Administracinė byla Nr. P-34-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02360-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-ajai rinktinei, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2, 6–7), kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymą (duomenys neskelbtini) „Dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą”, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti tarnybinį atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su įsakymu, kuriuo jis išleistas į atsargą. Manė, kad įsakymas priimtas neatlikus išsamaus pareiškėjo kandidatūros tikrinimo pretenduojant gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Pažymėjo, kad teisme nagrinėjamas ginčas dėl įsakymo nutraukti kandidatūros tikrinimą ir tik išsprendus šį ginčą būtų galima spręsti dėl pareiškėjo išleidimo į atsargą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM) atsiliepime į skundą (b. l. 15–17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad, vadovaujantis Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo 6 punkto nuostatomis, visi profesinės karo tarnybos karininkai privalo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nutraukus pareiškėjo kandidatūros tikrinimą, KAM buvo priversta nutraukti su pareiškėju profesinės karo tarnybos sutartį, nes karininkas, neturėdamas minėto leidimo, negali eiti jokių pareigų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-oji rinktinė (toliau – ir Rinktinė) atsiliepime į skundą (b. l. 25–26) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad ta aplinkybė, jog pareiškėjui nebus išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, lemia, kad pareiškėjas, turėdamas karininko laipsnį, negali tęsti karo tarnybos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu (b. l. 46–48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Rėmėsi KAM nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 924, 18.26 punktu, 1998 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo Nr. VIII-723 (toliau – ir Įstatymas, redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 38 straipsnio 2 dalies 10 punktu ir 44 straipsnio 2 dalimi. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčijamas Įsakymas priimtas atsižvelgus į Rinktinės 2012 m. liepos 27 d. raštu išreikštą prašymą nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį ir išleisti pareiškėją į atsargą, kadangi nutrauktas pareiškėjo kandidatūros tikrinimas gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“. Vadovaujantis Leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo ir apskaitos organizavimo krašto apsaugos sistemoje tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-223, 6 punktu, visi profesinės karo tarnybos kariai privalo turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pažymėta slaptumo žyma „Konfidencialiai“ arba su aukštesnio slaptumo žyma (slaptai, visiškai slaptai) pažymėta įslaptinta informacija, priklausomai nuo užimamų pareigų.

Nustatė, kad pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 52 straipsnio 2 dalies 3 punktu, nuo 2003 m. balandžio 7 d. suteiktas kapitono laipsnis, dėl to jam privaloma turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“. 2012 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu (duomenys neskelbtini) buvo nutrauktas pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, kandidatūros tikrinimas, ir nuspręsta šio leidimo jam neišduoti, kadangi nustatytos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 d. 13 ir 17 punktuose nurodytos aplinkybės, t. y. pareiškėjas yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir buvo nesąžiningas, nurodydamas neteisingą informaciją (b. l. 19). Teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas dėl nurodyto įsakymo panaikinimo buvo atmestas kaip nepagrįstas, yra įsiteisėjęs. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nutraukus kandidatūros tikrinimą, neišduotas pagrįstai. Dėl to, esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. pareiškėjui neturint atitinkamo leidimo, kai toks leidimas privalomas eiti karininko pareigas, nesant pareigų, į kurias pareiškėją būtų galima perkelti, neturint leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pareiškėjas pagrįstai išleistas į atsargą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad ginčijamas įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti tarnybinį atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką yra betarpiškai susijęs su reikalavimu panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymą (duomenys neskelbtini), todėl netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

II.

Pareiškėjas D. L. 2014 m. gruodžio 2 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013.

Paaiškino, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. gruodžio 10 d. priėmus nutartį, kuria buvo nutraukta baudžiamoji byla, pareiškėjas nedelsiant kreipėsi į buvusį darbdavį dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą (prašymą pateikė 2014 m. vasario 24 d.). KAM pareiškėjo prašymo netenkino, todėl jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl KAM viceministro sprendimo (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas su atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2014 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė.

Pareiškėjas po baudžiamosios bylos nutraukimo iniciatyviai, nedelsdamas ėmėsi ginti jo įsitikinimu pažeistą teisę dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą. Nesutikdamas su viešojo administravimo subjekto priimtu aktu, realizavo teisę į teisminę gynybą. Per šį laikotarpį praėjo trijų mėnesių terminas per kurį pareiškėjas galėjo kreiptis dėl proceso atnaujinimo, tačiau atsižvelgiant į aukščiau minėtas faktines aplinkybes šis terminas turėtų būti atnaujintas.

Kartu su prašymu atnaujinti terminą pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013  ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu ir: 1) panaikinti KAM įsakymą, (duomenys neskelbtini) „Dėl D. L. išleidimo į atsargą“; 2) grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą; 3) priteisti iš atsakovo tarnybinį atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką; 4) įskaityti laikotarpį, nuo profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo iki sugrąžinimo į tarnybą momento, į pareiškėjo, tarnavusio krašto apsaugos sistemoje laiką, skiriant kario valstybinę pensiją už tarnybą; 5) priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Prašyme pakartoja bylos faktines aplinkybes ir mano, kad baudžiamosios bylos nutraukimas turi būti vertinamas kaip naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui administracinės bylos Nr. I-969-281/2013 nagrinėjimo metu, kuri užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Paaiškina, kad vadovaujantis KAM ministro 2012 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) „Dėl kpt. D. L. išleidimo į atsargą“, su pareiškėju buvo nutraukta profesinės karo tarnybos sutartis ir jis atleistas iš profesinės karo tarnybos į atsargą. Šis įsakymas priimtas, nutraukus pareiškėjo kandidatūros tikrinimą gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“ ir priėmus sprendimą jam šio leidimo neišduoti. Nesutikdamas su minėtu įsakymu, pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas jį panaikinti, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą ir priteisti tarnybinį atlyginimą už visą priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 4 d. priėmė spendimą pareiškėjo skundą atmesti.

