Administracinė byla Nr. eA-2441-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07765-2023-5 

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas I. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23S107948 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad leidimas laikinai gyventi jam buvo panaikintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio pagrindu, t. y. todėl, kad kreipdamasis dėl leidimo išdavimo pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo tinkamai informuotas apie šias aplinkybes, atsakovas jo neapklausė, todėl nebuvo suteikta galimybė išsklaidyti abejones dėl jo turimų lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje pakankamumo, taip pažeidžiant gero administravimo principą ir priimant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų neatitinkantį, nemotyvuotą Sprendimą.

4.        Pareiškėjas nurodė nuo 2022 m. balandžio 29 d. dirbantis tinkuotoju UAB „Boltensa“ pagal 2022 m. balandžio 29 d. darbo sutartį Nr. 29, kuria darbdavys įsipareigojo pareiškėjui mokėti 740 Eur dydžio mėnesinį darbo užmokestį neatskaičius mokesčių. Darbo sutarties pasirašymo metu buvo taikomas 2021 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 834, kuriame patvirtinta minimali mėnesinė alga – 730 (toliau – ir Vyriausybės nutarymas Nr. 834). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Ministro įsakymas Nr. A1-22) 1.3 papunktį, nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, yra viena minimali mėnesinė alga.

5.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad priimtame Sprendime nepagrįstai vadovaujamasi užmokesčio dydžiu tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas atostogavo. Pareiškėjo teigimu, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) išduotos UAB „Boltensa“ apdraustųjų asmenų nedraudiminių laikotarpių (per nurodytą laikotarpį) lentelės matyti, kad pareiškėjas nuo 2023 m. sausio 17 d. iki 2023 m. sausio 31 d., nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nuo 2023 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. buvo neapmokamose atostogose, todėl atitinkamai kito ir jo darbo užmokesčio dydis.

6.       Pareiškėjo nuomone, atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad kiekvienas asmuo turi teisę į neapmokamas atostogas, o teisės aktuose nėra reikalavimo, kad Įstatymo 44 straipsnio pagrindu Lietuvoje įdarbinti užsieniečiai privalo nepertraukiamai dirbti ar kad jiems draudžiama naudotis teise į neapmokamas atostogas. Pareiškėjas nurodo gaunantis užtektinai pajamų, leidžiančių ne tik pragyventi Lietuvoje, bet ir padėti savo šeimai.

8.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9.       Atsakovas nurodė, kad 2022 m. gegužės 31 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti tinkuotoju UAB „Boltensa“, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Patikrinus VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis, buvo nustatyta, kad pareiškėjas bendrovėje įdarbintas nuo 2022 m. liepos 4 d. ir nei vieną mėnesį pareiškėjui nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 740 Eur, o buvo mokama 302,73–420 Eur. Aktualu tai, kad nuo 2023 m. pakilus MMA dydžiui iki 840 Eur, pareiškėjo darbo užmokestis nuo 740 Eur turėjo pakilti iki 840 Eur, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis daugiausia siekė tik 420 Eur.

10.       Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte. Atsižvelgiant į tai, kad tiek pareiškėjo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tiek bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 740 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui nei vieną darbo mėnesį sulygtas darbo užmokestis mokėtas nebuvo, o buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo mažesnis nei MMA, Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

11.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Atsižvelgus į VSDFV duomenis, t. y., kad pareiškėjui yra mokamas darbo užmokestis buvo mažesnis nei MMA arba nemokamas iš viso ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

12.       Atsakovas akcentavo, kad Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas), 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Pagal Ministro įsakymo Nr. A1-22 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, yra 1 MMA.

13.       Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skunde neneigia, jog 740 Eur mėnesinis atlyginimas jam nebuvo mokamas. Atsakovas pažymėjo, kad užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant ginčijamą Sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

14.       Atsakovas teigė, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl pareiškėjui nemokamo 740 Eur mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos, ir laikytina, kad jo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai.

15.       Atsakovas nesutiko, kad turėjo pareigą pareiškėją apklausti, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ginčijamam Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų.

16.       Atsakovas pabrėžė, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti.

II.

17.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

18.       Teismas nustatė, kad 2022 m. balandžio 29 d. buvo sudaryta UAB „Boltensa“ darbo sutartis su pareiškėju, pagal kurią pareiškėjas priimtas dirbti tinkuotoju. Bendrovė įsipareigojo mokėti pareiškėjui 740 Eur per mėnesį darbo užmokestį; tokį įsipareigojimą bendrovė nurodė ir tarpininkavimo rašte. VSDFV suvestinės duomenimis pareiškėjo pajamos iš bendrovės nuo 2021 m. gegužės mėn. iki 2023 m. gegužės mėn. sudarė nuo 0 Eur iki 420 Eur per mėnesį. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.

