Administracinė byla Nr. A-1386-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00404-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3; 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. J. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą Nr. SPRE-2410 ,,Dėl taikytinų teisės      aktų J. J. B. nustatymo“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (1.45) I-8226 ,,Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. SPRE-2410“.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos sprendimu anuliuojami visi jam išduoti A1 pažymėjimai, o darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ (dabar – bankrutavusi UAB „Suzan Mars“) galiojimo laikotarpiui, t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nustatoma, jog turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjo teigimu, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. jis buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, įtrauktas į Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą (toliau – ir Registras) kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas, 2013 m. sausio 10 d. jam buvo išduoti A1 pažymėjimai, jis pagal darbo sutartis Lietuvoje dirbo ne vienerius metus, už jį, kaip darbuotoją, buvo mokami mokesčiai, todėl, remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) nuostatomis, pareiškėjo įsitikinimu, jam turi būti garantuojama teisė į socialinę apsaugą. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra grindžiami objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) patikrinimo aktas ir mokestinis tyrimas neturi jokios įrodomosios galios jo darbinei veiklai nustatyti, kadangi pastaraisiais buvo tikrinama įmonė, o ne jos darbuotojai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jam A1 pažymėjimai buvo išduoti 2013 m. pradžioje, jau   po UAB „Suzan Mars“ mokestinio tyrimo. Tarnyba, turėdama duomenis apie tariamą 2010 m. patikrinimą, vis vien įtraukė jį į Registrą. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba ir VSDFV ginčijamuose sprendimuose remiasi 2014 m. vykdytu operatyviu patikrinimu, kurio duomenys patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad jis dirbo Lietuvoje. Skundžiamuose sprendimuose nėra pateikta jokių argumentų, pagrindžiančių aplinkybę, jog nedirbo Lietuvoje pagal darbo sutartis, nebuvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, taigi, kadangi jo darbo sutartys, sudarytos su Lietuvoje iki bankroto bylos iškėlimo veikusia UAB „Suzan Mars“, nėra panaikintos ir yra galiojančios, pareiškėjo įsitikinimu, jam taikytini Lietuvos socialinio draudimo teisės aktai.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į skundą (b. l. 48–52) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Suzan Mars“ jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. VDI 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilnius, surasti nepavyko. Susisiekti su šios įmonės atstovais bei atlikti patikrinimo įmonėje nepavyko. Be to, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2012 m. gruodžio 21 d. atliko UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. Išanalizavus bendrovės patirtas išlaidas, nustatyta, kad pagrindines išlaidas sudaro darbo užmokestis ir socialinio draudimo išlaidos, apmokėjimai už buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas ir patalpų nuomą. Kitų išlaidų bendrovė nepatyrė. Nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad bendrovė darbuotojus vežė į darbą savo transportu ar įsigijo transporto paslaugas iš kitų bendrovių. Darbo sutartyse Lenkijos Respublikos fizinių asmenų daugiausia nurodyta gyvenamoji vieta – Krokuva, Lenkija. Nėra logikos, kad darbuotojai į Lietuvą iš Krokuvos apie 790 km vyktų savo transportu arba autobusu, nes patiriamos išlaidos būtų didesnės, nei gaunamas darbo užmokestis, o kelionės trukmė trigubai ilgesnė, nei bendrovėje dirbtas laikas. Bendrovė nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų, kas, kur ir kada teikė paslaugas Lietuvoje. Vilniaus AVMI išvadoje pažymėjo, kad bendrovė, įdarbinusi didelį skaičių darbuotojų, deklaruoja gaunanti mažas pajamas. Tai patvirtina, kad įkurta bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominei naudai siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti          kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Atsakovas pažymėjo, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir verčiasi savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje, tačiau Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Paaiškino, kad, įvertinęs turimus ir pateiktus duomenis, konstatavo, jog pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Tarnybos nuomone, pareiškėjas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 39–42) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iki Tarnybos sprendimo, kuriuo buvo panaikinti pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimai, priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduoti A1 pažymėjimai dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėjas valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinėms prievolėms įvykdyti Lietuvoje reikiamos informacijos. Tai, VSDFV teigimu, patvirtina, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. Atkreipė dėmesį, jog nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad  UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo, todėl, VSDFV nuomone, atsakovas, įvertinęs turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu                     (b. l. 131–134) atmetė pareiškėjo J. J. B. skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad ginčas kilęs dėl taikytinos socialinio draudimo teisės pareiškėjui nustatymo. Nustatė, jog pareiškėjas 2010 m. liepos 1 d., 2012 m. liepos 30 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. buvo sudaręs darbo sutartis su UAB „Suzan Mars“ dėl reklamos agento darbo. Pareiškėjas buvo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotojas nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. Be to, pareiškėjas Lenkijoje vertėsi individualia veikla. 2013 m. sausio 10 d. pareiškėjui buvo išduoti A1 pažymėjimai laikotarpiams nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. balandžio 26 d., nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. birželio 21 d., nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 7 d. iki 2012 m. balandžio 1 d., nuo 2012 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. birželio 17 d. ir nuo 2012 m. birželio 19 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Tarnyba skundžiamu 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. SPRE-2410, atsižvelgdama į VDI ir Vilniaus AVMI duomenis apie UAB „Suzan Mars“ veiklą, t. y. kad bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, joje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo, nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus ir nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėjas paminėtą Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, tačiau VSDFV ginčijamu 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (1.45) I-8226 pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, jog Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinės dalies 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi remiantis šioje antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje dirbo pagal darbo sutartį, o Lenkijoje dirbo savarankiškai, šiuo atveju taikytina Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, kad asmeniui, kuris paprastai dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse narėse, taikomi tos valstybės narės, kurioje jis dirba pagal darbo sutartį, teisės aktai arba, jeigu tokia veikla jis verčiasi dviejose ar daugiau valstybių narių, teisės aktai, nustatyti pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas. Tačiau teismas pabrėžė, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė negali būti taikoma formaliai, nesigilinant į jos paskirtį, turinį ir 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 987/2009, nustatančiame Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009), nustatytas taikymo taisykles. Pažymėjo, kad vertinant, kurios valstybės narės teisės aktai turi būti taikomi, neužtenka konstatuoti, jog asmuo yra sudaręs darbo sutartį vienoje valstybėje narėje, o kitoje verčiasi savarankiška veikla, nes turi būti įvertintas ir vykdomos veiklos / dirbamo darbo realumas. Be to, 2012 m. birželio 28 d. įsigaliojus 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Reglamentas (ES) Nr. 465/2012), šio reglamento 2 straipsnio 2 dalies b punktu Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnis iš dalies pakeistas, įterpiant 5 b dalį, pagal kurią, siekiant nustatyti taikytinus teisės aktus pagal pagrindinio reglamento 13 straipsnį, neatsižvelgiama į nedidelės apimties veiklą. Taigi, atliekant taikytinų teisės aktų nustatymą pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį, reikia atsižvelgti ir į asmens vykdomos veiklos apimtis.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius (toliau – ir VDI Vilniaus teritorinis skyrius) 2010 m. vasario 18 d. bandė atlikti UAB „Suzan Mars“ veiklos patikrinimą, bet įmonės registracijos adresu darbuotojų nebuvo rasta. Tačiau į VDI Vilniaus teritorinį skyrių atvykusi UAB „Suzan Mars“ tuometinė direktorė A. M. paaiškino, kad bendrovėje įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo ir nedirba. Vilniaus AVMI, atlikusi UAB „Suzan Mars“ operatyvų patikrinimą, taip pat nurodė, kad su Lenkijos Respublikos gyventojais sudarytos darbo sutartys rodo ekonominį nepagrįstumą (nelogiškumą), todėl paminėtos įmonės veiklos tikslas galbūt yra įdarbinti kuo daugiau Lenkijos piliečių, kurie apgaule įgytų turtinę teisę į socialines išmokas bei turėtų lengvatas ir mokėtų mažesnius mokesčius Lenkijos Respublikoje. Teismas sutiko su Tarnybos ir VSDFV pozicija, kad paminėti duomenys sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjas faktiškai Lietuvoje nedirbo, todėl vien tai, kad buvo pasirašęs darbo sutartis su UAB „Suzan Mars“ ar buvo draudžiamas socialiniu draudimu Lietuvoje, nesudarė pagrindo taikyti pareiškėjui Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės.

Teismas pažymėjo, jog A1 pažymėjimų išdavimo sąlygas ir tvarką Lietuvoje nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtintas Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 44.3 punkte nustatyta, jog Tarnyba priima sprendimą dėl išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, paaiškėjus, kad nebėra Tvarkos aprašo II skyriuje nurodytų sąlygų. Tvarkos aprašo II skyriuje, 15 punkte, nustatyta, kad A1 pažymėjimas išduodamas, jei asmuo tuo pat metu dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje ir užsiima savarankiška veikla kitoje valstybėje narėje. Nagrinėjamu atveju konstatavęs, kad pareiškėjas realiai Lietuvoje nedirbo, teismas nusprendė, jog skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriuo anuliuoti pareiškėjui išduoti A1 pažymėjimai, ir VSDFV sprendimas, patvirtinantis paminėtą Tarnybos sprendimą, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas J. J. B. apeliaciniu skundu (b. l. 136–144) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus, neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis prielaidomis grįstą sprendimą. Atsakovo pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui,    bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Teismas nevertino VDI 2015 m. vasario 27 d.       rašto Nr. (25)SD-2582 „Dėl informacijos pateikimo“, nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Teismas nevertino VDI Vilniaus teritorinio skyriaus 2012 m. birželio 6 d. rašto Nr. (01)SD-8527. Neatlikus patikrinimo, negalima nustatyti, ar jis dirbo, ar ne. Neįvyko ir tariamai atliktas 2015 m. VDI patikrinimas, tačiau Tarnyba ir VSDFV remiasi šio neįvykusio patikrinimo išvadomis. Teismas neatsižvelgė į 2010 m. nepavykusio patikrinimo ir jo darbo įmonėje laikotarpius, nevertino įrodymų visumos. Buvusi UAB „Suzan Mars“ direktorė A. M. nebuvo iškviesta į teismą kaip liudytoja. Teismas pritarė objektyviais duomenimis nepagrįstai Tarnybos pozicijai,   kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina jo darbo fakto Lietuvoje. 2014 m. mokesčių inspekcijos     atliktas patikrinimas patvirtina jo nurodytas aplinkybes, kad jis Lietuvoje dirbo. Jo darbą Lietuvoje patvirtina ir kiti įrodymai, pvz., darbo sutartys, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, darbo užmokesčio apskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Neaišku, dėl kokių priežasčių 2013 m. išduotus A1 pažymėjimus nuspręsta anuliuoti tik 2015 m., remiantis jau nuo 2010 m. vasario mėn. turimomis prielaidomis. Ginčijamų sprendimų nelogiškumą patvirtina ir jų abstraktumas, nes net ir teismo sprendime abstrakčiai kalbama apie UAB „Suzan Mars“ darbuotojus – Lenkijos Respublikos piliečius, bet ne konkrečiai apie pareiškėją. Vidaus apskaitos bei buhalterinių dokumentų pildymas, finansiniai atsiskaitymai patvirtina, jog įmonė vykdė veiklą.

2. Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Kadangi Tarnyba priėmė sprendimą, kuriuo apribojamos jo teisės, įrodinėjimo našta tenka atsakovui. UAB „Suzan Mars“ nėra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nėra likviduota, iki bankroto bylos iškėlimo        veikė rinkoje. Todėl, vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija, konstatuotina, jog įmonė     iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių duomenų, paneigiančių šią prezumpciją. Tarnyba 2009–2014 m. jam išdavė A1 pažymėjimus. Šie duomenys laikytini pakankamais, siekiant įrodyti darbo pagal darbo sutartį faktą Lietuvoje. Vadovaujantis Tvarkos aprašo 27 punktu, aplinkybe, jog ginčijami sprendimai buvo grindžiami neįvykusiais 2010 m. ir 2015 m. patikrinimais, paneigiant sąžiningumo prezumpciją dėl UAB „Suzan          Mars“ veiklos, darytina išvada, jog teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui įrodinėjimo naštą bei nepagrįstai laikė, kad šie sprendimai atitinka individualiems administraciniams aktams keliamus turinio ir teisėtumo reikalavimus. 2013 m. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galbūt fiktyvios UAB „Suzan Mars“ veiklos.

3. Būtent Lenkijos kompetentingos įstaigos rašto pagrindu buvo priimti ginčijami sprendimai. Vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 987/2009 16 straipsnio 3 dalimi, nesutikimui su gyvenamosios vietos kompetentingos įstaigos laikinu teisės nustatymu pareikšti taikomas dviejų mėnesių terminas. Pagal Tvarkos aprašo VI dalies 44.3 punktą, VII dalies 44 punktą, nors Tarnyba gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės. Lenkijos kompetentingai įstaigai jam laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, priešingai, su nustatymu sutiko, išduodama jam A1 pažymėjimus. Taigi buvo draudžiamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, remiantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 pagrindais. Tarnyba, nustačiusi, jog jam taikytina Lenkijos socialinio draudimo teisė, priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą, kadangi tokia teisė jai nėra suteikta nei Reglamento (EB) Nr. 987/2009, nei Tvarkos aprašo. Nesant pateiktam prieštaravimui, Lenkijos kompetentingos įstaigos nustatytos Lietuvos socialinio draudimo teisės taikymas yra galiojantis, t. y. jam taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Teismas priėmė sprendimą, įgalinantį teisinio netikrumo būseną bei akivaizdžiai prieštaraujantį pamatiniams Lietuvos Respublikos Konstitucijos teisinės valstybės principams.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151–152) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies sąlyga taikoma tik tada, kai asmuo realiai dirba pagal darbo sutartį Lietuvos Respublikoje, nustatant taikytiną teisę šio straipsnio pagrindu nepakanka tik formaliai pasirašyti darbo sutartį vienoje valstybėje narėje ir kartu vykdyti savarankišką veiklą kitoje valstybėje narėje. Šiuo atveju privalo būti akcentuojamos šios sąlygos, t. y. asmuo privalo faktiškai dirbti pagal darbo sutartį vienoje valstybėje ir šis darbas neturi būti nedidelės apimties. Reglamentai nesiekia sudaryti sąlygų išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo ar paskatinti socialinį dempingą. Tarnybos nuomone, apeliantas savo teiginius grindžia jam naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 153–156) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, nustatant, kurios valstybės narės teisės aktai  turi būti taikomi asmeniui, vienoje valstybėje dirbančiam pagal darbo sutartį, o kitoje vykdančiam savarankišką veiklą, būtina vertinti, ar konkrečioje valstybėje asmuo faktiškai dirba pagal darbo sutartį arba savarankiškai. Nei VDI, nei Vilniaus AVMI nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, tad jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. VSDFV nuomone, Tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, kad pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis. Draudėjas (UAB „Suzan Mars“) dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių nesikreipė. Sprendimas, kurį gavo pareiškėjas, išsiųstas kartu su lydraščiu, kuris adresuotas ir Lenkijos kompetentingai įstaigai (Tarnybos 2015 m. rugsėjo 23 d. raštas Nr. (7.2)S2-32676).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimo Nr. SPRE-2410, kuriuo Tarnyba nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus Nr. 371–376 ir nustatė, kad pareiškėjo darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėjas prašė panaikinti VSDFV 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (1.45)I-8226, kuriuo išnagrinėtas jo skundas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką bei Reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką. Šie Reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.

Valdyba (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme - valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais (EB) Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Įgyvendinimo reglamentu nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Tvarkos aprašą, taip pat atitinkamų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir/ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.

Pareiškėjas, kaip matyti iš jo apeliacinio skundo turinio, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles.

Byloje nustatyta, kad Tarnyba 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. SPRE-2410 nusprendė anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus Nr. 371–376 ir nustatyti, kad pareiškėjui darbo sutarties su UAB „Susan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinus Valstybinės darbo inspekcijos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atliktų UAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėjas faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėjas Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (1.45)I-8226, jį atmetė, papildomai konstatavo, kad UAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.

Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Valstybinė darbo inspekcija 2015 m. vasario mėn. pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir BUAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilniuje surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės vadovais nepavyko, dokumentų, susijusių su įmonės veikla nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ir išanalizavusi visus turimus dokumentus nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekimui, o tikslu įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui negali būti taikoma Reglamento (EB) Nr. 883 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, remdamasis ginčui aktualiomis teisės normomis konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbintas pareiškėjas faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, teisėjų kolegija akcentuoja, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, nenustatė bylai svarbių aplinkybių, tačiau konkrečiai nenurodo, kokios būtent aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, šiuo atveju nebuvo nustatytos / išsiaiškintos. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjui išduotus A1 pažymėjimus, pagrindė jį pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktais duomenimis, o pareiškėjas nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjo veiklos apimtį Lietuvoje paneigiančių duomenų.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėju sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. B. (J. J. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Artūras Drigotas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Virginija Volskienė