Civilinė byla Nr. 3K-3-256/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 43.2; 114.4; 114.11; 121.21 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 27 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Algio Norkūno ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos mėsinė“ dėl skolos priteisimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiami klausimai dėl atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumo, nepagrįstą praturtėjimą ar turto gavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.

2007 m. rugpjūčio 20 d. šalys sudarė sutartį, kuria ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Agaras“ įsipareigojo parduoti savo pagamintas ar įgytas prekes sutartyje nustatytomis kainomis, sąlygomis ir terminais, o atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos mėsinė“ – prekes priimti ir sumokėti už jas sutartą kainą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas neatsiskaitė už parduotas prekes – liko skolingas 144 578,84 Lt bei 1655,33 Lt delspinigių; negrąžino ieškovui 19 087,68 Lt vertės taros, kurioje buvo pristatomos prekės; nepagrįstai grąžino jam pristatytas prekes pagal sąskaitą–faktūrą Nr. CSB-0000375, todėl pagal sutarties 8.2 punktą turi sumokėti atsakovui 8390,18 Lt baudą; be to, skolingas ieškovui 9982,04 Lt už prekių transportavimo paslaugas.

2007 m. balandžio 19 d. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Agaras“ sudarė sistemos tiekimo ir diegimo sutartį su CSB-System AG, pagal kurią, ieškovo teigimu, programinė įranga buvo įdiegta ieškovui ir atsakovui, tačiau nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d. už jos priežiūrą mokėjo tik ieškovas, taigi atsakovas nepagrįstai sutaupė 25 318,15 Lt jo sąskaita (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 209 007,20 Lt, 6 proc. procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt, 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas, kitą ieškinio dalį atmetė.

Atsakovui nurodžius, kad, esant priešpriešiniams vienarūšiams reikalavimams (ieškovas pirko prekių iš atsakovo už 50 424,12 Lt, be to, buvo skolingas 100 000 Lt pagal 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį), atliko dalinį įskaitymą ir taip atsiskaitė už prekes ir transporto paslaugas, teismas nustatė, kad pagal 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį atsakovas išdavė 100 000 Lt ūkio išlaidoms P. V., o ne ieškovui, todėl ši pinigų suma šalių tarpusavio įskaitymams negalėjo būti panaudota, ir atsakovas šią sumą skolingas ieškovui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas sąžiningai klydo dėl prievolės įvykdymo, todėl nepriteisė ieškovo prašomų delspinigių, nes tai neatitiktų netesybų nustatymo tikslų (CK 6.71 straipsnis).

Nustatęs, kad šalių sutartyje neaptarta taros grąžinimo tvarka, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kiek atsakovas buvo gavęs taros ir kiek jos grąžino, atsakovas nepasirašė taros grąžinimo suderinimo aktų ir sąskaitos, teismas kaip neįrodytą atmetė reikalavimą priteisti skolą už negrąžintą tarą.

Remdamasis atsakovo pateiktu VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro raštu, kuris patvirtina, kad sąskaitoje–faktūroje Nr. CSB 0000375 nurodyti klaidingi duomenys apie prekes (galvijų paskerdimo laiką), teismas nustatė, jog pagal sutarties 7.2 punktą atsakovas turėjo teisę jų nepriimti, todėl ieškovo reikalavimą priteisti baudą pripažino nepagrįstu.

