Civilinė byla Nr. e2A-1613-601/2020

Teisminio proceso Nr. 2-19-3-00293-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.2.1; 2.6.8.10; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

(S)

Kauno apygardos teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 17 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Dianos Labokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Scanprekyba“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „MV Stimelit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Scanprekyba“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MV Stimelit“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės UAB „Scanprekyba“ 9 305,12 Eur skolą, 220,89 Eur delspinigius, 36,01 Eur palūkanas, 40,00 Eur kompensaciją už skolos išieškojimą, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma, kad 2010 m. sausio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Šios sutarties pagrindu nuo 2020 m. sausio 24 d. iki 2020 m. kovo 6 d. atsakovė iš ieškovės pirko prekes už 9 305,12 Eur, tačiau atsakovė pinigų sutartu terminu nesumokėjo.

2.       Atsakovė UAB „Scanprekyba“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad atsakovė neįvykdė sutarties sąlygų dėl Lietuvos valstybėje paskelbto karantino, susijusio su koronaviruso grėsme, dėl ko atsakovė nuo pat karantino pradžios buvo įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuo COVID-19 neigiamas finansines pasekmes patiriančių įmonių sąrašą, todėl buvo laukiama karantino pabaigos. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė neturi pagrindo reikalauti delspinigių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Marijampolės apylinkės teismas skundžiamu 2020 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei UAB „Stimelit“ iš atsakovės UAB „Scanprekyba“ 9 305,12 Eur skolos, 202,89 Eur delspinigių, 36,01 Eur palūkanų, 40,00 Eur nuostolių atlyginimui dėl sutarties nevykdymo, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, 9 602,02 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1 016,00 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovė neginčija konkrečių aplinkybių ir juridinių faktų dėl tarp šalių susiklosčiusių civilinių pirkimo–pardavimo santykių, neneigia, kad nėra apmokėjusi už prekes, taip pat neginčija delspinigių skaičiavimo tvarkos, tačiau atsakovė nesutinka su ieškiniu ir preliminariu sprendimu dėl susidėjusios sunkios finansinės situacijos dėl draudimo vykdyti veiklą karantino metu. Vis dėlto, anot teismo, iš dokumentų matyti, kad visos neapmokėtos PVM sąskaitos faktūros išrašytos dar iki karantino pradžios, t. y. per laikotarpį nuo 2020 m. sausio 24 d. iki 2020 m. kovo 6 d. Todėl šiuo atveju, teismo vertinimu, negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.212 straipsnio nuostatos ar sutarties 4.1 punkto nuostatos. Juolab, kad iki karantino paskelbimo atsakovės veikla nebuvo trikdoma jokių nenumatytų ir nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių. Be to, teismas pažymėjo, kad karantino metu visi ūkio subjektai patiria sunkumų. Tuo tarpu atsakovės nurodyta aplinkybė, kad prasidėjus karantinui Lietuvoje atsakovei buvo iškelta bankroto (restruktūrizavimo) byla, nepatvirtinta, kadangi iš teismui prieinamų Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų nustatyta, kad nurodyta civilinė byla Nr. eB-1598-273/2020 dėl bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo nėra išnagrinėta, jos nagrinėjimas atidėtas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Scanprekyba“, atstovaujama direktoriaus Ž. Ž., apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3171-714/2020 ir grąžinti Marijampolės apylinkės teismo civilinę bylą Nr. e2-3171-714/2020 nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenagrinėjo aplinkybių, kad pagal ieškovės ir atsakovės sudarytos 2010 m. spalio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2010/ST-15PP sąlygų 4.1 punktą šalys yra atleidžiamos nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, atsiradusių po šio sutarties pasirašymo, kaip ypatingų įvykių pasekmė, kurių šalys negalėjo numatyti ir išvengti, apie tai raštu pranešus kitai šaliai. Atsakovė pateikė teismui aplinkybes ir įrodymus, kad dėl COVID-19 pandemijos atsakovės veikla (prekyba fizinėse parduotuvėse) buvo uždrausta, o atsakovė dar 2020 m. kovo mėnesį informavo apie tokias aplinkybes ieškovę, siūlė įvairius būdus dėl atsiskaitymų, tačiau ieškovė nebendradarbiavo. Kaip matyti iš į bylą ieškovės pateikto skolų suderinimo akto (2020 m. kovo 26 d.) visų sąskaitų apmokėjimo terminai yra suėję nepaprastos padėties ir viešo draudimo vykdyti veiklą fizinėse parduotuvėse ir karantino padėties metu (2020-03-09–2020-04-20), todėl atsakovė turėjo būti atleidžiama nuo atsakomybės. Atsakovė pranešė ne kartą ieškovei įvairia forma apie minėtų aplinkybių buvimą, be kita ko, dar 2020 m. kovo 25 d. oficialiu raštu, todėl ieškovės teiginiai, kad atsakovė nepranešė apie tai, yra nepagrįsti;

5.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad atsakovė neginčijo delspinigių skaičiavimo. Priešingai, atsakovė 2020 m. liepos 16 d. pareiškime dėl nagrinėjimo nedalyvaujant, atsakovė atskirai pabrėžė, kad prašo netaikyti delspinigių ir/ar sumažinti jų dydį, tačiau teismas nepagrįstai to nenagrinėjo. Atsakovės įsitikinimu, delspinigiai neturėjo būti taikomi, kadangi pagal sudarytos sutarties 4.1 punktą, atsakovės vėlavimas buvo tiesiogiai nulemtas nenugalimos jėgos (valdžios draudimo vykdyti veiklą ir karantino) sąlygų, kurių atsakovė negalėjo nuspėti ar užkirsti kelio, nes nebuvo įmanoma nuspėti, kad klientai negalės lankytis parduotuvėse, dėl ko atsakovė negaus pajamų, negalės parduoti ieškovės prekių;

5.3.  Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovės raštu 2020 m. liepos 16 d. pareiškime nurodytų aplinkybių, sudarančių pagrindą sumažinti iš atsakovės ieškovei priteistinų išlaidų dydį ir/ar jų nepriteisti. Anot atsakovės, į teisinių paslaugų sąskaitą kaip teisinės paslaugos yra įtrauktos ne teisinės paslaugos, t. y., kad į sąskaitą yra įtrauktas važiavimo į teismo posėdį laikas, nurodant „už nuvykimą ir grįžimą“. Atsakovės nuomone, tai nėra teisinės paslaugos, o ieškovė galėjo pasirinkti iš advokatų, esančių teismo mieste ar arčiau, todėl šios išlaidos neturėtų būti priteistos iš atsakovo kaip ieškovo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai. Atsižvelgiant į tai, ieškovei galėjo būti priteisiamos tik teisinės pagalbos išlaidos, t. y. vietoj 400 Eur tik 40 Eur už 0,5val. Kartu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos išlaidos ieškinio rengimui – 400 Eur (5 valandos, 80 Eur įkainis) buvo neprotingai didelės (byla nesudėtinga, atsakovė niekada neginčijo skolos dydžio, o pati 2020 m. kovo 25 d. raštu apie jį informavo, siūlė apmokėjimo sąlygas ir kt.), galėjo būti nepatirtos (ieškovės reikalavimas dėl skolos pagal sąskaitas yra tvirtinamas restruktūrizavimo byloje). Kita vertus, už procesinių dokumentų rengimą išlaidos taip pat turėtų būti mažintinos, kadangi byla nebuvo sudėtinga, o jų dydis yra neproporcingai didelis, o teismas nevertino jų atitikties protingumo, sąžiningumo principams, rekomendacijoms dėl priteistino jų dydžio;

5.4.  Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ir delspinigius, ir palūkanas, ir nuostolių atlyginimą bei dvigubas palūkanas (ir pagal CK, ir pagal sutartį, ir pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatas). Galiojantis teisinis reglamentavimas numato ir pagal suformuotą teismų praktiką kreditorius turi teisę iš prievolę pažeidusio skolininko reikalauti savo pasirinkimu arba sutartinių netesybų arba įstatyme numatytų palūkanų, atliekančią kompensuojamąją funkciją. Atsakovas mano, kad teismas negalėjo priteisti ir materialiųjų palūkanų, atliekančių kompensuojamąją funkciją, ir tą pačią funkciją atliekančių delspinigių, skirtingų palūkanų už tą patį laikotarpį. Pagal šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 10.2 punktą, laiku neatsiskaičius pagal 2.3 punktą, mokami delspinigiai 0,1 proc. už kiekvieną uždelstą dieną. Tačiau teismas nepagrįstai, pažeisdamas materialinės teisės normas, priteisė ir sutartyje numatytas palūkanas, ir Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme numatytas palūkanas. Juolab, kad Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas netaikomas, mokėjimams, kai skolininkui iškelta restruktūrizavimo byla ir kai skolininkui vykdomos procedūros ne teismo tvarka, tuo tarpu nuo 2020 m. kovo 25 d. buvo pradėta atsakovės restruktūrizavimo ne teismo tvarka procedūra, o vėliau – teismo tvarka;