19.       Teismas apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą reglamentavimą, nurodė, kad pagal Ministro įsakymo Nr. A1-22 1.3 papunktį užsieniečiams (kurie neketina studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, užsieniečiams, kurie yra sukakę 18 metų ar daugiau) pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, yra 1 MMA. Pagal Aprašo 8.3 papunktį užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas: dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi; užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Vyriausybės nutarimo Nr. 834 1 punktu patvirtinta 2022 metais taikoma MMA – 730 Eur. Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1014 patvirtinta 2023 metais taikoma MMA – 840 Eur.

20.       Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo dėl Migracijos departamento pateiktų VSDFV duomenų bazės išrašų apie pareiškėjui Bendrovės išmokėtas sumas teisingumo, t. y. pareiškėjas neginčija, kad aptariamu laikotarpiu darbo sutartyje ir tarpininkavimo rašte nurodyta mėnesinė jo darbo užmokesčio suma (740 Eur) jam nebuvo mokama kiekvieną mėnesį, ir pareiškėjas iš darbdavio gaudavo iki 420 Eur per mėnesį. Pareiškėjo teigimu, tokia situacija susidarė dėl jo turėtų nedraudžiamųjų laikotarpių, kuriais jam buvo suteiktos neapmokamos atostogos, todėl atsakovas juos vertino nepagrįstai.

21.       Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pagal kuriuos darbo užmokesčio mokėjimas yra siejamas su realiai mokamu, o ne su teoriniu (pvz. nustatytu darbo sutartyje, bet faktiškai nemokamu) darbo užmokesčiu. Akcentavo, kad siejant pareiškėjo darbo užmokestį ne su realiai mokamu, o tik su formaliai darbo sutartyje nustatytu darbo užmokesčiu, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiauti situacija, pavyzdžiui, nuolatos išleidžiant asmenį nemokamų atostogų, taip nesukuriant įstatymų leidėjo siekiamos ekonominės vertės Lietuvos Respublikai ar Įstatyme nurodytiems asmenims, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas turėjo atsižvelgti į nedraudiminius laikotarpius, atmestini.

22.       Teismas pažymėjo, kad nekvestionuoja darbuotojo teisės į nemokamas atostogas, tačiau tokiu atveju darbuotojas turi įvertinti tokio sprendimo pasekmes, įskaitant ir galimą tokio sprendimo nulemtą pareiškėjo neatitikimą Įstatymo nuostatoms. Įstatyme nėra nustatyta išimčių, kada gali būti nesilaikoma reikalavimų, todėl nėra svarbu, dėl kokių priežasčių neatitiktis tarp nurodomo ir realiai mokamo darbo užmokesčio susidarė. Kitaip tariant, pareiškėjui nenurodžius kitų pajamų šaltinių ir teikiant informaciją atsakovui, kad jo darbo užmokestis sudarys 740 Eur per mėnesį, pareiškėjui teko pareiga užtikrinti, kad šį sąlyga bus vykdoma visą leidimo galiojimo laikotarpį, arba pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes turėjo informuoti atsakovą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas to nepadarė, todėl atsakovas, nustatęs, kad nurodyta darbo užmokesčio suma yra nemokama, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Be to, pareiškėjui išmokėtos sumos ne tik neatitiko darbo sutartyje ir tarpininkavimo rašte nurodytų sumų, tačiau ir nesiekė pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, t. y. nesiekė 1 MMA. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo gyventi kitų pragyvenimo lėšų nenurodė, jo darbo užmokesčiui nesiekiant 1 MMA Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

23.       Teismas dėl pareiškėjo argumentų, jog buvo pažeista jo teisė būti išklausytam prieš priimant Sprendimą, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo nuomone, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi, tokia aplinkybė paprastai yra reikšminga, kai pareiškėjas nurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, yra vertinama, ar pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, ar pareiškėjo pateikti paaiškinimai paneigia ginčijamo akto pagrįstumą ir teisėtumą.

24.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad siekiant įvertinti pareiškėjo iš darbinės veiklos gaunamas pajamas atsakovui pakako informacijos iš VSDFV duomenų bazės. Be to, pareiškėjas be apribojimų galėjo teikti paaiškinimus ir įrodymus teismui, tačiau jo į bylą pateikti duomenys nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių dėl jo darbo sutartyje nurodyto ir faktiškai gaunamo darbo užmokesčio skirtumo. Aktualu ir tai, kad pareiškėjo teismui pateiktos sąskaitos išrašo duomenys taip pat nepatvirtina, jog jis visą aptariamą laikotarpį turėjo pakankamai pajamų pragyvenimui, kurios privalo siekti bent jau 1 MMA sumą. Priešingai, bendros įplaukos į pareiškėjo sąskaitą 2023 m. balandžio mėn. neviršijo 50 Eur, gegužės mėn. – 40 Eur, birželio ir liepos mėnesiais jos taip pat buvo mažesnės nei 1 MMA, net ir vertinant kitas pareiškėjo gautas sumas, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis turėjo pakankamai lėšų, reikalingų pragyvenimui, neįrodyti.

