Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2015-11-04][nuasmeninta nutartis byloje][1A-483-211-2015].docx
Bylos nr.: 1A-483-211/2015
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
ilniaus Vaiko teisių apsaugos tarnyba (nepasirinktas)
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai (BK XL skyrius)
Viešosios tvarkos pažeidimas - nusikaltimas(BK 284 str. 1d.)
BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Specialioji dalis
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai (BK XL skyrius)
Viešosios tvarkos pažeidimas (BK 284 str.)
Viešosios tvarkos pažeidimas – nusikaltimas (BK 284 str. 1 d.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Baudžiamojo proceso bendrosios nuostatos
Įrodymai ir įrodinėjimo procesas
Įrodymų vertinimas (BPK 20 str. 5 d. ir kt. str.)
Bylų procesas pirmosios instancijos teisme
Bendrosios nagrinėjimo teisme nuostatos (BPK XIX skyrius)
Teismo nutartys (BPK 253 str.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Nuorašas

 

Baudžiamoji byla Nr. 1A-483/2015

Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01318-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.26.2.1; 2.1.7.4.; 2.4.7;

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

2015 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

 

              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teisėjų Ainoros Kornelijos Macevičienės, Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Dovilei Narkuvienei,                                                                 

dalyvaujant prokurorei Olgai Šleiterienei,          

gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei – Butvilienei,

              teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių metų) laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nuosprendžiu civilinio ieškovo J. B. ieškinys tenkintas iš dalies, iš D. D., M. K. ir A. R. solidariai priteista 1 300 eurų nukentėjusiajam J. B. neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir M. K. bei A. R., tačiau jų atžvilgiu apeliaciniai skundai nepaduoti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

 

n u s t a t ė :

 

D. D. nuteistas už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent, kad jis, 2012 m. gegužės 9 d., apie 14.30 val., Vilniaus m., Šaltkalvių g. 2, viešoje vietoje – prie parduotuvės „Maxima“, veikdamas kartu su M. K. ir A. R., įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad M. K. kartu su A. R. priėjo iš priekio prie nepilnamečio J. B. (gim. 1996 m. rugpjūčio 30 d.), M. K. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius J. B. kumščiu į veidą, o tuo metu, kai A. R. sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius J. B. kumščiu į veidą, D. D., priėjęs nukentėjusiajam J. B. iš už nugaros, rankomis laikė pastarąjį už pečių, tuo padarydami nukentėjusiajam nepilnamečiui nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką.

Nuteistasis D. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują sprendimą – vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, jį išteisinti dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymo, neįrodžius, kad jis padarė minėtą nusikalstamą veiką. Civilinį ieškinį dalyje jo atžvilgiu atmesti.

Apeliantas nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu ir teismo atliktų aplinkybių vertinimu, mano, jog tokia teismo nuosprendyje išvada padaryta netinkamai aiškinant ir taikant baudžiamąjį įstatymą bei pažeidžiant baudžiamojo proceso normas (BPK 20 straipsnis) dėl įrodymų vertinimo. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas nuosprendį neįvertino ir nesusistemino visų byloje surinktų įrodymų, nesutikrino ir nesuderino jų tarpusavyje, nepašalino teisminio nagrinėjimo metu prieštaravimų tarp proceso dalyvių parodymų nuteistojo D. D. padarytos veikos ir atliktų veiksmų įvykio metu, tyrimo trūkumų, perkėlė nuteistajam pareigą įrodinėti, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu neatliko nusikalstamų veiksmų, nesivadovavo nekaltumo prezumpcija apelianto atžvilgiu, nukrypo nuo lygybės prieš įstatymą principo, dėl dalies surinktų įrodymų (parodymai) savo nuosprendyje nepasisakė, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių šie įrodymai (parodymai) apelianto gali būti atmestini arba vertinami ne pastarojo naudai.

Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, pastarojo kaltę grindė tik vieno liudytojo A. S. parodymais, cituoja juos bei kitų kaltinamųjų M. K. ir A. R. parodymus, nukentėjusiojo parodymus ir teigia, kad prieš jį tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti ir pripažinti, kad apeliantas padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pasak apelianto, teismas nepastebėjo loginių prieštaravimų nukentėjusiojo J. B. parodymuose dėl to, iš kurios pusės prie jo priėjo vaikinai. Abejones apeliantui kelia ir nukentėjusiojo parodymų skirtumas apie jo laikymą, kadangi pagal vieną nukentėjusiojo versiją jam buvo užlaužta ranka ir taip atimta galimybė priešintis, pagal kitą versiją – jį paėmė už pečių. Apelianto teigimu, galima vienintelė išvada, kad nukentėjusysis J. B. šioje dalyje davė melagingus parodymus ir jis nebuvo laikomas už nugaros. Šią aplinkybę, pasak apelianto, patvirtina tai, kad nukentėjusysis apie 40 cm yra aukštesnis už apeliantą, todėl pastarajam būtų fiziškai nepatogu laikyti J. B..

Tokiu būdu apeliantas teigia, kad teismas nenustatė ir nekonstatavo muštynių mechanizmo, nenustatė ir nepatikrino kiekvieno asmens išdėstymo įvykio vietoje, ikiteisminis tyrimas neatliko įvykio patikrinimo vietoje, nefiksavo atstumų tarp kiekvieno kaltinamojo, liudytojo bei nukentėjusiojo, nepatikrino kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymų vietoje fiksuojant laiko prasme galimybės įveikti atstumus kartu, atskirai, pradėti muštynes kartu ir laikyti nukentėjusįjį už nugaros tuo metu, kai du kaltinamieji sudavinėjo smūgius ir nepatikrino, ar smūgiuodami kaltinamieji galėjo veikti kartu, t.y. vienu metu mušdami J. B. ir sužeidimai atitinka būtent šiai išdėstymo schemai, ar nukentėjusiajam smūgiavo tik vienas asmuo, ir tai atitinka kaltinamųjų duotus parodymus. Ikiteisminis tyrimas, ir teismas, apsiribojo iš esmės tuo, kad M. K. pripažino esąs kaltas dėl padaryto nusikaltimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau liko nepašalintas klausimas dėl atstumų tarp dalyvių, kadangi kiekvienas iš jų nurodo atstumus nuo 3 metrų iki 100 metrų. Apeliantas teigia, jog neturėjo fizinės galimybės muštynių metu priartėti prie konfliktuojančių laiko ir atstumo prasme. Tokiu būdu, apelianto teigimu, ne tik kad neteisingai nustatyti pastarojo veiksmai, bet ir jo pats kaltinimas grindžiamas tik spėliojimu, teismo išvada padaryta remiantis ne surinktais įrodymais, o manymu.

Teismo posėdyje nuteistojo D. D. gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padaryto s išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013).

Ginčo, kad smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas viešoje vietoje, nėra, tačiau apeliantas visiškai neigia jam inkriminuojamos veikos padarymo faktą.

Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje prieš nepilnametį nukentėjusįjį J. B. buvo panaudotas fizinis smurtas, padarant nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvykio vietoje buvo visi trys kaltinamieji M. K., A. R. ir D. D., kurie  nuteisti  už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, veikiant  grupe, padarymą. Kaltę įvykdžius viešosios tvarkos pažeidimą,  pripažino kaltinamasis M. K., ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad  nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veidą , teigdamas , jog minėtus veiksmus atlikęs vienas (t. 1 b.l. 64, 71, 77), teisminio nagrinėjimo  metu nurodęs, kad  nukentėjusiajam  sudavė į veidą  apie tris kartus,  kiti  nuteistieji  pagal jį  nukentėjusiojo nemušė (t. 1 b.l. 201). . Apeliantas D. D. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu  neprisipažino dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme (t. 1 b.l.113, 120, 126, 204 ),  nuteistasis  A. R., kaip ir   apeliantas D. D. , taip pat savo kaltės nepripažino ir  aiškino, kad nei jis, nei apeliantas nesmurtavo aptariamo įvykio metu prieš nukentėjusįjį.

Ekspertizės akto Nr. EDG 23(98)/15 (01) (t. 2, b. l. 114-118) išvados duomenimis J. B. nustatyti šie kūno sužalojimai: kraujosruvos kaktos dešinės pusės odoje, odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva dešinės akies viršutiniame voke, nosies sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu, kraujosruva viršutinės lūpos gleivinėje, juosmens dešinės pusės sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. J. B. gydytojų klinicistų nustatytas nosies kaulų lūžis bei nosies deformacija dėl nosies pertvaros iškrypimo sužalojimais nevertinti, nes nosies kaulų lūžio diagnozė nepagrįsta objektyviu rentgenologiniu tyrimu, o nosies deformacija - objektyviais nosies pertvaros traumavimo požymiais. J. B. nustatyti kūno sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas iš jų atskirai kvalifikuotini nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat konstatuota, kad J. B. Vaikų ligoninėje VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale buvo nustatyta neteisinga diagnozė - nosies kaulų lūžis.

Kaip neišsamų bylos aplinkybių išnagrinėjimą apeliantas nurodo tai, kad nuosprendis pagrįstas vien tik prieštaringais nukentėjusiojo parodymais.

Kolegija , kaip ir pirmosios instancijos teismas,  įvertinusi nukentėjusiojo   J. B. parodymus, nuteistųjų pateiktas įvykio versijas, liudytojo  A. S. parodymus, kitus bylos duomenis, priešingai   nei teigia  apeliantas, daro išvadą, kad nukentėjusiojo J. B. parodymai  yra nuoseklūs , detalūs. Iš nuteistųjų M. K. ir A. R., liudytojo A. S. bei nukentėjusiojo J. B. parodymų turinio matyti, kad visų jų parodymai apie nagrinėjamo įvykio pradžią iš esmės tarpusavyje sutampa, o būtent, kad M. K. ir A. R. dėl menkos dingsties, t. y. dėl to, kad jų manymu nukentėjusysis į juos keistai pažiūrėjo, pribėgo prie nukentėjusiojo, jo kažko paklausė, po ko iš karto buvo prieš nukentėjusįjį panaudotas fizinis smurtas. Nukentėjusysis  J. B. tiek  ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo  metu nurodė, kad prie jo priėjo dviese iš priekio, M. K. kažko paklausė ir sudavė 5 smūgius, A. R. stovėjo šalia, nieko nesakė ir sudavė nemažiau kaip 3 smūgius. Trečias asmuo, mano, kad tai buvo   nuteistasis D. D., tuo metu stovėdamas jam už nugaros laikė užlaužęs jo rankas, už pečių (t. 1 b.l. 11,13, 20-21, 204-205).Nuteistojo D. D. versiją, kad jis nelaikė nukentėjusiojo fizinio smurto prieš pastarąjį panaudojimo metu bei, kad mušant nukentėjusįjį jis buvo už 50-100 m nuo įvykio, paneigia liudytojo  A. S. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. A. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad iš paskos M. K. ir A. R. prie nukentėjusiojo nubėgo ir D. D.. Šiuos parodymus patvirtino ir teisme. Teisme taip pat parodė, kad prie nukentėjusiojo buvo priėję tik visi trys nuteistieji , kitų pašalinių asmenų prie nukentėjusiojo nematė (t. 1 b.l. 22-23, 206-207). Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis ar liudytojas būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistąjį D. D., todėl nėra pagrindo jais abejoti. Be to, tiek iš liudytojo, tiek apelianto parodymų teisme matyti, kad jų santykiai draugiški, todėl apkalbėjimo versija  atmetama.

Vertinant nukentėjusiojo J. B. parodymus,   taip pat pažymėtina, kad jo parodymai  dėl  smurto panaudojimo – dėl suduotų  smūgių skaičiaus, jų vietos, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu ,   atitinka  teismo medicinos specialisto išvadoje, teismo medicinos ekspertizėse  nustatytas  aplinkybes (t. 1 b.l.51-57, , t. 2 b.l. 44-48, 114-118), kai nuteistojo M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu , kuriuose jis nurodė   nukentėjusiajam sudavęs tik  vieną smūgį, prieštaravo  šiems objektyviems įrodymams. Šis nuteistasis,   teisminio nagrinėjimo  metu nekeisdamas  savo versijos, kad prieš nukentėjusįjį   smurtavo tik jis, papildė savo   parodymus, kad galimai jis nukentėjusiajam sudavęs apie tris smūgius. Teismas tokią šio   nuteistojo poziciją vertina kaip prisitaikymą prie surinktų   įrodymų ir bandymą padėti kitiems nuteistiesiems išvengti  baudžiamosios atsakomybės.

Nukentėjusiojo  parodymuose  yra smulkių neatitikimų , tačiau jie nėra esminiai,  galintys įtakoti   jo parodymų vertinimą . Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis  J. B. , apklausus 2012-05-09, apibūdindamas nuteistojo D. D. veiksmus, nurodė, kad jis, kitiems nuteistiesiems smurtaujant   prieš jį, užlaužė jo rankas  už nugaros ir laikė (t. 1 b.l. 11 ), apklaustas 2012-07-26, nurodė, kad laikė  specialiai  už pečių (t. 1 b.l. 21), teisminio nagrinėjimo metu  nukentėjusysis  patvirtino, kad kitiems nuteistiesiems smurtaujant , nuteistasis D. D. laikė jo rankas užlaužęs  už pečių , rankas užlaužus, jos buvo  nugaros pusėje (t. 1 b.l. 205).  Kolegija, įvertinusi tokius nukentėjusiojo parodymus , mano, kad  nuosprendyje    šio nuteistojo  nusikalstami  veiksmai prieš nukentėjusįjį yra nurodyti  teisingai.        

Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes savo išvadas pagrindė tik nukentėjusiojo parodymais. Visų pirma pažymėtina, kad BPK 301 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik asmenų (liudytojų ar nukentėjusiųjų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje nėra proceso dalyvių, kuriems taikomas anonimiškumas. Kita vertus, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata visų nuteqistųjų bendrais veiksmais, pagrįsta ne tik nuketėjusiojo parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis – liudytojo A. S., specialisto išvada ir ekspertizės aktais, kita rašytine bylos medžiaga. Tokiu būdu D. D. kaltė šioje byloje buvo grindžiama nukentėjusiojo  parodymais, kurie buvo patikrinti visomis leistinomis BPK priemonėmis ir pripažinti nuosekliais bei nekeliančiais abejonių, sutampantys su liudytojo ir iš dalies nuteistųjų M. K. bei A. R. parodymais. Pripažintina, kad nukentėjusiojo parodymų, patvirtintų ir kitais įrodymais, sutampančiais liudytojo parodymais, pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Kitaip vertinti įrodymus kaip apeliantas prašo savo skunde, kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo.

Skundžiamame nuosprendyje taip pat išanalizuotas smurto panaudojimo (ne muštynių) prieš nukentėjusįjį mechanizmas. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju įvyko ne muštynės, o buvo panaudotas smurtas prieš nukentėjusįjį bendrais visų trijų nuteistųjų veiksmais. Kaip jau minėta, remiantis nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais nustatyta, kad D. D., stovint nukentėjusiajam už nugaros ir laikant pastarąjį už rankų, M. K. ir A. R. sudavė nukentėjusiajam smūgius: iš pradžių M. K. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius J. B. kumščiu į veidą, o po to A. R. kumščiu sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius nukentėjusiajam į veidą. Tai, kad nėra nurodyta kuris iš nuteistųjų stovėjo iš dešinės, o kuris iš kairės, kokiu tiksliai atstumu nuo nukentėjusiojo, nereiškia, kad nukentėjusiojo J. B. sužalojimo mechanizmas nenustatytas. Nukentėjusiojo parodymai apie smūgių sudavimo mastą, priešingai nei nuteistųjų M. K. bei A. R. parodymai, neprieštaravo 2012 m. gegužės 14 d. Specialisto išvadai Nr. G1096/12(01) (t. 1, b. l. 51-53) ir dviem ekspertizės aktams Nr. EKG 98/13 (t. 2, b. l. 44-48), Nr. EDG 23(98)15 (01) (t. 2, b. l. 114-118), kuriuose sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu, nustatyta, kad jie padaryti ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais.

Taigi, byloje nustatyta, kad apeliantas D. D. bei nuteistieji A. R., M. K. viešoje vietoje, bendrais veiksmais prieš J. B. panaudojo smurtinius veiksmus, kuriais sukėlė pastarajam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl „keisto žvilgsnio“. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotas dėl menkavertės priežasties, t. y. jo paskatos buvo chuliganiškos. Nuteistųjų veiksmai buvo įžūlūs, t. y. neleistini, akivaizdžiai agresyvūs ir moralės požiūriu nepriimtini. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl apelianto ir jo bendrininkų veiksmų kilo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. nuteistojo D. D. smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Nenustačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas netenkinamas, o teismo nuosprendis, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažįstamas teisėtu.

Iš baudžiamosios bylos duomenų yra žinoma, kad  apelianto pavardė yra ne D., kaip nurodyta skundžiamame  nuosprendyje, bet  D. ,   tai vertinama  kaip klaida,  neįtakojanti  skundžiamo nuosprendžio turinio , ji ištaisytina, nekeičiant nuosprendžio.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308 1 straipsniu ,

 

n u t a r i a:

 

nuteistojo D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti  Vilniaus  miesto apylinkės  teismo 2015 m. balandžio 21d.  nuosprendyje  padarytą klaidą : nuosprendyje nurodytą pavardę  „D.“ visame nuosprendžio tekste  skaityti „D.“.

Ši nutartis įsiteisėja po jos paskelbimo dienos.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė              (parašas)                                                                                    Laureta Ulbienė

Kolegijos teisėjai              (parašai)                                                       Ainora Kornelija  Macevičienė

                                                                                                                                           Algimantas  Valantinas

Nuorašas tikras :

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                                               Laureta Ulbienė

 

 

 

 

     


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • BPK 20 str. Įrodymai
  • BK 284 str. Viešosios tvarkos pažeidimas
  • 2K-410/2011
  • 2K-242/2011
  • 2K-243/2006