Administracinė byla Nr. eA-2042-662/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00983-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugpjūčio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ivetos Pelienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. vasario 22 d. (skunde ir teismo sprendime nurodyta 2024 m. vasario 21 d. data laikoma rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 10K-2230 „Dėl prašymo“ (toliau – ir 2024 m. vasario 22 d. sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą Nr. 2307-DA-0020 „Dėl draudimo atvykti“ ir prašymą Nr. 2307-DA-0021 „Dėl draudimo atvykti“ (toliau – ir Prašymai) nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas grindė reikalavimus tokiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva), priėmė 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36430 (toliau – ir 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimas), kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.
2.2. Pareiškėjas, nesutikęs su tokiu sprendimu, jį apskundė Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijai (toliau – ir Komisija) ir administraciniam teismui.
2.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI3-1990-473/2022 (toliau – ir VAAT sprendimas), pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „3. Uždrausti K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. K. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalis, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.
2.4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. kovo 7 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1405-789/2022 (toliau – ir LVAT nutartis), nutarė, be kita ko, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
2.5. Po Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo priėmimo pasikeitė pareiškėjo individualios aplinkybės – pareiškėjas jau daugiau nei 2 metus gyvena Lietuvoje, rezidavimo Lietuvoje metu susipažino ir apsigyveno kartu su Lietuvos Respublikos piliete A. B., su kuria (duomenys neskelbtini) susituokė (toliau – ir sutuoktinė), (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo ir sutuoktinės sūnus T. K., kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (toliau – ir sūnus).
2.6. Todėl pareiškėjas 2023 m. liepos 23 d. per MIGRIS sistemą pateikė Departamentui Prašymus, prašydamas pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą dalyse dėl išsiuntimo bei draudimo atvykti ir apsigyventi, t. y. panaikinti šias dalis, įskaitant išsiuntimą, į SIS įvestą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei išbraukti duomenis apie draudimą atvykti ir apsigyventi iš SIS.
2.7. Pareiškėjas kartu su Prašymais Departamentui pateikė pasikeitusias aplinkybes patvirtinančius dokumentus, detalų susidariusios situacijos paaiškinimą. Tačiau Departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimas grindžiamas formaliais pagrindais.
2.8. Departamentas priimtame 2024 m. vasario 21 d. sprendime nevertino pareiškėjo ir jo šeimos narių priklausomumo santykio, kitų pareiškėjo individualios situacijos aplinkybių, aktualios teismų praktikos, neatsižvelgė į šeimos interesus, nepagrindė pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą tikslingumo, šio draudimo poveikio pareiškėjo šeimai ir privačiam gyvenimui, nevertino nustatytų draudimų terminų proporcingumo.
2.9. Pasikeitus pareiškėjo individualioms aplinkybėms Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendime nustatytas 2 metų draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą laikotarpis nelaikytinas proporcingu ir protingu.
2.10. Pasikeitus pareiškėjo individualioms aplinkybėms Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendime nurodytas perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimas į SIS nepagrįstas.
2.11. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatas, pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir neįvykdžius sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo, pareiškėjui esant Lietuvoje neteisėtai.
2.12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4104-602/2021, kurios faktinės aplinkybės panašios į nagrinėjamu atveju susidariusią pareiškėjo situaciją.
2.13. Nagrinėjamam atvejui aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 10 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eA-2724-602/2021.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:
3.1. Pareiškėjo atstovė advokatė pateikė pareiškėjo 2023m. rugsėjo 4 d. prašymą/paklausimą „Dėl sprendimo/-ų priėmimo (prašymai Nr. 2307-DA-0020, Nr. 2307-DA-0020)“ (toliau – ir 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymas), kuriuo prašoma iš dalies pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS.
3.2. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo, nes jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir jį pakeisti.
3.3. Pareiškėjas ignoruoja bendrąjį teisės principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda.
3.4. Pareiškėjas siekia priversti Departamentą įteisinti jo buvimą Lietuvoje, nors tai padaryti draudžia Lietuvos teisės aktai.
3.5. Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendime pateiktas visų su pareiškėjo individualia situacija susijusių aplinkybių vertinimas, taikytos aktualios teisės normos.
3.6. Tiek pareiškėjui, tiek jo sutuoktinei buvo žinoma pareiškėjo teisinė padėtis ir kylančios rizikos dėl šeimos gyvenimo tęstinumo Lietuvoje po santuokos sudarymo.
