Administracinė byla Nr. A63 – 316/2012

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00051-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 23  d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovėms Alvijai Šalaševičienei, Agnei Deviatnikovaitei, advokatei Jurgitai Jurkšaitytei,

atsakovo atstovėms Adelei Maziliauskienei, Aidai Marčiulaitytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Rivona“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Rivona“ skundą atsakovui Kėdainių rajono valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas UAB „Rivona“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kėdainių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2011 m. vasario 15 d. sprendimą „Dėl nesaugaus produkto“ Nr. 3.

Pareiškėjas nurodė, kad natūralios Ramiojo vandenyno sairos savo sultyse konservus (toliau – ir Saira) 250 g. skardinėse pateikė Tailando gamintojas, kartu pateikdamas ir kokybės sertifikatą, patvirtinantį, kad produktas atitinka visus jam keliamus reikalavimus. Gavus pirkėjo skundą, 2011 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba paėmė mėginius ir perdavė Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos departamentui (toliau – ir Departamentas). 2011 m. vasario 11 d. Departamentas surašė tyrimų protokolą Nr. 1102J, kuriame nurodė, kad atlikus Sairos juslinį tyrimą, buvo nustatyta, jog skardinės pripildytos stambių žuvies gabalų, pilnai apsemtų užpilu; užpilas neskaidrus, tamsiai geltonos spalvos, žuvies gabalai su odelėmis, žuvų paviršius parudavęs, vietomis pageltęs, konsistencija sausa ir trapi, kvapas būdingas žuvies konservams, skonis kartus. Atsakovui buvo perduota visa medžiaga dėl nesaugaus produkto. Atsakovas 2011 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą, kuriame nurodė, kad Sairos konservai neatitinka Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002 14 straipsnio 1 ir 2b punktų bei Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2.1 punktų reikalavimų. Kadangi produktas yra nesaugus, nusprendė uždrausti jo pateikimą į rinką ir saugiai sunaikinti bei pašalinti produktą, jau išplatintą mažmeninėje prekyboje, iš rinkos. Kadangi pareiškėjas nesutiko su tokia Departamento išvada ir priimtu sprendimu, 2011 m. vasario 21 d. iš tos pačios Sairos partijos paėmė mėginį ir išsiuntė jį pakartotiniam tyrimui į Hamburge (Vokietijoje) esančią akredituotą laboratoriją GBA Gesellschaft fur bioanalytik Hamburg MBH. Iš Vokietijos laboratorijos gautas atsakymas paneigia Departamento išvadą, nes Sairos savo sultyse konservai atitinka įprastą tokios rūšies žuviai kvapą ir skonį. Pareiškėjas informavo atsakovą apie šiuos rezultatus, tačiau jokio atsakymo negavo. Pareiškėjas mano, kad sprendimas nepagrįstas dar ir dėl to, kad jis priimtas neturint neginčytinų įrodymų, jog produktas kenkia žmonių sveikatai ir netinka vartoti žmonėms. Šių aplinkybių nenustatė nei Departamentas, nei Vokietijos laboratorija, todėl ginčijamas sprendimas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis.

Atsakovas Kėdainių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 22 – 25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2011 m. vasario 11 d. gavo iš Vilniaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos medžiagą dėl žuvies konservų Saira savo sultyse. Buvo nustatyta, kad 2011 m. vasario 7 d. gavus pirkėjo skundą dėl minėtų konservų, buvo paimtas konservų mėginys ir atliktas juslinis jo tyrimas. Departamentas, ištyręs žuvies konservų mėginį, nustatė nebūdingus juslinius rodiklius, t. y. kad užpilas yra neskaidrus, tamsiai geltonos spalvos, žuvų paviršius parudavęs, vietomis pageltęs, skonis kartus. Todėl Tarnyba 2011 m. vasario 15 d. priėmė sprendimą dėl nesaugaus produkto sunaikinimo, jo išėmimo iš mažmeninės prekybos. Sprendimas priimtas siekiant apsaugoti vartotojų sveikatą bei gerovę, užtikrinti, kad nesaugus produktas nepatektų vartotojams bei nesukeltų jiems neigiamų pasekmių. Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, priimtas vadovaujantis EB reglamentu Nr. 178/2002, kurio 14 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nesaugus maistas sudaro tos pačios klasės arba to paties aprašo maisto partijos, siuntos ar krovinio dalį, daroma prielaida, kad visas tą partiją, siuntą ar krovinį sudarantis maistas yra nesaugus. Vadovaudamasi galiojančiais Europos Bendrijos reikalavimais, Tarnyba informavo Europos Komisiją ir kitas šalis nares skubiu pranešimu, kadangi žuvų konservai galėjo būti išplatinti ir kitose Europos Sąjungos šalyse.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 49) nurodė, kad palaiko atsakovo išdėstytus argumentus ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 20 d. sprendimu (b. l. 118 – 121) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Bendrus gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus apibūdina EB reglamentas Nr. 853/2004, kurio 8 skirsnio 5 skyrius numato, kad turi būti užtikrinta, jog žuvininkystės produktai atitiktų šviežumo kriterijus. Žuvininkystės produktai pagal minėtą Reglamentą įvardijami kaip laukiniai auginami jūros ar gėlųjų vandenų gyvūnai, išskyrus bėgiojančius moliuskus, gyvus gaubtagyvius, įskaitant visas valgomąsias tų gyvūnų dalis ir gaminius. EB reglamento 854/2004 antro priedo antro skyriaus nuostatos įtvirtina, kad turi būti siekiama patikrinti, ar žuvininkystės produktai viršija bazinio šviežumo taikomus reikalavimus. EB reglamento 178/2002 normos taip pat nustato maisto gamybos bendruosius principus ir reikalavimus. Reglamento 14 straipsnio 5 d apibrėžia, kad nustatant, ar produktas netinkamas žmonėms vartoti, turi būti atsižvelgiama į tai, ar jis nepriimtinas dėl jo numatytos paskirties, ar dėl pašalinių medžiagų puvimo, gedimo, irimo. Lietuvos standartas Nr. 1937/2004 žuvų ir vėžiagyvių juslinio vertinimo laboratorijose atlikimui (toliau – ir Vadovas) yra skirtas vertintojams, kurie turi taikyti analizės metodus ir kriterijus, pagrįstus produktų juslinėmis savybėmis. Šis Vadovas taikomas mėginių ydoms nustatyti tiriant juos laboratorijoje jusliniais metodais, taip pat termiškai apdorojant mėginius. Vadovo A priedo 1 lentelėje ,,Jusliniame vertinime naudojamų žuvininkystės produktų požymių pavyzdžiai“ tiriant termiškai apdorotą filė, nurodyta, kad gedimo požymis yra: saldus, riebus, šviežio aliejaus, neutralus, rūgštus, oksidacijos, pašvinkęs, suplėkęs, raugalo, apkartęs, kartus. Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad į rinką turi būti teikiamas šiame įstatyme bei kituose teisės aktuose nustatytus saugos, kokybės ir tvarkymo reikalavimus atitinkantis maistas. Nurodyto straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, jog maistas turi būti tokios sudėties ir kokybės, kad būtų tinkamas žmonėms vartoti, neužterštas cheminiais, fiziniais, mikrobiniais ir kitokiais teršalais daugiau, negu leidžia teisės aktai, turi atitikti privalomuosius saugos ir kokybės reikalavimus.

Teismas, atsižvelgęs į liudytojų parodymus ir kitus rašytinius įrodymus, kurie patvirtina Departamento duotą išvadą dėl Sairos, nusprendė, kad pareiškėjo pateiktos GALAB Vokietijos laboratorijos 2011 m. balandžio 6 d. ir 2011 m. gegužės 12 d. ataskaitos ( b. l. 64, 71) negali būti pagrindu Departamento duotai išvadai dėl produkto nuginčyti. Pažymėjo, kad kaip matyti iš ataskaitų, Vokietijos laboratorija tyrė konservuotą žuvį, kuri buvo be odos, kai tuo tarpu Sairos gabalai buvo su odelėmis. Be to, abejose ataskaitose Vokietijos laboratorija taip pat nurodo kartumo prieskonį. Pareiškėjo pateikta susirašinėjimo medžiaga taip pat nepaneigia Departamento išvados dėl Sairos, kaip nesaugaus produkto, o tik patvirtina faktą, kad Vokietijos laboratorija, atlikusi sensorinį Sairos tyrimą, negali daryti išvados, kad produktas yra tinkamas naudoti ir saugus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent vartotojas, įsigijęs parduotuvėje konservus Saira, pateikė skundą dėl jų kokybės, kurią patikrinus paaiškėjo, kad Saira turi gedimo požymį – yra kartaus skonio. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog konservai Saira yra saugus produktas ir gali būti naudojamas žmonių maistui.

III.

Pareiškėjas UAB „Rivona“ apeliaciniu skundu (b. l. 125 – 130) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė EB reglamento 854/2004, kuris nustato specialiąsias gyvūninės kilmės produktų, skirtų vartoti žmonėms, oficialios kontrolės taisykles. Teismas taikė Reglamento II priedo II skyriaus nuostatas, kurios yra taikomos gyviems dvigeldžiams moliuskams, gyviems dygiaodžiams, gyviems gaubtagyviams ir gyviems jūrų pilvakojams, ir yra nesusijusios su skundo dalyku. Teismas privalėjo taikyti Reglamento III priedą, kurio II skyrius nustato oficialios žuvininkystės produktų kontrolės minimalius reikalavimus. Nurodyto Reglamento III priedo II skyriuje B dalyje Šviežumo rodikliai nustatyta tvarka, kuria privalo vadovautis žuvininkystės kontrolę atliekantys subjektai, t. y. jeigu juslinio tyrimo metu kyla įtarimų dėl žuvininkystės produktų šviežumo, galima paimti mėginius ir ištirti juos laboratorijoje, siekiant nustatyti bendrą lakiųjų azoto bazių (TVB-N) ir trimetilamino azoto (TMA-N) kiekius. Ta pati Reglamento dalis taip pat nustato, kad tuo atveju, jeigu juslinio tyrimo metu kyla įtarimų dėl kitų aplinkybių, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai, siekiant patikrinti turi būti paimti atitinkami mėginiai. Todėl Institucija, atliekanti produkto kontrolę, įtarusi, kad produktas yra nešviežias, privalėjo paimti mėginius ir ištirti juos laboratorijoje. Atitinkama nuostata yra įtvirtinta Lietuvos standarte LST 1937, kurio 5.4.3. dalyje numatyta, kad termiškai apdoroto mėginio gardis ragaujant turi patvirtinti įvertinimą, gautą kvapo tyrimo metu. Lietuvos standartas aiškiai nustato, kad negalima remtis vien jusline analize ir privalo būti atliekama cheminė analizė.
2. Teismas netinkamai ištyrė pateiktus įrodymus ir netinkamai pritaikė procesinės teisės normas. Pareiškėjas teismui pateikė eilę GBA Gesellschaft fur Bionalytik Hamburg MBH ir GALAB Laboratories GmbH laboratorijų tyrimo rezultatų, kurie patvirtino, kad ginčo produkto skonis yra „tipiškas“, „charakteringas“, „be anomalijų“, tam tikrais atvejais „jaučiamas lengvas kartumas“ arba „kartus poskonis“. Tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą nemotyvavo, kodėl atmetė iš esmės visus pateiktus tyrimus ir jais nesivadovavo. Tokiu būdu teismas iš esmės pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą.
3. Nepagrįsti teismo motyvai, kad žuvis buvo tiriama be odos, pažymi, kad mėginius laboratorijai pateikė atsakovas. Kadangi buvo tiriami konservai, galėjo pasitaikyti, kad mėginyje pasitaikė žuvies gabaliukai su nusilupusia oda ir pan.
4. Teismas neteisingai vertino liudytojų parodymus. Vadovaujantis liudytojų prielaidomis padaryta klaidinga išvada, kad „vadovaujantis LST 1937/2004 skonio kartumas yra gedimo požymis“. Beveik visos laboratorijos, įskaitant GALAB Laboratories GmbH, kuriai buvo siunčiami atsakovo paimti mėginiai, kartų skonį ar paskonį identifikavo, ir padarė išvadą, kad šiam produktui toks skonis ar atitinkamai poskonis yra tipiškas ir charakteringas.
5. Kadangi buvo iškeltas klausimas, ar produktas yra saugus žmonių naudojimui, pareiškėjas papildomai kreipės į Čekijos Respublikos tyrėją ADITIVA CZ Ltd, kuri atliko tiek produkto sensorinį tyrimą, tiek įvertino produkto mikrobiologines ir chemines savybes, ir padarė išvadą, kad produktas gali būti vartojamas žmonių.

Atsakovas Kėdainių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 146-152) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, jog priimant skundžiamą sprendimą Nr. 3 buvo pažeistos pagrindinės tyrimų atlikimo tvarkos procedūros, taisyklės, kadangi kokios konkrečios normos buvo pažeistos pareiškėjas nedetalizuoja. Pažymi, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės normomis.
2. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamentą (EB) 854/2004, kadangi cituodamas minėto reglamento nuostatas, pirmosios instancijos teismas netinkamai nurodė šio Reglamento priedo numerį - II, kai tuo tarpu, turėjo būti nurodytas III priedas, kuriame ir nurodytos nuostatos. Mano, jog netikslus Reglamento priedo įvardijimas yra techninė klaida, kuri nekeičia teisės taikymo aiškinimo turinio. Aukščiau pateiktose teisės aktų nuostatose aiškiai įtvirtinta nuostata, jog žuvininkystės produktų šviežumas pirmiausia tikrinamas jusliniu tyrimu, ir tik esant įtarimams, galima paimti mėginius. Todėl, priešingai nei teigia pareiškėjas, imperatyvaus įpareigojimo teisės aktai nenumato. Pareiškėjas netinkamai aiškina Lietuvos standarto LST 1937:2004 „Žuvų ir vėžiagyvių juslinio įvertinimo laboratorijose vadovas“ 5.4.3. punktą, kuriame nurodoma, kad „mėginio gardis ragaujant turi patvirtinti įvertinimą, gautą kvapo tyrimo metu, bet gali suteikti ir papildomos informacijos“. Tai reiškia, kad juslinės analizės metu ragaujant galima nustatyti ir kitas mėginio charakteristikas, kaip ir buvo šiuo atveju, kai vertinimo metu nustatytas skonio rodiklis – kartus. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas (toliau – ir Institutas) juslinius Sairų mėginio tyrimus atliko vadovaudamasis Lietuvos standartu LST 1953:2004 „Žuvies konservai“ (CODEX STAN 119:1981, Rev. 1:1995), kurio 8.2 punkte numatyta, jog ėminiai, paimti juslinei analizei ir fiziniam tikrinimui, turi būti vertinami tai tikrinti parengtų asmenų ir pagal metodikas, aprašytas nuo 8.3. iki 8.5, A priede bei dokumente CAC/GL 31:1999, Guidelines for the Sensory Evaluation of Fish and Shellfish in Laboratories (Žuvų ir jūrų vėžiagyvių juslinio įvertinimo laboratorijos vadovas, LST 1937:2004). Tuo pagrindu Instituto Juslinių tyrimų grupė atliko išvaizdos, konsistencijos, kvapo ir skonio rodiklių įvertinimus. Pareiškėjo teiginys, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teisės aktą ir pažodžiui vadovavosi atitinkamo kriterijaus apibūdinimo pavyzdžiais, laikytinas subjektyviu ir klaidinančiu, kadangi juo siekiama nepagrįstai paneigti Sairos mėginių atitiktį Lietuvos standarto LST 1937:2004 A priedo 1 lentelėje nurodyto gardžio požymiui, t. y. faktui, kad termiškai apdorotai žuviai gardis „kartus” priskiriamas gedimo gardžiui.
3. Dėl kitų pareiškėjos minimų laboratorijų, įskaitant ir GALAB Laboratorines GmbH, tyrimų, pirmosios instancijos teismas aiškiai pasisakė sprendime, išdėstydamas, jog minėti tyrimai negali būti pagrindu Instituto Laboratorijos departamento duotai išvadai nuginčyti, Institutas, siekdamas visapusiško ir objektyvaus ištyrimo, Sairos mėginį išsiuntė jusliniams tyrimams į dvi akredituotas Europos Sąjungos valstybių narių laboratorijas – Suomijos maisto saugos tarnybos laboratoriją „Evira“ ir Latvijos Maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos instituto „BIOR“ laboratoriją. Abiejų tyrimų laboratorijų tyrimų rezultatai patvirtina Instituto 2011 m. vasario 9 d. atlikto juslinio tyrimo (protokolo Nr. (1102 J) skonio apibūdinimą – „kartus“.
4. Nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog ginčo produktas turėjo visus reikalingus gamintojo sertifikatus, produkto įvežimo dokumentus, dėl ko jis automatiškai laikytinas saugiu žmonėms vartoti. Šie pareiškėjo teiginiai nelaikytini tinkamais argumentais apeliacinio skundo reikalavimams pagrįsti, kadangi atsakovas neginčija savo pareigos įrodyti, kad draudimas prekiauti produktu yra teisėtas, šiuo atveju trečiasis suinteresuotasis asmuo įrodė, jog įvežti žuvies konservai „N. R. vandenyno saira savo sultyse” yra nesaugus produktas. Šias išvadas pagrindė objektyvių Instituto Laboratorijos departamento tyrimų rezultatais, o atsakovas priėmė teisės aktų nuostatomis pagrįstą 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 3.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Ginčas tarp pareiškėjo ir Kėdainių  rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos  (toliau –Tarnyba) yra kilęs dėl Tarnybos 2011 m. vasario 15 d. sprendimo Nr.3 „Dėl nesaugaus produkto“ teisėtumo. Trečiuoju suinteresuotu asmeniu nagrinėjamojoje byloje nurodyta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. kovo 23 d. nutarimu Nr. 324 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavaldžias biudžetines įstaigas“ ir  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1743 „Dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos administracinės struktūros patvirtinimo“, Kėdainių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba reorganizuota jungimo būdu prijungiant ją prie Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, kuri nuo 2011 m. liepos 1 d. perėmė visas reorganizuotos Kėdainių rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teises ir pareigas. Atsižvelgiant į pasakytą ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 p. atsakovu šioje byloje laikytina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba.

