kuris buvo įtvirtintas Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalyje.
34. Teisėjų kolegija nurodė, kad, sprendžiant dėl nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, visų pirma turi būti taikomas specialus įstatymų, nustatančių disponavimą savivaldybei priklausančiu turtu, reglamentavimas, o jo nesant – bendrosios CK 6.501 straipsnyje įtvirtintos teisės normos (CK 1.1 straipsnio 2 dalis).
35. Įvertinusi Disponavimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nuomininko teisės į savivaldybei nuosavybės teise priklausiusio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, šio teisinio reguliavimo kaitą, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Disponavimo įstatymo išdėstymas nauja, nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusia redakcija savaime neturėjo teisinės reikšmės ankstesnės redakcijos Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies įgyvendinimo ir taikymo išlygą pakeitimo įstatyme įtvirtinusios teisės normos galiojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad, 2014 m. išdėsčius Disponavimo įstatymą nauja redakcija nebuvo pakeista 2002 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nurodytų Disponavimo įstatymo straipsnių, kuriems taikoma išlyga, numeracija, savaime nereiškia šios nuostatos negaliojimo.
36. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygą nustatanti teisės norma, įtvirtinta 2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje, yra galiojanti ir išlieka aktuali aiškinant ir taikant naują 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojusio Disponavimo įstatymo redakciją. Toks šios teisės normos aiškinimas jos galiojimo aspektu atitinka teisėtų lūkesčių principą, taip pat principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios. Todėl, sprendžiant dėl atsakovės priešieškiniu pareikšto reikalavimo priteisti padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą, turi būti įvertintas draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlygos turinys.
37. 2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnis nustatė, kad Disponavimo įstatymo 13 straipsnio 3 dalies ir 14 straipsnio 5 dalies nuostatos dėl neatlyginimo už perduoto turto pagerinimą netaikomos sutartims, kurios buvo sudarytos iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. šis draudimas netaikomas sutartims, kurios sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d.
38. Teisėjų kolegija sprendė, kad 2002 m. gegužės 23 d. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama ir taikoma atsižvelgiant į CK 6.157 straipsnyje įtvirtintas nuostatas ir bendrąjį principą, kad įstatymas neturi atgalinio veikimo galios (CK 1.7 straipsnio 2 dalis).
39. Taigi Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti Disponavimo įstatyme įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas.
40. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuomininko teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančio išnuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje, siekiant išnagrinėti priešieškinio reikalavimus, teisinę reikšmę turi aplinkybė, kada atsirado nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl priešieškinio reikalavimų tenkinimo teisinio pagrindo nebuvimo, šių aplinkybių netyrė ir nenustatė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmesti atsakovės priešieškinio reikalavimai, ir šią bylos dalį perdavė apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pavesdama ištirti ir įvertinti nuomininko teisės reikalauti išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo atsiradimo teisinį pagrindą, šio teisės atsiradimo momentą ir turinį pagal šios nutarties išaiškinimus.
41. Kartu teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog nuomininko teisė į padarytų pagerinimų išlaidų atlyginimą atsirado iki 2002 m. birželio 19 d., klausimas dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo turėtų būti sprendžiamas pagal kasacinio teismo suformuotą CK 6.501 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir kt.).
42. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iš naujo išnagrinėjusi bylos dalį, 2019 m. liepos 2 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį ir priėmė naują sprendimą – priešieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovei iš ieškovės 96 261,01 Eur turto pagerinimo išlaidų ir 925,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė iš atsakovės valstybei 2413,72 Eur žyminio mokesčio.
43. Kolegija nustatė, kad investicijos į atsakovės išsinuomotų patalpų pagerinimą vyko dviem etapais: 1) 1997–2000 metų laikotarpiu; 2) 2005–2009 metų laikotarpiu. Pirmuoju etapu investicijos į patalpų pagerinimą buvo atliekamos šalių 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarties pagrindu, o antruoju etapu – 2005 m. sausio 31 d., 2007 m. kovo 14 d. ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalių sudarytų nuomos sutarčių pagrindu. Baigus pirmojo etapo darbus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2003 m. vasario 25 d. protokolu Nr. 34-31-9 patvirtino, kad atsakovė į pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 332 370 Lt (96 261,01 Eur) sumą. Baigus antrojo etapo darbus, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2014 m. spalio 29 d. raštu Nr. A51-90510/14 (2.14.1.17-EKS) informavo atsakovę, kad pripažįsta 651 920 Lt (188 809,08 Eur) sumą, investuotą į patalpų remontą.
44. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, kolegija sprendė, kad atsakovė turi teisę tik į pirmajame etape, t. y. 1997–2000 metų laikotarpiu, patirtų pastato investuotų lėšų (turto pagerinimo išlaidų) atlyginimą, nes išlaidos patirtos iki 2002 m. birželio 19 d. Atsakovei baigus remonto ir rekonstrukcijos darbus 2000 m. ir ieškovei patvirtinus investuotų lėšų sumą, kolegija pripažino, kad tik ši atsakovės priešieškinio reikalavimo dalis yra pagrįsta.
45. Remdamasi CK 6.501 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo formuojama šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012; 2016 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-701/2016; 2016 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-916/2016), kolegija padarė išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos būtinosios daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygos – išnuomoto daikto pagerinimas; ieškovės leidimas daryti daikto pagerinimus; atsakovės turėtos šiam tikslui būtinosios išlaidos, kurių dydį ieškovė pripažino; įstatymas ir šalių 1997 m. sudaryta sutartis nenustatė kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių. Dėl šios priežasties kolegija sprendė esant teisinį pagrindą tenkinti atsakovės priešieškinio reikalavimų dalį, susijusią su pagerinimais, atliktais 1997–2000 metų laikotarpiu.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
46. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl atmestų atsakovės priešieškinio reikalavimų ir dėl šios dalies grąžinti bylą iš naujo nagrinėti vienam iš žemesnės instancijos teismų. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
46.1. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, pažeidė CPK 18 straipsnį ir 362 straipsnio 2 dalį, nes nesivadovavo kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais pirmą kartą nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kaip turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovės patirtų išlaidų nuomojamoms patalpoms atlyginimo – atsakovės teisė į pagerinimo išlaidų atlyginimą buvo siejama su tokios teisės atsiradimo ir nuomos sutarties sudarymo momentu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas šią atsakovės teisę susiaurino iki išlaidų patyrimo ir pripažinimo laiko. Teismas nenustatė, kas yra laikoma atsakovės teisės reikalauti pagerinimo išlaidų atsiradimo momentu, netyrė ir nevertino tokių išlaidų atsiradimo teisinio pagrindo, taigi, nesivadovavo kasacinio teismo nurodymais ir neatskleidė bylos esmės. Teismas mechaniškai suskirstė atsakovės išlaidas į du etapus pagal tai, kada buvo priimti atitinkami ieškovės sprendimai dėl tokių išlaidų patvirtinimo (2000 ir 2014 metais).
46.2. Pažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 185 straipsnyje, teismas nevisapusiškai ištyrė į bylą pateiktus įrodymus ir tuo pagrindu padarė iš esmės klaidingą išvadą dėl to, kurios nuomos sutarties pagrindu atsakovė atliko turto pagerinimo darbus.
