VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 19 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui ABSwedbank, trečiajam asmeniui Lietuvos Bankui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus,
n u s t a t ė :
Ieškovas ieškiniu kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti banko sąskaitų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sutartis ir įpareigoti banką šias sąskaitas uždaryti. Nurodo, kad kreipėsi į atsakovą dėl sąskaitų uždarymo, tačiau šis atsisakęs tai padaryti, kadangi sąskaitose yra simbolinis pinigų likutis ir sąskaitose yra piniginių lėšų areštai. Mano, kad bankas elgiasi nepagrįstai, ypač siūlydamas įnešti papildomas pinigines sumas ir taip suteikiant galimybę bankui sąskaitas uždaryti. Nurodė, kad pirmas prašymas bankui pateiktas 2016 m., tačiau jis atsisakęs tai padaryti.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškiniu nesutinka. Nurodė, kad ieškovas turi areštuotas sąskaitas AB Swedbank. Nurodo, kad kliento teisė uždaryti sąskaitą negali būti laikoma absoliučia. Pažymi, kad ieškovui buvo siūlyta į sąskaitas įnešti sumą, viršijančią PLAIS mokestį bei banko taikomą komisinį mokestį, kad būtų galima uždaryti sąskaitas. Atsiliepime bankas nurodo, kad nesant laisvai disponuojamo lėšų dydžio, tačiau ieškovui tokį leidimą gavus sąskaitose esančius pinigų likučius būtų galima išgryninti ar pervesti, o tai būtų pagrindas sąskaitą uždaryti CPK 6.927 straipsnio 3 dalies pagrindu.
Trečiasis asmuo Lietuvos Bankas nurodė, kad neturi jokio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, o į bylą įtrauktas tik dėl priimto sprendimo, ieškovui pateikus skundą. Mano, kad ieškovas reikalavimą grindžia nesusijusia teismų praktika, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Į teismo posėdį neatvyko šalys. Gauti prašymai bylą nagrinėti šalims (jų atstovams) nedalyvaujant.
Ieškovo ieškinys tenkintinas.
Iš civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2005-11-09 Danske Bank ieškovas atsidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 2016-06-04 perėmė atsakovas ir sąskaitos numerį pakeitė į (duomenys neskelbtini) (toliau sprendime kartu vadinama ir 1 sąskaita). 2009-08-10 ieškovas AB Swedbank atsidarė sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau sprendime kartu vadinama ir 2 sąskaita). 1 sąskaitoje pinigų likutis yra 1,13 Eur, 2 sąskaitoje pinigų likutis yra 0,72 Eur. Abiejose sąskaitose taikomi disponavimo apribojimai.
Ieškovas ieškiniu prašo nutraukti abi sutartis ir įpareigoti banką sąskaitas uždaryti, vadovaudamasi CK 6.927 straipsnio 1 dalimi.
Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarčių privalomumo šalims principas reikalauja sutartį vykdyti ir vienos iš šalių atsisakymas nuo sutarties negalimas, išskyrus įstatyme išvardytus atvejus, kai vienašališkai sutartį nutraukti šalis gali pati arba inicijuoti teismine tvarka nutraukimą.
Šiuo atveju ieškovas kreipėsi į banką dėl sutarčių nutraukimo ir sąskaitų uždarymo, tačiau bankas atsisakė tai padaryti.
Iš tiesų minėta CK 6.97 straipsnio 1 dalis numato, kad kliento pareiškimu banko sąskaitos sutartis gali būti nutraukta bet kada. Ar minėta teisė gali būti realizuota ir (arba) kokia tvarka ir sąlygomis galėtų būti realizuota tuo atveju, kai klientui priklausančioms lėšoms pritaikomi disponavimo apribojimai, nei CK 6.927 straipsnis, nei kiti straipsniai ar teisės aktai iš esmės nedetalizuoja.
Vis dėlto teismų praktikoje (asmeniui kreipusis į banką dėl sąskaitos uždarymo) konstatuota, kad „lėšų areštuotoje sąskaitoje nepakankamumas (ar jų visiškas nebuvimas) specialiomis materialinės teisės normomis, reglamentuojančiomis tokius teisinius santykius (CK šeštos knygos XLVI skyriaus ar Mokėjimo įstatymo), taip pat nėra priskiriamas prie aplinkybių, ribojančių banko sąskaitos sutarties nutraukimą, priešingai, CK 6.927 str. 1 d. nurodoma, kad tokia teise banko klientas gali pasinaudoti bet kada.“ (Vilniaus apygardos teismo 2013-10-18 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-2561-464/2013).
Kitų sprendimų, kuriuose būtų sprendžiamas panašus ginčas į ieškovo reiškiamą, nėra.
Vis dėlto, analogiško supratimo dėl kliento teisių ir žinojimo laikomasi Europos Sąjungos lygiu. Konkrečiai, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2020 m. kovo 26 d. sprendimu byloje Nr. C-66/19 nurodė, kad „Teismas supranta, kad vartotojas neturi išmanyti daugybės nacionalinių teisės aktų nuostatų skirtinguose įstatymuose, be to, vartotojas negali vertinti pasirašytinų sutarčių atitikties teisės aktų nuostatoms.“
Toje pačioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pabrėžė, kad „Atsižvelgiant į teisės atsisakyti sutarties svarbą siekiant apsaugoti vartotoją, informacija apie šią teisę vartotojui yra ypač svarbi. Tam, kad galėtų visapusiškai pasinaudoti šia informacija, vartotojas turi iš anksto žinoti pasinaudojimo teise atsisakyti sutarties sąlygas, laikotarpį ir tvarką (pagal analogiją žr. 2019 m. sausio 23 d. Sprendimo W. W. B., C?430/17, EU:C:2019:47, 46 punktą).
Šiuo atveju, pavyzdžiui, sudarant sąskaitos sutartį, ieškovui nebuvo išaiškinti galimi apribojimai pasinaudoti teise ir sąskaitą bet kada uždaryti. Jokių ribojimų, kaip teigia atsiliepime atsakovas, nenustatyta ir teisės aktuose.
Pažymėtina, kad Lietuvos Banko priežiūros tarnybos finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento direktorius 2019 m. kovo 27 d. sprendime Nr. 242-123 (šis sprendimas nelaikomas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje, tačiau išaiškinimais teismas turi teisę remtis kaip papildomais argumentais) nurodė, kad „Atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata (kaip ir nagrinėjamoje byloje bankas, atsisakydamas uždaryti ieškovo sąskaitas, nurodo CK 6.927 str. 3 dalį) nukreipia į to pačio straipsnio 2 dalį, nustatančią sutarties nutraukimo sąlygas, kai sutartis yra nutraukiama banko iniciatyva ir kuri numato, kad tuo atveju, kai yra įregistruotas sąskaitoje esančių piniginių lėšų areštas ar nustatyti kiti disponavimo šiomis lėšomis apribojimai, banko sąskaitos sutartis banko iniciatyva gali būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu daugiau kaip metus kliento sąskaitoje nėra piniginių lėšų ir su kliento sąskaita nebuvo atliekamos jokios operacijos, ir banko sutartis nenustato ko kita.“ Toliau daroma išvada, kad „Kadangi šiuo atveju, remiantis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas aiškiai išreiškė valią nutraukti banko sąskaitos sutartį, Lietuvos banko nuomone, pareiškėjo banko Sąskaitos sutarties nutraukimui turėtų būti taikomos CK 6.927 straipsnio 1 dalies nuostatos.“ Lietuvos Bankas papildomai paaiškina, kad jo nuomone, „kai kliento vardu atidarytoje banko sąskaitoje piniginių lėšų nebėra ir antstolio patvarkymai, kurių pagrindu areštuoto banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos, negali būti įvykdyti dėl lėšų banko sąskaitoje nepakankamumo (jų nebuvimo), t.y. kai sąskaitų uždarymas nepažeidžia CPK imperatyvių reikalavimų, Lietuvos banko nuomone, teisinių kliūčių uždaryti tokią banko sąskaitą neturėtų būti.“
Susipažinus su byloje esančiais dokumentais ir šalių paaiškinimais matyti, kad abiejose ieškovo sąskaitose, kurias jis siekia uždaryti, pinigų likutis yra itin mažas, atsižvelgiant į piniginių lėšų sumos disponavimo apribojimą, t.y. vienoje sąskaitoje ieškovas turi 1,13 Eur, kitoje – 0,72 Eur.
Teismo nuomone, reikalavimas gauti antstolio leidimą ar teismo leidimą sąskaitai uždaryti, kai joje esantis pinigų likutis yra apie 1 Eur (suapvalinus), neturi būti laikomas protingu, o laikytinas pažeidžiančiu CK nuostatą, leidžiančią klientui laisvai disponuoti sąskaita.