Skundžiamu  sprendimu Kėdainių rajono valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, remdamasi Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2011-02-11 raštu „Dėl nesaugaus produkto“ Nr. (1.17)-D1-132 ir Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto laboratorijos departamento 2011-02-09 tyrimo protokolu Nr. 1102J, vertinimo išvada, kad tirtame produkte nustatyti nebūdingi jusliniai rodikliai ( išvaizda, skonis), nustatė, kad šis produktas yra nesaugus, t.y. neatitinka reikalavimų: Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, 2002 m. sausio 28 d. 14 straipsnio punkto 1 ir punkto 2 b reikalavimų: Maisto įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2.1 punktų. Siekdamas, kad produktas nepatektų vartotojams, ir vadovaudamasis Produktų saugos įstatymo 14,16,17 str. nusprendė uždrausti nesaugaus produkto pateikimą į rinką ir saugiai sunaikinti bei pašalinti produktą iš rinkos, kuris jau yra išplatintas mažmeninėje prekyboje.

            Lietuvoje kaip EB valstybėje narėje yra taikomos Europos parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 882/2004 dėl oficialios kontrolės, kuri atliekama siekiant užtikrinti, kad būtų įvertinama, ar laikomasi pašarus ir maistą reglamentuojančių teisės aktų, gyvūnų sveikatos ir gerovės taisyklių, nuostatos.

            Pagal Reglamento (EB) Nr. 882/2004  12 punktą Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo Institutas yra paskirtas kompetentinga laboratorija, galinčia atlikti oficialios kontrolės metu paimtų mėginių analizę. Laboratorijos departamentas akredituotas Vokietijos akreditacijos biuro ( DAP) (nuo 2010-Vokietijos akreditavimo įstaiga). Laboratorijos departamentui suteikta teisė naudoti Tarptautinio laboratorijų akreditacijos susivienijimo ženklą-ILAC, kuris reiškia, kad laboratorijoje atliekamų tyrimų rezultatai pripažįstami Europos Sąjungoje, bei kitose pasaulio valstybėse. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šios laboratorijos kompetencija.

             Reglamento (EB)  Nr. 882/2004  4 straipsnio 2 dalies c punkte valstybinę kontrolę vykdančiai įstaigai nustatyta įpareigojimas užtikrinti, kad jos turėtų „atitinkamus laboratorinius bandymų pajėgumus arba priėjimą prie jų bei pakankamą skaičių ir tinkamos kvalifikacijos patyrusių darbuotojų, kad oficialia kontrolę ir kontrolės pareigas būtų galima atlikti veiksmingai ir efektyviai“. Atsakovas pateikė įrodymus, kad tokie laboratorinių bandymų pajėgumai Institute yra.

            Lietuvos Respublikos maisto įstatymo ( Žin., 2000, Nr. 32-893) 11 straipsnio 2 dalyje numatytas principas, kad maisto sauga žmonių sveikatai yra besąlyginis prioritetas. Reikalavimus maisto saugai nustato 2002 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 178/2002, nustatančio maistui skirtų teisės aktų bendruosius principus ir reikalavimus, įkuriančio Europos maisto saugos tarnybą ir nustatančio su maisto saugos klausimais susijusias procedūras ( OL 2004 m. specialusis leidimas, 15 skyrius, 6 tomas, p. 463) 14 straipsnis.

            Konkrečius gyvūninės kilmės maisto produktų higienos reikalavimus nustato Europos parlamento ir tarybos reglamentas (EB) 853/2004. Reglamento (EB) 853/2004 III priedo 8 skirsnio 5 skyriaus A dalyje nustatyta kad jusliniu žuvininkystės produktų tyrimu (...) pirmiausia turi būti užtikrinama, kad žuvininkystės produktai atitiktų šviežumo kriterijus. Reglamento (EB) 854/2004 III priedo II skyriuje įtvirtinta nuostata, kad turi būti siekiama patikrinti ar žuvininkystės produktai viršija bazinio šviežumo taikomus reikalavimus. Jeigu juslinio tyrimo metu kyla įtarimų dėl žuvininkystės produktų šviežumo, galima paimti mėginius ir ištirti juos laboratorijoje, siekiant nustatyti bendrą-lakiųjų azoto bazių ( TVN) ir trimetilamino azoto (TMA-N)-kiekius. Jeigu juslinio tyrimo metu kyla įtarimų dėl kitų aplinkybių, galinčių sukelti pavojų žmonių sveikatai, siekiant patikrinti turi būti paimti atitinkami mėginiai.

             Nurodytuose teisės aktuose nustatyta, kad žuvininkystės produktų šviežumas pirmiausia tikrinamas jusliniu tyrimu, ir tik esant įtarimams, galima paimti mėginius, siekiant laboratoriškai ištirti ir nustatyti bendrą lakiųjų azoto bazių ir trimetilamino azoto kiekius. Privalomo reikalavimo, jog  atlikus juslinį tyrimą, būtina atlikti dar papildomus tyrimus, nurodyti teisės aktai nenumato.

            Lietuvos standarto LST 1937:2004 „Žuvų ir vėžiagyvių juslinio įvertinimo laboratorijose vadovas“ 5.4.3  A priedo 1 lentelėje nurodytus gardžio požymius, termiškai apdorotai žuviai gardis „kartus“ priskiriamas gedimo gardžiui. Ištyrus 2011-02-08 Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pristatytą natūralių Ramiojo vandenyno sairų savo sultyse mėginį 4 vnt. po 250 g. metaliniuose indeliuose ( pagaminta 2010 09, tinka vartoti iki 2013 09, kilmės šalis Tailandas, gamintojas Tailandas Nr. 2043), vertinimo metu nustatytas skonio rodiklis-kartus.

             Juslinius sairų mėginio tyrimus atliko Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas, pagal Lietuvos standarto LST 1953:2004 „Žuvies konservai“ reikalavimus.

             Atsakovas, siekdamas visapusiško ir objektyvaus ištyrimo, pakartotinai tos pačios partijos kaip ir pristatytų tyrimui 2011-02-08 žuvies konservų mėginius ( 201-04-27 mėginių paėmimo aktas), sairos konservų mėginį išsiuntė į dvi akredituotas ES valstybių narių laboratorijas: Suomijos maisto saugos laboratoriją „Evira“ ir Latvijos Maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos instituto „BIOR“ laboratoriją. Šių laboratorijų tyrimai patvirtino Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatus. Pareiškėjas pateikė  Aditiva CZ. S.r.o. raštą, tačiau jis negali paneigti ankščiau paminėtų akredituotų laboratorijų tyrimų rezultatų, nes minėta įmonė nėra akredituota laboratorija.

             Pirmosios instancijos teismo sprendime nuoroda ne į  tą reglamento priedo numerį, laikytina rašymo apsirikimu ir nedaro skundžiamo sprendimo neteisėtu.

             Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo pateiktų laboratorinių tyrimų įvertinimu, nes šie įrodymai nepaneigia skundžiamo sprendimo išvados, kad  pareiškėjo importuotas produktas sairos konservai,  yra nesaugūs.

            Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktines aplinkybes bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir papildomai dėl jų nepasisako. Skundžiamas atsakovo sprendimas pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės aktais. Byla išnagrinėta išsamiai ir visapusiškai, naikinti teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

UAB „Rivona“ apeliacinį skundą atmesti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.