Civilinė byla Nr. 2-6494-1084/2020

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00153-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.1.7.6; 3.2.3.1; 3.2.6.1

 (S)

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 2 d.

Kaišiadorys

Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų teisėja Jurgita Jasinskaitė,

sekretoriaujant Editai Juršienei,

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ atstovui advokatui D. K.,

atsakovei D. S., jos atstovui advokatui D. F. (F.),

trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, E. J. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ ieškinį atsakovei D. S. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. J. D..

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ieškinio reikalavimai ir argumentai

1.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 4 100,00 Eur kaip be pagrindo įgytas lėšas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 2–4).

2.       Teismui pateiktame ieškinyje nurodė, kad atliekant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, patikrinimą, nustatyta, kad iš minėtos sąskaitos 2015 m. rugsėjo 12 d. padarytas 4 100,00 Eur pavedimas į D. S. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Kaišiadorių kredito unijoje.

2.1.       Patikrinus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatyta, kad: ieškovė jokių sutarčių su D. S. nėra sudariusi ir įsipareigojimų neturi; jokių piniginių lėšų iš D. S. į įmonės atsiskaitomąją sąskaitą nėra pervesta; į įmonės kasą D. S. piniginių lėšų nėra įnešusi; 4 100,00 Eur pervedimas iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos į atsakovės sąskaitą įmonės apskaitos dokumentuose nėra užfiksuotas ir nėra jį pagrindžiančių dokumentų; D. S. ieškovei paskolos neteikė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pinigines lėšas atsakovė įgijo be teisinio pagrindo.

2.2.       Tarp ieškovės ir atsakovės nėra įstatymo ar sandorio, iš kurio atsiranda prievolė. Ieškovės veiksmai yra teisėti, piniginės lėšos buvo teisėtai pervestos iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos į atsakovės sąskaitą ir dėl to ieškovės turtas sumažėjo, o atsakovės padidėjo, todėl ieškovė patyrė nuostolių. Ieškovės teigimu, nepagrįstas praturtėjimas egzistuoja pareiškiant ieškinį, ieškovė nėra prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, tarp ieškovės ir atsakovės nėra įstatymo ar sandorio, todėl ieškovė savo pažeistos teisės negali apginti kitais gynybos būdais.

2.3.       Pinigų pervedimas iš ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos į atsakovės sąskaitą nėra pagrįstas apskaitos dokumentais ir nėra įformintas kaip ūkinė operacija, todėl nesant operaciją pagrindžiančių dokumentų, piniginių lėšų pervedimas neturėjo būti įformintas kaip ūkinė operacija.

3.       Ieškovė, susipažinusi su atsakovės pateiktu atsiliepimu į ieškinį, pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad 4 100,00 Eur suma buvo pervesta ne į ieškovės, bet į jos vadovės banko sąskaitą, todėl negali būti laikoma gauta ieškovės. Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo momento, todėl jei ieškovė pinigų negavo, o juos gavo E. J. D., laikytina, kad ji yra pasiskolinusi ar kitu pagrindu gavusi 4 100,00 Eur sumą ir prievoliniai santykiai yra atsiradę tarp atsakovių. Atsakovė neturėjo teisinio pagrindo pateikti bankui nurodymą pervesti 4 100,00 Eur sumą į D. S. banko sąskaitą (b. l. 72–75)

3.1.       Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė skolos sutartį iš tikrųjų sudarė joje nurodytą dieną, kadangi nėra pateikta bendrovės sutarčių registro išrašo kopija, įrodymai, kad buvo informuoti akcininkai. Be to, skolos sutartyje ieškovė nėra nurodyta kaip sutarties šalis. Taip pat ir ieškovei atsakovės pateiktame 2018 m. balandžio 20 d. rašte nėra nurodyta, kad ieškovė sudarė skolos sutartį, o tik nurodyta, kad bendrovės vadovė savo vardu skolinosi pinigus, jog padengtų įmonės skolas. Laikytina, kad 4 100,00 Eur sumą pasiskolino ne ieškovė, bet E. J. D..

3.2.       Akcininkai nebuvo informuoti apie 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutartį, o apie ją sužinojo tik atsakovei pateikus atsiliepimą į ieškinį. Pagal ieškovės įstatų 6.10 punkto 16 papunktį, tik bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas turi teisę priimti nutarimą dėl turto, kurio vertė yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo. Ieškovės įstatinis kapitalas yra 2 500,00 Eur, todėl tuometinė ieškovės vadovė pažeidė bendrovės įstatų nuostatas ir savo fiduciarines pareigas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnyje.

3.3.       Ieškovė neturi teisės pateikti reikalavimą dėl skolos sutarties pripažinimo negaliojančia, kadangi atsakovė ir trečiasis asmuo turi teisę sudaryti sutartis, skolinti pinigus ir panašiai.

3.4.       Atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės dėl 4 100,00 Eur sumos panaudojimo yra nenuoseklios. Iš pradžių nurodoma, kad tuometinė ieškovės vadovė iš viso sumokėjo 3 940,20 Eur, o vėliau, kad ji iš savo asmeninės sąskaitos iki paskolos gavimo ieškovės reikmėms panaudojo 2 602,50 Eur, dar kitur nurodoma, kad ieškovei buvo pateiktas atsakymas, kur nurodyta, jog ji yra išleidusi 5 229,37 Eur.

3.5.       E. J. D. gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), todėl ji, būdama panaudos gavėja, privalo išlaikyti ir saugoti jai pagal sutartį perduotą daiktą, dėl ko visi mokėjimai, susiję su minėtu butu, negali būti priskirti mokėjimams, atliktiems ieškovės naudai. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad mokesčiai, sumokėti notarų biurui ir valstybės įmonei Registrų centrui, yra susiję su ieškove.

3.6.       Trečiasis asmuo E. J. D., atstovaudama ieškovę, pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį pardavė ieškovei priklausiusį 4 kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), o pagal 2015 m. spalio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės nuosavybėn įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovės pateikti 1 000,00 Eur avansiniai mokėjimai atlikti 2015 m. rugpjūčio 21 d., t. y. anksčiau, nei kad buvo sudaryta skolos sutartis, todėl nelaikytini mokėjimais iš lėšų, gautų pagal sutartį. Taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, jog tuo metu reikėjo neatidėliotinai sudaryti 2015 m. rugpjūčio 21 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį įsigyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Taip pat nėra pateikta įrodymų, kada buvo susitarta dėl ieškovei priklausančio buto pardavimo, nes būtų rizikinga susitarti dėl buto pirkimo, kol nėra susitarta dėl turimo buto pardavimo. Taip pat ieškovė nurodė, kad šiems sandoriams sudaryti nebuvo gautas akcininkų pritarimas.

4.       Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu ieškinio reikalavimus palaikė, prašė ieškinį tenkinti, patvirtino ieškinyje ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes (2020 m. birželio 17 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas: 21 min. 40 sek. – 56 min. 20 sek.).

4.1.       Nurodė, kad įmonės vadovui tikrinant įmonės atsiskaitomosios sąskaitos duomenis, nustatyta, kad atsakovei 2015 m. rugsėjo 12 d. buvo pervesta 4 100,00 Eur suma. Kada tiksliai ieškovės vadovui paaiškėjo šie duomenys, ieškovės atstovas negalėjo nurodyti, jo manymu, tai galėjo būti 2019 metais, o jei yra duomenys, kad ši informacija buvo žinoma anksčiau, gali būti, kad šie duomenys paaiškėjo ir anksčiau, 2018 metais. Patikrinus ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentus, buvo nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie tarpusavio finansiniai teisiniai santykiai, nebuvo rasta jokių sutarčių ir pan., todėl buvo pareikštas ieškinys.

4.2.       Ieškovės atstovas nurodė nesutinkantis, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kadangi iš 2015 m. rugpjūčio 27 d. sutarties matyti, kad ją trečiasis asmuo E. J. D. sudarė kaip fizinis asmuo, siekdama padengti ieškovės skolas. Minėtoje sutartyje nėra nurodyta, kad sutarties šalis yra ieškovė, todėl ši sutartis ieškovės nesaisto. Taip pat pažymėjo, kad pagal sutartį pinigai buvo pervesti į trečiojo asmens banko sąskaitą, kai paskolos sutartis yra realinė ir laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo. Ieškovei nieko nežinant apie sutartį, neturint jokios informacijos apie ją, sutarčiai nesant įregistruotai nei sutarčių registre, nei kitu būdu, trečiasis asmuo, tuo metu būdama įmonės vadove, sudarė sutartį kaip fizinis asmuo, o po to savo nuožiūra atsiskaitinėjo su kreditoriais. Nors tokie veiksmai nėra draudžiami, tačiau vėliau trečiasis asmuo skolą atsakovei grąžino iš įmonės sąskaitos, nors tai niekaip nėra susiję su ieškove. Tokie trečiojo asmens veiksmai laikytini neteisėtais, situacija traktuotina kaip asmeninių interesų konfliktas. Ieškovės atstovas taip pat iškėlė abejonę, jog nėra aišku, kada buvo sudaryta skolos sutartis, kadangi bendrovė sutarties neturėjo nei anksčiau, neturi jos ir dabar. Pasiteiravus ieškovės atstovo, ar įmonėje yra sutarčių registravimo žurnalas, jis tokios informacijos teismui negalėjo nurodyti.

4.3.       Ieškovės atstovas taip pat nurodė, kad jei būtų išaiškinta, jog ginčo sutartį sudarė įmonė, trečiasis asmuo apie tokią sutartį turėjo informuoti įmonės akcininkus, t. y. V. D. ir UAB „BALTIJOS LEIDYBINĖ GRUPĖ“, tačiau tai nebuvo padaryta.

4.4.       Ieškovės atstovas nurodė nesutinkantis, kad visos sumos, kurias nurodė sumokėjusi ieškovės interesais trečiasis asmuo, buvo sumokėtos įmonės naudai. Ieškovės teigimu, E. J. D. pati gyveno ieškovei priklausiusiame bute nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2016 m. sausio 4 d., ten buvo deklaravusi gyvenamąją vietą, todėl buvo pakankamas laikas, kad susidarytų skolos už komunalines paslaugas. Atstovo teigimu, jei asmuo naudojasi kito asmens turtu neatlygintinai, tai laikoma panauda, o tokiu atveju panaudos gavėjas turi apmokėti turto išlaikymo išlaidas. Ieškovės atstovas nurodė, kad rašytinė panaudos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, tačiau negalėjo nurodyti šalių sudarytos panaudos sutarties esmės, jos sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra aišku, kodėl bendrovė turėtų iš savo lėšų sumokėti trečiojo asmens išlaidas. Dabartinis įmonės vadovas tuo metu atliko laisvės atėmimo bausmę, todėl bute negyveno.

4.5.       Jei trečiasis asmuo sumokėjo bendrovės skolas, t. y. įvykdė prievolę už trečiąjį asmenį, ji turėjo kreiptis į įmonę dėl skolos grąžinimo. Tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo būtų kreipusis į įmonę dėl skolos grąžinimo ir pateikusi išsamius duomenis apie skolų susidarymo laikotarpius, įmonė būtų svarsčiusi klausimą dėl tokio reikalavimo pagrįstumo. Ieškovės teigimu, priešingas trečiojo asmens elgesys pažeidžia ieškovės interesus. Ieškovės atstovas patvirtino, kad trečiasis asmuo byloje iki šiol nėra kreipusis į bendrovę dėl minėtų sumų grąžinimo.

4.6.       Ieškovės atstovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog byloje keliamas klausimas, kas ginčo sutarties sudarymo metu buvo ieškovės akcininkai. Kilęs ginčas dėl akcijų yra išspręstas šalių sudaryta taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus apygardos teismo nutartimi. Šioje byloje nėra sprendžiamas akcijų klausimas, todėl esant priimtam teismo sprendimui, jis šalims turi privalomąją galią. Pagal šalių sudarytą taikos sutartį, trečiasis asmuo pripažino, kad V. D. turi 51 procentą įmonės akcijų, o byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl akcijų perleidimo trečiajam asmeniui fakto. Registrų centro duomenys nesukuria teisių ir pareigų, tokiu būdu yra tik išviešinami duomenys.

4.7.       Ieškovės atstovo teigimu, įmonė tuo metu nevykdė jokios veiklos. Pasisakydamas dėl įmonės turtinės padėties, ieškovės atstovas nurodė, kad nors įmonės turtas ir buvo areštuotas, nėra aišku, dėl kokių skolų turtas buvo areštuotas. Ieškovės turimomis žiniomis, tai buvo skolos už komunalines paslaugas, tačiau šios išlaidos negali būti laikomos išlaidomis, susijusiomis su įmonės veikla.

II. Atsikirtimai į ieškinį

5.       Atsakovė D. S. su ieškiniu nesutinka, prašo ieškinį atmesti, priteisti atsakovei iš ieškovės jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti ieškovei 5 000,00 Eur baudą ir 50 procentų šios baudos paskirti atsakovei (b. l. 21–24).

6.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas, ieškovė tyčia klaidina teismą, nurodydama žinomai neteisingą informaciją. Atsakovės teigimu, priešingai nei nurodyta ieškinyje, tarp atsakovės ir ieškovės buvo paskolos teisiniai santykiai, apie kuriuos ieškovė buvo informuota.

6.1.       Atsiliepime nurodoma, kad dabartinis ieškovės vadovas V. D. buvo atsakovės dukros E. J. D. sutuoktinis, jų santuoka sudaryta 2013 m. birželio 18 d., o nutraukta – 2018 m. vasario 14 d. V. D. sudarant minėtą santuoką, 2012 m. liepos 26 d. visas (100 procentų) ieškovės akcijas perleido būsimai sutuoktinei E. J. S.. V. D. nuo 1998 m. vasario 17 d. iki 2015 m. sausio 16 d. buvo šios bendrovės direktorius, o nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2018 m. kovo 13 d. ieškovės vadovės pareigas ėjo E. J. D.. Ieškovė praktiškai jokios veiklos nevykdė, disponavo vieninteliu nekilnojamuoju turtu – butu, esančiu (duomenys neskelbtini).

6.2.       Ieškovės vadovas V. D. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-231/2013 buvo nuteistas 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią atliko nuo 2013 m. rugpjūčio 3 d. iki 2018 metų vidurio.

6.3.       Priešingai nei teigiama ieškinyje, tarp atsakovės ir tuometinės ieškovės direktorės buvo sutartiniai santykiai. Ieškovės turimas nekilnojamasis turtas – minėtas butas už įvairias skolas buvo areštuotas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.), antstolio A. B. (nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d.). Siekiant, kad butas nebūtų parduotas iš varžytynių, tuometinė ieškovės vadovė E. J. D. susitarė su antstoliu, kad būtų leista butą parduoti jos surastam pirkėjui, iš gautų pinigų padengiant skolas ir ieškovei įsigyjant mažesnį bei pigesnį butą. Ieškovės vadovė surado buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjus, taip pat pigesnį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriuo iki šiol disponuoja ieškovė.

6.4.       Kadangi ieškovė neturėjo jokių pajamų, lėšų banko sąskaitoje, už ją visus mokesčius iš asmeninių pajamų mokėdavo tuometinė vadovė E. J. D.. Iki pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo reikėjo sumokėti visas ieškovės skolas, sumokėti avansą už ketinamą įsigyti butą, o kadangi savo pinigų įmonės vadovei neužteko, todėl 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo pasirašyta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią atsakovė į E. J. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, pervedė 4 100,00 Eur tam, kad būtų sumokėtos ieškovės skolos (už komunalinius mokesčius, Valstybinei mokesčių inspekcijai už skolas ir nekilnojamojo turto mokestį). Pinigus ieškovė pasiskolino iki 2015 m. gruodžio 1 d., pinigai 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo pervesti banko pavedimu. Tam, jog padėtų dukrai padengti ieškovės įsiskolinimus, atsakovė iš Kaišiadorių kredito unijos pasiskolino nurodytus pinigus ir pervedė, kad jie būtų panaudoti ieškovės reikmėms.

6.5.       E. J. D. gautus pinigus panaudojo taip:

6.5.1.                      2015 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo 80,92 Eur už komunalines paslaugas;

6.5.2.                      2015 m. rugpjūčio 27 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 127,69 Eur nekilnojamojo turto mokesčio skolą;

6.5.3.                      2015 m. rugsėjo 29 d. sumokėjo UAB „Vilniaus energija“ 990,17 Eur už šildymo paslaugas;

6.5.4.                      2015 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo valstybės įmonei Registrų centrui 9,27 Eur už išrašą;

6.5.5.                      2015 m. rugpjūčio 31 d. sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 1 428,54 Eur nekilnojamojo turto mokesčio skolą;

6.5.6.                      2015 m. rugsėjo 10 d. sumokėta 286,97 Eur už notaro paslaugas sudarant ieškovei priklausiusio buto pirkimo–pardavimo sandorį;

6.5.7.                      2015 m. rugsėjo 24 d. sumokėta AB Lesto 16,64 Eur už elektros energiją.

6.6.       Per laikotarpį nuo paskolos gavimo (2015 m. rugpjūčio 27 d.) iki 2015 m. rugsėjo 24 d., tuometinė ieškovės vadovė, gavusi iš atsakovės 4 100,00 Eur ieškovės reikmėms, iš gautos paskolos sumos skirtingoms įstaigoms už ieškovę sumokėjo 3 940,20 Eur. 2015 m. rugsėjo 9 d., pardavus ieškovei priklausiusį butą, skola atsakovei buvo grąžinta.

6.7.       Tuometinė ieškovės vadovė, iki paskolos iš atsakovės gavimo, iš savo asmeninės sąskaitos ieškovės reikmėms išleido 2 602,05 Eur.

6.7.1.                      2015 m. rugpjūčio 21 d. sumokėjo J. Ž. 2 000,00 Eur avansą už ketinamą įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini);

6.7.2.                      2015 m. rugpjūčio 26 d. sumokėjo daugiabučių namų bendrijai 468,57 Eur už paslaugas;

6.7.3.                      2015 m. rugpjūčio 26 d. sumokėjo UAB „Vilniaus vandenys“ 133,48 Eur už šaltą vandenį.

6.8.       Priešingai nei nurodyta ieškinyje, ieškovei apie atsakovės jai suteiktą paskolą buvo žinoma, todėl argumentai, kad tvarkant buhalteriją buvo nustatyta, jog be pagrindo atsakovei buvo pervesta 4 100,00 Eur suma, yra melas. 2018 m. balandžio 6 d. raginimu ieškovė ragino atsakovę grąžinti 4 100,00 Eur, atsakovė pateikė ieškovei 2018 m. balandžio 20 d. atsakymą, todėl akivaizdu, kad ieškovė pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, nes dar 2018 m. balandžio 20 d. žinojo, kaip ir kokiu būdu susidarė skola atsakovei.