Mokėjimų įstatyme bendroji mokėjimų paslaugų sutartis apibūdinama kaip sutartis, kuria reglamentuojamas atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų vykdymas ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą ir jos atidarymo sąlygos (2 straipsnio 1 dalis). Banko sąskaitos sutarties samprata paaiškinta CK 6.913 straipsnyje. Pagal šį straipsnį, banko sąskaitos sutartimi bankas įsipareigoja priimti ir įskaityti pinigus į kliento (sąskaitos savininko) atidarytą sąskaitą, vykdyti kliento nurodymus dėl tam tikrų sumų pervedimo ir išmokėjimo iš sąskaitos bei atlikti kitokias banko atliekamas operacijas, o klientas įsipareigoja apmokėti bankui už suteiktas paslaugas ir operacijas (CK 6.913 straipsnio 1 dalis).
Taigi, darytina išvada, kad banko sąskaitos sutarties dalykas – veiksmai, susiję su sąskaitos atidarymu, pinigų priėmimu, išdavimu ir kliento nurodymų atlikti kitas banko operacijas vykdymu. Banko sąskaitos sutartis yra dvišalė – tiek klientas, tiek bankas turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Vis dėlto, kadangi kliento prašymu sąskaita atidaroma, jis turi turėti nevaržomą teisę tokią sutartį nutraukti, kas ir leidžiama pagal CK 6.927 straipsnio 1 dalį. Tuo tarpu bankui, norinčiam kliento sąskaitą uždaryti ir sutartį nutraukti yra taikomi apribojimai, kad nepagrįstai nenukentėtų klientas (minėto straipsnio 2 ir 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Konkrečiu bylos nagrinėjimo atveju laikytina, kad atsakovas pažeidė CK nuostatas, neuždarydamas kliento sąskaitos jo pareikalavimu, dar labiau, teismo nuomone, bankas neturi teisės įpareigoti klientą įnešti papildomas lėšas, kad bankui būtų galima pasiimti komisinį atlyginimą už PLAIS pavedimą.
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas bendradarbiavo su atsakovu, teikė prašymus, tačiau atsakovo prašymo įnešti papildomus pinigus, negalima laikyti bendradarbiavimo pareigos pažeidimu.
Vis dėlto vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Vienas jo aspektų yra tas, kad draudžiama sutartyje įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios yra įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (savo iniciatyva) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. ir kt. v. UAB ,,Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 791-oji DNSB v. AB ,,Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008).
Iš aukščiau išdėstyto teismas daro išvadą, kad nėra teisinio pagrindo neleisti ieškovui pasinaudoti įstatymų suteikta teise nutraukti sąskaitos sutartį ir valdomas sąskaitas uždaryti, kitaip būtų pažeisti tiek bendrieji protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principai, tiek direktyva 2015/2366 dėl mokėjimo paslaugų ES, tiek ESTT aiškinimai, todėl laikytina, kad reiškiamas reikalavimas yra pagrįstas ir yra tenkinamas visiškai.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1-2 dalys).
Ieškovas teismo nutartimi buvo įpareigotas sumokėti sumažintą 100 Eur žyminį mokestį. Kadangi jo ieškinys patenkintas visiškai, ieškovui atlyginamas sumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo. Pažymėtina, kad ieškovas teismui nepateikė įrodymų apie kitas patirtas išlaidas – teisinės pagalbos ar pan., todėl jo ieškinį patenkinus, pastarosios iš atsakovo ieškovo naudai nepriteisiamos (CPK 88, 98 straipsniai).
Atsakovas teismui nepateikė prašymo atlyginti jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas, be to, ieškovo ieškinį patenkinus visiškai, pastarosios atsakovui nebūtų priteistos (CPK 93, 98 straipsniai).
Kadangi ieškovas iš dalies buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, jo nesumokėta žyminio mokesčio dalį turi atlyginti valstybei atsakovas, todėl iš atsakovo valstybei priteistina 200 Eur dydžio žyminis mokestis.
Byloje nesusidarė išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų byloje dalyvaujantiems asmenims įteikimu. CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma mažesnė nei 5 Eur, dėl nurodytos priežasties šios išlaidos iš atsakovo nepriteistinos į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnis, 96 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo D. S. ieškinį tenkinti ir nutraukti ieškovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir AB Swedbank, juridinio asmens kodas 112029651, sudarytas sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) sutartis. Įpareigoti atsakovą AB Swedbank šias sąskaitas uždaryti ne vėliau kaip sprendimo įsiteisėjimo dieną.
Priteisti ieškovo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo AB Swedbank, juridinio asmens kodas 112029651, 100 Eur (vienas šimtas eurų) žyminio mokesčio.
Priteisti iš atsakovo AB Swedbank, juridinio asmens kodas 11202965, valstybei 200 Eur (du šimtai eurų) žyminį mokestį. Išaiškinti atsakovui, kad nurodytas išlaidas jis turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis