Administracinė byla Nr. A-2402-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01694-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2, 10–12), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 metų gruodžio mėnesio iki 2011 m. lapkričio 18 d. Šiaulių TI buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo įrengtos dviaukštės lovos be kopėtėlių, be to, kamerose nebuvo įrengta priešgaisrinė signalizacija. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas jautėsi kankinamas, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 36–42) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d., todėl jo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis jų kviečiami pas ikiteisminio trimo pareigūnus, etapuojami į teismus, areštines, pataisos namus, todėl tam tikrą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančio ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, kameroje likusiems asmenims tenka daugiau bendro kameros ploto. Be to, pasivaikščiojimo laiku, medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą akcentavo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus kalinimo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, o pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodytos žalos ir neteisėtų veiksmų.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu (b. l. 53–57) pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

7. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimas, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas  sprendžia vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas, neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, tik nurodo, jog anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes buvo užsienyje, ar bijojo tai padaryti, t. y. jo nesikreipimas susijęs su subjektyviomis priežastimis. Teismas pabrėžė, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.  Suimtų asmenų teisės, įskaitant teises į minimalų kameros plotą ar tinkamų higienos normų užtikrinimą, yra numatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, kurie skelbiami valstybine kalba. Tokių teisių, kaip minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui ar higienos normų laikymasis apgyvendinimo kamerose, pažeidimas atsiranda tą pačią dieną, kai atsakovas tokius neteisėtus veiksmus atlieka, ir nuo tos dienos skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Be to, pareiškėjas, jei pats negalėjo ginti savo teisių, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo.  

8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 2010 m. gruodžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 17 d. periodiškai kalintas Šiaulių TI, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti teisinį reguliavimą dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Šiuos reikalavimus nustatantys teisės aktai yra viešai paskelbti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu pritaikė trejų metų senaties terminą, pradedant šį terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d., todėl, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji pareiškėjui galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 2 d. 

III.

9. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 61–66), kuriame prašo jo skundą pirmosios instancijos teismui tenkinti visiškai.

10. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai pareiškėjo atžvilgiu pritaikė ieškinio senaties terminą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje tokio termino netaiko, jis nėra įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija). Be to, anksčiau į teismą pareiškėjas nesikreipė, nes bijojo tai daryti, jam buvo grasinama, grasinimai nesibaigė net pareiškėjui išėjus į laisvę. Pareiškėjas nežinojo, jog skundą galima teikti ne Šiaulių TI administracijai, o tiesiogiai teismui, apie tai jam tapo žinoma tik 2016 m. birželio 1 d. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI jis buvo laikomas pažeidžiant minimalią vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą, taip pat nustatytus higienos reikalavimus, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, kančią. 

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 69–70) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, jog apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir pareiškėjo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

13. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nagrinėdamas bylą, jis patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, iš naujo jų nekartodamas, tik atsako į apeliacinio skundo argumentus.

14. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimo pripažinęs, jog yra praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT savo praktikoje tokio termino netaiko, jis nėra įtvirtintas ir Konvencijoje. Be to, anksčiau į teismą pareiškėjas nesikreipė, nes nežinojo, kad tai gali padaryti, ir bijojo, nes jam buvo grasinama. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai.

15. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

16. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojant pažeidimo pabaigą nuo 2011 m. lapkričio 17 d. iki skundo pateikimo (išsiuntimo) teismui dienos – 2016 m. rugpjūčio 2 d. (žr. Alytaus pataisos namų išsiuntimo spaudą ir datą ant voko (b. l. 3)). Atsakovas prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio (pagal pareigas) patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys sulaikytų asmenų teises bei pareigas, yra lietuvių kalba ir viešai prieinami. Be to, kaip skunde nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl manytina, kad net ir nesusipažinęs su konkrečiais teisės aktų reikalavimais bei teismų išaiškinimais pareiškėjas galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, savo teises ginti teisme ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą anksčiau į teismą jis nesikreipė, nes jam buvo grasinama, laikytini abstraktaus pobūdžio, kadangi pareiškėjas teismui nedetalizavo, kokie pareigūnai ir kada tariamai jam grasino. Atitinkamai tokie argumentai negali būti laikomi pagrindu konstatuoti, jog pareiškėjas senaties terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo praleido dėl svarbių priežasčių, ir tokį terminą atnaujinti.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir ,,nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

19. Kaip minėta, šio ginčo atveju nuo pareiškėjo nurodyto teisės pažeidimo pabaigos (2011 m. lapkričio 17 d.) iki skundo pateikimo teismui (2016 m. rugpjūčio 2 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą, todėl nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, daroma išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

20. Kadangi pareiškėjo skundą atsisakyta tenkinti, pritaikius ieškinio senaties terminą, byla pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgė į visas bylai svarbias aplinkybes ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                      Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys