Civilinė byla
Nr. 3K-3-119/2008
Procesinio sprendimo
kategorijos: 28.1; 28.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2008 m. vasario
20 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus
(pranešėjas) ir Česlovo Jokūbausko,
sekretoriaujant Aringui Kartanui,
dalyvaujant ieškovei J. R.,
ieškovės J. R. atstovei
advokatei Džiolanai Tarvainytei,
atsakovui M. P.,
atsakovo M. P. atstovui
advokatui Vytautui Vinikui,
suinteresuoto asmens Z. K. atstovui advokatui Jonui Algirdui Smagurauskui,
vertėjai Lucijai Jasnauskienei,
žodinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J.
R. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
sausio 31 d. sprendimo ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 11 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. R. ieškinį
atsakovams M. P. ir Z. K., dalyvaujant
trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei Vaivai
Staskonytei Malcienei, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė J. R. prašė teismo pripažinti
negaliojančiu 2004 m. liepos 20 d. įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo jai
atstovauti atsakovą M. P., ir 2004 m. liepos 22 d. mainų
sutartį, sudarytą M. P., veikusio J. R. vardu, ir Z. K. 2004 m. liepos 20 d. įgaliojimu M. P. įgaliotas savo nuožiūra sudaryti J. R. priklausančios
dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), mainų
sutartį. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta išpirkto žemės sklypo
mainų sutartis J. R., atstovaujamos atsakovo M. P., ir
Z. K. Ieškovė 2004 m. liepos 20 d. įgaliojimą ginčija kaip neatitinkantį
tikrosios jos valios, sudarytą dėl apgaulės, atsakovui pasinaudojus ieškovės
senyvu amžiumi, silpna sveikata, teisiniu neišprusimu ir įtikinus ją, kad
įgaliojimas būtinas žemės įsigijimo iš valstybės procedūrai pabaigti. Mainų sutartis
ginčijama kaip sudaryta negaliojančio įgaliojimo pagrindu bei prieštaraujanti
ieškovės interesams dėl nelygiaverčių mainų, taip pat CK 2.135 straipsnio
nuostatoms.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m.
sausio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovė neįrodė, jog
ji buvo suklaidinta dėl apgaulės, todėl nėra pagrindo pripažinti
negaliojančiais įgaliojimo ir mainų sutarties. Teismas atmetė ieškovės motyvą,
kad mainų sutartis pažeidžia ieškovės interesus, nes sklypai nėra lygiaverčiai,
nurodydamas, kad mainai neprivalo būti ekvivalentiški, sutartyje neaptartas
kainų skirtumo kompensavimas. Teismas nurodė, kad atsakovas M.
P., atstovaudamas ieškovei J. R. ir sudarydamas mainų
sutartį su savo svaine, įstatymo nepažeidė, nes sąvoka „artimieji giminaičiai“,
įtvirtinta CK 2.134 straipsnio 1 dalyje, neapima asmenų, susijusių svainystės
santykiais, todėl šiuo pagrindu mainų sutartis negali būti pripažinta
negaliojančia. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas veikė prieš jos interesus, todėl
nėra pagrindo tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2007 m. gegužės
11 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m.
sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad ieškovė neįrodė,
jog atsakovas kokiu nors būdu ją apgavo ir dėl šios apgaulės ieškovė pasirašė
įgaliojimą. Iš įgaliojime esančio įrašo matyti, kad ieškovei įgaliojimo turinys
buvo perskaitytas, išverstas į jai suprantamą kalbą, taip pat išaiškintos
pasekmės. Ieškovės paaiškinimas, kad ji įgaliojimą sudarė siekdama valstybinės
žemės privatizavimo, nepagrįstas, nes prieš dvidešimt dienų ieškovė jau buvo
pasirašiusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Pati ieškovė nurodė,
kad ji prašė atsakovo padėti nusipirkti žemės sklypą, esantį prie jai
nuosavybės teise priklausančio namo, už atlygį – dalį žemės. Teismas laikė, kad
šio įgaliojimo pagrindu atsakovas ir turėjo gauti jam pažadėtą atlygį už jo
pagalbą ieškovei, t. y. dalį žemės. Pati ieškovė nenurodė, kad ji kitokiu
būdu atsilygino atsakovui už jo suteiktą pagalbą (tiek finansinę, tiek kitokio
pobūdžio), kad įgaliojimą galima būtų vertinti kitaip. Kolegija pažymėjo, kad
pagal CK 2.151 straipsnį atstovavimas yra atlygintinis, jeigu įgaliojime nėra
numatyta kitaip. Kolegija sprendė, kad, netenkinus reikalavimo dėl
įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, nėra pagrindo mainų sutartį pripažinti
negaliojančia kaip sudarytą negaliojančio įgaliojimo pagrindu. Mainomų sklypų
vertės nelygiavertiškumo kolegija nevertino kaip sandorio prieštaravimo
atstovaujamosios interesams, nes laikė, kad tokiu būdu ieškovė atsakovui
atsiskaitė už įgaliotojo suteiktas atstovaujamajai paslaugas tvarkant žemės įsigijimo
iš valstybės dokumentus. Be to, byloje apklausti liudytojai ir šalys nurodė,
jog jiems žinoma apie 24 000-25 000 Lt perdavimą ieškovei ar jos
dukteriai H. J., tik skirtingai komentavo šių pinigų perdavimo tikslą. CK
2.134 straipsnio reikalavimai nepažeisti, nes pagal CK 3.135 straipsnį svainė
nėra priskiriama prie artimųjų giminaičių.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovė J. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo
apylinkės teismo 2007 m. sausio 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės
11 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Įstatyme
nustatyti apribojimai, kuriais siekiama išvengti galimo atstovo ir atstovaujamojo
intereso konflikto. Draudžiama atstovui sudaryti sandorius
atstovaujamojo vardu savo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-228/2003). Esminis atstovavimo teisinių santykių principas – atstovo pareiga veikti tik atstovaujamojo
naudai ir interesais. Tokios
nuostatos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004). Bylą
nagrinėję teismai pažeidė šį esminį atstovavimo teisinių santykių principą -atstovo pareigą veikti atstovaujamojo interesais ir
nesiekti naudos sau. Tai, kad atsakovas M. P. veikė savo, o ne kasatorės interesais, patvirtina šalių
paaiškinimai ir liudytojų parodymai.
2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo,
kad ieškovė neįrodė, jog įgaliojimas
buvo sudarytas dėl apgaulės ir naikintinas
CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje
yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių apgaulės fakto buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs,
kad būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi
procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą
dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Be to,
nagrinėjant civilines bylas, susijusias
su sandorių, sudarytų dėl apgaulės, pripažinimu negaliojančiais, turi būti
remiamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, siekiant
prioritetiškai ginti apgautosios, o ne nesąžiningos
šalies, panaudojusios apgaulę, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004).
Teismai netyrė, kaip formavosi
kasatorės valia išduoti atsakovui įgaliojimą, kad šis sudarytų mainų sutartį.
3. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad sandorio sudarymas
su svainystės santykiais susijusiu
asmeniu nesukelia interesų konflikto. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad, atstovui sudarius sandorį su
asmeniu, su kuriuo jis susijęs svainystės ryšiais, gali būti taikomas CK
2.135 straipsnis, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį
sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu
gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų
konfliktą žinojo ar turėjo žinoti. Interesų konfliktas galimas ir sudarius
sandorį ne tik su artimuoju giminaičiu, bet
ir kitu asmeniu. Tuo atveju, kai atstovaujamojo vardu atstovas sandorį sudarė su giminaičiais ar asmenimis, su
kuriais gali kilti interesų konfliktas, kitu nei nurodytu pagrindu teismas gali
šį sandorį pripažinti negaliojančiu dėl valios trūkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m.
kovo 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2004).
4. CPK 177 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad tais
atvejais, kai tam tikros bylos aplinkybės pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis,
jos negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovas
teigė, kad ieškovei perdavė 25 000 Lt, todėl tokiam sandoriui
taikytinas CK 1.73 straipsnis, nustatantis rašytinę sandorio formą bei jos
nesilaikymo sukeliamos pasekmės, nustatytos CK 1.93 staipsnio 2 dalyje, –
draudimas remtis liudytojų parodymais
įrodyti sandorio sudarymo ar įvykdymo faktą. Apeliacinės instancijos
teismas, nesant rašytinių įrodymų apie
pinigų perdavimą, konstatavo, kad pinigų
perdavimo faktas egzistavo.
5. Pažeisdamas
CPK 185 straipsnį, apeliacinės instancijos
teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumento, kuriuo ieškovė
grindė pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės pažeidimą -
didesnės įrodomosios galios suteikimą
vieniems įrodymams, nemotyvuotai atmetant kitus.
6. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą
padaryti nešališkas išvadas. Teismai
konstatavo, kad mainai nebuvo
lygiaverčiai, tačiau vis dėlto ieškovės interesų pažeidimo nekonstatavo. Tokia
išvada visiškai nelogiška, todėl
apeliacinės instancijos teismo sprendimas taip pat vertintinas kaip
pažeidžiantis esminius teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas M. P. prašo kasacinį skundą
atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai nustatė, kad šalys sutarė, jog už
atsakovo atliktus konkrečius darbus jam bus atlyginta. To neneigia ir pati ieškovė. Ieškovė nenurodė, kokiu būdu
atlygino atsakovui. Būtina įvertinti, kad
šalys, suteikdamos formą savo teisiniams 
santykiams, neveikė kaip profesionalūs teisininkai,
žinantys konkrečių teisės normų turinį ir galintys tai tinkamai formalizuoti. Įstatymų leidėjas, numatęs tokius
atvejus, CK 6.193 straipsnyje nustatė, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi
būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi
pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos
sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos
sudarymo aplinkybes. Kasatorė, nurodydama kasacinio skundo argumentus,
iš esmės sutelkia dėmesį ne į sudarytų sutarčių sudarymo aplinkybes, jų
sudarymo esmę ir tikslą, bet į jų formą. Teismai,
vertindami visą aplinkybių visumą ir ieškovės bei atsakovo tarpusavio
teisinių santykių formavimosi pagrindą, teisingai nustatė, jog šalys susitarė
ne dėl neatlygintinio atstovavimo.
2. Ieškovė atitinka
vidutiniškai apdairaus ir protingo asmens standartą, kurį atitinkantis
asmuo suvokia savo veiksmų reikšmę. Darytina išvada, kad ji suvokė, jog, pasirašius valstybinės žemės pirkimo -
pardavimo sutartį, kuria ji išsipirko
valstybinę žemę, žemei įsigyti neturi būti sudaroma papildomų sandorių. Taigi
vėliau sudarydama įgaliojimą, ieškovė suvokė ir šio sandorio reikšmę.
3. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, patvirtinti
kitų valstybės įgaliotų asmenų
neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems
dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais
įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.
Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos
visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų
parodymus, įrodymais. Ieškovė ginčijo notarinės formos sandorius, tačiau nepateikė nė vieno argumento, kodėl turėtų
būti remiamasi ne notarinės formos rašytiniais sandoriais, bet jos teiginiais,
prielaidomis ar liudytojų parodymais.
Žodinio proceso
metu kasatorė ir jos atstovė palaikė kasaciniame skunde, o atsakovas ir jo
atstovas – atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus argumentus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
2004 m.
liepos 20 d. ieškovė J. R. pasirašė įgaliojimą, kuriame nurodyta, kad
atsakovas M. P. įgaliotas sudaryti savo nuožiūra jai nuosavybės teise
priklausančios dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurį nusipirko iš valstybės, mainų sutartį, ją
pasirašyti, pasirašyti perdavimo-priėmimo aktą, įregistruoti ją nekilnojamojo
turto registre. 2004 m. liepos 22 d. buvo sudaryta J. R.,
atstovaujamos atsakovo M. P., ir Z. K. išpirkto žemės
sklypo mainų sutartis. Z. K. yra atsakovo M. P.
žmonos motina (uošvė).
V. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Byloje vyksta ginčas dėl ieškovės
išduoto įgaliojimo atsakovui ir šio įgaliojimo pagrindu sudarytos mainų
sutarties pripažinimo negaliojančiais. Kasaciniame skunde keliami įgaliojimo
santykius reglamentuojančių teisės normų, pagal įgaliojimą sudarytų sandorių
pripažinimo negaliojančiais bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo,
t. y. teisės, klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako (CPK 353
straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 2.137 straipsnį
įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam
asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius
su trečiaisiais asmenimis. Per atstovus (įgaliotinius) fiziniai asmenys turi
teisę sudaryti sandorius, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali
būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus
sandorius (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Įgaliojimu yra apibrėžiama
įgaliotiniui duodamų (suteikiamų) teisių apimtis ir turinys. Taigi įgaliojimas
yra vienašalis sandoris, kuriuo išreiškiama atstovaujamojo valia. Kaip ir bet
kuriam kitam sandoriui, įgaliojimui gali būti taikomi bendrieji sandorių
pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Tai reiškia, kad, sudarant įgaliojimą,
visų pirma jame turi būti išreikšta tikroji įgaliotojo valia, susiformavusi
turint tikslą pasiekti norimą galutinį rezultatą. Kaip ir bet koks kitas
sandoris, įgaliojimas, išduotas kitam asmeniui prieš įgaliotojo valią arba
iškreipiant įgaliotojo tikrąją valią, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal
paties įgaliotojo ieškinį. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad įgaliojimas
savaime, net ir išduotas su įgaliotojo valios trūkumu, nesukelia jokių neigiamų
pasekmių tol, kol jis nepradedamas įgyvendinti arba neįgyvendintas. Neigiamos
pasekmės įgaliotojui atsiranda arba dėl netinkamo įgaliojimo vykdymo, arba dėl
to, kad įgaliojimas turi valios trūkumų, išduotas netinkamai suformulavus jo
tikslus ir uždavinius, dėl ko jis buvo išduotas. Pažymėtina ir tai, kad
įgaliojimas turi būti vykdomas vadovaujantis tik įgaliotojo interesais. Dėl šių
aplinkybių, tik pamačius pagal įgaliojimą atliktų veiksmų rezultatus, dažnai
paaiškėja įgaliojimo, kaip tokio, ydingumas dėl jame netinkamai išreikštos
įgaliotojo valios, todėl tokiais atvejais turi būti ginčijami tiek sandoris –
įgaliojimas, tiek jo pagrindu atlikti veiksmai – šiuo atveju mainų sutartis.
