Administracinė byla Nr. A-1249-968/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03539-2021-8
Procesinio sprendimo kategorija 8.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. lapkričio 8 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Beatos Martišienės, Veslavos Ruskan, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. E. N. (E. E. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. E. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. E. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) struktūrinio padalinio Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (jos struktūrinį padalinį Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini)) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.
2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:
2.1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Jis 2021 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 70.2 punktą, t. y. kaip studentui, priimtam studijuoti į Lietuvos Respublikoje registruotą ir veikiančią aukštąją mokyklą (toliau – ir Prašymas). Pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė šiuos dokumentus: Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos (toliau – ir TTVAM) 2021 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie studijas Nr. ISIC-26961, kuri patvirtina, kad pareiškėjas yra priimtas į „Business Management“ studijų programos nuolatinių studijų 1 kursą, bendra studijų trukmė 3 metai; TTVAM 2021 m. rugsėjo 8 d. raštą Nr. S-19, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėjui leidžiama atvykti į Lietuvą ir pradėti savo studijų programą ne vėliau kaip iki 2021 m. lapkričio 1 d.; uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Visuomenės ekologijos institutas“ išduotą patvirtinimą, jog pareiškėjas turės Lietuvos Respublikoje gyvenamąją vietą „Ineko“ svečių namuose; dalies įmokos už studijas sumokėjimą patvirtinantį dokumentą; (duomenys neskelbtini) darbo pasiūlymą, kuris patvirtina, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kviečiamas įsidarbinti; (duomenys neskelbtini) raštą dėl pareiškėjo pristatymo, kuriame nurodyti pareiškėjo studijų Lietuvos Respublikoje tikslai; (duomenys neskelbtini) raštą dėl pareiškėjo darbo įmonėje, kuris patvirtina pareiškėjo darbo įmonėje laikotarpį; (duomenys neskelbtini) raštą apie pareiškėjo gautas darbo pajamas; (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą; (duomenys neskelbtini) pažymą apie mokumą; (duomenys neskelbtini) registravimą į mokesčių mokėtojus patvirtinantį dokumentą; pareiškėjo motinos R. E. D. 2021 m. rugsėjo 6 d. pareiškimą dėl finansinės paramos teikimo pareiškėjui jo studijų laikotarpiu; pareiškėjo motinos R. E. D. pareiškimą dėl jo paskyrimo savo įpėdiniu; pažymą apie pareiškėjo motinos R. E. D. socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo nebuvimą. TTVAM elektroniniu būdu per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (MIGRIS) taip pat pateikė būtiną tarpininkavimo raštą.
2.2. Ambasada, įvertinusi nurodytus dokumentus, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, nes nustatė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: užsienietis nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (UTPĮ 19 str. 1 d. 2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (UTPĮ 19 str. 1 d. 10 p.). Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, nes, jo nuomone, kartu su Prašymu buvo pateikti pakankami, tikslūs ir teisingi dokumentai.
2.3. Sprendimas yra neaiškus ir nemotyvuotas. Atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, nes buvo pažeisti lygiateisiškumo, teisėtumo, nešališkumo, objektyvumo bei proporcingumo principai. Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes pareiškėjui nėra žinoma, dėl kokių priežasčių (faktinių aplinkybių) jam buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, o tai iš esmės riboja jo teisę ginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Iš Sprendimo turinio nėra aišku, kuri dalis aplinkybių sudaro atsisakymo išduoti vizą pagrindą, t. y. ar dėl to, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, ar dėl to, jog kilo pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Pareiškėjas iki šiol nėra informuotas, kurie jo pateikti dokumentai sukėlė Ambasadai nurodytas abejones. Sprendime taip pat nėra pateikta argumentų, kokios konkrečios aplinkybės, duomenys ar įrodymai sudarė Ambasadai rimtą pagrindą manyti, jog gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.
2.4. Ambasada, nagrinėdama Prašymą, turėjo plačią diskrecijos teisę vertinti, ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, taip pat ar yra rimtas pagrindas manyti, jog egzistuoja pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Tačiau tinkamai įvertinti priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bus galima tik šioje administracinėje byloje išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei Ambasados ir / ar kitų kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos visumą. Pareiškėjas yra įsitikinęs, jog Prašymas ir kartu su juo pateikti dokumentai buvo tikslūs, išsamūs ir pakankami, jog būtų priimtas teigiamas sprendimas dėl nacionalinės vizos išdavimo. Iškilus pagrįstų abejonių dėl Prašyme pateiktų pareiškimų patikimumo ir / ar atsiradus rimtam pagrindui manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, Ambasada turėjo galimybę išsikviesti pareiškėją papildomam pokalbiui ir / ar paprašyti pateikti papildomus dokumentus, jog būtų pašalintos visos iškilusios abejonės dėl pateikto prašymo, tačiau tokių veiksmų nebuvo imtasi. Sprendimas priimtas atlikus formalų ir biurokratišką nagrinėjimo procesą, nesuteikiant pareiškėjui galimybės pateikti papildomus dokumentus ir / ar atsakymus asmeninio pokalbio metu dėl visų klausimų ir abejonių, kurios iškilo Ambasadai. Dėl nurodytų priežasčių Sprendimas negali būti laikomas tinkamai pagrįstu, motyvuotu ir teisingu.
3. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais argumentais:
3.1. Pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 12 d. pateikė Ambasadai Prašymą, kuriame, be kita ko, nurodė: šeiminė padėtis – nevedęs (9 p.); dabartinė profesinė veikla – menedžeris (duomenys neskelbtini) kompanijoje (19–20 p.); pagrindinis kelionės tikslas – studijos (21 p.); numatoma atvykimo į Lietuvą data – 2021 m. spalio 5 d. (29 p.); numatoma išvykimo iš Lietuvos data – 2022 m. birželio 30 d. (30 p.); kviečiantis asmuo – TTVAM (32 p.); kelionės ir pragyvenimo buvimo metu išlaidas padengs – rėmėjas (33 p.). Pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė dokumentus, tarp kurių: TTVAM tarpininkavimo raštas išduoti vizą; TTVAM 2021 m. rugsėjo 8 d. pažyma apie studijas; sveikatos draudimas; lėktuvo bilieto rezervacija; rėmėjo įsipareigojimas dėl finansinės paramos; pareiškėjo ir / ar rėmėjo bankų sąskaitų išrašų kopijos; akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB bankas dokumentas apie Belgijos piliečio F. F. sumokėjimą už pareiškėjo studijas TTVAM. Konsulas, nagrinėdamas Prašymą, nustatė, kad: pateiktos dokumentų kopijos, įskaitant rėmėjo įsipareigojimą ir įgytą bendrąjį ugdymą patvirtinančius dokumentus, nėra tinkamai patvirtintos, todėl nebuvo galima nustatyti jų autentiškumo, o tai kėlė abejonių dėl pateikiamos informacijos (faktų) tikrumo; nepateikta pažyma dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo; nepateikti motyvai dėl šios mokyklos ir studijų programos pasirinkimo kriterijų, ir nepaaiškinta, kodėl pareiškėjas netęsia studijų kilmės ar kitose šalyse; bendrojo ugdymo rezultatai vidutiniški, todėl kelia rimtų abejonių dėl jo pasirengimo studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje ir anglų kalbos mokėjimo; pateiktos bendrąjį ugdymą patvirtinančių dokumentų kopijos kelia abejonių, nes, pavyzdžiui, juose nėra įvertintos matematikos žinios, nors iš esmės visose pasaulio valstybėse tai yra privalomosios programos dalykas; iš pateiktos dokumento kopijos matyti, kad nuo 2013 m. iki 2016 m. pareiškėjas studijavo tik tris dalykus: istoriją, ekonomiką ir geografiją; sveikatos draudimas maksimaliai galioja tik 92 dienas per vieną kelionę, todėl neatitinka nacionalinės vizos išdavimo reikalavimų ir sąlygų; apgyvendinimas rezervuotas tik 5 mėnesiams, nors vizos prašoma vieneriems metams; mokėjimas už studijas atliktas iš Belgijos piliečio F. F. banko sąskaitos, kurio ryšys su pareiškėju niekaip paaiškintas, o iš Belgijos bankinio dokumento ryšio su pareiškėju neįmanoma nustatyti; pareiškėjas neturi finansinio stabilumo – finansavimo įsipareigojimas užpildytas Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV) gyvenančių giminaičių, bet nepatvirtintas Apostille, įformintas afedavimo forma, t. y. priesaika, kuri nėra tikrinama tvirtinančio pareigūno, tačiau dokumentų, kad minėti asmenys iš tikrųjų turi priesaikoje minimas pinigų sumas, nėra pateikta; pavedimas už studijas padarytas iš Belgijos piliečio F. F. banko sąskaitos; pareiškėjas neturi ryšių su buvimo valstybe – atvykdamas į (duomenys neskelbtini), neturėjo rimto ketinimo dirbti, nes tik atvykęs ir įsidarbinęs (duomenys neskelbtini), siekia iš ten išvykti.
3.2. TTVAM yra nepatikimas kvietėjas, kviečiantis asmenis tik iš nelegalios migracijos didelės rizikos Afrikos valstybių ((duomenys neskelbtini)). Dažniausiai jų (asmenų iš Afrikos valstybių) kartu su prašymu išduoti vizą pateikti patvirtinamieji dokumentai yra parengti pagal vieną šabloną, kviečiami asmenys prastai moka anglų kalbą, o jų rėmėjai gyvena kitose Europos Sąjungos valstybėse. Ambasadai kilo pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktos informacijos ir deklaruojamų ketinimų patikimumo bei dokumentų autentiškumo. Šiuo atveju yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas siekia formaliai atitikti Lietuvos nacionalinei vizai studijų tikslais keliamus reikalavimus, o Lietuva pasirinkta dėl to, kad tai – viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, kurioje stojant į aukštąją mokyklą nereikia pateikti užsienio kalbos mokėjimo tarptautinio sertifikato, laikyti stojamųjų egzaminų, atlikti pateiktų išsilavinimo dokumentų atitiktį, taip pat imamas sąlyginai mažas mokestis už studijas, o tai yra sąlygos vadinamajam viza shopping (kai prašymas dėl vizos paduodamas ne tai valstybei, į kurią ketinama vykti, o tai, kurioje lengviau gauti vizą).
3.3. Konsulas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir surinktą papildomą informaciją, priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktų pagrindais, nes nustatyti faktai vertė abejoti pareiškėjo deklaruojamu vykimo į Lietuvą tikslu bei buvimo sąlygomis, todėl buvo pagrindas manyti, kad pareiškėjo buvimas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.
3.4. Lietuvos Respublikos diplomatas, kuriam pavesta atlikti konsulines funkcijas, savarankiškai išnagrinėja užsieniečio prašymą (su pagrindžiančia medžiaga) dėl Šengeno ar nacionalinės vizos vykti į Lietuvą išdavimo ir vienasmeniškai priima sprendimą dėl tokio prašymo patenkinimo ar nepatenkinimo. 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodeksas (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentas (EB) Nr. 810/2009, nustatantis Bendrijos vizų kodeksą (toliau – ir Vizų kodeksas), Lietuvos Respublikos konsulinis statutas, Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas bei Aprašas (su pakeitimais) apibrėžia konsulinio pareigūno kompetenciją, todėl konsuliniam pareigūnui, nagrinėjant užsieniečių prašymus išduoti vizas ir priimant sprendimus dėl jų, galioja ypatingo formalizuotumo principas, kuris reiškia, kad konsulinis pareigūnas gali atlikti tik tai, kas numatyta jo kompetenciją nustatančiuose teisės aktuose. Kadangi teisės aktuose vienareikšmiai ir aiškiai nurodyta, kokius patvirtinamuosius dokumentus kartu su prašymu išduoti vizą turi pateikti užsieniečiai, tai užsienietis turi būti susipažinęs su šių teisės aktų reikalavimais dėl prašymą išduoti vizą pagrindžiančių dokumentų pateikimo konsuliniam pareigūnui ir privalo laikytis šių reikalavimų. Vadinasi, konsulinis pareigūnas neturi pareigos konsultuoti (atstovauti) užsieniečius, kaip jiems tinkamai parengti prašymą išduoti vizą ir pagrindžiamuosius dokumentus tam, kad konsulas galėtų priimti sprendimą patenkinti minėtą prašymą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. E. N. skundą.
5. Teismas nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą grindė studijomis TTVAM. Pareiškėjas šiai aplinkybei pagrįsti pateikė: TTVAM tarpininkavimo raštą išduoti vizą; 2021 m. rugsėjo 8 d. pažymą apie studijas; sveikatos draudimą; lėktuvo bilieto rezervaciją; rėmėjo įsipareigojimą dėl finansinės paramos; pareiškėjo ir / ar rėmėjo bankų sąskaitų išrašų kopijas; AB SEB bankas dokumentą apie piliečio iš Belgijos F. F. atliktą mokėjimą už pareiškėjo studijas.
6. Teismas, įvertinęs ginčui aktualių teisės aktų (Vizų kodekso, Šengeno sienų kodekso, UTPĮ, Aprašo) nuostatas, pažymėjo, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, nes turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui). Pareiškėjas neginčija fakto, jog Ambasadai kartu su Prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais jis grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjo su Prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.
7. Teismas akcentavo, kad nagrinėdamas Prašymą konsulinis pareigūnas , tam, kad galėtų nuspręsti, ar yra pagrindų, numatytų Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje, kuriais remiantis turi būti atsisakoma išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo ir sąlygų tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalėjo įvertinti tiek pareiškėjo pateiktus, tiek savo surinktus duomenis, ką ginčo atveju, teismo vertinimu, pareigūnas padarė tinkamai – prieš priimdamas Sprendimą, pareiškėjo su Prašymu pateiktus duomenis ir dokumentus įvertino kartu su apie pareiškėją surinkta informacija.
8. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo turinio matyti, jog konsulinis pareigūnas, įvertinęs turimą informaciją bei pareiškėjo pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjas nepagrindė savo atvykimo į Lietuvą tikslo bei sąlygų: 1) pareiškėjas Prašyme nurodė, kad jis dirba menedžeriu (duomenys neskelbtini) kompanijoje, tačiau jis nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių aplinkybę, kad jis turi oficialią darbovietę arba pajamų šaltinį (duomenys neskelbtini); 2) pareiškėjas Prašyme nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – studijos TTVAM, tačiau jo pateiktos bendrąjį ugdymą patvirtinančių dokumentų kopijos kelia abejonių, nes jose nėra įvertintos matematikos žinios (iš esmės visose pasaulio valstybėse tai yra privalomosios programos dalykas), be to, iš jų matyti, kad pareiškėjas nuo 2013 m. iki 2016 m. studijavo tik tris dalykus: istoriją, ekonomiką ir geografiją. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė svarių ir įtikinančių argumentų dėl aukštosios mokyklos Lietuvoje ir studijų programos pasirinkimo kriterijų, nenurodė, kodėl nenori studijuoti kilmės ar kitose šalyse.
9. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nei konsului, nei teismui nepateikė šias konsulinio pareigūno nustatytas abejones paneigiančių objektyvių duomenų, konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas vertinti, jog pareiškėjas nepagrindė numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei sąlygų, o tai lėmė teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo prašomos vizos neišdavimą. Be to, pareiškėjas apgyvendinimą Lietuvoje rezervavo tik 5 mėnesiams, nors vizos prašė vieneriems metams, jo sveikatos draudimas galioja tik 92 dienas per vieną kelionę. Taigi, nagrinėjant Prašymą ir priimant Sprendimą, buvo UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas nacionalinės vizos neišdavimo teisinis pagrindas.
10. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog vizą išduodantis subjektas ne tik formaliai, bet realiai ir išsamiai išnagrinėjo Prašymą, visapusiškai įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktą informaciją. Įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, konsuliniam pareigūnui svarstant Prašymą, kėlė pagrįstų abejonių, todėl Ambasada, tinkamai įvertinusi pareiškėjo pateiktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Teismas sutiko su Ambasados išvada, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, todėl nagrinėjamu atveju buvo pagrįstai taikytas UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas nacionalinės vizos neišdavimo teisinis pagrindas.
11. Teismo vertinimu, Sprendime tiksliai nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 19 straipsniu, jame aiškiai įvardyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai. Ambasada objektyviai įvertino ginčo aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, atitinkantį VAĮ 10 straipsnio reikalavimus.
12. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą. Atitinkamai, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti Prašymą.
III.
13. Pareiškėjas E. E. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
14.1. Priežastys ir aplinkybės, dėl kurių Ambasada atsisakė jam išduoti nacionalinę vizą, pareiškėjui tapo žinomos tik susipažinus su atsakovo atsiliepimu į skundą. Prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas iš Ambasados buvo gavęs tik standartinės formos sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą be jokių konkrečių motyvų ir argumentų. Teismas 2021 m. lapkričio 30 d. pranešimu informavo pareiškėją ir atsakovą, jog 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi nutarė administracinę bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2022 m. sausio 11 d. 15.00 val. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovo atsiliepime į skundą nurodytos priežastys ir aplinkybės, kurių pagrindu buvo priimtas Sprendimas, yra nepagrįstos, taip pat į tai, jog byla teismo posėdyje buvo paskirta nagrinėti rašytinio proceso tvarka, 2022 m. sausio 10 d. pateikė teismui prašymą prijungti papildomus rašytinius paaiškinimus ir įrodymus bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Minėtame prašyme pareiškėjas pateikė teismui atsikirtimus ir juos pagrindžiančius rašytinius įrodymus dėl kiekvieno atsakovo atsiliepime į skundą nurodyto argumento. Su prašymu pareiškėjas pateikė net 8 papildomus rašytinius įrodymus, susijusius su ginčo esme, bei patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius dokumentus. Tačiau teismas, nagrinėdamas bylą, visiškai nevertino šio pareiškėjo prašymo. Teismas sprendime net neužsiminė apie šį pareiškėjo pateiktą prašymą. Manytina, kad pareiškėjo prašymas teisme buvo užregistruotas neteisingai nurodant pateikto dokumento tipą, jog tai yra tik „Prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo“. Dėl to teismas, manydamas, jog pareiškėjo į bylą pateiktas dokumentas yra tik prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nagrinėdamas bylą nepatikrino pareiškėjo pateikto dokumento turinio ir jo priedų.
14.2. Teismas savo sprendimą iš esmės grindė tik atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais ir motyvais, nors pareiškėjas 2022 m. sausio 10 d. prašyme buvo pateikęs išsamius rašytinius paaiškinimus ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus, kuriais buvo atsikertama į visus atsakovo argumentus ir motyvus. Teismas neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nesusipažino su visais šalių paaiškinimais, netyrė ir nevertino nė vieno kartu su minėtu pareiškėjo prašymu pateikto rašytinio įrodymo.
14.3. Teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė sprendimą neįvertinęs ir neištyręs visų byloje pareiškėjo pateiktų rašytinių paaiškinimų bei įrodymų, todėl nebuvo atskleista bylos esmė ir dėl tokio pažeidimo buvo neteisingai išspręsta visa byla. Byloje liko neištirti ir neįvertinti esminę reikšmę turintys pareiškėjo paaiškinimai dėl ginčo esmės ir juos patvirtinantys rašytiniai įrodymai, todėl teismo sprendimas naikintinas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu, o jį panaikinus, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14.4. Pareiškėjas neprieštarauja, kad apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog naujas bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme gali užvilkinti galutinio sprendimo priėmimą, būtų priimtas naujas sprendimas dėl ginčo esmės (ABTĮ 145 str. 2 d.), t. y. jog apeliacinės instancijos teismas ištirtų ir įvertintų tuos pareiškėjo rašytinius paaiškinimus bei įrodymus, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas, ir priimtų sprendimą dėl ginčo esmės.
15. Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Atsakovas 2021 m. lapkričio 24 d. pateikė teismui atsiliepimą į skundą. Pagal ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo pagrindą ar dalyką per 14 kalendorinių dienų nuo atsakovo atsiliepimo gavimo dienos; tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas, kuris turi atitikti ABTĮ 9 straipsnio 2 dalyje ir 24 ir 25 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Taigi, pareiškėjas, siekdamas pateikti teismui papildomus (palyginus su pirminiu skundu) paaiškinimus bei juos pagrindžiančius įrodymus, galėjo ne vėliau kaip iki 2021 m. gruodžio 15 d. pateikti teismui patikslintą skundą su papildomais įrodymais. Pareiškėjas nepaisė ABTĮ reikalavimų ir įstatymo nustatytu laiku neteikė patikslinto skundo su naujais įrodymais, o 2022 m. sausio 10 d., t. y. bylos nagrinėjimo teismo posėdyje išvakarėse, pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti teismui su pirminiu skundu, taip pat nebuvo pateikti konsului vertinti iki Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas, 2022 m. sausio 10 d. teikdamas teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, nepaaiškino, kodėl jis nepasinaudojo ABTĮ 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu institutu, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių ir neprašė teismo atnaujinti terminą.
15.2. Teismas tinkamai taikė vizos išdavimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir teisminę praktiką, todėl priėmė teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą.
2. Atsakovas 2022 m. lapkričio 7 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta:
16.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2022 m. spalio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022 dėl konsulo sprendimo, kuriuo atsisakyta suteikti vizą pareiškėjui (toje byloje), šiam nepagrindus vykimo į Lietuvą tikslo – mokytis Vilniaus universitete, atmetė atsakovo (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos) apeliacinį skundą. LVAT rėmėsi teisminės praktikos pavyzdžiais, priimtais jau po konsulo sprendimo priėmimo, todėl, atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas reinterpretavo savo ankstesnę jurisprudenciją, nors neturėtų būti vadovaujamasi išaiškinimais, priimtais po konsulinio pareigūno sprendimo priėmimo.
16.2. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė pagrindinius norminius aktus, reglamentuojančius vizų išdavimą, bei atkreipė dėmesį, kad Vizų kodekso 32 straipsnyje nustatyta, jog apie sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą ir jį pagrindžiančias priežastis prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešama užpildžius VI priede nustatytą standartinę formą tos valstybės narės, kuri priėmė galutinį sprendimą dėl prašymo, kalba ir kita oficialiąja Europos Sąjungos institucijų kalba. Vertinant sprendimą atsisakyti išduoti vizą kaip individualųjį administracinį aktą, svarbu tai, kad, vadovaujantis Aprašo 87 punktu, sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas užpildant Aprašo 10 priedą. Užsieniečio prašymo išduoti nacionalinę vizą dalyje „Pildo vizų tarnyba“ vizų tarnybos valstybės tarnautojas pažymi, kad priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, nurodo Įstatymo 19 straipsnio punktą, kuriuo vadovaujantis atsisakoma išduoti vizą, savo pareigas, vardą, pavardę ir datą bei pasirašo. Taigi, nacionalinis reglamentavimas įtvirtina analogišką sprendimo dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą formą, kaip yra nustatyta Vizų kodekse Šengeno vizų neišdavimo atveju. Šiuo aspektu atsakovas pastebėjo, kad jei sprendimams atsisakyti išduoti nacionalinę vizą būtų nustatyta kitokia vizos prašiusio asmens informavimo apie priimtą neigiamą sprendimą tvarka, nei nustatyta Vizų kodekso 32 straipsnyje, būtų sudarytos palankios sąlygos vadinamajai prekybai vizomis (angl. visa shopping), kai prašymas išduoti vizą pateikiamas vizų tarnyboms ne tos valstybės, kuri yra pagrindinis užsieniečio kelionės tikslas, arba ne tam tikslui, o toje valstybėje arba tai vizų rūšiai, kur (kurią) gauti lengviau. Nelegalios migracijos srityje veikiančių tarpininkų aktyvi veikla, atsakovo teigimu, pasižymi inter alia (be kita ko) neretu kreipimusi į vizų tarnybas, reikalaujant smulkiai nurodyti, dėl kokių priežasčių buvo atsisakyta išduoti vizą, kad tokia informacija būtų galima pasinaudoti rengiant tokių nelegalia veikla užsiimančių tarpininkų kitų klientų duomenų paketus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad dėl galimybės naudotis informacija apie atsisakymo išduoti vizas priežastis tokiems tikslams, informacinė sistema blokuoja prieigą išorės paslaugų teikėjo darbuotojams, taip pat yra ribojamos prieigos prie tam tikrų informacinės sistemos modulių teisės pagal sutartis dirbantiems vizų tarnybų darbuotojams.
16.3. Kviečiantysis subjektas – mokymo įstaiga – yra suinteresuotas naudos gavėjas, nes su vizomis atvykstantys užsieniečiai už studijas Lietuvos aukštosioms mokykloms moka studijų mokestį. Lietuvos aukštosios mokyklos netaiko bendrosios egzaminų sistemos, nereikalauja pateikti tarptautinių užsienio kalbos mokėjimo sertifikatų, be to, Studijų kokybės vertinimo centras suteikė teisę universitetams patiems įvertinti studentų diplomų atitiktį, taigi, tiesioginis naudos gavėjas pats įvertina pateiktų diplomų atitiktį, ima mokestį už studijas ir tarpininkauja dėl vizos išdavimo. Aukštosios mokyklos netikrina nei prašymus dėl studijų atsiuntusio asmens tapatybės, nei jo žinių, nei pateiktų diplomų tikrumo.
16.4. Pareiškėjas buvo nurodęs pagrindinį buvimo Lietuvoje tikslą – studijas TTVAM ir pateikęs šios aukštosios mokyklos išduotą tarpininkavimo raštą. Tačiau 2021 m. rugpjūčio 1 d. – 2022 m. spalio 31 d. laikotarpiu TTVAM išdavė 146 tarpininkavimo raštus, iš kurių net 135 – (duomenys neskelbtini) piliečiams. Atsakovas palygino šios aukštosios mokyklos, Vilniaus universiteto ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto panašiu laikotarpiu išduotų tarpininkavimo raštų kiekį ir jais kviestų užsieniečių pilietybes bei padarė išvadą, kad TTVAM išskirtinai kviečia studijuoti vienos (aktyvia nelegalios migracijos rizika pasižyminčios) valstybės piliečius, o tai kelia abejonių dėl šios aukštosios mokyklos taikomų studentų atrankos kriterijų. Taigi, Sprendimą priėmęs konsulas įvertino aplinkybę, kad TTVAM yra nepatikimas kvietėjas. Be to, nurodytos aplinkybės leidžia įtarti veikiantį nelegalios migracijos tarpininkų tinklą (dokumentai parengti pagal vieną šabloną, kviečiamieji asmenys prastai moka anglų kalbą, išsako vienodą Lietuvos pasirinkimo studijoms motyvaciją, jų rėmėjai gyvena kitose Europos Sąjungos valstybėse). TTVAM kaip kvietėjo nepatikimumą patvirtina ir aplinkybė, kad po 2021 m. gruodžio mėnesio vykusio TTVAM išorinio veiklos vertinimo gavus neigiamas ekspertų komisijos išvadas, šios aukštosios mokyklos savininko sprendimu nuspręsta nebevykdyti priėmimo į TTVAM studijų programas, nors iki 2024 m. liepos 1 d. ši institucija dar tęs veiklą kaip aukštoji mokykla ir baigs įgyvendinti studijas esamiems studentams. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių nuostatomis, atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje; būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita).
16.5. Konsulinis pareigūnas įvertino visas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų dėl nacionalinių vizų išdavimo priėmimą, ir priėmė pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Apraše nustatytus tokio sprendimo formos ir turinio reikalavimus (parengtas pagal Aprašo 10 priede pateiktą standartinę formą), jame nurodyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, sprendimo apskundimo tvarka.
3. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta:
17.1. Pareiškėjo faktinė situacija šiuo metu yra pasikeitusi ir pareiškėjas jau yra praradęs interesą, kad jo Prašymas būtų nagrinėjamas iš naujo. Nepaisant to, pareiškėjas ir toliau yra suinteresuotas, kad nagrinėjamoje byloje būtų panaikintas Sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, nes tai yra tiesiogiai susiję su jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu.
17.2. Atsižvelgiant į LVAT 2023 m. balandžio 19 d. administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 priimto sprendimo turinį, nelieka abejonių, jog, net nebevertinant pareiškėjo pateiktų dokumentų turinio, Sprendimas laikytinas neteisėtu ir negaliojančiu, nes jis buvo priimtas teisės akto, kurio atitinkama dalis ir vienas iš priedų yra pripažinti prieštaraujančiais VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintiems imperatyvams, pagrindu.
17.3. Bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik dar labiau užvilkintų galutinio sprendimo priėmimą, todėl pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat išspręsti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo klausimą.
4. Atsakovas 2023 m. gegužės 17 d. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kurie buvo prijungti prie bylos medžiagos. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta:
18.1. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu ir teigia, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno vizos ir Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos esminių faktinių aplinkybių. Be to, TTVAM savininko 2022 m. sausio 24 d. sprendimas nebevykdyti priėmimo į aukštosios mokyklos studijų programas eliminuoja teisinę ir faktinę galimybes konsuliniam pareigūnui iš naujo / pakartotinai nagrinėti Prašymą.
18.2. Atsakovas apžvelgia Vizų kodekso, 1963 m. Vienos konvencijos dėl konsulinių santykių ir kitų teisės aktų nuostatas, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimus, ir tvirtina, kad aptartas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog konsulo sprendimas atsisakyti išduoti Šengeno ar nacionalinę vizą pirmiausiai turi atitikti specialiems standartams ir principams, įtvirtintiems Europos Sąjungos priimtame teisės akte – Vizų kodekse. Konsulinio pareigūno kompetencija / diskrecija priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo arba atsisakymo išduoti vizą yra specialioji (išskirtinė), nes teisės aktai konsuliniam pareigūnui suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes, reikšmingas sprendimui priimti. Taigi, administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundus dėl konsulinių pareigūnų priimtų sprendimų atsisakyti išduoti vizą, turi pareigą tinkamai apibrėžti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos teisminės patikros standartą. Šiuo atveju Europos Sąjungos teisė (Vizų kodeksas ir ESTT jurisprudencija) numato ribotą teisminę kontrolę, kurią vykdant atsižvelgiama į specifinį vizų išdavimo procedūros pobūdį. Pabrėžtina, kad teismai neturi kompetencijos ar patirties užsienio ir saugumo politikos srityje (žr., be kita ko, ABTĮ 3 str. 2 d. ir 91 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino pareiškėjo pateiktų naujų rašytinių įrodymų (kurie nebuvo pateikti konsului) ir sprendimą iš esmės grindė atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, yra atmestini.
18.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo šioje byloje standartą. Kadangi Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtinta speciali konsulo diskrecija nagrinėti užsieniečio pateiktus dokumentus ir savarankiškai pagal Europos Sąjungos teisės normas vertinti reikšmingas faktines aplinkybes priimant sprendimą atsisakyti išduoti vizą, ši specialioji konsulo diskrecija lemia skirtingą jo priimtų sprendimų neteisėtumo / nepagrįstumo įrodinėjimo pareigos įgyvendinimą teisme. Nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas pareiškėjo siūlomas atskirose LVAT nutartyse suformuluotas įrodinėjimo standartas administracinėse bylose, kuriose nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų aiškinimu ir taikymu bei su konsulinių pareigūnų veiksmais nagrinėjant užsieniečių prašymus dėl vizų išdavimo. Be to, nors VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindai ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai, tačiau to paties įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad VAĮ antrojo skyriaus nuostatos (taigi, ir 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.) viešojo administravimo subjektams, atliekantiems funkcijas pagal kituose įstatymuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytą tvarką, taikomos tiek, kiek jų veiklos priimant administracinius sprendimus nenustato kiti tokią veiklą reguliuojantys įstatymai, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.
18.4. LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 buvo paskelbtas Teisės aktų registre tik 2023 m. liepos 19 d., todėl, vadovaujantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi, nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo remtis ir / ar taikyti šį teismo sprendimą. Kadangi Aprašo 87 punktas bei 10 priedas buvo pašalinti iš teisės sistemos tik 2023 m. liepos 19 d., Sprendimas vertintinas kaip priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu.
18.5. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis LVAT 2023 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1374-968/2023, kuriame konstatuota, kad konsulo 2022 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas atsisakyti išduoti užsieniečiui Šengeno vizą yra naikintinas vien todėl, kad jis nėra motyvuotas. Šioje byloje LVAT nepagrįstai nevertino (ir netaikė) Vizų kodekso, Konsulinio statuto ir kitų teisės aktų, kaip specialiųjų įstatymų prieš VAĮ, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl nepagrįsto Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalies kartu su VI priedu taikymo. Akcentuota, jog negalima taikyti nacionalinės teisės, kuri prieštarauja Europos Sąjungos teisės normoms. Tokią atsakovo poziciją patvirtina ir ESTT praktika.
18.6. Nagrinėjamoje byloje turėtų būti atsižvelgta į LVAT suformuotus teisės precedentus, priimtus įsigaliojus VAĮ (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams, t. y. į LVAT 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1099-629/2023, 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį (bylos numeris nenurodytas), 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022 ir 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-903-552/20022.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos struktūrinio padalinio Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, pagrįstumo ir teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (jos struktūrinį padalinį Ambasadą) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą pagrįstumo.
6. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Ambasada ginčijamą Sprendimą priėmė išsamiai išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, visapusiškai įvertinusi visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, surinktą informaciją. Teismas vertino, kad Ambasada pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės, ir kad dėl to gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
7. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentavo, kad iš Ambasados jis buvo gavęs tik standartinės formos sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą be jokių konkrečių motyvų bei argumentų. Tik tuomet, kai ginčydamas priimtą Sprendimą kreipėsi į pirmosios instancijos teismą ir susipažino su atsakovo pateiktu atsiliepimu į skundą, pareiškėjui tapo žinomos konkrečios priežastys ir aplinkybės, kodėl Ambasada atsisakė jam išduoti nacionalinę vizą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodo, kad, pasikeitus faktinei situacijai – jis jau yra praradęs interesą, jog jo prašymas dėl nacionalinės vizos išdavimo studijų pagrindu būtų iš naujo nagrinėjamas Ambasadoje. Tačiau jis nurodo, kad ir toliau yra suinteresuotas, jog būtų panaikintas tiek skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tiek ginčijamas Ambasados priimtas Sprendimas, kaip nepagrįsti ir neteisėti, nes tai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo šiame administraciniame teisminiame procese patirtomis bylinėjimosi išlaidomis ir jų atlyginimu. Taigi, pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti tikrinamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą dėl ginčo esmės, t. y. pareiškėjo skundą patenkinti, panaikinti Sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
8. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pabrėžė, kad Sprendimas atitinka Apraše nustatytus tokios sprendimo formos ir turinio reikalavimus (parengtas pagal Aprašo 10 priede pateiktą standartinę formą), jame nurodyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, apskundimo tvarka. Atsakovas, be kita ko, akcentavo, jog TTVAM internetinėje svetainėje paskelbta, kad po 2021 m. gruodžio mėnesį vykusio išorinio veiklos vertinimo ši institucija nebevykdo priėmimo į aukštosios mokyklos studijų programas, o tai eliminuoja teisinę ir faktinę galimybę konsuliniam pareigūnui iš naujo / pakartotinai nagrinėti ir spręsti pareiškėjo pateiktą prašymą išduoti nacionalinę vizą, kurio pagrindiniu kelionės tikslu nurodytos studijos TTVAM.
9. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
Dėl LVAT sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. eI‑5-662/2023 ir į minėtą bylą pateiktų dokumentų įtakos
10. Nagrinėjamoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. gruodžio 28 d. nutartimi pradėjo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekdama nustatyti, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (TAR, 2018-01-02, Nr. 2018-00090) patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo 87 punktas (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcijos) ir 10 priedas (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) tiek, kiek pagal juos vizų tarnybos valstybės tarnautojas (t. y. viešojo administravimo subjektas), nustatęs kurį nors iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų, išvardytų Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 19 straipsnyje, privalo priimti administracinį sprendimą dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagal standartizuotą formą, kurioje nenustatyta galimybė išdėstyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes, taip pat administracinio sprendimo motyvus (ar bent jau nurodyti atsisakymo išduoti vizą pagrindo esmę, apibendrintus motyvus), neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams.
11. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 (toliau – ir LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas), kuriame, be kita ko, konstatavo, kad individualiąją bylą nagrinėjančios LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos kvestionuotas teisinis reguliavimas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (2020 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. XIII-2987 redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimą. Minėtoje norminėje administracinėje byloje aukštesnės galios aktui prieštaraujančiomis pripažintų Aprašo atitinkamų nuostatų reguliuojami teisiniai santykiai laikyti visuomeniškai svarbiais, nes yra susiję su migracijos kontrolei itin reikšmingais nacionalinių vizų išdavimo klausimais. Todėl nurodyta, kad teismo sprendimo paskelbimo atidėjimas įgyvendintų konstitucinį reikalavimą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, suteikiant galimybę pasiruošti kylantiems teisiniams padariniams – priimti naujus aktus, kurie neprieštarautų aukštesnės galios aktams. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, norminę administracinę bylą nagrinėjusi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad buvo teisinis pagrindas šio LVAT sprendimo oficialų paskelbimą atidėti, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2023 m. liepos 19 d.
12. Atsakovas teigia, kad vien dėl to, jog LVAT 2023 m. balandžio 19 d. sprendimas Teisės aktų registre paskelbtas 2023 m. liepos 19 d., esą nėra teisinio pagrindo remtis ir / ar taikyti pastarąjį LVAT sprendimą nagrinėjamoje administracinėje byloje. Tokie atsakovo argumentai yra nepagrįsti.
13. Pagal ABTĮ 118 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. LVAT, aiškindamas ABTĮ 118 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog konstrukcija „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad galimos minėtos taisyklės, jog aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, išimtys (žr., pvz., 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2577-624/2018). Tokia išimtis iš šios taisyklės ir yra tie atvejai, kai norminio teisės akto teisėtumas yra revizuojamas teisme nagrinėjamos individualios bylos pagrindu, kaip ir yra šioje byloje. Priešingu atveju konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, kadangi teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių pasekmių ir tektų laikyti, kad toks pripažintas neteisėtu norminis aktas buvo teisėtas ginčo, nagrinėjamo individualioje byloje, atsiradimo metu (žr., pvz., LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1690/2005, 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5468-552/2019, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-631-525/2020, išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-988-520/2022).
14. Vadinasi, įsiteisėjus LVAT 2022 m. balandžio 19 d. sprendimui norminėje administracinėje byloje Nr. Nr. eI‑5-662/2023 dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu ir išplėstinei teisėjų kolegijai atnaujinus šios individualiosios bylos nagrinėjimą, toliau sprendžiant byloje ginčą nebegalima taikyti Aprašo 87 punkto (2019 m. vasario 11 d. įsakymo Nr. 1V-134/V-41 ir 2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V‑636/V‑214 redakcijos) ir 10 priedo (2019 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. 1V-636/V-214 redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 23 d.) norminėje byloje nurodyta apimtimi.
15. Nagrinėjant norminę administracinę bylą Nr. eI‑5-662/2023, atsakovas į bylos medžiagą pateikė Ambasados 2021 m. rugsėjo 30 d. priimtą sprendimą Nr. 145, iš kurio turinio matyti, kad juo E. E. N. (E. E. N., t. y., pareiškėjui nagrinėjamoje byloje) atsisakyta išduoti nacionalinę vizą. Šiame laisva forma surašytame sprendime nurodyta, kad atsisakymas išduoti vizą pareiškėjui grindžiamas Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 10 punktuose įtvirtintais pagrindais, taip pat glaustai išdėstyti jų egzistavimą pagrindžiantys motyvai.
16. Vertinant paminėto Ambasados 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo įtaką šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, reikšminga yra tai, jog (i) nagrinėjamoje byloje priimtame Sprendime varnele buvo pažymėti du langeliai, reiškiantys, kad nustatytos Įstatymo 19 straipsnyje nurodytos aplinkybės: „užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.)“ bei „yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (19 str. 1 d. 10 p.)“, ir pareiškėjui jokia kita forma nebuvo pateikti atitinkamus nacionalinės vizos atsisakymo pagrindus pagrindžiantys argumentai ar motyvai; (ii) paminėtas Ambasados 2021 m. rugsėjo 30 d. laisva forma surašytas sprendimas iki jo pateikimo į norminę administracinę bylą Nr. eI‑5-662/2023, nebuvo pateiktas nei pareiškėjui, nei šią bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Todėl motyvų dėl sprendimo neišduoti nacionalinės vizos nurodymas laisva forma surašytame Ambasados 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendime, kuris nebuvo pateiktas pareiškėjui susipažinti, nedaro įtakos šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui.
Dėl Ambasados diskrecijos, nagrinėjant prašymus išduoti nacionalinę vizą, ir bylos baigties
17. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja specialiąją konsulinio pareigūno kompetenciją / diskreciją, priimant užsieniečių prašymus dėl vizos išdavimo ir priimant sprendimus dėl vizos išdavimo arba atsisakymo išduoti vizą, nes teisės aktai suteikia didelę diskreciją įvertinti faktines aplinkybes, reikšmingas sprendimui priimti. Atsakovo vertinimu, tai reiškia, kad administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundus dėl konsulinių pareigūnų priimtų sprendimų atsisakyti išduoti vizą, turi pareigą tinkamai apibrėžti konsulinio pareigūno administracinės diskrecijos teisminės patikros standartą.
18. UTPĮ 12 straipsnio 1 ir 2 punktuose yra aiškiai nurodytos vizų rūšys: 1) Šengeno viza; 2) nacionalinė viza. Įstatymo 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Šengeno vizos išdavimui taikomos procedūros ir sąlygos, nustatytos Vizų kodekse. Atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindus nustato Vizų kodekso 32 straipsnis. Tuo metu atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, šios vizos panaikinimo ir atšaukimo pagrindai yra reglamentuojami Įstatymo 19 straipsnyje.
19. Kai nagrinėjamas prašymas išduoti Šengeno vizą, kompetentingos institucijos turimos diskrecijos apimties aspektu aktualus ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, byloje C‑84/12, kuris mutatis mutandis taikytinas, siekiant įvertinti kompetentingų institucijų sprendimų atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teisėtumą ir pagrįstumą. Minėtame ESTT sprendime konstatuota, jog kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Pasak ESTT, Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. ESTT vertinimu, iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, byloje C‑84/12, EU:C:2013:23, 60–62 p.). Šiuo sprendimu ne kartą savo praktikoje rėmėsi ir LVAT (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017, 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5191-502/2019, 2020 m. birželio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3821-520/2020, 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2488-438/2021, 2023 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023).