Teismas taip pat netenkino reikalavimo dėl atsakovo nepagrįsto praturtėjimo, nustatęs, kad atsakovas nebuvo sutarties dėl programinės sistemos diegimo šalis, todėl jam negali atsirasti jokių pareigų pagal ją.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino, ieškovo – atmetė, panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas, ir priėmė naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmetė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovas pažeidė įskaitymų tvarką (CK 6.131 straipsnis); ginčas kilęs dėl 100 000 Lt išmokos vertinimo – ar ši suma išmokėta ieškovui ar asmeniškai P. V., kaip konkrečią paslaugą (statinio projekto vykdymo priežiūrą) atsakovui suteikusiam asmeniui. Nustačiusi, kad 2007–2008 m. šalys buvo susiję asmenys, jų glaudus bendradarbiavimas buvo grindžiamas tarpusavio pasitikėjimu, kolegija sprendė, jog, remiantis tuo metu egzistavusia šalių tarpusavio bendravimo praktika, tarpusavio mokėjimai grynaisiais pinigais buvo įmanomi. Teisėjų kolegija, įvertinusi G. V. (kasos išlaidų orderio išdavimo metu buvusio atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos mėsinė“ vadovo) ir P. V. (ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ vadovo) paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus (Akcininkų sutartį, Statybos techninės priežiūros sutartį, Statybos darbų žurnalą, aktus, Klaipėdos AVMI dokumentus, uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos mėsinė“ buhalterinės apskaitos dokumentus, uždarosios akcinės bendrovės ,,Agaras“ pelno (nuostolių) ataskaitas, kitus byloje esančius rašytinius įrodymus), vadovaudamasi CPK 177, 178, 180, 185 straipsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), padarė išvadą, kad 100 000 Lt atsakovas išmokėjo P. V. ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip uždarosios akcinės bendrovės ,,Agaras“ vadovui, ir ši suma pripažintina ieškovo skola atsakovui, todėl atsakovas turėjo pagrindą atlikti įskaitymą (CK 6.130, 6.131 straipsniai).

Kolegija pažymėjo, kad šalių sutartyje nėra nuostatų dėl taros, kurioje turėtų būti pateikiama produkcija, rūšies, kainos, grąžinimo tvarkos; tara yra bendrovės turtas ir turi būti nustatyta tvarka apskaitoma, tačiau šalys taros apskaitos nevedė ir taros judėjimo bei jos kiekio nefiksavo, ieškovas neįrodė, kad pateikė atsakovui su prekėmis nurodomą taros kiekį, kad ji negrąžinta ir kokia jos kaina, be to, nepateikė duomenų, kad tara žuvo ar sužalota ir netinkama naudoti pagal paskirtį, nors pagal CK 6.237 straipsnio 3 dalį be pagrindo įgyto turto vertė turi būti atlyginama pinigais tik tada, jei jis žuvo ar sužalotas. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo atlyginti taros vertę pinigais.

Remdamasi ieškovo pagamintos produkcijos lipdukais ir VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pažyma nustačiusi, kad atsakovas atsisakė priimti ir grąžino ieškovui 44 048,46 Lt vertės prekes (jautienos skerdieną), nurodytas 2008 m. liepos 24 d. PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. CSB-0000375, dėl to, kad skerdiena neatitiko sutarties 7.1, 7.2 ir 7.4 punktų reikalavimų, nes jos tikroji pagaminimo data neatitiko PVM sąskaitoje-faktūroje deklaruotos pagaminimo datos ir buvo pažeistas dalies skerdienos realizacijos terminas, o vienas galvijas, nors jo identifikacinis numeris nurodytas PVM sąskaitoje-faktūroje, iš viso nebuvo paskerstas, teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal šalių sutarties 8.4 punktą atsakomybė dėl netinkamos kokybės ar nesaugios prekės tenka pardavėjui (ieškovui).

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sistemos tiekimo ir diegimo sutarties viena iš šalių yra ieškovas, būtent jam, kaip užsakovui, turėjo būti perduota, įdiegta ir prižiūrima sutarta programinė įranga, jam kilo pareiga už tai sumokėti rangovui (tiekėjui). Kadangi duomenų apie programinės įrangos įdiegimą, jos perdavimą ieškovui, juolab atsakovui, licencijas papildomam juridiniam asmeniui į bylą nepateikta, neįrodyta, kad bendros šalių IT organizacijos koncepcija buvo įgyvendinta ir įranga įdiegta atsakovui ieškovo nurodomu laikotarpiu, tai teisėjų kolegija sprendė, jog nėra CK 6.242 straipsnyje nustatytų sąlygų, kurios leistų pripažinti atsakovą nepagrįstai praturtėjusiu.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Agaras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis buvo atmesta, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl skolos už parduotas prekes ir transporto paslaugas. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įskaitymo tvarką reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.131 straipsnis), įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 174 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178, 180, 185 straipsniai) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nuoseklios praktikos dėl įskaitymo ir įrodinėjimo institutų, padaręs nepagrįstą išvadą, kad atsakovas 100 000 Lt išmokėjo P. V. ne kaip fiziniam asmeniui, o kaip uždarosios akcinės bendrovės „Agaras“ vadovui, pripažinęs šią sumą kasatoriaus skola atsakovui ir konstatavęs, kad kasatoriaus reikalaujama skola už parduotas prekes ir transporto paslaugas buvo įskaityta atsakovui atlikus tarpusavio įskaitymus. Grįsdamas šią išvadą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi su įrodinėjimo dalyku nesusijusiais ir jokios įrodomosios reikšmės neturinčiais įrodymais. Teismas nepagristai konstatavo, kad kasatorius neįrodinėjo, jog atsakovas pažeidė įskaitymo tvarką (CK 6.131 straipsnis), nutarties dalis dėl priešpriešinių įskaitymų atlikimo tvarkos yra nemotyvuota, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl kasatoriaus apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, jog atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad reikalaujama skola buvo įskaityta. Pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškinyje pareikštų reikalavimų – reikalavimo dėl skolos už transportavimo paslaugas iš viso nenagrinėjo ir sprendime dėl jo nepasisakė, taip pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį; be to, teismo priimtas sprendimas atitinka CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą dėl motyvų nebuvimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderiu išmokėjo 100 000 Lt kasatoriui, konstatuotina, kad atsakovas neturėjo pagrindo šios sumos įskaityti, o teismai – pripažinti, jog skolos įskaitymas buvo atliktas tinkamai. Atsižvelgiant į kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl pranešimo apie įskaitymą turinio (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje G. Tankeliun įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010), akivaizdu, kad atsakovo pateikti pirkimų iš kasatoriaus dengimai, tarpusavio skolų užskaitymo suderinimo aktai negali būti laikomi tinkamo įskaitymo įrodymais, nes neatitinka pranešimo apie įskaitymą turinio reikalavimų.

2. Dėl skolos už tarą. Teismai nepagristai konstatavo, kad ieškovas neįrodė taros perdavimo atsakovui fakto ir perduotos taros kiekio, taip pažeidė CK 6.237 straipsnį, įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismai neįvertino kasatoriaus nurodytų aplinkybių, kad šalių sutarties objektas – kasatoriaus gaminama produkcija, kuri, logiška, turi būti tinkamai supakuota ir pateikiama atitinkamoje taroje, kad nenukentėtų jos kokybė, todėl atsakovui atsirado pareiga grąžinti kasatoriui priklausančią tarą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tara atsakovui patekdavo sutarties pagrindu.

3. Dėl baudos už netinkamą sutarties vykdymą. Teismai nepagristai konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą ir teisę nepriimti kasatoriaus patiektos produkcijos ir ją grąžinti, taip pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176 straipsnis, 177 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 185 straipsnis) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo instituto. Kasatorius pažymi, kad teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, jog byloje pateikti lipdukai yra ne nuo tos produkcijos, už kurią buvo išrašyta sąskaita, lipdukuose nurodyti gyvulių ID numeriai neatitinka sąskaitoje nurodytų gyvulių ID numerių, tai reiškia, kad atsakovas teismui pateikė įrodymus, kurie nesusiję su nagrinėjama byla, todėl jie neturi įrodomosios galios ir neleistini, teismai negalėjo jais grįsti savo išvadų. Atsakovas nenurodė konkrečių sutarties pažeidimų, išskyrus realizacijos termino pažeidimą, tačiau nepateikė įrodymų, kad skerdiena buvo pristatyta pažeidus realizacijos termino reikalavimus, todėl teismai nepagrįstai konstatavo, jog skerdiena neatitiko sutarties reikalavimų.