Kasatorė (ieškovė) nurodo, kad
įgaliojimas buvo sudarytas dėl apgaulės, ir šios aplinkybės, jos nuomone,
byloje yra įrodytos. Kasatorės išduoto įgaliojimo pagrindu
įgaliotinis–atsakovas sudarė mainų sutartį, kuri, anot kasatorės, neatitinka
įstatymo reikalavimų ir kuri pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą
teisės aiškinimo ir taikymo praktiką pripažintina negaliojančia (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario
12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2003, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002
m. sausio 21 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2004).
Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad, sprendžiant ieškovės pareikštus reikalavimus, tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismai nepakankamai detaliai ir tiksliai aiškinosi
bylos aplinkybes ir dėl šios priežasties netinkamai taikė materialinės teisės
normas.
Atmesdami ieškovės pareikštus
reikalavimus, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai
konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog įgaliojimas buvo išduotas dėl apgaulės.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju išduoto įgaliojimo teisėtumo
klausimas negali būti nagrinėjamas atskirai nuo mainų sutarties teisėtumo. Šie
abu sandoriai turi būti analizuojami ir vertinama neatskiriamai, atkreipiant
dėmesį į šalių valios formavimosi kryptingumą. Šiuo aspektu teismų priimti
sprendimai, grindžiami prieštaringais motyvais, todėl, nepašalinus šių
prieštaravimų, teismų padarytų išvadų negalima laikyti pagrįstomis. Pirmosios
instancijos teismas nurodo, kad „buvo susitarta, kad už paslaugas jam
(atsakovui) atiteks sklypo dalis“. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, jog
„šio įgaliojimo pagrindu atsakovas turėjo gauti jam pažadėtą atlygį už jo
pagalbą ieškovei, t. y. dalį žemės“. Darytina išvada, kad šiais motyvais,
išdėstytais teismų sprendimuose, teismai pripažįsta, kad įgaliojimas buvo
duotas tam, kad atsakovas gautų atlygį už jo įdėtą darbą ir lėšas išperkant iš
valstybės ieškovei žemę. Tačiau vėliau, analizuodami mainų sutarties
pripažinimo negaliojančia teisinius aspektus, teismai konstatuoja, kad „ieškovė
neįrodė, kad atsakovas veikė prieš jos interesus ir sandorį sudarė su artimuoju
giminaičiu“ (pirmosios instancijos teismo motyvais). Apeliacinės instancijos
teismas savo motyvuose nurodo, kad „apeliacinio skundo argumentas, kad
atsakovas tokiu būdu mainų sutartį sudarė su pačiu savimi, nepagrįstas“. Iš
pateiktų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų motyvų akivaizdu, kad jie
prieštarauja vieni kitiems, taip pat įgaliojimo esmei ir prigimčiai bei
CK 2.134 straipsnio 1 daliai, nustatančiai, kad atsakovas atstovaujamojo
vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su savo sutuoktiniu bei
tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.
Byloje nustatyta, kad atsakovas,
veikdamas ieškovės vardu, sudarė mainų sutartį su savo uošve, kuri, pagal bylos
duomenis, tuo metu gyveno pas atsakovą. Teismai nurodė, kad uošvė nėra artimoji
giminaitė, nes nėra įvardyta CK 3.135 straipsnyje. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad, svarstant „kitų artimųjų giminaičių“ sąvokos turinį pagal CK
2.134 straipsnio 1 dalį, būtina jį aiškinti kartu su kitais CK straipsniais
(t. y. CK 3.136, 3.135 straipsniais) bei atsižvelgiant į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 23 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007).
Dėl išdėstytų motyvų apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina apeliacinės
instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas
dėmesys ir į tai, kad pagal CK 2.151 straipsnį atstovaujamasis turi atlyginti
atstovo turėtas išlaidas, susijusias su pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar
įstatymai nenumato ko kita. Taip pat už darbą atstovaujamasis turi sumokėti
atlyginimą, išskyrus atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad
atstovaujama neatlygintinai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. gegužės
11 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Sigitas
Gurevičius
Česlovas
Jokūbauskas