(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2017 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus R. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreditorinis reikalavimas, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „VM investicija“ bankroto byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „VM investicija“ iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas Petras Puidokas, nustatytas 45 dienų terminas nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos kreditorių finansiniams reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo, pareikšti. Nutartis įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 1 d.
2. 2016 m. vasario 11 d. nutartimi patvirtintas BUAB „VM investicija“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas; pareiškėjo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, (toliau – ir bankas) 779 704,83 Eur reikalavimo tvirtinimo klausimas atidėtas iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-17-431/2016 pagal ieškovo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovei UAB „VM investicija“ dėl skolos bei palūkanų priteisimo ir pagal atsakovės BUAB „VM investicija“ priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ar negaliojančia.
3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-17-431/2016, priteisė bankui iš BUAB „VM Investicija“ 743 013,56 Eur skolos, 16 procentų dydžio metines palūkanas už priteistus 743 013,56 Eur nuo 2015 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 9 758 Eur bylinėjimosi išlaidų; atsakovės BUAB „VM Investicija“ priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-748-823/2016, priėmė banko dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės bankui priteista skolos suma, viršijanti 564 489,64 Eur, bei procesinės palūkanos nuo skolos sumos, viršijančios 564 489,64 Eur, ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė, kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą, priteisė bankui iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų 820,02 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, taip pat grąžino bankui 1 339 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
4. Įsiteisėjus teismo sprendimui, bankas patikslino atsakovės bankroto byloje pareikštą kreditorinį reikalavimą iki 609 599,91 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi patvirtino trečios eilės BUAB „VM investicija“ kreditorių finansinių reikalavimų sąraše kreditoriaus Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 609 599,91 Eur reikalavimą, kurį sudaro 392 576,77 Eur panaudoto negrąžinto kredito, 6 209,53 Eur nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą, 202 394,61 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, 8 419 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad banko kreditorinis reikalavimas kildinamas iš 2008 m. rugpjūčio 5 d. laidavimo sutarties, kad kredito gavėjui nevykdant savo įsipareigojimų, 2013 m. spalio 10 d. bankas nutraukė kredito sutartį ir 2015 m. liepos 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos iš laiduotojo UAB „VM investicija“ priteisimo, o UAB „VM investicija“ pareiškė priešieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia ir negaliojančia. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 7 d. sprendimu banko ieškinį patenkino visiškai: priteisė bankui iš atsakovės 743 013,56 Eur skolos ir 16 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos 743 013,56 Eur sumos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9 758 Eur bylinėjimosi išlaidų; priešieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovės BUAB „VM investicija“ apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi priėmė banko dalies ieškinio reikalavimo (178 523,92 Eur) atsisakymą, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovės priteista skolos suma, viršijanti 564 489,64 Eur, bei procesinės palūkanos nuo skolos sumos, viršijančios 564 489,64 Eur, ir šioje dalyje civilinę bylą nutraukė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; priteisė bankui iš atsakovės 820,02 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų, apmokant jas iš atsakovės bankroto administravimui skirtų lėšų; grąžino ieškovui 1 339 Eur žyminio mokesčio.
7. Teismas vadovavosi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu ir konstatavo, kad bankas, tikslindamas atsakovės bankroto byloje pareikšto kreditorinio reikalavimo sumą, pagrįstai paskaičiavo 36 691,27 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų nuo 2015 m. liepos 11 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., kadangi iki 2015 m. lapkričio 30 d. bankui nebuvo grąžinta 571 100,69 Eur panaudoto kredito ir 6 209,53 Eur palūkanų už kredito naudojimą (iš viso 577 310,22 Eur), o nutartis iškelti bankroto bylą UAB „VM investicija“ įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 1 d. Teismas sprendė, kad reikalavimas dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų nuo 2015 m. liepos 11 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.  yra pagrįstas skaičiavimais, kurių administratorius iš esmės neginčijo.
