Baudžiamoji byla Nr. 2K-575/2009

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos

                                                                                      1.1.11.10. (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, teisėjo Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,

nuteistajam M. J.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, M. J. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu dvylikos mėnesių laikotarpiui paskiriant auklėjimo pobūdžio priemonę – elgesio apribojimą būti namuose nuo 0.00 val. iki 6.00 val. ir tęsti mokslą.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo M. J. ir Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, nuteistąjį M. J., prašiusį kasacinį skundą atmesti,

 

n u s t a t ė :

 

                       M. J. nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, t. y. 2008 m. birželio 14 d. apie 2 val., prie suoliukų, esančių prie gyvenamojo namo Nr. 6, Kosmonautų g., Marijampolėje, asmeninio konflikto metu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė D. M. į pilvo sritį, padarydamas nukentėjusiajam kiauryminį pilvo sienelės pažeidimą su plonųjų žarnų sužalojimu, tai vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

                      Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir Kauno apygardos teismo nutartį iš dalies, panaikinti BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą nuteistajam M. J. atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams ir paskirtą auklėjimo pobūdžio priemonę – elgesio apribojimą būti namuose nakties metu ir tęsti mokslą.

                      Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismų sprendimai atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą yra nepagrįsti, nes teismo nustatytos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo daroma išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nepakankamos tokiai išvadai padaryti, įvertinus padarytą tyčinio nusikaltimo pavojingumą, nuteistajam taikytas poveikio priemones bei jo asmenybę apibūdinančius duomenis. BK 92 straipsnyje reikalaujama, kad, jį taikant, būtina nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe, ir po to padaryti motyvuotas išvadas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo, tačiau abiejų teismų sprendimuose to nėra, tik buvo atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad tėvai ėmėsi priemonių pakeisti jo gyvenamajai ir mokslo vietoms ir į tai, kad naujojoje mokslo vietoje apibūdinamas patenkinamai. Be to, teismai visiškai nevertino neigiamų veiksnių, kurie leidžia daryti priešingas išvadas – susiformavusius M. J. polinkius nusikalsti, taip pat nevertino ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. siekiant sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei paveikti asmenis, kad laikytųsi įstatymų.

                      Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis M. J. reguliariai daro tyčinius nusikaltimus, šis nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, padarytas naudojant įrankį – peilį, pasikėsinta į vieną svarbiausių žmogaus turtų – sveikatą, padarytas praėjus vos pusantro mėnesio po 2008 m. balandžio 29 d. teismo sprendimo, kuriuo M. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsniu už keturis apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnyje. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas, nepateikęs motyvuotų išvadų, tik lakoniškai konstatavo, kad gali būti taikomos BK 92 straipsnio nuostatos ir tada, jei nepilnametis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.  Be to, kasaciniame skunde prokuroras pažymi ir tai, kad teismai, svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, neatsižvelgė ir nevertino to, kad M. J. pagal teismingumą Kauno apygardos teismui perduotoje kitoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas vieno apysunkio nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir dviejų sunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymu, kuriuos jis padarė prievartaudamas turtą iš nepilnamečių asmenų; teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė laisvės atėmimu trejiems metams. Prokuroro nuomone, šios faktinės aplinkybės neigiamai apibūdina nuteistąjį M. J., kaip linkusį daryti nusikalstamas veikas, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neanalizuodamas ir nevertindamas, nurodė, kad tai yra nepakankamas motyvas daryti išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 92 straipsnio nuostatas ir atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Prokuroras skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad, 2008 m. balandžio 29 d. atleidus nuteistąjį M. J. nuo baudžiamosios atsakomybės, jam buvo paskirta auklėjimo poveikio priemonė – tęsti mokslą, tačiau ir ši poveikio priemonė nepadarė jam teigiamo poveikio, nes šis nusikaltimas buvo padarytas nakties metu, kai jis pagal taisykles turėjo būti namuose, o Marijampolės (duomenys neskelbtini) gimnazijos charakteristikoje, kur jis tuo metu mokėsi, nurodyta, kad mokinys yra nepažangus, praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, elgesys nepatenkinamas. Ir šių aplinkybių teismas nevertino. Prokuroras nurodo, kad, atsižvelgus į visas šias aplinkybes, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl bausmės vykdymo atidėjimas M. J. turi būti panaikintas, nes tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 92 straipsnio 1 dalį.

 

Kasacinis skundas tenkintinas.

 

                      Dėl BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pažeidimo  

       

                      Kasatorius pagrįstai nurodo, kad teismai netinkamai taikė BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes neatsižvelgė į aplinkybes, kurios taikant minėtą BK straipsnį, turėjo būti išnagrinėtos ir įvertintos bei dėl jų padarytos motyvuotos išvados.

                      BK 92 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymas nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu, gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti tiek nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, tiek kaltininko vaidmenį darant nusikalstamą veiką, jo asmenybę, elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, darant nusikalstamą veiką, tiek jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepilnamečiui teismas gali tik esant BK 92 straipsnyje numatytoms sąlygoms ir pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės tikslai  bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl teismai, atidėdami M. J. laisvės atėmimo bausmės vykdymą, privalėjo įvertinti byloje nustatytų aplinkybių visumą, turėjo atsižvelgti į teigiamas ir neigiamas kaltininko savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikaltimo padarymo priežastis ir pan. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas visada turi būti pagrįstas motyvuota teismo išvada. Be to, teismas, atidėdamas bausmės vykdymą nepilnamečiui, turi apsvarstyti ir šios priemonės taikymo tikslingumą. Jeigu nepilnametis anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar jam jau buvo atidėtas nuosprendžio vykdymas, bet jis ir toliau darė nusikalstamas veikas, atsižvelgiant į teisingumo principą bei bausme siekiamus tikslus, taikyti tas pačias ar beveik tas pačias poveikio priemones nėra tikslinga, nes pirmesnis nuosprendis jam nebuvo pakankamas įspėjimas ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo.

          Šioje byloje, kaip matyti iš abiejų instancijų priimtų procesinių sprendimų, teismai nevisiškai atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą, neišsamiai įvertino M. J. asmenybę, jo elgesį prieš ir po nusikalstamos veikos padarymo.

          Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, išanalizavęs kaltinamąjį apibūdinančią medžiagą, padarė išvadą, kad bausmės tikslai M. J. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nes jis savo kaltę pripažino, nuoširdžiai gailisi, o tėvai ėmėsi priemonių pakeisti nepilnamečio aplinkai, tikėtinai lėmusiai jo elgesį bei motyvus (b. l. 223-224). Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pats išsamiai nepasisakė ir nevertino, kaip to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, visų bylos aplinkybių, iš kurių būtų  galima spręsti apie nuteistojo elgesį prieš nusikalstamų veikų padarymą ir apie jo asmenybę (b. l. 254).

Teismai vertino tik tas bylos aplinkybes, kurios formaliai leido M. J. taikyti BK 92 straipsnio 1 dalies nuostatas: tai, kad prisipažino, nuoširdžiai gailisi, kad tėvai ėmėsi priemonių pakeisti jo gyvenamajai ir mokslo vietomis, kad naujojoje mokslo vietoje apibūdinamas teigiamai, tačiau visiškai nevertino to, kad jis prieš šį nusikaltimą (2007 m. liepos mėnesio pabaigoje) padarė keturis apysunkius nusikaltimus ir 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu bei vadovaujantis BK 93 straipsniu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, po šio nuosprendžio priėmimo praėjus nepilniems dviems mėnesiams, 2008 m. birželio 14 d., padarė sunkų nusikaltimą, už kurį buvo nuteistas 2009 m. balandžio 10 d. skundžiamu nuosprendžiu. Be to, teismai visiškai nesiaiškino ir nevertino, kad 2008 m. sausio–kovo mėnesiais, dar prieš šioje byloje padarytą nusikalstamą veiką, jis padarė dar keturias apysunkes nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu (nuosprendis neįsiteisėjęs) laisvės atėmimu trejiems metams. Taip pat teismai, apibūdindami jo asmenybę, akcentavo tik tai, kad naujoje gyvenamojoje ir mokslo vietose jis charakterizuojamas teigiamai, tačiau visų nusikalstamų veikų padarymo laiku jis buvo apibūdinamas neigiamai: praleidinėja pamokas, nepažangus, elgesys nepatenkinamas – šios aplinkybės taip ir liko neįvertintos. Teismai taip pat visiškai neįvertino to, kad jis 2008 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimai 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą, tačiau 2008 m. birželio 14 d., nakties metu, jis padarė naują nusikalstamą veiką, kuri priskiriama prie sunkių nusikaltimų, nors dar nebuvo nuteistas už nusikalstamas veikas, padarytas 2008 m. sausio–kovo mėnesiais. Visa tai apibūdina jį, kaip linkusį nusikalsti ir linkusi nepasitaisyti, ir rodo, kad nėra tikslinga, jam atidėti paskirtos bausmės vykdymą, nes pirmesnis nuosprendis jam  nepadarė teigiamo poveikio, kad jis daugiau nedarytų naujų nusikalstamų veikų ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Visa tai teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo įvertinta.

                      Nuodugniai išanalizavus visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai M. J. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl taikyti jam BK 92 straipsnio nuostatų bei atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo nėra teisinio pagrindo. Todėl teismų išvados dėl bausmės vykdymo atidėjimo M. J. yra nepagrįstos ir neteisingos, o dėl netinkamo BK 92 straipsnio nuostatų taikymo keistini abiejų teismų procesiniai sprendimai, panaikinant nuteistajam BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą.

                      Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382  straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r ė :

 

                      Pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutarties dalis, panaikinant M. J. BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą, atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir auklėjimo pobūdžio priemonės – elgesio apribojimo būti namuose nuo 0.00 iki 6.00 val. ir tęsti mokslą – paskyrimą.

                      Kitų nuosprendžio ir nutarties dalių nekeisti.

 

 

Teisėjai:                                                                                               Albinas Sirvydis

 

 

                                                                                                            Vytautas Masiokas

 

 

                                                                                                            Rimantas Baumilas