20. Atkreiptinas dėmesys, kad paminėtos išvados dėl kompetentingų institucijų diskrecijos ESTT priėjo akcentavęs kelias svarbias aplinkybes, be kita ko, tai, kad norint įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens individualią situaciją ir nustatyti, ar jo prašymą galima atmesti remiantis atsisakymo pagrindu, reikia išsamiai įvertinti šio asmens asmenybę, jo integraciją gyvenamosios vietos šalyje, tos šalies politinę, socialinę ir ekonominę situaciją bei grėsmę, kurią prašymą išduoti vizą pateikusio asmens atvykimas gali kelti vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Toks išsamus vertinimas, anot ESTT, reikalauja prognozuoti numatomą tokio prašymą išduoti vizą pateikusio asmens elgesį ir, visų pirma, turi būti pagrįstas išsamiomis žiniomis apie jo gyvenamosios vietos šalį ir įvairių dokumentų, kurių turinio autentiškumą ir teisingumą reikia patikrinti, analize bei prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pareiškimais, kurių patikimumą reikia įvertinti, kaip numatyta Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalyje. Šiuo požiūriu patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas šio kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Galiausiai ESTT priminė, kad valstybės narės, kuriai pateiktas prašymas išduoti vizą, kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (minėto ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo Rahmanian Koushkaki prieš Bundesrepublik Deutschland, 56–59 p).
21. Paminėta ESTT praktika atskleidžia, kad plati kompetentingų institucijų diskrecija, joms nagrinėjant prašymus išduoti Šengeno vizą, nėra causa sui (savo paties priežastis, savaime sukelta priežastis), o yra siejama inter alia su atitinkamai institucijai tenkančia pareiga kruopščiai išnagrinėti kiekvieno užsieniečio, pateikusio prašymą išduoti Šengeno vizą, individualią situaciją ir atliekant išsamų įvairių konkrečiai situacijai reikšmingų aplinkybių vertinimą, nustatyti, ar tuo konkrečiu atveju egzistuoja Vizų kodekse įtvirtinti atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindai. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, ESTT išskyrus, kokiais kompetentingų institucijų veiklos nagrinėjamoje srityje aspektais pripažįstama plačios apimties diskrecija, nėra teisinio pagrindo teigti, kad tokia diskrecija kompetentingos institucijos naudojasi bet kuriuo atsisakymo išduoti Šengeno vizą procedūros klausimu.
22. Tai, kad minėtame ESTT sprendime aptarta kompetentingos institucijos diskrecija nėra absoliuti, matyti ir iš nuosekliai formuojamos administracinių teismų praktikos. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad: Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas atitinka nustatytus reikalavimus vizai gauti, taigi turi egzistuoti objektyviais duomenimis grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija (žr., pvz., 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-421-14, 2023 m. sausio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-320-556/2023, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023); nesant informacijos apie tai, jog užsieniečio atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios migracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimai atsisakyti išduoti nacionalines vizas, teismo negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022).
23. Pažymėtina ir tai, kad pagal LVAT nuosekliai išplėtotą praktiką Vizų kodekso nuostata, jog sprendimas dėl vizos panaikinimo ar atšaukimo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą, nereiškia, kad sprendimą atšaukti išduotą vizą priimanti institucija neturi pareigos tinkamai ir aiškiai jį pagrįsti. Ši Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 str. 2 d.), todėl darytina išvada, jog ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. LVAT 2014 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-421/2014, 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-182-602/22, 2022 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-520/2022, 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1459-525/2023, 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3865-821/2022).
24. Minėta, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtame ginčijamame Sprendime atsisakyti išduoti nacionalinę vizą nebuvo nurodyti tokį sprendimą lėmę argumentai ar motyvai, o Ambasados laisva forma surašytas 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. 145 pareiškėjui nebuvo pateiktas susipažinti (kaip minėta, toks sprendimas buvo pateiktas tik į norminę administracinę bylą Nr. eI-5-662/2023).
25. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ambasados priimtas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl jis naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo ir padarytų išvadų.
26. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, pažeidė materialiosios teisės normas ir padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, jog Ambasados priimtas Sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos yra teisėtas bei pagrįstas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas aiškiai nurodė netekęs intereso, kad jo prašymas išduoti nacionalinę vizą būtų iš naujo nagrinėjamas Ambasadoje. Atitinkamai, išplėstinė teisėjų kolegija spendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas ir ginčijamas Ambasados priimtas Sprendimas panaikinamas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu LVAT, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
28. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).
29. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 30 Eur už skundo padavimą. Taip pat pareiškėjui buvo pateikta advokatų kontoros 1 690 Eur sąskaita (už teisines paslaugas – 1 320 Eur, už vertimo paslaugas – 370 Eur), kurią pareiškėjas apmokėjo dalimis (paskutinis mokėjimas – 2022 m. sausio 9 d.). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra pateikęs įrodymus apie sumokėtą 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
30. Išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, inter alia į bylos sudėtingumą, trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, pareiškėjo atstovo suteiktų paslaugų apimtį ir darbo laiko sąnaudas, teikiant teisines paslaugas, taip pat byloje nagrinėtas faktines ir teisines aplinkybes, bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme. Pareiškėjo prašoma priteisti 1 320 Eur suma už teisines paslaugas neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio ir vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, yra priteistina. Vis dėlto išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nepateikti įrodymai dėl advokatų kontoros suteiktų vertimo paslaugų būtinumo ir pagrįstumo, iš pateiktos sąskaitos faktūros nėra galimybės matyti, už kokias konkrečias vertimo paslaugas prašoma priteisti 370 Eur suma, todėl nėra galimybės įvertinti, kaip šios paslaugos susijusios su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2021). Atitinkamai, ši suma nepriteistina pareiškėjo naudai.
31. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1 365 Eur (30 Eur + 1 320 Eur + 15 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 3 dalimi, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo E. E. N. (E. E. N.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo E. E. N. (E. E. N.) skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą.
Priteisti pareiškėjui E. E. N. (E. E. N.) iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 1 365 (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt penkis) eurus bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Beata Martišienė
Veslava Ruskan
Milda Vainienė
Skirgailė Žalimienė