8. Teismas nustatė, kad pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paskaičiuotas palūkanas banko reikalavimas atsakovei yra 609 599,91 Eur, kurį sudaro 392 576,77 Eur panaudoto negrąžinto kredito, 6 209,53 Eur nesumokėtų palūkanų už kredito naudojimą, 202 394,61 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d.), 8 419 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendė, kad banko kreditorinio reikalavimo pagrindas ir dydis, tame tarpe teisė reikalauti 16 proc. įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (iki kreipimosi į teismą ir nuo sprendimų įsiteisėjimo iki visiško sprendimų įvykdymo), yra konstatuoti privalomais vykdyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnis), todėl konstatavo pagrindo patvirtinti 609 599,91 Eur dydžio banko kreditorinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje egzistavimą.
9. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės bankroto administratorius iš esmės ginčija įsiteisėjusiais teismų sprendimais priteistas sumas – įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl banko reikalavimų pagrįstumo, atsakovė dalyvavo, todėl joje priimti teismų sprendimai jai yra privalomi bei vykdytini. Administratoriaus argumentus, susijusius su banko veiksmų laiku nepranešant apie pareigą grąžinti kreditą už pagrindinį skolininką vertinimu sąžiningumo aspektu ir tokių veiksmų įtaka įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžiui, teismas pripažino nepagrįstais ir teisiškai nereikšmingais.  

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

10. Apeliantas R. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį dėl Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismas visiškai nevertino atsakovės bankroto administratoriaus argumentų, kad banko pareikšto dydžio kreditorinis reikalavimas negali būti tvirtinamas bankroto byloje, nes susidarė dėl akivaizdaus kreditoriaus piktnaudžiavimo. Tvirtinant kreditorinį reikalavimą yra svarbu nustatyti ne tik jo dydį, bet atsiradimo ar susidarymo momentą, nes būtent vadovaudamasis kreditorių reikalavimų atsiradimo momentais bankroto administratorius atlieka įmonės veiklos įvertinimą už priešbankrotinį laiką, t. y. tikrina ar esant pradelstiems kreditorių reikalavimams įmonė nesudarinėjo nenaudingų sandorių, ar nebuvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas ir pan.
2. Teismas atmetė atsakovės bankroto administratoriaus argumentus dėl banko nesąžiningumo kaip nereikšmingus, nurodydamas, kad ginčas dėl kreditorinio reikalavimo dydžio yra išspręstas civilinėje byloje dalyvaujant abejoms šalims, todėl nėra pagrindo iš naujo nagrinėti reikalavimo pagrįstumą. Atsakovės kreditoriai nebuvo civilinės bylos šalys ar dalyviai, o bankroto byloje patvirtintas kreditoriaus kreditorinis reikalavimas turi tiesioginę įtaką kitų bankroto bylos kreditorių interesams ir bankroto administratoriaus veiklai. Su prieštaravimais banko reikalavimui bankroto administratorius pateikė įrodymus, kad reikalavimus atsakovei bankas pateikė 2015 m. liepos 13 d., o kreditorinio reikalavimo dalį sudaro kredito palūkanos, skaičiuojamos nuo 2013 m. balandžio 30 d. Teismas turėjo šiuos duomenis išsamiai patikrinti, tačiau vadovavosi tik teismų sprendimais ir visa apimtimi atmetė administratoriaus prieštaravimus su naujais įrodymais, kurie nebuvo tirti pirmesnėje civilinėje byloje.
3. Teismui patvirtinus banko kreditorinį reikalavimą, susidarė teisiškai prieštaringa situacija: kreditoriaus reikalavimas atsirado 2013 m. balandžio 30 d. (nutraukta kredito sutartis, už kurią buvo laiduota), o laiduotoja apie kreditoriaus reikalavimą buvo informuota 2015 m. liepos 10 d. (bankui pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo). Kyla  klausimas, nuo kokio momento atsakovei kilo pareiga atsiskaityti pagal laidavimo sutartį su banku. Laidavimo sutartyje nurodyta – per 5 dienas nuo pareikalavimo, tačiau iš administratoriaus pateiktų priedų matyti, kad reikalavimo atsiskaityti per 5 dienas bankas nepateikė, todėl pareiga atsiskaityti atsakovei kilo nuo ieškinio įteikimo 2015 m. liepos 13 d. Todėl neaišku, kokiu pagrindu atsakovė turi prisiimti finansinius įsipareigojimus (palūkanas) nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. liepos 13 d., nes per šį laikotarpį palūkanos susidarė dėl banko nepateisinamo aplaidumo. Atsižvelgiant į tai, kad teismo patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas atsirado nuo 2013 m. balandžio 30 d., kyla klausimas kaip vertintinas atsakovės elgesys banko atžvilgiu vykdant ūkinę veiklą ir atsiskaitymus iki 2015 m. liepos 10 d.