25.       Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl Sprendimo panaikinti pareiškėjo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

26.       Teismas pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų.

27.       Teismas, netenkinęs pareiškėjo skundo, atmetė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III.

28.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo Sprendimą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 

29.       Pareiškėjo teigimu, skundžiamas teismo sprendimas yra formalus, priimtas nesilaikant įrodymų vertinimo taisyklių, teismas vadovavosi išimtinai tik VSDFV duomenimis, nevertino, ar atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo asmenį charakterizuojančius duomenis, t. y. nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, teisėtas pajamas, šeimynines aplinkybes, nurodytų nedraudiminių laikotarpių priežastis ir kitas aplinkybes. Konkrečiu atveju atsakovas vadovavosi tik formaliais reikalavimais apie lėšas pragyvenimui, neatsižvelgė į apdraustojo asmens nedraudiminį (neapmokamų atostogų) laikotarpį, nesurinko visos reikšmingos informacijos ir neteisingai įvertino pareiškėjo ekonominius ryšius.

30.       Pareiškėjas akcentuoja, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 ir 26 straipsniuose įtvirtintu nediskriminavimo principu (taip pat ir tautybės bei pilietybės pagrindu), teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) nėra ribojama iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams. Priešingas aiškinimas nepagrįstai apribotų trečiųjų šalių piliečių, dirbančių Lietuvos Respublikoje, teises, sumažintų jų galimybes pasinaudoti DK numatytomis garantijomis. Trečiųjų šalių piliečių teisės pasinaudoti nemokamomis atostogomis apribojimas taip pat sumažintų galimybę jiems, būnant toli nuo savo artimųjų, derinti darbo ir šeiminius įsipareigojimus (DK 28 straipsnis).

31.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime pateiktas aiškinimas yra ydingas, paneigiantis užsieniečio teisę į neapmokamas atostogas ir pažeidžiantis darbo teisės subjektų lygybės principą ir nediskriminavimo principą. Šiuo atveju įžvelgtina teisės aktų konkurencija tarp DK ir Įstatymo. Esant dviejų tos pačios galios teisės aktų konkurencijai, pirmenybė turi būti teikiama atsižvelgiant į teisės akto reguliavimo sritį bei įvertinus juo ginamų vertybių svarbą.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad jo nedraudiminis laikotarpis dėl tam tikrų asmeninių / šeimyninių aplinkybių susidarė ganėtinai ilgas, už kurį jis negavo darbo užmokesčio, nes tenkindamas savo ir artimųjų poreikius, naudojosi įstatymo suteikta galimybe pasinaudoti tikslinėmis (nemokamomis) atostogomis. Teismas nepagrįstai nevertino šių aplinkybių bei neteisingai ir neteisėtai pritaikė Įstatymo 35 straipsnį.

33.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad tai, jog jis pasinaudojo DK 127 ir 137 straipsniuose nustatyta bei jam garantuojama teise į neapmokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma pareiškėjo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe.

34.       Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

35.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Akcentuoja, kad įvertinus pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikos trukmę pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjas nėra laikomas nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje. Jei pareiškėjas turėjo kitų teisėtų pajamų, nei nurodė savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi, tai tik patvirtina, jog jis teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Savo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad nėra vedęs. Migracijos departamentas įvertino, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, jis Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2021 m. gegužės 31 d., todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi (pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyveno trumpiau kaip 5 metus). Taip pat užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė atsakovui pareigos priimant Sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį.

36.       Atsakovas pabrėžia, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose.

37.       Atsakovas nurodo, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį. Nuo sprendimo pareiškėjui išduoti leidimą lakinai gyventi priėmimo iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas apie pasikeitusias aplinkybes (dėl jam nemokamo 740 Eur mėnesinio atlyginimo, nepakankamų pragyvenimo lėšų) Migracijos departamento neinformavo ir dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas yra proporcingas.

38.        Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad Sprendimas pažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų kontekste nurodo, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo leidimo laikinai gyventi, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą leidimą laikinai gyventi panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23S107948, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

40.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad ginčijamas Sprendimas, kuris atitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas.

41.       Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad teismo sprendimas yra formalus, priimtas pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių. Teismo sprendime pateiktas aiškinimas yra ydingas, paneigiantis užsieniečio teisę į neapmokamas atostogas ir pažeidžiantis darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principus. Tai, kad pareiškėjas pasinaudojo DK nustatyta bei jam garantuojama teise į neapmokamas atostogas ir tuo laikotarpiu negavo darbo sutartyje nurodyto mėnesinio darbo užmokesčio, negali būti laikoma pareiškėjo pragyvenimo lėšų turėjimą paneigiančia aplinkybe.