3.7. Pareiškėjas į Lietuvą turi atvykti teisėtai ir esant Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytiems pagrindams. Todėl pareiškėjui buvo aiškiai išaiškinta, kad tik įvykdžius Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos, pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, jis galės pateikti prašymą dėl draudimo atvykti į Lietuvą termino sutrumpinimo ar perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, įvesto į SIS, panaikinimo. Pareiškėjas su šiais prašymais galės pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu.
3.8. Nuo 2023 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo pakeitimams užsieniečiai gali naudotis galimybe pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nebūdami fiziškai Lietuvoje per išorės paslaugų teikėjus užsienio valstybėse.
3.9. Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi į Lietuvą ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu.
3.10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019; 2021 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2724-602/2021; 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3314-502/2021; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4104-602/2021; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4105-438/2021; 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4174-463/2022; 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1689-463/2023), kuriame be kita ko, vadovaujasi pareiškėjas, susiformavo tinkamai neįvertinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintų Lietuvos migracijos politikos gairių dėl nelegalios migracijos grėsmių (toliau – ir Gairės). Pagal ją nepagrįstai užsieniečiui, neteisėtai atvykusiam į Lietuvą, suteikiamos galimybės legalizuotis vien tik tuo pagrindu, kad jis sudaro santuoką su Lietuvos Respublikos piliete ar piliečiu, planuoja ir (ar) susilaukia vaiko Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, kad užsienietis žino apie savo neteisėtą buvimą Lietuvoje, vengia vykdyti dėl jo priimtus įsiteisėjusius sprendimus.
II.
4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimu nuspręsta tenkinti pareiškėjo skundą, panaikinti Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymus.
5. Teismas nustatė:
5.1. Departamentas 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimu nusprendė: nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos;
5.2. VAAT sprendime nuspręsta iš dalies tenkinti pareiškėjo skundą, pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo 3 punktą ir išdėstyti jį taip: „3. Uždrausti K. K. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo 4 punktą ir išdėstyti jį taip: „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo K. K. atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeisti Komisijos sprendimo dalis, atmesti kitą pareiškėjo skundo dalį;
5.3. LVAT nutartyje, be kita ko, nutarta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą;
5.4. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) susituokė su sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė;
5.5. (duomenys neskelbtini) gimė pareiškėjo ir jo sutuoktinės sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis;
5.6. pareiškėjas per MIGRIS 2023 m. liepos 23 d. pareikė Departamentui Prašymus, prašydamas pakeisti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir panaikinti šio sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, įvesto į SIS, panaikinimo;
5.7. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendimu netenkino pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymo, nes jame nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo peržiūrėti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir panaikinti jo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo ir perspėjimo į SIS įvedimo;
5.8. Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendime, be kita ko, nurodyta, kad:
5.8.1. nors pareiškėjas įsidarbino Lietuvoje, teisė dirbti jam suteikta tik iki kol bus įvykdytas Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimas (išsiuntimo sprendimas), t. y. jis nėra įgijęs savarankiškos teisės dirbti ir ši aplinkybė nesudaro savarankiško pagrindo įteisinti pareiškėjo buvimą Lietuvoje arba panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą;
5.8.2. pagrindo panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą nesudaro ir pareiškėjo sudaryta būsto nuomos sutartis;
5.8.3. pareiškėjo teisė judėti Lietuvos teritorijoje nėra apribota, jis turi teisę gyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Taigi pareiškėjo naudojimasis jam suteiktomis teisėmis, atsižvelgiant į jo teisinį statusą, nesudaro pagrindo panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą;
5.8.4. pareiškėjas santuoką sudarė tik (duomenys neskelbtini), t. y. po LVAT nutarties priėmimo. Taigi pareiškėjui santuokos sudarymo momentu buvo žinoma jo teisinė (imigracinė) padėtis bei kylančios rizikos šeimos gyvenimo tęstinumui Lietuvoje. Tyrimo metu nebuvo identifikuota išimtinių aplinkybių, kurios gali būti pripažintos pagrindu panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą;
5.8.5. atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietis, formaliai pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą pagrindą. Tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, ir tai, kad jis sistemingai ignoruoja Lietuvos institucijų priimtus sprendimus bei siekia kuo ilgiau likti Lietuvoje, nėra priežasčių, dėl kurių pareiškėjui galėtų būtų taikoma išimtis leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, esant Lietuvoje neteisėtai;
5.8.6. Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimas yra pagrįstas, o pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašyme nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti įsiteisėjusį Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą.