11. Atsakovės BUAB „VM Investicija“ bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Iš 2015 m. liepos 10 d. banko pažymos matyti, kad civilinėje byloje Nr. e2-17-431/2016 bankas buvo pareiškęs reikalavimą dėl 165 703,34 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų priteisimo. Toks banko prašymas buvo išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau 2016 m. gruodžio 2 d. patikslintu reikalavimu bankas papildomai priskaičiuoja      36 691 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų.
2. Bankas negali remtis vien įsiteisėjusiu teismo sprendimu kaip jo kreditorinio reikalavimo patvirtinimo neginčijamu teisiniu pagrindu, nes jis papildomai apskaičiuoja įsipareigojimo nevykdymo palūkanas, kurios neįėjo į jau įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą. Taip pat toks kreditorinis reikalavimas bankroto byloje buvo pareikštas jau įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo.
12. Kreditorius Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
1. Atsakovės BUAB „VM investicija“ skolos bankui pagrindas ir dydis yra konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais, apeliantui turi būti žinoma, kad jau išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, o įsiteisėję teismų sprendimai – res judicata galią, taip pat palūkanų skaičiavimas sutarties pagrindu nėra ribojamas ieškinio pateikimo momentu arba skolininko tariamu nežinojimu, kad jis kreditoriui yra skolingas, t. y. palūkanos sutarties pagrindu yra skaičiuojamos už tą laikotarpį, kiek buvo naudotasi pinigais ir/arba, kiek buvo vėluojama vykdyti prievoles.
2. Vilniaus apygardos teisme įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu užbaigtoje civilinėje byloje su 2015 m. liepos 2 d. prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki 2015 m. liepos 13 d. ieškinio pareiškimo buvo pateiktas banko 2013 m. rugsėjo 18 d. pranešimas Nr. OUT-17611, kuriame nurodyta, kad įsipareigojimų vykdymo vėlavimas tęsėsi nuo 2013 m. balandžio 30 d. ir dėl besitęsiančio nemokėjimo kreditavimo sutartis nutraukta nuo 2013 m. spalio 3 d.
3. Kadangi teismai įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau konstatavo banko reikalavimo ir jo dydžio pagrįstumą, pakartotinai pareiškėjo argumentai dėl neva jam neaiškaus palūkanų skaičiavimo negali būti nagrinėjami, nes tai reikštų pakartotinį ginčo nagrinėjimą
4. Teismų priteistos 16 procentų dydžio metinės palūkanos už vėlavimus per dieną sudaro 0,043 procento, kas laikytina normaliu ir ne per dideliu dydžiu skolininkui taikyti už mokėjimų vėlavimus. Skola auga ne dėl to, kad palūkanos didelės, bet dėl to, kad nei pagrindinė skolininkė, nei laiduotoja skolos nemažino, nors būtent solidarūs skolininkai privalo veikti ekonomiškai ir kuo greičiau dengti skolą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria patvirtintas pareiškėjo Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių,  kreditorinis reikalavimas, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „VM investicija“ bankroto byloje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl bylos esmės

14. Byloje kilo ginčas dėl laiduotojo bankroto byloje banko pareikšto kreditorinio reikalavimo, patenkinto įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje, dalies  –  įsipareigojimų nevykdymo palūkanų už mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimus – dydžio ir skaičiavimo laikotarpio pagrįstumo. Atskirajame skunde nesutikimą su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu apeliantas visų pirma grindžia tuo, jog teismas nevertino atsakovės bankroto administratoriaus argumentų dėl banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumo, tik nurodydamas, kad ginčas dėl kreditorinio reikalavimo dydžio yra išspręstas civilinėje byloje dalyvaujant abejoms šalims, todėl nėra pagrindo iš naujo nagrinėti reikalavimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis remiantis į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą bankas įrašytas su 609 599,91 Eur reikalavimu.