7.       Atsakovė D. S. ir jos atstovas teismo posėdyje nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, palaikė reikalavimą dėl baudos ieškovei skyrimo, patvirtino atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad jai buvo žinoma, jog jos dukra E. J. D. yra įmonės akcininkė ir vadovė. Jos dukra buvo susituokusi su V. D., kuris atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę. Kadangi įmonė turėjo daug skolų, o sąskaita buvo areštuota, dukra paprašė motinos paskolinti pinigų, kad galėtų padengti įmonės skolas. Pagal šalių susitarimą pinigai turėjo būti grąžinti atsakovei tuomet, kai bus parduotas įmonei priklausantis butas. Pervesdama pinigus atsakovė nurodė, kad tai yra paskola, o jai paskolos suma buvo grąžinta tuomet, kai buvo parduotas butas. Konkrečių datų atsakovė nurodė negalinti nurodyti, nes neprisimena. Atsakovė nurodė, kad paskola buvo teikiama konkrečiam tikslui – įmonės skoloms padengti, kas ir buvo nurodyta bei aptarta sutartyje. Sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais, sutarties tekstą parengė dukra ir šalys ją pasirašė. Vienas iš sutarties egzempliorių yra pas atsakovę. Atsakovė nurodė, kad sutartį sudarė su dukra, kuri buvo vienintelė įmonės akcininkė ir vadovė, tačiau jai buvo žinoma, kad ji sutartį sudarė su įmone ir būtent įmonei skolino pinigus. Atsakovė nurodė su sutarties turiniu susipažinusi, sutarties sąlygos jai buvo aiškios, todėl ji nesitikėjo, kad gali kilti toks ginčas. Pinigai į dukros, o ne į įmonės sąskaitą buvo pervesti tik dėl to, kad įmonės sąskaita buvo areštuota, o reikėjo padengti turimus įsiskolinimus. Atsakovė nurodė maniusi, kad jei pinigai bus pervesti į įmonės sąskaitą, jie bus paimti, o skolos liks nesumokėtos. Anksčiau dukrai yra davusi pinigų, tačiau jokių sutarčių nesudarinėdavo. Paskolos sumą buvo sutaupiusi, tai buvo jos asmeninės lėšos, jokių pinigų suteikiant paskolą iš niekur nesiskolino (2020 m. birželio 17 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas: 57 min. 35 sek. – 1 val. 13 min. 30 sek.).

8.       Atsakovės D. S. atstovas advokatas D. F. teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovės turto arešto faktą, o praktikoje dažniausia būna taip, kad areštuojant turtą yra areštuojamos ir piniginės lėšos, esančios įmonės sąskaitoje. Duomenys apie ieškovės turto atžvilgiu taikytus areštus patvirtina, kad įmonės skolos susidarė ne vėliau kaip 2013 metais, kai dabartinis įmonės vadovas buvo laisvėje ir gyveno įmonei priklausiusiame bute. Kadangi įmonės vadovu 2013 metais buvo V. D., visi dokumentai, susiję su įsiskolinimais ir taikytais areštais, turi būti pas jį. Įmonės vadovu V. D. formaliai buvo iki 2015 metų, o realiai – iki 2013 m. liepos mėnesio, kol pradėjo atlikinėti laisvės atėmimo bausmę. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai apie trečiojo asmens atliktus mokėjimus patvirtina, kad jie atlikti įmonės interesais, ieškovės atstovo argumentai, kad kai kurių mokėjimų tikslas nėra aiškus, yra nepagrįsti. Pavyzdžiui, Registrų centro išrašai apmokėti tuomet, kai buvo sudaromos butų pirkimo–pardavimo sutartys, taip pat ir notaro išlaidos. Nors trečiasis asmuo avansinius mokėjimus už butą yra sumokėjusi anksčiau, nei kad buvo sudaryta paskolos sutartis, tačiau ji skolinosi pinigus iš mamos turto įsigijimui įmonės vardu. Visi šie trečiojo asmens veiksmai buvo atlikti siekiant išvengti įmonei priklausiusio turto pardavimo varžytynėse.

9.       Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, E. J. D. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė su ieškiniu nesutinkanti, prašė ieškinį atmesti (2020 m. birželio 17 d. vykusio teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 22 min. 00 sek. – 2 val. 01 min. 00 sek.).

9.1.       Nurodė, kad jai, kaip sužadėtinei, V. D. 2012 m. liepos mėnesį perleido visas įmonės akcijas, todėl ji buvo vienintelė ieškovės akcininkė. Visi šie dokumentai buvo perduoti Registrų centrui. Šiuo metu įmonės akcininkai yra ji, V. D. ir UAB „BALTIJOS LEIDYBINĖ GRUPĖ“, kurios akcininkai yra V. D. ir A. K..

9.2.       2013 m. birželio 18 d. buvo sudaryta trečiojo asmens ir V. D. santuoka, jis nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. atliko laisvės atėmimo bausmę. V. D. tuo metu buvo įmonės vadovas, per jo vadovavimo laikotarpį susidarė didelės įmonės skolos – Valstybinei mokesčių inspekcijai už nesumokėtą nekilnojamojo turto mokestį, už šildymo ir kitas komunalines paslaugas. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, V. D. įmonės veikla ir reikalais nesidomėjo. Įmonei priklausęs butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo areštuotas kelių antstolių ir jį buvo ketinama parduoti varžytynėse. Paaiškėjus šioms aplinkybėms ir siekiant išspręsti minėtus klausimus, trečiasis asmuo, būdama vienintele įmonės akcininke, priėmė sprendimą paskirti save įmonės vadove.

9.3.       Trečiasis asmuo nurodė, kad jos tikslas buvo likviduoti skolas, kad įmonei priklausantis turtas nebūtų parduotas varžytynėse, kadangi turtas būtų parduotas už žymiai mažesnę kainą. Buvo sudarytas susitarimas su antstoliu, kad butas nebus parduotas varžytynėse, tačiau per tris mėnesius turi būti išspręsti finansiniai klausimai. Trečiasis asmuo nusprendė parduoti butą ir padengti susidariusias skolas. Kadangi įmonės turtas, taip pat sąskaitos buvo areštuotos, įmonė negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų. Trečiasis asmuo nurodė paprašiusi savo motinos paskolinti jai kaip įmonės akcininkei ir vadovei 4 100,00 Eur, kad būtų galima sumokėti įmonės skolas. Sumokėjus skolas, butas buvo parduotas per du mėnesius, nupirktas mažesnis butas įmonės vardu. Šiems sandoriams sudaryti akcininko sprendimai buvo, jie buvo pateikti notarui ir Registrų centrui. Nuo tada įmonė skolų neturėjo, buvo išsaugotas ir įmonės turtas, kiek tai buvo įmanoma toje situacijoje. Paskolos sutartis buvo sudaryta jai veikiant įmonės vardu ir interesais, pinigai į jos sąskaitą buvo pervesti tik dėl to, kad įmonės sąskaita buvo areštuota. Nėra nurodyta, kaip turi atrodyti paskolos sutartis, be to, paskolos sutartyje yra nurodyti visi ieškovės rekvizitai, gauti pinigai panaudoti ne jos asmeniniams poreikiams tenkinti, bet įmonės skoloms padengti, mokėjimo nurodymuose yra aiškiai nurodyta, už ką yra mokama. Daugiau skolų įmonė neturėjo, tiek, kiek yra pateikta byloje mokėjimo nurodymų. Paskolos suma – 4 100,00 Eur, – buvo pasirinkta įvertinus įmonės turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams.

9.4.       Trečiasis asmuo nurodė, kad įmonei priklausiusiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ji gyveno nuo 2011 m. gruodžio mėnesio, dar iki santuokos su V. D. sudarymo. Minėtame bute gyveno ir V. D., kuris taip pat naudojosi teikiamomis paslaugomis. Nurodydama, kokiu pagrindu gyveno šiame bute, trečiasis asmuo paaiškino, kad ji ten gyveno dėl to, jog buvo V. D., kuris buvo įmonės akcininkas ir vadovas, sužadėtinė. Taip pat nurodė, kad minėtame bute kurį laiką buvo vykdoma ir įmonės veikla, tačiau įmonė nuo 2012 metų jokios veiklos nevykdė. Trečiasis asmuo nurodė, kad įmonės skolos susidarė nuo 2011–2012 metų, kai įmonės vadovas ir akcininkas buvo V. D.. Įmonė jai buvo perduota su skolomis, apie kurias ji nebuvo informuota. Įmonė daugiau jokio turto, išskyrus minėtą butą, neturėjo, už komunalines paslaugas mokėdavo trečiasis asmuo kaip fizinis asmuo, kadangi V. D. oficialiai niekur nedirbo, pajamų neturėjo, todėl tiek iki santuokos sudarymo, tiek ir po to, ji šeimą išlaikė viena. Joks susitarimas su įmone dėl mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimo nebuvo sudarytas.

9.5.       Trečiasis asmuo nurodė, kad įmonės dokumentai nebuvo pildomi, nebuvo ir sąskaitų faktūrų žurnalo, sutarčių registracijos žurnalo ir kita. Ginčo sutartis įmonės dokumentacijoje nebuvo įregistruota, iki šiol nėra įregistruota sutarčių registre, nes tokio įmonėje net nebuvo. Šiuo metu jos turėtą skolos sutarties egzempliorių ji yra perdavusi dabartiniam įmonės vadovui V. D., tačiau joks dokumentų perdavimo priėmimo aktas nebuvo sudarytas.

9.6.       Prieš ginčo sutarties sudarymą iš savo asmeninių lėšų yra sumokėjusi rankpinigius už įsigyjamą butą, vėliau skolintomis lėšomis padengė įmonės skolas. Trečiasis asmuo nurodė iki tol savo lėšomis gerinusi įmonės veiklą, todėl jos sumokėta įmonės naudai suma yra didesnė, nei kad prašoma priteisti 4 100,00 Eur suma. Į ieškovę nėra kreipusis dėl jos sumokėtų sumų grąžinimo, kadangi visas situacijas stengiasi išspręsti taikiai, nesivelti į konfliktus. Kiek savo lėšų yra panaudojusi įmonės skoloms padengti, trečiasis asmuo negalėjo nurodyti. Atliekamų pavedimų įmonės buhalteriniuose dokumentuose nefiksuodavo, jų paskirtis yra nurodyta mokėjimų pavedimuose.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

ieškinys atmestinas.

III. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Faktinės bylos aplinkybės

10.       Ieškovės, atsakovės ir jų atstovų, trečiojo asmens paaiškinimais, byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini), iš UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“, juridinio asmens kodas 124358850, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) EUR, esančios AB SEB banke, pervesta gavėjai D. S. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Kaišiadorių kredito unijoje, 4 100,00 Eur. Mokėjimo nurodyme mokėjimo paskirtis nenurodyta (b. l. 5).