5.5.  Pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė išieškojimo išlaidų kompensavimo klausimą ir pažeidė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, nes priteisė ir 40 Eur sumą, ir kitas visas prašomas priteisti sumas, nors turėjo priteisti, tik viršijančias tą sumą kaip numato šio įstatymo straipsnio 2 dalis;

5.6.  Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė apmokėjimo už prekes terminą (nepagrįstai konstatavo pareigos apmokėti atsiradimą sąskaitos išrašymo, o ne joje nurodyto termino apmokėjimo dieną), nevertino apmokėjimo terminų, ir jų apmokėjimo galimumo (atsakovės veikla buvo uždrausta).

6.       Atsiliepime ieškovė UAB „MV STIMELIT“, atstovaujama advokato A. K., prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Apelianto argumentai, susiję su teismo sprendimu dėl Sutarties sąlygų, numatančių atleidimą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą, vertintini, kaip apelianto siekis iš viso nemokėti už nupirktas prekes. Be to, ieškovė nesutinka su atsakovės argumentu, kad ji neprivalo mokėti skolos ir netesybų, tuo praturtėdama ieškovės sąskaita. Juolab, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodė nenugalimos jėgos aplinkybių, kaip vienintelės prievolių pagal Sutartį nevykdymo priežasties, neteikė tai pagrindžiančių įrodymų

6.2.  Prekyba, kurią vykdo atsakovė, negalėjo būti vykdoma tik įprastu būdu ir tik nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 23 d. Tuo tarpu atsakovė už dalį nupirktų prekių turėjo sumokėti iki 2020 m. kovo 9 d. (3 073,30 Eur pagal PVM sąskaita faktūra PA-SF1523431), iki 2020 m. kovo 11 d. (1 543,66 Eur pagal PVM sąskaita faktūra PA-SF1523832), t. y. iki Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 priėmimo ir apribojimų prekybai nustatymo, todėl atsakovės atsisakymas apmokėti už prekes šiuo atveju negali būti siejamas su ypatingomis aplinkybėmis. Kita vertus, nors likusi dalis nupirktų prekių turėjo būti apmokėta iki 2020 m. balandžio 12 d. bei iki 2020 m. balandžio 20 d., tačiau prekes atsakovė įsigijo 2020 m. vasario 27 d., t. y. paskelbtos ekstremalios situacijos metu, atsakovei žinant apie ją, kurios pagrindu šiuo metu ji nesutinka sumokėti skolą, bei sutinkant apmokėti iki Sutartimi numatyto termino, kas rodo, jog atsakovė prisiėmė galimą veiklos riziką, bei atsakovės nesąžiningumą atsisakant už nupirktas prekes sumokėti;

6.3.  Atsakovė 2020 m. kovo 25 d., t. y. praėjus dviejų sąskaitų apmokėjimo terminui 4 616,96 Eur sumai, ir 9 dienoms nuo nustatytų prekybos apribojimų, pateikė ieškovei pranešimą dėl UAB „Scanprekyba“ nemokumo proceso inicijavimo, kuriame nurodė, kad paskelbtas karantinas esminiai sąlygojo gaunamų pajamų sumažėjimą, dėl ko bendrovė kreipsis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo bei pasiūlė sudaryti susitarimą dėl pagalbos bendrovei, skolą sumokant: 5 proc. skolos per pirmus 12 mėnesių nuo susitarimo dėl pagalbos pasirašymo; 10 proc. per kitus 12 mėnesių nuo susitarimo dėl pagalbos pasirašymo, 25 proc. per trečius 12 mėnesių nuo susitarimo dėl pagalbos pasirašymo ir 20 proc. skolos konvertuoti į UAB „Scanprekyba“ 2,5 proc. palūkanų obligacijas. Tačiau ieškovė su pateiktu pasiūlymu nesutiko ir 2020 m. kovo 26 d. pateikė atsakovei pranešimą, kuriuo buvo pranešta, kad ieškovė atsisako 2010 m. sausio 6 d. sudarytos „Pirkimo–pardavimo sutarties Nr.2010/ST-15PP „ ir pareikalavo 5 dienų laikotarpyje nuo šio pranešimo gavimo dienos grąžinti nupirktas prekes. Vis dėlto, atsakovė prekių negrąžino ir skolos nesumokėjo, kas rodo jos nesąžiningus, įstatymams prieštaraujančius veiksmus.