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai teismas priėmė baigiamąjį aktą byloje, kuriuo nustatė kreditoriaus prievolės dydį skolininkui ir šis aktas įsiteisėjo, jis (aktas) įgyja res judicata galią ir nebegali būti kvestionuojamas kitose bylose. Ši pamatinė proceso teisės taisyklė, reglamentuota CPK 18 straipsnyje, galioja ir sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus įtraukimo į kreditorių sąrašą skolininko bankroto byloje.
16. Taip pat apeliantas kelia klausimą dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio ir skaičiavimo laikotarpio už mokėjimo prievolių vykdymo pažeidimus pagal atsakovės ir banko sudarytą laidavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje bankas 2016 m. gruodžio 19 d. pateikė atsakovės įsipareigojimų nevykdymo palūkanų apskaičiavimo detalizacijos lenteles, kuriomis grindė įsipareigojimų nevykdymo palūkanų reikalavimą nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. liepos 10 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio, tinkamai įvertino šiuos kreditoriaus pateiktus dokumentus bei padarė pagrįstą išvadą dėl įsipareigojimų nevykdymo palūkanų dydžio.
17. Apeliantas nurodo, kad reikalavimo atsiskaityti pagal laidavimo sutartį atsakovei bankas iki ieškinio pareiškimo teisme 2015 m. liepos 10 d. nebuvo pateikęs, todėl, apelianto manymu, dėl banko aplaidumo pareiga atsiskaityti atsakovei kilo nuo ieškinio įteikimo 2015 m. liepos 13 d., o ne nuo 2013 m. balandžio 30 d. Teisėjų kolegija tokį atskirojo skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, taip pat pagal teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis Vilniaus apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-17-431/2016, bankas atsakovei jos buveinės adresu 2013 m. rugpjūčio 7 d. per kurjerį, registruota siunta siuntė reikalavimą padengti įsiskolinimą pagal 2008 m. rugpjūčio 5 d. laidavimo sutartį Nr. LLL 08/08/36D, tačiau atsakovė atsisakė laišką priimti. 2013 m. rugsėjo 18 d. bankas atsakovės buveinės adresu siuntė pranešimą Nr. OUT-17611, kuriame pateikė pagal kreditavimo sutartį įsipareigojimo nevykdymo palūkanų apskaičiavimą nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir nurodė, kad iki 2013 m. spalio 3 d. nesumokėjus bankui visos skolos, kredito sutartis bus nutraukta.
18. Atsakovės bankroto administratorius atsiliepime į skundą su juo sutikdamas kelia klausimą dėl  36 691 Eur procesinių palūkanų, kurias bankas paskaičiavo iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo, pagrįstumo. Iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų matyti, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu bankui iš atsakovės yra priteistos 16 procentų dydžio metinės sutartinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos priteistos pagal CPK 6.37, 6.210 straipsnių nuostatas ir skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2015 m. liepos 11 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte reglamentuota, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, turi būti nutraukiamas palūkanų skaičiavimas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, bankas pagrįstai paskaičiavo 36 691 Eur metines sutartines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas nuo apeliacinės instancijos teismo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. liepos 11 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., kadangi nutartis iškelti atsakovei bankroto bylą įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 1 d.
19. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos bylos teisiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

20. Apelianto atskirąjį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
21. Kreditorius Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, padavė atsiliepimą į apelianto atskirąjį skundą ir prašė jį atmesti. Kreditorius taip pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kuriame nurodė, kad už atsiliepimo į apelianto atskirąjį skundą parengimą patyrė 455,57 Eur advokato pagalbos išlaidų. Įvertinus nurodytas aplinkybes, kreditoriui iš apelianto priteistini 455,57 Eur advokato pagalbos išlaidų (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti kreditoriui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, j. a. k. 303252632, iš apelianto R. Ž. 455,57 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus 57 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                              Danutė Gasiūnienė

Kazys Kailiūnas

Egidijus Žironas