11.       Ieškovė, nurodydama, kad minėtos piniginės lėšos atsakovei pervestos be pagrindo, ragino atsakovę sumokėti jai 4 100,00 Eur skolą, tačiau iki šiol atsakovė ieškovei nurodytos sumos nėra sumokėjusi, neigdama tokią ieškovės reikalavimo teisę (b. l. 6–7, 45 (antra lapo pusė), 52). Į 2018 m. balandžio 6 d. raginimą grąžinti 4 100,00 Eur sumą atsakovė 2018 m. balandžio 20 d. atsakyme nurodė, jog pretenzija dėl 4 100,00 Eur paskolos grąžinimo yra nepagrįsta, kad yra galima išsiaiškinti, kokių skolų turėjo įmonė ir kas už ją 2015 metais šias skolas sumokėjo. D. S. teisėtai ieškovės direktorei ir savininkei E. J. D. pervedė 4 100,00 Eur ir šiais pinigais ji padengė įmonės skolas, gavusi paskolą iš mamos. Taip pat minėtame atsakyme nurodoma, kad šios dienos duomenimis ieškovė yra skolinga E. J. D. (b. l. 58).

12.       Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu, atsakovė su juo nesutiko laikydamasi pozicijos, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, o 2015 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės atsakovei pervesta pinigų suma yra skirta grąžinti paskolos sumą. Atsakovė teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyti UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ duomenys ir kurioje nurodyta, kad paskolos gavėjas yra UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ direktorė E. J. D., o paskolos davėjas – D. S.. Sutartyje yra minėtų subjektų parašai, taip pat juridinio asmens spaudas, nurodyta, kad sutartis sudaryta 2 egzemplioriais. Minėtoje sutartyje nurodyta, kad: „Aš E. J. D., kaip įmonės UAB „Ekonominės informacijos analizės ir leidybos centras“, įm. kodas 124358850, vienintelė akcininkė, turinti 100 procentų akcijų ir įmonės vadovė, asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenanti adresu: (duomenys neskelbtini), dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), galiojimo data 2023 m. gruodžio 9 d., iš D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini), dokumento Nr. (duomenys neskelbtini), galiojimo data 2022 m. lapkričio 28 d., skolinuosi 4 100,00 Eur (keturis tūkstančius šimtą eurų). Šiais pinigais iš savo asmeninės banko sąskaitos atsiskaitysiu su turimomis įmonės skolomis už komunalinius mokesčius, Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) už turimas skolas ir nekilnojamojo turto mokestį. Šiuos pinigus D. S. įsipareigoja pervesti man į mano asmeninę banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), AB SEB banke, gautus paskolintus pinigus įsipareigoju grąžinti iki 2015 m. gruodžio 1 d. ir pervesti į D. S. asmeninę banko sąskaitą. Laiku neatsiskaičius su D. S., paskolos davėjas tai D. S. gali kreiptis į teismą ir išieškoti civilinio proceso tvarka“ (b. l. 38). Trečiasis asmuo E. J. D. nuo 2015 m. sausio 12 d. buvo ieškovės vadovė – direktorė (b. l. 29–32).

13.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), D. S. pervedė gavėjai E. J. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į sąskaitą (duomenys neskelbtini), 4 100,00 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Piniginių lėšų skolinimas“ (b. l. 39).

14.       Atsakovės teismui pateikti mokėjimo dokumentai patvirtina, kad E. J. D. iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. rugpjūčio 27 d. į surenkamąją sąskaitą už komunalines paslaugas už 2015 m. liepos mėn. laikotarpį, kliento Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėjo 80,92 Eur; Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už pradinį mokėtoją – UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“ sumokėjo 1 127,69 Eur padengiant nekilnojamojo turto mokesčio įsiskolinimą už ieškovę; 2015 m. rugpjūčio 29 d. UAB „Vilniaus energija“ už ieškovę sumokėjo 990,17 Eur už šildymo paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini); Registrų centro Vilniaus filialui – 9,27 Eur; 2015 m. rugpjūčio 31 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos už ieškovę sumokėjo 1 428,54 Eur nekilnojamojo turto įsiskolinimui padengti; 2015 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus 35-ajam notarų biurui sumokėjo 286,97 Eur; 2015 m. rugsėjo 24 d. – AB Lesto už elektros energiją, vartotojo kodas Nr. (duomenys neskelbtini), sumokėjo 16,64 Eur (b. l. 40–43). Iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutarties sudarymo trečiasis asmuo E. J. D. iš savo sąskaitos yra atlikusi šiuos mokėjimus: 2015 m. rugpjūčio 21 d. J. Ž. 1 000,00 Eur ir J. Ž. 1 000,00 Eur kaip avansinį mokėjimą pagal preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini); 2015 m. rugpjūčio 26 d. DGNSB (duomenys neskelbtini) – 468,57 Eur; UAB „Vilniaus vandenys“ už šaltą vandenį už paslaugas adresu: (duomenys neskelbtini) – 133,48 Eur (mokėtojo kodas (duomenys neskelbtini)) (b. l. 43 (antra lapo pusė)–45).

15.       Taip pat byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise nuo 2001 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. priklausė gyvenamosios paskirties butas, esantis (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisę į minėtą nekilnojamąjį turtą ieškovė perleido 2015 m. rugsėjo 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 33–35). Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatyta, kad 1/4 dalis minėto buto buvo areštuota Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. balandžio 16 d. pranešimu apribojant teisę disponuoti minėta turto dalimi. Šis areštas panaikintas 2015 m. rugpjūčio 28 d. Turto arešto aktų registro pranešimu apie turto arešto išregistravimą. Taip pat nustatyta, kad minėtas butas 2014 m. sausio 9 d. buvo areštuotas ir antstolio A. B. apribojant teisę disponuoti turtu, turto areštas panaikintas 2015 m. rugsėjo 8 d. Antstolis buvo davęs leidimą skolininkei parduoti turtą jos pasirinktiems pirkėjams, su sąlyga, kad sandorio metu bus padengtas 2 313,67 Eur įsiskolinimas, pervedant nurodytą sumą į antstolio depozitinę sąskaitą. Ieškovei 2015 m. spalio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso gyvenamosios paskirties butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 36–37).

Dėl turto gavimo be pagrindo

16.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ­ CK) 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

16.1.       CK 6.237 straipsnis nustato CK XX skyriaus normų taikymo prielaidas. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tam, jog atsirastų pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, visų pirma asmuo turi turtą įgyti be teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Jeigu turto įgijimas gali būti pagrindžiamas teisės aktu, sandoriu ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu (CK 1.136 straipsnis), preziumuotina, kad toks turtas įgytas teisėtai ir remiantis aptariamu civilinės teisės institutu turto išreikalauti negalima. Tačiau jeigu turto įgijimo pagrindas buvo, o po turto įgijimo jis išnyko, tai tokiu atveju įgijusiam turtą asmeniui atsiranda pareiga grąžinti įgytą turtą kaip įgytą be pagrindo. Be to, tam, kad atsirastų pareiga grąžinti turtą, jis turi būti asmens realiai gautas, o jo išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais (pavyzdžiui, taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant kitus sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) nėra teisinio pagrindo arba tokius būdus taikant pažeistos asmens teisės būtų apgintos nevisiškai. Savo ruožtu tai reiškia, kad be pagrindo įgyto turto grąžinimas yra subsidiarus pažeistos teisės gynimo būdas. Pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą neeliminuoja nei turtą įgijusio asmens sąžiningumas, nei atliktų veiksmų pobūdis (tyčia ar neatsargumas). Apibendrintai galima pasakyti, kad pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą institutas yra bendrojo teisės principo „iš neteisės teisė nekyla“ (lot. ex iniuria ius non oritur) išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011, 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-687/2018).

16.2.       Teismų praktikoje pasisakant dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo yra pasisakyta, kad ieškovas turi įrodyti, jog atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-335-469/2019).

17.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo grindė tuo, kad atsakovei D. S. iš įmonės sąskaitos 2015 m. rugsėjo 12 d. buvo pervesta 4 100,00 Eur suma, tačiau ieškovei nėra žinomas joks pagrindas, ji neturi jokių finansinių dokumentų, kurie pagrįstų minėtos sumos pervedimą atsakovei. Ieškovės teigimu, minėtą pinigų sumą atsakovė įgijo be teisėto pagrindo, todėl turi grąžinti ieškovei. Nesutikdama su pareikštu ieškiniu, atsakovė nurodė, jog minėtos pinigų sumos pervedimas yra paskolos sutarties įvykdymas, vykdant šalių sudarytą skolos sutartį ir paskolos gavėjai grąžinus paskolos davėjai jos paskolintą pinigų sumą.

18.       Civilinėje byloje ginčo dėl to, kad atsakovė yra gavusi iš ieškovės 4 100,00 Eur sumą nekilo. Atsakovė šios aplinkybės neginčijo, tai patvirtina ir į bylą ieškovės pateiktas 2015 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo iš UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“, sąskaitos, esančios AB SEB banke, buvo pervesta D. S. į sąskaitą, esančią Kaišiadorių kredito unijoje, 4 100,00 Eur. Taigi, atsakovė yra gavusi iš ieškovės jos prašomą priteisti pinigų sumą. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovė minėtą sumą būtų kokiu nors būdu grąžinusi ieškovei, nėra.

19.       Ieškovei neigiant bet kokius tarp šalių egzistavusius sutartinius santykius ar kitą pagrindą, remiantis kuriuo atsakovei galėjo būti pervesta nurodyta pinigų suma, atsakovė teisę į nurodytą pinigų sumą grindė paskolos teisiniais santykiais, atsiradusiais remiantis šalių sudaryta 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, jog atsakovė nagrinėjamu atveju įrodė tarp šalių egzistavus teisinį pagrindą, remiantis kuriuo ji gavo iš ieškovės nurodytą pinigų sumą. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, jog tarp šalių egzistavus paskolos teisiniams santykiams, ieškovė, į atsakovės banko sąskaitą 2015 m. rugsėjo 12 d. pervesdama 4 100,00 Eur sumą, įvykdė savo sutartinę prievolę ir grąžino atsakovei jos paskolintą sumą (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Dėl paskolos sutarties

20.       Pagal CK 6.154 straipsnio nuostatas, sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Iš CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose pateiktos sutarties apibrėžties išplaukia, kad sutarties esmė – šalių susitarimas, t. y. šalių valios sutapimas, suderinta jų valia, konsensusas. Sutarties laisvės principas lemia, kad šalys turi teisę laivai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią.