5.9. pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimu, apskundė jį teismui.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo normomis (1 str. 2 d., 28 str. 2 d., 128 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) normomis (28 p.), Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) normomis (5 p., 44.2 p., 45 p.), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2018 m. gegužės 8 d. sprendimas byloje K. A., M. Z., M. J., N. N. N., O. I. O., R. I., B. A. prieš Belgische Staa, C-82/16, ECLI:EU:C:2018:308), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsniu garantuojamos teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir valstybių bendros pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, dėl sprendimams išsiųsti užsieniečius iš šalies taikytinų būtinumo demokratinėje valstybėje ir proporcingumo kriterijų, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad ribojant teisę į šeimą, turi būti vertinamas tokio ribojimo proporcingumas (žr., pvz., 2019 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2528-575/2019).
7. Teismas nurodė, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies, nėra ir negali būti kliūtimi išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Europos Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 20 straipsnį. Nustačius aptariamą priklausomumo santykį, tokiu atveju turi būti panaikintas sprendimas grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytas draudimas atvykti į šalį arba bent jau sustabdytas tokio sprendimo vykdymas.
8. Teismas pripažino, kad nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra tos šalies teritorijoje.
9. Teismas konstatavo, kad Departamentas, priimdamas 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, tinkamai neatsižvelgė į trečiosios šalies piliečio, t. y. pareiškėjo vaiko interesus, šeimos gyvenimą, faktinius šeimos santykius ir nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva.
10. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymas, kuriuo pareiškėjas prašė leisti pateikti dokumentus esant jam Lietuvoje neteisėtai, motyvuojant tuo, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, netinkamai taikė Direktyvą.
11. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos.
12. Teismas pripažino, kad Departamento išaiškinimai, jog įvykdžius Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą, pareiškėjas galės pateikti atitinkamus prašymus, nėra suderinami su pareiga neriboti šeimos gyvenimo labiau negu tai yra būtina, nėra proporcingi ir todėl neatitinka protingumo ir teisingumo principų.
13. Teismas, pažymėjęs, kad Departamentas, priimdamas 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, nevertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, padarė išvadą, kad Departamentas neatsakė į klausimą, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visai visuomenei svarbus interesas (vertybė), dėl kurio yra būtina riboti pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimą.
14. Teismas konstatavo, kad Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl yra neteisėtas (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
15. Teismas, nusprendęs tenkinti pareiškėjo skundą, priteisė pareiškėjui iš Departamento viso 745 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
16. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.
17. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde kartoja faktines ginčo aplinkybes, argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė proceso teisės normų taikymo pažeidimą, dėl kurio byla galėjo būti neteisingai išspręsta.
17.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas netinkamai taikė Direktyvą, atsisakęs tenkinti pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą dėl to, kad pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių. Šiuo atveju Departamentas ne tik priėmė pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašymą, bet jį ir išnagrinėjo. Taigi Direktyvos nuostatos nebuvo pažeistos.
17.3. Departamentas įvertino visus Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytus pagrindus.
17.4. Departamentas 2024 m. vasario 22 d. sprendime nurodė pareiškėjui rekomendacijas, kaip jis galėtų elgtis, norėdamas įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė advokatė pripažino, kad pareiškėjas nėra pasinaudojęs jam suteiktomis rekomendacijomis, nėra pateikęs Departamentui prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.
17.5. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamentas neatsižvelgė į vaiko amžių, pareiškėjo ryšį su sūnumi, faktinius šeimos santykius, yra nepagrįsta. Departamentas įvertino pareiškėjo 2023 m. rugsėjo 4 d. prašyme nurodytas aplinkybes, susijusias su faktiniais šeimos santykiais. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, pareiškėjo sutuoktine ir jų sūnumi galėtų pasirūpinti sutuoktinės broliai, sesuo ir mama. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad tokiu atveju pareiškėjo šeimai nebūtų suteikta socialinė parama iš Lietuvos valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Pažymėtina, kad šiuo atveju nei pareiškėjo sutuoktinė, nei jų sūnus nėra išsiunčiami iš Lietuvos. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, vaiko interesai ir faktiniai šeimos santykiai nėra lemiamas faktorius neišsiųsti užsieniečio iš šalies (žr., pvz., 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10); 2018 m. kovo 1 d. sprendimą byloje T. C. E. prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 58681/12). Šiuo atveju pareiškėjas į Lietuvą atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio Lietuvoje pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą, santuoką sudarė jau po Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjas, prašydamas pakeisti šį sprendimą, nenurodė išimtinių aplinkybių, kad egzistuoja neįveikiamos kliūtys pareiškėjo šeimai gyventi pareiškėjo kilmės valstybėje, nepateikė įrodymų apie objektyvias priežastis, dėl kurių pareiškėjo sutuoktinė negali pasirūpinti jų sūnumi nesant pareiškėjui, kai Lietuvoje gyvena visa jos šeima, atsižvelgus, kad Lietuvoje teikiamos socialinės garantijos ir skiriamos pašalpos.
17.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Gaires. Užsieniečiui neteisėtai atvykus į Lietuvą, jam neturėtų būti suteikiamos galimybės legalizuotis vien tik tuo pagrindu, kad jis nusprendė susituokti su Lietuvos Respublikos piliete ir susilaukė vaiko, ignoruojant teisės aktų reikalavimus.
17.7. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Departamentas neįvertino, ar pareiškėjas kelia grėsmę vienam iš pagrindinių visuomenės interesų – viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Departamentas vertino pareiškėjo grėsmę. Pareiškėjo tyčinis elgesys – nelegalus atvykimas į Lietuvą, nenoras savarankiškai išvykti, nenoras vykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, santuokos sudarymas ir šeimos planavimas, žinant apie jo atžvilgiu priimtus neigiamus sprendimus, patvirtina jo grėsmę visuomenės interesams gyventi visuomenėje, kurioje visi asmenys prieš įstatymą lygūs, vykdo teismų sprendimus. Šiuo atveju turi būti atsižvelgta į tai, kad, Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu, viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui yra nelegali migracija iš Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos per Latvijos Respublikos, Lietuvos ir Lenkijos Respublikos sienas. Šiame kontekste priimtas Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
18. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovo Departamento apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
19. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą kartoja ginčo faktines aplinkybes, argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo sprendimo motyvus, taip pat nurodo naujus argumentus dėl nesutikimo su Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimu. Pareiškėjas nepritaria Departamento apeliacinio skundo argumentams, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kuriomis jo skundas tenkintas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendime pateiktos rekomendacijos prieštarauja Taisyklių 28 punktui, kuris nenumato reikalavimo pateikti prašymus, išvykus iš Lietuvos. Pareiškėjas pažymi, kad teisiškai nereikšminga aplinkybė, kada pareiškėjas sudarė santuoką, o svarbu, kad priklausomumo ryšys būtų susidaręs po sprendimo išsiųsti priėmimo, kaip atsitiko nagrinėjamu atveju. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas sąmoningai ignoruoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose dėl leidimo pateikti dokumentus, esant Lietuvoje neteisėtai (žr., pvz., 2023 m. gegužės 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1689-463/2023). Pareiškėjas nurodo, kad Departamentas apeliaciniame skunde nurodo naujus argumentus dėl nelegalios migracijos.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. vasario 22 d. (skunde ir teismo sprendime nurodyta 2024 m. vasario 21 d. data laikoma rašymo apsirikimu) sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo Prašymai panaikinti Departamento 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvą, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
21. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, t. y. panaikino Departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymus. Teismas konstatavo, kad Departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.), nes jis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
22. Departamentas su anksčiau minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Departamento vertinimu, teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadų nepagrindė, teismo motyvai išdėstyti, nevisapusiškai ištyrus visas su byla susijusias aplinkybes.
23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Departamento apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant Departamento apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
24. Ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymo, Taisyklių ir Tvarkos nuostatos. Šios nuostatos išsamiai aptartos pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl apeliacinės instancijos teismas šiame sprendime jų nebekartoja. Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime aptarta ginčui aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
25. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė išvadą, kad Departamentas, neatlikęs vertinimo arba atlikęs neteisingą vertinimą, nesilaikė bendrųjų standartų, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas, neįvertino visų nagrinėjamu atveju reikšmingų aplinkybių (kurių baigtinio sąrašo nėra nei Įstatyme, nei Tvarkoje) – tinkamai neatsižvelgė į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, nepaisė negrąžinimo principo, kaip to reikalauja Direktyva, tuo pačiu netinkamai aiškino Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos.
26. Nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymus grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė ir vaikas (sūnus).
27. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).
28. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui.
29. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti ir Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1465/2008; 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-4617-492/2018).
31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jiems (duomenys neskelbtini) gimė sūnus, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.
32. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamentas, priimdamas skundžiamą 2024 m. vasario 22 d. sprendimą, jame tik konstatavo šias faktines aplinkybes, tačiau neatliko jokio išsamesnio šeiminių ryšių vertinimo, t. y. susiklosčiusios pareiškėjo situacijos neindividualizavo šeiminių ryšių prasme (neatsižvelgta nei į vaiko amžių, nei į pareiškėjo, kaip tėvo, ryšį su vaiku ir sutuoktine, nei į šeimos gyvenimo sutrikdymą ir pan.).
33. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad su Konvencijos 8 straipsniu nesuderinami ir todėl atmestini Departamento apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo sutuoktinė gali pasirūpinti jų sūnumi, nesant pareiškėjui, nes Lietuvoje gyvena visa jos šeima (sutuoktinės broliai, sesuo ir mama), Lietuvoje vaikus auginančioms mamoms teikiamos socialinės garantijos ir skiriamos pašalpos. Toks Departamento vertinimas yra paviršutiniškas ir nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjui taikoma priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, ypač atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio informacijos, kad pareiškėjas keltų grėsmę visuomenės saugumui ir (ar) viešajai tvarkai.
34. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad sprendimas nesuteikti prieglobsčio ir (ar) išsiųsti iš šalies, nėra ir negali būti kliūtimi išnagrinėti užsieniečio prašymą ir įvertinti, ar tarp atitinkamų trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio yra toks priklausomumo santykis, kad šiam trečiosios šalies piliečiui iš principo turi būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, o jei tai būtų nustatyta – privalo panaikinti sprendimą grąžinti trečiosios šalies pilietį ir jam nustatytą draudimą atvykti į šalį arba bent jau sustabdyti jo vykdymą. Taip pat, kad nėra draudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje.
35. Nors Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendime akcentuojama, kad pareiškėjas nuo atvykimo į Lietuvą iki šiol Lietuvoje yra neteisėtai. Tačiau šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad: „<...> turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą <...>“ (šiuo aspektu žr., pvz., 2022 m. gruodžio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4174-463/2022).
36. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.; redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnyje nustatytas reglamentavimas savo turiniu iš esmės atitinka šiuo metu galiojantį reglamentavimą, įtvirtintą 10 str. 5 d.) nustato reikalavimus, kas turi būti nurodyta administraciniame sprendime, t. y. administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas, administracinio sprendimo data, administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris, atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos, administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai, administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką, administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jos esminė individualaus administracinio akto (dabar – administracinio sprendimo) pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A520-2294/2012; 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).
38. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimas yra administracinis sprendimas, kurį priimdamas Departamentas veikė kaip viešojo administravimo subjektas ir todėl privalėjo vadovautis iš gero administravimo principo kylančiais imperatyvais (šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (žr. pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str.), iš kurių išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų.
39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, be kita ko, įtvirtina ir viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų vykdant administracinę procedūrą; pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai; formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-13-520/2016).
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 24 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. eA-287-502/2022, konstatavo, kad pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su aptartu VAĮ 8 straipsnio (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. – 10 str. 5 d.), nei su aptartu gero administravimo principo imperatyvais.
41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai ir aiškiai išdėstė, kodėl Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų. Teismo sprendime pateikta argumentacija pripažintina visiškai pagrįsta, todėl tvirtinama teismo išvada, kad Departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimas yra ydingas VAĮ prasme.
42. Kiti atsakovo Departamento apeliacinio skundo argumentai (dėl nelegalios migracijos) savaime nekeičia padarytų išvadų, todėl dėl jų ir su jais susijusių Departamento apeliacinio skundo motyvų plačiau nepasisakoma.
43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o atsakovo Departamento apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Todėl Departamento apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
44. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
45. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
46. Kadangi atsakovo Departamento apeliacinis skundas atmestas, t. y. šis teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, vadinasi, pareiškėjas įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
47. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pareiškėjo pateikti 2024 m. birželio 26 d. PVM sąskaita faktūra Nr. SPEC24-00393 ir 2024 m. liepos 8 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo prašomą priteisti 300 Eur išlaidų, patirtą dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo, sumą.
48. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, be kita ko, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
49. Pareiškėjo prašoma išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio (Rekomendacijų 7, 8.11 p.).
50. Teisėjų kolegija nenustatė priežasčių, dėl kurių pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti mažinama, todėl tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui K. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Iveta Pelienė