Pareiškėjas remiasi ABTĮ 156 straipsniu, kuriame prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nustatytas 3 mėnesių terminas nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie tas aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjo manymu diena kai pareiškėjas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria nutraukta baudžiamoji byla.

Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukus, D. L. nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pareiškėjas šį faktą konstatavo kaip esminę faktinę aplinkybę, sudarančią pagrindą pareiškėją sugrąžinti į profesinę karo tarnybą ir nedelsiant kreipėsi į buvusį darbdavį dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą. 2014 m. vasario 24 d. KAM pareiškėjas pateikė prašymą „Dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą“. KAM netenkinus pareiškėjo prašymo, jis realizavo ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis gynybos į teismą ir pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą dėl KAM viceministro sprendimo (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakius priimti pareiškėjo skundą, pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2014 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė. Taigi, pareiškėjas po baudžiamosios bylos nutraukimo nedelsdamas ėmėsi ginti jo įsitikinimu pažeistą teisę ir siekė būti sugrąžintas į profesinę karo tarnybą. Nesutikdamas su viešojo administravimo subjekto priimtu aktu, realizavo teisę į teisminę gynybą. Per šį laikotarpį praėjo trijų mėnesių terminas per kurį pareiškėjas galėjo kreiptis dėl proceso atnaujinimo. Tačiau šioje situacijoje akivaizdu tai, kad jis nebuvo praleistas dėl pareiškėjo neveikimo, aplaidumo, ar pasyvaus elgesio. Nurodyti procesiniai veiksmai yra svarbi priežastis ir pagrindas, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo padavimo termino būtų atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas krašto apsaugos sistemoje tarnavo nuo 1994 m. gruodžio 1 d. 1999 m. kovo 1 d. su juo sudaryta profesinės karo tarnybos sutartis (duomenys neskelbtini). 2006 m. balandžio 7 d. kariuomenės vado įsakymu (duomenys neskelbtini) pareiškėjui suteiktas kapitono laipsnis.

KAM ministro 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu (duomenys neskelbtini) nutrauktas pareiškėjo, pretenduojančio gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Konfindecialiai“, kandidatūros tikrinimas, ir nuspręsta neišduoti pareiškėjui minėto leidimo, nes buvo nustatytos Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktuose nurodytos aplinkybės, t. y. pareiškėjas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir buvo nesąžiningas, nurodydamas neteisingą informaciją. Tačiau, kaip minėta, Lietuvos Aukščiausias Teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi nutraukė baudžiamąjį procesą, po šios nutarties pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas apginti savo pažeistas teises, todėl yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas pagrindas atnaujinti bylos Nr. I-969-281/2013, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu procesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011). Pažymėtina, jog šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinė byla Nr. I-969-281/2013, kurioje siekiama atnaujinti procesą, buvo užbaigta 2013 m. kovo 4 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. kovo 19 d. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2014 m. gruodžio 2 d. (b. l. 57–68). Pareiškėjas prašyme nurodo, jog procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kuris nustato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kaip naujai paaiškėjusią ir esminę aplinkybę pareiškėjas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria pareiškėjo atžvilgiu buvo nutraukta baudžiamoji byla. Kaip matyti iš to kas išdėstyta terminas kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą baigėsi 2014 m. kovo 10 d., o pareiškėjas prašymą pateikė tik 2014 m. gruodžio 2 d., t. y. praleidęs nustatytą terminą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. ABTĮ 156 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą atvejį. Pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintų terminų atnaujinimui, jų pasibaigimo teisinių pasekmių vertinimui taikytinos bendros ABTĮ įtvirtintos procesinius terminus reglamentuojančios normos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad administracinių teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo asmenų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymų numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises, ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1644/2012).

Atitinkamai, ar ABTĮ nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas kiekvienu atveju sprendžia, vertindamas aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, galimą įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui atitinkamą laiką objektyviai kliudė kreiptis į teismą.

Prašyme atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013 pareiškėjas nurodė, jog terminas turėtų būti atnaujintas, nes po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutarties priėmimo, pareiškėjas, siekdamas apginti savo pažeistas teises, ėmėsi aktyvių veiksmų, t. y. 2014 m. vasario 24 d. kreipėsi į buvusį darbdavį dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą, KAM šio prašymo nepatenkinus jis kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl KAM viceministro sprendimo (duomenys neskelbtini) panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas su atskiruoju skundu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2014 m. spalio 5 d. nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė. Prašymą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 2 d.

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis dėl proceso atnaujinimo priklausė tik nuo pareiškėjo valios, t. y. pareiškėjas pats pasirinko visų pirma kreiptis į darbdavį dėl sugrąžinimo į profesinę karo tarnybą ir tik jam netenkinus pareiškėjo prašymo – savo pažeistas teises ginti teismine tvarka ir tik teismui atmetus jo skundą pareiškėjas nusprendė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013. Įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog 3 mėnesių terminas kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą praleistas pagrįstai.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (2001 m. sausio 23 d. sprendimas byloje B. prieš Rumuniją, par. 61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (2003 m. liepos 24 d. sprendimas byloje R. prieš Rusiją, par. 51–58).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus ABTĮ nustatytą 3 mėnesių terminą, o atnaujinti šį terminą nėra teisinio pagrindo, todėl procesą administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo D. L. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-969-281/2013 pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios Kovos apygardos 8-ajai rinktinei, dėl įsakymo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.