20.1.       Nagrinėjamoje byloje atsakovei D. S. nurodžius, jog jai pinigines lėšas ieškovė pervedė esant teisėtam pagrindui, t. y. tarp šalių egzistavus sutartiniams paskolos teisiniams santykiams, ieškovė nesutiko su tokiu atsakovės pateiktos 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) aiškinimu ir vertinimu. Ieškovė neigė esanti minėtos savo esme paskolos sutarties šalimi, teigdama, jog minėtą sutartį sudarę asmenys buvo fiziniai asmenys, t. y. atsakovė D. S. ir byloje trečiasis asmuo E. J. D.. Teismas su tokiu ieškovės pateiktu minėtos skolos sutarties aiškinimu nesutinka.

20.2.       CK 6.193 straipsnyje numatytos sutarčių aiškinimo taisyklės, pagal kurias sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 1, 2 dalys).

20.3.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Iš nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad pirmiausia yra įtvirtintas subjektyviojo sutarties aiškinimo metodas, įpareigojantis aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyviojo sutarties aiškinimo metodas). Tai tiesiogiai susiję su tuo, kad kiekviena sutartis privalo būti aiškinama sąžiningai. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai) lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-695/2018, 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-313/2019).

20.4.       Teismas, susipažinęs su atsakovės pateikta 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis pirmiau nurodytais sutarčių aiškinimo principais ir taisyklėmis, taip pat taikydamas lingvistinį, sisteminį ir analitinį sutarčių aiškinimo metodus, įvertinęs sutarties turinį ir sutarties tikslus, tikrąją sutarties šalių valią, sprendžia, jog ieškovės argumentai dėl sutarties šalių yra teisiškai nepagrįsti ir nėra pagrindo pripažinti, jog minėtos sutarties šalimi – paskolos gavėja – buvo ne ieškovė, bet trečiasis asmuo byloje E. J. D..

20.5.       Šią išvadą teismas, visų pirma, daro atsižvelgdamas į sutarties struktūrą ir jos turinį. Minėtoje sutartyje be sutarties teksto ir sutartį pasirašiusių asmenų parašų yra pateikti juridinio asmens – ieškovės rekvizitai, kas suponuoja prielaidą, jog sutarties viena iš šalių yra minėtas juridinis asmuo. Pažymėtina, kad įprastai fizinių asmenų sudaromose sutartyse būna nurodyti tik sutartį sudarančius fizinius asmenis identifikuojantys duomenys, o ne juridinių asmenų duomenys ir (ar) rekvizitai. Tuo atveju, jei minėtas juridinis asmuo nėra sutarties šalis, jo rekvizitų ir duomenų apie jį nurodymas sutartyje būtų nelogiškas ir objektyviai nebūtinas. Antra, atsižvelgtina į tai, kad minėtoje sutartyje vartojama formuluotė apibūdinant sutartį pasirašiusį asmenį – E. J. D., kad ji yra ieškovės vienintelė akcininkė ir vadovė. Teismo vertinimu, jei paskolos sutartį, net ir tuo atveju, jei paskolos sutartis būtų sudaryta juridinio asmens tikslais, sudarytų du fiziniai asmenys, tokios formuluotės vartojimas būtų perteklinis ir niekuo nepagrįstas, kadangi įprastai sudarant sutartį fizinių asmenų pareigos ar turimos akcijos nėra nurodomos. Trečia, teismas atsižvelgia į tai, kad prie sutartį pasirašiusių asmenų parašų yra ne tik nurodyta, kad sutartį pasirašo paskolos gavėjas – juridinio asmens vadovas, bet šalia yra ir ieškovės antspaudas. Minėtos aplinkybės visų kitų aplinkybių kontekste teismui leidžia spręsti, kad paskolos sutarties šalis – paskolos gavėja – buvo būtent ieškovė, o ne fizinis asmuo, nes įprastai juridinio asmens antspaudas yra naudojamas tik tuose dokumentuose, kurių sudarytojas ar šalis yra juridinis asmuo. Fizinio asmens vardu parengtuose dokumentuose, jei tai nėra susiję su juridiniu asmeniu, juridinio asmens antspaudas įprastai nėra naudojamas.

20.6.       Teismo išvadą dėl sutarties šalių sustiprina ir teismo posėdžio metu išklausyti atsakovės bei trečiojo asmens paaiškinimai dėl sutarties tikslo ir tikrųjų šalių ketinimų. Priešingai nei teigia ieškovė, teismo posėdžio metu atsakovė patvirtino, kad jai abejonių dėl sutarties turinio ir sąlygų nekilo, sutarties turinys ir formuluotės sutarties kontrahentei – paskolos davėjai – buvo aiškios ir suprantamos, kadangi atsakovė teismo posėdžio metu nuosekliai paaiškino aplinkybes apie tai, kad nors sutarties tekstą parengė jos dukra E. J. D., jos abi pasirašė sutartį, tačiau atsakovė suprato ir jai buvo žinoma, kad pinigus ji skolina ne dukrai, bet įmonei susidariusioms skoloms padengti. Nuosekliai aplinkybes dėl sutarties šalių, t. y. kad sutartis buvo sudaryta trečiajam asmeniui veikiant ieškovės vardu ir jos interesais, dėl ko sutarties šalimi buvo ne trečiasis asmuo E. J. D., bet ieškovė kaip įmonė, nurodė ir trečiasis asmuo. Teismas, net ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė ir trečiasis asmuo yra šeimos nariai, turintys vienodą suinteresuotumą bylos baigtimi, nesutinkantys su ieškovės pareikštu ieškiniu, neturi pagrindo abejoti minėtų asmenų nuoseklių paaiškinimų pagrįstumu. Pažymėtina, kad tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo nuosekliai nurodė aplinkybes dėl sutarties šalių, todėl teismas, įvertinęs šalių sudarytos sutarties sąlygas ir turinį, neturi pagrindo abejoti, kad paskolos sutarties šalimi buvo ieškovė, o ne trečiasis asmuo. Teismui padarius minėtą išvadą, spręstina, kad šalis siejo paskolos teisiniai santykiai šalių sudarytos 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu.

20.7.       Teismo išvadą dėl sutarties šalių pagrindžia ir tai, kad, kaip paaiškino teismo posėdžio metu atsakovė, nors ji ir anksčiau yra davusi savo dukrai pinigų, padėjusi finansiškai, tačiau jokios sutartys tais atvejais nebuvo sudaromos. Šiuo atveju, siekiant tinkamai įforminti sutartinius šalių santykius ir užtikrinti skolos grąžinimą, buvo sudaryta skolos sutartis. Pirmiau aptarti įprastai tarp atsakovės ir trečiojo asmens egzistavę tarpusavio santykiai, kurių metu nebuvo sudaromos sutartys dėl pinigų skolinimo ar (ir) dovanojimo, nors atsakovė finansinę pagalbą dukrai teikdavo, leidžia manyti, jog nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia ieškovė, skolos sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad pinigai buvo skolinami ne fiziniam asmeniui – atsakovės dukrai E. J. D., bet ieškovei kaip juridiniam asmeniui.

20.8.       Pirmiau nurodytos teismo išvados nepaneigia ir ieškovės nurodyti argumentai, jog skolos sutartyje ieškovė niekur nėra nurodoma kaip sutarties šalis, taip pat ši aplinkybė nebuvo nurodyta ir ieškovei pateiktame 2018 m. balandžio 20 d. rašte. Teismas pažymi, kad aiškinant sutartį turi būti vertinami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Pažymėtina, jog vien tam tikrų formuluočių sutartyje nepanaudojimas, pats savaime nesudaro pagrindo sutartį vertinti kitaip, nei kad pagal tikruosius sutarties šalių ketinimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, teismo vertinimu, tuo atveju, jei sutarties šalimi būtų buvusi trečiasis asmuo kaip fizinis asmuo, jokie ieškovės duomenys paskolos sutartyje neturėtų būti nurodyti, o šiuo atveju priešingai – sutartyje ieškovės duomenys atskleisti, naudojami ir tai sudaro pagrindą spręsti dėl jos, kaip sutarties šalies, statuso. Nagrinėjamu atveju sutarties šalys aiškiai nurodė, kad paskolos sutarties šalimis buvo ieškovė, atstovaujama trečiojo asmens E. J. D., kaip vienintelės įmonės akcininkės ir vadovės, ir atsakovė D. S.. Sisteminis sutarties nuostatų aiškinimas ir pirmiau išdėstyti teismo argumentai sudaro pagrindą minėtus ieškovės argumentus laikyti nepagrįstais.