6.4.  Atsakovė nuolat vykdė ir šiuo metu vykdo komercinę veiklą, tame tarpe prekybą internetu, kas nurodoma bendrovės internetiniame portale scanprekyba.lt; www.facebook.com. Minėtos aplinkybės rodo, kad laikinas dalinis prekybos ribojimas objektyviai nesąlygojo atsakovės prisiimtų įsipareigojimų pagal Sutartį įvykdymo;

6.5. Ieškovė pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė pradelstų mokėti už nupirktas prekes dienų skaičių bei pagal Sutarties sąlygas paskaičiuotas mokėtinas sumas, tame tarpe ir delspinigius, todėl manytina, kad pagrindė šiuos ieškininius reikalavimus, todėl teismas pagrįstai juos patenkino. Ieškovės nuomone, palūkanų ir netesybų (delspinigių) priteisimas už tą patį laikotarpį neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Be to, skundžiamo sprendimo priėmimo dieną UAB „Scanprekyba“ restruktūrizavimo byla nebuvo iškelta, todėl Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo reikalavimai priimant sprendimą nepažeisti;

6.6. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistos iš atsakovės, atsižvelgiant į surašytų procesinių dokumentų turinį ir apimtis, darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, būtinumą išvykti į kitą vietovę, šalių elgesį proceso metu neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Apeliantės teiginys, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti nepagrįstai didelės, prieštarauja tiek procesinių dokumentų sudėtingumui, turėtoms darbo laiko sąnaudoms ir ženkliai mažesnės nei numatyta Rekomendacijose ir atitinka ieškovės su advokatų sudarytai sutarčiai dėl teisinių paslaugų atlikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7.       Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320

9.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, motyvuodama tuo, kad: 1) teismas neišnagrinėjo aplinkybių, dėl kurių atsakovė turėjo būti atleista nuo atsakomybės (atsakovės veikla fizinėse parduotuvėse buvo uždrausta dėl COVID-19); 2) teismas neišnagrinėjo delspinigių netaikymo (mažinimo) galimybės; 3) teismas nepagrįstai priteisė ir delspinigius ir palūkanas, ir nuostolių atlyginimą, ir dvigubas palūkanas; 4) teismas neteisingai išsprendė išieškojimo išlaidų kompensavimo klausimą ir pažeidė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 str., nes priteisė ir 40 Eur sumą, ir kitas visas prašomas priteisti sumas, nors turėjo priteisti tik viršijančias tą sumą kaip numato šio įstatymo straipsnio 2 dalis; 5) teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės visas ieškovės prašomas bylinėjimosi išlaidas.

10.       Nustatyta, kad 2010 m. sausio 6 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – sutartis), kurioje buvo nustatytas atsiskaitymo terminas 30 dienų, jei PVM sąskaitoje faktūroje nenurodyta kitaip (sutarties 2.8 punktas). Sutarties 2.9 punkte numatyta, kad pirkėjas turi teisę grąžinti, o pardavėjas priimti neparduotas prekes nepažeista pakuote iki galiojimo termino pabaigos likus vienam mėnesiui. Sutarties 2.10 punkte numatyta, jog laiku neatsiskaičius už prekes mokami 0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną. Iš PVM sąskaitų faktūrų, 2020 m. kovo 25 d. skolų suderinimo akto matyti, kad atsakovė prekes įsigijo 2020 m. sausio 24 d, vasario 27 d. ir kovo 6 d., o atsiskaityti turėjo 2020 m. kovo 9 d., kovo 11 d., balandžio 12 d. ir balandžio 20 d., tačiau neatsiskaitė ir liko skolinga bendrai 9 305,12 Eur. 2020 m. kovo 26 d. ieškovė, atsakydama į atsakovės pranešimą dėl atsakovės nemokumo proceso iniciavimo, pateikė atsakovei pranešimą, kuriame nurodė, kad atsisako sutarties ir reikalauja 5 dienų laikotarpyje nuo pranešimo gavimo dienos grąžinti nupirktas prekes. Tačiau prekės negrąžintos, įsiskolinimas (9 305,12 Eur) nepadengtas.  

Dėl apeliantės (atsakovės) atleidimo nuo atsakomybės

11.       Apeliantė nurodo, kad ji turi būti atleista nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą, nes tai įvyko dėl šalyje paskelbto karantino, dėl ko apeliantės veikla fizinėse parduotuvėse buvo uždrausta. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia apeliantės pozicija. Sutarties 4.1 punkte numatyta, kad šalys visiškai arba iš dalies atleidžiamos nuo atsakomybės už šios sutarties nevykdymą arba nepilną vykdymą, jeigu tai įvyko dėl aplinkybių, atsiradusių po šios sutarties pasirašymo, kaip ypatingų įvykių pasekmė, kurių šalys negalėjo numatyti ir išvengti, apie tai raštu pranešus kitai šaliai per 4 dienas nuo force majeure aplinkybių atsiradimo. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį sutartinės prievolės neįvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-268/2012). CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, jog nenugalima jėga nėra laikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką force majeure aplinkybėmis nėra laikoma bloga ekonominė padėtis, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent jos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2012 m. birželio 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3- 268/2012; 2013 m. spalio 25 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-516/2013). Atsakovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, savo veikloje sudarantis komercinius sandorius, kurie pasižymi tam tikra rizika, todėl savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių atsiradimo riziką ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo jos pačios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis c. b. Nr. e3K-3-147-421/2020). 

12.       Nagrinėjamu atveju, apeliantės situacija (negalėjimas grąžinti įsiskolinimo už prekes) neatitinka nei sutarties 4.1 punkto, nei CK 6.212 straipsnio nuostatų. Pažymėtina, kad apeliantė prekes įsigijo iki karantino paskelbimo ir už dalį prekių apeliantė turėjo atsiskaityti iki karantino paskelbimo, be to apeliantė vykdo prekybą ne tik parduotuvėse, kurios karantino metu buvo uždarytos, bet ir internetu, todėl vien šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantės neatsiskaitymas už prekes nebuvo nenugalimos jėgos pasekmė. Tai, kad apeliantė turėjo galimybę padengti (sumažinti) įsiskolinimą ieškovei, patvirtina ieškovės, sužinojusios apie apeliantės sunkią finansinę padėtį, sutikimas (pareikalavimas) grąžinti neparduotas prekes, tačiau apeliantė to nepadarė, prekių negrąžino. Taigi, apeliantė turėjo realią galimybę atsiskaityti su ieškove, t. y. grąžinti neparduotas prekes, o už parduotas prekes grąžinti pinigus, - todėl paskelbtas šalyje karantinas negali būti laikomas priežastimi (nenugalima jėga), kuri sutrukdė apeliantei įvykdyti savo įsipareigojimus (padengti įsiskolinimą ieškovei).

Dėl delspinigių priteisimo

13.       Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės ieškovei delspinigius (202,89 Eur). Apeliantė savo nesutikimą su delspinigių priteisimu grindžia tuo, kad vėlavimas atsiskaityti buvo nulemtas nenugalimos jėgos (buvo paskelbtas šalyje karantinas). Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu šį apeliantės argumentą, nes, kaip nustatyta nutarties 12 punkte, paskelbtas šalyje karantinas negali būti laikomas priežastimi (nenugalima jėga), kuri sutrukdė apeliantei įvykdyti savo įsipareigojimus (padengti įsiskolinimą ieškovei). Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti priteistų delspinigių dydį, kuris buvo paskaičiuotas remiantis sutarties 10.2 punktu, t. y.  0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną.

14.       Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma, ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 3 d.). Netesybos yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė ir civilinės atsakomybės forma. Pagal CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodytą netesybų sampratą, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pažymėtina, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokiu susitarimu yra išreiškiama šalių valia nustatyti tam tikras priemones, skatinančias skolininką įvykdyti prievoles ir kompensuojančias kitai šaliai atsiradusius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar jos netinkamo įvykdymo.

15.       CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo pagrindų, jeigu netesybos aiškiai per didelės. Jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Taigi, įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis).