42.       Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse (ABTĮ 140 str. 2 d.) nustatyto teisinio reglamentavimo kontekste, nors ir nesutinka su dalimi teismo išvadų, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: byloje ginčijamu Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 23S107948 pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris ketina dirbti), panaikintas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, visų pirma, dėl to, kad jis (pareiškėjas) neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. liepos 7 d. įsakymo Nr. 1V-615 redakcija) 8.3 papunktyje, be kita ko, nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, ketinančiam dirbti, yra lygus vienai minimaliai mėnesinei algai (Įstatymo 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatymo“ 1.3 papunktis).

43.       Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė įvertinęs VSDFV informacinės sistemos duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjui, kuris prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nebuvo nurodęs, jog be numatomo gauti darbo užmokesčio UAB „Boltensa“ (740 Eur), turi kitų lėšų pragyvenimui Lietuvoje, 2022 m. liepos – 2023 m. gegužės mėnesiais UAB „Boltensa“ paskaičiuotas darbo užmokestis (302,73-420 Eur) už dirbtą laiką buvo mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatyta minimali mėnesinė alga, kuri 2022 m. sudarė 730 Eur, 2023 m. – 840 Eur.

44.        Taigi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, turėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas negavo reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, kurias nurodė ketinąs gauti, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi šalyje išdavimo, todėl teiginiai, kad Sprendimas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, nėra pagrįsti. Šiuo aspektu pareiškėjo teikti įrodymai (UAB „Paysera“ sąskaitos išrašas) nesudaro pagrindo manyti kitaip, o teiginiai, kad pareiškėjui gautas darbo užmokestis ir turimos lėšos yra pakankami jo poreikiams tenkinti, kad neapmokamose atostogose buvo dėl šeimyninių aplinkybių ir pan., aptarto teisinio reguliavimo kontekste nėra reikšmingi: leidimas pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu (leidimas laikinai gyventi šalyje užsieniečiui, kuris ketina dirbti) ir aiškiai nurodytomis sąlygomis.

45.       Pažymėtina, jog aplinkybė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių kitą pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o pirmosios instancijos teismo nepagrindė išvados, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą byloje, kadangi, kaip minėta, pareiškėjui išduotas leidimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu panaikintas teisėtai ir pagrįstai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo duomenys apie ketinamą gauti darbo užmokestį (740 Eur), kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės: bylos duomenimis pareiškėjui 2022 m. liepos – 2023 m. gegužės mėnesiais UAB „Boltensa“ paskaičiuoto darbo užmokesčio sumos (302,73-420 Eur) susidarė ne dėl to, kad toks darbo užmokestis neturėjo būti mokamas, bet dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu daug laiko buvo neapmokamose atostogose. 

46.       Dėl pareiškėjo akcentuojamos jo pažeistos teisės būti išklausytam iki priimant ginčijamą Sprendimą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 išaiškinta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

47.       Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija), apibrėžiant gero administravimo principo turinį, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019).

48.        Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023).

49.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės nenurodęs, kokie duomenys nebuvo pateikti atsakovui, nepranešusiam apie pradėtą administracinę procedūrą ir neužtikrinusiam teisės būti išklausytam iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, bylą pirmosios instancijos teisme taip pat prašęs nagrinėti rašytinio proceso tvarka, turėjo galimybę nurodyti ir pateikti visus duomenis, susijusius su sąlygų panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebuvimu, ginčo nagrinėjimo metu abiejų instancijų teismuose. 

50.       Apeliacinio skundo argumentai dėl darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimo nėra pagrįsti: ginčui spręsti taikytinos Įstatymo nuostatos reglamentuoja ne individualiuosius darbo santykius, kurie atsiranda sudarius darbo sutartį DK nustatyta tvarka ir kurie reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, darbo teisės subjektų lygybės principu (DK 2 str. 1 d.), o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygas, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus jame (Įstatyme) nustatytais pagrindais. Kaip ne kartą yra akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teisė būti Lietuvos Respublikoje nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017; kt.), tokią teisę jis gali įgyti Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl aplinkybė, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi šalyje, skirtingai nei Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, turintis leidimą nuolat gyventi, turi ir pareigų, dėl kurių jis, skirtingai nei kiti darbo teisės subjektai, objektyviai negali pasinaudoti dalimi neesminių teisių, kaip ir nagrinėjamo ginčo atveju (darbdavio sutikimu būti neapmokamose atostogose neapibrėžtą laiko tarpą ir negauti nustatyto dydžio pajamų, būtinų gyventi šalyje), savaime nesuponuoja darbo teisės subjektų lygybės ir nediskriminavimo principų pažeidimo.

51.       Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. 

52.       Netenkinus apeliacinio skundo, nepriteistinos pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

                                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                                        Veslava Ruskan