20.9.       Teismo išvados dėl paskolos sutarties šalių nepaneigia ir ieškovė argumentas dėl realinio paskolos sutarties pobūdžio bei aplinkybė, kad paskolos suma pagal šalių sudarytą sutartį buvo pervesta ne į ieškovės, bet į trečiojo asmens sąskaitą. Teismas sutinka su ieškovės atstovo nurodytu argumentu, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), tačiau sprendžia, jog pinigų pagal skolos sutartį pervedimas trečiajam asmeniui nepaneigia paskolos sutarties sudarymo fakto. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl to, jog pagal paskolos sutartį pinigai atsakovės, kaip paskolos davėjos, buvo perduoti trečiajam asmeniui, pervedant juos į trečiojo asmens sąskaitą ir nurodant jų paskirtį kaip „piniginių lėšų skolinimas“, nekilo. Šią aplinkybę patvirtina ir byloje esantis rašytinis įrodymas, todėl teigti, kad paskolos sutartis yra nesudaryta su ieškove, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Šią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, o šiuo atveju šalių sudarytoje sutartyje šalys susitarė dėl paskolos sumos pervedimo į trečiojo asmens asmeninę sąskaitą. Taigi šalims susitarus, kad paskolos suma bus pervedama ne į ieškovės, bet į trečiojo asmens sąskaitą, ši sutarties sąlyga buvo įvykdyta tinkamai, atsakovei paskolos sumą pervedus į sutartyje nurodytą E. J. D. sąskaitą. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręsti, kad paskolos sutarties dykas – piniginės lėšos nebuvo perduotos paskolos davėjo paskolos sutartyje nustatyta tvarka, nėra jokio pagrindo, todėl laikytina, kad paskolos suma yra perduota kitai sutarties šaliai, o sutartis yra sudaryta. Pažymėtina, kad įstatyme nėra įtvirtintas draudimas paskolos sutarties šalims susitarti, kad sutarties dalykas būtų perduodamas ne tiesiogiai paskolos gavėjui, bet kitam asmeniui, minėta šalių sutarties nuostata neprieštarauja ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl nėra pagrindo spręsti, kad sutarties sąlyga dėl pinigų perdavimo pagal paskolos sutartį nebuvo tinkamai įvykdyta, o šalių sudaryta paskolos sutartis yra negaliojanti. Juo labiau teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tiek atsakovė, tiek ir trečiasis asmuo nuosekliai nurodė aplinkybes, dėl kurių paskolos suma buvo pervesta ne į ieškovės sąskaitą, bet būtent į trečiojo asmens asmeninę sąskaitą – ieškovės sąskaitos areštas.

20.10.       Nors ieškovė teigė, kad byloje nėra įrodymų dėl tikrosios sutarties sudarymo datos, t. y. ieškovė kėlė abejones dėl to, ar tikrai sutartis buvo sudaryta joje nurodytu laiku, tačiau jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui abejoti sutarties sudarymo aplinkybėmis, ji teismui nepateikė. Vien ieškovės nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai dėl bendrovės sutarčių registro išrašo nepateikimo ar akcininkų apie sudaromą sutartį neinformavimo, nesudaro pagrindo teismui abejoti dėl sutarties sudarymo laiko. Visų pirma, teismas pažymi, kad šioje byloje būtent ieškovei ir dabartiniam jos vadovui, kurio žinioje turi būti visi įmonės dokumentai, įskaitant ir ieškovės minimą sutarčių registrą, yra geriausiai žinomi ieškovės finansiniai, buhalteriniai ir kiti dokumentai. Tačiau ieškovė, net ir abejodama skolos sutarties sudarymo aplinkybėmis, teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog įmonės sutarčių registre jokių įrašų apie atsakovės pateiktą skolos sutartį nėra. Ieškovė jokių rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų šias jos nurodytas abejones – bendrovės sutarčių registro išrašo – teismui nepateikė. Pažymėtina, jog nors pati ieškovė nurodo, kad teismui nepateikti duomenys iš bendrovės sutarčių registro, tačiau bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas negalėjo nurodyti, ar toks registras įmonėje iš viso yra. Priešingai, trečiasis asmuo paaiškino, kad įmonei nevykdant veiklos, įmonės dokumentacija nebuvo tvarkoma, sutarčių registras nebuvo vedamas, todėl šalių sudaryta sutartis jokiuose dokumentuose ir nebuvo užfiksuota. Ieškovės pozicija reikalaujant byloje tokių įrodymų, kuriuos būtent jai būtų lengviausia pateikti, leidžia spręsti apie tokių ieškovės argumentų deklaratyvų, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstą pobūdį. Teismas pažymi, jog bylos aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta būtent minėtu sutartyje nurodytu laiku, kadangi būtent tą dieną atsakovė pervedė pagal šalių sudarytą sutartį paskolos sumą į trečiojo asmens sąskaitą, nurodydama pinigų pervedimo paskirtį „piniginių lėšų skolinimas“. Jokių aplinkybių, kad atsakovė ir trečiasis asmuo tuo pačiu metu būdu sudarę kitą sutartį ar kad minėta pinigų suma trečiajam asmeniui pervesta kitais pagrindais, teismui nepateikta. Įvertinus tarp atsakovės ir trečiojo asmens egzistavusių tarpusavio santykių pobūdį, kai pinigines lėšas atsakovė trečiajam asmeniui duodavo be jokių sutarčių, mažai tikėtina, kad nesant sudarytai 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutarčiai, atsakovė vietinio mokėjimo nurodyme būtų nurodžiusi būtent tokią mokėjimo paskirtį – „piniginių lėšų skolinimas“. Teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad egzistuojant sudarytai paskolos sutarčiai būtent šiuo pagrindu buvo atliktas pirmiau paminėtas mokėjimo nurodymas, konkrečiai įvardinant jo paskirtį kaip piniginių lėšų skolinimą.

20.11.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės argumentų, jog apie ketinamą sudaryti paskolos sutartį turėjo būti informuoti įmonės akcininkai, pažymi, kad minėtos pareigos vykdymas, jei tokia pareiga ir turėjo būti vykdoma, niekaip nėra susijęs su sutarties šalių – ieškovės ir atsakovės tarpusavio teisėmis ir pareigomis. Pažymėtina, kad ieškovė nurodo ne vieną argumentą, kuris nėra susijęs su ieškovės ir atsakovės sudarytos paskolos sutarties sudarymu ir (ar) tinkamu vykdymu, o iš esmės yra grindžiamas tik trečiojo asmens, kaip tuo metu įmonės vadovės pareigas einančio asmens, tam tikrų pareigų vykdymu. Teismo vertinimu, ieškovei neginčijant ginčo sutarties, argumentai, susiję su trečiojo asmens kaip įmonės vadovės veiksmais sudarant įmonės vardu ir (ar) vykdant įmonei sutartį, neturi jokios teisinės reikšmės ieškovės ir atsakovės, kaip paskolos sutarties šalių, tarpusavio teisiniams santykiams. Teismas pažymi, jog atsakovė nėra atsakinga už tai, kokius veiksmus sudarant šalių sutartį turėjo atlikti ir (ar) atliko jos dukra kaip įmonės vadovė, kadangi šios pareigos nėra priskirtinos atsakovei kaip paskolos sutarties šaliai. Tuo atveju, jei, ieškovės manymu, dėl trečiojo asmens kaip įmonės vadovės netinkamo teisės aktų vykdymo ieškovei buvo ar galėjo būti padaryta žala, ji savo teises gali ginti pasinaudodama įstatyme suteiktais instrumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje nėra sprendžiamas trečiojo asmens kaip įmonės vadovės tinkamo pareigų vykdymo klausimas, todėl minėti argumentai nėra laikytini turinčiais esminę reikšmę nagrinėjamai bylai pagal ieškovės pareikštą ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.

20.12.       Kita vertus, teismas, pasisakydamas dėl pirmiau paminėto ieškovės nurodyto argumento, jį laiko teisiškai nepagrįstu. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pagal ieškovės įstatus bendrovės ūkinę veiklą organizuoja ir vykdo administracija, o administracijos vadovą (direktorių) renka ir atšaukia bendrovės akcininkų susirinkimas (Įstatų 6.2, 6.3 punktai). Administracijos vadovas (direktorius) tvarko komercinės-ūkinės veiklos reikalus (Įstatų 6.6.1 papunktis). Remiantis ieškovės teismui pateiktas bendrovės įstatais, nustatyta, kad tik bendrovės akcininkų susirinkimui yra suteikta teisė priimti nutarimą dėl ilgalaikio turto, kurio vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat dėl kitų subjektų prievolių, kurių dydis didesnis kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo (Įstatų 6.10.16 papunktis) (b. l. 78–88). Remdamasi būtent šia įstatų nuostata ieškovė teigia, kad ginčo sutarties sudarymo metu įmonės vadove buvusi E. J. D., prieš sudarydama skolos sutartį, turėjo informuoti apie tai įmonės akcininkus ir gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą šiam sandoriui, tačiau, kaip jau buvo minėta, teismas šiuos argumentus vertina kritiškai. Pirmiausia pažymėtina, jog pagal sisteminį ir gramatinį šios įstatų nuostatos aiškinimą, visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai yra pavesta spręsti dėl ilgalaikio turto, kurio vertė yra didesnė nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kad sudarydama skolos sutartį ieškovės vadovė būtų sudariusi sandorį dėl ilgalaikio turto. Teismo vertinimu, paskolos sutarties sudarymas ir paskolos sumos gavimas (o vėliau, vykdant paskolos sutartį, paskolos sumos grąžinimas), niekaip negali būti vertinamas kaip sandoris, kurio objektas yra įmonės ilgalaikis turtas. Juo labiau paskolos sutartimi nebuvo sprendžiami turto nuomos, įkeitimo ar perleidimo klausimai, ieškovė įmonės naudai gavo paskolą, kuri buvo panaudota įmonės tikslais, siekiant įvykdyti jos prievoles kreditoriams. Taip pat, teismo vertinimu, paskolos sutartis negali būti prilyginama įstatų minėtame punkte aptartam atvejui, kai visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas turėtų būti priimtas dėl kitų subjektų prievolių įvykdymo laidavimo ar garantavimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė, nors ir neigdama paskolos teisinių santykių tarp jos ir atsakovės egzistavimą, nenurodė jokių aplinkybių, jog minėta skolos sutartimi ieškovė būtų įsipareigojusi laiduoti už kitą asmenį ar suteikti garantiją. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, kad ieškovės nurodyti argumentai dėl ieškovės buvusios vadovės pareigos sudarant paskolos sutartį informuoti apie ją akcininkus ir gauti visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą, yra teisiškai nepagrįsti. Ieškovės nurodytos įstatų nuostatos, kuriomis ieškovė grindė šį savo argumentą, nėra susijusios su įmonės sudaryta paskolos sutartimi ir šiam sandoriui netaikytinos.