46.3. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl valstybės ar savivaldybių turtą pagerinusio nuomininko patirtų išlaidų atlyginimo CK 6.501 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2006; 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2010; 2015 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015; 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-686/2016; 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-532-687/2018). Kasacinio teismo išaiškinta, kad, nesant galimybės atlyginti nuomininko išlaidų iš potencialaus turto pirkėjo sumokėtų lėšų turto privatizavimo metu, klausimas dėl išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo turi būti sprendžiamas, taikant CK 6.501 straipsnį ir konkrečios turto nuomos sutarties sąlygas; sprendžiant klausimą dėl nuomininko patirtų pagerinimo išlaidų atlyginimo taikytini bendrieji teisingumo, protingumo, teisėtų lūkesčių, nepagrįsto praturtėjimo draudimo ir kt. teisės principai; išlaidų patyrimo momentas neturi lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl nuomininko teisės reikalauti jo patirtų išlaidų atlyginimo. Skundžiamame sprendime teismo pateikta nuomininko išlaidų atlyginimo interpretacija iš esmės neatitinka tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotų išaiškinimų, tiek bendrųjų teisės ir civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų bei suponuoja pagrindą įteisinti valstybės ir savivaldybių institucijų nepagrįstą praturtėjimą nuomininkų sąskaita.
46.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto draudimo ir Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies santykio nėra vienoda. Pirmą kartą bylą nagrinėjant kasacine tvarka pateiktas išaiškinimas dėl Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies netaikymo ginčo teisiniams santykiams prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2015 pateiktiems išaiškinimams – Privatizavimo įstatymo normos pagal teisės normų konkurencijos taisykles yra specialiosios, joms teikiama pirmenybė Disponavimo įstatymo ir kitų įstatymų, reglamentuojančių savivaldybės (valstybės) turto privatizavimo santykius, požiūriu; Privatizavimo įstatyme nuomininko padarytų turto pagerinimo išlaidų atlyginimo klausimas turto privizavimo atveju yra reglamentuotas specialiai, todėl Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis, kaip bendroji teisės norma, šiems santykiams netaikytina.
47. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
47.1. Apeliacinės instancijos teismas įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, jais vadovavosi ir iš esmės teisingai išsprendė bylą pagal atsakovės priešieškiniu suformuluotas jos nagrinėjimo ribas. Atsakovės priešieškinio reikalavimas priteisti ginčo pastato pagerinimo išlaidų atlyginimą galėtų būti tenkinamas tik esant kasacinio teismo nutartyje nurodytų sąlygų visetui, t. y. tik nustačius, kad atsakovės teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. ir tokia teisė kildinama iš pastato nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. birželio 19 d. Nagrinėjamu atveju yra itin svarbu akcentuoti, kad, kaip teisingai nustatė teismas, atsakovės nurodomos investicijos vyko dviem etapais: pirmuoju etapu 1997–2000 m., antruoju – 2007–2009 m. Investicijų suskirstymas į etapus leidžia nustatyti, pagal kokias nuomos sutartis šios investicijos buvo atliekamos ir ar šios sutartys nustatė atsakovei teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, t. y. nustatyti pagerinimo išlaidų atlyginimo sąlygas, nurodytas kasacinio teismo nutartyje. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2003 m. vasario 25 d. protokolu Nr. 34-31-9 patvirtino, kad atsakovė į pastato remontą ir rekonstrukciją investavo 93 654,43 Eur, ši suma galėjo būti kompensuojama pastato privatizavimo metu. Šie remonto darbai buvo atlikti galiojant šalių 1997 m. gruodžio 11 d. sudarytai nuomos sutarčiai Nr. 1238. Tuo tarpu antrojo investicijų etapo išlaidos (188 809,09 Eur) buvo patirtos jau negaliojant minėtai 1997 m. nuomos sutarčiai – šios išlaidos buvo patirtos (gautas nuomotojo leidimas investicijoms atlikti) galiojant 2005 m. ir 2007 m. nuomos sutartims, kuriose, vadovaujantis Disponavimo įstatymu, buvo įtvirtintas draudimas atlyginti atsakovei patirtas pastato pagerinimo išlaidas.
47.2. Net ir tuo atveju, jeigu atsakovės investicijos antruoju etapu būtų patirtos pagal 1997 m. nuomos sutartį, nebūtų teisinio pagrindo jas atlyginti pagal CK 6.501 straipsnį, nes byloje nėra jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kiek dėl šių investicijų pagerėjo pastatas.