4. Dėl skolos už programinės įrangos priežiūrą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad nėra sąlygų, kurios leistų pripažinti atsakovą nepagrįstai praturtėjusiu, taip pažeidė CK 6.242 straipsnį, įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185 straipsnis). Teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nes jų išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų viseto vertinimu, bet pavieniais įrodymais, t. y. tik atsakovo paaiškinimais, kurie visiškai priešingi kasatoriaus paaiškinimams ir pateiktiems rašytiniams įrodymams, nepašalinant šių įrodymų prieštaravimo. Teismai nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, taip pažeisdami CPK 185 straipsnio 1 dalį, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl kasatoriaus pateikto rašytinio įrodymo – CSB-System AG 2009 m. gegužės 20 d. rašto, kuris įrodo, kad programinė įranga buvo įdiegta ir atsakovui, taip pažeisdami CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą.

              

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos mėsinė“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl skolos už parduotas prekes ir transportavimo paslaugas. Teismui buvo pateikti atsakovo buhalterinės apskaitos, Klaipėdos AVMI ir kiti dokumentai bei atsakovo buvusio vadovo G. V. (kuris ir išrašė kasos išlaidų orderį) paaiškinimai, kurie, atsakovo įsitikinimu, įrodo aplinkybes, susijusias su 100 000 Lt išmokėjimu ieškovui, t. y. šie įrodymai susiję su įrodinėjamomis aplinkybėmis; ieškovas įrodymų, susijusių su jo įrodinėjamomis aplinkybėmis, nepateikė visiškai. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino laikydamasis visų įrodinėjimą reglamentuojančių taisyklių ir padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kasacinio skundo motyvai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo (įrodymų pakankamumo ir sąsajumo) nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme yra nepagrįsti ir turėtų būti atmetami.

2. Dėl įskaitymo. CPK 347 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėjami pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose įskaitymo aplinkybės nebuvo nustatinėjamos ir įrodinėjamos, nes kasatoriaus atstovai direktorius P. V. bei advokatas E. Langys pripažino ir neginčijo atsakovo atliktų įskaitymų, todėl teismai aplinkybių, susijusių su atliktais įskaitymais, neturėjo pareigos nustatinėti; pagal CPK 178, 182, 187 straipsnius šių aplinkybių įrodinėti nebereikėjo; teismai teisėtai ir pagrįstai nustatė faktinę aplinkybę, kad priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai įskaityti ir atsakovas nėra skolingas kasatoriui.

3. Dėl skolos už tarą ir CK 6.237 straipsnio taikymo. Kasatorius nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, pagrindžiančių šį reikalavimą. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės teorijoje nustatytos trys CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygos: pirma, asmuo turtą įgyja be teisinio pagrindo; antra, turtas yra realiai gautas; trečia, įgyto turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais. Iš to išplaukia, kad kasatorius privalėjo įrodyti, jog atsakovas turtą realiai gavo be teisinio pagrindo ir šio turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynimo būdais, tačiau jis iš viso nepateikė įrodymų, kad atitinkamą kiekį taros atsakovas būtų gavęs, be to, gavęs neteisėtai. Pažymėtina ir tai, kad, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, kasatorius reikalavo priteisti tik pinigų sumą, o ne turtą grąžinti natūra.

4. Dėl baudos priteisimo už netinkamą sutarties vykdymą. Kasatorius teigia, kad pateiktuose dokumentuose (PVM sąskaitoje-faktūroje, lipdukuose) pateikiami netikslūs gyvulių ID numeriai; iš tokios kasatoriaus pozicijos darytina išvada, kad jis pats yra atsakingas dėl esamos situacijos ir civilinės atsakomybės atsakovui negali atsirasti. Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį, 6.246–6.248 straipsnius kasatorius turėjo teismui pateikti įrodymus, kad atsakovas pažeidė sutartį, veikė neteisėtai, kaltas dėl sutarties pažeidimo ir jam atsiranda civilinė atsakomybė, tačiau kaip ir dėl kitų pareikštų reikalavimų jokių tinkamų ir leistinų įrodymų nepateikė, o atsakovas pateikė duomenis apie skerdienos pagaminimo laiką, gyvulių ID numerius, pagal kuriuos nustatė, kad pateikta skerdiena neatitinka sutarties sąlygų, nes jos realizacijos terminas buvo bepasibaigiąs.