20.13.       Pažymėtina tai, kad tuo metu įmonės vadove buvusi E. J. D. buvo atsakinga už įmonės komercinę–ūkinę veiklą, todėl būtent jai, kaip įmonės akcininkei ir vadovei, buvo (turėjo būti) geriausiai žinoma įmonės finansinė padėtis, jos turimi įsipareigojimai kreditoriams, dėl ko įmonės vadovė savo nuožiūra veikė įmonės vardu ir interesais tiek, kiek jai tokius įgaliojimus suteikia bendrovės įstatai ir galiojantys teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintini ieškovės argumentai, kad jau sudarant sutartį buvo aiškiai žinomi pinigų panaudojimo tikslai, kas, ieškovės vertinimu, leidžia spręsti, kad sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens kaip fizinio asmens. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su paskolos sutarties sudarymu, pažymi, jog būtent dėl to, kad trečiasis asmuo buvo įmonės vadovė, jai geriausiai buvo žinoma įmonės padėtis, todėl būtent dėl to buvo sudaryta tikslinė paskolos sutartis, konkrečiai nurodant paskolos sumos panaudojimo tikslus, kurie, kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų, panaudojant paskolos sumą ir buvo įvykdyti – padengti ieškovės įsiskolinimai kreditoriams.

20.14.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ir dėl to, kas paskolos sutarties sudarymo metu buvo įmonės akcininkai, kuriuos apie sudaromą sutartį turėjo informuoti, ieškovės teigimu, trečiasis asmuo, tačiau teismas, įvertinęs tai, kad šioje byloje ieškovės akcijų priklausymo ir (ar) perleidimo klausimai nesprendžiami, taip pat pripažinęs, kad trečiasis asmuo E. J. D. sudarant ginčo paskolos sutartį neturėjo pareigos apie ją informuoti bendrovės akcininkus, plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako.

Dėl gautos paskolos sumos panaudojimo

21.       Nagrinėjamoje byloje atsakovei ir trečiajam asmeniui nurodžius bei pateikus duomenis apie tai, kur buvo panaudota atsakovės ieškovei suteikta paskolos suma, su šiais mokėjimais ieškovė nesutiko nurodydama, jog yra pateikta per mažai duomenų apie įmonės skolas, jog ji galėtų spręsti dėl šių mokėjimų pagrįstumo. Taip pat nesutiko ir su kitais mokėjimais, teigdama, jog nėra duomenų, kad jie atlikti ieškovės interesais. Teismui pripažinus, kad 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos (paskolos) sutarties šalis buvo ieškovė UAB „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“, aplinkybės, susijusios su paskolos sumos panaudojimu sprendžiant ieškovės pareikšto ieškinio dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo pagrįstumo klausimą, neturi esminės reikšmės. Nagrinėjamu atveju konstatuota, jog atsakovė įrodė, kad 2015 m. rugsėjo 12 d. mokėjimo nurodymu atliktam 4 100,00 Eur sumos pervedimui į jos asmeninę sąskaitą egzistavo teisinis pagrindas (šalių sudarytas sandoris), kad minėtos sumos grąžinimas buvo ieškovės prievolės grąžinti jai suteiktą paskolą įvykdymas, todėl aplinkybės, kokiu būdu ir kur buvo panaudotos pagal paskolos sutartį gautos piniginės lėšos, neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas klausimas dėl trečiojo asmens kaip įmonės vadovės tinkamo pareigų vykdymo, taip pat nėra sprendžiama, kokie santykiai siejo ieškovę ir trečiąjį asmenį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), kadangi šios aplinkybės neturi įtakos ieškovės sutartinių prievolių atsakovei tinkamam įvykdymui.

22.       Byloje nustatyta, kad šalims sudarant paskolos sutartį, joje buvo aiškiai apibrėžtas paskolos panaudojimo tikslas – apmokėti įmonės skolas už komunalinius mokesčius, skolas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir nekilnojamojo turto mokestį. Byloje yra pateikti trečiojo asmens E. J. D. atlikti mokėjimų nurodymai, kurie, teismo vertinimu, leidžia spręsti apie minėtos paskolos sumos panaudojimą sutartyje nurodytu tikslu. Pažymėtina, kad tiek trečiasis asmuo, tiek ir atsakovė, kiek jai tos aplinkybės buvo žinomos, paaiškino, jog ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu turėjo įsipareigojimų kreditoriams, dėl šių priežasčių buvo areštuotas ir įmonės turtas, kas leidžia spręsti teismui apie tokių ieškovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims buvimą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad E. J. D. iš savo asmeninės sąskaitos laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. atliko mokėjimus, kurių bendra suma yra 3 940,20 Eur. Trečiojo asmens teigimu, visi mokėjimai atlikti ieškovės interesais už jai nuosavybės teise priklausančiam turtui suteiktus komunalinius mokesčius, priskaičiuotą nekilnojamojo turto mokestį ir kitas paslaugas. Byloje esantys duomenys apie tai, kad ieškovei nuosavybės teise nuo 2001 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. rugsėjo 9 d. priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat duomenys apie šiam turtui taikytą areštą, mokėjimo nurodymų paskirtyje pateikti duomenys apie tai, kad mokama už suteiktas paslaugas būtent minėtam butui, ieškovės mokėtino nekilnojamojo turto mokesčio sumokėjimas, taip pat mokėjimai, atlikti notarui ir Registrų centrui aktualiu ieškovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perleidimo metu (ieškovei priklausiusio buto pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta 2015 m. rugsėjo 9 d., o už notaro paslaugas pavedimu sumokėta 2015 m. rugsėjo 10 d., mokėjimas Registrų centro Vilniaus filialui atliktas 2015 m. rugpjūčio 29 d., kai 2015 m. rugpjūčio 28 d. išspręstas klausimas dėl turto arešto panaikinimo), leidžia teismui labiau tikėtinomis laikyti aplinkybes, kad visi šie trečiojo asmens pateikti mokėjimai buvo atlikti būtent ieškovės interesais. Ieškovės argumentai, jog minėtuose mokėjimo nurodymuose nėra išsamių duomenų apie mokėjimo paskirtį, taip pat nėra žinomi skolų susidarymo laikotarpiai, nesudaro pagrindo teismui spręsti, kad šių duomenų trūkumas ir (ar) nepateikimas leistų minėtus pinigų pervedimus vertinti kitaip, nei kad teismas yra nusprendęs. Pirmiau pateikti duomenys leidžia spręsti, jog atsakovės ieškovei paskolinta suma (didesnioji jos dalis – 3 940,20 Eur) buvo panaudota ieškovės interesais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl atsakovei pervestos 4 100,00 Eur sumos atitinkama suma sumažėjo ieškovės turtas. Prievolių ieškovės vardu įvykdymas atitinka ieškovės interesus, todėl, teismo vertinimu, jei būtų tenkinamas ieškovės ieškinys, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, t. y. atsakovės paskolinta pinigų suma būtų padengtos ieškovės vardu egzistavusios skolos, o taip pat atsakovė privalėtų grąžinti ieškovei tą pačią jos paskolintą pinigų sumą. Tokia situacija prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, nepagrįstai pažeistų atsakovės interesus.

23.       Kaip jau buvo minėta, šioje byloje nėra sprendžiamas ieškovės ir trečiojo asmens kaip buvusios įmonės vadovės tarpusavio santykių klausimas, todėl ieškovės argumentai, jog nurodytus mokėjimus turėjo atlikti trečiasis asmuo, kuri naudojosi ieškovei priklausančiu butu, neturi reikšmės sprendžiant dėl atsakovei pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Šiuo atveju ieškovės – trečiojo asmens santykiai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šių ieškovės argumentų išsamiai nepasisakytina, kaip ir dėl trečiojo asmens iki paskolos sutarties sudarymo atliktų mokėjimų, kadangi minėti mokėjimai buvo atlikti panaudojant ne šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovės ieškovei paskolintas lėšas.

24.       Ieškovės argumentai dėl to, kad atsakovės atsiliepime į ieškinį nurodytos aplinkybės dėl 4 100,00 Eur sumos panaudojimo yra nenuoseklios, nesudaro pagrindo spręsti apie ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą. Be jau pirmiau nurodytų argumentų, teismas pažymi, kad atsiliepime į ieškinį atsakovė nuosekliai nurodė aplinkybes, susijusias tiek su trečiojo asmens atliktais mokėjimais iki paskolos sutarties sudarymo, tiek ir po to, teismui yra pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys šių mokėjimų atlikimą, o sumos pagal juos ir atsiliepime į ieškinį nurodytos mokėjimų sumos sutampa. Vien tai, kad 2018 metais siųstame rašte nurodyti ne visi trečiojo asmens atlikti mokėjimai, nesudaro pagrindo spręsti apie šių atsakovės atsiliepime nurodytų aplinkybių nenuoseklumą.

Dėl kitų argumentų

25.       Pažymėtina, kad ieškovė nepagrįstai nurodo argumentus, susijusius su įrodymų nepateikimu dėl būtinybės sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį egzistavimo, taip pat duomenų apie susitarimo dėl buto pirkimo–pardavimo sudarymo laiką, kadangi šios aplinkybės niekaip nesusijusios su ieškovės ir atsakovės tarpusavio santykiais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje ieškovė ieškinį yra pareiškusi ne buvusiai įmonės vadovei, šioje byloje trečiajam asmeniui E. J. D., bet D. S., kuri, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, neturėjo jokių įgaliojimų spręsti dėl ieškovės ūkinės veiklos ir jos sudaromų sandorių. Tuo atveju, jei, ieškovės manymu, tuometinė įmonės vadovės parduodant įmonei priklausantį turtą viršijo savo įgaliojimus ir (ar) padarė žalos bendrovei, ji savo pažeistas teises gali ginti įstatyme nustatyta tvarka, reikalavimą reikšdama būtent tuo metu bendrovės vadove buvusiai E. J. D.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl ieškovei priklausiusio turto realizavimo (ne)teisėtumo ir ekonominio efektyvumo, todėl šie ieškovės nurodyti argumentai neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Todėl dėl šių argumentų, taip pat ir dėl kitų ieškovės nurodytų argumentų, kiek jie susiję su ieškovei priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimu, o taip pat buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimu, dėl šių sandorių sudarymo, galimybių šiuos sandorius sudaryti (ne)turint akcininkų sprendimų, išsamiai nepasisakytina, kadangi jie nesusiję su nagrinėjama byla.

Dėl procesinės bylos baigties

26.       Teismas, atsižvelgdamas į visus pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad ieškovės atsakovei pervesta 4 100,00 Eur suma buvo pervesta egzistuojant teisėtam pagrindui – tarp šalių esant sudarytai 2015 m. rugpjūčio 27 d. skolos sutarčiai Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė turėjo pareigą grąžinti atsakovei paskolos sumą iki 2015 m. gruodžio 1 d. Ieškovei tinkamai įvykdžius savo sutartinę prievolę, – grąžinus paskolos sumą, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė minėtą pinigų sumą įgijo be teisėto pagrindo, o ieškovės turimas turtas dėl to nepagrįstai sumažėjo. Atsakovei įrodžius minėtos pinigų sumos pervedimo jai teisėtą pagrindą, ieškovės ieškinys dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo negali būti tenkinamas, todėl atmetamas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

27.       CPK 95 straipsnio, reglamentuojančiame piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, 1 dalyje nustatyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, nustačius pirmiau įvardytus piktnaudžiavimo atvejus, paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme yra siejamas su nesąžiningu nepagrįsto ieškinio ar kito procesinio dokumento pateikimu ir sąmoningu veikimu prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad šie piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pripažinimo pagrindai yra savarankiški, jie nėra būtinoji vienas kito taikymo sąlyga – piktnaudžiavimui konstatuoti pakanka vieno ar kito pagrindo. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad proceso įstatymo nuostatos, reglamentuojančios piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, neapibrėžia objektyvių kriterijų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti ir spręsti, ar atitinkamas šalies ar kito dalyvaujančio byloje asmens procesinis elgesys gali būti kvalifikuotas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, pasitelkus individualių aplinkybių vertinimą, turi būti sprendžiama dėl asmens elgesio atitikties piktnaudžiavimo požymiams, išskirtiems CPK 95 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-67-969/2019).

28.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis prašo skirti ieškovei 5 000,00 Eur baudą ir 50 procentų šios baudos paskirti atsakovei. Atsakovė šį prašymą grindžia tuo, jog ieškovei apie suteiktą paskolą buvo žinoma jau anksčiau. Atsakovė nurodė, kad dar 2018 m. balandžio 6 d. raginimu ieškovė ragino atsakovę grąžinti 4 100,00 Eur, o atsakovė pateikė ieškovei 2018 m. balandžio 20 d. atsakymą, todėl akivaizdu, kad ieškovė pateikė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, nes dar 2018 m. balandžio 20 d. žinojo, kaip ir kokiu būdu susidarė skola atsakovei. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė 2018 m. buvo pateikusi Kaišiadorių rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau atsakovei kaip skolininkei pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo ir pareiškimo, ieškovė per teismo nustatytą terminą teisės pareikšti ieškinį nerealizavo.

28.1.       Civilinės bylos duomenys patvirtina atsakovės nurodytus argumentus, jog ji dar 2018 m. balandžio 20 d. rašte, reaguodama į ieškovės raginimą grąžinti 4 100,00 Eur skolą, nurodė aplinkybes dėl šalių sudarytos paskolos sutarties, t. y. nurodė aplinkybes, kurios pagrindė jai atliktą piniginių lėšų pavedimą. Tačiau, teismo vertinimu, tiek šios aplinkybės, tiek ir tai, kad ieškovė 2018 m. buvo kreipusis į Kaišiadorių rajono apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo ir atsakovei (skolininkei toje byloje) pareiškus prieštaravimus dėl pareikšto reikalavimo, nepateikė ieškinio, nesudaro pagrindo ieškovės elgesį laikyti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškinyje nebuvo nurodytas konkretus laikotarpis, kada ieškovės vadovas pastebėjo duomenis apie padarytą pervedimą į atsakovės sąskaitą, todėl teigti, kad šios ieškovės nurodytos aplinkybės yra melagingos, nėra jokio pagrindo. Juo labiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad vien tai, jog ieškovė apie pinigų pervedimą galimai sužinojo dar 2018 metais, t. y. anksčiau, nei kad buvo pareikštas teisme ieškinys, užkerta jai kelią pareikšti ieškinį savo nuožiūra jos pasirinktu jai patogiu metu. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl ieškinio senaties termino nebuvo keliamas, kadangi ieškovė savo teisę pareikšti reikalavimą realizavo nepraleisdama įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino. Pažymėtina, kad tik nuo ieškovės valios ir veiksmų priklauso, kada ji nuspręs pareikšti ieškinį ir savo teises ginti imsis įstatyme nustatytais būdais. Pirmiau nurodytų argumentų kontekste pažymėtina, kad ir aplinkybė, jog ieškovė, anksčiau į teismą kreipusis su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, nerealizavo teisės per įstatyme nustatytą terminą pareikšti ieškinį atsakovei po to, kai ši pareiškė prieštaravimus dėl teismo įsakymo, nesudaro pagrindo ieškovės elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Kaip jau buvo nurodyta, būtent ieškovė turi teisę nuspręsti, kada ir kokiu būdu kreiptis į teismą dėl jos galimai pažeistų teisių gynimo.

28.2.       Taip pat teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis pareikšdama aiškiai nepagrįstą ieškinį. Nors teismas nusprendė ieškovės ieškinio netenkinti, pripažinęs, kad tarp šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, tačiau vien tai, kad ieškovei apie šalių sudarytą skolos sutartį buvo žinoma dar 2018 metais, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovė ieškinį pareiškė žinodama, kad jis yra aiškiai nepagrįstas. Pažymėtina, kad nors ieškovei buvo žinoma apie šalių sudarytą skolos sutartį, tačiau ieškovė šią sutartį vertino ir aiškino kitaip nei kad teismas, t. y. ieškovė nepripažino, kad paskolos sutarties šalis buvo juridinis asmuo – ieškovė, todėl siekdama realizuoti savo tariamai pažeistą teisę, ji turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovei. Priešingas nurodytos situacijos vertinimas suponuotų išvadą, kad asmens, turinčio priešingą nuomonę ir poziciją ginčo klausimu nei kad priešinga šalis, teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos būtų nepagrįstai apribotos, kadangi tokio asmens ieškinys, nepriklausomai nuo pagrindų, remiantis kuriais atsisakyta jį tenkinti, būtų laikomas aiškiai nepagrįstu ir sudarytų sąlygas tokiam asmeniui taikyti įstatyme numatytas piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes. Teismo vertinimu, atsakovės nurodyti argumentai byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nesudaro pagrindo ieškovės elgesį vertinti kaip piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

29.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taip pat šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

29.1.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad už pareikštą ieškinį M. D. yra sumokėjęs 123,00 Eur žyminį mokestį (b. l. 8, 16). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 300,00 Eur išlaidas už advokato teisines paslaugas, kurias sudaro išlaidos už papildomų paaiškinimų parengimą (2 val.), atstovavimą parengiamajame teismo posėdyje (2 val.) ir atstovavimą teismo posėdyje (2val.). Vienos valandos už teisines paslaugas kaina – 50,00 Eur (b. l. 139–142).

29.2.       Atsiliepime į ieškinį atsakovė taip pat prašė priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės pateiktais duomenimis, ji už advokato konsultaciją, atsiliepimo surašymą ir atstovavimą teisme yra sumokėjusi 400,00 Eur (200,00 Eur asmeniškai atsakovė ir 200,00 Eur jos naudai E. J. D. (113–115).

29.3.       Bylos duomenimis nustatyta, kad parengiamasis posėdis 2020 m. birželio 3 d. truko 52 minutes (b. l. 116–118). Taip pat nustatyta, kad teismo posėdis, vykęs 2020 m. birželio 17 d., truko 2 val. 14 min. (b. l. 145–148). Iš viso byloje vykusių posėdžių trukmė – 3 val. 6 min.

29.4.       Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos iš ieškovės priteistinos atsakovei D. S.. Remiantis teismui pateiktais duomenimis apie atsakovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nuostatomis, nustatyta, kad išlaidos, atsakovės prašomos priteisti už advokato teisinę pagalbą byloje tiek rengiant procesinius dokumentus, tiek ir dalyvaujant parengiamajame bei teismo posėdžiuose, neviršija už advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio. Teismo vertinimu, nurodytos bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą yra pagrįstos, o atsižvelgiant į tai, kad byla yra dėl be pagrindo įgyto turto (joje sprendžiami klausimai nėra itin sudėtingi ar nauji), kad teismo posėdžiai vyko Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmuose, todėl advokatas turėjo vykti į kitą vietovę nei kad jo registruota darbo vieta Vilniuje, kad advokatas teikė teismui ne tik atsiliepimą į ieškinį, bet ir dalyvavo nagrinėjant bylą teisme, įvertinęs ieškinio sumą - 4 100,00 Eur, teismui pateiktų dokumentų apimtį ir kiekį, sprendžia, kad nurodyta priteistina bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma nėra neproporcinga ar pernelyg didelė, todėl nėra pagrindo spręsti dėl nurodytos bylinėjimosi išlaidų sumos sumažinimo.

29.5.       Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, atsakovei priteistina iš ieškovės 400,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

30.       Nustatyta, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, byloje yra 12,55 Eur. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija minimalią valstybei priteistiną 5,00 Eur dydžio sumą (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo (TAR, 2020-01-22, Nr. 2020-00970), todėl, atmetus ieškinį, šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės (CPK 92, 96 straipsniai).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 96, 99, 290-291, straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį atmesti.

Netenkinti atsakovės D. S. prašymo dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.

Priteisti atsakovei D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“, juridinio asmens kodas 124358850, 400,00 Eur (keturių šimtų eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EKONOMINĖS INFORMACIJOS ANALIZĖS IR LEIDYBOS CENTRAS“, juridinio asmens kodas 124358850, 12,55 Eur (dvylikos eurų 55 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.

Teisėja                                                 Jurgita Jasinskaitė