16.       Aiškindamas aptariamas nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).

17.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys yra verslininkai, delspinigių dydis nustatytas jų tarpusavio susitarimu, apeliantės įsiskolinimas atsirado 2020 m. kovo 9 d. ir vis augo, apeliantė nepadengė jokios dalies įsiskolinimo. Priteista skola (9 305,12 Eur) susidarė jau 2020 m. balandžio 20 d. ir iki teismo sprendimo negrąžinta. Teisėjų kolegija, atsižvelgdamas į tai: kad šalys yra verslininkai, į tai, kad jokia skolos dalis negrąžinta, į priteistų delspinigių dydį (202,89 Eur), kuris yra pakankamai mažas lyginant su priteista skola, į tai, kad teismas priteisė mažesnius delspinigius (202,89 Eur), negu prašė ieškovė (220,89 Eur) - neturi pagrindo spręsti, jog sutartos netesybos (0,1 proc. delspinigiai) yra neprotingos, akivaizdžiai per didelės.

18.       Pažymėtina, kad teisminėje praktikoje tokio ir didesnio dydžio netesybos (0,1 proc., 0,2 proc.) pripažįstamos pagrįstomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016; Panevėžio apygardos teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-748-544/2019; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-53-794/2020; Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis Nr. e2A-931-1092/2020).

Dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo už tą patį laikotarpį

19.       Ieškovė ieškiniu, už tą patį laikotarpį (iki ieškinio pateikimo teismui) prašė priteisti sutartyje numatytus delspinigius (220,89 Eur) ir įstatyme numatytas (CK 6.210 straipsnio 2 dalyje) kompensuojamąsias palūkanas (36,01 Eur). Pirmosios instancijos teismas tenkino šį ieškovės reikalavimą ir priteisė tiek delspinigius, tiek palūkanas. Apeliantė nurodo, jog tokiu būdu teismas nepagrįstai priteisė dvigubas netesybas.

20.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai (nenurodant jokių motyvų) priteisė tiek delspinigius, tiek įstatymines kompensuojamąsias palūkanas už tą patį laikotarpį.

21.       CK 6.260 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad praleidęs prievolės įvykdymo terminą skolininkas atsako kreditoriui už nuostolius dėl termino praleidimo. Kreditoriaus interesų apsauga gali būti įgyvendinama netesybų ir (ar) palūkanų institutais, taikomais jo pasirinkimu. Vadovaujantis CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Palūkanų sąvoka, skirtingai negu netesybų, CK nėra įtvirtinta, tačiau, sistemiškai aiškinant šį institutą reglamentuojančias teisės normas, galima išskirti dvejopo pobūdžio palūkanas: palūkanas, atliekančias užmokesčio už pinigų skolinimąsi funkciją (mokėjimo, pelno palūkanos), ir palūkanas, atliekančias minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo funkciją (kompensuojamosios palūkanos). Nagrinėjamos bylos atveju aktualios kompensuojamosios palūkanos. Taigi, tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius.

22.       Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015; 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2014). Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-153-916/2016).

23.       Nagrinėjamu atveju priteistos netesybos (202,89 Eur delspinigių) yra didesnės, negu priteistos kompensuojamosios palūkanos (36, 01 Eur), todėl laikytina, kad netesybos apima šias palūkanas. Taigi, įstatyminės kompensuojamosios palūkanos yra priteistos nepagrįstai, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas panaikinant sprendimo dalį dėl 36,01 Eur palūkanų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl 40 Eur išieškojimo išlaidų priteisimo

24.       Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė išieškojimo išlaidų kompensavimo klausimą ir pažeidė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnį, nes priteisė ir 40 Eur sumą, ir kitas visas prašomas priteisti sumas, nors turėjo priteisti, tik viršijančias tą sumą kaip numato šio įstatymo straipsnio 2 dalis.

25.       Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą“. Šios straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „Be šio straipsnio 1 dalyje nustatytos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas šią sumą viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“.

26.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės pozicija ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 40 Eur išieškojimo išlaidas, nes minėto įstatymo 1 dalis numato tokių išlaidų gavimą iš skolininko, o šio straipsnio 2 dalis, priešingai nei teigia apeliantė, numato kreditoriui teisę reikalauti ir kitų, viršijančių 40 Eur sumą, išlaidų kompensavimo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

27.       Pagal CK 6.37 str. 2 d. skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesines palūkanas). Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo tikslas – nustatyti atsiskaitymo terminus už pagal komercines sutartis perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, nustatyti palūkanų už pavėluotus mokėjimus dydį, jų skaičiavimo tvarką ir kreditoriaus teises, kai sumokama pavėluotai. Šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai (įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).