5. Dėl skolos už programinę įrangą. Teismai padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovui programinė įranga buvo sumontuota ir jis turėjo pareigą mokėti už tokios įrangos priežiūrą mokestį. Kasatorius neįrodė CK 6.242 straipsnio taikymo prielaidų (CPK 178 straipsnis). Į bylą pateikti duomenys patvirtina tai, kad kasatorius vykdė savo sutartines prievoles CSB-System AG, tiekėjas paslaugas suteikė kasatoriui, pateikė apmokėti sąskaitas už suteiktas paslaugas, kurias kasatorius ir apmokėjo; jokių duomenų apie tai, kad paslaugos būtų suteiktos atsakovui ir už jas būtų sumokėjęs kasatorius, pateikta nebuvo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl atsakovo pareigos įrodyti, kad prievolė, kurią reikalauja įvykdyti ieškovas, pasibaigė įskaitymu

 

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, atsakovas turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis).

 

Dėl atsakovo išduoto kasos išlaidų orderio ir kitų įrodymų vertinimo sprendžiant dėl galiojančio priešpriešinio reikalavimo, kaip būtinos sąlygos įskaitymui, egzistavimo

 

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad dalis ieškovo reikalavimų įskaityta į 100 000 Lt, kurie atsakovo buvo išmokėti pagal 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį.

Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį gali būti įskaitytas tik galiojantis reikalavimas. Nagrinėjamos bylos kontekste ši įskaitymo sąlyga reikšminga sprendžiant, ar atsakovas turėjo priešpriešinį reikalavimą į ieškovą dėl 100 000 Lt, kurie 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderiu Nr. KK-269 buvo išmokėti P. V. (T. 2, b. l. 51). Kasaciniame skunde keliami su teisės taikymu susiję įrodymų vertinimo klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti. Atlikdamas šias pareigas, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje teismas privalo glausta forma nurodyti įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie reikšmingas bylos aplinkybes, įvertinimą bei argumentus, kuriais remdamasis atmetė kuriuos nors įrodymus, prieštaraujančius toms išvadoms. Vykdydamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, nustatęs, kad byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.).