47.3. Sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne tiek naudingi, kiek įmanoma toje situacijoje, todėl aplinkybė, kad dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo atsakovės veiksmai investuojant į ginčo patalpas tapo ekonomiškai nenaudingi (nors, ieškovės nuomone, pati atsakovė naudojosi savo prieš dešimtmečius atliktomis investicijomis, vykdydama pastate savo komercinę veiklą ir gaudama dėl to finansinę naudą), savaime nereiškia kokio nors neteisėtumo atsakovės atžvilgiu ar teisėtų jos lūkesčių paneigimo.
47.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmą kartą nagrinėjant kasacine tvarka šią bylą pateikti išaiškinimai dėl Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies ginčo teisiniams santykiams netaikymo priimti gerokai vėliau negu atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-69/2015. Abiejose nutartyse pateikti išaiškinimai tarpusavy nekonkuruoja ir vieni kitiems neprieštarauja, abiejų bylų ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Be to, šioje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai yra skirti šiai konkrečiai nagrinėjamai bylai, todėl apeliacinės instancijos teismas privalėjo jais remtis (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuomininko teisės į savivaldybei priklausančių patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą
48. 1964 m. CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 316 straipsnio 1 dalis nustatė, kad tuo atveju, jeigu nuomininkas, nuomotojui leidus, nusinuomotą turtą pagerina, tai jis turi teisę į padarytų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas arba sutartis nustato ką kita.
49. Tokia turto (daikto) pagerinimo atlygintinumo nuostata įtvirtinta ir nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK 6.501 straipsnio 1 dalyje. Taigi nuomininkas, nuomojęs turtą tiek iki 2001 m. liepos 1 d., tiek po 2001 m. liepos 1 d., turi teisę į pagerinimo išlaidų atlyginimą, jei išnuomotą turtą pagerino nuomotojo leidimu.
50. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.501 straipsnio 1 dalies teisinį reglamentavimą, nurodo, kad, sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas: nuomininkas pagerino išsinuomotą daiktą; nuomininkas turėjo nuomotojo leidimą daryti daikto pagerinimus; nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį; įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3k-3-74-701/2016 16 punktą).
51. Konstatavus, kad nuomotojas darbus atliko turėdamas nuomotojo leidimą, būtina nustatyti, ar atlikti darbai pagerino išsinuomotą daiktą ir nuomininko turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį. Tokio pobūdžio civilinėse bylose išlaidų dydis įeina į įrodinėjimo dalyką ir teismo nustatomas kaip bylai reikšminga aplinkybė tiriant bei vertinant joje esančius įrodymus.
52. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar daiktas iš tiesų buvo pagerintas. Tam tikri daikto remonto darbai savaime nereiškia, kad daiktas yra pagerintas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad daikto pagerinimu gali būti pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus daiktas tampa vertingesnis, naudingesnis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008). Daikto pagerinimui paprastai nepriskiriamas jo pritaikymas specifiniams nuomininko poreikiams, kai tokie daikto pertvarkymai naudingi tik naudojant daiktą pagal tam tikrą konkrečią paskirtį, o naudojant daiktą kitam tikslui – nereikalingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2008).
53. Nagrinėjamu atveju aptartas nuomojamo daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo teisinis reglamentavimas reikšmingas pirmiausia dėl to, kad atsakovė priešieškinio reikalavimą ieškovei dėl savivaldybei priklausančio turto pagerinimo išlaidų atlyginimo priteisimo, be kita ko, grindžia CK 6.501 straipsniu. Atsakovė nurodė, kad ją ir ieškovę (savivaldybę) patalpų nuomos teisiniai santykiai siejo nuo 1997 m. iki 2016 m. Nuomos teisinių santykių metu ji, gavusi ieškovės sutikimą, nuomotas patalpas pagerino ir patyrė 306 273,77 Eur patalpų pagerinimo išlaidų. Taigi atsakovę ir ieškovę nuomos teisiniai santykiai siejo galiojant 1964 m. CK 316 straipsnio ir 2000 m. CK 6.501 straipsnio redakcijoms, todėl šios normos ir jas aiškinant suformuota teisminė praktika, atsižvelgiant į savivaldybių turto teisinį reglamentavimą, gali būti taikomos sprendžiant dėl dalies priešieškinio reikalavimų.
54. Šioje byloje nagrinėjamų nuomos teisinių santykių objektas – savivaldybei (ieškovei) priklausančios patalpos, kurios valdomos, naudojamos ir jomis disponuojama viešosios teisės normų nustatyta tvarka, todėl, nagrinėjant priešieškinio reikalavimus, spręstina, kokiu nuomos teisinių santykių laikotarpiu ir kokia apimtimi kilusiam ginčui spręsti galėtų būti taikomos CK 6.501 straipsnio nuostatos, nes pagal CK 1.1 straipsnio 2 dalį CK normos taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja atitinkami įstatymai, o pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį šio straipsnio nuostatos taikomos tik tuo atveju, jei įstatymai nenustato ko kita.
55. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką bei sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje reglamentuoja 1998 m. gegužės 12 d. priimtas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Remiantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktu, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis viešosios teisės principu, kuris reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad disponavimo valstybės ir (ar) savivaldybių turtu reglamentavimas yra imperatyvus ir reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo teisiniuose santykiuose teisėta yra tik tai, kas leista įstatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-969/2017 19 punktą).
56. Pažymėtina, kad 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 1 straipsniu Disponavimo įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2002 m. birželio 19 d. Naujos įstatymo redakcijos 14 straipsnio 5 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad nuomininkui, pagerinusiam išsinuomotą (nuosavybės teise priklausantį savivaldybei) turtą, už pagerinimą neatlyginama.
57. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą kasacine tvarka, 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi (kasacinės bylos Nr. 3K-3-176-1075/2019) panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo palikta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atmesti atsakovės priešieškinį, ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
58. Kasacinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartyje nuosekliai ir aiškiai aptarė teisės normas, reglamentuojančias (reglamentavusias) nuomojamo savivaldybių turto pagerinimo išlaidų atlyginimą, ir išaiškino šioje byloje sprendžiamam ginčui aktualias teisės normas bei taikytinas taisykles, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja, tačiau pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-900 2 straipsnyje nustatyta draudimo atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas įgyvendinimo ir taikymo išlyga turi būti aiškinama taip, kad draudimas atlyginti nuomininkui padarytų pagerinimų išlaidas netaikomas tuo atveju, kai nuomininko teisė reikalauti išsinuomoto turto pagerinimų išlaidų atlyginimo atsirado iki 2002 m. birželio 19 d. pagal nuomos sutartis, sudarytas iki 2002 m. birželio 19 d., net jeigu šie išnuomoto turto pagerinimai pabaigti po minėtos datos. Teisėjų kolegija taip pat išaiškino, kad nuo 2002 m. birželio 19 d. vykdant valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kad pačiose sutartyse nebuvo įtvirtinta nuostata, jog išnuomoto turto pagerinimų išlaidos nebus atlyginamos, taip pat po 2002 m. birželio 19 d. keičiant anksčiau sudarytas valstybės ar savivaldybės turto nuomos sutartis, šių sutartinių santykių dalyvių elgesys ir nuomos sutarčių pakeitimai turėjo atitikti Disponavimo įstatyme įtvirtintą imperatyvą, draudžiantį atlyginti išnuomoto turto pagerinimų išlaidas (minėtos 2019 m. gegužės 16 d. nutarties 52 punktas).
59. Teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešieškinio reikalavimus, pažeidė proceso normų reikalavimus, nes netinkamai taikė ankstesnėje (iki 2019 m. gegužės 16 d.) teisminėje praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, tarp jų išaiškinimus dėl Privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies ir Disponavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies santykio. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami civilinius ginčus, vadovaujasi naujausia kasacinio teismo suformuota teismine praktika, o kasacinio teismo nutartyje, kuria byla (jos dalis) grąžinta žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Taip pat teisėjų kolegija atmeta atsakovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo 2016 m. gegužės 16 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Šis teismas, nagrinėdamas priešieškinio reikalavimus iš naujo, tinkamai aiškino ir taikė tiek minėtoje nutartyje aptartas teisės normas dėl nuomininkų atliktų savivaldybių turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir išdėstytas jų taikymo taisykles, tiek CK 6.501 straipsnį, jo nuostatas aiškinant suformuotą kasacinę praktiką, ir nustatė visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes bei jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas.
60. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad bylos šalis siejo ilgamečiai patalpų nuomos teisiniai santykiai. Atsakovė, gavusi ieškovės sutikimą, nuomojamas patalpas remontavo ir rekonstravo dviem etapais: 1997–2000 metų ir 2005–2009 metų laikotarpiais. Pirmuoju etapu investicijos į patalpų pagerinimą buvo atliekamos šalių 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarties pagrindu, o antruoju etapu – 2005 m. sausio 31 d., 2007 m. kovo 14 d. ir 2009 m. rugpjūčio 14 d. šalių sudarytų nuomos sutarčių pagrindu.
61. Atsakovė, teikdama priešieškinį, šias aplinkybes faktiškai pripažino, nes nurodė, kad po pirmosios nuomos sutarties 1997 m. sudarymo gavo iš savivaldybės leidimą atlikti pastato patalpų remonto darbus ir remontavo patalpas. 2001 m. sausio 4 d. atlikta statinio ekonominė finansinė ekspertizė patvirtino, kad atsakovė į išnuomotų patalpų remontą investavo 332 370 Lt (96 261,01 Eur). Vėliau 2007 m. balandžio 25 d. ieškovė išdavė leidimą atsakovei rengti pastato rekonstrukcijos projektą ir atlikti darbus. Baigus antrojo etapo darbus, buvo pripažinta, kad atsakovė patyrė 651 920 Lt (188 809,08 Eur) išlaidų, nes šią sumą investavo į patalpų remontą.
62. Teisėjų kolegija, vertindama byloje nustatytas aplinkybes, kurių šalys neginčija, ir aptartą teisinį reguliavimą, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė turi teisę tik į pirmojo etapo, t. y. 1997–2000 metų laikotarpiu, patirtų pastato (turto) pagerinimo išlaidų atlyginimą, nes šios išlaidos atsirado šalių 1997 m. nuomos sutarties pagrindu ir patirtos iki 2002 m. birželio 19 d. Apeliacinės instancijos teismas aptarė priteistinų išlaidų dydį, jis atitiko atsakovės nurodytą tuo laikotarpiu patirtų turto pagerinimo išlaidų (332 370 Lt, arba 96 261,01 Eur) dydį, dėl to atsakovei priteistina suma atitinka įstatymo reikalavimus ir atsakovės interesus.
63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas vertino byloje surinktų įrodymų sąsają, jų visumą, todėl neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas ginčui spręsti aplinkybes ir jų pagrindu darydamas išvadas, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis).
64. Teisėjų kolegija pažymi, kad antrojo etapo darbams atlikti ieškovės leidimas buvo išduotas tik 2007 m. balandžio 25 d., t. y. pasibaigus 1997 m. gruodžio 11 d. nuomos sutarties galiojimui ir jau galiojant 2002 m. gegužės 23 d. priimtiems Disponavimo įstatymo pakeitimams. Taigi priešieškinio reikalavimą dėl antruoju patalpų remonto, rekonstrukcijos etapu atsakovės patirtų išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes tokių išlaidų atlyginimą draudžia pirmiau aptartos imperatyviosios teisės normos, reglamentuojančios savivaldybėms priklausančio turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo (šios nutarties 58 punktas).
65. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
66. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinus, atsakovės patirtos kasaciniame teisme išlaidos neatlygintinos, todėl jos prašymas dėl 3365,89 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovės netenkintinas.
67. Kasaciniame teisme nepatirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 2 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas Simniškis
Algirdas Taminskas
Vincas Verseckas