28.       Pažymėtina, kad ieškovė ir apeliantė yra pelno siekiantys privatūs juridiniai asmenys, ūkio subjektai, vykdantys komercinius sandorius, tarp šalių sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, todėl šalių teisiniams santykiams taikytinos minėto įstatymo nuostatos. Taigi, šiame įstatyme numatyta palūkanų norma (8 proc.) pagrįstai pritaikyta priteisiant procesines palūkanas, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat pažymėtina, kad šiuo atveju procesinės palūkanos iš apeliantės yra priteistos ne už tą patį laikotarpį, už kurį yra priteistos netesybos (delspinigiai).   

Dėl bylinėjimosi išlaidų

29.       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti visas ieškovės prašomas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nepagrįstai į advokato suteiktų paslaugų laiką įtrauktas advokato važiavimo į teismo posėdį laikas, nes tai nėra susiję su teisinių paslaugų teikimu. Taip pat nurodo, kad 400 Eur išlaidos už ieškinio parengimą yra per didelės.

30.       Nustatyta, kad ieškovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas, kurias sudaro ieškinio parengimas (400 Eur), vykimas į teismo posėdį 4 val. 30 min. (360 Eur) ir baigiamosios kalbos parengimas bei dalyvavimas teismo posėdyje (40 Eur).

31.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos). Nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 punktas).

32.       Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas susijusias su advokato vykimu į teismo posėdį (iš Vilniaus į Jurbarką). Rekomendacijų 3 punkte numatyta, kad „Advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas“. Byloje nenustatyta, kad egzistavo Rekomendacijų 3 punkte nustatytos sąlygos, t. y. kad buvo būtinumas turėti advokatą iš kitos vietovės, negu registruota advokato darbo vieta, todėl išlaidos, susijusios su advokato vykimu į teismą (360 Eur) nėra pagrįstos ir nepriteistinos.

33.       Kitos ieškovės patirtos išlaidos, susijusios su advokato suteiktomis paslaugomis (440 Eur) yra pagrįstos ir priteistinos, nes jos atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, jos ne tik neviršina Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, bet yra žymiai mažesnės.

34.       Nors pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keistinas, t. y. reikalavimas dėl 36,01 Eur palūkanų priteisimo atmestinas, tačiau bylinėjimosi išlaidų paskirstymas dėl to nekeistinas, nes ieškinio reikalavimai iš esmės lieka patenkinti beveik 100 proc.

35.       Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 656 Eur (1016 Eur – 360 Eur). 

36.       2020 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apylinkės teismo nutartimi apeliantei buvo atidėtas dalies (166 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas, todėl, apeliacinį skundą iš esmės atmetus dėl materialinių teisinių reikalavimų (patenkintas tik 31,01 Eur dalyje), iš apeliantės valstybei priteistina atidėta žyminis mokesčio dalis t. y. 166 Eur.

37.       Ieškovė prašo iš apeliantės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 400 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas patenkintas 31,01 Eur dalyje dėl palūkanų priteisimo ir 360 Eur dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sprendžia, kad apeliacinis skundas patenkintas 20 proc., todėl ieškovei iš apeliantės priteistina 320 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

      Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

       Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. liepos 23 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

       priteisti iš atsakovės UAB „Scanprekyba“, juridinio asmens kodas 301601569, ieškovės UAB „Stimelit“, juridinio asmens kodas 110785479, naudai 9 305,12 Eur (devynis tūkstančius tris šimtus penkis eurus 12 ct) skolos, 202,89 Eur (du šimtus du eurus 89 ct) delspinigių, 40 Eur (keturiasdešimt eurų) nuostolių atlyginimui dėl sutarties nevykdymo, 8 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (9 571,01 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. kovo 31 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 656 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

       Priteisti ieškovei UAB „Stimelit“, juridinio asmens kodas 110785479, iš atsakovės UAB „Scanprekyba“, juridinio asmens kodas 301601569, 320 Eur (tris šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

       Priteisti iš atsakovės UAB „Scanprekyba“, juridinio asmens kodas 301601569, 166 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

       Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.