Nagrinėjamoje byloje atsikirsdamas į atsakovo teiginį, kad dalį kasatoriaus reikalavimų jis įskaitė į 100 000 Lt, kuriuos pagal kasos išlaidų orderį išmokėjo ieškovo vadovui P. V., kasatorius teigė, kad šie pinigai P. V. buvo išmokėti kaip fiziniam asmeniui, tai patvirtina 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atsakovo buvusio vadovo G. V. paaiškinimais, akcininkų sutartimi, statybos techninės priežiūros sutartimi, statybos darbų žurnalu ir aktais, Klaipėdos AVMI dokumentais, atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentais, kasatoriaus pelno (nuostolių) ataskaitomis bei kitais rašytiniais įrodymais, padarė priešingą išvadą – kad 100 000 Lt buvo išmokėta ne P. V. kaip fiziniam asmeniui, bet kasatoriui uždarajai akcinei bendrovei „Agaras“. Su tokiu įrodymų vertinimu teisėjų kolegija negali sutikti ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Teismas, minėta, privalėjo nustatyti, ar įrodymas yra patikimas. Nagrinėjamos bylos kontekste ši vertinimo taisyklė yra reikšminga tuo, kad kasatorius savo teiginį dėl 100 000 Lt išmokėjimo ne jam, o P. V. kaip fiziniam asmeniui, grindė tai tiesiogiai patvirtinančiu 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderiu, kuriame nurodytas orderį pasirašęs pinigų gavėjas P. V.. Iš šiame apskaitos dokumente nurodytų rekvizitų galima nustatyti ūkinę operaciją (ūkio išlaidos), jos šalis (UAB „Klaipėdos mėsinė“ ir P. V.), apimtį (100 000 Lt). Šis orderis išduotas atsakovo, todėl teismas privalėjo įvertinti, ar šiuo dokumentu patvirtinamus duomenis neigiantys atsakovo buvusio vadovo G. V. parodymai, atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentai (2008 m. gegužės 19 d. kasos išlaidų orderis, kasos knyga) yra patikimi. Pažymėtina, kad 2008 m. gegužės 19 d. kasos išlaidų orderyje Nr. KK-2141, kurio pagrindu padarytas įrašas kasos knygoje, nėra pinigų gavėjo UAB „Agaras“ atstovo parašo. Pagal orderių išrašymo dieną galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 19 punktą, jeigu kasos išlaidų orderyje nėra pinigų gavėjo parašo, laikoma, kad pinigai neišmokėti. Negalima neigti prieš tai pripažinto fakto. Vertinant įrodymus jų patikimumo aspektu ši taisyklė reiškia, kad šalies pripažintas faktas negali būti paneigiamas duomenimis, kurie priklauso nuo tos šalies. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasos išlaidų orderyje užfiksuota ūkinė operacija negali būti nuginčyta remiantis įmonės, išdavusios kasos orderį, buvusio vadovo paaiškinimais ir kasos knygos įrašu, nes tokie įrodymai neatitinka patikimumo reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė ir nevertino kitų skundžiamoje nutartyje nurodytų įrodymų ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis. Kaip teisingai nurodyta kasaciniame skunde, įrodinėjimo dalykas yra materialinio teisinio pobūdžio faktas, kad atsakovas išmokėjo kasatoriui 100 000 Lt. Nė vienas iš įrodymų, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, tiesiogiai nepatvirtina jo padarytos išvados, kad 100 000 Lt buvo išmokėta kasatoriui. Minėta, kad G. V. parodymai bei atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentai negali būti pripažįstami patikimais. Kiti įrodymai, kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas kasatoriaus teiginį, kad pinigai buvo išmokėti ne jam, o P. V. kaip fiziniam asmeniui, tiesiogiai patvirtinantį įrodymą (2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį), – akcininkų sutartis, statybos techninės priežiūros sutartis, statybos darbų žurnalas ir aktai, Klaipėdos AVMI dokumentai, UAB „Agaras“ pelno (nuostolių) ataskaitos – gali būti vertinami kaip netiesioginiai įrodymai. Įrodymų vertinimas pagal tai, kaip jie yra susiję su įrodinėjimo dalyku, turi reikšmės sprendžiant dėl įrodymų pakankamumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiesioginiais įrodymais patvirtintos aplinkybės negali būti paneigiamos netiesioginiais įrodymais, todėl konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir įrodymų pakankamumo taisyklę.

Minėta, kad, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, jog pakanka duomenų išvadai, kad tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Šių reikalavimų neatitinka apeliacinės instancijos teismo išvada, jog įrašas „ūkio išlaidos“ atsakovo išduotame 2008 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderyje patvirtina G. V. teiginį, kad pinigai buvo paskolinti kasatoriaus reikalams dėl to, jog jo vadovaujamoje bendrovėje dėl ekonominių sunkumų nepakako apyvartinių lėšų atlyginimams sumokėti. Tokia teismo išvada neatitinka dokumento turinio. Kasos išlaidų orderyje kaip buhalterinės apskaitos dokumente nurodoma pinigus išduodančio ūkio subjekto ūkinė operacija, o ne išduodamų pinigų panaudojimo tikslas. Įrašas orderyje „ūkio išlaidos“, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, patvirtina tik atsakovo išlaidas, o ne paskolos suteikimo faktą.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovo įskaityto kasos išlaidų orderiu grindžiamo 100 000 Lt priešpriešinio reikalavimo kasatoriui egzistavimo, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojantį CPK 185 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria panaikinta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ieškinį iš dalies patenkinti, naikintina ir ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina galioti.

 

Dėl įskaitymo tvarkos ir apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų

 

Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo; įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad dalį ieškovo reikalavimų atsakovas yra įskaitęs į priešpriešinį 50 424,12 Lt savo reikalavimą už ieškovo iš atsakovo pirktas prekes.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad įskaitymu prievolė pasibaigia tik atlikus jį laikantis CK 6.131 straipsnyje, kuriame imperatyviai nurodoma, jog apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti, nustatytos tvarkos, tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovas tinkamai atliko įskaitymą. Minėta, kad procesinę pareigą įrodyti, jog įskaitymas buvo atliktas, taigi ir tai, kad buvo laikytasi CK 6.131 straipsnyje nustatytos įskaitymo tvarkos, turi šalis, kuri remiasi įskaitymu. Apeliacinės instancijos teismas dėl nurodytų apeliacinio skundo argumentų skundžiamoje nutartyje nepasisakė, o tiesiog nurodė, kad ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovas pažeidė įskaitymų tvarką (CK 6.131 straipsnis). Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo šalims taisykles, taip pat pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą motyvuoti nutartį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų, turi teisę neanalizuoti tik tų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas; motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi (tiek faktiniai, tiek teisiniai) apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006).

Tai, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir apie tai informavusi kitą šalį, yra fakto klausimas. Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismui neištyrus aplinkybių, kurios reikšmingos įvertinti, ar buvo laikytasi CK 6.131 straipsnyje nustatytos tvarkos ir dėl jų nepasisakius, kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų proceso teisės normų pažeidimų, nes tam būtina analizuoti ir vertinti įrodymus bei nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimų, kurie buvo atmesti, konstatavus, jog jie įskaityti į priešpriešinį 50 424,12 Lt atsakovo reikalavimą už ieškovo iš atsakovo pirktas prekes, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo. Kartu apeliacinės instancijos teismas turi svarstyti su šiuo reikalavimu susijusio prašymo priteisti netesybas pagrįstumą ir apimtį.

 

Dėl CK 6.237 straipsnio netaikymo kasatoriaus reikalavimui priteisti taros, kurioje atsakovui buvo tiekiamos prekės pagal sutartį, vertę

 

Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). CK 6.237 straipsnyje įtvirtintas turto gavimas be pagrindo kaip vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų, teisės teorijoje ir praktikoje dar vadinamas kvazisutartiniu. Asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Kad tokia prievolė atsirastų, turtą praradęs asmuo turi įrodyti, kad šis praradimas neturi teisinio pagrindo, t. y. jo įgijimo negalima pateisinti nei konkrečiu teisės aktu, nei sandoriu; jei asmuo įgyja turtą pagal sutartį, jis negali būti laikomas gavusiu turtą be pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-362/2009; 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-253/2009; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. Č. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2006). Taigi CK 6.237 straipsnio taikymas yra įmanomas tik tuo atveju, jeigu šalių nesieja jokie kiti prievoliniai santykiai ir turtą asmuo įgijo be teisinio (įstatyme ar sutartyje nustatyto) pagrindo. Byloje nustatyta, kad prekės atsakovui buvo tiekiamos 2007 m. rugpjūčio 20 d. šalių sudarytos sutarties pagrindu, ir tara, kurioje jos buvo tiekiamos, patekdavo pas atsakovą taip pat šios sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kvalifikavę šalis siejusius santykius, kurių pagrindu atsakovui buvo perduodama tara, kaip sutartinius, teismai pagrįstai netaikė CK 6.237 straipsnio, nes nenustatė esminės šio prievolės atsiradimo pagrindo taikymo sąlygos.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai įvykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus (CK 6.195 straipsnis). Pažymėtina, kad CK 6.237 straipsnio taikymo sąlygos netapačios sutarties spragų užpildymą reglamentuojančių teisės normų taikymo sąlygoms. Nagrinėjamoje byloje kasatorius savo reikalavimą grindė CK 6.237 straipsniu ir neįrodinėjo atsiskaitymui už tarą sutartiniuose santykiuose reikšmingų aplinkybių. Bylą nagrinėjusiems teismams nenustačius tokių aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti sutarčių spragų užpildymą reglamentuojančių teisės normų, todėl dėl jų plačiau nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.237 straipsnio taikymo atmestini.

 

Dėl šalių santykių dėl programinės įrangos priežiūros teisinio kvalifikavimo CK 6.242 straipsnio taikymo aspektu

 

Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). CK 6.242 straipsnio taikymo esmė yra ta, kad prielaidas konstatuoti nepagrįstą, nesąžiningą praturtėjimą kito asmens sąskaita ir atitinkamai prievolę atlyginti nuostolius asmeniui, kurio sąskaita praturtėta, sukuria ne faktas, kad nebuvo arba buvo, bet išnyko teisinis turto įgijimo pagrindas, kaip CK 6.237 straipsnio taikymo atveju, bet aplinkybė, kad asmuo be teisinio pagrindo, nesąžiningai sutaupo ar gauna kitokios tiesioginės turtinės naudos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB Medicinos bankas ir kt., bylos Nr. 3K-3-308/2010; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008). Kaip ir CK 6.237 straipsnis, CK 6.242 straipsnis įvirtina kvazisutartinį prievolės atsiradimo pagrindą. Kaip ir CK 6.237 straipsnio taikymo atveju, tai suponuoja ir CK 6.242 straipsnio taikymo sąlygas ­– jis gali būti taikomas tik tada, kai atsakovo praturtėjimui nėra teisinio pagrindo ir asmuo negali apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima vartoti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai ieškovas gali apginti savo pažeistas teises daiktinės ar deliktinės teisės gynimo būdais ar prisiteisti nuostolius, remdamasis sutarčių teisės nuostatomis, CK 6.242 straipsnio nuostatos negali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006).

Reikšdamas reikalavimą priteisti 25 318,15 Lt skolos už programinės įrangos priežiūrą, kasatorius teigė, kad atsakovui programinė įranga buvo įdiegta pagal kasatoriaus ir CSB-System AG 2007 m. balandžio 19 d. sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys 2007–2008 m. buvo susiję asmenys ir glaudžiai bendradarbiavo, jos ketino bendradarbiauti ir diegiant programinę įrangą. Prievolių teisės požiūriu tokie šalių santykiai, net ir nepaneigiant kasatoriaus teiginio, kad programinė įranga atsakovui buvo įdiegta, vertintini kaip tam tikrų ginčo šalių susitarimų vykdymas. Tokiems santykiams turi būti taikomos sutartinius (įskaitant ir ikisutartinius) santykius reglamentuojančios teisės normos, o ne CK 6.242 straipsnis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.242 straipsnio taikymo atmestini.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Teisėjų kolegija konstatuoja, kas kasacinio skundo argumentai, susiję su reikalavimu priteisti 8390,18 Lt baudą už netinkamą 2007 m. rugpjūčio 20 d. sutarties vykdymą, grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, jais nesuformuluotas kasacinio nagrinėjimo dalykas, atitinkantis CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytus kasacijos pagrindus, todėl dėl šių skundo argumentų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 40,73 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui dalį bylos grąžinant nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės pasisakyti teismas, išnagrinėsiantis bylą iš esmės.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalis ieškinį iš dalies patenkinti (priteisti ieškovui iš atsakovo 100 000 Lt, 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas) ir priimtas naujas sprendimas šią ieškinio dalį atmesti, ir palikti galioti nurodytą Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimo dalis atmesti reikalavimus dėl 19 087,68 Lt už tarą, 25 318,15 Lt už programinės įrangos priežiūrą ir 8390,18 Lt baudos už sutarties nevykdymą priteisimo, palikti nepakeistą.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį panaikinti ir perduoti bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                            Egidijus Baranauskas

 

                                                                                                                       

Algis Norkūnas

 

 

Pranas Žeimys